William Gibson
"New Rose" viešbutis
Septynetas naktų tame karste, Sandii. "New Rose" viešbutis. Kaip aš trokštu tavęs. O kartais smogiu tau. Atkuriu tą atmintyje lėtai, pasigardžiuodamas ir be gailesčio, beveik jausdamas. Retkarčiais ištraukiu iš krepšio mažąjį tavo revolverį ir glostau glotnų, pigų chromuotą paviršių. Kinų gamybos dvidešimt antro kalibro žaisliukas; vamzdžio skylutė - siaurutė kaip tavo pranykusių akių vyzdžiai.
Foksas nebegyvas, Sandii.
Foksas patarė man užmiršti tave.
Pamenu Foksą, palinkusį virš gelumbe aptraukto baro padūmavusiame Singapūro viešbučio hole Benkoleno gatvėje. Ir jo rankas, piešiančias įvairias įtakos sferas, vidinę konkurenciją, kažkieno karjeros lanką, silpną tašką, atrastą kokio nors proto tanko šarve. Foksas buvo svarbus žmogus protų karuose, tarpkorporacinių perėjimų organizatorius. Karys, dalyvavęs slaptose zaibatsu - tarptautinių korporacijų, kontroliuojančių ištisų šalių ekonomiką - grumtynėse.
Matau, kaip Foksas šypsosi, greitai kalba, ranka numodamas į mano hipotezes apie tarpkorporacinį šnipinėjimą. "Viršūnė", - sako jis. "Reikia surasti Viršūnę". JIs priversdavo mus išgirsti didžiąją V. Viršūnė buvo Fokso Gralio taurė, esminis, grynas žmogaus talento trupinėlis, kurio, uždaryto didžiausių pasaulio mokslininkų kaukolėse, neįmanoma parduoti.
"Viršūnės ant popieriaus neužrašysi", - sako Foksas. "Neįkiši į diskelį".
Pinigai glūdi perbėgimuose tarp korporacijų.
Foksas buvo meilikautojas; tamsaus prancūziško kostiumo griežtumą ardė tik nepaklusni, berniokiška plaukų sruoga. Niekada nemėgau tos akimirkos, kai jis sugriaudavo savo įvaizdį, pakildamas nuo baro - taip nuleisto kairiojo peties joks Paryžiaus siuvėjas negalėjo užmaskuoti. Kažkas Berne pervažiavo Foksą taksi ir niekas nebežinojo, kaip jį reiktų sudėlioti vėl į krūvą.
Spėju, kad susidėjau su juo tik todėl, kad jis pasisakė beieškąs tos
Viršūnės.
Ir kažkur ten, pakeliui į Viršūnę, sutikau tave, Sandii.
"New Rose" viešbutis - karstų lentynos prišiukšlintame Narita International priemiestyje. Metro aukščio ir trijų metrų ilgio plastiko kapsulės, suguldytos viena ant kitos it nereikalingi Godzilos dantys betoninėje aikštėje šalia pagrindinio kelio į oro uostą. Kiekvienos kapsulės lubose buvo įmontuotas televizorius. Kiauras dienas žiūriu pramogines Japonų programas ir senus filmus. Kartais rankose laikau tavo pistoletą.
Kartais girdžiu lėktuvus, įsipainiojusius į navigacinių koridorių tinklą virš Naritos. Užsimerkiu ir įsivaizduoju ryškias baltas juostas, iš lėto blėstančias ir prarandančias kontūrus.
Tu įžengei į barą Jokohamoje, kai aš tave pirmą kartą pamačiau. Euroazijatė, pusiau baltoji, ilgašlaunė ir labai plastiška, įsisupusi į kinietišką kažkokio Tokijo dizainerio modelio kopiją. Tamsios Europietiškos akys, rytietiški skruostikauliai. Pamenu tave iškratančią savo rankinuką ant lovos, vėliau, jau viešbučio kambaryje, besigrabinėjančią tarp savo kosmetikos. Suglamžytas naujųjų jenų pundelis, nutrinta, guminėm juostelėm sutvirtinta užrašų knygutė, "Mitsubishi" banko čipas, japoniškas pasas, papuoštas aukso chrizantema ant viršelio, ir kiniškas dvidešimt antro kalibro
pistoletas.
Papasakojai apie save. Tavo tėvas dirbo pareigūnu Tokijuje, bet dabar jis buvo pažemintas, nuliūdintas, atleistas Hosakos, didžiausio iš visų zaibatsu. Tą vakarą tavo motina buvo olandė, o aš klausiausi, kaip tu man pieši tas vasaras Amsterdame, pingvinus Damo aikštėje kaip minkštą rusvą kilimą.
Aš niekados neklausiau ką padarė tavo tėvas, kad nusipelnė tokio pažeminimo. Aš stebėjau tave besirengiančią; stebėjau tavo tamsius, tiesius plaukus, kaip jie kirto orą.
Dabar Hosaka medžioja mane.
"New Rose" karstai sumontuoti ant perdirbtų pastolių, tarp šviesiai emaliuotų plieninių vamzdžių.
Dažai lupasi, man lipant kopėčiomis, krenta su kiekvienu žingsniu einant praėjimu. Mano kairė ranka skaičiuoja karstų liukus, liečia daugiakalbius lipdukus, perspėjančius apie baudas pametus raktą.
Pakeliu galvą, kai iš Naritos kyla reaktyviniai lėktuvai - kelias namo, dabar tolimas kaip ir bet koks mėnulis.
Foksas greitai sumojo, kaip mes galime pasinaudoti tavimi, tačiau jam neužteko smegenų pastebėti tavo ambicijas. Ir suprantama, juk jis niekada negulėjo su tavimi visą naktį Kamakuros paplūdimyje, niekados nesiklausė tavo košmarų, niekados negirdėjo, kaip po žvaigždėmis apsiverčia visa įsivaizduojama vaikystė, apsiverčia ir persiverčia, tavo atsiverianti vaikiška burna, idant atvertų gabalėlį šviežios praeities, visada vienintelės. Tu prisiekinėjai, kad tai bus paskutinė ir tikriausia tiesa.
Man nerūpėjo, liečiant tavo šlaunis, ant tavo odos atvėsusį smėlį.
Kartą palikai mane, nubėgai atgal į tą paplūdimį, sakydama, kad pamiršai raktą. Aš radau jį duryse ir nubėgau tau įkandin, kad rasčiau tave iki kulkšnių įbridusią vandenyje, tavo švelnią nugarą sustingusią, drebančią; įsmeigusią akis į tolį. Tu negalėjai kalbėti. Drebėjai. Ne čia. Besiveržianti skirtingų ateičių ir geresnių praeičių.
Sandii, tu mane čia palikai.
Tu palikai man visus savo daiktus.
Šitą ginklą. Savo kosmetiką, visus šešėlius ir skaistalus apgaubtus plastiku. Savo "Cray" mikrokompiuterį, kurį padovanojo Foksas, su pirkinių sąrašu, kurį pati suvedei. Kartais aš jį peržiūrinėju, stebėdamas mažą sidabrinį langelį kertančias raides.
Šaldiklis. Fermentatorius. Inkubatorius. Elektroforezės sistema su agaro kamera ir transiliuminatoriumi. Audinių nusodintojas. Labai jautrus skysčių chromatografas. Citometras. Spektrofometras. Keturi grosai [goras=12 tuzinų vert.past.] borosilikatinių scintiliacinių flakonų. Mikrocentrifūga. Vienas DNR sintezatorius su įmontuotu kompiuteriu. Plius programinė įranga.
Brangu, Sandii, bet tuomet Hosaka apmokėdavo mūsų sąskaitas. Vėliau tu juos privertei sumokėti dar daugiau, bet tavęs jau nebebuvo.
Tą sąrašą tau paruošė Hirošis. Lovoje, tikriausiai. Hirošis Jomiūris. Jį turėjo Maas Biolabs GmbH. Hosaka norėjo jo.
Jis buvo kietas. Viršūnė ir panašiai. Foksas persekiojo genų inžinierius, kaip tikras aistruolis bėgioja paskui mylimo klubo sportininkus. Foksas taip troško Hirošio, jog negalėjo galvoti apie nieką kitą.
Prieš tau pasirodant, jis tris kartus siuntė mane į Frankfurtą, idant įsižiūrėčiau į Hirošį. Nei prieiti, nei mirktelėti, nei linktelėti, tik stebėti.
Viskas rodė, kad Hirošio gyvenimas pradeda nusistovėti. Jis susirado vokiečių mergina, kuri garsėjo konservatyviu skoniu. Ji avėjo kaubojiškus šviesios kaštonų spalvos batus. Jis nusipirko atnaujintą namą solidžiame rajone. Susidomėjo fechtavimu ir pamiršo kendo.
O visur aplink Maas apsaugos komandos, gausios ir sklandžios - klampus, grynas kontrolės sirupas. Grįžau ir pasakiau Foksui, kad mes jo niekada nepasieksime.
Tu jį užkabinai mums, Sandii. Taip, kaip reikia.
Mūsų kontaktai su Hosaka buvo kaip specializuotos ląstelės ginančios organizmą. Mes buvome mutagenai - Foksas ir aš - neaiškūs agentai, dreifuojantys tamsiuose tarpkorporacinės jūros vandenyse.
Kai buvai reikiamoje vietoje Vienoje, mes jiems pasiūlėme Hirošį. Jie net nemirktelėjo. Mirtina tyla Los Andželo viešbučio kambaryje. Jie pasakė, kad turi apie tai pagalvoti.
Foksas pasakė pagrindinio Hosakos konkurento genų žaidime vardą. Tiesiai šviesiai, pažeisdamas taisyklę, draudžiančią minėti tikrus vardus.
"Mes turime apie tai pagalvoti",- tepasakė jie.
Foksas davė jiems tris dienas.
Likus savaitei iki kelionės į Vieną, nusivežiau tave į Barseloną. Prisimenu tave su susuktais po pilka berete plaukais, tavo aukšti mongoloidiški skruostikauliai atsispindėjo senovinių parduotuvių languose.
Ėjome Ramblas gatve Finikiečių uosto linkui, po stikliniu Merkado stogu, kur pardavinėjo apelsinus iš Afrikos.
Senasis Ritz viešbutis. Šiluma mūsų kambaryje, prieblanda, minkštu Europos svoriu užklojusi mus tarytum pledas. Galėjau įeiti į tave kai miegojai. Tu buvai visuomet pasiruošusi. Žiūrėjau į tavo lūpas, sudėtas į minkštą, apvalų nustebimo O, į tavo begrimztantį didžiulėn balton pagalvėn veidą – archajiška Ritz patalynė. Tavo viduje aš įsivaizdavau šviečiant visas Šinjuku stoties neono šviesas ir joje kunkuliuojančią minią elektringą tvankią naktį. Tu taip judėjai, naujos eros ritmu, mieguista ir nutolusi nuo bet kokios nacijos.
Kai nuskridome į Vieną, aš išnuomojau tau kambarį mylimiausiame Hirošio žmonos viešbutyje. Tykus, solidus, foje išklota kaip marmurinė šachmatų lenta; vario liftai, kvepiantys citrinos aliejumi ir mažais cigarais. Buvo lengva įsivaizduoti ją ten - atspindžiai nuo jos jojiko batų atsispindėtų nupoliruotame marmure, bet mes žinojome, kad ji šįkart neatvyks, ne šį kartą.
Ji buvo išvykusi į kažkokią sanatoriją prie Reino, o Hirošis atvyko į konferenciją Vienoje. Kai Maas saugumas atvyko apžiūrėti viešbučio, tu buvai išnykusi iš akiračio.
Hirošis atvyko po valandos, vienas.
"Įsivaizduok ateivį",- kartą tarė Foksas,- "kuris atvyko čia, kad nustatytų dominuojančią intelekto rūšį. Ateivis apsidairo, o po to renkasi. Kaip manai, ką jis išsirinks?" Berods gūžtelėjau pečiais.
"Zaibatsu",- atsakė Foksas,- "daugianacionalinius. Zaibatsu kraujas yra informacija, o ne žmonės. Struktūra yra nepriklausoma nuo individualių gyvybių, kurios ją sudaro. Korporacija kaip gyvybės forma."
"Ne, tik vėl nepradėk paskaitos apie Višūnę",- paprašiau.
"Maas ne toks",- pasakė jis, nekreipdamas dėmesio į mane.
Maas buvo nedidelis, greitas, negailestingas. Atavizmas. Maas buvo visa Viršūnė.
Aš prisimenu Foksą kalbantį apie Hirošio Viršūnės esmę. Radioaktyvios nukleazės, monokloniniai antikūnai, kažkokie baltymų junginiai, nukleotidai...
Karšti, Foksas pavadino juos karštais baltymais. Nepatvarūs junginiai. Hirošis buvo keistuolis, tas, kuris laužo paradigmas, apverčia ištisas mokslo šakas, priverčia atidžiau pažiūrėti į visą požiūrį į mokslą.
"Pagrindiniai patentai",- pasakė jis, suspaudęs gerklę, nujausdamas aiškų pelną, neapmokestinamus milijonus, kurie siejosi su šiais dvejais žodžiais.
Hosaka norėjo Hirošio, bet jo Viršūnė buvo radikali, verčianti jos nerimauti. Jie norėjo, kad jis dirbtų izoliuotas.
Nuvykau į Marakešą, į Medinos senamiestį. Suradau heroino laboratoriją, kuri dabar jau ekstrahavo feromonus. Nupirkau ją, už Hosakos pinigus.
Ėjau per turgavietę Djemaa-el-Fna su prakaituojančiu portugalų biznieriumi, diskutuodamas apie fluorescencinį apšvietimą ir ventiliuojamų narvelių laboratorijos žvėreliams įrengimą. Už miesto sienų kilo Atlaso kalnai. Djemaa-el-Fna buvo pilna akrobatų, šokėjų, muzikantų, vaikiščių, minančių puodų žiedimo ratus, bekojų elgetų su mediniais dubenėliais, susigrūdusių po judančiomis holografinėmis prancūzų programinės įrangos reklamomis. Ėjome pro neišdirbtos vilnos ritinius ir konteinerius pilnus kiniškų mikroschemų. Užsiminiau, kad mano darbdaviai ketina imtis sintetinio
beta-endorfino gamybos. Visada jiems reikia duoti tai, ką jie supranta.
Sandii, aš prisimenu tave Harajuku, kartais. Užmerkiu akis šiame karste ir galiu matyti tave tenai - tame spindinčiame krištoliniame brangių parduotuvių labirinte, naujų drabužių kvape. Matau tavo skruostų atspindį prabėgantį chromuotais stovais, nukabinėtais prancūziška galanterija. Kartais aš laikau tavo ranką.
Galvojome, kad tave radome mes, Sandii, bet iš tiesų tu radai mus.Dabar aš žinau, kad tu mūsų ieškojai arba panašių į mus. Foksas buvo sužavėtas, šypsodamasis priešais naują mūsų radinį: toks gražus naujas įrankis, spindintis it skalpelis. Pats tas, kad galėtume atskelti užsispyrusią Viršūnę - tokią kaip Hirošis - nuo pavydaus Maas Biolabs kūno.
Turėjai ilgai ieškoti, bandydama rasti išeitį, tomis naktimis Šinjuku, kurias rūpestingai išmetei iš savo išsisklaidžiusios prisiminimų kaladės.
Mano paties praeitis dingo prieš daugybę metų, dingo be pėdsakų. Supratau Fokso įprotį vidury nakties ištuštinti portfelį ir naršyti tarp savo daiktų ieškant savo tapatybės. Jis išdėliodavo gabalėlius įvairiomis kombinacijomis, perdėliodavo juos ir laukdavo, kol susidarys vaizdas. Žinojau, ko jis ieškojo.
Tu darei tą patį su savo vaikystėmis.
Šianakt "New Rose" viešbutyje renkuosi iš tavo praeičių kaladės.
Pasirinkau originalią versiją, įžymiąją Jokohama viešbučio kambario istoriją, papasakotą man tą pirmą naktį lovoje. Pasirinkau pažemintą tėvą, Hosakos tarnautoją. Kaip tobula. Ir motiną olandę, vasaras Amsterdame ir minkštą balandžių apklotą Damo aikštėje.
Atėjau iš Marakešo karščio į kondicionuotą Hiltono orą. Drėgni marškiniai prilipo prie nugaros, kol skaičiau tavo laišką, kurią perdavei per Foksą. Tau sekėsi puikiai: Hirošis ketino palikti savo žmoną. Tau nebuvo sudėtinga palaikyti ryšį su mumis, netgi pro glaudų, kietą Maas apsaugos sluoksnį; tu parodei Hirošiui nuostabią mažą vietelę, kur buvo galima išgerti kavos ir kipferlio. Tavo mėgstamiausias padavėjas buvo pražilęs, mielas, truputi raišas ir dirbo mums. Tu palikdavai savo žinutes po linine staltiesėle.
Šiandien visą dieną stebėjau, kaip nedidelis malūnsparnis brėžia tankų tinklą virš mano krašto, mano tremties žemės, "New Rose" viešbučio. Pro liuką stebėjau, kaip jo kantrus šešėlis bėga per nešvarų, tepaluotą betoną. Arti. Labai arti.
Iš Marakešo nuvykau į Berlyną. Susitikau su velsiečiu bare ir ėmėme aptarinėti Hirošio dingimo detales. Tai turėjo būti komplikuota operacija, sudėtinga kaip žalvario krumpliaračiai ir judantys veidrodžiai Viktorijos laikų magijos teatre, bet trokštamas efektas buvo visai paprastas. Hirošis atsistos už vandenilinio "Mercedes" ir išnyks. Hirošį pastoviai stebintis tuzinas Maas agentų ims lakstyti aplink furgoną it suerzintos skruzdėlės; Maas saugumo aparatas kaip epoksidinė derva sukietės aplink dingimo tašką.
Berlyne moka greitai tvarkyti reikalus. Aš netgi spėjau suorganizuoti mudviem paskutinę naktį kartu. Nuslėpiau tai nuo Fokso - jis galėjo nepritarti. Dabar jau pamiršau to miestelio pavadinimą. Aš jį težinojau kokią valandą, važiuodamas greitkeliu po pilku Reino dangumi, ir pamiršau tavo glėbyje.
Paryčiui pradėjo lyti. Mūsų kambaryje buvo tik vienas langas - aukštas ir siauras, prie kurio stovėdamas stebėjau, kaip lietus sidabrinių adatų kilimu padengia upę. Tavo alsavimo garsas. Upė tekėjo po žemais akmeniniais skliautais. Gatvė buvo tuščia. Europa buvo negyvas muziejus.
Aš jau buvau užsakęs tavo skrydį iš Orly į Marakešą, tavo naujausia pavarde. Tu jau buvai pakeliui, kai aš patraukiau paskutinę virvelę ir Hirošis išnyko iš akiračio.
Palikai savo rankinuką ant tamsaus seno rašomojo stalo. Kol miegojai, peržiūrėjau visus tavo daiktus ir išmečiau viską, kas nepritapo prie naujos tapatybės, kurią tau nupirkau Berlyne. Ištraukiau kinietišką dvidešimt antro kalibro pistoletą, mikrokompiuterį ir tavo banko čipą. Išėmiau naują pasą, olandišką, iš savo krepšio, Šveicarijos banko čipą tuo pačiu vardu ir įkišau į tavo piniginę.
Mano ranka užčiuopė kažką plokščio. Ištraukiau ir pavarčiau rankoje - diskelis. Be užrašo.
Jis gulėjo mano delne, visa ta mirtis. Paslėpta, užkoduota, laukianti.
Stovėjau ten ir stebėjau tave kvėpuojančią, kaip kyla ir leidžiasi tavo krūtinė. Mačiau tavo praviras lūpas - apatinėje, putlioje ir truputėlį atsikišusioje, slypėjo delikati sumušimo užuomina.
Įkišau diskelį atgal. Kai atsiguliau šalia tavęs, prisiglaudei pabusdama. Tavo alsavime glūdėjo visos elektrinės naujosios Azijos naktys, ateitis, auganti tavyje kaip švytintis skystis, nuplaunantis nuo manęs viską, išskyrus šią buvimo kartu akimirką. Tai tavo burtai: gyvenai už istorijos ribų, dabartyje.
Žinojai, kaip pasiimti mane tenai.
Ir patį paskutinį kartą mane pasiėmei.
Skusdamasis išgirdau, kaip tu sumetei savo kosmetiką į mano krepšį. "Aš dabar olandė",- pasakei,- "noriu atrodyti kitaip".
Daktaras Hirošis Jomiūris dingo Vienoje, ramioje Signeštrasės gatvelėje, vos už poros kvartalų nuo mėgstamiausio žmonos viešbučio. Giedrą spalio popietę, tuzino patyrusių stebėtojų akivaizdoje, daktaras Jomiūris pranyko.
Perėjo į kitą veidrodžio pusę. Kažkur šalia dūzgė gerai suteptas Viktorijos laikų mechanizmas.
Atsisėdau viešbučio kambaryje Ženevoje ir priėmiau velsiečio skambutį.
Darbas padarytas. Hirošis įsmuko į mano triušio urvą ir keliavo į Marakešą. Įsipyliau išgerti ir galvojau apie tavo kojas.
Kitą dieną susitikau su Foksu Naritoje, JAL terminalo suši bare. Jis buvo ką tik išlipęs iš Air Maroc lėktuvo, išsekęs ir triumfuojantis.
"Jis myli tą vietą."- pareiškė Foksas, turėdamas galvoje Hirošį."Myli ją",- galvodamas apie tave.
Nusišypsojau. Nevėliau kaip po mėnesio tu pažadėjai susitikti su manimi Šinjuku.
Pigus tavo pistoletukas "New Rose" viešbutyje. Chromas pradeda luptis. Mechanizmas gremėzdiškas, kinų hieroglifai neaiškiai įspausti į šiurkštų plieną. Rankena iš raudono plastiko su ant abiejų šonų įspaustu drakonu. Kaip vaikiškas žaislas.
JAL terminale Foksas valgė suši, įsiaudrinęs dėl mūsų sutvarkyto reikalo. Petys jam nedavė ramybės, bet jis sakė, kad jam nesvarbu. Dabar pinigai geresniam gydymui. Pinigai viskam.
Nežinau kodėl, bet man iš Hosakos gauti pinigai nelabai nerūpėjo. Neabejojau, kad mes dabar turtingesni, bet ta paskutinė naktis su tavimi mane įtikino, kad viskas mums atsitiko natūraliai, įsigalėjus naujai tvarkai, kaip mūsų buvimo "kažkuo" funkcija.
Vargšas Foksas. Jo žydri Oksfordo marškiniai atrodė lengvi kaip niekad, jo paryžietiški kostiumai - tamsesni ir brangesni. Sėdėjo ten JAL terminale, mirkė suši į žalius krienus plastiko dubenėlyje, o gyventi jam buvo likę mažiau nei savaitė.
Dabar tamsu, "New Rose" karstų eilės visą naktį apšviečiamos prožektoriais ant aukštų metalinių stiebų. Rodos niekas čia nebenaudojama tikrąją paskirtimi. Viskas yra atliekama, perdirbta, netgi viešbučio karstai. Prieš keturiasdešimt metų šios plastikinės kapsulės buvo sumontuotos Tokijuje ar Jokohamoje, kaip modernus patogumas keliaujantiems verslininkams. Galbūt tavo tėvas miegojo vienoje. Kol kapsulės buvo naujos, jos supo kokio nors veidrodinio bokšto kiautą Ginzoje, apspisto darbininkų brigadomis.
Šiąnakt vėjas atneša triukšmą, sklindantį iš pačinko salono, ir verdamų daržovių kvapą iš vežimaičių kitoje gatvės pusėje.
Ant geltonų ryžių krekerių tepu krevečių pastą, kurios skonis primena krabus. Girdžiu lėktuvų ūžesį.
Tas kelias paskutines dienas Tokijuje mudu su Foksu praleidome gretimuose numeriuose penkiasdešimt trečiame "Hyatt" viešbučio aukšte. Jokių kontaktų su Hosaka. Jie mums užmokėjo ir ištrynė mus iš oficialios korporacinės atminties.
Bet Foksas negalėjo užmiršti. Hirošis buvo jo kūdikis, jo projektas. Foskas užsidegė savininkišku, beveik tėvišku jausmu. Pamilo už jo Viršūnę. Todėl Foksas privertė mane nenutraukti ryšių su mano portugalu prekeiviu Medinoje, kuris sutiko kartais užmesti akį į Hirošio labaratoriją.
Kai jis mums paskambino iš pašiūrės Djemaa-el-Fna, fone girdėjosi riksmai ir Pano fleitos melodijos. Kažkas perkėlinėjo apsaugą į Marakešą. Foksas linktelėjo. Hosaka.
Gal po dešimto skambučio pastebėjau pokytį Fokse - jis įsitempė, žvelgė susimąsčiusiu žvilgsniu. Rasdavau jį stovintį prie lango, žiūrintį į
penkiasdešimt trimis aukštais žemiau besidriekiančius Imperatoriaus sodus, mąstantį apie tai, ko jokiais būdais nenorėjo su manimi aptarti.
"Paprašyk, kad apibūdintų išsamiau",- liepė jis po vieno skambučio. Jis manė, kad žmogus, kurį mūsų portugalas matė įeinantį į Hirošio labaratoriją, gali būti Mioneris, geriausias Hosakos genetikas.
"Iš tikro Mioneris",- po kito skambučio patvirtino Foksas. Po kito skambučio jis spėjo, kad atpažino ir Šedaną, kuris vadovavo Hosakos baltymų tyrimų grupei. Daugiau kaip du metus nė vieno jų niekas nematė už korporacijos komplekso ribų.
Netrukus buvo akivaizdu, kad geriausi Hosakos mokslininkai tyliai kėlėsi į Mediną, juodi, žinybiniai "Lear" anglies pluošto sparnais tyliai leidosi Marakešo oro uoste. Foksas purtė galvą. Jis buvo profesionalas, specialistas, o netikėtą Hosakos Viršūnės elito susibūrimą Medinoje jis laikė drastišku zaibatsu veiklos principų pažeidimu.
"Jėzau",- sumurmėjo, įsipildamas viskio. - "ten dabar sėdi visas biologijos skyrius". "Viena bomba",- jis pakratė galvą,- "Viena granata reikiamu laiku, reikiamoje vietoje..."
Aš priminiau jam apie kontržvalgybos metodus, kuriuos akivaizdu, kad naudojo Hosakos apsauga. Hosaka turėjo puikius ryšius pačioje Dijet širdyje, o jų agentų masinė infiltracija į Marakešą negalėjo vykti be vyriausybės žinios ir pagalbos.
"Palik tai",- prašiau.- "Viskas baigta. Tu jiems jau pardavei Hirošį. Dabar pamiršk jį".
"Žinau kas čia vyksta",- atrėžė Foksas. - "Kartą jau mačiau".
Jis sakė, kad bendrame laboratorijos darbe egzistuoja savotiškas neįspėjamumo faktorius. Jis tai pavadino Viršūnės Viršūne. Kai tyrinėtojas įvykdo prasiveržimą mokslo srityje, kiti dažnai negali pakartoti jo rezultatų. Tai buvo visiškai galimas atvejis su Hirošiu, nes jo darbai netilpo į jokius jo srities rėmus. Tereikia perkelti tokį berniuką į kooperacinę laboratoriją, kad jis galėtų pridėti rankas. Keli nereikšmingi aparatūros nustatymai ir procesas įsibėgėja.
"Beprotybė",- pasakė Foksas. - "Niekas nežino, kodėl taip atsitinka, bet atsitinka ir tiek". Jis nusišypsojo.
"Bet jie labai rizikuoja",- pridūrė Foksas. "Tie šunsnukiai sakė mums, kad nori izoliuoti Hirošį nuo centrinių tyrimų. Absurdas. Guldau galvą, kad Hosakos tyrimų padalinio viršūnėlėse vyksta kova dėl valdžios. Kažkas svarbus siunčia čia savo favoritus, kad jie įgautų Hirošio sėkmės. Kai Hirošis pakirs visą genetinę inžineriją, Medinos grupė bus pasiruošusi."
Foksas išgėrė viskį ir gūžtelėjo pečiais.
"Eik miegoti",- pasiūlė jis. "Tu teisus - viskas baigta".
Atsiguliau miegoti, bet mane pažadino telefonas. Vėl Marakešas, baltas palydovinio ryšio triukšmas, išsigandusio portugalo veblenimas.
Hosaka neužšaldė mūsų kredito - jie jį tiesiog išgarino. Fėjų auksas. Vieną minutę mes tvirčiausios pasaulio valiutos milijonieriai, o kitą - elgetos. Pažadinau Foksą.
"Tai Sandii",- konstatavo Foksas. "Ji parsidavė. Maas apsauga pražiopsojo ją Vienoje. Viešpatie švenčiausias."
Žiūrėjau, kaip jis perpjauna savo nunešiotą lagaminą su šveicarų armijos peiliuku. Ten buvo paslėpęs tris aukso plyteles. Minkštas plokšteles, ant kiekvienos buvo įspausti kažkokios jau neegzistuojančios Afrikos valstybės žymekliai ir prabos.
"Turėjau tą numatyti",- bejausmiu balsu pasakė Foksas.
"Ne",- paprieštaravau. Rodos ištariau tavo vardą.
"Pamiršk ją",- patarė Foksas. - "Hosaka nori mūsų galvų. Jie manys, kad mes juos apstūmėme. Paskambink ir patikrink mūsų sąskaitą".
Mūsų sąskaita buvo tuščia. Bankas netgi nepripažino, kad mes išviso turėjome savo sąskaitas.
"Varom arklius",- pasiūlė Foksas.
Mes bėgome. Pro atsarginį išėjimą į Tokijo gatvių eismą, į Šinjuku. Būtent tada supratau, kokios ilgos Hosakos rankos.
Prieš mus užsidarė visos durys. Mačiau, kaip žmonėms, su kuriais dirbome jau porą metų, vos tik mus išvydus ant akių nusileisdavo plieninės langinės.
Turėdavome bėgti prieš jiems spėjant pasiekti telefoną. Pogrindžio paviršiaus įtempimas patrigubėjo, visur mes atsitrenkdavome į tą pačią įtemptą membraną, kuris mus atmesdavo atgal. Neįmanoma panirti, dingi iš akiračio.
Hosaka leido mums sprukti beveik visą dieną. Po to jie kažką pasiuntė, kad antrą kartą sulaužytų Fokso nugarą.
Nemačiau, kaip jie tai padarė, bet mačiau jį krentantį. Buvome Ginzoje, universalinėje parduotuvėje, likus valandai iki uždarymo, mačiau jį griūvantį nuo balkono į naujosios Azijos dirbinius.
Jie kažkaip nepataikė į mane, o aš toliau bėgau. Auksą turėjo Foksas, bet kišenėje turėjau šimtą naujųjų jenų. Bėgau. Visą kelią iki "New Rose" viešbučio.
Štai atėjo laikas.
Eikš su manimi, Sandii. Paklausyk, kaip zvimbia neonai pakeliui į Narita International. Pavėlavusios peteliškės piešia sulėtintus ratus aplink "New Rose" žibintus.
Juokingiausia, Sandii, kokia tu man kartais atrodai nereali. Kartą Foksas pasakė, kad tu esi ektoplazma, ekonomikos krizių iššauktas vaiduoklis. Naujojo šimtmečio dvasia, stingstanti tūkstančiuose pasaulio hyattų ir hiltonų lovų.
Dabar rankoje turiu tavo ginklą, laikau jį striukės kišenėje, ir mano ranka atrodo taip toli. Atskirta nuo kūno.
Pamenu savo bičiulį portugalą pamirštantį anglų kalbą, bandanti perduoti naujienas kitomis keturiomis kalbomis, kurias aš vos supratau. Galvojau, kad dega Medina. Ne, ne Medina. Geriausių Hosakos tyrinėtojų smegenys. "Maras",- šnibždėjo mano verslininkas. - "Maras ir karštinė ir mirtis".
Gudruolis Foksas. Jis iš karto viską suprato. Nespėjau net užsiminti apie tavo rankinuke rastą disketę.
"Kažkas perprogramavo DNR sintezatorių",- pasakė Foksas. Jame per naktį galima pagaminti norimą makromolekulę. Su jo vidiniu kompiuteriu ir specialia programine įranga. Brangu, Sandii. Bet ne tiek, kiek kainavai Hosakai.
Tikiuosi, kad Maas tau gerai užmokėjo.
Diskelis mano rankoje. Lietus virš upės. Žinojau, bet negalėjau su tuo susitaikyti. Įkišau atgal į tavo rankinuką tą smegenų viruso kodą ir atsiguliau šalia tavęs.
Todėl žuvo Mioneris kartu su kitais Hosakos mokslininkais. Kartu su Hirošiu. Šedano smegenys negrįžtamai pažeistos.
Hirošis nesibijojo užkrėtimo. Jo užprogramuoti baltymai buvo nepavojingi. Sintezatorius zvimbė sau visą naktį, gamindamas Maas Biolabs GmbH užsakytą virusą.
Maas. Nedidelė, greita, be skrupulų. Pati Viršūnė.
Kelias į oro uostą ilgas ir tiesus it styga. Laikykis šešėlių.
Šaukiau tam portugališkam balsui, priverčiau jį pasakyti, kas atsitiko merginai, Hirošio moteriai. "Dingo",- atsakė jis. Viktorijos laikų mechanizmo sukimasis.
Štai kodėl Foksas turėjo nukristi, nukristi kartu su savo trimis patetiškais aukso gabalėliais, ir paskutinį kartą susilaužyti nugarkaulį. Ant parduotuvės Ginzoje grindų, kiekvienam pirkėjui žiūrint, prieš pradedant rėkti.
Aš tiesiog negaliu tavęs nekęsti, mažyte.
Sugrįžo Hosakos malūnsparnis, be šviesų, medžiodamas infraraudonaisiais spinduliais, ieškodamas kūno šilumos. Suinkščia apsisukdamas už kilometro, atsisukdamas į mus, į "New Rose". Per greitas šešėlis Naritos švytėjime.
Viskas gerai, mažyte. Tik, prašau, ateik čia. Palaikyk mane už rankos.
(surinko ir vietomis vertė mrfrost 1999)
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com