Vytautas V. Landsbergis atsako į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos klausimyną

Vytautas V. Landsbergis atsako į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos klausimyną

Vytautas V. Landsbergis (g. 1962 m. gegužės 25 d. Vilniuje) – poetas, publicistas, teatro ir kino režisierius, vaikų rašytojas. Mokėsi Vilniaus Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1987 m. studijavo Tbilisio kino režisūrą Š. Rustavelio teatro institute, vėliau – Jono Meko antologinių filmų archyve Niujorke. 1996 metais tobulinosi Anglijoje jaunųjų Europos teatro režisierių kursuose.

V.V. Landsbergis daugiau nei 10 metų šoko ir dainavo VU folkloriniame ansamblyje „Ratilio“, koncertuoja su žmona Ramune bei kompozitorium Raimondu Rašpoliausku. Išleido kompaktines plokšteles „Kaimiečių mantros“ (2004 m.), „Žiauriai gražūs romansai“ (2005 m.), pasaką „Arklio Dominyko meilė“. Vytautas Landsbergis yra parašęs pjesių, kurių dauguma jo paties pastatytos Šiaulių dramos teatre. 1993 m. V.V. Landsbergis įkūrė studiją „A propos“, kurioje kuriami filmai apie lietuvių rašytojus Sukūrė nemažai dokumentinių filmų: „Tėvas“, „Koncertas“, „Švendubrės šamanas“, „Penkios novelės apie Stasį“, „Pragaras“, „Jono Meko antologija“, „Niujorkas – mano šuo“, „Verdenė“, „Iš niekur, į niekur“. Vėliau V.V. Landsbergis kūrė filmus apie Lietuvos istoriją. Dar vėliau – vaidybinius filmus.

Vytautas V. Landsbergis yra pelnęs nemažai laimėjimų, apdovanojimų: 2004 metais geriausia knyga vaikams ir paaugliams išrinkta jo ir dailininkės Sigutės Ach „Arklio Dominyko meilė“, LR švietimo ir mokslo m-jos premija skirta už pastarųjų metų nuopelnus vaikų literatūrai (2006), apdovanotas „Už nuopelnus Lietuvai“ – Riterio kryžiumi (2007), Baltijos valstybių teatrų festivalyje Panevėžyje pripažintas geriausiu režisieriumi (2007), apdovanotas J. Aisčio literatūrine premija už eilėraščių knygą „Debesys panašūs į žmones“ (2008), LR Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas (2009).

Didžiausiu savo mokytoju laiko Marcelijų Martinaitį. Pagal šio poeto eiles Vytautas V. Landsbergis sukūrė nemažai dainų.

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Kiekviena diena turi savo pašaukimą. Tų dienų pašaukimai, kurias jau nugyvenau, atsirado patys iš savęs, kartais visiškai nepaisydami maniškių norų. Norėjau būti aktorius ir poetas, o tapau tik režisieriumi bei vaikų rašytoju. Ką atrasiu dar – nežinau, bandau būti atviras visiems pašaukimams.

Šiuo metu labiausiai šaukia miško pašaukimas, ypač to, kuris netoli Anykščių... Su šventais ąžuolais ir ant šakų tupinčiomis protėvių dvasiomis. O ieškoti, klysti, rasti ir sukirmijusių grybų – natūrali pašaukimo eiga.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Autoritetai yra špinatai, užaugantys darže, ir žemė, kuri juos augina... Obuoliai, saulė, oras, vanduo... Gervė, atskrendanti ir tupinti Šventojos brastoje, kai būni to nusipelnęs. Autoritetais buvo ir tebėra Vilius Orvidas, tėvas Antanas Saulaitis, Jo Šventenybė Dalai Lama, mano tėvas ir daugybė kitų, besąlygiškai ir linksmai save dalinančių.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Labiausiai įkvepia tyla. Tekanti saulė. Žmona Ramunė, vaikai, anūkai. Keli geri draugai, su kuriais malonu patylėti. Taip pat ir muzika bei filmai, kuriuose yra tylos. Kurosava, Kim Ki Dukas, Bartas, japoniškos fleitos garsai, Gvido Kovėros dūdmaišis, buriąs Eglės Sirvydytės balsas...

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Galvoju, kad galvoju. Stengiuosi mažiau galvoti, o būti kartu, šalia. Galvoju, kad jūs labai padedate nepasenti. Nenukaršti. Varykit taip ir toliau!

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Keičia visuomenę greitai ir galingai, išlaisvina ir įkalina. Čia jau vartotojo apsisprendimas – kalėti ar laisvėti. Man labai patinka senosios informacinės technologijos – pasikalbėti su ąžuolu, pasimelsti. Kartais irgi neblogų „failiukų“ parsiunčia.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Nieko nėra svarbu, išskyrus tuos atvejus, kai žmogus pats nusprendžia, jog mokėdamas liaudies dainų, papročių jis jaučiasi geriau, ramiau, oriau, negu jų nemokėdamas. Tai reikia pajusti nervų ląstelėmis, kitaip nieko neišlaikysim.

Tautinė tapatybė yra dvejopa – būti nevykėliui, zyziančiam, kad valdžia bloga. Antrasis būdas – kurti Lietuvą ir mokytis iš tų, kurie dar moka ir geba džiugiai kurti. Antroji tapatybė man artimesnė.

O gal tai yra ir ištikimybė Lietuvai – nenusigerti, mokytis gražiai bendrauti, neburnoti, kantriai kurti bendrystę – su savim, su panašiai bei kitaip galvojančiais, su medžiais, upėm, debesim. Dainuoti liaudies dainas, sekti pasakas. Kai sekasi pasakos, tada ir visa kita sekasi.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Gebėjimas išgirsti, suprasti ir susidraugauti, bendrumos pojūtis. Bičiulystė, dalinimasis.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Pasiklydau Labanoro girioj prie Aiseto ežero, man buvo penkeri, grybavom su tėvais, buvo liepos penkiolikta, nelijo:

11.55 intuicijos vedamas einu sparčiu žingsneliu, vis gilyn ir gilyn tolstu į tankmę – žinau, ten auga dideli baravykai – žymiai didesni negu turgelyje ant prekystalio arba sapnuose – jau matau jaučiu rauplėtas jų kepurių formas, užuodžiu balkone saulėkaitoj džiovinamų grybų kvapą, kuris it raganų monai vilioja mane vis toliau ir toliau į pelkynus, staiga o Dieve!!!

12.05 eglių bei pušų tankmėj maža pievelė, kurioj vienuolika baravykų o vienas jų didžiausias, matyt, šeimos galva arba senelis – lygiai toks pats, kokį sapnuodavau pavasarį Vilniuje, planuodamas ateities įvykius – 12.09 atsargiai atsiklaupęs apžiūriu savo auką galva didesnė už mano, kotas kietas..

12.10 išraunu virpančia širdim ir krumpliais padaužau viršugalvį net skamba (taip visada daro mano tėtis norėdamas patikrint, ar nesukirmijęs)

12.18 atsistojęs imu dairytis, kas pirmas pamatys mane – šios pelkės nugalėtoją, kas pirmas pasakys: tai bent, parodyk!!! Ttačiau aplink tyla tarytum pasakoj apie Jonuką ir Grytutę, nesigirdi net pliauskos, dunksinčios į sausą medį vietoj pabėgusio iš pasakos tėvo – 12.20 nedrąsiai šūkteliu, paskui rėkiu jau garsiai: tėte tėte!!! 12.22 bėgu tolyn iš šio prakeikto raganų pasaulio, tačiau greit pasidaro gaila monams paliktų svajonių grybų.

12.26 apsisuku ir sugrįžtu atgal į stebuklingą pelkės pievą, kur auga dešimt dar nenurautų ne šio pasaulio baravykų.

12.30 traukiu juos iš sąmanų pasąmonės su šaknimis ir žemėm ir 12.32 paslepiu po krūmu (matyt, galvodamas, kad čia netrukus grįšiu su tėvais), o pats 12.35 vėl išsikėlęs didžiausio baravyko vėliavą einu ieškot tėvų. Dar sykį einu bet kur, 12.50 sustoju, 12.52 vėl einu.

12.56 vėl sustoju klausaus tylos, bet anei balso, išskyrus dūzgiančias muses, išskyrus mano besiblaškančią, numirti bijančią nebedidvyrio širdį. Aš rankoj spaudžiu didžiausią savo svajonių baravyką, bet baimė katastrofiškai auga.

13.15 ji jau didesnė už patį didžiausią baravyką, už mano mintis ir prisiminimus, už visus prieš miegą palapinėj girdėtus pasakojimus apie nuodingas gyvates, ne kartą įgėlusias mano seseriai, apie vilkus, kurie žiemą tupi ant kelio ir nepraleidžia kaimiečių, važiuojančių rogėmis į Stirnius.

14.15 prisimenu ir briedį – aš nemačiau, tik pasakojo įlūžo žiemą eidamas per ežerą, ir vasarą, kai gaudydavau lydekas baidare palei meldus matydavau dugne jo griaučius.

15.20 visas minčių chaosas susipina į aiškų vaizdinį – iš šio sapno nebeįmanoma išeiti, sugrįžt į Vilnių, pas kiemo draugus, sugrįžt į žiemą, į vaikų darželį Raudonosios Armijos prospekte, kur viskas daug saugiau, negu šioj girioj.

17.20 atrodo tuoj ims temti, aš pradedu vėl bėgti rėkdamas.

18.12 lekiu miško proskyna bet kur, pametęs baravyką, protą, kol 19.00 išgirstu vėliau ir pamatau savo išsigandusį tėtį, paskui 19.18 ir mamą, seserį, seniai jau ieškančius manęs bekraštėj girioj, ir tąsyk viskas baigiasi gerai, tačiau dabar, praėjus trisdešimt penkeriems metams, jau visai kitoj kito tūkstantmečio vasaroj sėdėdamas prie lango 10.15, klausydamasis dūzgiančių musių simfonijos Z dur, aš viską prisimenu: tą stebuklingą pievą su milžiniškais grybais (kokių daugiau jau niekad neberasiu) ir suprantu, kad iš pelkės dar neišėjau, dar vis esu ten pat 11.00

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?

tikiuos

kad tikiu

važiuoju

nes veža

o verkiu, kad tave

geriau matyčiau

mano miela

raudonkepuraite

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Yra tekę dėkoti už viską, ką Jis atsiunčia. Ypač už tai, kas pradžioj atrodo kaipo bausmė, tačiau atėjus laikui supranti, kad būtent tai ir išlaisvino. Gal tai ir yra Apvaizda.