Zoofilo žmona iš Šilutės rajono: mano vyro meilužis

Silvijos (26) vyras Darius (40) jai niekada nesako, kad myli, ir niekada nepabučiuoja. Nei dovanėlių, nei gėlių žmona iš jo irgi negauna. Bet va, durne ar šiukšle kasdien pavadina. Ir taip jau septynerius metus, nuo tos dienos, kai Silvija jį užtiko su... meilužiu. Ne, ne su kokiu raumeningu kaimo vyru, o su paprastu pasiligojusiu... arkliu. „Nuo pirmos santuokos dienos jis naktimis vaikščiojo į tvartą. Glamonėdavo, uostydavo (ir ne tik) arklio lytinius organus... Gyvulį kankindavo tiek, kad tas net kaukdavo."

„Esu zoofilo žmona. Mano vyras kiekvieną naktį mylisi su gyvūnais. Dažniausiai su arkliais. Dar girdėjau, kad ant telyčių lipa...", - prisistato Silvija. Susitinkame šalia apleistos sodybos, keliolika kilometrų nuo jos tikrųjų namų - kad niekas nepamatytų, kad niekas jai nieko nepadarytų. „Jeigu vyras sužinotų, kad kalbu su žurnalistais - užmuštų. Pritrankytų taip, kad net greitosios nereiktų. Viešumas - jam pati didžiausia bausmė, to labai bijo. Kaime vaikšto pasipūtęs kaip povas, nori, kad visi gerbtų. Nekenksiu jam, nesu kerštinga. Niekam iki šiol nepasakojau ir toliau tylėsiu. Uždenkit žurnale mano veidą, pakeiskit vardą. Kalbu tik todėl, kad visi žinotų, kaip blogai gali būti. Kaip kartais sunkiai žmonės gali sirgti."

Ji beveik nesišypso, tačiau vos pabučiuoju į skruostą, veidas nušvinta: „Ačiū, - sako ir stipriai stipriai apkabina. - Man taip šito reikėjo... Jau seniai manęs niekas nėra apkabinęs. Kaime gyventi sunku. Neturiu draugių, neturiu su kuo pasikalbėti. O taip norisi pasakyti, ką jaučiu, kiek visko išgyvenau."

KASDIEN PO SAUJĄ RAMINAMŲJŲ

Jau septynerius metus Silvija gyvena tarsi nesibaigiančiame siaubo filme. Kiekvieną dieną verkia, geria raminamuosius, po dvi-tris tabletes per dieną, gydėsi ir antidepresantais - niekas nepadeda... Galvojo ir apie savižudybę, ir apie pabėgimą... Bet bijo. „O kas, jeigu bus dar blogiau?"

Bet ar gali būti blogiau? Meilė, apie kurią tiek svajojo, virto neapykanta, vyras, kuriuo po ilgų įkalbinėjimų patikėjo, kuriam atidavė nekaltybę, su kuriuo manė gyvensianti iki gyvenimo galo, kone rūmuose, kone kaip princesė, tapo pačiu nekenčiamiausiu, pačiu šlykščiausiu visame pasaulyje. Sūnelis, kurio taip laukė, gimė ligotas ir apsigimęs. Darbas - tokio jau seniai neturi... Tėvai - oi, ką jūs, apie tai atskirą straipsnį rašyti galėtume. O visa kita... Tiesiog mėšlo krūva.

MEILUŽIS IŠ TVARTO

„Atsikėliau apie antrą nakties. Virtuvėje atsigėriau vandens ir užėjau į Dariaus kambarį, tokiu metu jis dar nemiegodavo - žiūrėdavo televizorių. Tačiau lovoje jo neaptikau. Pagalvojau - gal tualete... Praėjo pusvalandis, o jis vis dar negrįžo. Apsisiaučiau chalatu, apsiaviau botus ir einu ieškoti. Apžiūrėjau namą, kiemą - nėra. Girdžiu, iš tvarto kažkoks neaiškus garsas sklinda. Kažkas lyg rėkia, lyg cypia. Bėgu pasižiūrėti.

Atidarau duris, o ten Dariaus drabužiai išmėtyti... Kiek tolėliau - jis pats. Nuogas stovi po arkliu ir kažką daro. Prieinu arčiau, žiūriu ir matau kraupiausią vaizdą... Gnybteliu į šoną, tas visas apsiseilėjęs išlenda ir rėkia nesustodamas. Žliumbdama parbėgu į namus. Paskui grįžta jis ir apibara, kad nelįsčiau į svetimus reikalus, kad nevaidinčiau detektyvės."

Bet nepaklausė Silvija vyro, ir smalsavo toliau. Tiesa, kiek atsargiau. Po savaitės patyliukais vėl nupėdino į tvartą ir vėl užtiko vyrą su arkliu - tą kartą stovėjo ant taburetės ir apsikabinęs iš galo glostė. Vėliau matė dar kartą - ir vėl su tuo pačiu arkliu, ir vėl nešvankioje situacijoje.

PASKUTINIS BUČINYS

„Jaučiausi tarsi būčiau Darių palaidojusi. Kai pirmą kartą jį užtikau, bandžiau save įtikinti, kad tai daugiau nesikartos, kad gal girtas buvo ar šiaip per televizorių prisižiūrėjęs užsimanė pakartot. Bet tai vyko nuolat...

Kiekvieną kartą sugrįždavau į savo kambarį, atsisėsdavau priešais sūnelio lovą ir valandų valandas verkdavau. Maniau, išprotėsiu."

Šitie vaizdeliai porelės gyvenimą iš esmės pakeitė. Silvija su vyru ne tik nesimyli, bet ir nesibučiuoja, neapsikabina, net nesikalba. „Nenoriu! Po visko, ką mačiau tvarte, man šlykštu prie jo liestis."

PABĖGIMAS NUO ALKOHOLIKŲ TĖVŲ

Silvija ir Darius susipažino prieš dešimt metų, kai bėgdama nuo alkoholikų tėvų iš vienkiemio netoli Panevėžio ji persikraustė pas senelius į kaimą Šilutės rajone.

Naujuose namuose merginos gyvenimas iškart pasitaisė. Baigėsi badas, pirmą kartą į mokyklą švariais drabužiais nuėjo, o ir mėlynės nei kojų, nei rankų nebepuošė. „Gyvenimo su tėvais stengiuosi neprisiminti. Nesu mačiusi jų blaivių. Visada pikti, pavargę. Jeigu tėvą kas nors sunervindavo, pavyzdžiui, kad per greit „labas rytas" pasakau, iškart išsitraukdavo diržą ir vanodavo, kol pačiam ranką paskausdavo. Motina negindavo, atvirkščiai - liepdavo atsiprašyti. Kartais sugalvodavo, kad mokytis nenusipelniau, todėl vietoj pamokų turėjau tvarkyti namus, ravėti daržus, jei būdavo iš ko - gaminti visai šeimai valgyt. Taip kankinosi ir mano broliai bei sesės. Mūsų šeima didelė - net aštuoni žmonės. Tačiau dabar visi išsibarstėm, namuose liko tik tėvai. O broliai ir sesės, vos sulaukę aštuoniolikos, bėgo iš namų. Aš iki tiek neiškenčiau, pabėgau mokydamasi devintoje klasėje."

PIRMOJI SENBERNIO MERGINA

(Kaip susipažinai su Darium?) „Kaimo šokiuose. Kai priėjo, pamaniau, kad koks kultūros namų vadovas, gal bars už per trumpą sijonėlį, arba paprašys kojas nuo kėdžių nukelti. (Kodėl taip pagalvojai?) Jis keturiolika metų už mane vyresnis, atrodė toks rimtas. (Na ir ką tau pasakė?) Pagyrė, kad gražiai atrodau. Pirmą kartą man kažkas dėmesį parodė, todėl labai apsidžiaugiau. Padėkojau, irgi kažkokį komplimentą pasakiau. Tada pasisiūlė palydėti mane iki namų. Taip ir prasidėjo draugystė. Susitikdavom kasdien po pamokų, paskui ėmėm draugauti. (Nesipykot?) Visko buvo. Iš pradžių atrodė tobulas, nelindo nei bučiuotis, nei į lovą tempėsi. Keista tik, kad labai mėgo puikuotis, jog turi merginą. Stebėjausi, kaip trisdešimtmetis vyras tokiu įprastu dalyku džiaugiasi. (Tai gal tu buvai pati gražiausia kaimo mergina?) Oi, ne. Tik vėliau žmonės man paaiškino, kodėl jis džiaugiasi. (Na, ir kodėl?) Kaime jau seniai juokėsi, kad jis senbernis... Pasirodo, iki manęs nėra turėjęs merginos."

VESTUVES PLANAVO MAMA

„Mūsų draugyste labai džiaugėsi ir Dariaus mama. Ji nuo pat pažinties dienos kartojo, kad turim susituokti. (Tai gal juokavo?) Nemanau. Po pusės metų draugystės, kai ją mačiau antrą kartą gyvenime, ji net savo planus papasakojo. Jau buvo išrinkusi bažnyčią, pretendentes į pamerges ir pabrolius... (Truputį bauginančiai skamba, kai svetima moteris planuoja tavo vestuves...) Negalvojau tada taip. Buvau kukli, todėl kai ta tema kalbėdavo, tik šypsodavausi, ir tiek. (Bet vis dėlto ji privertė jus susituokti?) Kad nekiltų jokių sunkumų, laukė, kol man sukaks aštuoniolika. Per tą laiką su Darium net išsiskyrę buvom.

Gal po savaitės, vos atšvenčiau aštuonioliktą gimtadienį, Darius kartu su motina atvažiavo į mano senelių namus ir ten, laikydamiesi už rankų, pasakė, kad nori seniai planuotų vestuvių. (Ką atsakei?) Net neklausė, ar aš noriu, atvažiavo tik smulkmenų pasitikslinti. Kuri data man labiau tinka, kiek svečių noriu pasikviesti, ir panašiai. Tie klausimai atrodė kaip iš gražių filmų. Įsivaizdavau, kad ir mano vestuvės tokios bus."

IŠBRAUKTI NUOTAKOS SVEČIAI

„Vestuves kėlėm vasarą. Kad būtų pigiau, jo motina nusprendė nesinuomoti nei kultūros namų, nei kavinės, viską suorganizavo savo namuose. O kadangi ten nėra labai daug vietos, truputį pakoregavo svečių sąrašą. (Piršlienės ir piršlio atsisakė?) Ne, mano tėvų, brolių ir sesių... (Tai kodėl jų nekvietei?) Tėvų daugiau niekada nenoriu matyti. O brolius ir seses kviesti man uždraudė. (Kas, kodėl?) Pasakė, kad jie netilps. Iš penkiasdešimties svečių tik du buvo maniškiai. Negalėjau pasikviesti nieko, išskyrus šalia gyvenusius senelius. Tačiau ir jie ilgai nevakarojo, abu labai sirgo, todėl tik bažnyčioje pasveikino, ir tiek."

NĖŠČIA ŪKIO DARBININKĖ

„Kitą dieną po vestuvių persikrausčiau pas vyro tėvus. Viename name apsigyvenome penkiese - aš su vyru, jo tėvai ir jaunesnioji jo sesuo.

Pradėjau dirbti jų ūkyje, už tai negaudavau jokio atlyginimo, bet duodavo pavalgyt. (Ką tu dirbai?) Viską, ką liepia. Ir karves melžiau, ir vištidę tvarkiau, ir daržus ravėjau. Dėl nieko nesiskundžiau, kol jo motina nepradėjo manęs stumdyti ir keikti. O po vestuvių tai kartojosi vis dažniau ir dažniau.

Ypač situacija paaštrėjo sužinojus, kad laukiuosi. (Ji supyko?) Labai. Niekas tuose namuose nesidžiaugė. (Net tavo vyras?) Jis elgdavosi taip, kaip nori jo motina. Jeigu ji nepatenkinta, tai ir jis nepatenkintas. (O tai kas jiems nepatiko? Juk močiutės dažniausiai nori anūkų...) Ji skundėsi, kad dabar ne ūkiui, o vaikui skirsiu dėmesį. Jaudinosi, kad jos mylimas Dariukas nebeišsimiegos per vaiko ašaras. Dirbti ūkyje ji mane vertė iki pat gimdymo. Buvo labai sunku, dirbau ne tik su pilvu, bet ir dvigubai daugiau darbų. (Kodėl?) Iš namų išsikraustė Dariaus sesuo - nebeliko jos pagalbos, be to, ir pats Darius mažai ką ūkyje darė. (Kodėl?) Jis gavo darbą lentpjūvėj, o po darbo remontuodavo buvusį sesers kambarį. Mama leido jį skirti vaikui. Labai džiaugiausi - maniau, kad atskirame kambaryje gyvensim kaip tikra šeima. O kadangi jame net atskiros durys į lauką yra, maniau, kad ir su jo mama rečiau susitiksiu. Įsivaizdavau, kad vaiko gimimas pakeis mūsų gyvenimą į gerą."

KOŠMARAS LIGONINĖJE

Bet optimistinėms Silvijos svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Gimdymas praėjo su komplikacijomis, po kurių dar keturis mėnesius ji gulėjo ligoninėje. O taip ilgai lauktas mažylis - sūnus Rokas - gimė ne tik sirgdamas keturiomis sunkiomis ir nepagydomomis ligomis, bet dar ir protiškai atsilikęs...

„Sūnų pamačiau tik praėjus dviem savaitėms po gimdymo. Vos pamačiusi apsiverkiau ir ėmiau visą bučiuoti. Tą pačią dieną pažiūrėti sūnaus atvažiavo vyras su tėvais. Visi tokie abejingi, man išvis nieko nesakė, tik jo motina gydytojos paklausė, ar apsigimimas gali būti dėl to, kad mano tėvai alkoholikai. Ir nors gydytoja pasakė taip nemananti, namuose iki šiol girdžiu kaltinimus, kad tik dėl mano genų vaikelis gimė nesveikas.

Iš gimdymo namų kartu su Roku važiavome į kitą ligoninę, paskui į sanatoriją... Namo sugrįžau po gimdymo praėjus pusei metų."

SUTIKTUVĖS, KURIŲ NEBUVO

„Įeinu į namus ant rankų laikydama mažylį, šalia stovi seselė su keliais maišais mano daiktų. Kažkodėl maniau, kad mūsų lauks, pasitiks, gal pietus pagamins. Bet nieko... Namuose tik jo motina. Prieina, su sesele pasisveikina, o aš kaip tuščia vieta. Stoviu sutrikusi, vos ašaras tramdau.

Turbūt pamatė. Ėmė rėkti, kad nebūčiau žliumbikė. O vos seselė išėjo, puolė priekaištauti, kad taip ilgai ligoninėse valkiojausi, kai ūkyje daug darbų susikaupė. Tada nuvedė į kambarį, kurį vyras įrenginėjo. Gražiai atrodė, tokie vaikiški tapetai, supama lovytė, žaisliukai virš jos. Nustebau tik dėl mūsų lovos. Ji viengulė. Pamaniau, kad gal nespėjo sukeisti, todėl nieko nesakiau. Paguldžiau Rokutį į lovą ir išėjau karvių melžti.

Vakare po darbo grįžo girtas Darius. Jokio džiaugsmo, kad aš vėl namuose, tik priekaištai, jog ne visas jo kojines išskalbiau. O tada liūdniausia dalis: paklausiau, kur mūsų lova, atsakė, kad gyvensim atskirai. (Kodėl?) Nes taip sugalvojo jo mama. (Be jokios priežasties?) Nenorėjo, kad vaiko verkimas jam miegot trukdytų.

Gyvenimas virto košmaru. Dirbau ūkyje, tvarkiau namus, prižiūrėjau sūnų. Miegodavau po dvi-tris valandas per parą. (Tau niekas nepadėjo?) Ne. Kelis kartus prašiau pagalbos, bet vyro motina pasakė, kad pati pasigimdžiau, pati ir turiu užsiauginti. (O vyras?) Išvis mane ignoravo. Grįždavo namo labai vėlai, keldavosi anksti. Prie sūnaus neprieidavo, lyg būtų svetimas. O jeigu būnam virtuvėj, į ją net neužsuka. Kažkada man pasakė, kad negali žiūrėti į vaiką, mat jį erzina. (Kaip manai, kas vyrą taip pakeitė?) Motinos kalbos. Jinai jį nuteikė prieš mane. Tačiau buvo naktų, kad pasikalbėdavom, pasimylėdavom kartais. Bet dažniausiai jis girtas būdavo, nes kai blaivus - tai piktas. Elgėsi kaip su svetima."

„JAM RŪPI GYVULIAI, NE MOTERYS"

„O po to, kai pamačiau, ką jis su tuo arkliu daro, apskritai jokių santykių nebeliko. (Neklausei, kodėl tai darė?) Žinoma, klausiau. Neatsakė. Tik pagrasinus papasakoti jo tėvams sutiko pakalbėti. (Na ir kaip pasiaiškino?) Jam tai atrodo normalu. Sako, kad nuo paauglystės tokius dalykus darė ir toliau darys. (Negąsdinai, kad išsiskirsi?) Gąsdinau, bet jam nerūpi. Pasakė tai, ką seniai galėjau suprasti, kad vestuvių norėjo ne jis, o mama. Jis manęs net nemylėjo. Jam rūpi gyvuliai, ne moterys.

Bet galėjau ir pati susiprasti, dar prieš vestuves vienas kaimo alkoholikas man juokais pasakė, kad Dariukui telyčios aš tikrai neatstosiu. Nesupratau tada šito juokelio, dabar man jau viskas aišku."

SMURTAUTOJAS LOVOJE

(Bet su tavimi jis juk mylėjosi... Juk ir vaikas gimė.) „Lovoje jis buvo siaubingai šiurkštus. Nežinau, kaip elgiasi su gyvuliais, bet mane smaugdavo, dusindavo. (Tai kodėl mylėjaisi su juo?) Jis man pirmas vyras, maniau, gal tai normalu. Aš jam irgi pirmoji moteris, todėl galėjo ir nemokėti...

(Nebandei vesti jo pas psichologą, gal būtų padėjęs?) Vyras nenori pagalbos. Daug kartų man sakė, kad tai, ką jis daro, normalu. Gyrėsi, kad su arkliu išeina geresnis seksas nei su manimi. (Tai kuris iš jūsų nusprendė daugiau nesimylėti?) Aš. Bet ir jis kažin ar norėtų, kai sužinojau visą tiesą, jis jautėsi drąsesnis, išvis daugiau niekada nelindo. Kitas dar būtų mėginęs, meilintųsi. O Darius vien pas gyvulius pradėjo vaikščiot. Šlykščiausia, kad pas juos vaikščiojo ir tada, kai mudu dar mylėdavomės. Prisimenu, dažnai būdavo naktų, kai jis išeina ir gal kokią valandą negrįžta. Manydavau - gal žvaigždes stebi, gal naktipiečius valgo. Pasirodo, ne, eidavo į tvartą..."

SUMUŠTINIAI SU MEILUŽIO MĖSA

(Prie kokių gyvūnų jis dažniausiai lenda?) „Man teko matyti tik su arkliu. Turėjom tokį senyvą, pasiligojusį. Tiek kartų, kiek jį sekiau, visada pas tą patį eidavo. (Jis vyriškos lyties?) Taip. Turėjom ir kumelę, bet Darius jos nekentė, bijodavo net prisiartinti. Jo mama irgi yra sakiusi, kad ta kumelė Dariaus nemėgsta. (O arklys, ar jis mėgo vyrą?) Sunku pasakyti. Kai Darius prievartaudavo, tai labai garsiai kaukdavo, atrodo, kad papjauti jį nori. Bet dienomis, kai ir kiti matydavo, Darius išskirtinai tam arkliui atnešdavo geresnio ėdalo, dažnai jį šukuodavo.

Kad būtumėt matę, kas dėjosi namuose, kai veterinaras pasakė, kad tas kuinas ilgai negyvens. Darius net apsiverkė. Niekas nesuprato, kas jam čia pasidarė, niekada negarsėjo dideliu jautrumu ar gera širdimi.

Manau, būtų jis tą arklį iki pat mirties slaugęs, bet motina nusprendė nelaukti ir parduoti, kol dar gyvas. (Ir kam pardavė?) Kažkokiems italams. Kiek žinau, jie iš to arkliuko ketino dešras gaminti. Graudu, bet ir juokinga - valgė sumuštinius su mano vyro meilužio mėsa..." (Skanaus visiems, kas dabar valgo.)

ŪKININKAI, SAUGOKIT ARKLIUS!

(Tai gal pardavus arklį ir jūsų santykiai pagerėjo?) „Nenoriu su Darium jokių santykių. Be to, jis su manim net nesisveikina. O jeigu ko nors nori, kreipiasi žodžiais „durne" arba „šiukšle". Be to, pradėjo vaikščioti po kitų ūkininkų tvartus. Pavyzdžiui, praėjusį rudenį per motinos gimtadienį tiek prisigėrė, kad nesislėpdamas atsistojo nuo stalo ir išėjo vidury nakties... Atėjo rytas, o jo nėra. Motina susinervinusi, klausia manęs, gal žinau, kur išėjo. Purtau galvą... Ta dar labiau nervinasi.

Dirbom laukuose, jis grįžo, visas kruvinas, aplipęs arklio plaukais, karvės šūdais. Motina jam, aišku, nieko nesakė, bet užtat ant manęs rėkė. (Kodėl?) Darius buvo pasiskolinęs jos striukę, ši, aišku, irgi buvo papuošta tais tvarto dalykėliais. Rėkė, kad atseit aš ištepiau.

Nebegalėjau kentėti. Nusivedžiau aš ją ir jos vyrą į namą ir viską papasakojau. Kiek kartų, kur, kaip ir ką jis darė su arkliu, ką man sakė kaimo girtuoklis... (Na, ir kaip reagavo?) Labai šaltai. Nė kiek nenustebo. Pasakė, kad baigčiau fantazuoti ir eičiau atgal į laukus bulvių rinkti. (Matyt, žinojo...) Psichologė man irgi tą patį sako. Žinojo. Todėl ir norėjo mūsų vestuvių, kad kiti negalėtų įtarti."

Zoofilo žmona iš Šilutės rajono: mano vyro meilužis - arklys! (N-18)