Vyresnė moteris ir jaunesnis vyras: nauja mada, demografinė krizė ar tiesiog meilė? (II)

Kodėl tokių porų Lietuvoje daugėja? O gal jų skaičius išlieka toks pats, tiesiog tokios poros nebesislepia?

Porų su reikšmingu amžiaus skirtumu daugėjimą siečiau su visuomenės tolerancijos didėjimu. Žinoma, prie to reikšmingai prisideda žymių žmonių asmeninio gyvenimo ir jų meilės istorijų viešinimas. Ne paslaptis, kad „žvaigždės“ diktuoja madas ne tik ant podiumo, bet ir asmeniniame gyvenime. Kita vertus, kai mūsų visuomenėje atsiranda didesnių blogybių (pvz., narkomanija), tampame atlaidesni mažesnėms „blogybėms“ kaip kad reikšmingai vyresnės moters ir ženkliai jaunesnio vyro pora.

Visgi šiai dienai mes dar nesame labai pakantūs „nukrypimams nuo normos“. Juk kai matome einančią bendraamžių porą, meiliai besišnekučiuojančią ir susikibusią už rankų, nusišypsome ir net pasidžiaugiame už juos. Taip yra todėl, kad esame įpratę matyti tokias poras, tai vis dar yra socialinė norma. Tačiau jei sutinkame jauną vaikiną ir prie jo meiliai prigludusią vyresnio amžiaus moterį, nesąmoningai raukiame antakius ir įtariai galvojame: „Jaunesnės negi nerado?“, „Taigi ji jam motina galėtų būti“.

Su kokiais psichologiniais sunkumais susiduria kiekvienas iš partnerių tokioje poroje?

Jeigu amžiaus skirtumas iki 5-erių metų, tai šiandien tai ne daug ką nustebins (žinoma, jeigu jai ne 20, o jam – ne 15-iolika). Tačiau jei skirtumas siekia 10 ir daugiau metų, tuomet pora jaučia aplinkinių spaudimą. Nenuostabu, jei vaikinas bus palaikytas alfonsu (moters išlaikytiniu), siekiančiu tik pasinaudoti ja ir jau tikrai nebus jokios kalbos apie tikrus jausmus.

Kitas akmenėlis, kuris „krenta į tokios poros daržą“ – tai santykiai su anyta, kuri gali būti panašaus amžiaus kaip ir sūnaus išrinktoji. Savo praktikoje dar neteko sutikti mamos, kuri būtų patenkinta tokiu sūnaus pasirinkimu, taip pat kaip neteko sutikti moters, bendraujančios su jaunesniu vyru, kuri galėtų pasigirti puikiais santykiais su anyta. Paprastai tai tampa stipriu išbandymu porai. O dar jeigu moteris turi vaikų, kurių amžius panašus į mylimojo, tai sūnaus tėvai tokią moterį gali laikyti net „iškrypėle“. Todėl tam, kad artimieji patikėtų tokios poros meile, prireikia ne tik laiko, bet ir didelių pastangų.

Žinoma, yra ir kitų niuansų. Neretai vyresnei moteriai ilgainiui pabosta jauno vyro lengvabūdiškumas, vargina energijos perteklius, konfliktus kelia gyvenimo patirties trūkumas ir iš to kylančios problemos, ima netenkinti tai, kad vyras dar nėra finansiškai tiek pajėgus, kiek pati moteris, gali erzinti tai, kad jis vis dar „ieško savęs“ tiek kaip asmenybė, tiek profesinėje veikloje.

Nusistovėjus jausmams, atsiranda nerimas dėl to, kad vyras visgi „neišsilakstęs“ ir anksčiau ar vėliau susidomės bendraamže. Moteris ima stebėti, kiek kartų ir kaip vyras pažvelgia į jaunesnes moteris. O toks elgesys ima erzinti. Ir net jei vyras „iki ausų įsimylėjęs“, ilgainiui mylimosios pavydas ir įtarumas gali „atšaldyti“ jo jausmus.

Kaip ir minėjau anksčiau, tuo atveju, kai moteris būna užėmusi vyrui „psichologinės mamytės“ vaidmenį, iš pradžių vyrui tai labai patinka, nes atitinka jo poreikius. Tačiau asmenybei bręstant, ateina laikas, kai jis ima norėti pats kuo nors rūpintis. Todėl vyresnėms moterims, norinčioms išlaikyti santykius, tiesiog būtina santykių eigoje persiorientuoti iš „mamytės“ į lygiavertę partnerę.

Ar iš tikrųjų poros, kurioje moteris vyresnė už vyrą, iširimo tikimybė didesnė nei toje poroje, kur už moterį vyresnis yra vyras?

Pradinėje santykių stadijoje, vadinamuoju įsimylėjimo periodu, tokios poros santykių iširimo tikimybė nėra didesnė negu kad bendraamžių, tačiau tai, kad tokia partnerystė virs santuoka, tikimybė mažesnė.

Nors aritmetinės formulės santykių trukmei apskaičiuoti nėra, tačiau tyrimai rodo, kad dažniau skiriasi tos poros, kuriose amžiaus skirtumas didesnis nei 7 metai, negu kad tos, kurių amžiaus skirtumas nėra didelis. Kuo gi pavojingas tas 7-netukas? Skirtingose kartose subrendusiems žmonėms gali taip ir nepavykti rasti esminių bendrumų, nes jie nepasiruošę keisti požiūrių ir atsisakyti savo kartos vertybių.

Įtakos turi ir pats amžiaus skirtumas. Dvidešimtmečiui norisi daug ko išmokti, patirti, pažinti. Jis lankstus, lengvai pritampantis prie įvairių pokyčių ir gana lengvabūdis. Keturiasdešimtmetė siekia stabilumo, ji išmintinga ir racionali. Taigi, branda ir jaunystė nelengvai suderinami dalykai.

Svarbų vaidmenį suvaidina ne tik visuomenės požiūris, bet ir psichologiniai pokyčiai. Arba moteriai pabosta visur ir visada viskam vadovauti, būti tam tikra prasme „mamyte“, nes, kaip bebūtų, anksčiau ar vėliau jai ateina noras atsiremti į stiprų vyrišką petį ir pasijausti saugia. Arba moteris su laiku ima nepasitikėti savimi. Ji ima galvoti, kad kuo ji darosi vyresnė, tuo greičiau ateina momentas, kada jaunesnis vyras ims dairytis bendraamžės. O kai moterį užvaldo baimės ir kompleksai, tai neišvengiamai atsiliepia santykiams.

Kita priežastis dėl ko išyra tokios poros, yra tai, kad jaunas vyras, iš tiesų prikaupęs su vyresne moterimi patirties, kitaip tariant, „apsiplunksnavęs“, ima labiau pasitikėti savimi, jaučiasi branda aplenkęs bendraamžius ir nori padaryti įspūdį jaunesnėms merginoms.

Kita vertus, yra žmonių, kurie psichologiškai būna vyresni už savo metus. Jie ne pagal amžių subrendę, jiems patrauklios vyresnės kartos tradicijos ir vertybės. Ir atvirkščiai, būna asmenybių, kurių širdyje dar siaučia jaunystės vėjai ir kuriems įdomiau su jaunesniais žmonėmis. Tokiu atveju santykiai iš tiesų gali būti harmoningi.

Svarbu paminėti ir tai, kad žmonės amžiaus skirtumą suvokia skirtingai. Būna, kad moteris tik vieneriais metais vyresnė už savo vyrą, o jaučia daug didesnį psichologinį diskomfortą negu kad moteris, vyresnė už savo partnerį 10-čia metų. Tai subjektyvus amžiaus suvokimas, kuris taip pat turi didelės įtakos santykių sėkmingumui.

Kaip bebūtų, sėkmė lydi tas poras, kurios išmoksta nekreipti dėmesio į tai, kas juos skiria, ir orientuojasi į tai, kas juos iš tiesų vienija.