Kobas Abe
Moteris Smėlynuose

Jei negrėstų bausmė, pabėgimas neteiktų džiaugsmo.
PIRMA DALIS
l
VIENĄ rugpjūčio dieną dingo žmogus. Per atostogas jis ketino nuvažiuoti į pajūrį,- ligi ten traukiniu buvo pusdienis kelio,- ir nuo to laiko niekas apie jį nieko negirdėjo. Nei policijos paieškos, nei skelbimai laikraščiuose nedavė jokių rezultatų.
Žmonių dingimas apskritai ne toks jau retas reiškinys. Statistikos duomenimis, kasmet paskelbiama keli šimtai pranešimų apie dingusius be žinios. Keista, bet rasti jų tepavyksta nedidelę dalį. Žmogžudystės ir nelaimingi atsitikimai palieka įkalčius; pagrobimų motyvus visados galima atsekti. Bet jei žmogus dingo dėl kokios nors kitokios priežasties, aptikti jo pėdsakus labai sunku. Beje, jei dingimą pavadinsim pabėgimu, tai iš karto daugelis dingimo atvejų, matyt, bus priskirti prie tų paprasčiausių pabėgimų.
Šiuo atveju irgi nebuvo nieko stebėtina, kad nerasta kokių nors pėdsakų. Apytikriai buvo žinoma vieta, kur išvažiavo tas žmogus, bet iš ten negauta pranešimo, kad aptiktas lavonas. Jo darbas nebuvo susijęs su kokiomis nors paslaptimis, dėl kurių jį būtų galėję pagrobti. O iš visų jo veiksmų, iš elgsenos anaiptol neatrodė, kad jis ketino pabėgti.
Pradžioje visi, žinoma, spėjo, kad čia įpainiota moteris. Policijos valdininkai ir bendradarbiai, iš dingusiojo žmonos sužinoję, kad jis išvažiavo rinkti vabzdžių savo kolekcijai, net kiek nusivylė. Iš tiesų, tampyti skardinę su kalio cianidu, graibštus vabzdžiams gaudyti - ir vien tam, kad nuslėptum pabėgimą su moterimi,- tai būtų pernelyg jau didelis apsimetimas. O svarbiausia - stoties tarnautojas pranešė, kad tą dieną S. stotyje iš traukinio išlipo vyras, sprendžiant iš drabužių, lyg ir alpinistas, per pečius kryžmais užsikabinęs medinę dėžę, kokias nešiojasi dailininkai, ir gertuvę; jis gerai atsimenąs, kad tas žmogus buvo visiškai vienas. Taigi ir ta prielaida atkrito.
Kilo versija apie savižudybę iš mizantropijos. Jai pradžią davė vienas bendradarbis, didelis psichoanalizės mėgėjas. Jo manymu, pats faktas, kad suaugęs žmogus domisi tokiais niekais, kaip vabzdžių kolekcionavimas, jau rodo jo psichinį nepilnavertiškumą. Net jei vaikas pernelyg linkęs kolekcionuoti vabzdžius, ir tai jau dažnai rodo jį turint Edipo kompleksą. Trokšdamas kaip nors kompensuoti nepatenkintą geismą, jis su malonumu duria smeigtuką į nebegyvą vabzdį, kuris ir šiaip jau niekur negali pabėgti. O jeigu jis nemetė to užsiėmimo suaugęs, tai jau aiškus ženklas, kad jo liguista būsena dar pablogėjusi. Juk entomologai gana dažnai būna apsėsti kaupimo manijos, jie be galo uždari, serga kleptomanija, pederastija. O nuo šito iki savižudybės iš mizantropijos - vienas žingsnis. Be to, yra ir tokių kolekcionierių, kurie jaučia potraukį ne tiek kolekcionavimui, kiek kalio cianidui savo skardinėse, ir kurie niekaip negali to užsiėmimo mesti... Argi tas faktas, kad jam nė karto nekilo noras atvirai pasipasakoti apie savo pomėgį, nerodo, kad ir jis pats puikiai suvokė, kiek tai gėdinga?
Bet kadangi lavono nerasta, visi šitie išprotavimai, kad ir kaip jie atrodė sklandus, sužlugo.
Tikrosios priežasties niekas ir nesužinojo. Praėjo septyneri metai, ir, remiantis Civilinio kodekso trisdešimtuoju straipsniu, žmogus buvo pripažintas mirusiu.
2
VIENĄ rugpjūčio popietę S. stoties platformoje pasirodė žmogus pilka pikine panama. Per pečius jis buvo kryžmai užsikabinęs didelę medinę dėžę ir gertuvę, o kelnes susikišęs į kojines - tarsi susiruošęs kopti i kalnus. Tačiau aplinkui nesimate nė vieno kalno, į kurį vertėtų kilti. Ir stoties tarnautojas, tikrinęs prie išejimo bilietus, įtariai pažiūrėjo jam įkandin. Žmogus nedvejodamas įlipo į autobusą, stovinti prie stoties, ir atsisėdo pačiame gale. Autobusas važiavo tolyn nuo kalnų.
Žmogus privažiavo paskutinę stotelę. Išlipęs iš autobuso, jis pamatė, kad aplinkui be galo, be krašto traukiasi pakaitomis kalvos ir lomos. Klonius ištisai raižo siauros ryžių laukų juostos, o tarp jų, nelyginant salelės, kyšo nedideli churmų guotai. Vyras aplenkė kaimą ir patraukė tolyn, tiesiai į pajūrį. Dirva pamažu darėsi šviesesnė ir sausesnė.
Netrukus dingo namai, ir tik kur ne kur stirksojo po kelias pušaites. Pamažu kieta žemė virto smulkiu, limpančiu prie koju smėliu. Šen bei ten dulavo sausų žolynų lopinėliai ir maži sklypeliai skurdžių baklažanų, tarsi per klaidą čia atsidūrusių. Bet aplinkui - nė gyvos dvasios. Prieky, matyt, buvo jūra, prie kurios jis ir traukė.
Pagaliau žmogus sustojo. Dairydamasis į šalis, jis nusišluostė striukės rankove prakaitą nuo veido. Iš lėto atsisegė medinę dėže, iš viršutinio dangtelio išėmė ryšuliuką lazdelių ir iš jų sutvėrė graibštą vabzdžiams gaudyti. Tada vėl nužingsniavo tolyn, naršydamas lazda retai pasitaikančius žolių kuokštus. Smėlis kvepėjo jūra.
Laikas slinko, o jūros vis nebuvo matyti. Turbūt tokioje raižytoje vietoje negalėjai matyti, kas dedasi priekyje, bet, kiek aprėpė akys, gamtovaizdis nesikeitė. Netikėtai prieš jį išdygo kaimelis. Paprastas skurdus kaimelis: aplink gaisrinės bokštą susispaudę lentiniai stogai, prislėgti nedideliais akmenimis. Keletas namų dengti juodomis čerpėmis, o kai kurie net skarda, nudažyta raudonai. Namas skardiniu stogu prie vienintelės kaime kryžkelės, matyt, buvo žvejų artelės valdyba.
Už kaimo jau tikriausiai ir jūra, ir kopos. Bet kažkodėl kaimelis išsimėtęs labai plačiai. Aplinkui keletas derlingos žemės sklypų, o šiaip visur - vien baltas smėlis. Matėsi nedideli žemės riešutų ir bulvių laukeliai; jūros kvapas sumišęs su gyvulių dvoku. Palei kietą, lyg iš smėlio ir molio suplūktą kelią stūksojo balti kalnai kapotų kriauklių. Žmogui einant keliu, ir vaikai, žaidžią atvirame lauke priešais artelės valdybą, ir senis, taisąs tinklą, ir apskurusios moterys, susispietusios prie vienintelės kaime smulkių prekių krautuvėlės,- visi akimirką nustėro ir su nuostaba žiūrėjo jam įkandin. Bet žmogus visai nekreipė į juos dėmesio. Jį tedomino kopos ir vabzdžiai.
Tačiau keista buvo ne tik tas, kad kaimas taip plačiai išsimėtęs. Kelias staiga ėmė kilti. Tai irgi buvo visiškai netikėta. Juk jeigu kelias eina prie jūros, tai, žinoma, turi leistis žemyn. Rasi jis apsiriko, žiuredamas žemėlapyje? Jis užklausė lyg tyčia sutiktą merginą. Bet toji nuleido akis ir praėjo pro šalį, lyg neišgirdusi. Tiek to, eime toliau. Šiaip ar taip, ir smėlio spalva, ir žvejų tinklai, ir kalnai kriauklių - viskas rodo, kad jūra arti. Apskritai nerimauti nėra ko.
Kelias darėsi vis statesnis, ir aplinkui daugiau nieko nebuvo, tik smėlis.
Bet keista - toji vieta, kur stovėjo namai, nė kiek nekito. Tiktai kelias ėjo aukštyn, o pats kaimas visą laiką tarsi liko žemumoje. Ne, ne tiktai kelias. Su juo kilo ir tarpunamiai. Atrodė, kad visas kaimas kyla į kalną ir vien tik namai lieka tame pačiame lygyje. Lipant aukštyn, į kopos viršūnę, tas įspūdis vis stiprėjo, ir netrukus jam pasirodė, kad namai stovi didžiulėse smėly iškastose duobėse. Pagaliau kelias, kuriuo jis ėjo, ir tarpunamiai pasirodė besą viršum stogų. O namai vis giliau leidosi į smėlio duobes.
Staiga šlaitas pasidarė kone statmenas. Dabar nuo jo iki stogų šelmenų buvo apie dvidešimt metrų, ne mažiau. „Bet koks ten gali būti gyvenimas?"- pagalvojo jis ir sudrebėjo, žiūrėdamas į gilią duobę. Netikėtai smarkus vėjo šuoras užgniaužė jam kvapą, ir vyras skubiai pasitraukė nuo duobės krašto. Staiga toli apačioje jis pamatė blausią putotą jūrą, skalaujančią pakrantės smėlį. Žmogus stovėjo ant kopos keteros - kaip tik ten, kur veržėsi.
Kopos šlaitas nuo jūros pusės, iš kur pučia musonai, kaip paprastai, buvo status ir plikas. Bet nuožulnesnėse vietose augo siauralapių žolių krūmeliai. Atsigręžęs atgal, jis pamatė, kad didžiulės duobės - tuo gilesnės, kuo arčiau kopos viršūnės - keliais aukštais traukiasi į kaimo vidurį ir atrodo lyg avilio pjūvis. Kaimas sakytum lipa ant kopos. O gal kopa lipa ant kaimo? Šiaip ar taip, kaimo reginys žmogų slėgė, erzino.
Na, bet kopas, kaip norėjo, jis pasiekė, ir dabar viskas gerai. Patraukė didelį gurkšnį vandens iš gertuvės, giliai įkvėpė, ir oras, rodos, toks grynas, nudegino gerklę kaip švitras.
Žmogus norėjo papildyti savo kolekciją smėlynų vabzdžiais.
Smėliniai vabzdžiai nedideli, blankių spalvų, bet žmogaus, apsėsto kolekcionavimo manijos, netraukia margasparniai drugeliai ar laumžirgiai. Tokie žmonės nenori papuošti savo kolekcijų kokiais egzotiškais pavyzdžiais, jie nelabai domisi sisteminimu, neieško nė žaliavos vaistams, kuriuos vartoja kinų medicina. Entomologas turi savų, paprastų ir nuoširdžių džiaugsmų, jis trokšta surasti naują rūšį. Jeigu tai pasiseks, entomologijos atlase ties ilgu moksliniu naujai surasto vabzdžio lotynišku pavadinimu atsiras tavo vardas ir, visai galimas daiktas, liks tenai visiems laikams. O jei tavo vardas, tegu ir susijęs su vabzdžio pavadinimu, ilgai išliks žmonių atmintyje - vadinasi, pastangos nenuėjo niekais.
Daugybė beveik neskiriamų plika akimi vabzdžių rūšių teikia puikių galimybių naujiems atradimams. Štai ir jisai taip pat daug laiko paskyrė dvisparniams ir net paprasčiausioms naminėms musėms, kurių taip nekenčia žmonės. Musių rūšių - devynios galybės. Bet kadangi visų entomologų mintys sukasi beveik apie tą patį, tai jie kone jau baigė tirti daugumą tų rūšių, tarp kitų ir labai retą aštuntąjį mutantą, rastą Japonijoje. Galbūt taip yra dėl to, kad žmonių gyvenimas itin glaudžiai susijęs su musių gyvenimu.
Geriausia pradžioje atkreipti dėmesį į šitą aplinką. Galimas daiktas, tiek daug musių rūšių yra todėl, kad jos labai sugeba prisitaikyti. Jis tiesiog pašoko iš džiaugsmo, padaręs šį atradimą. Mano mintis ne tokia jau kvaila. Tokiu puikiu musių sugebėjimu prisitaikyti kaip tik ir galima paaiškinti, kodėl jos lengvai pakelia nepalankiausias sąlygas, kuriomis kiti vabzdžiai negali gyventi. Na, sakysim, jos prisitaikė gyventi net ir dykumoje, kur žūsta visa, kas gyva...
Padaręs šį atradimą, jis ėmė ypačiai domėtis smėliu. Rezultatų neilgai teko laukti. Vieną kartą išdžiūvusioje upelio vagoje netoli namų jis pamatė gelsvą mažutėlį vabzdį, panašų į ispaniškąją muselę, priklausančią kietasparnių šeimai (Cicindela Japonica, Motschulsky). Yra žinoma, kad ispaniškosios muselės būna visokių spalvų ir įvairaus dydžio. Bet priekinės jų kojelės skiriasi labai nežymiai. Jos kaip tik yra svarbus kriterijus klasifikacijai, nes priekinių kojelių formos skirtumas rodo ir rūšinį skirtumą. Vabzdžio, kritusio jam į akis, antrasis priekinės kojelės sąnarys iš tikrųjų turėjo ypatingų požymių.
Ispaniškųjų muselių rūšies vabzdžių priekinės kojelės paprastai plonos, juodos ir labai lanksčios, o šitos musės kojelės buvo apskritos, storos, tarsi apsitraukusios tvirtu kiautu, ryškiai geltonos spalvos. Galimas daiktas, ant jų prilipę kokių dulkelių. O gal vabzdys taip prisitaikęs prie aplinkos, kad turi lyg ir plaukelius dulkelėms surinkti. Jei apžiūrėdamas jis neapsiriko, tai rasi ir padarė svarbų atradimą.
Bet, deja, tos musės sugauti nepavyko. Jis buvo labai susijaudinęs, o ir musė skraidė kažkaip visiškai neįprastai. Ji nulėkė. Paskui, lyg būtų norėjusi pasakyti: „Na, imk ir sugauk mane", grįžo ir laukė jo prisiartinant. Kai jis patikliai priėjo, ji nuskrido, paskui grįžo ir vėl ėmė jo laukti. Musė tarsi erzino jį ir pagaliau visai pasislėpė žolėje.
Taip jis pakliuvo į nelaisvę tai ispaniškajai muselei geltonomis priekinėmis kojytėmis.
Atkreipęs dėmesį į smėlinį dirvožemį, jis dar tvirčiau įsitikino, kad jo spėjimas teisingas. Juk ispaniškoji muselė - tipiškas dykumų vabzdys. Pagal vieną teoriją neįprastas tų muselių skraidymas - tik spąstai vilioti iš urvų mažiems gyvūnams. Pelės, driežai, šitaip musių maginami, nubėga toli nuo savo urvų į dykumą ir žūsta tenai iš bado ir nuovargio. Muselės to tik ir telaukia ir suryja žuvusius gyvūnus. Japoniškas tų muselių pavadinimas labai gražus -„laiškanešės", bet jos, nors iš pažiūros ir atrodo gracingos, iš tikrųjų turi aštrius žandikaulius ir yra tokios kraugerės, kad ėda net viena kitą. Teisinga ši teorija ar ne, bet mįslingas ispaniškosios muselės skraidymas jį, be abejonės, pavergė.
Žinoma, jis dar labiau ėmė domėtis smėliu, kuriame gyvena ispaniškosios muselės. Ėmė skaityti literatūrą apie smėlį, ir kuo daugiau skaitė, tuo tvirčiau tikėjo, kad tai labai įdomus reiškinys. Sakysim, enciklopedijoje, straipsnyje apie smėlį, galima perskaityti štai ką:
„Smėlis - suirusių uolienų telkinys. Kartais jame yra magnetito, kasiterito, rečiau auksingojo smėlio. Diametras nuo 2 iki 1/16 mm."
Koks aiškus apibrėžimas! Trumpai sakant, smėlis, susidaręs iš suirusios uolienos,- tai lyg ir vidurys tarp smulkių akmenukų ir molio. Bet jei pavadinsi smėlį tarpiniu produktu - tai dar nebus išsamus paaiškinimas. Žemė susideda iš sudėtingų akmens, smėlio ir molio junginių, bet kodėl iš šių trijų elementų tik smėlis gali laikytis izoliuotai ir sudaryti dykumas bei smėlingas vietoves? Jeigu jis būtų tik tarpinis produktas, tai erozijos dėka tarp plikų uolų ir molynų, jiems smelkiantis vieniems į kitus, būtų atsiradusi begalė tarpinių produktų. Bet juk iš tiesų egzistuoja tik trys aiškiai skirtingos uolienų rūšys: uolinės, smėlinės ir molinės. Nuostabu taip pat, kad smiltelės kone visada vienodo dydžio: tiek Enosimos salos pakrantėje, tiek Gobio dykumoje jų diametras vidutiniškai lygus 1/8 mm, ir plinta smiltelės kreive, artima Gauso kreivei.
Viename mokslo darbe jis rado itin suprastintą paaiškinimą, kaip erozija ardo dirvožemį: lengvi elementai išnešiojami dideliais atstumais. Bet jame visiškai nebuvo kalbama apie tai, kodėl smiltelių dydis lygus 1/8 mm. Kitame geologijos veikale aiškinama priešingai:
„Ir vandens, ir oro srautai sukuria turbulenciją. Mažiausias turbulencijos bangos ilgis ekvivalentiškas dykumos smėlio diametrui. Dėl tos savybės iš dirvožemio iškeliamas tik smėlis, be to, iškeliamas stačiu kampu į srautą. Jeigu atskiri dirvožemio komponentai yra nestipriai sukibę, smėlį gali pakelti į orą net labai silpnas vėjas, kuris nepajudina akmenų ir molio. Paskui smėlis vėl nusėda žemėn, bet toliau, kur jį nuneša vejas. Smėlio savybes, matyt, turetų nagrinėti aerodinamika."
Cituokime apibrežimą toliau:
„...taigi suirusių uolienų dalelės yra tokio dydžio, kad gali kuo laisviausiai judėti."
Kadangi žemėje visą laiką egzistuoja vėjas ir vandens srautai, tai smėlio susidarymas - neišvengiamas procesas. Ir kol pūs vėjai, tekės upės, jūros ritins bangas, iš žemės kils vis naujos ir naujos masės smėlio, kuris nelyginant gyva būtybė slinks į visas puses. Smėlis neturi poilsio. Nejučiom, bet atkakliai jis grobia ir ardo žemę...
Tas amžinai judančio smėlio reginys jį neapsakomai jaudino ir savotiškai kurstė. Smėlis, kaip paprastai manoma, nevaisingas, bet nevaisingas ne dėl to, kad sausas: kaltas čia nepaliaujamas jo judėjimas, kurio negali pakelti joks gyvis. Kaip tai panašu į niūrų žmonių gyvenimą: šie taip pat diena iš dienos kabinasi vienas už kito.
Taip, smėlis nelabai tinkamas gyventi. Bet ar rimtis absoliučiai būtina egzistavimui? Argi tą šlykščią konkurenciją kelia ne siekimas įtvirtinti rimtį? Jei atmesime rimtį ir pasiduosime smėlio judėjimui, tai baigsis ir konkurencija. Juk iš tiesų ir dykumoje auga gėlės, gyvena vabzdžiai ir žvėrys. Vis tai gyvos būtybės, nepaprastai sugebančios prisitaikyti ir to dėka ištrūkusios už konkurencijos ribų. Kaip ir jo ispaniškosios muselės...
Jis nuolat vaizdavosi smėlio judėjimą ir jau ėmė regėti haliucinacijas - matė ir patį save šitame nesibaigiančiame sraute.
3
KOPA puslankiu juosė kaimą lyg tvirtovės pylimas. Nuleidęs galvą, žmogus vėl žengė tolyn jos ketera. Jis beveik visai nežiūrėjo, kas dedasi tolumoje. Entomologui svarbu sukaupti visą dėmesį trijų metrų spinduliu apie savo kojas. O viena iš pačių svarbiųjų taisyklių - nestoti nugara į saulę. Jei saulė švies iš užpakalio, tai savo šešėliu gali nubaidyti vabzdžius. Todėl nosis ir kakta vabzdžių medžiotojams įdega juodai.
Žmogus lygiu žingsniu iš lėto ėjo į priekį. Kas žingsnis smėlis žiro jam ant batų. Aplinkui nebuvo jokio gyvo daikto, tiktai kur ne kur styrojo negiliai įsišakniję žolės kuokšteliai, kurie tuojau pat, regis, sužydėtų, kad tik būtų nors kiek daugiau drėgmės. Jei čia kas ir praskrisdavo, tai vien raudonos kaip vėžlio kiautas muselės, primasintos žmogaus prakaito kvapo. Bet kaip tik tokioje vietoje viltys neretai išsipildo. Tiesa, ispaniškosios muselės nemėgsta gyventi spiečiais, ir būna atvejų, kai viena muselė tenka ištisiems kilometrams smėlynų. Nieko nepaveiksi, reikia atkakliai ieškoti toliau.
Staiga jis sustojo. Žolėje kažkas sukruto. Voras. Vorai jam nereikalingi. Jis atsisėdo surūkyti cigaretės. Nuo jūros visą laiką pūtė vėjas, apačioje rantytos baltos bangos graužėsi į kopos papėdę. Ten, kur baigėsi vakarinis kopos kraštas, kūpsojo, pasidavusi gilyn į jūrą, nedidelė uolėta aukštuma. Joje, tarsi pluoštas nusmailintų strėlių, buvo pasiskleidę saulės spinduliai.
Niekaip negalėjo įbraukti degtukų. Dešimt sugadino - ir vis tuščiomis. Palei nusviestus degtukus beveik sekundinės rodyklės greičiu tekėjo smėlio srovelės. Jis pamatė nedidelę smėlio bangą ir, kai tik ji atsirito iki jo bato kulno, atsikėle. Iš kelnių klosčių pabiro smėlis. Jis nusispjovė - burnoje lyg trintuve būtų kas perbraukę.
Vis dėlto ar ne pernelyg maža čia vabzdžių? Gal smėlis čia per daug greitai slenka? Ne, nusiminti dar anksti. Juk teoriškai čia negali nebūti vabzdžių.
Kopos ketera pasidarė lygesnė, kai kur ji gerokai nutoldavo nuo jūros. Genamas minties, kad prieky jo laukia laimikis, jis ėmė leistis nuolaidžiu šlaitu. Kur ne kur kyšojo užsilikę bambuko skydai smėliui sulaikyti, kiek žemiau matėsi terasa. Vyras žengė tolyn per smėlio ornamentus, išrašytus vėjo taip kruopščiai, jog rodės, kad juos darė mašina. Netikėtai viskas dingo iš akiračio, ir jis pajuto bestovįs ant gilios duobės krašto.
Duobė buvo netaisyklingos ovalinės formos, daugiau kaip dvidešimties metrų pločio. Priešinga jos siena atrodė palyginti nuožulni, o ta, kur jis stovėjo, leidos žemyn beveik statmenai. Lenktas jos kraštas buvo lygus ir slidus tarsi porceliano puoduko, nuo jo slysčiojo kojos. Atsargiai, įsispyręs viena koja į patį skardžio kraštą, jis pažvelgė žemyn. Ir tik dabar suprato, kad, nors aplinkui šviesu, jau vakarėja.
Pačiame duobės dugne, niūrioje gelmės tyloje, stovėjo lūšna. Stogas vienu galu rėmėsi į nuožulnią smėlio sieną. „Visai kaip austrės geldelė,- pagalvojo jis.- Ką nori daryk, o smėlio dėsniui nepasipriešinsi..."
Vos tik jis ėme taisytis fotografuoti, smėlis jam iš po koju šnaredamas nuslinko žemyn. Išsigandęs jis atitrauke koją, bet smėlis valandelę dar žiro. Kokia nepastovi ta smėlio pusiausvyra! Dusdamas iš susijaudinimo, jis nusišluostė sudrėkusius delnus į kelnes.
Už jo nugaros kažkas kostelejo. Gretimais, beveik liesdamas jam peti, stovejo nežinia iš kur atsiradęs senis, iš visko sprendžiant - žvejys iš kaimo. Jis pasižiūrėjo į fotoaparatą, paskui į duobės dugną, ir jo nugairintas veidas susiraukšlėjo nuo šypsenos. Tarsi kokių gleivių prisirinko krauju pasruvusių jo akių kampučiuose.
- Tai tikrinai?
Balsą sklaidė vėjas, jis skambejo dusliai, blankiai, tartum iš nešiojamo radijo imtuvo. Bet tarsena buvo aiški, suprasti galėjai nesunkiai.
- Tikrinu? - Žmogus sumišęs pridengė delnu objektyvą ir ėmė taisytis graibšteli, kad senis jį pamatytų.- Ką jus norite pasakyti? Nelabai suprantu... Aš, matot, kolekcionuoju vabzdžius. Mano specialybe - vabzdžiai, kurie gyvena šitokiuose smėlynuose.
- Ką? - Senis tarsi nieko nesuprato.
- Ko-lek-ci-o-nuo-ju vabz-džius! - pakartojo jis garsiai.- Vabz-džius, suprantate, vabz-džius! Aš juos gaudau!
- Vabzdžius? - Senis, aiškiai nepatikėjęs, nukreipė akis ir nusispjovė. Arba, tikriau sakant, jam ant lūpos pakibo seilė.
Pagriebta vėjo, ji nusidriekė kaip ilgas siūlas. Iš tikrųjų, ko jis taip susirūpinės?
- Ar šitame rajone kas tikrinama?
- Ne, jeigu jūs nieko netikrinat, darykit, ką norit, man vis tiek.
- Ne, ne, aš ne iš inspekcijos.
Senis, nė nelinktelėjęs, nusisuko ir iš lėto nuėjo kopos ketera, rausydamas smėlį šiaudinių sandalų galais.
Už kokių penkiasdešimt metrų senio, matyt, laukė trys sutūpę vyrai vienodais drabužiais. Kada jie atsirado? Vienas jų turėjo lyg ir žiūroną, kurį visą laiką vartė sau ant kelių. Senis priėjo prie jų, ir visi keturi ėmė kažką tartis, smarkiai kasdami smėlį kits kitam iš po kojų: atrodė, jie karštai dėl kažko susiginčijo.
Jis jau ketino leistis toliau ieškoti savo musės, bet vėl uždusęs atlėkė senis.
- Palaukite, jūs tikrai ne iš prefektūros?
- Iš prefektūros?.. Ne, ne, jūs apsirikote.
Na, gana, nusprendė jis ir padavė įkyriam seniui vizitinę kortelę; krutindamas lūpas, šis ilgai ją skaitė.
- A-a, jūs mokytojas...
- Matot, aš neturiu nieko bendra su prefektūra.
- Aha, vadinas, jūs mokytojas...
Pagaliau jis, rodos, suprato; prisimerkęs, atkišęs ranką su kortele, senis grįžo prie vyrų. Vizitine kortele ir tie, regis, liko patenkinti. Visi pakilo ir nuėjo.
Tačiau senis vėl grįžo.
- Na, o dabar ką jus ketinat veikti?
- Taigi ieškosiu vabzdžių.
- Bet juk pavėlavot į paskutinį autobusą.
- O ar čia niekur negalečiau pernakvoti?
- Pernakvoti? Šitame kaime? - Senio veide kažkas suvirpėjo.
- Na, jei čia negalima, nueisiu į kitą.
- Į kitą?..
- Juk aš, tiesą sakant, niekur labai neskubu...
- Ne, ne, ko gi jums vargintis...- Senis staiga pasidarė paslaugus ir šnekus: - Patys matot, kaimas neturtingas, nė vienos padorios trobos nėra, bet jeigu jūs sutinkate, aš padėsiu, tarsiu už jus gerą žodį.
Neatrodė, kad jis butų sumanęs ką blogą. Jie tikriausiai ko nors bijo - galbūt laukia iš prefektūros valdininko, turinčio atvažiuoti kažko patikrinti. Dabar jiems baimė išsisklaidė, ir jie - vėl paprasti, malonūs žvejai.
- Būsiu labai dėkingas... Atsilyginsiu jums, žinoma... Aš labai mėgstu apsistoti tokiose va kaimo trobose.
4
SAULĖ nusileido, vėjas kiek aprimo. Vyras slampinėjo po kopą, kol tik matė smėlyje vėjo išrašytus ornamentus.
Laimikis apskritai nekoks.
Svirplys ir baltaūsė auslinda iš tiesiasparnių būrio.
Blakė-kareivėlis ir dar vienas vabzdys - jis neprisiminė tikslaus pavadinimo, bet irgi vienas iš blakių-kareivėlių rūšies.
Iš kietasparnių, kurių ieškojo,- tik straubliukai ir ilgakojės laiškanešės.
Neaptiko nė vieno egzemplioriaus iš musių šeimos, nors musės, tiesą sakant, ir buvo jo kelionės tikslas. Gal rytojaus trofėjai pradžiugins...
Iš nuovargio jam prieš akis pleveno kažkokie blausūs atšvaitai. Staiga jis nejučiom sustojo ir įsistebeilijo į tamsios kopos paviršių. Nieko nepadarysi: vos tik pamačius ką judant, jam vaidenosi ispaniškoji muselė.
Senis, kaip buvo žadėjęs, laukė jo prie artelės valdybos.
- Atleiskite...
- Na ką jūs! Kad tik jums patiktų...
Valdyboje, matyt, vyko pasitarimas. Keturi ar penki vyrai sėdėjo ratu, skambėjo juokas. Virš prieangio kabojo didelis audeklas su užrašu: „Būk ištikimas tėvynės meilės dvasiai." Senis jiems kažką burbtelėjo - juokas iškart nutilo. Tarsi nenorom jis žengė į priekį, vyras - iš paskos. Kriauklelėmis nusėtas kelias skaisčiai baltavo tirštėjančiose sutemose.
Pagaliau jie priėjo vieną iš duobių palei pat kopos keterą. Čia kaimas baigėsi.
Jie pasuko į dešinę - siauras takelis čia leidosi nuo keteros žemyn. Kiek laiko ėjo tylomis, paskui senis nėrė į tamsą, pliaukštelėjo delnais ir garsiai sušuko:
- Ei bobut, kur tu?
Apačioje, tiesiai po kojomis, juodoj tamsoj sušvito žibintas ir pasigirdo balsas:
- Čia, čia... Kopėčios prie maišų.
Iš tikrųjų, šito skardžio be kopėčių neįveiksi. Kokius tris namus, kaip tas apačioje, galėtum sustatyti vieną ant kito; net ir kopėčiomis nelengva ten nusigauti. Šlaitas beveik statmenas, o juk dieną, jis tą gerai atmena, atrodė visai lėkštas. Kopėčios nepatikimos, suraišiotos iš visokių virvagalių, ir jei prarasi pusiausvyrą, jos susipainios kur viduryje. Gyventi čia - tas pat kaip natūralioje tvirtovėje.
- Nesirūpinkite niekuo, ilsėkitės...
Senis nelipo žemyn, valandėlę pastovėjo ir nuėjo sau.
Vyras nuo galvos iki kojų buvo apibiręs smėliu, ir jam staiga pasirodė, lyg būtų grįžęs į savo vaikystę. Moterį, kuri jį sutiko su žibintu, jo palydovas pavadino bobute, ir jis jau vaizdavosi senę, bet pasirodė, kad tai maloni moteriškė, dar gana jauna, gal trisdešimties metų, neaukšta. Ji, matyt, pudravosi - pajūry gyvenančios moters veidas negalėjo būti toks baltas. Jis buvo jai dėkingas, kad sutiko jį maloniai, su tikru džiaugsmu.
Beje, kad ne toks širdingas priėmimas, jis nebūtų prisivertęs peržengti tos lūšnos slenksčio. Ko gero, būtų pamanęs, kad jį mulkina, ir iškart pabėgęs. Sienos apsilaupiusios; vietoj fusumos kabo dembliai; ramsčiai, laikantys stogą, išsiklaipę; visi langai užkalti lentomis; šiaudinės pynės, paklotos ant grindų, regis, tuoj iširs, ir kai per jas žengi, po kojomis tarsi čiuksi šlapia kempinė. Ir be to dar - šlykštus, dvisus sušutusio smėlio kvapas.
Bet juk viską lemia nuotaika. Moters maloningumas jį pavergė. Niekis, sakė pats sau, taip atsitinka tik vieną kartą gyvenime. O jeigu pasiseks, ir kokį įdomų vabzdį pavyks rasti. Šiaip ar taip, tokioje aplinkoje vabzdžiai gyvena ir džiaugiasi.
Nuojauta jo neapvylė. Vos tik spėjo atsisėsti į pasiūlytą vietą prie židinio, iškasto tiesiog asloje, pasigirdo garsas, tarsi aplinkui krapnotų lietus. Tai buvo blusų knibždėlynas. Bet to jis nebijojo. Entomologas visados pasiruošęs tokiems netikėtumams. Reikia tik išvirkščiąją drabužių pusę apibarstyti DDT, o plikas kūno vietas prieš miegą įtrinti tepalu nuo vabzdžių.
- Aš taisau valgyti, dėl to kol kas...- moteris pasilenkusi paėmė lempą,- pakentėkite truputį tamsoje.
- Tai jūs turite tik vieną lempą?
- Taip, deja...
Ji nusišypsojo lyg atsiprašydama - kairiajame skruoste pasidarė duobutė. Jei nežiūrėsi į akių išraišką, jos veidas labai patrauklus, pagalvojo jis. Bet gal toks jos žvilgsnis dėl to, kad nesveikos akys. Karščiuojančių vokų negalėjo pridengti nė pudra. Kad tik neužmiršus prieš miegą įsilašinti vaistų į akis...
- Bet prieš valgant norėčiau išsimaudyti.
- Išsimaudyti?
- O ką, negalima?
- Labai gaila, bet teks palaukti iki poryt.
- Iki poryt? Bet juk poryt manės čia nebebus,- nusijuokė jis nejučiom garsiai.
- Argi?
Moteris nusigręžė, jos pečiai suvirpėjo. Nuliūdo, matyt. Tie kaimo žmonės nė nemėgina apsimetinėti. Jis pasijuto nesmagiai ir sutrikęs sučepsėjo lūpomis.
- Na, jei nėra kur nusimaudyti, tai man užteks tik apsilieti vandeniu. Aš juk visas smėliuotas...
- Vandens, jūs jau man atleiskite, belikęs vienas kibirėlis... Iki šulinio labai toli...
Kokia ji atrodo užguita! Tiek to, nieko daugiau nesakysiu. O netrukus jis įsitikino, kad maudytis čia visiškai neverta.
Moteris atnešė virtos žuvies ir moliuskų sriubos. Pajūrio valgiai - tas neblogai. Kai tik jis ėmė valgyti, moteris išskleidė virš jo didelį popierinį skėtį.
- Kam tai? - Turbūt toks vietos paprotys.
- Jei nebūtų skėčio, į valgį pribirtų smėlio.
- Kodėl? - jis nustebės pakėlė akis į lubas, bet ten, rodos, jokių skylių nebuvo.
- Smėlis, suprantate...- moteris irgi pasižiūrėjo į lubas,- lekia iš visur... Nešluosi kokią dieną - ir viską nuguls per tris pirštus.
- Gal stogas prakiuro?
- Ne, kai jis ir naujas buvo, smėlis vis tiek čia biro... Iš tiesų nieko nėra baisiau už tą smėlį. Bjauriau už kinivarpas.
- Kinivarpas?
- Tokie vabaliukai, kur graužia medį.
- Tai tikriausiai termitai?
- Ne, tokie, žinote, kieti.
- Aa-a, tai ožiaragiai.
- Ožiaragiai?
- Rausvi, su ilgais ūsais. Ar tie?
- Ne, ne, šitie kaip ryžių grūdeliai ir rudos spalvos.
- Šit kaip. Tai čia bus vaivorykštinis vabalas.
- Jei numosi ranka ir nežiūrėsi, tai va tokią siją kaipmat supūdys.
- Kas, vaivorykštinis vabalas?
- Ne, smėlis.
- Kodėl?
- Jis prasismelkia pro viską. O kai vėjas pučia iš blogosios pusės, smėlio prineša ant aukšto, ir jeigu nešluosi, ten greit jo prisirinks tiek, kad lubos neatlaikys.
- Taip, žinoma, negerai, kad ant aukšto kauptųsi smėlis... Bet ar jums neatrodo truputį keista sakyti, kad smėlis gali supūdyti siją?
- Kaipgi, supūdo.
- Bet juk smėlis turi kaip tik tą savybe, kad yra labai sausas.
- Vis tiek supūdo... Sakau jums, padėkite naujutėles getas ir nekratykite smėlio - po pusės mėnesio iš jų nieko nebeliks.
- Nesuprantu kodėl.
- Medis pūva, o kartu su juo pūva ir smėlis... Pamėginkit atkasti smėliu užnešto namo lubas,- ant lentų ten bus riebi žemė, nors agurkus augink.
- Nesąmonės! - apmaudžiai susiraukė vyras. Jam pasirodė, kad jos tamsumas yra lyg jo žinių apie smėlį išniekinimas.- Juk ir aš pats kiek nusimanau apie smėlį... Matot, smėlis taip ir slenka ištisus metus... Judėjimas - jo gyvenimas... Jis tiesiog negali užsilaikyti kokioj nors vienoj vietoj... Ar vandeny, ar ore - jis savaime juda... Štai kodėl paprastai gyvūnai ir negali gyventi smėlyje... taip pat nė puvimo bakterijos...
Smėlį galima pavadinti švaros įsikūnijimu, jis, galimas daiktas, net užkerta puvimui kelią, ir manyti, kad jis pūdo, tiesiog kvaila... O jūs dar sakote, kad jis pats pūva... Kas jau kas, bet smėlis - visiškai padorus mineralas.
Moteris sutrikusi tylėjo. Vyras po skėčiu, kurį ji vis dar laikė, skubiai baigė pietauti, neprataręs daugiau nė žodžio. Skėtis apsidengė tokiu smėlio sluoksniu, kad jame galėjai rašyti pirštu.
Tiesiog nepakenčiama drėgmė. Ne, smėlis ne drėgnas, pats kūnas prisisunkęs drėgmės. Virš stogo sukaukė vėjas, įkišo ranką kišenėn cigarečių - ten irgi pilna smėlio. Vyrui pasirodė, kad dar neužsirūkes pajuto tabako aitrumą.
Turbūt reikia išimti vabzdžius iš skardinės su kalio cianidu. Kol jie dar nesudžiūvę, prismeigsiu juos smeigtukais ir ištaisysiu nors kojeles. Girdėti, kaip moteris stoginėje prie trobos plauna indus. Tikriausiai čia daugiau niekas negyvena.
Moteris vėl įėjo ir tylėdama ėmė kloti patalą kambario kampe. Jeigu čia miegosiu aš, tai kurgi ji pati gulsis? Na, žinoma, aname kambaryje ant demblio. Daugiau kambarių, rodos, ir nėra. Tačiau keista - paguldyti svečią pereinamame kambaryje, kur durys į lauką, o pačiai miegoti tolesniame. Bet rasi ten guli sunkus ligonis, negalįs vaikščioti?.. Taip, ko gero, ir bus. Šiaip ar taip, toks spėjimas būtų pats paprasčiausias. Visų pirma, juk vargu ar vieniša moteris meilinsis pirmam sutiktam prašalaičiui.
- Ar čia dar yra kas nors?..
- Kas nors?..
- Iš šeimos...
- Nieko, aš visai viena.- Moteris, rodės, suprato jo mintis ir netikėtai sumišusi nusijuokė.- Nuo šito smėlio viskas sudrėko, net antklodė...
- O jūsų vyras?
- Pernai per taifūną...- Ji dar ir dar sykį lygino ir purtė jau paklotą patalą, nors tai buvo visiškai nereikalinga.- O taifūnai mūsų krašte baisūs... Smėlis užgriūva čia su trenksmu kaip krioklys. Nespėji nė susigriebti - per vakarą priverčia visą dzio, o kartais ir du.
- Bet juk du dzio - šeši metrai...
- Tokiu metu kiek nori kask smėlį, vis vien nieko nesuspėsi. Vyras man tąsyk suriko: „Vištidei pavojus gresia",- ir kartu su dukteria, jinai jau vidurine mokyklą lankė, išlėkė iš trobos... O aš pati negalėjau išeiti - žiūrėjau, kad nors namas sveikas liktų... Pagaliau ėmė švisti, vėjas nuščiuvo, ir aš išėjau. Vištidės nė žymės nebuvo likę. Jų aš taip pat neradau...
- Užpustė?
- Taip, visiškai.
- Tai baisu... Siaubingas dalykas. Smėlis - ir še tau... Baisu...
Lempa staiga ėmė gesti.
- Vėl tas smėlis.
Moteris parklupo keturpėsčia, atkišo ranką ir nusijuokusi sučiupo pirštais dagtį. Lempa išsyk smarkiau įsidegė. Nepasikėlusi ji įdėmiai pažiūrėjo į liepsną, jos veide sustingo dirbtinė šypsena. Tikriausiai ji tai daro tyčia, norėdama parodyti duobutę skroste. Vyras nejučiom visas įsitempė. Ji pasirodė jam per daug ciniška - juk ką tik pasakojo apie savo artimųjų žuvimą.

Fusuma - praskiriama pertvara japonų troboje, atstojanti duris Getos - nacionalinis medinis apavas
5
- EI, GIRDI, atvežėm kastuvą ir skardinių dar vienam.
Ryškus balsas, nors ir buvo justi, kad žmogus kalba iš tolo - tikriausiai į garsintuvą,- išblaškė nejaukią nuotaiką. Paskui ėmė tarškėti kažkokie skardiniai daiktai, lekią žemyn. Moteris pakilo atsakyti.
Jis susierzino: čia dedasi kažkokie nesuprantami dalykai, nuo jo kažkas slepiama.
- Kas atsitiko? Vadinas, čia dar kažkas yra!
- Nereikia, ką jūs...- Moteris susigūžė visa, lyg ją kas kutentų.
- Bet ką tik kažkas pasakė: „Dar vienam."
- Aa-a. Tai... Tai apie jus.
- Apie mane?.. Kuriam galui man tas kastuvas?..
- Niekis, niekis, nekreipkite dėmesio... Amžinai jie kišasi kur nereikia...
- Gal jie apsiriko?
Tačiau moteris neatsakė ir, klūpomis pasisukusi, nuleido kojas ant plūktinės aslos.
- Ar jums dar reikalinga lempa?
- Kaip nors apsieisiu... O jums ten jos prireiks?
- Ne, tas darbas man įprastas.
Užsidėjusi didelę šiaudinę skrybėlę, su kokiomis paprastai žmonės dirba laukuose, moteris išslinko į tamsą.
Vyras užsirūkė naują cigaretę. Nesupaisysi, kas čia darosi. Atsistojęs pasižiūrėjo už demblio. Tenai iš tiesų kambarys, bet lovos nėra. Vietoj jos - krūva smėlio, pribirusio pro plyšius sienoje. Jis nustėro apstulbintas... Ir šitas namas taip pat lyg miręs... Jo vidų jau perpus surijo visur prasismelkiantis savo čiuptuvais, amžinai srūvantis smėlis... Smėlis, neturintis savo formos, tik apie 1/8 mm diametrą... Bet niekas negali atsispirti tai beformei griaunamajai jėgai... O gal kaip tik beformiškumas yra aukščiausia jėgos apraiška...
Tačiau vyras greitai grįžo tikrovėn. Pala, jei tas kambarys negyvenamas, tai kur miegos moteris? Šit ji vaikšto į vieną ir kitą pusę už lentinės sienos. Jo rankinio laikrodžio rodyklės rodė dvi minutes devintos. Ko jai ten reikia tokiu metu?
Vyras nulipo ant aslos paieškoti vandens. Vandens bake - tik ant paties dugno, ir jame plauko rūdys. Betgi net ir toks geriau negu smėlis burnoj. Vandens likučius jis šliūkštelėjo sau ant veido, pasitrynė kaklą ir beregint pažvalėjo.
Palei aslą traukė šaltas vėjas. Lauke jį tikriausiai lengviau pakęsti. Šiaip taip jis atidarė smėliu užneštas duris ir išsigavo į lauką. Vėjas, pūtęs nuo kelio pusės, iš tikrųjų buvo kur kas gaivesnis. Jis atnešė pikapo burzgesį. Geriau įsiklausius, galima išskirti žmonių balsus. Rasi jam tik rodosi, bet dabar ten didesnis sujudimas negu dieną. O gal tai šniokščia jūra? Dangus buvo nusėtas žvaigždėmis.
Pamačiusi lempos šviesą, moteris atsigręžė. Mikliai darbuodamasi kastuvu, ji bėrė smėlį į dideles skardines nuo žibalo. Už jos stūksojo tamsi aukšta smėlio siena. Apie tą vietą turbūt jis dieną gaudė vabzdžius. Pripylusi skardines, moteris paėmė abi drauge ir nunešė prie sienos. Eidama pro jį, pakėlė akis ir pasakė kimiu balsu: „Smėlis..." Ji ištuštino skardines toje vietoje, kur kabėjo virvinės kopėčios, o viršuje buvo takelis, einantis į šią duobe. Skiausčia ranka nusibraukė nuo veido prakaitą. Kūpsojo gana didelė krūva jos prinešto smėlio.
- Smėlį kuopiate?
- Kiek nori kuopk, o galo vis tiek nėra.
Eidama pro šalį su tuščiom skardinėm, moteris lengvai kumštelėjo jam į šoną laisvąja ranka, tarsi erzindama. Iš netikėtumo jis šastelėjo į šalį, vos neišmetė lempos. Ar vis dar laikyti lempą, o gal pastatyti ant žemės ir jai taip pat kumštelėti. Jis suabejojo, kaip jam elgtis. Galiausiai vyras nusprendė, kad dabartinė jo padėtis visų palankiausia. Nutaisęs lyg šypseną, kurios reikšmės nė pats nesuprato, jis su lempa rankoje nedrąsiu žingsniu ėmė artintis prie moters, kuri vėl pastvėrė kastuvą. Kai priėjo, jos šešėlis uždengė visą smėlio sieną.
- Nereikia,- tarė ji neatsigręžusi, sunkiai alsuodama.- Kol nuleis krepšius smėliui, reikia dar šešias skardines pervilkti.
Vyras apniuko. Buvo nemalonu, kad jam, lyg tyčia, sugadino nuotaiką, nors jo žvalumas iš tikrųjų buvo dirbtinis. Bet netikėtai kažkas jam plūstelėjo į venas. Sakytum smėlis, prilipęs prie odos, prasismelkė į venas ir iš vidaus numaldė jaudulį.
- Gal aš jums truputį padėsiu?
- Nieko... Nedera jus spirti prie darbo pirmą dieną, kad ir truputį,
- Pirmą dieną?.. Vėl tas pat... Aš gi būsiu čia tik šią naktį!
- Tikrai?
- Na, žinoma, aš juk dirbu... Duokit, duokit kastuvą!
- Jūsų kastuvas ana kur, bet gal nereikia...
Iš tiesų po stogine netoli durų atskirai stovėjo kastuvas ir dvi skardinės nuo žibalo su pririštomis ąsomis. Tikriausiai tos pačios, kurios neseniai buvo numestos iš viršaus, kai jis girdėjo šaukiant: „Dar vienam." Viskas buvo paruošta itin kruopščiai, ir jam net susidarė įspūdis, kad jie numanė jo gerus ketinimus. Bet juk tada jis nė pats dar nežinojo, kad panorės dirbti. Vis dėlto, pagalvojo jis, toks elgesys žemina žmogų, ir jam pagedo nuotaika. Kastuvo kotas buvo storas, gumbuotas, patamsėjęs nuo ilgo vartojimo - jokio noro jį imti.
- Oi, krepšiai jau pas kaimynus! - sušuko moteris, lyg nė nepastebėjusi jo dvejojant. Jos balsas buvo linksmas ir tvirtas, visai ne toks kaip pirma. Tuo metu gyvi žmonių balsai, jau seniai sklidę iš tolo, suklegėjo visai šalia. Paeiliui kartojosi ritmingi šūksmai, tarp kurių kartais pasigirsdavo tylus šnabždesys ir duslus juokas. Darbo ritmas netikėtai pakėlė jam ūpą. Šiame paprastame pasaulyje turbūt niekas labai nesistebi, kad svečias, pasilikęs tik pernakvoti, ima į rankas kastuvą. Greičiau jau keistas čia pasirodytų jo dvejojimas. Kad lempa neparvirstų, jis kulnu įmynė smėlį ir įstatė ją į duobute.
- Kasti turbūt galima bet kur, kad tiktai kasti, ar ne?
- Ne, ne bet kur...
- Na, va čia?
- Čia galima, tik žiūrėkit, nepakaskit sienos.
- Ar visame kaime smėlis kuopiamas šiuo metu?
- Taip, žinoma. Naktį smėlis drėgnas ir kasti lengviau... O kai smėlis sausas...- ji pasižiūrėjo aukštyn,- niekada nežinai, kokioje vietoje ir kokiu metu jis nugrius.
Iš tikrųjų palei pat skardžio kraštą kyšojo lyg pusnis išsišovęs smėlio stogelis.
- Bet juk tai pavojinga!
- E-e, niekis,- pašaipiai ir truputį koketiškai atkirto ji.- Žiūrėkite, rūkas pradeda kilti.
- Rūkas?..
Kol jie kalbėjosi, žvaigždės danguje praretėjo ir ėmė pamažu nykti. Kažkokia blausi migla draikėsi ir sukosi ten, kur dangus siekėsi su smėlio siena.
- Tai todėl, kad smėlis sugeria labai daug rūko... O kai sūrus smėlis prisisunkia rūko, jis pasidaro standus kaip krakmolas...
- Na jau...
- Tikrai, tikrai. Lygiai taip pat, kaip jūros krantas, kai nuo jo nusirita banga,- juo ramiai sau gali nors ir tankas važiuoti.
- Tai bent!..
- Tikra tiesa... Todėl naktį toji atbraila ir didėja... O dienomis, kai vėjas pučia iš blogosios pusės, ji, tikrai sakau, nukąra visai kaip grybo kepuraitė... Dieną smėlis išdžiūsta, ir visas tas iškyšulys nugriūva žemyn. Jeigu jis nukris blogai - na, ten, kur stulpai, laikantys stogą, ploni ar dar kas,- tada baigta.
Ta moteris nepaprastai riboto akiračio. Bet vos tik pasineria savo gyvenimo aplinkoje, ji taip pagyvėja, kad negali atpažinti. Čia tikriausiai ir bus kelias į jos širdį. Tiesa, tas kelias nelabai jį traukė, bet moters žodžiuose buvo lyg koks elektros krūvis, kuris žadino jam geismą pajusti jos kūną, paslėptą šiurkščiuose darbo drabužiuose.
Vyras, užgulęs švarplėtą kastuvą, įniko kabinti smėlį.
6
KAI jis nutempė skardines nuo žibalo antrą kartą, pasigirdo balsai, ir viršuje ant kelio susiūbavo žibintas. Moteris pasakė, regis, gana griežtu balsu:
- Krepšius! Čia jau užteks, pagelbėkit man tenai!
Vyras tik dabar suprato, kam reikalingi smėlio pripilti maišai prie kopėčių viršuje. Per juos eina virvė, kai kelia ir leidžia krepšius. Prie kiekvieno krepšio triūsė po keturis žmones, ir tokių grupių buvo, matyt, dvi ar trys. Daugiausia čia dirbo, kaip jam pasirodė, jaunimas, dirbo mikliai ir sparčiai. Kol buvo pilamas smėlis į vienos grupės krepšį, kitas krepšys jau laukė savo eilės. Per šešis kartus smėlio krūva duobėje dingo kaip nebuvus.
- Ne vyrai, o ugnis!
Marškinių rankove jis nusibraukė prakaitą, jo balsas skambėjo geraširdiškai. Vyras pajuto simpatiją tiems vaikinams, kurie, regis, taip atsidėję dirbo ir nepratarė nė vieno pašaipaus žodžio apie jo pagalbą.
- Taip, mes visi griežtai laikomės priesako: „Būk ištikimas tėvynės meilės dvasiai."
- O kas tai per dvasia?
- Meilė tai vietai, kur gyveni.
- Tai labai gerai!
Vyras nusijuokė, įkandin nusijuokė ir moteris. Bet ji, matyt, nė pati gerai nežinojo, iš ko juokėsi.
Tolumoj pasigirdo nuvažiuojančio pikapo tarškesys.
- Na, gal pailsėsim?..
- Negalima, apvažiavę visus, jie tuoj pat grįš su savo krepšiais...
- Tai kas, galima ir rytoj...
Jis numojo ranka, atsistojo ir buvo beeinąs į trobą, bet moteris nė nemanė sekti paskui jį.
- Taip nedera. Reikia nors kartą apeiti su kastuvu aplink visą namą.
- Aplink namą?
- Na taip. Negi galima leisti, kad namas sugriūtų?.. Juk smėlis byra iš visų pusių...
- Bet mes prasiplūksim taip iki pat ryto.
Moteris, tarsi provokuodama, staigiai apsisuko ir nubėgo.
Ketina, matyt, grįžti prie skardžio ir toliau dirbti. Na, lyg ispaniškoji muselė, pagalvojo jis. Viskas suprantama, dabar jo šitaip neprigausi.
- Baisu! Ir taip kiekvieną naktį?
- Smėlis nesiilsi ir neleidžia ilsėtis... Ir krepšiai, ir pikapas visą naktį darbuojasi.
- Matyt, kad taip...
Iš tikrųjų taip. Smėlis niekada nesiilsi, niekada neleidžia pailsėti. Vyras sutriko. Jis jautėsi taip, lyg staiga būtų supratęs, kad gyvatė, kuriai lengvapėdiškai užmynė ant uodegos, palaikęs ją maža ir nekenksminga, netikėtai pasirodė besanti didžiulė ir kad jos nuodinga galva kelia jam grėsmę iš užpakalio.
- Kaipgi čia išeina? Jūs gyvenate tik tam, kad kastumėt smėlį!
- Bet juk negalima pabėgti naktį.
Vyras buvo sukrėstas. Jis nejautė jokio noro įsitraukti į šitokį gyvenimą.
- Kaip negalima?.. Argi tai sunku?.. Jūs galite viską, jei tik panorėtumėte!
- Ne, taip negalima...- Moteris, alsuodama į taktą rankų judesiams, kalbėjo toliau abejingu balsu: - Kaimas dar šiaip taip laikosi tik todėl, kad mes be atvangos kasam smėlį ir tuo sergim jį nuo pražuvimo... O jei paliausim kasę, tai nepraeis nė dešimties dienų, ir kaimą užpustys smėlis - ničnieko iš jo nebeliks... Na, o be to... Oi, rodos, eilė jau kaimynams atėjo...
- Labai jums dėkingas už įdomų pasakojimą... Tai dėl to ir krepšių nešiotojai dirba taip uoliai?
- Taip, bet jie, teisybė, gauna kažkiek už kiekvieną dieną iš kaimo valdybos...
- Jeigu kaimas turi tiek pinigų, tai geriau juk būtų rūpestingai sodinti miško juostas apsaugai nuo smėlio?
- Apskaičiavus tikriausiai išeitų, kad mūsų būdas daug pigesnis...
- Būdas?.. Argi tai būdas? - Vyras staiga įniršo, įniršo ant tų, kas pririšo moterį prie šios vietos, ir ant moters, leidusios save pririšti.- Jeigu šitaip, tai kuriam galui laikytis įsikibus į tą kaimą? Tiesiog nesuprantu, kam tatai... Smėlis ne toks jau paprastas dalykas! Labai klystate manydami, kad tai, ką jūs darote, gali sulaikyti smėlį. Nesąmonė!.. Tą niekų darbą reikia užbaigti... užbaigti galutinai. Aš net negaliu užjausti jūsų!
Nusviedęs kastuvą prie atokiau riogsančių skardinių ir nė nepažvelgęs, kokia moters išraiška, jis įėjo vidun.
Miegas neėmė. Vyras klausėsi, ką daro moteris. Jam buvo truputėlį gėda: o jeigu toks jo elgesys galiausiai yra ne kas kita, kaip tik pavydas tam, kas ją čia laiko, raginimas mesti darbą ir slapčia ateiti pas jį į patalą? Iš tikrųjų, tai, ką jis taip stipriai jautė, buvo ne tik pasipiktinimas moters kvailumu. Viskas čia kur kas sudėtingiau. Antklodės darėsi vis drėgnesnės, smėlis vis labiau lipo prie kūno. Kaip tai neteisinga, kaip pikta! Ir nėra ko kaltinti savęs, kad metė kastuvą ir parėjo namo. Tokios atsakomybės jis nesiims. Jam ir šiaip įsipareigojimų per akis. Kad jis susidomėjo smėliu ir vabzdžiais, tai galų gale irgi buvo tik mėginimas pabėgti, tegu ir trumpam, nuo sunkių pilko egzistavimo pareigų...
Niekaip neįmanoma užmigti.
Moteris be atvangos vis vaikšto į vieną ir kitą pusę. Keletą kartų leidžiamų krepšių garsas priartėjo, paskui vėl nutolo. Jeigu taip ir toliau bus, rytoj jis negalės dirbti. Juk reikia keltis vos prašvitus, kad diena nenueitų perniek. Juo jis stengiasi užmigti, juo darosi žvalesnis. Ėmė graužti akis - jos ašarojo, mirksėjo, bet ašaros negalėjo nuplauti nepaliaujamai byrančio smėlio. Jis išlygino rankšluostį ir užsidengė veidą. Pasidarė sunku alsuoti. Bet taip vis dėlto geriau.
Pagalvosiu apie ką nors kita. Užmerki akis, ir linguodami ima plaukti kažkokie ilgi siūlai. Tai smėlio raštai, bėgantys per kopą. Visą pusdienį be perstogės žiūrėjo į juos, ir jie tikriausiai įsispaudė tinklainėje. Tokie pat smėlio srautai palaidojo, užvertė žydinčius miestus ir dideles imperijas. Tai vadinama, taip, tikrai, Romos imperijos sabuliacija... O miestai, apdainuoti Omaro Chajamo... Juose buvo siuvyklų, buvo mėsinių, turgų. Aplinkui juos raizgyte raizgėsi keliai, kurių, rodės, niekas nepajudins iš vietos. Kiek metų reikėjo kovoti su valdžia, kad pakeistų bent vieno iš jų kryptį... Senieji miestai, kurių tvirtumu neabejojo nė vienas žmogus... Bet galiausiai ir jie nepajėgė atsispirti judančio smėlio, turinčio 1/8 mm diametrą, dėsniui.
Smėlis...
Jei žiūrėsime pro smėlio prizmę, visi daiktai, turintys formą, nerealūs. Realus tik smėlio, neigiančio bet kokią formą, judėjimas. Bet ten, už plonos lentinės sienos, moteris tebekasa. Na, ką ji gali padaryti tokiomis plonomis, gležnomis rankomis?
Būtų tas pat, jei stengtumeis išsemti jurą, kad galėtum toje vietoje pasistatyti namą. Leidžiant laivą į vandenį, reikia žinoti, kas yra vanduo.
Ši mintis netikėtai jam išblaškė depresiją, kurią buvo sukėlęs moters kasamo smėlio šnaresys. Jeigu laivas tinka vandeniui, tai turi tikti ir smėliui. Jei atsikratysime varžančios nejudamo namo idėjos, atpuls reikalas kovoti su smėliu... Laisvas laivas, plaukiantis smėliu... Plaukiantys namai... Beformiai kaimai ir miestai...
Smėlis, žinoma, ne skystis. Todėl reikia tikėtis, kad jis ką nors laikys paviršiuje. Jeigu, sakysim, padėsi ant jo net kamštį, kurio lyginamasis svoris mažesnis negu smėlio, tai po kurio laiko ir jis nuskęs. Kad galėtų plaukti per smėlį, laivas turi būti visiškai kitoks. Pavyzdžiui, statinės pavidalo namas, galintis riedėti... Jeigu jis nors truputį suksis, tai galės nusikratyti užbirusį smėlį ir vėl kilti į paviršių... Žinoma, jei visas namas be paliovos suksis, gyvenantys jame žmonės nesijaus tvirtai... Reikės tikriausiai išradingumo - na, sakysim, vieną statinę įdėti į kitą... Padaryti taip, kad vidinės statinės svorio centras liktų pastovus ir grindys visada būtų apačioje... Vidinė statinė nejudės, suksis tik išorinė... Namas, svyruojąs kaip didžiulio laikrodžio švytuoklė... Namas lopšys... Smėlynų laivas...
Nuolat judantys kaimai ir miestai, susideda iš tų laivų telkinių...
Nejučiom jis užsnūdo.
7
VYRĄ išbudino gaidžio giedojimas, panašus į surūdijusių sūpuoklių girgždesį. Neramus, nemalonus nubudimas. Rodės, ką tik prašvitę, bet laikrodžio rodyklės rodė vienuolika valandų šešiolika minučių. Iš tikrųjų saulė šviečia kaip vidurdienį. O prieblanda čia todėl, kad tai duobės dugnas ir saulės spinduliai dar jo nepasiekė.
Jis pašoko. Nuo veido, galvos, nuo krūtinės šnarėdamas
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

* * Gen. time: 0.0183
* © xneox.com