PIRMOJI KNYGA
I. Ilgai laukta puota
Kai Bilbas Beginsas iš Begendo pranešė, jog netrukus savo šimtas vienuoliktojo gimtadienio proga nori suruošti nepaprastai puikią puotą, visas Hobitonas tik apie tai ir tekalbėjo.
Bilbas buvo labai turtingas ir labai keistas hobitas, ir jau šešiasdešimt metų (nuo savo garsiojo išnykimo bei netikėto grįžimo) garsėjo kaip visos Grafystės stebuklas. Turtai, kuriuos Bilbas parsigabeno iš savo kelionių, jau buvo tapę vietine legenda, ir visi hobitai, nepaisydami senolių pasakojimų, šventai tikėjo, jog Begendo kalva pilna tunelių, prikimštų brangenybių. Na, o jei ir visa tai dar nepakankamai apibūdintų jo šlovę, tai reikia prisiminti stebuklingai nesibaigiančią jo jaunyste. Laikas slinko, tačiau jo tėkmė nedarė beveik jokio poveikio misteriui Beginsui. Sulaukęs devyniasdešimties Bilbas atrodė kaip penkiasdešimtmetis, o kai suėjo šimtas, kaimynai pradėjo vadinti Bilbą "gerai išsilaikiusiu", nors žodis "nepasikeitęs" būtų buvęs kur kas tikslesnis. Daugelis lingavo galvas ir galvojo, jog šito jau per daug: ir senatvė nesirodo, ir turtams galo nematyti.
— Ne į gera visa tai, — kalbėjo jie, — tokie stebuklai greitai baigiasi, dievaži!
Bet nelaimės vis nesirodė, o ir Bilbas nešykštėjo kitiems pinigų, todėl daugelis hobitų buvo linkę atleisti už jo keistenybes ir sėkmę. Bilbas lankydavosi pas savo giminaičius (žinoma, tik ne pas Sakvilius-Beginsus), ir turėjo daug atsidavusių gerbėjų iš neturtingų bei nežymių šeimų. Bet tikrieji draugai atsirado tik paaugus jo jauniesiems giminaičiams. Mylimiausias iš jų buvo jaunasis Frodas Beginsas. Kai Bilbui sukako devyniasdešimt devyneri, jis įsūnijo Frodą kaip įpėdinį ir pasikvietė gyventi į Begendą, tuo visiškai sugriaudamas Sakvilių-Beginsų viltis. Taip jau atsitiko, kad Bilbas ir Frodas gimė tą pačią, rugsėjo 22-ąją dieną.
— Frodai, mano berniuk, — kartą pasiūlė Bilbas, — jeigu tu gyventum pas mane, tai galėtume šauniai švęsti savo gimtadienius.
Reikia pasakyti, jog Frodas tuo laiku buvo "pusvyrinio" amžiaus (taip hobitai vadina laikotarpį nuo dvidešimties iki trisdešimt trejų metų).
Nuo tada praėjo dvylika metų, ir visą tą laiką Bilbas su Frodu drauge švęsdavo linksmus gimtadienius Begende. Tačiau dabar, tryliktą kartą, visi suprato, jog šį rudenį planuojama kažkas ypatinga, kadangi Bilbas artėjo prie šimto vienuolikos, savotiškai apvalaus ir labai garbingo amžiaus hobitui (Senasis Tukas sulaukė tik šimto trisdešimties), o Frodui turėjo sukakti trisdešimt treji — brandos pradžia.
Visi Hobitono ir Krantinės liežuvautojai turėjo darbo, ir gandas apie būsimą įvykį apskriejo visą Grafyste. Bilbo Beginso istorija ir jo charakteris vėl tapo pagrindiniu pokalbiu objektu, ir senesni hobitai staiga pastebėjo, kad jų prisiminimai vėl įdomūs jaunimui.
Tačiau didžiausią ir atidžiausią auditoriją surinkdavo senasis Hemas Gemdžis, labiau žinomas kaip Gaferas. Jo pasakojimų vieta buvo "Gebenės krūmas", mažytė smuklė, įsikūrusi prie Krantinės kelio. Gaferas turėjo didelį autoritetą, kadangi daugiau kaip keturiasdešimt metu prižiūrėjo Begendo sodą, o anksčiau tą patį darbą padėjo atlikti ir senajam Holmenui. Tiesa, dabar, kai Gaferas paseno ir jo sąnariai pasidarė nebelankstūs, beveik visą darbą atlikdavo jo jauniausias sūnus Semas Gemdžis. Ir tėvas, ir sūnus artimai bičiuliavosi su Bilbu ir Frodu. Gemdžiai taip pat gyveno Kalvoje, šalia Begendo.
— Jūs kalbėkit, ką norite, tačiau misteris Bilbas visais atžvilgiais mandagus bei puikiai išauklėtas hobitas, — pareiškė Gaferas. Ir jis nė kiek neperdėjo, kadangi Bilbas su juo buvo labai mandagus, vadino "ponu Gemdžiu", ir kiekvienais metais tardavosi dėl daržovių auginimo, nes apie daržoves (ypač apie bulves) Gaferas nusimanė geriausiai iš visų Hobito ir Krantinės gyventojų (tai jis ir pats mielai pripažindavo).
— Bet ką tu gali pasakyti apie tą Frodą, kuris gyvena kartu su Bilbu? — paklausė senasis Naikas iš Krantinės. — Jo pavardė Beginsas, bet visi žino, jog jis turi dalį Brendibakų kraujo. Niekaip nesuprantu, kodėl kai kurie Hobitono Beginsai ieškosi sau žmonos Žemgaloje, kurio gyventojai tokie keisti.
— Kaip jie nebus keisti, — įsikišo tėvukas Dvipėdis (artimiausias Gafero kaimynas), — jeigu gyvena ne toje Brendivyno upės pusėje ir, be to, prie pat Amžinojo Miško. Gerą surado vietą, nėra ko sakyti..
— Tavo tiesa, tėvuk, — tarė Gaferas, — nors Žemgalos Brendibakai negyvena prie pat Amžinojo Miško, tačiau hobitai jie iš tikrųjų keisti. Nei šio, nei to plaukioja valtimis upėje, tiesiog patys bėdos ieško. Tačiau misteris Frodas yra puikus jaunas hobitas, dabar tokių retai pasitaiko. Be to, jis labai panašus į Bilbą, tiesiog kaip nulietas, ne veltui tėvas irgi buvo Beginsas, kuriam nieko neprikiši, nebent tai, jog jis nuskendo.
— Nuskendo? — nustebo keletas klausytojų. Be abejo, jie buvo girdėję šitą ir kitus gandus apie Frodo tėvą Drogą, tačiau hobitai niekados nepraleidžia progos dar kartą pasiklausyti šeimyninių istorijų.
— Taip kalbama, — paaiškino Gaferas. — Matote: misteris Drogas vedė vargšę Primulę Brendibak, Bilbo pirmos eilės pusseserę, jauniausiąją senojo Tuko anūke, o pats Drogas buvo jo antros eilės pusbrolis. Taigi Frodas Bilbui yra ir pirmos, ir antros eilės sūnėnas. Na, o Drogas Beginsas po vedybų pasiliko Brendihole su savo uošviu, šeimininku Gorbadoku, kuris nepaprastai mėgo skaniai pavalgyti. Kartą po tokiu pietų Drogas išėjo paplaukioti Brendivynu ir nuskendo kartu su savo žmona, o vargšas Frodas liko našlaitis.
— Aš esu girdėjęs, jog Drogas atsakančiai prisikimšo prieš eidamas plaukioti, todėl valtis ir nuskendo dėl svorio, — tarė senasis Naikas.
— O aš girdėjau, jog Primulė įstūmė Drogą į vandenį, o tas krisdamas kartu nusitempė ir ją, — įsikišo Smėlius, Hobitono malūnininkas.
— Tu, Smėliau, nekalbėk, ko nežinai, — patarė Gaferas, kuris nemėgo malūnininko. — Ten valtys tokios, kad pačios apsiverčia, be jokio tempimo ar stūmimo. Žodžiu, Frodas liko našlaitis ir kaip sakoma įstrigo pas tuos keistus žemgaliečius. O juk ten tiesiog triušynas, daugiau nieko. Šeimininkas Gorbadokas pas save mažiausiai šimtą giminaičių laiko. Reikia pripažinti, jog misteris Bilbas atliko puikų darbą, pasiimdamas tą vargšą vaikiną gyventi pas save, tarp padorių hobitų, ir nušluostydamas nosį tiems Sakviliams-Beginsams, kurie tikėjosi apsigyventi Begende dar nuo tada, kai Bilbas dingo ir visi laikė jį mirusiu. O jis staiga grįžta, iškrausto Sakvilius-Beginsus, be to, dar gyvena ir gyvena, ir nė kiek nesensta, kol galų gale įsitaiso įpėdinį, ir visos Sakvilių-Beginsų viltys nueina šuniui ant uodegos. Taip, atrodo, jie matys Begendą kaip savo ausis.
— Aš girdėjau, kad ten paslėpta nemaža pinigų, — tarė nepažįstamas keliautojas, prekybos reikalais vykstąs į Vakarkiemį ir užsukęs čia išgerti stiklinaite elio. — Visa kalvos viršūnė prirausta tunelių ir kimšte prikimšta skrynių su auksu, sidabru ir brangakmeniais.
— Tada tu girdėjai daugiau, negu aš galiu papasakoti, — rimtai atitarė Gaferas, — kadangi nieko nesu girdėjęs apie brangakmenius. Misteris Bilbas, žinoma, pinigų negaili, ir jų jam netrūksta, tačiau jokių tunelių Begende nėra. Aš mačiau Bilbo Beginso sugrįžimą, kai buvau dar nesusitupėjęs geltonsnapis, ir Begendą buvo sumanyta parduoti iš varžytinių. Na, o joms įpusėjus kur buvęs, kur nebuvęs prisistatė Bilbas Beginsas su poniu, keletu didelių krepšių ir pora skrynių, jose, aišku, buvo turtai iš svetimų šalių, bet jais jokiu būdu negalėtum užpildyti tunelių. Jeigu netikite, galite mano Semo paklausti: jis viską žino, tiesiog eina iš proto dėl senų laikų istorijų. Bilbas pasakoja, o mano kvailelis klausosi akis išplėtęs. Misteris Beginsas jį ir rašto išmokė, ir kitų kvailysčių.
Štai Semas man sako:
— Elfai ir drakonai!
O aš jam:
— Kopūstai ir bulvės! Ir nekišk savo nosies į svetimus reikalus, nes gali likti be nosies. Tą patį ir jums galiu pakartoti, — iššaukiamai riktelėjo Gaferas, žvilgtelėjęs į svetimšalį ir malūnininką.
Žinoma, Gaferas nepakeitė savo klausytojų nuomonės. Mat labai jau šventai jie tikėjo pasakiškais Bilbo turtais.
— Aha, bet tu, Gaferai, nepamiršk, kiek Bilbas sugrįžęs aukso prisitempė, — paprieštaravo malūnininkas, išreikšdamas visu nuomonę.
— Jis dažnai keliauja ir visokie svetimšaliai jį lanko: naktį atslenka nykštukai, tas senas burtininkas Gendalfas ir kiti. Gaferai, tu gali sakyti ką nori, bet Begendas yra keista vieta ir jo gyventojai taip pat keisti, ką ir kalbėti.
— O tu taip pat gali sakyti ką nori, nors apie tai žinai ne daugiau kaip apie plaukiojimą upėje, Smėliau, — atkirto net paraudęs iš pykčio Gaferas, — tegu tik visi būna tokie keisti kaip misteris Bilbas ir misteris Frodas. Pavyzdžiui, aš pažįstu vieną tokį, kuris net stiklinaite elio nepavaišins savo draugo, nors gyventu paauksuotoje oloje. Štai Begende šie dalykai suprantami kitaip. Mano Semas sužinojo, kad į Puotą bus pakviesti visi ir kiekvienas gaus dovanų, įsidėmėk, kiekvienas. Svarbiausia, jog Puota įvyks ne kada nors, o šį mėnesį.
Pasitaikė giedras ir gražus rugsėjis. Praėjus keletui dienų nuo pokalbio smuklėje, pasklido gandas (tikriausiai paskleistas visažinio Semo) apie tai, jog Puotos metu numatomi fejerverkai — fejerverkai, kurių Grafystėje nebuvo jau beveik šimtą metų.
Slinko dienos, Puota artėjo ir artėjo. Vieną vakarą į Hobitoną įriedėjo keistas vežimas, prikrautas keistų dėžių, ir sustojo prie Begendo. Vežime sėdėjo svetimšaliai: nykštukai su ilgomis barzdomis ir smailiais gobtuvais. Kai kurie iš jų pasiliko Begende, o kiti greitai vėl išvyko. O antros rugsėjo savaitės pabaigoje, vidury baltos dienos, per Krantinę nuo Brendivyno tilto pervažiavo kitas vežimas, vadelėjamas keisto senio su aukšta mėlyna skrybėle ir ilgu pilku apsiaustu. Sidabrinis šalikas juosė jo ilgą žilą barzdą, o tankūs antakiai kuokštais kyšojo iš po skrybėlės kraštų. Per visą Hobitoną paskui vežimą paknopstomis bėgo maži hobitukai, iš karto nustatė, jog vežimas yra prikrautas fejerverko raketų. Prie Bilbo paradinių durų senis pradėjo iškrovinėti vežimą: ten buvo įvairiausių rūšių ir formų paketai, kiekvienas pažymėtas didele raudona G raide ir elfų runa.
Žinoma, paketai buvo skirti fejerverkui, o žymės ant jo priklausė Gendalfui, Gendalfui Burtininkui, kurio šlovė Grafystėje rėmėsi fejerverkais, šviesomis ir saldžiais dūmais. Iš tikrųjų jo reikalai buvo daug rimtesni ir pavojingesni, bet Grafystės gyventojai apie tai nieko nežinojo ir nenorėjo žinoti. Jiems Gendalfas buvo tik Puotos fejerverkininkas.
— Gendalfas važiuoja, Gendalfas važiuoja! — šaukė mažieji hobitukai, pilni susižavėjimo ir pagarbos, o senasis burtininkas pakėlęs galvą šypsojosi. Gendalfas retai pasirodydavo Hobitone ir niekada ilgai neužtrukdavo, bet mažieji hobitukai jį iškart pažino, nors garsiųjų fejerverkų jau neprisiminė net patys seniausi hobitai.
Kai senis, padedant Bilbui ir keliems nykštukams, baigė iškrovinėti vežimą, Bilbas stovintiems žiopliams išdalijo keletą pinigėlių, tačiau, dideliam visų nusivylimui, niekas negavo nė vienos petardos, nė vienos pliauškynės. Hobitai išsiskirstė, liūdnai galvodami, kad Puotos diena niekada neateis.
Tuo tarpu Begendo viduje Bilbas su Gendalfu sėdėjo mažame kambarėlyje prie atviro lango į sodą. Vėlyva popietė buvo skaisti ir rami. Gėlės švytėjo raudonai ir geltonai: žioveiniai, saulėgrąžos ir nasturtos stiebėsi virš velėna apklotų sienų ir jau lindo pro apskritus langus.
— Kaip puikiai atrodo tavo sodas, — pagyrė Gendalfas.
— Taip, — atsakė Bilbas, — aš labai myliu ir jį, ir mano mieląją Grafyste, tačiau vis dėlto manau, jog man reikia atostogų.
— Vadinasi, darysi taip, kaip nusprendei?
— Žinoma. Aš pažadėjau ir savo žodžio nelaužysiu.
— Na, tada nebėra apie ką kalbėti. Jei nusprendei, tai ir vykdyk, ir aš manau, kad taip bus geriausia tau, o gal ir mums visiems.
— Aš tikiuosi. Bet, šiaip ar taip, esu nusprendęs dar pasilinksminti per Puotą ir iškrėsti savo mažytį pokštą.
— Pažiūrėsim, — atsakė Gendalfas.
— O kitą dieną prie Begendo atriedėjo dar daugiau vežimų. Kai kas iš hobitų bumbėjo, jog jokie darbai nepatikėti vietiniams. Tačiau kai iš Begendo pasipylė maisto, gėrimų ir prabangių niekučių užsakymai į Hobitoną, Krantine bei kitas Grafystės vietas, pikti liežuviai buvo priversti nutilti. Visi hobitai pradėjo jaudintis, braukyti dienas kalendoriuje ir laukti paštininko su pakvietimais.
Savaime aišku, pakvietimai negalėjo vėluoti, todėl Hobitono ir Krantinės paštai buvo užpilti laiškais, o vėliau teko kviestis savanorius pagalbininkus, nes į Begendą plaukė nenutrūkstama srovė laiškų, kuriuose buvo parašyta: "Ačiū, aš būtinai ateisiu".
Ant Begendo vartų atsirado užrašas: "Įeiti tik Puotos reikalais". Tačiau net tie, kurie turėjo Puotos reikalų (kaip jie patys manė), labai retai patekdavo vidun. Bilbas buvo užsiėmęs: rašė pakvietimus, žymėjo atsakymus, pakavo dovanas ir dirbo kitus savo darbus, nesusijusius su Puota. Nuo Gendalfo atvykimo jis niekam nesirodė akyse.
Vieną rytą pabudę hobitai pamatė, jog laukas, plytintis į pietus nuo Bilbo paradinių durų, pristatytas palapinių ir paviljonų. Prie kelio kažkieno darbšti ranka iškirto krūmokšnius, padarė taką ir ten pat pastatė baltai nudažytus didžiulius vartus. Trys hobitų šeimos, kurių žemės ribojosi su lauku, aikčiojo iš nuostabos ir mirė iš pavydo, o senasis Gaferas net nustojo vaizduoti dirbąs sode.
Palapinės dygo kaip grybai. Vienas paviljonas buvo toks didelis, jog į jį tilpo lauke augantis medis, kuris stovėjo prie didžiojo stalo galo. Ant jo šakų kabojo žibintai. Tačiau hobitams labiausiai patiko milžiniška virtuvė, pastatyta šiauriniame lauko kampe. Virėjai iš kiekvienos smuklės ir viešbučio atvyko padėti šeimininkauti nykštukams ir kitiems keistiems svetimšaliams, apsigyvenusiems Begende. Jaudulys kilo kaip ant mielių.
Ir tada trečiadienį, Puotos išvakarėse, subjuro oras. Visi hobitai nepaprastai susirūpino, bet pagaliau išaušo ketvirtadienio rytas. Patekėjo saulė, išsisklaidė debesys, suplazdėjo vėliavos, ir linksmybė prasidėjo.
Bilbas Beginsas tai vadino tik Puota, nors iš tikrųjų jis iškėlė didžiulę šventę, kurioje visos pramogos susiliejo į vieną. Buvo sukviesti visi aplinkui gyvenantys hobitai. Keli buvo netyčia užmiršti, bet kadangi jie vis tiek atėjo, tai niekas neįsižeidė. Daugelis svečių susirinko iš įvairių Grafystės vietų, o kai kurie net iš svečių šalių. Bilbas visus sutikinėjo pats (ir tuos, kurių niekas nekvietė, bet kurie vis tiek atėjo). Jis kiekvienam dalino dovanas, beje, netrukus atsirado tokių, kurie išsmuko pro užpakalinius vartus ir vėl kaip niekur nieko atėjo prie paradinių, norėdami gauti dar dovanų. Hobitai savo gimtadienių proga mėgsta duoti kitiems dovanas, nors paprastai jos būna nebrangios ir nelabai reikalingos. Kadangi Hobitone ir Krantinėje kone kiekvieną dieną būdavo kažkieno gimtadienis, tai tų kraštų hobitai turėjo daug progų gauti nors vieną dovaną per savaitę, ir jiems niekada tai nepabosdavo.
Tačiau šįkart dovanos buvo tiesiog nuostabios. Jaunesni hobitai taip susižavėjo, jog beveik užmiršo vaišintis. Jiems teko puikūs ir stebuklingi žaisliukai, kurie jau prieš metus buvo užsakyti ir atgabenti iš Kalno ar net iš tolimojo Deilo: nykštukai pasistengė.
Kai visi svečiai suėjo į vidų, prasidėjo dainos, šokiai, muzika, žaidimai ir, savaime aišku, vaišės, kurias sudarė priešpiečiai, arbatėlė ir pietūs. Priešpiečiams ir arbatėlei svečiai suėjo į palapines, o nuo vienuolikos iki pusės septynių valgė ir gėrė kaip kas norėjo, kol prasidėjo fejerverkai.
Visais fejerverkais rūpinosi Gendalfas, kadangi jis ne tik viską suvežė, bet ir pats pagamino, norėdamas pagražinti dangų ugniniais piešiniais. Visos raketos, ugnies fontanai taip pat priklausė nuo jo. Fejerverką dar paįvairino įvairiausios petardos, šaudyklės, bengališkos ugnelės, kibirkštėlės, fakelai, nykštukų žvakės, elfų fontanai, šviečiantys goblinų šunys ir švytintys perkūnai. Visa tai buvo nuostabu ir didinga. Gendalfo meistriškumas augo kartu su amžiumi.
Danguje šaudė raketos, įgijusios žėrinčių paukščių pavidalus. Akimirksniu išaugdavo žali medžiai su juodų dūmų kamienais. Jų lapai staiga išsiskleisdavo, nukrisdavo nuo švytinčių šakų prie pat apstulbusių hobitų nosių ir užgesę paskleisdavo malonų aromatą. Blizgančių drugelių fontanai pakildavo iki pat medžių, o spalvotos ugnies stulpai pavirsdavo ereliais. Griaudėjo raudonas perkūnas ir lijo geltonas lietus. Sidabrinių strėlių miškas, palydimas kovos šūksnio, pakildavo į orą ir krisdavo atgal šnypšdamas kaip šimtas gyvačių. Fejerverką užbaigė paskutinis siurprizas, paskirtas Bilbui ir, kaip Gendalfas buvo numatęs, visiškai apkvaišinęs hobitus: į orą pakilo didžiulis kalno formos dūmų kamuolys, kalno viršūnė pradėjo žėrėti ryškiai žalia šviesa ir iš jos išskrido raudonai auksinis drakonas — siaubingai tikras, tik mažesnis. Iš drakono nasrų plūdo ugnis, akys degė įtūžiu. Baisiai kaukdamas jis apsuko tris ratus ir leidosi vis žemiau. Visi hobitai skubiai pasilenkė, kai kurie net parkrito ant žemės. Drakonas prašvilpė virš svečių galvų, persivertė ir su kurtinančiu triukšmu sprogo virš Krantinės.
— Tai signalas pietums, — pasigirdo Bilbo balsas.
Sumišimas ir baimė iš karto dingo, ir gulintys hobitai pašoko ant kojų. Nuostabūs pietūs teko kiekvienam, o ypatingieji svečiai valgė didžiausiame paviljone, kur augo medis. Ten susirinko šimtas keturiasdešimt keturi hobitai (šį skaičių hobitai vadina "grosu", tačiau žmones taip skaičiuoti nepriimta) iš šeimų, su kuriomis Bilbas ir Frodas giminiavosi, ir keli artimi bičiuliai (tokie kaip Gendalfas). Galima buvo pamatyti nemažai jaunų hobitų, vienų atėjusių į balių, kadangi tėvai niekada nedraudė jiems vieniems eiti į svečius, jeigu ten duodavo užkąsti, nes visi žino, kaip sunku išmaitinti augantį hobitą.
Baliuje dalyvavo Beginsai ir Šniukščiai, Tukai ir Brendibakai, netrūko ir Grabsų (Bilbo motušės giminių) ir Čapsų (giminių iš senojo Tuko pusės), o taip pat Urvinių, Bolgerių, Diržinių, Barsukėnų, Labkūnių, Ragpūčių ir Didpėdžių. Kai kurie iš jų pagal giminystę Bilbui buvo septintas vanduo nuo kisieliaus, o kai kas apskritai nebuvo net matę Hobitono, kadangi gyveno tolimiausiuose Grafystės kampeliuose. Net SakviliaiBeginsai nebuvo pamiršti: dalyvavo ir Otas, ir jo žmona Lobelija. Tiesa, jie nemėgo Bilbo ir neapkentė Frodo, tačiau auksiniu rašalu parašytas pakvietimas atrodė taip puikiai, jog jie nusprendė ateiti dar ir dėl seniai garsėjančios Bilbo virtuvės.
Visi šimtas keturiasdešimt keturi svečiai tikėjosi puikiai pasivaišinti, tik prisibijojo šventinės šeimininko kalbos (o be jos negalima), kadangi Bilbui galėjo šauti į galvą ką nors padeklamuoti ar po kelių stiklinių elio pradėti pasakoti apie savo absurdiškus nuotykius absurdiškoje kelionėje. Svečiai nenusivylė: ko nesuvalgė, tą išsinešė namo, todėl keletą savaičių iš maisto pirklių nieko niekas nepirko, bet kadangi pirklių sandėliai buvo ištuštinti Bilbo, tai niekas nuostolių nepatyrė.
Pagaliau, kai dantys pradėjo kramtyti lėčiau, atėjo laikas Kalbai. Daugelis hobitų, kaip sakoma, "pasistiprino" ir nusiteikė labai tolerantiškai. Taurėse — mėgstamas gėrimas, lėkštėse — mėgstamas valgis, dabar Bilbas gali kalbėti ką nori, o mes paklausysim ir paplosim.
— Mano brangieji giminės! — pradėjo Bilbas, pakildamas iš savo vietos.
— Tyliau! Tyliau! Tyliau! — pradėjo šaukti hobitai ir susiformavęs choras, siekiantis tylos, niekaip negalėjo nurimti. Bilbas atsistojo ant kėdės po iliuminuotu medžiu. Žibinių šviesa krito ant jo besišypsančio veido, ir auksinės sagos spindėjo jo išsiuvinėtoje šilkinėje liemenėje. Visi matė jį stovintį, viena ranka mojuojantį, o kitą įsikišusį į kišene.
— Mano mielieji Beginsai ir Šniukščiai, — vėl pradėjo Bilbas,
— Tukai ir Brendibakai, Grabsai ir Čapsai, Urviniai ir Ragpūčiai, Diržiniai, Bolgeriai ir Labkūniai, Barsukėnai, o taip pat mano mielieji Didpėdai...
— Didpėdžiai! — riktelėjo senstelėjęs hobitas iš paviljono kampo. Aišku, tai ir buvo Didpėdis: jo didžiulės, neįtikėtinai gauruotos pėdos puikavosi užkeltos ant stalo, kad visi galėtų jas matyti...
— ... Didpėdžiai, — pasitaisė Bilbas, — ir mano gerieji SakviliaiBeginsai, kurie pagaliau atvyko į Begendą. Šiandien mano gimtadienis. Man šimtas vienuolika!
— Valio! Valio! Ilgiausių metų! — pradėjo šaukti hobitai ir būgnyti per stalus. Bilbas kalbėjo tokiu stiliumi, kurį jie mėgo: trumpai ir aiškiai.
— Aš tikiuosi, jog jums visiems taip linksma kaip ir man!
Kurtinantys plojimai. Šauksmai "Taip" (ir "Ne"). Užgrojo rageliai ir trimitai, birbynės ir fleitos bei kiti muzikos instrumentai, kuriuos jaunieji hobitukai gavo dovanų. Sprogo šimtai muzikinių pliauškynių. Ant pliauškynių puikavosi užrašas "Deilas", kurio hobitai negalėjo suprasti, bet visi sutiko, jog pliauškynės puikios. Kitame kampe jaunieji Tukai ir Brendibakai nusprendė, jog dėdė Bilbas jau baigė (nes jis pasakė viską, kas buvo reikalinga), todėl improvizuotam orkestrui pritariant, ten prasidėjo šokiai. Everardas Tukas su Melilota Brendibak užlipo ant stalo ir su varpeliais rankose pradėjo šokti "Springlą" — puikų, bet pernelyg energingą šokį.
Tačiau Bilbas dar nebaigė. Pačiupęs trimitą, jis tris kartus pratisai papūtė. Triukšmas sumažėjo.
— Aš jūsų ilgai negaišinsiu! — riktelėjo jis, ir vėl pasigirdo plojimai. — Aš sušaukiau jus čia turėdamas tikslą!
Paskutiniai Bilbo žodžiai padarė įpūdį, visi nutilo, o keli Tukai net pasiruošė klausyti.
— Tiksliau, turėdamas tris tikslus, — pasakė Bilbas. — Pirmiausia turiu pasakyti, jog su tokiais žaviais ir puikiais hobitais pragyventi šimtą vienuolika metų yra lengviau negu lengva.
Džiaugsmingas pritarimo ūžesys.
— Aš pusės jūsų nepažįstu nė pusės tiek, kiek norėčiau pažinti, o kitos pusės nemyliu nė pusės tiek, kiek esat verti!
Tai buvo netikėta ir sunkiai suprantama. Pasigirdo skysti plojimai, kadangi daugelis stengėsi suprasti, ar tai yra komplimentas.
— Antrasis mano tikslas — atšvęsti savo gimtadienį...
Ankstesnis pritariamas ūžesys.
— Ne, ne mano — MŪSŲ! Kadangi šiandien ne tik mano, bet ir mano įpėdinio bei sūnėno Frodo gimtadienis. Šiandien jis tampa pilnamečiu ir pilnateisiu Begendo savininku!
Keletas atsainių senių pliaukštelėjimų ir keletas jaunųjų šauksmų "Frodas! Frodas!" SakviliaiBeginsai susiraukė ir pradėjo svarstyti, ką gali reikšti "pilnateisis Begendo savininkas".
— Šiandien mums sukanka lygiai šimtas keturiasdešimt ketveri metai, lygiai tiek, kiek šiandien čia jūsų. Vienas, atsiprašant, už pasakymą, grosas! — kalbėjo Bilbas.
Mirtina tyla. Daugelis, ypač SakviliaiBeginsai įsižeidė, supratę, jog yra pakviesti tik dėl apvalaus skaičiaus: "Vienas grosas. Fu, kaip vulgaru".
— Be to, — šnekėjo toliau Bilbas, lyg nepastebėdamas svečių nepasitenkinimo, — šiandien mano atvykimo su statine į Esgarotą metinės. Tiesą sakant, tada mintis apie gimtadienį net neatėjo man į galvą. Mat, kai tebesi penkiasdešimt vienerių, gimtadieniai neatrodo tokie svarbūs. Tiesa, tada puota buvo prašmatni, bet aš buvau peršalęs ir tegalėjau pasakyti: "Duošird dėkoju jubs!" Na, o dabar aš galiu ištarti teisingai: Nuoširdžiai dėkoju, jog atėjote į mano mažą švente! Svečiai tylėjo, nusprendė, jog Bilbas tuoj prapliups daina ar eilėraščiu. Kodėl gi jis negalėtų dabar baigti, o jie išgertų už Bilbo Beginso sveikatą? Bet Bilbas nei dainavo, nei deklamavo. Jis mažumą atsikvėpė ir kalbėjo toliau:
— Ir trečias, paskutinis mano tikslas — noras paskelbti PRANeŠIMĄ!
Paskutinį žodį jis pasakė taip garsiai ir netikėtai, kad visi tiesiog sustingo, — aš su liūdesiu pranešu, nors, kaip sakiau, šimtas vienuolika metų, praleistų su jumis, nieko nereiškia, bet tai yra PABAIGA. Aš iškeliauju! Aš jus palieku! SUDIE!
Bilbas žengė nuo kėdės ir... išnyko. Staiga blykstelėjo akinama šviesa, ir visi hobitai užsimerkė. Atvėrę akis, jie pamatė, jog Bilbo niekur nėra. Šimtas keturiasdešimt keturi apstulbinti hobitai netekę žado atsisėdo. Odas Didpėdis nukėlė kojas nuo stalo ir pradėjo dairytis. Tvyrojo mirtina tyla, kol po keleto gilių įkvėpimų visi Beginsai, Šniukščiai, Tukai, Brendibakai, Bragsai, Čapsai, Urviniai, Bolgeriai, Diržiniai, Barsukėnai, Labkūniai, Ragpūčiai ir Didpėdžiai pradėjo kalbėti vienu metu.
Visi sutiko su tuo, jog tai labai prasto skonio juokas ir šį nesusipratimą reikia kuo greičiau užgerti ir užkąsti. "Aš visą laiką sakiau, jog jis trenktas", — girdėjosi iš visų pusiu. Netgi beveik visi Tukai pasmerkė Bilbą. Tiesa, tuo momentu dar niekas nesuprato, kas įvyko iš tikrųjų, ir peikė prastą išdaigą.
Vienintelis senasis Roris Brendibakas tuo netikėjo. Nei garbingas amžius, nei ištaigingi valgiai nesumaišė jo proto, ir Roris pasakė savo marčiai Esmeraldai:
— Čia kažkas įtartina, brangioji. Aš manau, kad tas pakvaišęs Beginsas vėl kažkur išsinešdino. Senas kvailys! Bet ko gi mums jaudintis? Svarbu, kad vaišės pasiliko.
Ir jis garsiai paliepė Frodui atnešti dar vyno.
O Frodas buvo vienintelis, neištaręs nė žodžio. Jis tylėdamas sėdėjo prieš tuščią Bilbo kėde, ignoruodamas pastabas ir klausimus. Frodas, žinoma, įvertino Bilbo išdaigą, kadangi apie ją žinojo iš anksto, ir vos susilaikė iš juoko, matydamas svečių pasipiktinimą bei nuostabą. Bet tuo pat metu Frodas skaudžiai suprato, jog jis ne juokais myli senąjį hobitą. Daugelis svečių gėrė ir valgė, aptarinėdami buvusias ir esamas Bilbo keistenybes, bet pasipiktinę SakviliaiBeginsai jau buvo išėję. Frodas nebenorėjo turėti nieko bendro su Puota: liepęs atnešti vyno ir išgėręs taurę į Bilbo sveikatą, jis išsmuko iš palapinės.
Bilbas Beginsas, kalbėdamas svečiams, visą laiką čiupinėjo auksinį Žiedą savo kišenėje, magišką Žiedą, kurį slėpė jau daug metų. Žengdamas nuo kėdės, jis užsimovė Žiedą ant piršto, ir joks Hobitono hobitas niekada daugiau jo nebematė. Bilbas žvaliai grįžo į savo olą, su šypsena klausydamasis ūžesio palapinėje ir linksmybių kitose lauko vietose. Įėjęs į olą, Bilbas nusivilko savo šventiškus drabužius, sulankstė šilkinę liemenę ir, atidžiai ją susukęs į rūkomąjį popierių, padėjo į stalčių. Tada greitai apsivilko senus netvarkingus drabužius ir susijuosė odiniu diržu. Prie diržo Bilbas prisisegė trumpą kardą aptriušusiose juodos odos makštyse. Iš naftalinu pasmirdusio stalčiaus išsitraukė seną apsiaustą su gobtuvu, sulopytą, išblukusį, neįspėjamos spalvos, bet saugomą kaip brangų atminimą. Apsiaustas Bilbui buvo aiškiai per didelis. Tada Beginsas įėjo į savo kabinetą ir iš spintos išsiėmė paslaptingą rankraštį ir dar storą didžiulį voką. Paketas ir aplankalas nukeliavo į netoliese stovinčią vieną jau puspilnę dėžę, o į voką hobitas įkišo savo auksinį Žiedą, gražiąją grandinėlę ir užantspaudavo, adresuodamas jį Frodui. Iš pradžių Bilbas voką padėjo ant židinio atbrailos, bet greitai čiupo jį ir įsigrūdo į kišenę. Tuo momentu atsidarė durys ir greitu žingsniu įėjo Gendalfas:
— Sveikas, — tarė Bilbas, — aš jau stebėjausi, kodėl tavęs dar nematyti.
— Aš laimingas, jog MATAU tave, — atrėžė burtininkas, sėsdamasis į krėslą. — Dar norėjau persimesti su tavimi keletu žodelių. Tikiuosi, viskas vyksta puikiai pagal tavo planą?
— O kaipgi, — patvirtino Bilbas, — bet blykstelėjimo nereikėjo: net aš nustebau, o ką jau kalbėti apie kitus. Aišku, tavo darbas?
— Žinoma. Tu protingai daug metų saugojai Žiedą, ir man atrodė būtina kuo nors pridengti tavo išnykimą.
— Ir sugadinti mano pokštą. Tu labai mėgsti kištis į svetimus reikalus, — nusijuokė Bilbas.
— Per daug nesidžiauk savo pokštu. Tu, Bilbai, sukėlei visus hobitus ir davei Grafystei peno kalboms apie tai devynioms ar net devyniasdešimt devynioms dienoms. Ar tu dar ko nors sieksi? — paklausė Gendalfas.
— Taip. Man reikalingos atostogos, labai ilgos atostogos, kaip aš tau jau sakiau. Galbūt amžinos atostogos: aš nesitikiu čia sugrįžti. Galų gale kam man grįžti — esu viską sutvarkęs. Aš senstu, Gendalfai. Iš išorės nematyti, bet iš vidaus... "Gerai išsilaikęs", — purkštelėjo Bilbas, — bet jaučiuosi išskydęs kaip sviestas, per plonai užteptas ant duonos. Tai blogai. Reikia tuoj pat pakeisti gyvenimą.
Gendalfas rimtai žiūrėjo į hobitą.
— Taip, iš tikrųjų blogai, — susimąstęs tarė jis,— po viso šito tavo planas turbūt yra geriausias.
— Žinoma, tai jau nuspręsta. Aš noriu vėl pamatyti kalnus, Gendalfai, kalnus, o tada kur nors rasti vietelę poilsiui. Pailsėti tyloje ir ramybėje, be visokių giminaičių ir įkyrių draugų. Tikiuosi rasti vietą, kur galėčiau baigti savo Knygą, nes esu jau sukūręs ir gražią pabaigą jai: "jis laimingai gyveno iki pat mirties".
Gendalfas šyptelėjo.
— Puiki pabaiga. Bet niekas tavo knygos neperskaitys.
— Kam reikės, tas perskaitys. Pavyzdžiui, Frodas jau perskaitė, nors ir be pabaigos. Tikiuosi, tu užmesi kartais akį ir į Frodą, gerai?
— Abi akis, nors ne tai svarbiausia.
— Jis, aišku, eitų kartu su manimi, jeigu paprašyčiau. Netgi pats siūlėsi, dar prieš Puotą. Tačiau prieš mirtį aš noriu kalnus ir laukines šalis pamatyti, o jis dar myli Grafystę — su miškais, laukais ir upeliais. Jis čia patogiai gyvens, nes aš viską palikau, išskyrus keletą niekniekių. Tikiuosi, Frodas bus laimingas, galėdamas pats šeimininkauti.
— Viską palikai? — paklausė Gendalfas, — ir Žiedą taip pat? Juk pats taip nusprendei, ar ne?
— Žinoma, viską, o... Žiedas... — sumikčiojo Bilbas.
— Kur Žiedas?
— Voke, jei nori žinoti, — nekantriai tarė hobitas, — ten, ant židinio. O ne! Štai, mano kišenėje! — Jis dvejojo. — Keistas dalykas, — sumurmėjo Bilbas, — kodėl gi jis negalėtų likti toje kišenėje?
Gendalfas vėl pažvelgė į Bilbą ir jo akyse kažkas blykstelėjo.
— Aš tavim dėtas Žiedą palikčiau, — tyliai pasakė burtininkas, — ar tu taip nenori?
— Pats nežinau. Dabar aš jau nebenoriu su juo skirtis. O koks tavo reikalas? — paklausė jis netikėtai pasikeitusiu balsu. Balsas tapo aštrus, įtarus ir susierzinęs. — Tu mane kamuoji su tuo Žiedu, bet nesirūpini kitais dalykais, kuriuos aš imu į kelionę.
— Ne, tačiau aš tavęs nekamuoju, — atsakė Gendalfas, — man reikia tiesos. Tai svarbu, Bilbai. Stebuklingi žiedai yra labai klastingi, o tavo Žiedas, neslėpsiu, man ypatingai įdomus. Aš turiu žinoti, kur jis bus, jeigu tu vėl iškeliausi. Manau, jog tu jį jau per ilgai turi ir, jei neklystu, tau, Bilbai, Žiedo nebereikės.
Bilbas paraudo ir metė piktą žvilgsnį į burtininką. Malonus hobito veidas tapo atšiaurus.
— Kodėl ne? — suriko jis. — Ir dar kartą, koks tavo reikalas? Su savo daiktais aš darau ką noriu. O Žiedas mano. Aš radau jį. Jis atriedėjo pas mane.
— Žinoma, žinoma, — tarė Gendalfas, — bet nereikia jaudintis.
— Jei aš jaudinuosi, tai tik tu kaltas! Aš sakau, jog Žiedas mano. Mano! Mano mielasis! Taip, mano mielasis!
Burtininko veidas nepasikeitė, ir tik jo tamsiu akių virpėjimas išdavė, jog jis sunerimo ir susirūpino.
— Žiedas jau buvo taip vadintas, — tyliai prakošė jis, — nors ir ne tu taip vadinai.
— Bet dabar aš taip vadinu. O kodėl ne? Net jeigu Golumas jį taip pat vadino, koks skirtumas? Žiedas ne jo, o mano! Mano! Ir aš jo niekam neatiduosiu!
Gendalfas atsistojo ir jo balsas tapo rūstus:
— Tu būsi kvailys, Bilbai, jeigu pasiliksi Žiedą, — tarė jis, — ir pateksi į baisią Žiedo valdžią. Palik jį, išsivaduok ir keliauk!
— Aš darysiu taip, kaip norėsiu, ir keliausiu, kada norėsiu! — užsispyręs kartojo Bilbas.
— Ramiau, ramiau, brangusis mano hobitai, — tarė Gendalfas. — Visą tavo gyvenimą mes buvome draugai, ir tu už daug ką man skolingas. Na, daryk kaip žadėjai: trauk Žiedą!
— Vadinasi, ir tu užsigeidei mano Žiedo, — sušuko Bilbas. Tai jau ne! Aš savo mielojo tau neatiduosiu! — Hobito ranka sugniaužė kardo rankeną.
Gendalfo akys užsidegė.
— Juk aš irgi galiu prarasti kantrybę, — perspėjo jis. — Atsargiau, nes pamatysi Gendalfą Pilkąjį supykusį.
Burtininkas žengė prie hobito, ir jo aukštas, grėsmingas šešėlis uždengė mažą kambarėlį.
Bilbas sunkiai kvėpuodamas ir sugniaužęs kišenę traukėsi atatupstas. Jie stovėjo vienas prieš kitą, kambaryje tvyrojo spengianti tyla, ir Gendalfas žvilgsniu kalė hobitą prie sienos. Bilbo rankos palengva atsigniaužė ir pradėjo virpėti.
— Aš nesuprantu, kas tau atsitiko, Gendalfai, — prakalbo Bilbas, — tu niekada toks nebuvai. Bet juk Žiedas mano. Aš radau jį ir jeigu ne jis, Golumas būtų mane užmušęs. Kad ir ką jis sakytų, aš ne vagis.
— Niekas tavęs vagimi nevadina, — atsakė Gendalfas, — o aš ne banditas. Aš noriu tau padėti, o ne apiplėšti.
Jis nusisuko, šešėlis dingo, ir burtininkas vėl pavirto senu, pilku, rūpesčių užgultu žmogumi. Bilbas persibraukė ranka per akis.
— Atleisk, — sumurmėjo jis, — bet aš taip keistai pasijutau. Atrodo, dabar jau praėjo. Kartais jaučiu, jog kažkieno žvilgsnis akylai seka, ir tada noriu užsidėti Žiedą, išnykti, ir visada jį čiupinėju, laikydamas kišenėje. Aš bandžiau Žiedą užrakinti, bet negalėjau nurimti tol, kol jis vėl neatsirado mano kišenėje. Pats nežinau, kas darosi...
— Tada tikėk manimi, — liepė Gendalfas, — išeik ir palik jį čia. Atiduok Žiedą Frodui, ir aš juo pasirūpinsiu.
Bilbas sustingo nesiryždamas. Paskui atsiduso.
— Gerai, — sunkiai ištarė jis. — Aš paliksiu Žiedą. — Hobitas gūžtelėjo pečiais ir kaltai nusišypsojo. Juk ir šitoje Puotoje buvo tas pats: kuo daugiau dalini dovanų, tuo lengviau. Tiek to, juk aš vis tiek išeisiu, nes jei likčiau, sugadinčiau pokštą.
— Taigi, kitaip ir pradėti nereikėjo, — sutiko Gendalfas.
— Gerai, — tarė Bilbas, — Žiedas ir visa kita atitenka Frodui. — Jis giliai įkvėpė. — O dabar iš tikrųjų metas keliauti, nes dar kas nors pamatys mane. Aš su visais atsisveikinau ir nenorėčiau to daryti dar kartą.
Hobitas pakėlė savo krepšį ir pasuko prie durų.
— Tu dar tebeturi Žiedą savo kišenėje, — priminė Gendalfas.
— Taip, tebeturiu, — karčiai riktelėjo Bilbas, — ir savo testamentą bei kitus dokumentus. Gal paimk juos ir įteik už mane, a? Taip bus geriausia.
— Ne, Žiedo man neduok, — paprieštaravo Gendalfas, — padėk jį ant židinio atbrailos. Ten bus pakankamai saugu, kol ateis Frodas. Aš jo palauksiu.
Bilbas ištraukė voką ir norėjo jį padėti prie laikrodžio, bet ranka sudrebėjo, ir vokas nukrito ant žemės. Hobitui dar nespėjus pasilenkti, burtininkas paėmė voką ir padėjo ant židinio. Pyktis vėl pasirodė Bilbo veide, bet staiga jį pakeitė šypsena.
— Pagaliau viskas, — nerūpestingai pasakė jis, — galima keliauti.
Jie išėjo į prieškambarį. Bilbas išsirinko savo mėgstamiausią lazdele ir švilptelėjo. Iš skirtingų kambarių pasirodė trys nykštukai.
— Viskas paruošta? — paklausė Bilbas, — viskas supakuota ir pažymėta?
— Viskas, — atsakė nykštukai.
— Puiku; tada keliaujam, — tarė hobitas, žengdamas prie durų. Naktis pasitaikė graži, ir tamsus dangus buvo nubertas žvaigždėmis. Bilbas pažiūrėjo aukštyn, pilna krūtine įkvėpdamas oro.
— Nejaugi? Nejaugi vėl keliauju, keliauju su nykštukais? Ak, kiek metų apie tai svajojau! Sudie! — tarė Bilbas savo senajam namui, nusilenkęs jo durims. — Sudie, Gendalfai!
— Ne "sudie", Bilbai, o "iki pasimatymo"! Pasisaugok! Tu nebejaunas hobitas, bet proto daug neįgijai.
— "Pasisaugok"! Dar ko! Nesijaudink dėl manęs. Dabar aš toks laimingas, koks niekada nebuvau, jei tu gali tai suprasti. Bet laikas keliauti, — pridėjo Bilbas ir tyliu balsu, lyg pats sau, užtraukė:
 
Vingiuoja kelias vis toliau
Nuo durų, kur jis prasidėjęs.
Rods, jau ilgai juo keliavau,
Bet, kol galiu, neliausiu ėjęs.
Žengiu su kasdienos našta,
Kol susilies į kelią didį
Šimtai kelių. O kas tada?
To nieks negali pasakyti.
 
Bilbas pastovėjo, patylėjo ir nieko daugiau nepasakęs nusisuko nuo šviesų bei balsų palapinėse. Lydimas trijų savo kompanionų, Bilbas perėjo sodą, paskui nusileido nuožulniu takeliu, peršoko per gyvatvorę ir dingo tankioje žolėje.
Gendalfas dar pastovėjo, žvelgdamas į tamsą, ir tarė:
— Lik sveikas, mano brangusis Bilbai, iki kito mūsų susitikimo!
Burtininkas atsiduso ir įėjo vidun.
Netrukus atėjęs Frodas rado Gendalfą, sėdintį tamsoje ir giliai susimąsčiusį.
— Jau išėjo? — paklausė hobitas.
— Taip, — atsakė Gendalfas, — pagaliau išėjo.
— O aš dar tikėjau, jog pokštas ir liks pokštu, — atsiduso Frodas, — bet širdies gilumoje žinojau, kad jis tikrai išeis. Jis visada juokaudavo, kalbėdamas apie rimtus dalykus. Gaila, kad nespėjau jo išlydėti.
— Ne, jis norėjo išeiti taip —“tyliai, be jokių išleistuvių”, — paaiškino Gendalfas. — Nesigraudink, Frodai, viskas bus gerai, Bilbas paliko tau siuntinį. Štai jis.
Frodas paėmė voką, pažiūrėjo į jį, bet neatplėšė.
— Aš manau, tu ten rasi jo testamentą ir kitus dokumentus, — tarė burtininkas, — dabar tu tapai Begendo šeimininku. Ir dar manau, kad rasi ten auksinį Žiedą.
— Žiedą? — sušuko Frodas, — jis paliko jį man? Norėčiau žinoti, kodėl? Tačiau Žiedas pravers.
— Gal pravers, o gal ir ne, — tarė Gendalfas, — tavim dėtas, aš jo nenešiočiau, bet saugiai paslėpčiau. O dabar einu miegoti.
Kaip Begendo šeimininkas, Frodas pajuto pareigą atsisveikinti su svečiais. Gandai apie keistus įvykius pasklido po visą lauką, tačiau Frodas tik sakė "Rytą viskas paaiškės savaime". Apie vidurnaktį atvažiavo vežimėliai, pasiųsti parvežti garbingiausius svečius. Vienas po kito jie išvažiavo pilni sočių, bet labai nepatenkintų hobitų. O sodininkai savo karučiais išvežiojo tuos, kurie nebepajėgė patys paeiti.
Baigėsi naktis. Pabudo saulė, aušo rytas. Hobitai pabudo gerokai vėliau. Prisistatė pakviesti darbininkai ir pradėjo ardyti paviljonus bei palapines, rinkti stalus ir kėdes, šaukštus ir šakutes, butelius ir lėkštes, žibintus ir dėžėse žydinčius krūmus, trupinius ir panaudotas pliauškynes, užmirštus krepšius ir nosines, nesuvalgytą maistą. Po to prisistatė (be kvietimo) visi Beginsai, Šniukščiai, Bolgeriai ir Tukai, kurie gyveno ar buvo apsistoję netoliese. Apie vidurdienį, kai net didžiausi vakarykščiai apsirijėliai pasijuto geriau, prie Begendo susirinko didelė minia nekviestų, bet lauktų svečių. Frodas išėjo ant laiptelių šypsodamasis, tačiau atrodė labai pavargęs ir susijaudinės. Jis pasveikino visus susirinkusius, bet paaiškino ne daugiau kaip praėjusią naktį. Dabar jis paprasčiausiai tvirtino, jog Bilbas išvyko nežinia kur ir nežinia kada žada sugrįžti.
Kai kuriuos lankytojus Frodas pakvietė į vidų, kur Bilbas jiems paliko "dovanėles".
Prieškambaryje buvo pilna visokių daiktų su prilipdytom etiketėm. Pavyzdžiui:
ADELARDUI TUKUI, asmeniškiausiam naudojimui nuo Bilbo — lietsargis. Per daugybe metų Adelardas jau buvo surinkęs kolekciją svetimų lietsargių.
DORAI BEGINS, ilgo susirašinėjimo prisiminimui, su meile nuo Bilbo — didelė šiukšlių dėžė. Dora buvo Drogo sesuo ir vyriausia Bilbo bei Frodo giminaitė. Devyniasdešimt devynmetė senutė jau pusę amžiaus į visas puses siuntinėjo laiškus su gerais patarimais tam ar kitam gyvenimo atvejui.
MILUI URVINIUI — jeigu prireiktų, nuo B. B. — auksinė plunksna ir rašalo butelis. Milas niekada neatsakinėdavo į laiškus.
ANDŽELIKUTEI nuo dėdės Bilbo — apvalus išgaubtas veidrodis. Andželika Begins buvo jauna hobitukė, savo veidelį laikiusi ypatingo susižavėjimo objektu.
HUGO DIRŽINIO kolekcijos papildymui nuo papildytojo — knygų spinta (tuščia). Hugas labai mėgo skolintis knygas, bet beveik niekada jų negrąžindavo.
LOBELIJAI SAKVILEiBEGINS, kaip dovana — dėžutė sidabrinių šaukštukų. Bilbas žinojo, jog jam esant savo kelionėje, Lobelija pasisavino daug jo šaukštukų. Lobelija Bilbo įtarinėjimus taip pat puikiai žinojo. Ir kai kitą dieną ji pasirodė, taiklią užuominą suprato iš karto, bet šitai nesukliudė jai pasiimti likusius šaukštukus.
Tai buvo tik mažas išdalintų daiktų pavyzdys, kadangi Bilbas per ilgą laiką savo rezidencijoje prigriozdino daugybę nereikalingų daiktų. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus hobitus (prisiminkime gimtadienių dovanas). Žinoma, ne visos tos dovanos būdavo naujos. Keletas daiktų jau buvo apkeliavę visą miestą. Bet Bilbas visada duodavo naujas dovanas ir neišmesdavo gautųjų. Dabar namai buvo šiek tiek aptvarkyti.
Visos atsisveikinimo dovanos turėjo etiketes, parašytas Bilbo, dauguma su pokštais arba kandžiom pastabom. Žinoma, dauguma dovanų buvo skirtos tiems, kuriems jos labiausiai reikalingos. Senasis Gemdžis gavo du maišus bulvių, naują kostiumą, vilnonę liemenę ir butelį tepalo, skirto sąnariams. Žinoma, Gaferas ir skurdesni hobitai panašiomis dovanomis labai apsidžiaugė. Roris Brendibakas ilgų viešnagių prisiminimui gavo tuziną "Senojo Vynvynio" butelių: stipraus raudono vyno, gaminamo Pietkiemyje ir nupirkto dar Bilbo tėvo. Roris jau po pirmo butelio atleido už Bilbo išsišokimus ir paskelbė jį vyruku kaip reikiant.
Frodui irgi skųstis neteko. Visas knygas, paveikslus, baldus Bilbas paliko jam. Tačiau niekas negavo nei pinigų, nei brangenybių, atrodė, čia jų nebūta nė kvapo.
Tą popiete Frodas paskendo darbuose. Klaidingas gandas apie tai, jog visas Begendo turtas bus pusdykiai išparduotas, pasklido kaip miško gaisras, ir visą Begendą užplūdo minios hobitų, o juos išprašyti tekdavo po vieną. Karietos ir vežimai užkimšo visus kiemelius.
Per patį sąmyšio vidurį pasirodė Sakviliai—Beginsai. Tuo metu Frodas, palikes savo draugą Merį Brendibaką prižiūrėti nekviestus svečius, pasišalino nors trumpam atsipūsti. Ir kada Otas garsiai pareikalavo Frodo, Meris mandagiai nusilenkė ir paaiškino:
— Frodas negaluoja. Jis ilsisi.
— Kitaip sakant, mielasis giminaitis slepiasi, — kaip kirviu nukirto Lobelija. — Eik ir pasakyk, jog mes norime jį pamatyti.
Sakviliams-Beginsams teko ilgokai palaukti prieškambaryje, kol Meris pranešė apie juos Frodui. Pagaliau jie buvo įleisti į kabinetą. Frodas sėdėjo užu stalo, apkrauto popierių krūva. Jis atrodė negaluojantis arba bent jau nelabai svetingas, tačiau vis dėlto atsistojo (laikydamas ranką kišenėje) ir pasisveikino. O SakviliaiBeginsai elgėsi įžūliai. Jie pradėjo siūlyti mažas kainas už įvairius vertingus, bet neužrašytus daiktus, ir kai Frodas atrėžė, jog atiduodami tik tie daiktai, kuriuos leido atiduoti Bilbas, jie pasakė, jog tai ypatingai įtartina.
— Vienas dalykas man yra aiškus, — sugriaudė Otas, — kas ne kas, bet jau tu čia rankas gerai pasišildei. Reikalauju testamento!
Jeigu ne įsūnytas Frodas, Begendas būtų atitekęs Otui, todėl testamentą jis skaitė labai atidžiai ir priekabiai. Deja, ten viskas buvo aišku ir teisinga (patvirtinta devynių garbingų hobitų, pasirašiusių raudonu rašalu).
— Mus vėl apkvailino, — tarė jis savo žmonai, — o mes laukėme šešiasdešimt metų! Šaukštukai? Nesąmonė!
Otas piktai dėbtelėjo į Frodą ir išsliūkino lauk. Lobelija, tiesa, dar pasiliko, ir kai vėliau Frodas išėjo iš savo kabineto, jis rado ją tyrinėjančią visus langus ir stuksenančią sienas. Frodas greitai palydėjo ją iš savo kabineto, pakeliui išvaduodamas nuo keleto mažų daikčiukų, visai netyčia įkritusių į jos lietsargį. Iš Lobelijos veido atrodė, jog atsisveikinimui ji paruošusi ypatingai nuodingą strėlę. Ji apsisuko ir sušnypštė:
— Tu dar pasigailėsi, pienburni! Ko čia atsikraustei? Tu čia nepriklausai, tu joks Beginsas, ...tu... tu tikras Brendibakas!
— Ar girdėjai, Meri? Tai įžeidimas, — tarė Frodas, kai už Lobelijos nugaros trinktelėjo durys.
— Tai komplimentas, — patikslino Meris, — tačiau vis dėlto neteisybė.
Tada draugai apėjo aplink visus namus ir išvarė tris jaunus hobitus (du Šniukščius ir vieną Bolgerį), kurie stukseno sienas viename iš rūsių. Frodas net susistumdė su jaunuoju Sanču Didpėdžiu (Oto Didpėdžio anūku), kuris jau pradėjo ardyti mūrą ten, kur išgirdo aidesnį garsą. Legenda apie Bilbo auksą jaudino ir jaunus, ir senus, kadangi įtartinas, o gal ir nedoru būdu gautas auksas priklauso visiems — eik ir imk.
Įveikęs Sančą ir išstūmęs jį lauk, Frodas sudribo ant kėdės, stovinčios prieškambaryje.
— Laikas uždaryti turgelį, Meri, — tarė jis, — užrakink ir nieko neįleisk, net jei kas nors atsitemptų taraną.
Norėdamas atsigauti, Frodas atsisėdo prie puoduko vėlyvos arbatos. Staiga pasigirdo beldimas į duris. "Vėl Lobelija, — pagalvojo jis. — Matyt, sugalvojo kokių bjaurių žodžių ir atėjo pasakyti".
Beldimas pasikartojo, tik daug garsiau, bet Frodas vis tiek nekreipė dėmesio. Staiga lange atsirado burtininko galva.
— Jei tu manęs neįleisi, Frodai, aš nublokšiu tavo duris iki Brendivyno upės ir paversiu puikiu lentiniu plaustu.
— Brangusis Gendalfai, atleisk man! — riktelėjo Frodas, bėgdamas prie durų, — įeik! Įeik! Aš galvojau, jog tai Lobelija!
— Tada atleidžiu. Bet aš ją mačiau vadelėjančią ponį ir jojančią Krantine su tokiu veidu, kuris sugižintų šviežią pieną.
— Ji beveik sugižino mane patį. Teisybę pasakius, aš jau beveik norėjau užsimauti Bilbo Žiedą, bet susilaikiau.
— Ir puikiai padarei! — pagyrė Gendalfas, — būk atsargus su Žiedu, Frodai. Juk aš tik dėl jo ir sugrįžau, kad tarčiau tau keletą žodžių.
— O kas yra?
— Ką tu žinai apie Žiedą?
— Tiktai tiek, kiek pasakojo Bilbas. Aš girdėjau jo istoriją: kaip Bilbas rado ir panaudojo savo kelionėje...
— Kurią istoriją, norėčiau žinoti? — pertraukė Gendalfas.
— O ne, ne tą, kurią jis pasakojo nykštukams ir įdėjo į savo Knygą. Aš sužinojau tikrą istoriją netrukus iki mano atsikraustymo į Begendą. "Jokių paslapčių tarp mūsų, Frodai! — pasakė Bilbas, — bet tu niekam nesakyk. Šiaip ar taip — Žiedas mano".
— Tai įdomu, — tarė Gendalfas. — O ką tu pats manai apie tai?
— Tu klausi apie "dovaną"? Tai nesąmonė, ir aš nesuprantu, kam reikėjo keisti. Tai visai nepanašu į Bilbą ir nelabai suprantama.
— Man irgi. Bet žmonėms, turintiems tokių lobių, atsitinka keistų dalykų, kai jais naudojasi. Perspėju — būk atsargus. Gal Žiedas turi kitų galių, ne vien leidžia tau pranykti.
— Nesuprantu, — pasakė Frodas.
— Aš irgi nelabai suprantu, — prisipažino burtininkas, — šis Žiedas mane sudomino tik vakar vakare. Tu nesijaudink, aš išsiaiškinsiu. Svarbiausia — mūvėk jį kuo rečiau! Kad nesukeltum įtarimo ir kalbų. Laikyk paslaptį ir niekam nė žodžio!
— Tu labai paslaptingas. Ko tu bijai?
— Nesu tikras, todėl daugiau nepasakosiu. Aš manau, galėsiu daugiau tau pasakyti, kai vėlei sugrįšiu. O dabar iš karto iškeliauju. Lik sveikas!
Burtininkas pakilo iš savo vietos.
— Iš karto? — nusiminės tarė Frodas, — o aš tikėjausi, jog tu pabūsi čia mažiausiai savaitę ir padėsi man!
— Aš irgi taip maniau, bet štai planai pasikeitė. Aš tave aplankysiu, kai tik galėsiu. Visada būk pasiruošęs mane priimti, nes ateisiu slapčia. Manau niekada daugiau atvirai nelankyti Grafystės, nes manęs čia daug kas nemėgsta. Vadina įkyruoliu ir ramybės drumstėju, prikaišioja, jog esu Bilbo dingimo, o gal ir jo mirties kaltininkas. Ir jei nori žinoti, visi kalba, kad Bilbo turtus pasidalinome mudu!
— "Visi kalba", — susierzino Frodas, — tie visi — tai Otas ir Lobelija. Kaip bjauru! Tačiau aš atiduočiau ir Begendą, ir visa kita, kad galėčiau grąžinti Bilbą ar iškeliauti kartu su juo.
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

Gen. time: 0.0756

© xneox.com