Robert Shekly
Kūnas
Atmerkęs akis profesorius Mėjeris išvydo ties savimi pasilenkusius tris jaunus chirurgus ir nejučia pagalvojo, kad gydytojai ne tik jauni, bet ir ryžtingi, nesilaikantys įprastų štampų, pasižymintys geležine savitvarda.
Profesorių taip pritrenkė šis atradimas, jog tik po keleto sekundžių suvokė, jog operacija pavyko.
- Kaip jaučiatės sere?
- Viskas gerai?
- Ar Jūs pajėgiate kalbėti? Jei ne, tai tik linktelkit galvą arba mirktelkite.
Chirurgai įsistebeilijo į profesorių.
Mėjeris gurktelėjo seiles, pratindamasis prie naujo gomurio, liežuvio ir gerklės. Pagaliau jis silpnai pralemeno:
- Man regis, man atrodo...
- Valio! - suriko Kasidis. - Feldmanai, eikš čia!
Feldmanas pašoko nuo sofos, suskato ieškoti akinių.
- Ar jis jau atsigavo? kalba?
Pagaliau Feldmanas rado akinius ir puolė prie operacinio stalo.
- Ar galite ką nors pasakyti, sere? Ką tik norite.
- Aš... aš...
- O, dieve! - iškvėpė Feldmanas. - Man regis, aš kraustausi iš proto.
Visa trijulė ėmė nervingai kvatoti. Tai buvo tarsi iškrova. Jie sustojo aplink Feldmaną ir plekšnojo jam per nugarą. Feldmanas irgi nusijuokė, bet užsikosėjo.
- Kur Kentas? - sušuko Kasidis. - Kur gi jis?
- Išėjo atnešti sumuštinių, - atsake Linpovičius. - O štai ir jis. Kentai, viskas gerai!
Ant slenksčio išdygo Kentas, nešinas dviem popieriniais paketais. Pusę sumuštinio buvo įsikandęs. Išgirdęs naujieną, nurijo kąsnį.
- Prakalbo?! Ką pasakė?
Pasigirdo triukšmas, ir pro duris įvirto žurnalistų minia.
- Kuo greičiau išeikite! - suriko Feldmanas. - Kol kas jokių interviu!
Policininkas užtvėrė įėjimą.
- Ar girdėjote, ką sako gydytojai?
- Taip nesąžininga. Juk tai sensacija!
- Kokie pirmieji žodžiai? Ką jis pasakė?
- Ar jis išties pavirto šunimi?
- Kokios veislės?
- Ar gali pavizginti uodegą?
- Jis pasakė, kad puikiai jaučiasi, - atšovė policininkas. - Na, vaikinai, eikite lauk.
Pro jo išskėstas rankas prasmuko fotografas. Jis pažvelgė į operacinį stalą ir sumurmėjo:
- Dieve mano!
Kentas uždengė ranka fotoaparato objektyvą.
- Kurių velnių! - suriaumojo reporteris.
- Jūs vienintelis fotografas, įamžinęs mano delną. Padidinkite jį ir pakabinkite šiuolaikinio meno muziejuje. O dabar nešdinkitės, kol nenusukau jums sprando.
- Eime, vyručiai, - griežtai pakartojo policininkas, stumdamas lauk laikraštininkus. Ant slenksčio jis atsigręžė ir pažvelgė į profesorių Mėjerį.
- Tiesiog neįtikėtina, - sumurmėjo ir uždarė duris.
- Mes privalom tai atšvęsti! - sušuko Kasidis.
Prie profesoriaus Mėjerio priėjo Feldmanas.
- Kaip jaučiatės, sere?
- Puikiai, - atsargiai ištarė Mėjeris. - Truputėli nejauku, bet...
- Bet Jūs nesigailite? - pertraukė Feldmanas.
- Dar nežinau, - atsakė Mėjeris. - Aš iš principo buvau prieš. Nepakeičiamų žmonių nėra.
- Yra. Jūs. - Feldmano balse nuskambėjo susižavėjimas. - Aš buvau Jūsų paskaitose. O, aš nesakau kad viską jose supratau. Matematikos simbolika - tik mano hobis, bet Jūsų įžymiosios...
- Prašau Jūsų, nereikia, - išspaudė Mėjeris.
- Ne, sere, leiskite man pasakyti. Jūs tęsiate Einšteino pradėtą darbą. Niekas nesugebėtų jo užbaigti. Niekas! Jūs turėjote nors porą metų egzistuoti bet kokia forma. Žmogaus kūnas kol kas nenori priimti tokio svečio, reikėjo ieškoti kitos išeities...
- Neturi reikšmės, - nutraukė profesorius. - Galų gale svarbiausia - intelektas. Man truputį svaigsta galva...
- Prisimenu Jūsų paskutiniąją paskaitą Harvarde, - sudėjęs rankas tęsė Feldmanas. - Jūs atrodėte toks senas. Aš vos neapsiverkiau matydamas pavargusį nualintą kūną...
- Ar nenorėtumėte išgerti, sere? - Kasidis ištiesė stiklinę.
Mėjeris nusijuokė.
- Bijau, kad mano naujosios formos nepritaikytos prie stiklinių. Geriau dubenėlis.
- O, iš tiesų, - išsprūdo Kasidžiui. - Atneškite dubenėli!
- Sere, Jūs privalote mums atleisti, - atsiprašė Feldmanas. - Tokia didžiulė įtampa. Mes išsėdėjome šiame kambaryje ištisą savaitę ir kažin ar kuriam nors per tą laiką teko pamiegoti bent kelias valandas. Mes vos nepraradome vilties...
- Štai! Štai dubenėlis! - įsiterpė Linpovičius. - Ko malonėsite, sere? Viskio, džino?
- Paprasčiausio vandens, - atsiliepė Mėjeris. - Ar aš galiu pasikelti?
- Malonėkite. - Linpovičius lengvai nukėlė jį nuo stalo ir pastatė ant grindų. Mėjeris susvyravo ant keturių kojų.
- Šaunu! - susižavėję sušuko chirurgai.
- Man regis, rytoj aš galėsiu truputį padirbėti, - pasakė Mėjeris. - Reikėtų sugalvoti kokį nors aparatą, kad galėčiau rašyti. Manau, kad tai nebus sunku. Kol kas mano mintys nėra aiškios...
- Neskubėkit!
- O, kokia sensacija! Mes parašysim puikią ataskaitą.
- Visi kartu ar kiekvienas pagal savo specializaciją?
- Ir kartu, ir atskirai. Juk tai nauja era...
- Kur čia vonia? - paklausė Mėjeris.
Gydytojai susižvalgė.
- Kam ji jums?
- Užsičiaupk kvaily! Prašom čia, sere. Leiskite atidaryti Jums duris.
Mėjeris nusekė paskui Linpovičiu, jausdamas kaip lengva judėti keturiomis kojomis. Kai jis grįžo, išgirdo gydytojus aptariant techninę operacijos pusę.
- ... ir niekada nepasikartos.
- Negaliu su tavim sutikti. Viskas, kas pavyko vieną kartą...
- Nesiimk filosofuoti, vaikutį. Juk puikiai suvoki, kad tai buvo atstiktinumas. Mums velniškai pasisekė.
- Būtent. Bioelektriniai pakitimai negrįžtami.
- Jis sugrįžo.
- Jums negalima daug vaikščioti. Kaip jaučiatės, brangusis?
- Aš ne brangusis, - suurzgė profesorius Mėjeris. - Aš jums į senelius tikčiau.
- Atleiskit, sere. Man regis Jums geriau būtų prigulti.
- Taip, - patvirtino Mėjeris. - Man kažko negera. Galvoje ūžia, mintys nesiriša...
Gydytojai paguldė jį ant kušetės, apsupo glaudžiu žiedu, uždėję rankas vienas kitam ant pečių. Jie šypsojosi ir buvo labai patenkinti.
- Gal Jums ko nors reikia?
- Mes padarysim viską, ką galėsim...
- Štai aš įpyliau į dubenėlį vandens.
- Mes palikom porą sumuštinių.
- Ilsėkitės, - pasakė Kasidis ir paglostė pailgą, atlasiniu kailiu padengtą Mėjerio galvą.
Feldmanas sušuko kažkokią nesuprantamą frazę.
- Oi, aš visai užmiršau, - sumišo Kasidis.
- Mes privalome save kontroliuoti. Juk jis žmogus.
- Taip, as žinau. Paprasčiausiai esu pavargęs. Be to, jis toks panašus į šunį, kad nejučia...
- Eikite iš čia visi, išakė Feldmanas.
Jis išgrūdo draugus iš kambario ir grįžo prie profesoriaus Mėjerio.
- Galbūt galiu Jums kuo nors padėti, sere?
Mėjeris bandė prabilti, kad patvirtintų savo žmogiškąją prigimtį, bet sunkiai sekėsi sudėti sakinius.
- Tai niekada nepasikartos, sere. Aš įsitikinęs. Juk Jūs - profesorius Mėjeris!
Feldmanas greitai užmetė antklodę ant drebančio Mėjerio kūno.
- Viskas bus gerai, sere, - ištarė jis, stengdamasis nežiūrėti į drebantį gyvulį. - Svarbiausia gi intelektas! Smegenys!
- Žinoma, - sutiko garsusis matematikas Mėjeris. - Bet ar negalėtumėte mane dar kartą paglostyti?
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com