VOLFAS MESINGAS (PABAIGA)

1939 m. rugsėjo 1 d. iki dantų ginkluota vokiečių armija peržengė Lenkijos sieną. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Mėsingas suprato, kad negali likti vokiečių okupuotoje Lenkijoje, nes už jo galvą Vokietijos vyriausybė buvo paskyrusi 200 tūkst. markių. Tai atsitiko po to, kai jis per savo pasirodymą viename iš Varšuvos teatrų, tūkstančiams žmonių girdint, išpranašavo, jog Hitleris žus, jeigu pasuks į Rytus. Šią pranašystę žinojo ir fiureris, nes daugelis Lenkijos laikraščių paskelbė „žinią" pirmuosiuose puslapiuose.

Tuo metu Mėsingas gyveno gimtajame miestelyje, tėvo namuose. Netrukus šj miestelį užėmė vokiečių kariuomenė ir įsteigė jame getą. Volfui Mesingui pasisekė pabėgti į Varšuvą. Jo artimieji vėliau žuvo Maidaneke ir Varšuvos gete.

Varšuvoje Mėsingas kurį laiką slapstėsi vieno mėsininko namų rūsyje. Kartą, vakare, jis išėjo į gatvę ir jį sučiupo. Karininkas ilgai žvelgė jam į veidą, paskui išsitraukė iš kišenės sulamdytą popierių su portretu.

— Kas tu esi? — paklausė karininkas.

— Aš dailininkas, — atsakė Mėsingas.

— Meluoji! Tu — Volfas Mėsingas! Tai tu išpranašavai, kad fiureris mirs...

Jis žengtelėjo atgal ir iš visų jėgų trenkė Mesingui per skruostą. Šis išspjovė kartu su krauju šešis dantis... Paskui jį nuvedė į policijos nuovadą ir uždarė karcerin. Iš šios kritiškos situacijos Mėsingą išgelbėjo jo talentas. Mėsingas sutelkė savo galią ir privertė į jo kamerą susirinkti visus policininkus, tuo metu buvusius nuovados patalpose. Visus, net viršininką ir sargybinį, turėjusį stovėti prie išėjimo. Kai jie, paklusdami Mėsingo valiai, suėjo į jo kamerą, magas, ligi tol gulėjęs be gyvybės ženklų, staiga pašoko, išbėgo į koridorių, užšovė geležimi apkaustytas duris, ir tiek jį tematė...

Mėsingas nutarė, kad vienintelė išeitis — patekti į Sovietų Sąjungos teritoriją. Slapstydamasis jis pagaliau pasiekė Būgą ir, persikėlęs į kitą krantą, atsidūrė kitos šalies teritorijoje.

Iš pradžių jam buvo nelengva. Jis nieko nepažinojo, beveik nemokėjo rusų kalbos. Be to, tuometinėje Sovietų Sąjungoje niekas nepripažino nei būrėjų, nei kerėtojų, nei chiromantų, nei telepatų. Tačiau vienas žmogus jį parėmė. Tai buvo Meno skyriaus vedėjas P. Abrasimovas.

Jis priėmė Mėsingą į artistų brigadą, važinėjusią po Bresto rajoną. Gyvenimas pamažu įėjo j savo vėžes... 1940 m. gegužę Mėsingą pasiuntė j Minską, jis pradėjo gastroliuoti visoje Baltarusijoje.

Kartą, gastrolių Gomelyje metu, prie Mėsingo priėjo du vyriškiai uniforminėmis kepurėmis. Nutraukę pasirodymą, jie atsiprašė žiūrovų ir išsivedė Mėsingą. Kaip vėliau paaiškėjo, tam, kad nuvežtų pas Staliną. Štai kaip pats Mėsingas prisimena savo pirmą susitikimą su „tautų tėvu":

„Atvažiavome — kur, nežinau. Vėliau paaiškėjo — į viešbutį. Mane paliko vieną. Po kurio laiko vėl kažkur nuvežė. Ir vėl nepažįstamas kambarys.

Įėjo ūsuotas žmogus. Pasisveikino. Aš jį iš karto pažinau. Ir sakau:

— Sveiki. O aš jus ant rankų nešiojau...

— Kaip ant rankų? — nustebo Stalinas.

— Gegužės pirmąją. Per demonstraciją...

Staliną domino padėtis Lenkijoje, mano susitikimai su Pilsudskiu ir kitais Lenkijos valstybės vadovais. Tačiau man jis negalėjo mintimis įsakinėti.

Po gana ilgo pokalbio išleisdamas mane Stalinas tarė:

— Gudrus jūs, Mėsingai.

— Aš nesu gudrus, — atsakiau. — Štai jūs esate tikras gudruolis!..

Teko ir vėliau susitikti su Stalinu. Matyt, jo įsakymu buvo visapusiškai „tvirtinami" mano gebėjimai.

Kartą man buvo liepta gauti iš Centrinio banko 100 tūkst. rublių, pateikus tuščią popieriaus lapelį. Eksperimentas vos nepasibaigė tragiškai.

Aš priėjau prie kasininko ir padaviau jam iš mokyklinio sąsiuvinio išplėštą lapą. Atidariau lagaminėlį ir pastačiau jį ant barjero šalia langelio.

Pagyvenęs kasininkas pažvelgė į popieriaus lapą. Atidarė kasą. Suskaičiavo šimtą tūkstančių... Man jis priminė geležinkelio konduktorių, kurį priverčiau patikėti, kad mano rankose ne popiergalis, o bilietas. Tik dabar tai aš padariau be jokio vargo.

Uždaręs lagaminą, pasitraukiau į salės vidurį.

Priėjo liudininkai, turėję pasirašyti eksperimento akte. Kai jie pasirašė, su lagaminu grįžau prie kasos.

Kasininkas pasižiūrėjo į mane, į tuščią popieriaus lapą, jo padėtą ant krūvelės apmokėtų čekių, į lagaminą, iš kurio aš traukiau kietus neišardytus banknotų pakelius... Paskui keistai atsirėmė į kėdės atlošą ir sušvokštė... Infarktas! Laimei, žmogus paskui pasveiko".

Patikrinus Mėsingo gabumus, jam buvo leista įvairių miestų koncertų salėse rengti minčių skaitymo seansus („psichologinius eksperimentus", kaip jis pats vadino).

Tuo metu buvo pasirašytas Molotovo—Ribentropo paktas ir visa rusų spauda bei masinės informacijos priemonės kaip išmanydamos garbino Sovietų Sąjungos ir Vokietijos draugystę, taip pat „išmintingąjį" Staliną, apsaugojusį liaudį nuo karo.

Kartą Mėsingas buvo pakviestas rodyti savo psichologinių eksperimentų į gana kraupų, bet tuo metu prestižinį NKVD klubą Maskvoje.

Visą vakarą Mėsingas atsakinėjo į laiškelius, kurie, nors ir nepasirašyti, buvo labai „lengvi", nes jų autoriai klausinėjo smulkmenų. Tais laikais net tie žmonės, kurie dar galėjo vienas kito kažko paklausti, tai darydavo tik būdami anoje spygliuotos užtvaros pusėje. Bet atėjo ir toks raštelis: „Ką jūs manote apie Sovietų Sąjungos ir Vokietijos paktą?" Apdairus žmogus paprasčiausiai būtų j tokį klausimą neatsakęs arba blogiausiu atveju pabėręs keletą beprasmių frazių apie nesugriaunamą dviejų tautų draugystę, kurią tuo metu šlovino sovietiniai laikraščiai. Tačiau Mėsingas buvo neapdairus žmogus. Kai jis perskaitė klausimą, prieš jo akis, kaip pasakoja liudininkai, „iškilo vaizdas". Ir Mėsingas tuoj pat jį atpasakojo auditorijai:

— Aš matau raudonžvaigždžius tankus Berlyno gatvėse!

Salė apmirė. Pasidarė tyku it kape. Kaip nuskambėjo ir ką reiškė tie žodžiai, gali suprasti tik tas, kuris gyveno tais laikais. Įsivaizduokite, kas sėdėjo salėje! Tardytojai, masinių bausmių ir susidorojimų vykdytojai, siuntę tuos, kurie kalbėjo arba klausėsi kalbančiųjų, į koncentracijos stovyklas arba sušaudyti. Taigi sėdėjusieji arčiau durų pirštų galais vienas paskui kitą slinko išėjimo link: „Manęs ten nebuvo!"

Šis įvykis netruko susilaukti atgarsių. Tačiau ne tokių, kokių tikėjosi ten buvusieji. Kažkokiu būdu apie šią Mėsingo pranašystę sužinojo Vokietijos vyriausybė, ir Sovietų Sąjungos Užsienio reikalų komisariatui teko aiškintis, kad privataus asmens nuomonė neatspindi vyriausybės požiūrio. Šiaip ar taip, Užsienio reikalų komisariatas pareiškė apgailestavimą dėl įvykusio incidento.

Šį įvykį valdžia pasistengė nugramzdinti užmarštin, kartu užmiršti ir patį Mėsingą. Beje, jam tai buvo ne pats blogiausias variantas. Afišos su jo vardu dingo iš skelbimų lentų, o apie jį patį nuvilnijo pikti gandai. Laimei, jie buvo melagingi. Kai kas teigė, kad pats Stalinas įsakė neliesti Mėsingo.

Beje, ir jį, ir jo pranašystes netrukus prisiminė — prasidėjo karas. Mėsingas vėl rengė pasirodymus, važinėjo į kitus miestus. Tūkstančiai žmonių rašė jam, norėjo susitikti po seanso ir paklausti apie savo artimuosius, išėjusius į frontą. Tačiau Mėsingas niekam neduodavo atsakymo į tokius klausimus:

— Aš negaliu padaryti laimingą vieną šeimą ir atimti viltį iš dešimties kitų.

1943 m., pačiame karo įkarštyje, Mėsingas surengė savo pasirodymą Novosibirsko operos teatre. Tarp kitų jam perdavė raštelį su klausimu: „Kada baigsis karas?" Vos tik Mėsingas perskaitė raštelį, pasikartojo ta pati, prieš kelerius metus NKVD klube įvykusi scena. Vėl iškilo „vaizdas", ir jis aiškiai „matė" datą — „gegužės 8-oji". Metų jis nematė.

Apie tai buvo pranešta Stalinui. Kai Vokietija kapituliavo, Stalinas atsiuntė Mesingui telegramą, pažymėdamas, kad jo išpranašauta data buvusi gana tiksli. Karas baigėsi gegužės 9 d. Taigi Mėsingas apsiriko tik viena diena.

Karo metais Mėsingas rengė daug pasirodymų: net gamyklų cechuose, neretai — po atviru dangumi. Jam mokėjo didelius pinigus. Už savo lėšas Mėsingas padovanojo karo lakūnams du lėktuvus: pirmąjį — 1942-aisiais, o antrąjį — 1944 m.

Pirmaisiais pokario metais jis surengė daug „psichologinių eksperimentų". 1950 m. jo tiesioginiai viršininkai kreipėsi į Mokslų akademijos Filosofijos institutą prašydami pagrįsti eksperimentų tikroviškumą. Tai buvo sunkūs filosofijai laikai. Ką nors naujo apie filosofiją pasakyti teisę turėjo tik vienas žmogus — Stalinas. Jo kultas „išaugino" daugybę mažų kultų. Kažkas panašaus vyko ir psichologijoje. Buvo manoma, kad šioje mokslo srityje viskas jau išaiškinta, nieko naujo nėra ir negali būti. Todėl Mėsingo gabumus „tyrę" mokslininkai visa, kas nesuprantama ir sunkiai paaiškinama, stengėsi įsprausti į jau žinomų dėsnių rėmus. To, kas netilpdavo, paprasčiausiai siūlydavo nedaryti. Ilgus metus Mėsingas savo pasirodymus rengė pagal „mokslines" instrukcijas...

Psichologiniai eksperimentai vykdavo kaip iš anksto parengta estradinė programa. Mėsingas, laikydamas už riešo vieną ar kitą smalsų žiūrovą, greitai atspėdavo jo norą — surasti vieną kurį iš salėje sėdinčių žmonių, ištraukti daiktą, apie kurį pagalvodavo „minčių perdavėjas", suskaičiuoti, kiek pinigų savo rankinėje turi dama, sėdinti antai toje eilėje, ir t.t. Mokslininkai buvo daug prirašę ir „jrodę", kad visos Mėsingo atliekamos manipuliacijos akivaizdžiai patvirtina hipotezę, jog tokie veiksmai tėra pagrįsti sugebėjimu „pagauti" vos juntamus raumenų ideomotorinius judesius, „išduodančius" žmogaus norą. Mokslininkai nieku gyvu nenorėjo sutikti, kad Mėsingas vadovaujasi kažkuo kitu, ne tik savo fenomenaliu pastabumu.

Paprastai baigiantis pasirodymui Mėsingas atlikdavo tokj eksperimentą. Kam nors paliepus, tik mintimis, nelaikydamas to žmogaus už rankos, jis surasdavo reikalingą asmenį, daiktą arba pats kažką padarydavo. Mėsingas išeidavo iš salės kartu su kuriuo nors žiuri nariu, kuris turėjo užtikrinti eksperimento „grynumą" — izoliuoti magą nuo publikos. Salėje likę žiuri nariai ir entuziastingi žiūrovai paslėpdavo kokį nors daiktą. Ir koks būdavo žiūrovų nustebimas ir susižavėjimas, kai į salę grįžęs Mėsingas surasdavo daiktą.

7-ajame dešimtmetyje įvyko keistas įvykis. Štai ką apie tai savo prisiminimuose pasakoja pats Mėsingas:

„Aš demonstravau savo „psichologinius eksperimentus" vieno laikraščio redakcijoje. Po seanso mane pakvietė į vyriausiojo redaktoriaus kabinetą, kur jau buvo susirinkę 10 žurnalistų. Įsikalbėjome apie telepatijos galimybes. Kažkuris iš dalyvaujančiųjų suabejojo mano sugebėjimais. Truputį susijaudinęs po tik ką pasibaigusio seanso, dar nesugrįžęs į „normalią būseną", o dabar ir suerzintas, aš tariau:

— Gerai... Suteiksiu jums galimybę įsitikinti telepatijos jėga... Jūs —žurnalistai. Taigi pasiimkite bloknotus...

Bloknotus išsitraukė visi — vieni susidomėję, kiti su skeptiška šypsenėle, kurie jų neturėjo, pasiėmė nuo vyriausiojo redaktoriaus stalo po švarų popieriaus lapą. Išsitraukė plunksnakočius...

— Dabar rašykite, — linksmai sukomandavau, — šiandien yra birželio 5-oji... Tarp birželio 20 ir 25 dienos... atleiskite, kokia jūsų pavardė? — kreipiausi į vieną iš žurnalistų.

— Ivanas Ivanovas, — atsakė tas.

— Taigi tarp birželio 20 ir 25 dienos jūs, Ivanovai, būsite paaukštintas tarnyboje. Būsite paskirtas į naujas pareigas... Prašau visus: kai tai atsitiks, paskambinkite man... Visi užsirašėte? Po kelių savaičių ir sužinosite, ar aš buvau teisus, ar klydau.

Birželio 22-ąją man paskambino net keturi žmonės. Ivanovą paskyrė vieno didelio laikraščio vyriausiuoju redaktoriumi...

Šio įvykio liudininkai tebėra gyvi ir manau, kad jie puikiai atsimena tą dieną — birželio 5-ąją. Tiktai neieškokite Ivanovo pavardės vyriausiųjų redaktorių sąraše. Nežinau, ar jis nori visiems pagarsinti šį įvykį, todėl nepaminėjau nei laikraščio pavadinimo, nei tikrosios to žmogaus pavardės".

Karibų krizės dienomis į Mėsingą kreipėsi jį pažinojęs žmogus. Štai ką jis pasakoja:

—Aš atėjau pas Mėsingą ir paklausiau: „Ar girdėjote apie Kubos blokadą? Jeigu kiltų atominis karas — kas tada?.. Mėsingas liepė paduoti jam pieštuką ir popieriaus lapą tada, kai jis atsidurs savikatalepsijos būsenoje. Ir štai — pulsas beveik neužčiuopiamas, vyzdžiai nereaguoja į šviesą. Gydytojas įspraudžia į tvirtai sugniaužtą Mėsingo ranką pieštuką. „Bus taika", — perskaitėme. „Mano pasąmonė susijungė su „kažkuo", — aiškino Mėsingas pateiktą informaciją. — Štai kas išėjo..."

Volfui Mesingui buvo suteiktas Rusijos nusipelniusio artisto vardas. Jo pasirodymai visada buvo žavūs ir artistiški, juose dalyvaujantys žmonės kartu su tiriamuoju išgyvendavo viską, ką šis patirdavo užlipęs ant scenos.

Paskutinis Volfo Mėsingo seansas įvyko 1974 metais Maskvos kino teatre „Oktiabrj". Tai buvo puikus vakaras — visus eksperimentus Mėsingas atliko be priekaištų. Netrukus šis nuostabus žmogus išėjo Amžinybėn...