Frederic beigbeder
Meilė trunka trejus metus

“Kalbu su tvirtybe, kurios suteikia nesėkmė”.
SCOTT FITZGERALD

“Na, ir ką? O va taip! Nereikia komplikuoti! Reikia sakyti viską, kaip yra. Myli, o po to nebemyli”.
FRANCOISE SAGAN
(Per pietus jos namuose 1966-aisiais
kartu su Brigitte’a Bardot ir
Bernardu Franku.)



I
SUSISIEKIANTYS INDAI

I
Laikui bėgant nustoji mylėti

Meilė yra iš anksto pralaimėta kova.

Iš pradžių viskas gražu, netgi jūs pats. Negalite atsipeikėti nuo minties, kaip smarkiai esate įsimylėjęs. Kiekviena diena atplukdo savo stebuklų krovinį. Dar niekas Žemėje nėra patyręs tokio malonumo. Laimė egzistuoja, ji paprasta: tai vienas veidas. Visata šypsosi. Kokius metus gyvenimas – vien saulėtų rytmečių virtinė, net tomis popietėmis, kai sninga. Apie tai rašot knygas. Vedat kiek įmanoma greičiau – kam svarstyt, kai esi laimingas? Galvojimas atneša liūdesį, o juk nugalėti turi gyvenimas.
Antrais metais viskas ima keistis. Tampat švelnus. Didžiuojatės vienybe, kuri įsivyravo jūsų poroje. Suprantat savo žmoną “iš pusės žodžio”, ir koks džiaugsmas būti viena esybe. Gatvėje žmoną kažkas palaiko jūsų seserimi: tai glosto savimeilę, bet nieko gera nesako apie jus. Vis rečiau mylitės ir manot, kad čia nieko baisaus. Esat įsitikinęs, kad kiekviena diena sutvirtina jūsų meilę, nors pasaulio pabaiga jau arti. Stojat už vedybas ginčuose su viengungiais draugais, kurie jūsų nebeatpažįsta. O ar jūs atpažįstat save, kai kartojat atmintinai iškaltus žodžius, verčiančius nežiūrėti į jaunutes paneles, kurios tiesiog nušviečia gatvę?
Trečiais metais jau nebegalite susilaikyti nežiūrėjęs į jaunutes paneles, kurios tiesiog nušviečia gatvę. Nebesišnekat su žmona. Valandų valandas sėdit su ja restoranuose klausydamasis, ką kalba kaimynai prie gretimo stalo. Vis dažniau leidžiat vakarus ne namie, priežastis – daugiau nesidulkinti. Ateina akimirka, kai žmonos negalit pakęsti ilgiau nė sekundės – įsimylėjot kitą. Dėl vieno dalyko neklydot: iš tiesų lemiamą žodį taria gyvenimas. Trečiais metais atsiranda viena gera naujiena ir viena bloga. Gera: pasibjaurėjusi jus palieka žmona. Bloga: pradedate rašyti naują knygą.

II
Šventiškos skyrybos

Norint gerai vairuoti išgėrus, reikia taikytis važiuoti tarp pastatų. Markas Maronjė spaudžia greičio paminą, ir dėl to jo motoroleris ima važiuoti greičiau. Sulinkęs lekia tarp automobilių. Jie mirksi žibintais, užkliudyti signalizuoja – lyg per kaimiečių vestuves. Likimo ironija: Maronjė kaip tik švenčia savo skyrybas. Šįvakar jis antrąkart važiuoja 5-bis maršrutu negaišdamas laiko: penkios vietos per vakarą (Castel-Buddha-Bus-Cabaret-Queen) jau ir taip papjūtis, tai įsivaizduokit 5-bis maršrutą, kuris, kaip aišku iš pavadinimo, nuvažiuojamas dukart per naktį.
Jis dažnai išeina iš namų vienas. Lėbautojai – vienišos būtybės, įsipainiojusios į gausybę keistų pažinčių. Jiems pasidaro ramiau, kai spaudžia vienas kitam ranką. Kiekvienas bučinys į skruostą – jau trofėjus. Sveikindamiesi su įžymiais žmonėmis jie susikuria iliuziją, kad yra svarbūs, nors patys neišmano, kaip panaudoti savo dešimt pirštų. Stengiasi lankytis tik labai triukšmingose vietose, kad nereikėtų kalbėti. Šventės žmogui duotos tam, kad jis galėtų slėpti savo mintis. Tik nedaugelis turi tiek pažįstamų, kiek Markas, ir nedaugelis yra tokie vieniši.
Šįvakar šventė ne tokia kaip visuomet. Tai jo skyrybų party! Valio! Iš pradžių jis ėmė pirkti po butelį kiekviename bare. Dar, atrodo, pats nemažai jų ir nugėrė.
Markai Maronjė, tu – Nakties Karalius, kur tik nueini, visi tave dievina, barų savininkai bučiuoja tave į lūpas, visur patenki be eilės, tau skirtas geriausias stalas, žinai visų pavardes, kvatoji iš visų pokštų (ypač iš nejuokingų), tau nemokamai duoda narkotikų, visur be priežasties patenki į nuotraukas, neįtikėtina, kokio visuomeninio pasisekimo sulaukei per keletą pasaulietiško gyvenimo metų! Tikras nabobas! “Šventikas!” Na, tai sakyk, nors trumpai man paaiškink, kodėl ji pabėgo – ji, tavo žmona?
- Išsiskyrėm dėl bendrų nesutarimų, - burba Markas, įeidamas į Bus. Ir priduria: - Vedžiau Aną, nes ji angelas – tai ir yra skyrybų priežastis. Maniau ieškąs meilės, kol vieną dieną supratau, kad labiausiai noriu jos išvengti.
Angelui praskridus, jis keičia pokalbio temą:
- Šūdas, - sušunka, - merginos čia visai valgomos, reikėjo išsivalyt dantis prieš ateinant. Oi! Panele, jūs graži kaip gėlė. Atsiprašau, ar galėčiau jus nurengti?
Toks jau jis, tas Markas Maronjė: apsimeta esąs bjaurus po švelnaus velveto kostiumu, nes gėdijasi švelnumo. Jam ką tik sukako trisdešimt: nei šioks, nei toks amžius – esi per senas būti jaunas ir per jaunas būti senas. Jis daro viską, kad pateisintų savo reputaciją, kad nieko neapviltų. Norėdamas papildyti reprezentacinį albumą, pamažu tapo savo paties karikatūra. Pavargsta įrodinėti esąs mielas ir gilus, todėl vaidina piktą ir paviršutinišką kaip kiti, ima elgtis vėjavaikiškai ir net niūriai. Taigi pats kaltas, kad, šokių aikštelėje sušukus “Jė jė! Išsiskyriau!”, niekas neprieina jo paguosti. Tik lazerio spinduliai it daugybė iečių perveria jo širdį.
Netrukus ateina valanda, kai statyti koją už kojos pasidaro labai sudėtinga. Svirduliuodamas vėl apžergia motorolerį. Naktis ledinė. Iki galo spausdamas rankenėles, Markas jaučia skruostais srūvančias ašaras. Tikriausiai nuo vėjo. Akių vokai lyg marmuriniai. Jis be šalmo. Dolce Vita? Koks Dolce Vita? Kur jis dingo? Per daug prisiminimų, per daug reikia pamiršti, sunkus darbas viską ištrinti, reikės nugyventi daugybę gražių akimirkų, kurios užimtų anksčiau patirto grožio vietą.
Susitinka su draugais Baron, Marso aveniu. Šampanas – ne už dyką, merginos taip pat. Pavyzdžiui, jei nori mylėtis su dviem, moki 6000 frankų, jei su viena – 3000. Jos net netaiko nuolaidų. Reikalauja mokėti grynais, Markas eina išsiimti pinigų iš bankomato, jos tempiasi jį į viešbutį, taksi nurengia, sutartinai jam čiulpia, jis spaudžia jų galvas, kambaryje jos tepasi kvepiančiu kremu, jis dulkina vieną, kol ši laižo kitą, po kurio laiko jau negali pasitenkinti, simuliuoja orgazmą, tada smunka į vonią ir paslapčia išmeta šiukšlių dėžėn tuščią gumytę.
Paryčiais taksi važiuodamas namo girdi:
Alkoholis kartus
Vakar buvo šviesu
Ir orkestras senoviniu
Apdaru
Grojo mano sugriauto
Gyvenimo tylą.
(Kristofas, “Gražusis keistuolis”)
Nusprendžia, jog nuo šiol prieš eidamas linksmintis visada masturbuosis, kad nekiltų pagunda griebtis bet ko.

III
Vienas paplūdimyje

Laba diena visiems, čia autorius. Sveikinu jus atsidūrus mano smegenyse, atleiskit už trukdymą. Užteks apsimetinėti: nusprendžiau pats būti savp pagrindiniu veikėju. Dažniausiai tai, kas man nutinka, niekada nebūna baisu. Niekas aplinkui nuo to nemiršta. Aš, pavyzdžiui, nesu kėlęs kojos į Sarajevą. Mano dramos gimsta restoranuose, naktiniuose klubuose ir butuose su gipso lipdiniais. Baisiausias pastaruoju metu nutikęs dalykas: nebuvau pakviestas į Džono Galiano drabužių kolekcijos pristatymą. Ir štai netikėtai mirštu iš širdgėlos. Buvo laikas, kai visi draugai gėrė, paskui rijo narkotikus, paskui tuokėsi, o dabar visi prieš mirtį skiriasi. Tačiau tai vyksta labai linksmose vietose, tokiose kaip ši – “Raudonoji burė” Sen Tropė paplūdimy, kur labai karšta, ant baro stačiomis šokamas eurodance, o kad liumpenkekšės su bikiniais atsigautų, jas laisto Cristal Roederer šampanu, tūkstantis grynų už 75 cl, tada laižo joms bambas. Mane supa nenatūralus juokas. Noriu nusiskandinti jūroje, bet ten per daug vandens slidininkų.
Ir kaip galėjau leisti, kad išorinis pasaulis nurodytų, kaip man gyventi? Dažnai sakoma, kad reikia “gelbėti bent išorę”. O aš sakau, kad reikia ją žudyti, nes tai vienintelis būdas išsigelbėti pačiam.

IV
Liūdniausia iš visų mano sutiktų būtybių

Žiemą Paryžiuje yra vietų, kuriose šalčiau nei kitur. Nepadeda net stiprūs gėrimai – lyg barą kiaurai koštų žvarbus vėjas. Ledynmetis pasistūmėjo į priekį. Net minioje krečia šiurpuliai.

Viską dariau kaip reikia: gimęs geroje šeimoje, iš pradžių lankiau Montenio licėjų, po to – Liudviko Didžiojo, studijavau aukštosiose mokyklose, kur sutikau protingų žmonių, kviečiau juos į šokius, ir kai kurie net davė darbo, vedžiau pačią gražiausią iš visų pažįstamų merginų. Kodėl čia taip šalta? Kada išklydau iš kelio? Nieko kita nenorėjau, tik jus pamaloninti, būti “tokiam kaip reikia” manęs beveik neerzino. Kodėl neturėčiau tokios teisės? Kodėl vietoj paprastos laimės, žybtelėjusios prieš akis, man atiteko vien siaubinga netvarka?

Esu miręs žmogus. Kas rytą nubundu nepakeliamai norėdamas miego. Dėviu vien juodus drabužius, nes gedžiu pats savęs. Gedžiu žmogaus, kuriuo galėjau būti. Vienodu ritmu vaikštinėju Beaux-Arts gatve – toj gatvėj mirė Oskaras Vaildas, kaip ir aš. Einu į restoraną ir nieko nevalgau. Metrdoteliai įsižeidę, kad neprisiliečiu prie valgių. Bet ar jūs pažįstat daug numirėlių, kurie apsilaižydami kerta restorano patiekalą? Ką geriu – viskas į tuščią skrandį. Privalumas: staigus apgirtimas. Nepatogumas: skrandžio opa.

Nebesišypsau. Tai viršytų mano jėgas. Esu miręs ir palaidotas. Nedarysiu vaikų. Mirusieji nesidaugina. Esu numirėlis, kavinėse spaudžiantis kažkam rankas. Esu gana draugiškas ir labai subtilus numirėlis. Manau, kad aš – pati liūdniausia iš visų kada nors mano sutiktų būtybių.

Žiemos naktį Paryžiuje, kai temperatūra nukrinta žemiau nulio, žmogui reikia gerai apšviestų galinių salių baruose. Ten, pasislėpęs pačiame bandos vidury, jis jau gali pradėti drebėti.

V
Galiojimo laikas

Galima būti aukštam juodaplaukiui ir verkti. Kad taip atsitiktų, pakanka staiga suprasti, jog meilė trunka trejus metus. Tokio atradimo nelinkiu net pikčiausiam priešui – čia tik žodžių žaismas, nes jo neturiu. Snobai neturi priešų, todėl apie visus kalba blogai, bandydami jų įsigyti.
Uodas gyvena dieną, rožė – tris. Katinas gyvena trylika metų, meilė trunka trejus. Taip jau yra. Iš pradžių metai aistros, tada metai švelnumo ir galų gale – metai nuobodulio.

Pirmais metais sakoma: “Jei paliksi mane – NUSIŽUDYSIU”.

Antrais metais sakoma: “Jei paliksi mane – kentėsiu, bet atlaikysiu”.

Trečiais metais sakoma: “Jei paliksi mane – iššausiu šampano butelį”.
Juk niekas jūsų neįspėja, kad meilė trunka trejus metus. Meilės sąmokslas pagrįstas gerai saugoma paslaptim. Jus įtikina, kad truks visą gyvenimą, nors pagal chemijos dėsnius meilė išgaruoja po trejų metų. Skaičiau moterų žurnale: meilė – trumpalaikis dopamino, noradrenalino, prolaktino, liuliberino ir oksitocino proveržis. Mažytė molekulė – fenilo etilaminas (PEA) – sukelia džiaugsmo, egzaltacijos ir euforijos pojūtį. Įsimylėjimas iš pirmo žvilgsnio – tai kraujo apytakos sistemos neuronai, prisotinti PEA. Švelnumas – tai endorfinai (porelės opiumas). Visuomenė jus apgaudinėja: įperša didžiąją meilę, nors moksliškai įrodyta, kad šie hormonai nustoja veikti po trejų metų.
Beje, statistika iškalbinga: aistra trunka vidutiniškai 317,5 dienos (įdomu, kas dedasi paskutinį pusdienį..), o Paryžiuje dvi iš trijų porų išsiskiria per trejus metus po vedybų. Jungtinių Tautų metinėse ataskaitose apie demografinę padėtį gyventojų surašymo specialistai nuo 1947 metų pateikia klausimą apie skyrybas šešiasdešimt dviejų šalių gyventojams. Daugiausia skyrybų – ketvirtaisiais vedybų metais (vadinasi, procedūra pradedama dar trečiųjų metų pabaigoje). “Suomijoje, Rusijoje, Egipte, Pietų Afrikoje šimtai milijonų JT apklaustų vyrų ir moterų, kalbančių skirtingomis kalbomis, dirbančių skirtingus darbus, dėvinčių skirtingus drabužius, leidžiančių pinigus, kalbančių maldas, bijančių skirtingų demonų, puoselėjančių begalę skirtingų vilčių ir norų .. dažniausiai išsiskiria praėjus trejiems metams po vedybų”. Ši banalybė – tik dar vienas pažeminimas.
Treji metai! Statistika, biochemija, mano paties atvejis rodo, kad meilės trukmė vis tokia pat. Pritrenkiamas sutapimas. Kodėl trejus, o ne dvejus, ne ketverius, ne šešis šimtus metų? Mano manymu, tai patvirtina tris etapus, kuriuos dažnai išskirdavo Stendalis, Bartesas ir Barbara Kartland: Aistra-Švelnumas-Bodėjimasis, trijų etapų, trunkančių metus, ciklas – šventas kaip Šventosios Trejybės trikampis.

Pirmais metais perkami baldai.

Antrais metais baldai perstatomi.

Trečiais metais baldai pasidalijami.

Ferė daina viską apibendrina: “Laikui bėgant meilė praeina”. Kas jūs toks, kad drįstumėt priešintis liaukoms ir neuronų perdavėjams, kurie neišvengiamai išduos, atėjus numatytai dienai? Dar galima ginčytis dėl poeto lyrikos, bet jei sukilsit prieš gamtos mokslus ir demografiją – pralaimėjimas garantuotas.

VI
Važiuojantis stogas

Grižęs namo jaučiausi apgailėtinai. Dievaži, kokia nesąmonė mano metų žmogui nusiristi iki tokios būsenos! Pagirių kultas įdomus, kai esi aštuoniolikos, o trisdešimties atrodo apgailėtinai. Prarijau puselę ecstasy, kad galėčiau laižytis su nepažįstamosiomis. Šiaip esu per drovus bandyti laimę. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek merginų nepabučiavau iš baimės susimauti. Čia visas mano žavesys: nežinau, ar jo turiu. Queen klube dvi gražios blondinės, kurių liežuviai rangėsi mano ausyse, kurdami stereogurgėjimo efektą, paklausė:
- Tai važiuojam pas tave ar pas mus?

Su abiem kartu pasilaižęs (ir krimstelėjęs keturias jų krūtis), išdidžiai atsakiau:
- Jūs – į savo namus, o aš – į savo. Dabar neturiu gumyčių, be to, šį vakarą švenčiu skyrybas – bijau, kad gali nestovėt.
Parvažiavau motoroleriu ir atsidūriau savo tuščiame bute. Skrandį sugniaužė nerimas – leidžiuosi po ecstasy. Tik ne tai: visą vakarą stengiausi pabėgti nuo savęs, o trasai baigiantis užklumpu save namuose. Palto kišenėje randu voką, į kurį subėriau kokaino likučius. Įkvepiu tiesiai nuo rusvo popieriaus. Sušvelnins nusileidimą. Ant nosies galo lieka baltų miltelių. Dabar nebenoriu miego. Jau šviesu, Prancūzija tuoj kils į darbą. O vienas peraugęs paauglys dar valandų valandas nejudės iš vietos. Per daug apsinešęs, negaliu nei užmigt, nei skaityt, nei rašyt – sukandęs dantis spoksosiu į lubas. Veidrodyje matau klouno negatyvą: įraudęs veidas ir išbaltinta nosis.
Šiandien neisiu į darbą. Didžiuojuosi, kad dieną po skyrybų atsispyriau biseksualiam grupiniam seksui. Įgriso merginos, su kuriomis guliesi ir bjauriesi šalia jų atsibudęs.
Išskyrus puodą, iš kurio virsta užviręs pienas, žemėje turbūt nėra nieko klaikesnio už mane.




VII
Receptas, kaip pasijusti geriau

Dažnai kartoti šiuos tris sakinius:

1) LAIMĖ NEEGZISTUOJA.
2) MEILĖ NEĮMANOMA.
3) NĖRA NIEKO BAISAUS.

Tikrai kvailai atrodo, bet šis receptas, ko gera, išgelbėjo man gyvybę, kai pasiekiau dugną. Užėjus naujai depresijai, išbandykite patys. Rekomenduoju.

Štai dar kelių liūdnų dainų, kurių patariama klausytis, kad išsikapanotum į paviršių, sąrašas: Saimono ir Garfunkelio ‘April come she will’ (20 kartų), Keito Stivenso ‘Trouble’ (10 kartų), Džeimso Teiloro ‘Something in the way she moves’ (10 kartų), Džo Daseno ‘Et si tu n’existais pas’ (5 kartus), Eltono Džono ‘Sixty years’ ir ‘Border Song’ (40 kartų), REM ‘Everybody hurts’ (5 kartus), Mišelio Beržė ‘Quelques mots d’amour’ (40 kartų, bet per daug nesigirkit), Rolling Stones ‘Memory Motel’ (8,5 karto), Rendžio Niumano ‘Living without you’ (100 kartų), Beach Boys ‘Caroline No’ (600 kartų), Liudvigo van Bethoveno ‘Kreicerio sonatos’ (6000 kartų). Puiki idėja geriausiai plokštelei, jau turiu ir reklamos šūkį:
“Juodoji plokštelė.
Čia sukasi juodos mintys”.

VIII
Tiems, kurie pražiopsojo pradžią
Būdamas trisdešimties vis dar negaliu žiūrėti gražiai merginai į akis nerausdamas. Baisu būti tokiam jausmingam. Per daug nusivylęs, kad iš tikrųjų įsimylėčiau, tačiau per daug jautrus, kad būčiau abejingas. Taigi per silpnas, kad likčiau vedęs. Ir kokia musė mane įkando? Žinoma, didelė pagunda nurodyti jums grįžti prie anų dviejų tomų, tačiau būtų nesąžininga žaisti prisiminus, kad šie romantiniai šedevrai sutriuškinti iš karto po to, kai kritikai juos išgarbino.
Taigi apibendrinkime anuos epizodus: buvau nepataisomas lėbautojas, tikras mūsų beprasmiškai prabangios visuomenės produktas. Gimęs 1965 metų rugsėjo 21-ąją, praėjus dvidešimčiai metų po Aušvico, pirmą rudens dieną. Atėjau į pasaulį, kai nuo medžių ima kristi lapai, tuo metu, kai dienos pradeda trumpėti. Galbūt iš čia ir nusivylėlio temperamentas. Užsidirbau pragyvenimui rikiuodamas žodžius laikraščiuose arba reklamos agntūrose – pastarųjų privalumas tas, kad už mažesnį žodžių kiekį moka didesnę sumą. Paryžiuje išgarsėjau rengdamas vakarėlius tada, kai vakarėliai Paryžiuje jau nebevyko. Tai neturi nieko bendra su žodžiais, tačiau šitaip išgarsėjo mano vardas, o gal todėl, kad mūsų laikais žodžių deriniai nelaikomi tokiais svarbiais kaip žmonės, kurių nuotraukos atsiduria žurnalų puslapiuose apie naktinį gyvenimą.
Tuos, kurie domisi mano biografija, nustebinau, kai vedžiau iš meilės. Vieną dieną mėlynų akių žvilgsnyje tariausi įžvelgęs amžinybę. Aš – tasai, kuris leido laiką puldamas iš vieno vakarėlio į kitą, nuo vieno amato prie kito, kad tik neliktų laiko depresijai – įsivaizdavau esąs laimingas.
Ana, mano žmona, buvo nežemiška, švytinčio, beveik neįmanomo grožio. Per graži, kad būtų laiminga, tačiau per vėlai tą sužinojau. Žiūrėdavau į ją valandų valandas. Kartais ji pastebėdavo ir imdavo priekaištauti: “Liaukis mane stebėti, - šaukdavo. – Man darosi nejauku”. Tačiau stebėti, kaip ji gyvena, jau tapo mano mėgstamiausiu reginiu. Tokie vaikinai kaip aš, kurie dar vaikystėje pasijuto negražūs, vėliau labai nustemba, kai jiems pavyksta sužavėti gražią merginą, ir per skubiai paprašo jos rankos.
Tęsinys ne toks jau beprotiškai originalus: tarkime, kad įsikūrėme bute, kuris buvo per mažas tokiai didelei meilei. Taigi ėmėm labai dažnai leisti vakarus ne namie, įsivėlėm į ydingą sūkurį. Žmonės apie mus sakė:
- Tiedu dažnai išeina į žmones.
- Taip, vargšeliai.. Turbūt prasti jų reikalai..
Ir jie beveik neklydo, nors džiaugėsi galų gale savo niūriuose vakarėliuose pamatę gražią merginą.
Gyvenimas taip sutvarkytas, kad vos pasijuntat nors truputėlį laimingi, tuojau esat grąžinami į ankstesnį būvį.
Kiekvienas kada nors buvom neištikimi.
Vedybos – tai didžiulis apgaulės mechanizmas, pragariškas sukčiavimas, apgavystė, kurioje prasmegom lyg du maži vaikai. Kodėl? Kaip? Labai paprastai. Jaunas vyras prašo rankos moters, kurią myli. Dreba iš baimės, rausta, prakaituoja, mikčioja, o ji – akys spindi, nervingai juokiasi, verčia kartoti prašymą. Vos tik atsako “taip”, juos staiga prislegia ilga įsipareigojimų virtinė: šeimos pietūs ir vakarienės, stalo dengimas, suknelės matavimasis, barniai, sutuoktinio tėvų akivaizdoje draudžiama raigėti ir bezdėti, sėdėkit tiesiai, šypsokitės, šypsokitės – nesibaigiantis košmaras, bet čia tik pradžia, vėliau įsitikinsit, jog viskas sumanyta taip, kad jie imtų vienas kito nekęsti.

IX
Lietus Kopakabanoje

Pasakos būna tik pasakose. O tiesa nuvilia. Tiesa visada nuvilia, todėl visi ir meluoja.

Tiesa – kitos moters nuotrauka, per neatsargumą rasta mano kelioniniame krepšyje Rio de Žaneire (Brazilija) Naujųjų metų išvakarėse. Tiesa tai, kad meilė prasideda rožių vandenyje, o baigiasi nutekamajame. Ana ieškojo plaukų šepečio ir ėmė šiauštis, kai rado polaroidinę moters nuotrauką ir kelis ne jos rašytus meilės laiškus.

Rio oro uoste Ana mane paliko. Norėjo grįžt į Paryžių viena. Mano padėtis buvo tokia, kad negalėjau prieštarauti. Ji nustebusi verkė. Siaubas žmogaus, kuris viską prarado per dvidešimt sekundžių. Maža nuostabi mergaičiukė staiga suprato, kad gyvenimas pasibaisėtinas ir kad jos santuoka žlunga. Nieko nebematė – išnyko oro uostas, laukiančių žmonių eilė, nebuvo švieslentės, prapuolė viskas, išskyrus mane, budelį. Kaip gailiuosi, kad tada jos stipriai neapkabinau! Tačiau bijojau, kad nenustos verkti ir visi į mane žiūrės. Nejauku būti niekšu viešoje vietoje.
Užuot prašęs atleidimo, pasakiau: “Eik, pavėluosi į lėktuvą”. Neištariau nieko, kad ją išgelbėčiau. Šiandien vos apie tai pagalvojęs jaučiu, kaip tebedreba mano platus smakras. Jos žvilgsnis – maldaująs, liūdnas, kupinas ašarų, neapykantos, prislėgtas, neramus, nusivylęs, nekaltas, išdidus, niekinąs – tebebuvo mėlynas. Niekada nepamiršiu – tas žvilsnis bylojo apie skausmą. Turėsiu išmokti gyventi su šia niekšybe ant pečių. Visada gailimasi tų, kurie kenčia, bet niekada tų, kurie sukelia skausmą. Dabar sukis kaip didelis, seni. Esi tas, kuris neištesėjo pažadų. Prisimink “Adolfo” pabaigą: “Svarbiausias klausimas gyvenime – tai skausmas, kurį sukeliame, ir net pati genialiausia metafizika neišteisins žmogaus, sudraskiusio jį mylėjusią širdį”.
Tada sudaužyta širdimi vienas šlaisčiausi po Kopakabaną, visų apleistas išgėriau dvidešimt porcijų kaipirinjos, jaučiausi tikras šūdžius, neteisus ir šlykštus. Pavirsiu šaltu akmeniu. Pirmą kartą per keletą dešimtmečių Rio lijo Naujųjų išvakarėse. Dievo bausmė. Suklupęs ant smėlio, skambant kurtinantiems sambos būgnams, aš irgi ėmiau lyti.
Būna naktų, kai miegoti – prabanga. Miegoti, kad galėtum nubusti iš blogo sapno. Norėtum, kad tai niekada nebūtų įvykę. Savo gyvenimui norėtum paspausti Delete. Juk, versdamas kentėti kitą, labiausiai žlugdai save.
Taip, tikrai gerai prisimenu naktį, kai nustojau miegoti. Milijonas brazilų baltais drabužiais po lietum paplūdimy. Milžiniški fejerverkai prieš Meridian viešbutį. Į bangas reikėjo mesti baltas gėles ir sugalvoti norą, kurį dievybės kitais metais išpildysiančios. Mečiau puokštę į vandenis, labiausiai trokšdamas, kad viskas susitvarkytų. Nežinau, kas atsitiko – ar gėlės buvo negražios, ar dievai tada negirdėjo. Tačiau mano noras taip ir liko neišklausytas.

X
Paryžiaus Teisingumo rūmai

Skyrybos niekada nebūna lengvos. Kokiomis šiukšlėmis tapom, jei tikim, kad tai – nesudėtingas veiksmas? Ana manimi tikėjo. Patikėjo man savo gyvenimą Dievo akivaizdoje (ir dar įspūdingiau – Prancūzijos Respublikos). Pasirašydamas paktą pasižadėjau visada ja rūpintis ir augint mūsų vaikus. Apgavau. Skyrybų paprašė pati: teisingas įvykių posūkis, nes jos rankos prašiau aš. Mes neturėsim vaikų, tuo geriau jiems. Esu išdavikas ir bailys, šito šeimos tėvui jau per daug. Prisipažįstu kaltas, kad liaučiausi save kaltinęs.

Kodėl skiriantis niekas nedalyvauja? Per vestuves buvau apsuptas draugų. Bet skyrybų dieną esu baisiai vienišas. Nei liudininkų, nei pamergių, nei šeimos, nei girtų draugų, kurie plekšnotų mane per nugarą. Nei gėlių, nei vainikų. Norėjau, kad į mane ką nors svaidytų, dabar, žinoma, ne saujas ryžių, o nors, pavyzdžiui, supuvusius pomidorus. Tiesa, išeinantiems iš Teisingumo rūmų tai gana įprastas dalykas. Kur jie, mano artimieji, vestuvių dieną kimšę pyragaičius, o dabar mane ignoruojantys, nors turėtų būti atvirkščiai – reikėtų tuoktis tyliai, o skirtis palaikomam visų draugų?
Atrodo, kai kurie anglikonų pastoriai rengia religines taikių skyrybų apeigas, kurių metu išsiskiriantieji gauna palaiminimą ir iškilmingai grąžina sutuoktuvių žiedus dvasininkui. “Mano tėve, grąžinu jums šį žiedą kaip ženklą, kad mano santuoka baigėsi”. Man rodos, visai neblogas dalykas. Popiežius turėtų išnagrinėt šį klausimą: bažmyčiose atsirastų daugiau žmonių, be to, labiau apsimokėtų perparduoti žiedus, nei rinkti aukas, ar ne? Reikėtų apie tai pamąstyti, sakau sau, kol skyrybų teisėjas bando mus sutaikyti. Klausia mūsų, Anos ir manęs, ar tikrai norim skirtis. Kalba kaip su keturmečiais vaikais. Noriu atsikirsti jam, kad ne, atėjome tik sužaisti teniso partijos. Tada pagalvoju ir suprantu, kad mus kiaurai permato. Jis teisus – esam keturmečiai vaikai.
Skyrybos – tai nekaltybės praradimas protu. Kai neįmanoma “sąžininga kova”, kurios nusipelnėme, tokios katastrofos (kaip ir netekti motinos ar tėvo, būti paralyžiuotam po autoavarijos, prarasti pastogę neteisingai atleistam iš darbo) – vieninteliai įvykiai, mokantys mus tapti žmonėmis.
.. O jeigu neištikimybė būtų privertusi mane subręsti?

Apsimetam esą abejingi skyryboms, tačiau netrukus ateina ta siaubinga akimirka, kai suvokiam, kad nuo “Miegančiosios gražuolės” pereita prie “Senatvės lauksim ne kartu”. Sudie, žavingi prisiminimai, reikia atsisakyti nuostabių pravardžių, kuriomis vadinome vienas kitą, sudeginti povestuvinės kelionės nuotraukas, išjungti radiją pasigirdus dainai, kurią kartu niūniuodavome. Yra sakinių, tiesiog vedančių jus iš proto: “Kaip man apsirengti?”, “Ką veiksim šį vakarą?” Jie sukelia blogus prisiminimus. Kai oro uoste matysite, kaip laukiantieji pasitinka atvykusiuosius, jūsų akys nežinia kodėl sudrėks nuo ašarų. Ir net “Giesmių giesmė” taps tikra kankyne: “Perskeltas granatas tavo skruostai po garbanom. Dovydo bokštas tavo ištiestas kaklas.. Tu sužeidei mano širdį, sesuo, sužadėtine, sužeidei vienu žvilgsniu, vien savo karoliais ant kaklo”.
Nuo šiol susitiksime tik dalyvaujant besišypsančiai advokatei, kuriai pakaks dar ir įžūlumo būti iki ausų nėščiai. Pasibučiuosime į skruostą kaip seni bičiuliai. Eisime kartu išgerti kavos, lyg Pasaulis nebūtų ką tik subyrėjęs į šipulius. Aplinkui žmonės gyvens kaip gyvenę. Linksmai plepėsimės, o kai lyg niekur nieko išsiskirsim – tai jau visam laikui. “Iki pasimatymo” bus paskutinė melagystė.

XI
Trisdešimtmetis vyras

Mano aplinkoje iki trisdešimties metų niekas nekelia jokių klausimų, o paskui jau, žinoma, būna per vėlu į juos atsakyti.

Štai kaip tai vyksta: tau dvidešimt, truputį pakvailioji, o kai atsitokėji – tau jau trisdešimt. Baigta: jau niekada tavo amžius neprasidės skaičiumi 2. turi ryžtis būti dešimčia metų vyresnis nei prieš dešimt metų ir dešimčia kilogramų sunkesnis nei pernai. Kiek metų tau liko? 10? 20? 30? Vidutinės gyvenimo trukmės tikimybė suteikia dar 42, jei tu vyras, ir 50, jei moteris. Tačiau čia nenumatytos ligos, slenkantys plaukai, suvaikėjimas, dėmės ant rankų. Niekas neklausia savęs: ar pakankamai naudojausi gyvenimu? Gal reikėjo gyventi kitaip? Ar esu su tuo žmogum, ten, kur ir turiu būti? Ką man siūlo šis pasaulis? Nuo pat gimimo įjungiam autopilotą, o pakeisti kursą reikia nežmoniškos drąsos.
Dvidešimties maniau, kad apie gyvenimą žinau viską. Trisdešimties sužinojau, kad nieko nenutuokiu. Praleidau dešimt metų besimokydamas to, ko vėliau turėsiu atsikratyti.

Viskas buvo pernelyg tobula. Nereikia pasitikėti idealiomis poromis: jiems per daug rūpi būti gražiems, jie prisiverčia šypsotis, lyg reklamuotų naują Kanų festivalio filmą. Blogiausia santuokoje iš meilės yra tai, kad ji prasideda labai aukštai. Vienintelis nuostabus dalykas, galintis nutikti tokiai santuokai, - katastrofa. O jeigu ne? Gyvenimas baigtas. Rojuje pabūta dar prieš pradedant gyventi. Iki mirties reikės vaidinti tobulame filme, su tais pačiais nepriekaištingais aktoriais. Nepakenčiama. Kai viską turi per anksti, imi laukti nelaimės kaip išsivadavimo. Katastrofos, kad palengvėtų.

Ilgai užtrukau, kol susitaikiau su mintimi, kad vedžiau tik dėl kitų, kad vedybos nėra tai, ką darai sau. Tuokiesi, kad paerzintum draugus arba pamalonintum tėvus, dažnai sieki abiejų dalykų, o kartais – priešingai. Mūsų laikais devynios dešimtosios prašmatnių vedybų – tik privalomi etapai, visuomeninės iškilmės, į kurias kampan užspeisti tėvai išsiunčia kvietimus. Kartais, ypač sunkiais atvejais, sužadėtinės tėvai patikrina, ar jų būsimasis žentas įrašytas į Pasaulio kilmingųjų sąrašą, pasvėrę įsitikina, ar sužadėtuvių žiedas turi pakankamai karatų, ir primygtinai reikalauja reportažo žurnale ‘Points de Vue-Images du Monde’. Tačiau tai jau tikrai blogi atvejai.
Tuokiamasi lygiai taip, kaip laikomi baigiamieji mokyklos arba vairavimo egzaminai: nori įtilpti į tą pačią formelę, kad būtum normalus, normalus, NORMALUS bet kokia kaina. Kadangi negali iškilt aukščiau už visus, nori būti kaip visi, iš baimės būti žemiau. O tai geriausias būdas sugriauti meilę.

Tiesa, vedybos nėra vienintelis miesčioniško auklėjimo primetamas modelis. Jos dar ir milžiniško reklaminio, kinematografinio, žurnalistinio ir net literatūrinio smegenų plovimo objektas, beribė intoksikacija, galų gale priverčianti žavingas paneles geisti žiedo ant piršto ir baltos suknelės – apie tai jos šiaip niekada nebūtų susimąsčiusios. Apie Didžiąją Meilę – taip, su pakilimais ir nuopuoliais – žinoma, apie ją galvotų, kitaip kam gyventi? Bet apie Vedybas, apie tą Instituciją, Kuri Paverčia Meilę Atgrasia, apie “meilę slegiantį tvarstį ir susiporavimą visam gyvenimui” (Mopasanas) – niekada. Tobulame pasaulyje dvidešimtmečių merginų nesuviliotų toks dirbtinis išradimas. Jos svajotų apie nuoširdumą, aistrą, tobulybę, bet ne apie žmogėną su nuomotu smokingu. Lauktų Vyro, gebančio stebinti jas kiekvieną Dievo sukurtą dieną, o ne Vyro, dovanosiančio Ikea spinteles. Leistų Gamtai – tai yra aistrai – atlikti savo darbą. Deja, frustruotos motinos linki joms tos nelaimės, o merginos prisižiūrėjusios per daug serialų. Todėl ir laukia Nuostabiojo Princo, silpnapročio reklamos produkto, kuris tik gausina nusivylusių būsimųjų senmergių būrį, tobulybės ieškančių susiraukėlių būrį, nors jas padaryti laimingas gali tik netobulas vyras.
Suprantama, miesčionys jums prisieks, kad tokios schemos jau neegzistuoja, kad papročiai pasikeitė, bet patikėkit suirzusia šio reiškinio auka: dar niekada priespauda nebuvo žiauresnė negu mūsų tariamos laisvės laikais. Vedybų totalitarizmas ir toliau kasdien iš kartos į kartą perduoda nelaimę. Besiremiantieji melagingais ir pasenusiais principais mums primeta tą nesąmonę – siekia neįvardyto tikslo: toliau krauti skausmo ir veidmainystės palikimą. Griauti gyvenimus tebėra mėgstamiausias prancūzų šeimų sportas, o jos gerai tą išmano. Daug treniravosi. Taip, ir šiandien galima parašyti tą patį: šeimos, aš jūsų nekenčiu.
Dar labiau nekenčiu jūsų todėl, kad per vėlai pradėjau maištauti. Buvau patenkintas prasčiokas kaimietis, kilęs iš Bearno dvarininkėlio šeimos, išdidžiai lyg povas vedžiau Aną, porcelianinę aristokratę. Buvau neapdairus, pasipūtęs, naivus ir kvailas. Moku už tai grynais. Nusipelniau šito nuopuolio. Buvau kaip visi, kaip jūs, kurie dabar mane skaitote, buvau įsitikinęs, kad esu išimtis, kuri patvirtina taisyklę. Žinoma, nelaimė mane aplenks, žinoma, spėsim nesušlapę nubėgti tarp lašų. Nesėkmės nutinka tik kitiems. Vieną dieną meilė dingo, net pašokau nubudęs. Iki tol prisiverčiau vaidinti laimingą vedusį vyrą. Bet per ilgai melavau pats sau, kad vieną dieną neimčiau meluoti dar ir kitam.

XII
Prarastos iliuzijos
Mūsų karta per daug lengvabūdiška santuokai. Tuokiamasi taip, kaip einama į McDonald’s. Paskui perjungiame kanalus. Kaip, jūsų manymu, galima visą gyvenimą likti su tuo pačiu žmogumi visuotinio kanalų perjunginėjimo visuomenėje? Juk dar niekada žvaigždės, politikai, menai, lytys, religijos taip nesikaitaliojo tarpusavy. Kodėl meilės jausmas turėtų būti visuotinės šizofrenijos išimtis?
Beje, o kaip mus apsėdo ta keista manija: bet kokia kaina stengtis būti laimingam su tuo pačiu žmogumi? Iš 558 žmonių visuomenių tipų tik 24% - monogaminės. Dauguma gyvūnų rūšių – poligaminės. O ką jau kalbėt apie ateivius: Galaktikų chartija X23 seniai uždraudė monogamiją visose B#871 tipo planetose.
Vedybos – tai juodieji ikrai pusryčiams, pietums ir vakarienei. Nevirškinate to, ką dievinate, ir galų gale ima pykinti. “Gal suvalgytumėte dar truputėlį? Ką? Daugiau negalite? Bet ką tik gardžiavotės! Na, ir bjaurus vaikiščias!”
Meilės galia, neįtikėtina jos jėga vakarietiškai visuomenei turbūt kėlė tokį siaubą, kad ji pagaliau sukūrė sistemą, skirtą atgrasyti jus nuo to, kurį mylite.

Vienas amerikiečių tyrinėtojas neseniai įrodė, kad neištikimybė yra biologinis reiškinys. Neištikimybė, pasak šio gerbiamo mokslininko, - genetinė strategija, sudaranti sąlygas rūšiai išlikti. Įsivaizduokit šeimyninį barnį: “Mano meile, suprask, apgavau tave ne dėl malonumo, o kad išliktų rūšis! Gal tau ir nusispjaut, bet kas nors juk turi pasirūpint rūšies išlikimu! Nejau manai, kad man tai malonu?..”

Aš niekada nepasisotinu: kai mergina man patinka, noriu ją įsimylėt, kai įsimyliu, noriu ją bučiuot, kai pabučiuoju, noriu permiegot, kai permiegu, noriu gyvent su ja mebliuotam kambary, kai gyvenu su ja mebliuotam kambary, noriu ją vest, kai vedu, sutinku kitą merginą, kuri man patinka. Vyras yra nepatenkintas gyvulys, besiblaškantis tarp kelių frustracijų. Jei moterys žaistų subtiliai – atstumtų, šie siektų jų visą gyvenimą.
Vienintelis svarbus meilės klausimas: kada pradedama meluoti? Ar visada džiaugiatės grįžęs namo ir pamatęs jūsų laukiantį tą patį žmogų? Kai sakote jam: “Aš myliu tave”, ar taip tebegalvojate? Ir ateis – tai neišvengiama – akimirka, kai turėsite prisiversti. Kai jūsų “aš myliu tave” jau bus kitokio skonio. Man tas impulsas buvo barzdos skutimasis. Skusdavausi kas vakarą, kad naktį bučiuodamas barzda nebadyčiau miegančios Anos. Kartą vieną vakarą – ji jau miegojo (buvau vienas išėjęs pasiblaškyti iki paryčių – tipiškas apgailėtinas elgesys, kurį leidi sau ta dingstimi, kad esi vedęs) – nesiskutau. Maniau, nieko baisaus, ji nepastebės. O tai jau reiškė, kad nustojau ją mylėti.
Išsiskyrus visada perkamas Dano Franko “Išsiskyrimas”. Jaudinantis pirmas epizodas: teatre per spektaklį vyras supranta, kad žmona jo nebemyli – ji atitraukia ranką. Bando vėl paimt ranką, bet ji vėl atitraukia. Galvojau sau: kokia bjaurybė! Kam tiek žiaurumo? Juk ne taip jau sudėtinga laikyti ranką vyro delne, tai šūdas! Kol man pačiam taip atsitiko. Nuolat atstumdavau Anos ranką. Ji švelniai suimdavo mano delną ar ranką arba įsprausdavo delną po mano šlaunim, kai žiūrėdavom televizorių, o ką aš tada mačiau? Glebią baltą lyg guminė pirštinė plaštaką. Nusipurtydavau iš pasišlykštėjimo. Tarsi ant manęs dėtų medūzą. Jaučiausi kaltas: Dieve mano, kaip aš taip nusiritau? Tapau bjaurybe iš Dano Franko knygos. Ji atkakliai norėdavo įsprausti savo pirštus tarp manųjų. Prisiversdavau, tačiau grimasos paslėpt nepavykdavo. Pašokdavau iš vietos, atseit einu pamyžt, o iš tikrųjų bėgdavau nuo tos rankos. Tada grįždavau graužiamas sąžinės ir žiūrėdavau į jos ranką, kurią anksčiau mylėjau. Ranką, kurios prašiau Dievo akivaizdoje. Prieš trejus metus būčiau atidavęs gyvybę, kad galėčiau taip laikyt šitą ranką. Jaučiau neapykantą sau, gėdą dėl jos, abejingumą, norą žliumbti. Ir glausdavau prie širdies tą glebų aštuonkojį, tada įspasdavau į delną liūdesiu ir apmaudu sudrėkintą bučinį.
Meilė baigiasi, kai nebeįmanoma grįžti atgal. Tada ir supranti: nutekėjo daug vandens, liko vien nesusipratimas, viskas nepastebimai nutrūko.

XIII
Flirting with disaster

Tą naktį, man kažkur besivalkiojant, vienas bičiulis priėjo pasikalbėti (nepamenu nei kas, nei kada, o juo labiau – kur).
- Ko toks surukęs? – paklausė.
Prisimenu, atsakiau tik tiek:
- Nes meilė trunka trejus metus.
Turbūt tie žodžiai padarė įspūdį: tipelis dingo. Nuo tada kartoju tą sakinį, kad ir kur nueičiau. Jei atrodau liūdnas ir manęs klausia dėl ko, iškart atšaunu:
- Nes meilė trunka trejus metus.
Man tai atrodo beprotiškai prašmatnu.
Ilgainiui imu galvoti, kad čia visai geras knygos pavadinimas.

Meilė trunka trejus metus. Net jeigu esat vedęs keturiasdešimt metų, giliai viduje pripažįstat, kad tai tiesa. Puikiai matot, ko atsisakėt, kurią akimirką nustojot tikėjęs. Tą lemtingą dieną, kai liovėtės bijoti.
Nemalonu išgirst, kad meilė trunka trejus metus, tai lyg nepavykęs magijos triukas arba vidury erotinio sapno suskambęs žadintuvas. Tačiau reikia sugriauti melą apie amžiną meilę – mūsų visuomenės pagrindą, žmonių nelaimių daugintoją.
Po trejų metų pora turi skirtis, nusižudyti arba daryti vaikus – tai trys būdai patvirtinti savo pabaigą.

Dažnai mums sakoma, kad po kurio laiko aistra jau yra “kas kita”, tampa tvirtesnė ir gražesnė. Kad tas “kas kita” yra Meilė didžiąja “M”, tiesa, ne toks jaudinantis, bet labiau subrendęs jausmas. Norėčiau, kad viskas būtų aišku: tas “kas kita” mane nervina, ir jei tai yra Meilė, tada palieku Meilę tinginiams, nusivylėliams, “subrendusiems” žmonėms, įsigūžusiems į savo jausmingą išdaigą. Man mano meilė prasideda mažąja “m”, bet dideliu polėkiu, ji trunka neilgai, bet kai yra, bent jau galima jausti, kad praeina. Tas jų “kas kita”, kuo norėtų paversti meilę, panašu į išgalvotą teoriją, kad būtų galima pasitenkinti trupučiu ir nuraminti save, jog nieko geresnio nėra. Jie man primena pavyduolius, kurie subraižo prabangių automobilių dureles, nes patys negali tokių nusipirkti.
Apokaliptinio vakarėlio pabaiga. Norisi suturėti tą kamuolį pilve. Apie penktą ryto skambinu Adelinai H. – tai reiškia, kad man visai prastai. Turiu jos namų numerį. Atsiliepia ji pati: “Alio? Alio? Kas čia kalba?” Balsas prikimęs. Pažadinau. Kodėl neįjungė atsakiklio? Nežinau, ką jai pasakyt. “Emm.. Atleisk, kad prižadinau.. norėjau pasakyti tau labas vakaras..” – “KAS ČIA? TU KVAILAS, AR KĄ, PO VELNIŲ?!” Padedu ragelį. Sėdžiu nejudėdamas, galvą parėmęs rankom ir galvoju, ką rinktis – dėžutę Lexomil ar kilpą ant kaklo, o gal viską iškart? Virvės neturiu, bet tiktų ir surišti keli Polio Smito kaklaraiščiai. Anglų siuvėjai visada naudoja labai tvirtus audinius. Prie televizoriaus priklijuoju Post-it “KIEKVIENAS, GYVENANTIS ILGIAU NEGU 30 METŲ, YRA IDIOTAS”. Gerai padariau, kad išsinuomojau butą su išsikišusiomis lubų sijomis. Pakanka užlipti ant šitos kėdės, čia, štai taip, tada išgerti stiklinę kokakolos su ištirpintais raminamaisiais. Paskui įkišti galvą į laisvai surištą kilpą, ir tą akimirką, kai užsnūsiu, logiškai pagalvojus, daugiau nebeatsibusiu.

XIV
Laikinas prisikėlimas

Taip, vis tiek atsibundi. Atmerki vieną akį, paskui kitą, galvą skauda dvigubai smarkiau – ne tik dėl pagirių, bet ir dėl didžiulio itin greitai kylančio gumbo kaktos viršuje. Jau popietė, o su kaklą juosiančiu kaklaraiščių raizginiu jautiesi apgailėtinai juokingas. Tysai ant grindų šalia apvirtusios kėdės ir stovinčios namų tvarkytojos.
- Laba diena, Karmelita.. Aš.. aš ilgai miegojau?
- Pone, gal galėtumėt pašišlinkt, aš čia šu šiurbliu pereišiu, labai prašau, pone.
Tada randi prie televizoriaus priklijuotą raštelį “KIEKVIENAS, GYVENANTIS ILGIAU NEGU 30 METŲ, YRA IDIOTAS” ir apstulbstinuo aiškiaregystės. Vargšas mažulis. Jis nori patikti visoms gražioms merginoms ir puola į depresiją dėl paprasčiausių skyrybų. Reikėjo anksčiau apie tai galvoti. Dabar vienintelė man likusi draugija – mano paties širdgėla. Tikras laiko gaišimas ketinti žudytis, kai jau esi miręs.
Savižudžiai iš tiesų nesugyvenami žmonės. Ana man grąžino laisvę, dabar už tai ant jos pykstu. Pykstu, kad paliko mane akis į akį su pačiu savimi. Pykstu, kad leido pradėti nuo nulio. Pykstu, kad privertė mane pasijusti atsakingą. Pykstu, kad pastūmėjo rašyti šitą pastraipą. Kentėjau, kad buvau uždarytas, o dabar kenčiu, kad esu laisvas. Tai štai koks suaugusiojo gyvenimas: statai smėlio pilis, paskui šoki ant jų suglaudęs kojas ir vėl viską kartoji iš naujo, kartoji ir kartoji, žinodamas, kad vandenynas vis tiek būtų jas nuplovęs.

Mano vokai sunkūs kaip artėjanti naktis. Šiais metais smarkiai pasenau. Iž ko supranti, kad esi senas? Ogi iš to, kad atsipeikėti po išgertuvių tau reikia trijų dienų. Iš to, kad nepavyksta visi bandymai nusižudyti. Iš to, kad esi lyg džiaugsmo gesintuvas, kai sutinki jaunesnius už save. Jų entuziazmas nervina, jų iliuzijos – vargina. Esi senas, jei vakar 1976-aisiais gimusiai panelei pasakei: “76? Pamenu, tais metais buvo didžiulė sausra”.
Kadangi negaliu graužti nagų, nes neturiu, nusprendžiu eiti vakarieniauti.



XV
Raudų siena (tęsinys)

Na, tai kas, kad žinau, jog meilė neįmanoma – esu tikras, kad po kelerių metų didžiuosiuosi ja tikėjęs. To niekas niekada iš mūsų – Anos ir manęs – neatims: nuoširdžiai ja tikėjome. Nunarinę galvas visu greičiu lėkėme tiesiai į geležinę muletą. Nesijuokit. Juk niekas nesišaipo iš Don Kichoto, kuris, beje, kovojo su vėjo malūnais lyg koks barzdotas silpnaprotis.

Ilgai vienintelis mano gyvenimo tikslas buvo naikinti save. Vėliau užsigeidžiau laimės. Atleiskite, bet tai siaubinga, man net gėda: vieną dieną pajutau vulgarią pagundą būti laimingas. Tada supratau, kad čia geriausias būdas naikinti save. Juk iš esmės – visai nesąmoningai – esu nuoseklus vaikinas.
Nežinau, kodėl sutikau vakarieniaut pas Žaną Žoržą. Vis dar nesu alkanas. Man visada atrodė garbinga valgyti tik tada, kai pasijuntu išalkęs. Tai ir yra elegancija: valgyti, kai esi alkanas, gerti, kai esi ištroškęs, dulkintis, kai tau stovi. Bet juk nelauksiu mirties nuo išsekimo,kad susitikčiau su draugais. Aišku, Žanas Žoržas turbūt pakvietė tą pačią nuostabių ligonių kompaniją, mano geriausius draugus. Niekas nekalbės apie savo bėdas, nes žino, kad kiti jų turi tiek pat. Keisim temą, kad apgautume neviltį.
Klydau. Žanas Žoržas namuose vienas. Nori mane išklausyti. Sugriebia už apykaklės ir purto kaip automatą, surijusį 10 frankų, bet neišspausdinusį kvito automobiliui.
- Vakar vakare, kai klausiau, ko vaikštai pajuodęs, atsakei: “Nes meilė trunka trejus metus”. Ar tu tyčiojiesi iš manęs? Manai, esi vienoje iš savo knygų? Iškart matau, kad su skyrybom tai neturi nieko bendra! Gana tų nesąmonių, kalbėsi po velnių, ar ne? Jei ne – tai kam aš tau reikalingas?

Nudelbiu akis, kad nesimatytų besikaupiančių ašarų. Apsimetu sloguojantis, kad galėčiau šniurkščioti nosimi. Lemenu:
- Eee.. Ne, tikrai nesuprantu, ką nori pasakyt..
- Baik. Kas ji? Aš ją pažįstu?
Tada tyliu balsu ir suspausta širdim, nusiritusia į kulnus, pradedu išpažintį:
- Jos vardas Alisa.

XVI
Ar nori būti mano haremas?

Tai va: Markas ir Alisa susituokė prieš trejus metus. Blogiausia, kad tuokėsi ne vienas su kitu.

Markas vedė Aną, Alisa ištekėjo už Antuano. Taip jau yra: gyvenimas linkęs viską painiot, o gal mes patys norim susipainiot?
Rio Ana ir rado Alisos nuotrauką. Nuostabi poliaroidinė nuotrauka, kur Alisa dėvi bikinį itališkam paplūdimy netoli Romos. Fregenoje, jei dar tiksliau.
Mudu su Alisa palaikėm “nesantuokinius ryšius”. Taip mūsų laikais vadinama pati gražiausia romantiška aistra. Kasdien dėl “nesantuokinių ryšių” žmonės miršta iš meilės. Dažnai tai moterys, su kuriomis prasilenkiate gatvėje. Jos atrodo lyg niekur nieko, nes gniaužia paslaptį viduje, tačiau kartais pamatysite be jokios priežasties pravirkstančias, kai žiūri prastą serialą, arba nuostabiai besišypsančias metro, ir tada suprasite, apie ką aš kalbu. Dažnai padėtis nelygi: vieniša moteris myli vedusį vyrą, jis nenori palikti žmonos, tai siaubinga, bjauru, banalu. O tada, kai mudu susitikom, abu buvom susituokę. Beveik tobula pusiausvyra. Tik aš palūžau pirmas: išsiskyriau, o Alisa visai neketino to daryti. Kam jai palikti savo vyrą dėl bepročio, kuris užsilipęs ant stogų rėkia, kad meilė trunka trejus metus?

Turėčiau jai pasakyti, kad iš tikrųjų taip nemanau, bet meluočiau. O meluoti man jau gana. Gana dvigubo gyvenimo. Prancūzijoje poligamija įteisinta: reikia tik sugebėti meluoti. Nieko sudėtinga turėti kelias žmonas. Reikia tik trupučio vaizduotės ir gero organizacinio darbo. Pažįstu daugybę sėbrų, kurie turi ištisą haremą – taip yra Prancūzijoje 1995-aisiais. Kiekvieną vakarą išsirenka, kuriai skambins, ir blogiausia, kad ji atbėga, ta vargšelė išrinktoji. Kad taip darytum, turi būt diplomatas ir veidmainis – o tai beveik tas pat. Bet man jau per akis. Nebegaliu. Pakanka to, kad profesiniame gyvenime esu šizofrenikas, atsisakau tapti toks dar ir širdies reikaluose. Man atrodo, būtų gražu vienu metu daryti tik vieną dalyką.
Rezultatas: aš ir vėl vienas.
Meilė – nuostabi katastrofa: žinoti, kad trenksiesi galva į sieną ir vis tiek didinti greitį, lėkti į pražūtį su šypsena, smalsiai laukti akimirkos, kai viskas išlėks į orą. Meilė yra vienintelis užprogramuotas nusivylimas, vienintelė nuspėjama nelaimė, kurios nuolat šaukiamės. Taip ir pasakiau Alisai prieš imdamas maldauti ant kelių, kad eitų su manimi – tačiau veltui.

XVII
Dilemos

Vieną dieną į mano gyvenimą atėjo nelaimė, o aš lyg idiotas nesugebėjau jos išprašyti.

Stipriausia meilė ta, kuri be atsako. Jau verčiau nebūčiau sužinojęs, bet tiesa tokia: nėra nieko blogiau, kaip mylėti ką nors, kas jūsų nemyli, ir tai pats gražiausias iš visų man nutikusių dalykų. Mylėti tą, kuris jus irgi myli – narciziškumas. Mylėti tą, kuris jūsų nemyli – štai kur meilė. Aš noriu išbandymo, eksperimento, susitikimo, kuris galėtų mane pakeisti – deja, noras išpildytas daugiau, negu tikėjausi. Myliu merginą, kuri manęs nemyli, ir nebemyliu tos, kuri myli mane. Naudojuosi moterimis, kad galėčiau savęs neapkęsti.
“Fan-Čiangas paklausė: Kas yra meilė?
Mokytojas tarė: Labiau brangink pastangas negu atsaką – tai vadinama meile”. (Konfucijus)
Ačiū, Rytų melagi, bet aš nespjaučiau ir į atsaką. O kol kas esu paliktas. Kai tik Alisa sužinojo, kad mane paliko žmona, išsigando ir ėmė trauktis. Jokių skambučių, jokių žinučių balso pašto dėžutėje su numeriu 3672, nei viešbučių kambarių numerių Bi-Bopo atsakiklyje. Esu lyg ta kibi mažulė, laukianti, kad vedęs meilužis prisimintų jos užpakaliuką. Aš, mėgęs tik plačias gatves, atsidūriau back street. Apsėdo ir kankina vienas klausimas, apibendrinantis visą mano egzistenciją:
Kas blogiau – mylėtis nemylint ar mylėti nesimylint?
Jaučiuosi kaip Milu, kai jį užplūsta sąžinės priekaištai – iš vienos pusės angeliukas, liepiantis jam daryti gera, o iš kitos – mažasis demonas, kviečiantis daryti bloga. Aš turiu angelėlį, kuris nori, kad grįžčiau pas žmoną, ir velniūkštį, kuris šnibžda, kad permiegočiau su Alisa. Mano galvoje tarp jų vyksta tiesioginis pokalbių renginys. Verčiau jau velnias būtų įsakęs man dulkinti žmoną.

XVIII
Pakilimai ir nuosmukiai

Gyvenimas yra muilo opera: seka scenų, kurios vyksta visada tarp tų pačių dekoracijų, su beveik tais pačiais veikėjais, epizodų tęsinio laukiame su nerimu, atmieštu atbukimu. Alisos pasirodymas mane nustebino – tarsi viena iš trijų ‘Keistųjų damų’ būtų įžengusi į ‘Elenos ir vaikinų’ sceną.

Neisiu aplinkiniais keliais, kad aprašyčiau Alisą: tai strutis. Kaip ir tas paukštis bėgikas, ji aukšta, laukinė, puola slėptis vos pajutusi pavojų. Jos nesibaigiančios liaunos kojos (jų lygiai dvi) neša juslingą kūną, papuoštą kilmingų vaisių (jų irgi tiek pat). Ilgi juodi tiesūs plaukai gaubia gyvą ir kartu švelnų veidą. Atrodo, Alisos kūnas sukurtas tik tam, kad vestų iš proto vedusius vyrus, kurie nieko nesitiki, - o gal tik šito ir tikisi. Tai ją ir skiria nuo stručio (ir faktas, kad Alisa nededa kilogramą sveriančių kiaušinių).
Labai gerai prisimenu mūsų pirmą susitikimą
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

* * Gen. time: 0.0186
* © xneox.com