PASAULINĖS FANTASTIKOS AUKSO FONDAS
Sergej Lukjanenko
JUODRAŠTIS
Mokslinės fantastikos romanas
Iš rusų kalbos vertė NIDA JAKUBAUSKAITĖ Kaunas 2006
1
Būna dienų, kai viskas nesiseka. Lipant iš lovos koja pataiko ne į šliurę, o tiesiai ant nugaros mylimam šuniui, kuris apsimiegojęs kapteli tau už kulkšnies, kava liejasi ne į puodelį, o tiesiai ant švarių marškinių, atėjęs iki metro staiga apsižiūri, kad pamiršai namie dokumentus ir pinigus, o sugrįžęs namo suvoki, kad nieko nepamiršai, o paprasčiausiai pametei. Kartu su raktais.
Bet būna ir atvirkščiai. Atsibundi žvalus ir kupinas prisiminimų apie susapnuotą sapną, vakarykštė sloga per naktį praėjo be pėdsakų, kiaušiniai virdami nesutrūkinėja, draugė, su kuria mir-tinai susipykai vakar, šiandien skambina pati ir prašo ant jos neširsti, troleibusai ir autobusai privažiuoja, vos tik ateini į stotelę, viršininkas kviečia užeiti ir praneša, kad nusprendė pakelti algą ir išmokėti premiją.
Tokių dienų aš bijau labiausiai. Vis dėlto teisybę sakė senovės išminčiai: negerai yra gundyti likimą per didele sėkme. Karalius Polikratas ne šiaip sau išmetė žiedą į jūrą o kai jūra atstūmė auką karaliui reikėjo nusikirsti pirštą tas tai jau gal nebūtų priaugęs. Jeigu nesi laimės kūdikis, per gyvenimą einantis lengvu šokio žingsniu, - bijok laimingų dienų! Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą. Atsitiko nelaimė - rytoj ateis sėkmė.
Dažniausiai šita mintis mane paguodžia. Bet tik ne šiandien.
Aš stovėjau priešais savo buto duris. Durys kaip durys. Geležinės, nes laikai tokie, ir pigios, nes dėdės Amerikoje juk neturiu.
Bet tos durys buvo praviros. Ką tai reiškia, aiškinti turbūt nereikia. Skleroze aš turbūt nesergu, raktus Ania tėškė ant grindų dar prieš savaitę - išeidama. Atsarginį komplektą turėjo tėvai -ne tam, kad galėtų surengti man netikėtą patikrinimą o tam atvejui, jeigu aš kartais pamesčiau savo raktus. Bėda, kad tėvai jau visą savaitę poilsiauja Turkijoje ir užsukti į svečius tikrai negali.
Aš stovėjau ir galvojau apie Kešju. Kodėl mano skai-terjeras pavadintas Kešju, reikėtų pasiklausti veisėjos. Gal jai patinka anakardžių riešutai*. O gal ji paprasčiausiai nežinojo, kas yra "kešju". Aš paklausti neišdrįsau.
Ką padarys vagis, radęs bute mažą, bet narsų terjerą? Gerai, jeigu tik paspirs.
Šiokių tokių vertingų daiktų namuose, aišku, buvo. Nešiojamasis kompiuteris. Muzikinis centras. Televizorius irgi neprastas, DVD grotuvas visai naujas. Galų gale, bet kuris patyręs vagis be jokio vargo ras ir atsargą j uodai dienai - tūkstantį eurų paprastame voke, lipnia juosta priklijuotame prie užpakalinės spintos sienos.
Bet galvojau aš tik apie Kešju. Taip tikriausiai ir būčiau stovėjęs dar kelias minutes, nesiryždamas žengti pro duris, jeigu iš buto nebūtų pasigirdęs metalo skimbtelėjimas.
Vagis vis dar bute!
Nei galingu sudėjimu, nei didvyrio narsa aš niekada nepasižymėjau. Apie kovos menus išmaniau tiek, kiek užsiliko galvoje nuo tų laikų, kai būdamas dar paauglys apie pusmetį lankiau karatė treniruotes, o visą mano kovinę patirtį sudarė keli apsistumdymai maždaug tais pačiais laikais.
- 4 - | Page
Bet į butą aš įpuoliau entuziastingai, kaip Briusas Li, kuriam užmynė ant paties mėgstamiausio kimono.
Jums kada nors yra tekę pasijusti absoliučiu idiotu?
*Vakarinis anakardis (lot.) Anacardium occidentale angl. Cashew apple, cas-hew nut. Dekoratyvus, greitai augantis tropikų medis, kilęs iš Pietų Amerikos tropikų. Užauga nuo 7 iki 12 metrų aukščio. Vakarinio anakardžio vaisius susideda iš sustorėjusio žiedkočio (vad. "obuolio" arba "kriaušės") ir tikrojo vaisiaus - riešuto. Plantacijose vaisiai (ir "obuoliai", ir riešutai) noksta ant medžių, kol nubyra, o tada labai greitai surenkami ir perdirbami, nes greitai genda. Kriaušės formos anakardžių "obuoliai" yra apie 7-10 cm ilgio ir 5 cm skersmens, turi storą raudoną arba oranžinę luobelę, jų minkštimas geltonas, labai sultingas ir kvapnus. Anakardžių "obuoliai" valgomi švieži, iš jų spaudžiamos sultys, verdamos uogienės, gaminama želė ir vynas. "Obuoliuose" yra daug vitaminų (100 g minkštimo vitamino C yra 500% dienos normos) ir vertingų mikroelementų. Maždaug 3 cm ilgio anakardžio riešutas yra neįprastos formos, padengtas kieta, labai nuodinga luobele. Nokdami žali riešutai paruduoja arba papilkėja (priklausomai nuo veislės). Eterinis riešutų luobelės aliejus naudojamas farmacijos pramonėje, o riešutai specialiu būdu kepinami, kad išgaruotų visos nuodingos medžiagos, po to nutrinami menkiausi luobelės likučiai ir tik po to riešutus galima valgyti. Egzotinių augalų mėgėjai augina vakarinius anakardžius vazonuose - medeliai dekoratyvūs, nereiklūs, žydi ir nokina vaisius net kambaryje.
Aš stovėjau ankštame apytamsiame koridoriuje. Bet gerai pažįstamas vieno kambario butelis atrodė svetimas. Vietoje gražiai prie sienos pritvirtintų kabliukų ant vieno iš kurių liūdnai kybojo nuo pavasario užsilikusi striukė, pamačiau medinę išsikėtojusią kabyklą o ant jos - smėlio spalvos paltuką ir ilgą lietsargį su riesta rankena. Ant grindų buvo patiestas linksmai išmargintas kilimėlis. Virtuvėje, kiek galėjau pamatyti, viskas irgi buvo ne taip... pavyzdžiui, kažkur dingo šaldytuvas. Jo vietoje su puodu rankose stovėjo jauna negraži mergina trumpu chalatėliu. Pamačiusi mane ji garsiai suklykė ir išmetė puodą.
- Pakliuvai, lachudra! - surikau aš. Kas ta "lachudra"? Iš kur tokie žodžiai mano galvoje? Pats nežinau.
- Kaip jūs drįstat! - sucypė mergina. - Dinkit iš čia! Aš iškviestu miliciją! Turint galvoje, kad telefonas kabojo koridoriuje prie durų, grasinimas buvo ne tik akiplėšiškas,
bet dar ir rizikingas. Aš dirstelėjau į kambarį - merginos sėbrų ten nepamačiau. Užtat ten buvo Kešju. Stovėjo ant sofos - ant ne mano sofos! Ir Kešju garsiai lojo: sveikas, gyvas ir labai piktas.
Nieko sau - visus baldus išnešė! Kiek laiko manęs nebuvo namie? Kokias penkias ar šešias valandas? Be to, jei išnešė, kurių velnių atbogino kitus...
- Miliciją? - paklausiau aš. - Bus jums tuoj milicija. Aš nukėliau ragelį ir surinkau 01. Mergina nustojo spiegti ir tylėdama žiūrėjo į mane. Kešju
lojo.
- Priešgaisrinė tarnyba klauso, - pasigirdo. Aš padėjau ragelį, vėl nukėliau ir surinkau 02. Nieko, visiems pasitaiko. Ne kiekvieną dieną juk
žmogų apvagia, o dar tokiu neregėtu būdu.
- Milicija? Apiplėšimas, - greitai pasakiau aš. - Atvažiuokit greičiau. Šalčio skersgatvis...
- 5 - | Page
- Jūs ką nesveikas? - paklausė mergina. Ji, atrodo, aprimo. - Ar girtas?
- Girtas, apsirūkęs, prisibadęs, - piktdžiugiškai patvirtinau aš, dėdamas ragelį. - Aišku, aišku.
- Kirilai? - pasigirdo iš už nugaros. Aš atsisukau ir apsidžiaugiau, pamatęs laiptinėje kaimynę. Sena, kvaištelėjusi moteriškė vardu
Galina, paskalų nešiotoja ir kaimynų kiršintoja. Bet dabar, kai laiptinėje pakvipo nauja tema apkalboms, jos veidas švytėjo pačiu nuoširdžiausiu smalsumu ir draugiškumu.
- Jūs pažiūrėkit, kas darosi, - pasakiau aš. - Parėjau, o namuose vagys! Kaimynės veide suspindo džiūgavimas ir lengvas išgąstis.
- Tai gal miliciją iškviesi, Kirilai?
- Jau iškviečiau, - nuraminau ją aš. - Liudininke pabūsit? Kaimynė palinkčiojo ir krustelėjo ranka lyg ketindama
pliaukštelėti merginai antausį:
- Ū, lachudra nelaiminga! Man pernai turguj tokia piniginę iš rankinuko ištraukė!
- Jūs iš proto visi išsikraustėt, - ramiai pasakė mergina. Išsitraukė pakelį cigarečių, užsirūkė. Kambaryje vis dar lojo narsusis Kešju. - Kešju, užsikišk! - riktelėjo mergina ir šuo tučtuojau nutilo.
Aš apstulbau. Kaimynė pastatė ausis ir pašnairavo į merginą. Mano šuns ji nekentė, kaip ir bet kurios kitos gyvos būtybės. Bet...
- Tavo panelė?
- Ką? Šita? - aš paspringau iš pasipiktinimo. Aišku, jos akyse kiekvienas jaunas vyras - kuilys, o jeigu jis dar ir nevedęs, tai jau tikrai Kazanova su Kaligula viename asmenyje. Bet įtarti, kad aš šitą pilką būtybę gelsvais plaukiukais ir šlakuotu veideliu... - Pirmą kartąją matau!
- Čia aš jus pirmą kartą matau! - be jokio reikalo paprieštaravo mergina. - Nežinau, ko jūs norit, bet geriau jau dinkit iš mano buto...
- Kirilas čia ketvirtus metus gyvena, - tučtuojau stojo manęs ginti kaimynė. Ir tą pačią akimirką aš supratau, kad senoji ragana verta pagarbos. - Jo tėveliai žmonės turtingi, butą vaikui nupirko, remontą padarė. Kiti visą gyvenimą nuosavo kampo neturi, o jis nuo pačios jaunystės nuosavam bute...
Ne, dėl kaimynės aš turbūt pasikarščiavau. Koks jos su... hm... reikalas, kas man butą nupirko? Jai pačiai butas iš viso teko nemokamai, dar tarybiniais laikais, nežinia už kokius nuopelnus GOSPLAN'ui, kuriame darbavosi...
- Jums galvoj negerai, - pasakė mergina. - Visi jus vieno galo. Galina net delnais pliaukštelėjo. Ir puolė skambinti į gretimas duris. Mudu su mergina likom
svilinti vienas kitą piktais ir įtariais žvilgsniais. Ir lyg susitarę nejudėjom iš vietos - nei ji, nei aš. Tik mergina rūkė - jau antrą cigaretę, o aš sukiojau ant piršto raktus.
- Mamos nėra namie, - aiškino Galinai iš už durų kaimynų mergaitė. - O tėtis miega po darbo...
- Pažadink tėtį, čia mūsų kaimyną vagys užpuolė, - džiaugsmingai pasakė senė.
- 6 - | Page
Mergaitė išlindo iš už durų, cyptelėjo man: "Laba diena" - ir dingo, nepamiršusi užtrenkti duris. Galina tučtuojau pakomentavo:
- Žinom mes tuos darbus. Prisigėrė kaip kiaulė ir miega... Durys vėl atsidarė. Išėjo kaimynas - basas ir vienais apatiniais. Jam apie keturiasdešimt, bet
vyras jis drūtas ir akivaizdžiai neturintis nieko prieš vožtelėti kam nors kumščiu į akį.
- Laba diena, Piotrai Aleksejevičiau! - išpyškino kaimynė. - Žiūrėkit, kas čia darosi! Vyruko butą plėšia vidury baltos dienos!
- Vakaras jau, - pasakė Piotras, nelabai mandagiai pastumdamas kaimynę sau nuo kelio. Priėjo, dirstelėjo per petį. Paklausė: - Pagalbos reikia?
- Tuoj milicija atvažiuos. Kaimynas linktelėjo. Tarstelėjo nusiminęs:
- Gaila, kad merga. Vyrui tuoj į ausį duočiau. Pradžiai. Mergina išbalo.
- O gal reiktų duot? - balsu samprotavo Piotras. Bet tą akimirką sukaukė liftas ir kaimynas nutilo. Po kelių sekundžių iš lifto išvirto trys
milicininkai. Du - su automatais. Pamatę, kad šaudyti kol kas nėra į ką jie sustojo prie lifto durų kaip garbės sargyba. Trečiasis, matyt viršininkas, paklausė manęs:
- Kas kvietė miliciją?
- Aš.
- Jūsų butas? - paklausė viršininkas, galva rodydamas į duris.
- Taip. Mergina koridoriuje isteriškai nusikvatojo.
- Jo, jo, - patvirtino Galina. - Mes kaimynai. Ir liudininkai!
- Vyresnysis leitenantas Davydovas. Parodykit dokumentus, -įsakė milicininkas, kol kas nebandydamas įeiti į koridorių. - Visi parodykit!
Kaimynai šmurkštelėjo į savus butus. Net lėtaeigis Piotras Aleksejevičius dingo netikėtai vikriai. Aš išsitraukiau pasą ir ištiesiau milicininkui, murmėdamas paaiškinimus:
- Grįžau iš darbo, durys atidarytos... Dėl šuns išsigandau, juk tie banditai ir užmušti gali...
- Šunį reikia laikyti tokį, kad nuo vieno vamptelėjimo nusikaltėlis dėtų į kelnes, - pasakė milicininkas, tyrinėdamas pasą. Pašnairavo į merginą. - Arba į sijoną... Taip. Kirilas Danilovičius Maksimovas. Registruotas Maskvoje, Šalčio skersgatvyje, namo numeris - trisdešimt septyni, buto -aštuoniolika... Taip. Ką gi, viskas aišku.
Išėjo kaimynai, laikydami rankose pasus.
- Kviestiniais pabūsit, - pasakė jiems Davydovas. - Einam į butą?
- Einam, - piktdžiugiškai pasakiau aš. - Įsivaizduojat, išnešė baldus, vietoje jų sunešė kitus...
- Gyvenamųjų patalpų užgrobimas, - įsiterpė vienas iš automatais ginkluotų mentų.
- Išvadas palikim teisėjams, - nutildė jį vyresnysis seržantas. Mes įėjom į butą. Kešju vėl sulojo. Davydovas pažiūrėjo į jį ir palingavo galva. Po to labai mandagiai pasidomėjo:
- 7 - | Page
- O jūsų dokumentai?
- Jie rankinuke. Ant kabyklos, - linktelėjo mergina.
- Duokit.
Mergina ištraukė iš rankinuko dokumentus. Į mane ji dabar žiūrėjo kažkaip labai keistai. Gerą minutę vyresnysis seržantas tyrinėjo jos pasą. Po to nuėjo prie lango ir dar tiek pat tyrinėjo
pasą gęstančios dienos šviesoje. Švilptelėjo ir pažiūrėjo į mane mįslingai šypsodamasis:
- Nieko sau Šalčio skersgatvis, pilieti Maksimovai... Faktas, kad jis pavadino mane "piliečiu", man nepatiko. Ir ne be pagrindo.
Merginos vardas buvo Natalija, pavardė - Ivanovą. Dvidešimt vienerių metų, penkeriais metais jaunesnė už mane. Registruotąjį buvo mano bute. Dabar mes sėdėjom virtuvėje prie stalo: aš, Natalija ir vyresnysis seržantas.
Kurį laiką Davydovas tyrinėjo pasus, po to paklausė:
- Ir vienas kito jūs nepažįstat? Aš nieko neatsakiau. Mergina - irgi.
- Kuris čia gyvena? - vyresnysis seržantas kreipėsi į kaimynus.
- Jisai! - šūktelėjo Galina. - Jisai čia gyvena. Trečius metus jau gyvena. Šiokio tokio žmogiškumo ji vis dėlto turi.
- Kirilas, - patvirtino Piotras Aleksejevičius. - Galit neabejoti. O šitą... pirmą kartą matau. Vyresnysis seržantas pasižiūrėjo į Nataliją ir priekaištingai paklausė:
- Ir kam jums šito reikia, piliete? Padirbinėti pasą, vogti...
- Išvadas palikim teisėjams, - atkirto mergina. - Aš čia gyvenu! Butą nusipirkau prieš trejus metus. O šituos... - ji mostelėjo galva lyg į mane, lyg į kaimynus, - pirmą kartą matau! Čia gi gauja, kaip jūs šito nesuprantat?!
Aš klausiausi jos žiūrėdamas į plyteles. Paprasčiausia plytelių juosta prie viryklės ir kriauklės. Mano buvo gražios vyšnių spalvos plytelės, iš tikrųjų labai brangios, bet nupirktos pigiai - kaip liku-čiai. Kiek jų ten reikia, tų plytelių - poros kvadratinių metrų...
Natalijos plytelės buvo paprastesnės. Melsvos tokios.
Taip, per dieną įmanoma išnešti iš buto visus baldus. Ir net tapetus perklijuoti. Bet nudaužyti senas plyteles ir priklijuoti naujas? Ir dar taip kokybiškai?
Ar vis dėlto įmanoma?
Aš pažiūrėjau į grindis. Linoleumas. Ne mano. Kitas linoleumas.
- Ar čia jūsų butas? - paklausė Davydovas. - Jūs čia gyvenat?
- Nežinau...
- Kaip tai - nežinot? - jis net sutriko. - Jūs gi...

- 8 - | Page
- Aš čia gyvenu. Čia mano kaimynai. - Aš linktelėjau į kviestinius. - Bet... čia viskas visai pasikeitė. Baldai kiti. Linoleumas ant grindų... mano buvo šviesesnis ir minkštas toks, su pamušalu...
Natalija prunkštelėjo.
- Plytelės ant sienų kitos... - užbaigiau aš jausdamas, kaip mažėja mano šansai užsitikrinti milicijos palaikymą.
- Plytelės? - susidomėjo vyresnysis seržantas. - Plytelės kitos?
Jis priėjo prie sienos. Pakrapštė siūlę nagu. Patraukė pečiais. Paklausė kito milicininko:
- Tu gi, atrodo, statybose dirbai? Ar galima per vieną dieną plyteles pakeisti? Mentas sudvejojo:
- Teoriškai tai viską galima. Geri klijai, greitai stingstantis mišinys... O praktiškai - ne.
- Užeikim mes į vonią, - nusprendė Davydovas.
Vonios kambaryje džiūvo apatiniai. Moteriški. Natalija puolė traukyti nuo virvučių liemenėles ir kelnaites.
- Čia jūsų vonia? - paklausė Davydovas. - Plytelės jūsų? Prikibo prie tų plytelių... Bet aš jau supratau, kur jis suka.
Pakeisti porą metrų plytelių - vienas dalykas. O va vonios kambarį suremontuoti - jau visai kitas.
- Atrodo, mano, - liūdnai pasakiau aš. - Tos, kurios čia ir buvo, aš jų nekeičiau.
- Žymių kokių nors prisimenat? Įtrūkimų vonioje, įskilusių plytelių?
Aš sąžiningai stengiausi prisiminti. Labai norėjau rasti šitame bute ką nors savo.
- Dušo rankena buvo įbrėžta, aš nekondicinį pirkau, - prisipažinau aš. - Bet čia kitas dušas, senas.
- Koks dar senas? - pasipiktino Natalija. - Aš maišytuvo nekeičiau, koks buvo, toks ir yra! Tą akimirką sucypė racija, kabojusi prie vyresniojo seržanto diržo. Jis burbtelėjo kažką į
mikrofoną. Susimąstęs dirstelėjo į maišytuvą. Tarstelėjo:
- Dabar bus taip. Kas turi buto dokumentus?
- Aš turiu! - atsiliepė Natalija. - Tuoj... Ji išbėgo į kambarį.
- Aš irgi turėjau, - pasakiau beviltiškai. - Rašomajame stale. Tik jo nėra kambaryje, aš žiūrėjau. Noriu pasakyti, stalo nėra.
- Tokius dokumentus reikia laikyti banko seife, - rimtai pasakė vyresnysis seržantas. Čia jau aš nebeiškenčiau, pratrukau:
- Ką tu čia nusišneki, įstatymo saugotojau! Koks seifas? Kas aš tau - naujasis rusas koks nors, kad seifą banke turėčiau? Tu pats kur dokumentus laikai?
Jis net nesupyko - ir tai vėl mane išgąsdino.
- Aš po čiužiniu laikau... Atveskit, Kirilai Danilovičiau, pri-kalbėsit, ko nereikia - turėsiu jus sulaikyti.
Sugrįžo Natalija. Nešdama buto dokumentus - mokėjimo blankus, kvitus už elektrą buto pirkimo sutartį...
- 9 - | Page
Aš tylėjau. Vyresnysis seržantas peržiūrėjo dokumentus, grąžino juos ir pasakė:
- Ką gi, ponios ir ponai, nematau jokios galimybės jums padėti. Jums, Kirilai Danilovičiau, reikia kreiptis į teismą Jeigu butas tikrai jūsų...
- Ką norite pasakyti - "jeigu"? - šūktelėjau aš. Davydovas susiraukė ir dėstė toliau:
- ...tai dokumentų kopijas turi notaras, gyvenamojo ploto pirkimo ir pardavimo sutartis registruojanti įstaiga, namų valdyba galų gale. Sukeisti visus tuos dokumentus... - jis vėl sutriko, -gal ir įmanoma, bet taip sunku ir brangu, kad paprasčiausiai neapsimokėtų. Niekas nepradės tokių reikalų dėl vieno kambariuko blokiniame name!
Natalija krenkštelėjo - taip triumfuodama, kad aš iškart supratau: ji visiškai tikra, kad dokumentai ten yra. Ir namų valdyboje, ir notaro kontoroje...
- O jums, piliete Ivanovą, jeigu jūs čia gyvenate, aš patarčiau susipažinti su kaimynais. Kas gali patvirtinti, kad jūs čia gyvenate? Draugės, giminės?
- Giminės Pskove gyvena, pas mane neatvažiuoja, - atkirto Natalija. - Su draugėm aš į parką einu pasivaikščioti. Ir į kiną nueinam, o ne girtuokliaujam namie, kaip vyrai. O su tokiais kaimynais, kurie visą sąžinę pragėrė... - ji piktai dėbtelėjo į kaimynus, - aš pažindintis nesiruošiu.
- Ramiau, ramiau. - Rankos mostu Davydovas pristabdė Piotrą Aleksejevičių, jau bežengiantį prie Natalijos. - Situacija sudėtinga, bet tiesa visada nugalės. O dabar siūlau išeiti iš pilietės buto...
Aš supratau, kad pralaimėjau. Ir pasakyti neturėjau ką.
- Bet...
- Kešju aš tau nepaliksiu, kale! - išdrožiau čiupdamas skai-terjerą, besisukiojantį apie Natalijos kojas. - A-a!
Kešju kaptelėjo man už piršto, išsisuko, nukrito ant grindų ir vėl pratrūko loti. Ant manęs.
- Tu man dar šunį sužeisk, suski! - suspigo Natalija. - Kešju, mažuti...
- Tegu šuns dokumentus parodo! - riktelėjau aš. - Čia mano šuo! Kešju tupėjo ant Natalijos rankų ir pasipiktinęs lojo ant manęs. Pirštą skaudėjo, bet grybštelėjo
jis vis dėlto ne iki kraujo.
- Eikim, Kirilai. - Davydovas paplojo man per petį. - Eikim. Šuo, atrodo, jums prieštarauja.
- Tuoj parodysiu dokumentus! - rėkė mums Natalija. - Tai išsigimėlis! Tai čia dėl šito viską sugalvojai, ar ne? Kad šunį at-imtum?
Vos tik mes išėjom į laiptinę - taip ir nesupratau, ragino mane Davydovas ar tiesiog išgrūdo -durys griausmingai užsitrenkė. Trakštelėjo rakinamos spynos. Po to sucypė užstumiamas skląstis.
- Nieko sau... - apibūdino patirtus įspūdžius Davydovas. Aš pažiūrėjau į kaimynus. Galina (aš galų gale prisiminiau
jos tėvavardį - Romanovna!) žiūrėjo į mane džiūgaudama. Kurgi ne! Šitokia tema apkalboms!
- Pasišypsosit, kai namo pareisit iš parduotuvės, o jūsų bute gyvens nepažįstamas žmogus, -pasakiau aš.
- 10 - | P a g e
Galina Romanovna išpūtė akis.
- Och, tu... - suriko ji, paniškai sprausdamasi į savo butą. -Nepažįstu aš tavęs visai! Ir negyvenai tu čia niekad!
Davydovas atsiduso:
- Nereikėjo taip. Jums, manau, reikės ilgai aiškintis, o jūs liudininkus prieš save nuteikinėjat...
- Tai jūs tikit manim? - paklausiau. Kartais aš milicijos nemėgdavau. Per daug jau dažnai bėdos iš mentų būna daugiau negu
naudos. Bet šitas vyresnysis seržantas man patiko, jis... kaip čia pasakius, atrodė padorus. Normalus milicininkas. Toks, koks turėtų būti. Net faktas, kad jis pasidavė, pamatęs Natalijos dokumentus, manęs neįžeidė.
- Tikiu. Neatrodo, kad jūs meluojat. Ir j ūsų kaimynais aš tikiu. - Davydovas išsitraukė pakelį "Javos", pasiūlė man, bet aš atsisakiau. Davydovas užsirūkė ir kalbėjo toliau: - Jeigu spręs-čiau aš, tai vienas šitos bjaurios bobos žodis nusvertų visus popieriukus.
- Gerai sakot, jeigu jau jinai užsistojo... - burbtelėjo Piotras Aleksejevičius. - Gal pavaišinsit? Davydovas žvilgtelėjo į pakelį. Pasakė:
- Paskutinės mentai neima... užtat pavaišina. Rūkyk, aš mašinoj turiu. Skirstytis jie akivaizdžiai nenorėjo - taip visus pribloškė šitas nuotykis. -"Tai ką man dabar daryti? - paklausiau.
- Dokumentų jūs neturit? Išskyrus pasą? Aš papurčiau galvą.
- Eikit į namų valdybą. Eikit per visas kontoras, kur gali būti popierių, patvirtinančių jūsų teisę į butą. Be popieriuko tu kas?
- Niekas, - sumurmėjau aš.
- Būtent. Atsivesk nors šimtą liudininkų, kurie su tavim tame bute degtinę gėrė, tapetus klijavo, įkurtuves šventė. Bet be popieriuko tu niekas ir joks teismas tavęs neapgins. Jeigu laikraštininkų pažįstamų turi, kreipkis įjuos. Gal ką patars ar straipsnį parašys...
- Tai anksčiau į straipsnius dėmesį kreipdavo, - sumurmėjo Piotras Aleksejevičius. - O dabar... tik užpakalį nusišluostyt.
- Šuo keistai elgėsi, - pasakė staiga Davydovas. - Aš viską galiu suprasti. Ir kad dokumentai visur sukeisti, ir kad tapetai perklijuoti, plytelės naujos. Bet kad šuo šeimininko nepažintų? Suaugusį paėmėt?
- Mažą. Dviejų mėnesių.
- Nesąmonė kažkokia. - Davydovas pakraipė galvą. - Matyt, kitas šuo.
- Mano! Ką manot, aš savo šuns nepažinsiu? Tik svetimam jie visi vienodi atrodo... Davydovo racija vėl cyptelėjo.
- Sėkmės... - sausai burbtelėjo jis, lyg būtų staiga nusprendęs, kad kalbėjo per daug atvirai. Nuspaudė lifto mygtuką. - Tiesa, jinai vis tiek savo plyšį suras...
- 11 - | P a g e
- Iki pasimatymo, - kažkaip nelabai vykusiai pasakė tas mentas, kuris anksčiau dirbo statybininku.
Jie sulipo į liftą, kliuvinėdami automatų vamzdžiais ir kažkodėl visai to nepastebėdami. Va taip ir atsitinka nelaimės...
- Kirilai, gal užeisi? Išgersim po šimtą? - paklausė Piotras Aleksejevičius. - Tu kaip nesavas visas...
Aš papurčiau galvą:
- Prisigert aš dar šiandien suspėsiu, bet ne dabar...
- Ar turi, kur nakvoti?
- Turiu... turbūt. Jeigu pas tėvus nepriregistruoti kokie nors tadžikų pabėgėliai... Piotras nenusišypsojo. Aš irgi pagalvojau, kad visai nejuokingai nuskambėjo šitie mano žodžiai. Paspaudžiau jam
ranką ir iškviečiau liftą.
- Jeigu ką - tai aš visada pasakysiu, kad tu čia gyvenai! -pasakė kaimynas. - Ir dukra patvirtins, ir žmona...
Aš atkreipiau dėmesį į žodį "gyvenai", nors kažin ar Piotras norėjo juo ką nors pasakyti.
2
Tėvų bute jokių tadžikų pabėgėlių nebuvo. Negražių, į akis šokančių panelių - irgi. Aš išsitraukiau iš šaldytuvo pakelį suledėjusių dešrelių ir kol jos virė palaisčiau gėles.
Gal čia gėlės dėl visko kaltos? Jos turi kolektyvinį augalų protą ir valdo senovines magijos galias...
Aš tyliai susijuokiau ir nuėjau valgyti dešrelių. Keista, bet mano nuotaika kažkodėl nesugedo, o atvirkščiai - ėjo geryn sulig kiekviena minute.
Praradau butą? O va ir išgraužkit! Niekas jo neatims. Atsiras "popieriukai", atsiras liudininkų, atsiras reikalingų žmonių prokuratūroje - tų pačių, kurie gali "prižiūrėti bylos eigą". Galų gale mano tėvas visą gyvenimą dirbo ginekologu ir labai netgi neprastu - kas suskaičiuos, kiek pas jį gydėsi moterų teisėjų ir teisėjų moterų... Padės. Mūsų šalyje teisus ne tas, kurio pusėje tiesa, o tas, kuris turi daugiau draugų. O mano atvejis ypatingas tuo, kad ir tiesa mano pusėje, ir draugų aš rasiu. Užtat bus ką prisiminti!
Ramindamas save tokiomis mintimis, aš ištraukiau iš šaldytuvo butelį degtinės, išgėriau šimtą gramų užkąsdamas dešrelėmis ir pastačiau butelį į vietą. Prisigerti vienui vienas aš visai nesiruošiau, o va pasėdėti prie stikliuko su protingu žmogum, pasitarti su juo, apraminti stresą - čia bus kaip tik tai, ko dabar reikia.
Pasiėmęs telefoną aš išsitiesiau ant sofos. Kam įsipiršti į svečius arba dar geriau - ką pasikviesti? Reikia tokio žmogaus, kad pokalbis nesibaigtų girtais postringavimais apie nieką...
Ir tą akimirką telefonas suskambėjo pats.
- 12 - | P a g e
- Alio? - atsargiai paklausiau aš. Neduok Dieve, tėvai paskambino man į namus ir rado ten tą... lachudra...
- Kirilai? - pasigirdo žvalus balsas. - Matai, suradau tave! Mobilusis išjungtas, paskambinau tau namo, tai Ania urzgia, kad tu ten negyveni... tu ką visai su protu susipykai, butąjai atidavei ir pats išėjai?
- Ania? - spausdamas prie ausies ragelį paklausiau aš. Velnias! Telefonas, pasirodo, išsikrovė, o įkroviklis liko namie...
- O tai kas? Boba kažkokia... Visas moteris Kotia buvo suskirstęs tik į dvi rūšis - "bobas' ir "damą". "Bobos" - tai visi
moteriškos lyties asmenys. O dama - tai ta boba, kurią jis šiuo metu įsimylėjęs.
- Kotia, tu netarškėk, - paprašiau aš. - Čia toks reikalas... man reikia tavo patarimo...
- O man - tavo! - džiaugsmingai pasakė Kotia. Kačių giminei jis buvo visiškai abejingas, bet pase įrašyto savo vardo Konstantinas kažkodėl nemėgo ir nuo vaikystės mielai atsiliepdavo pavadintas Kačiuku arba Kotia. Paprastai tokios pravardės prilimpa didžiuliams, lėtų judesių galiūnams, kurie į jas žiūri ironiškai. O Kotia buvo neaukštas, menko sudėjimo ir judrus kaip gyv-sidabris. Ne Kvazimodas, bet ir ne Apolonas, Kotia vis dėlto turėjo tam tikro žavesio. Daugybė tikrų gražuolių bandė kabinti merginas kartu su juo, o po to nepaprastai stebėdavosi, kad labiausiai patikusi panelė pasirinkdavo Kotią. "Galite vadinti tiesiog Kačiuku", - šypsodamasis sakydavo jis pačią pirmąją pažinties akimirką ir tai kažkodėl neatrodydavo nei manieringa, nei netikra.
- Atvažiuok, - pasakiau aš. - Pas tėvus, adresą prisimeni?
- Prisimenu, - jau ne taip džiaugsmingai atsiliepė Kotia. -Klausyk, darbai dega, man straipsnį reikia pabaigti. Dar pora valandų darbo. Atvažiuok geriau tu, ką?
- O tavo dama neprieštaraus? - paklausiau aš.
- Visos bobos - šlykščios, - liūdnai pasakė Kotia. Aišku. Dar viena dama perėjo į bobų kategoriją po nesėkmingo bandymo apžieduoti mano per
daug judrų draugą. O nauja kol kas neatsirado.
- Atvažiuosiu, - atsidusau aš. - Nors keltis nuo sofos...
- Aš konjako gero turiu, - sutarškėjo Kotia. - Geras juk argumentas, ką?
- Konjakas, tai konjakas... - atsidusau aš. - Tiek to, tuoj atvažiuosiu. Ko atvežti?
- Oi, čia juk tu iš mūsų dviejų protingas, - atsakė Kotia. - Ką tik nori, svarbu, kad be bobų! Tai va taip ir išėjo, kad likęs be buto aš išvažiavau girtuokliauti pas draugą. Normali, rusiška
įvykių eiga, keista būtų tikėtis ko nors kito.
Kotia gyveno erdviame dviejų kambarių bute, sename Stalino laikų name Siaurės Vakarų rajone. Retkarčiais butas būdavo švarus ir sutvarkytas, bet dabar, be damos, jis pamažu grimzdo į Kotiai būdingą netvarką. Sprendžiant iš apdulkėjusių palangių ir apibėgusios viryklės, Kotia su eiline pasija išsiskyrė ne mažiau kaip prieš savaitę.
- 13 - | P a g e
Pamatęs mane Kotia atšlijo nuo kompiuterio, pastatė ant stalo butelį konjako - tikrai padoraus penkerių metų "Ararato" - ir patenkintas pasitrynė rankas. Pasakė:
- Dabar tai bus. Be šimto gramų aš pasakojimo neįveiksiu, o vienas negeriu. Tokia buvojo įprastinė įžanga. Be šimto gramų jis neįveikdavo nei eilinės damos išėjimo, nei
apsakymo. Net išmintingo patarimo jis be šimto gramų neišspausdavo. Beje, vienas jis tikrai niekada negerdavo.
Mes pripylėm konjako į stikliukus. Kotia susimąstęs pažiūrėjo įmanė. Galvoje sukosi dešimtys klausimų, bet uždaviau aš patį kvailiausią:
- Kotia, o kas yra "lachudra"?
- Ar čia tas klausimas, dėl kurio tu atvažiavai? - Kotia pasitaisė akinius. Jo trumparegystė buvo labai nežymi, bet kažkas sugebėjo jį įtikinti, kad akiniai jam tinka. Jie iš tikrųjų tiko, be to, su akiniais Kotia atrodė kaip tikrai protingas berniukas iš geros žydų šeimos, dirbantis "kažkur, kultūros srityje". Kitaip sakant - pačiu savimi. - Lachudra, mano naivusis drauge, yra žemiausios prabos prostitutė. Stotyje, sunkvežimyje...
- Sunkvežimyje?
- Ta, žinai, kuri su tolimųjų reisų vairuotojais... - Kotia susiraukė. - Ir pasakysiu tau atvirai, kad kiekvienoje boboje slypi va kaip tik ta lachudra...
- Už tai aš negersiu, - perspėjau iš karto.
- Tai išgerkim tiesiog už bobas. Mes išgėrėm.
- Jeigu tu iš to sielvarto sugalvojai prostitutę išsikviesti... -pradėjo Kotia.
- Ne. O tu pats ko norėjai paklausti?
- Klausyk, tavo gi tėvukas - ginekologas?
- Aha.
- Kokių būna venerinių ligų? Egzotiškų?
- Sunku diagnozuoti? - neiškenčiau aš. - ŽIV, sifilis...
- Šitos visos senos... - atsiduso Kotia. - Aš čia vienam laikraščiui laišką rašau, išpažintį tokio diedo, kuris gyveno palaidą lytinį gyvenimą ir nuo to nukentėjo... Ne sifiliu jis juk užsikrėtė! Ir ne AIDS... Būtų per daug senamadiška ir nuobodu...
- O tu iš asmeninės patirties ką nors parašyk... - kandžiai pasiūliau aš. - Nežinau, seni. Namie galėčiau kokią nors knygą pažiūrėti, o iš atminties... aš pats tai juk ne gydytojas.
Pragyvenimui Kotia užsidirbdavo gana originaliu būdu - jis rašydavo pasakojimus geltonajai spaudai. Tariamai dokumentinius. Visokias ten išpažintis įvairiausių personažų vardu - kaip motina nusidėjo su savo sūnumi, kaip gėjus įsimylėjo normalios orientacijos vyrą kaip zoofilas suliepsnojo aistra dygliakiaulėms, kaip nepilnametę mergaitę suviliojo kaimynas arba mokytojas. Visų šitų kliedesių jis prirašydavo kilometrus - ypač tada, kai jį palikdavo eilinė mergina. O kai lytinis Kotios gyvenimas grįždavo į vėžes, jis pereidavo prie sensacingų istorijų apie skraidančias lėkštes, dvasias ir vaiduoklius, asmeninį garsenybių gyvenimą, masonų sąmokslus, žydų klastas ir komunistų
- 14 - | P a g e
paslaptis. Jam buvo absoliučiai vis tiek, apie ką rašyti, egzistavo tik du kūrybos variantai - apie seksą ir ne apie seksą.
- Gerai, susiraukė Kotia. - Tegu bus ŽIV... galų gale... Aš priėjau prie kompiuterio, pažiūrėjau į ekraną. Palingavau galva:
- Kotia, ar tu pats supranti, ką rašai?
- A? - pastatė ausis Kotia.
- Pažiūrėk, kokia čia frazė? "Nors jai buvo tik šešiolika, subrendusi ji buvo kaip septyniolikos"?
- Kas negerai? - paniuro Kotia.
- Tu nori pasakyti, kad šešiolikos metų mergaitę galima atskirti nuo tos, kuriai septyniolika? Pagal subrendimą?
Kotia kažką neaiškiai numykė. Po to pareiškė:
- Pataisyk ten - vietoj septyniolikos įrašyk dvidešimt.
- Pats pakeisi. - Aš grįžau prie stalo. - Klausyk, kiek galima rašyti šitas nesąmones? Parašytum vieną kartą erotinį romaną, ar ką? Didelį, rimtą. Vis būtų literatūra. Gal net Nobelį gautum arba kokį Bukerį.
Kotia staiga nuleido akis ir aš nustebau supratęs, kad pataikiau tiesiai į dešimtuką. Rašo jis kažką... rimtai rašo. Arba ruošiasi.
Iš tikrųjų Kotiai užtektų taisyklinga kalba aprašyti savo paties gyvenimą, ir išeitų visai smagus pasiskaitymas apie Maskvos bohemą ir aplink ją besisukiojantį jaunimą. Bet šito aš jau nepasakiau -mano manymu, draugiškų pasišaipymų limitas šiandien buvojau išsemtas.
- Bėda man atsitiko, Kotia, - pasakiau aš. Ir pats nustebau, kaip paprastai tai nuskambėjo. Įtikinamai. - Nutiko kažkokia beprotiška istorija...
Žodžiai pasipylė savaime. Kol pasakojau, mes išgėrėm beveik visą konjaką, Kotia kelis kartus nusiiminėjo ir šluostė akinius, o pasakojimui baigiantis iš viso padėjo juos ant televizoriaus. Porą kartų jis šio to paklausė, vieną kartą neištvėrė ir pasitikslino: "O tu neskiedi?"
Kai aš baigiau pasakojimą, buvojau dvylikta nakties.
- Bet tu ir įkliuvai, - pasakė Kotia tokiu tonu, kokiu gydytojas skelbia negalutinę, bet labai liūdną diagnozę. - Jokių dokumentų?
- Jokių.
- Tu... tikrai paso nebuvai pametęs, ar panašiai... dokumentų kokių nors? Gal butą kas nors slapčia perpardavė, tą mergą ten apgyvendino...
- Kotia! Jinai sako, kad gyvena ten trečius metus! Ir dokumentai viską patvirtina! Kotia linktelėjo ir pasakė:
- Iš pirmo žvilgsnio panašu į paprastą buto aferą. Bet... per vieną dieną pakeisti tapetus, plyteles... ką dar?
- Linoleumą.
- 15 - | P a g e
- Aha. O taip pat prisukti naujus čiaupus, išnešti baldus, pastatyti naujus... ir dar sukurti apgyventų namų atmosferą žinai, šlepetes sustatyti, liemenėles sukabinti... Kirilai, vienintelė protinga versija - kad tu meluoji.
- Ačiū.
- Palauk. Aš gi sakau - protinga versija! Dabar - neprotingos. Pirma - tu išprotėjai. Arba pradėjai gerti. Butą pardavei prieš savaitę, kai tave Ania paliko, ir viską pamiršai.
- O dar aš pakeičiau dokumentus, kad butas atrodytų parduotas prieš trejus metus!
- Pirmiausia įsitikinkim, kad dar vakar viskas buvo tvarkoj. Kas nors buvo pas tave atėjęs į svečius?
- Ne, - aš papurčiau galvą. - Palauk, buvo! Igoris vakare buvo užbėgęs. Prašė vieno disko pasižiūrėti.
- Kokio disko?
- Ne erotinio, - vėl neiškenčiau aš. - Multikų japoniškų.
- O koks Igoris?
- Neprisimenu aš jo pavardės, Igoris ir Igoris... landus toks vyrukas, mūsų firmoj dirbo, po to pas priešus persimetė... bet juk tu jį pažįsti! Jis tau kompiuterį surinkinėjo ir pastatė paskiau!
- Ar čia tas, kuris nuo armijos išsisukinėja? - nusišaipė Kotia. - Prisimenu. Numerį jo turi?
- Mano telefonas išsikrovė.
- Tavo gi "Nokia"? Paimk mano įkroviklį, jie visi standartiniai. Sąskaitą už elektrą aš tau paskiau atsiųsiu. - Kotia sukikeno.
Aš išsitraukiau telefoną įjungiau - tikrai patogu, kai įkrovik-lis tinka visiems modeliams, tada pasirausiau atmintinėje.
- Va. Ir kas iš to?
- Paskambink. Kotia paėmė iš manęs telefoną, pavojingai atsilošė su visa taburete - bet jis savimi pasirūpino -
pamačiau, kad remiasi nugara į sieną. Ir tučtuojau žvaliai šūktelėjo:
- Igori? Labas, brangusis. Čia Kotia. Kuriam tu prieš metus kompiuterį surinkinėjai. Kirilo draugas.
Jis pamerkė man akį ir aš pradėjau atkimšinėti butelį, kurį atsinešiau ateidamas.
- Taip, aišku, vėlu. Atsiprašau. Bet labai skubus ir svarbus reikalas. Tu vakar pas Kirilą buvai? Kokia dar "Kikės pristatymo tarnyba"? Ne, nesidomiu. Aš dėl kito reikalo - ar jis vis dar gyvena Medvedkove? Ten pat? Nebuvai anksčiau? Vieno kambario bute, ar ne? Vienas kambarys, sakau! Aha. O butas tvarkingas buvo? Nebuvo remonto, neatrodė, kad žmonės kraustosi? Baik, katu, labai reikia! Aha. O šunį jis turi? Gražus, sakai, šuniukas? O jis vakar Kirilo nekandžiojo? Ne, beveik negirtas. Klausyk, Igori, pasakyk savo bobai, kad kai vyrai kalbasi, trukdyti nereikia! Net jeigu jinai lovoj tavęs laukia... Ką?
Kotia tylėdamas padavė telefoną man. Palingavo galva:
- 16 - | P a g e
- Mokai jaunimą, mokai... švieti seksualiai... vis tiek bobų neauklėja! Taip. Bet liudininką, kiek aš suprantu, tu turi. Vakar tu ten dar gyvenai. Ir tavo šuo laikė tave šeimininku, o ne kokia niekinga būtybe.
- Kotia, aš tau rasiu dar dešimt liudininkų. Roma Litvinovas buvo prieš tris dienas užėjęs, alų gėrėm. O jis pas mane dažnai užeina. Dar kažkas buvo... Tu suprask, aš neišprotėjau. Mano bute gyvena svetimas žmogus. Ir viskas atrodo taip, lyg jis ten gyventųjau seniai.
- Sakai, boba negraži? - atsainiai paklausė Kotia.
- Į damą visai nepanaši.
- Ko tik nepadarysi dėl draugo, - atsiduso Kotia. - Kur jinai dirba?
- Mentui pasakė, kad pardavėja Čerkizovo turguj... batus pardavinėja...
- Siaubas kažkoks, - atsiduso Kotia. - Tikras siaubas. Seniai jau man neteko vilioti pardavėjų. Bet nauji batai man nesutrukdys. - Bet tu jau visai, - pasakiau aš. - Kaip tai gali padėti?
- Bent jau sužinosiu, kas ji tokia. Aš nė trupučio neabejojau Kotios sugebėjimu sugundyti blankiąją Nataliją Ivanovą. Ir jokio
gailesčio aferistei nejaučiau. Bet man šito buvo per mažai.
- Gerai. Ačiū. Bet ką man dar padaryti, patark? Gal kreiptis į spaudą? Kotia prunkštelėjo. Apie spaudą jis buvo nekokios nuomonės.
- Rytoj iš ryto į darbą tu neini. Žodžiu, paskambini šefui, atsiprašai... Kursuoji maršrutu namų valdyba-notaras...
- Tos valdybos seniai jau ne "namų", o "komunalinio ūkio"...
- Koks skirtumas? Žodžiu, apeini visas vietas, kur gali būti dokumentų apie tavo egzistavimą buvusiame bute.
- Pasakysi dar kartą "buvusiame" - gausi į kaktą - niūriai pasakiau aš.
- Atsiprašau. Būsimame. - Kotia vikriai išsisuko nuo mano lėto užsimojimo. - Esamame, esamame... Žodžiu, tu viską apeini, neužmiršti telefono stoties.
- O, tikrai, - apsidžiaugiau aš.
- O paskiau, kai tu niekur nerasi jokių savo dokumentų...
- Kodėl niekur? - Aš akimirksniu išblaivėjau.
- Kirilai, sprendžiant iš aferos masto, tavęs kažkas ėmėsi rimtai. Nesuprantu kas ir kodėl, bet žaibiškai remontuoti butą ir spausdinti netikrus dokumentus, nepaėmus tikrų - būtų kvaila. O tavo nežinomi priešai - ne kvailiai! Taigi dokumentų tu nerandi. Po to eini pas juristą. Pas gerą. Labai gerą jeigu turi pinigų, o ne į paprastą juridinę konsultaciją. Jeigu pinigų neturi, aš galiu paskolinti... ė-ėė... pusę gabalo tikrai paskolinsiu.
- Ačiū, - pasakiau aš. - Nieko, pinigų turiu. Kortelės sąskaitoj dar beveik gabala s, o ir pas tėvu s... žodžiu, žinau, kur jie pinigus laiko.
- Gerai. Juristas duos tau išmintingų patarimų. O aš tuo metu pabandysiu susipažinti su ta bo... -Kotia susivaldė ir narsiai pasakė: - Dama. Nemanau, kad jie tikisi tokio ėjimo.
- 17 - | P a g e
- Jie?
- O ką jinai tau panaši į dievą Šivą? Viena pora rankų plyteles klijavo, kita - tapetus, trečia -linoleumą klojo? Tikrai noriu su tokia susipažinti... Taip! Apie negirdėtą remontą! Dar tu eini į statybų firmą. Gerą firmą rimtą. Pabandyk suvaidinti turtingą psichą. Ir klausinėk, ar galima per aštuonias valandas suremontuoti vieno kambario butą. Vardink visus tuos dalykus, kurie pakeisti tavo bute. Pasakyk, kad nori padaryti staigmeną savo žmonai... kokiai dar žmonai, žiedo tu gi nenešioji... draugei. Ar dar ką nors pasakyk. Ne, draugė atrodys įtikinamiausiai. Labai svarbu, ką jie pasakys...
Kotia atkuto bematant. Ir visai ne konjakas buvo dėl to kaltas, o situacija, kurioje aš atsidūriau. Visada taip gyvenime būna - tavo bėdos tampa tavo draugų pramogomis!
- Aš pernai unitazą keičiau, - pasakojo jis. - Taip... sudaužiau per kvailystę... gerą meistrą radau, negeriantį, pagyvenusį. Juk santechnika, supranti?
Aš iš atsargumo linktelėjau.
- Patyrimo reikia! Patirtis - svarbiausia, - pareiškė Kotia. -Tai va tas senas, patyręs meistras prasikuitė visą dieną. Nuo aštuonių ryto iki dešimtos vakaro. Aš nusikamavau, jis pats nusikamavo... geri meistrai prietarą turi - kol unitazas nepastatytas kaip reikiant, į tualetą eiti negalima. Užtat paskiau pirmiems juo pasinaudoti - šventa jų teisė ir pareiga... Keturiolika valandų! Vienas unitazas! O tavo visas remontas per aštuonias...
Iš virtuvinės spintelės Kotia ištraukė pakelį cigarečių ir peleninę. Aš linktelėjau, nors rūkydavau taip pat retai kaip ir jis. Degtukų Kotia nerado, mes prisidegėm nuo dujinės viryklės.
- O tai kaip tu tą unitazą sukūlei? - paklausiau aš.
- Sakau gi - per kvailystę. Žinai, yra tokios kiniškos petardos, mažos kaip degtukai. Brūkšteli, numeti, jinai sprogsta. Prieš Naujuosius metus vaikai kiemuose sprogdina...
- Ir?
- Aš vasarą buvau su draugais maudytis. Turėjau dėžutę tų petardų, tai ir pradėjau jas mėtyti į vandenį. Jos ne geso, o sproginėjo vandenyje... patiko visiems, žinai. Draugai labai linksminosi. O namo parvažiavau, nusprendžiau parodyti... vienai damai... kad tos petardos vandenyje toliau dega. Negi vonią vandens pripilsi? Aš įmečiau vieną į unitazą... gerai, kad duris uždariau. Taip trenkė - ir unitazas į gabalus! Tik vamzdis liko, o kraštai - tik karūnėlė su smailiais dantukais.
- Hidrodinaminis smūgis, - pasakiau aš. - Sprogimas skystoje terpėje uždaroje erdvėje. Mąstyti reikėjo.
Kotia nesiginčijo. Atsiduso, užsitraukė dūmą. Pasakė:
- Žinai, dar ką... Mane labai jaudina tavo šuo. Tiesiog labai jaudina.
- Ir mentas tą patį sakė...
- Teisybę mentas sakė. Sienas galima perdažyti. Žmonės gali meluoti. Bet šuo neišduos niekada...
Kurį laiką jis rūkė tylėdamas. Po to pasimėgaudamas pakartojo:
- Žmonės gali apgauti. Šuo neišduos niekada... Reikės įrašyti į pasakoj imą apie zoofilą...
- 18 - | P a g e
- Tu toks šlykštus niekšas, - pasakiau aš. - Tikrai rašytojas būsi. Iš žmogaus nelaimės siužetą darai.
- Ne iš žmogaus nelaimės, o iš nuosavos geros frazės, - paprieštaravo Kotia. - Kol kas viskas. Aš pagalvosiu, bet daugiau nieko patarti negaliu. Papasakok geriau, kaip tau su Ania sekasi?
- Niekaip. Ji norėjo stabilumo, tikrumo. Žodžiu - žiedo ant piršto.
- O tu prieš? Laikas ir surimtėti. Ketvirtį amžiaus nugyvenai, o iki šiol trainiojiesi vadybininku prekybos firmoje, atsargines kompų dalis pardavinėji... Čia kas - darbas? Čia tas pat kaip pasakyti: "Dirbu kokybės kontrolierium, prezervatyvus pripūtinė-ju!" Tau reikia gero darbo, geros žmonos, vaiko kokio nors - nors šiokio tokio...
Aš išpūčiau akis.
- Juokauju aš, juokauju, - sumurmėjo Kotia. - Ne man tave mokyti. Bet vis tiek gaila, kad su Ania išsiskyrei, ji man patiko.
Jis, atrodo, nejuokavo. Aš pamąsčiau ir įpyliau mums abiem po lašelį konjako.
- Man irgi gaila, Kotia. Bet taipjau išėjo.
- O Ania liudininke bus, jeigu ką?
- Bus, - tvirtai pasakiau aš. - Mes iš tikrųjų nesusipykom juk, inteligentiškai išsiskyrėm.
- Kai inteligentai išsiskiria, tada ir prasideda pats purvynas... nė vienas santechnikas taip nesugalvos.
- Tau tik santechnikai galvoj... - sumurmėjau aš. - Įpilk geriau... Mes pasėdėjom dar porą valandų. Iki trečio butelio, ačiū Dievui, nepriėjom. Bet ir į antrojo
pabaigą mes įsilinksminom kaip reikiant. Buto praradimas galutinai pavirto nuotykiu. Kotia papasakojo istoriją apie savo tolimą giminaitį, kuris gudriais keitimais, skyrybomis ir vedybomis du vieno kambario butus priešinguose Maskvos pakraščiuose pavertė keturių kambarių butu "beveik centre". Istorija mums kažkodėl pasirodė tokia juokinga, kad mes kvatojomės balsu, ir net kai Kotia pasakė, kad jo giminaitis nuo pervargimo gavo infarktą, jį paliko žmona ir dabar jis kaip kvailys sėdi vienas didžiuliame keturių kambarių bute, ligotas ir niekam nereikalingas, mūsų tai visai nenuliūdino.
Kotia ta proga pastebėjo, kad svarbiausia gyvenime - įvykdyti savo paskirtį, apie tai neva rašė pats didysis mąstytojas Koeljas. O to giminaičio paskirtis, matyt, ir buvo atlikti visas tas grandiozines machinacijas. O prieš įvykdytą paskirtį nublanksta ir prarasta sveikata, ir pabėgusi žmona - viskas tik gyvenimo smulkmenos.
Po to Kotia įkurdino mane ant sofos ir grįžo prie savo nebaigto kūrinio. Aš padėjau galvą ant pagalvės, pranešiau, kad miegas manęs visiškai neima, ir akimirksniu užmigau klausydamasis monotoniško klavišų tarškėjimo.
3
- 19 - | P a g e
Atsibudau aš anksti ir pats nusistebėjau, kad jaučiuosi toks žvalus ir pailsėjęs. Prisiminiau seną anekdotą apie tai, kad būdamas dvidešimties visą naktį geri ir linksminiesi - rytą atsikeli žvalus bei pailsėjęs, sulaukęs trisdešimties visą naktį geri ir linksminiesi, o rytą atsikėlęs jauti, kad visą naktį gėrei bei linksminaisi, o keturiasdešimties ramiai išmiegi visą naktį, o rytą atsibuęs jautiesi, lyg visą naktį būtum gėręs ir linksminęsis. Kadangi aš kol kas buvau tarp dvidešimties ir trisdešimties, tai man dvi vienodos naktys retai pasitaikydavo.
Šita buvo sėkminga.
Kotia dar knarkė. Aš nusimaudžiau duše, išsivaliau dantis pasta apteptu pirštu, pasirausiau šaldytuve ir pasidariau porą sumuštinių su daktariška dešra. Laukti, kada atsibus protinio darbo žymūnas ir laisvo grafiko įkaitas, didelio noro neturėjau. Norėjau veiklos. Norėjau kovoti ir ieškoti, atrasti ir nepasiduoti. Dirstelėjau į miegamąjį.
Kotia miegojo plačiausioje dvigulėje lovoje, kukliai prisispaudęs prie sienos. Aš papurčiau jį už peties.
- Kelkitės, grafe! Kotia sumykė ir prasimerkė. Nustebęs dėbtelėjo į mane.
- Einu aš. Teisybės ieškoti. Namų valdybose, notarų kontorose ir kitose advokatų firmose. Duris užrakink.
- A... Kirilai... - Kotia pasitrynė tarpuakį. - Kažkaip mes vakar per smarkiai... Nekenčiu priekaištų! Net kai man pačiam pagirios.
- Į Cerkizovo turgų važiuosi?
- Į damą pasižiūrėti? Prisimenu, prisimenu... - Kotia krenkštelėjo ir atsisėdo lovoje. - Tiek to, čiuožk... Aš irgi kelsiuos.
- O darbą ar užbaigei? - paklausiau aš.
- O kaipgi... "Mergaitė ir jos šuo". - Kotia atsikėlė ir nukiūtino paskui mane į koridorių. - Gera istorija išėjo, graudulinga... Mažametę mergaitę tvirkino jos dėdė, po to išprievartavo visi klasiokai iš eilės, po toji dirbo viešnamyje Maltoje, o kai sugrįžo į Rusiją pradėjo veisti Maltos aviganius... ir tada surado savo didžiąją meilę...
- Idiotas! - neiškenčiau aš. - Nėra pasaulyje jokių Maltos aviganių! Maltos bolonės yra!
- Čia tu mūsų kinologas, tu ir turi žinoti, - nesutriko Kotia. - O eiliniam skaitytojui vienodai šviečia - ar Maltos bolonė, ar Jorkšyro terjeras... Užtat kokia baigiamoji frazė: "Žmonės gali meluoti. Šuo neišduos niekada!"
- Va-va. "Bukeris", manyk, jau kišenėje, - pasakiau aš eidamas pro duris. Prisiminiau Kešju ir nuotaika kažkaip iš karto subjuro.
Keturias valandas aš važinėjau pirmyn atgal. Susistabdžiau kaukaziečio vairuojamą mašiną kaip šiais laikais ir turi būti Maskvoje. Jo kledaras buvo geresnis negu paprastai, o ir pats vairuotojas man patiko, todėl iš karto susitariau su juo, kad mokėsiu už laiką ir pradėjau sukti po miestą. Namų valdyba, gyvenamųjų patalpų registracijos fondo skyrius... visos tos vietos, į kurias savo valia
- 20 - | P a g e
neitum. Bet man šiandien lyg ir sekėsi. Beveik visur aš patekdavau be eilės, beveik visi biurokratai "suprasdavo mano padėtį".
Kotia buvo teisus.
Visi buto dokumentai buvo įforminti Natalijos Stepanovnos Ivanovos vardu.
Aš nekėliau skandalų. Įforminti - tai įforminti. Kažin ar vertėjo nuteikinėti prieš save smulkius klerkus. Pradžioje reikėjo suprasti visą įvykių vaizdą.
Paskutinį tašką padėjo Ostankino telefonų mazgas. Telefonas taip pat priklausė pilietei Ivanovai.
Ir staiga man į galvą šovė mintis. Aš paprašiau vairuotojo sustoti prie Maskvos Telefonų Stoties Taikos prospekte, priėjau prie kasos langelio ir pasakiau savo numerį.
- Pavardė, - greitakalbe tarškėjo kasininkė.
- Maksimovas.
- Klaida, - šaltai atsakė mergina. - Prašau pakartoti savo numerį.
- Pavardė - Ivanovas, - pasakiau aš. - Užmiršau visai, žmona juk formino...
- Kiek norite įnešti?
- Šimtą rublių, - niūriai pasakiau aš. Taigi iš manęs atėmė net mobilųjį telefoną. Nedidelis, atrodo, praradimas. Bet kuriame
kioskelyje nusipirk komplektą "Bi+" arba "Jeans", o gali ir iš viso sudaryti naują sutartį. Kiek ten buvo mano sąskaitoje? Kokie penki šimtai rublių, ne daugiau...
Siaubas ėmė nuo visai kitos minties. Jie viską apgalvojo! Jie nepraleido net tokios smulkmenos, kaip mobiliojo telefono sutartis!
Nejaugi jie nepraleido absoliučiai nieko?
- Važiuojam į polikliniką, - liepiau aš vairuotojui. - Čia netoli visai... Poliklinika buvo pati paprasčiausia - "tarybinė". Sena, amžinai remontuojama, pilna kosėjančio
jaunimo ir dejuojančių senučių. Jaunimui reikėjo nedarbingumo lapelių, senutėms - bendravimo. Gydytis čia buvo verta tik tuo atveju, jeigu jūsų nedomino rezultatas. Aš ir pats buvau čia prisiregistravęs tik dėl tų nedarbingumo lapelių, kurių retkarčiais vis dėlto prireikdavo.
Liesa mano kortelė dingo. Buvo pilietės Ivanovos kortelė -stora, apspurusi. Ji, matyt, mėgo gydytis...
Išėjęs iš poliklinikos aš pastovėjau, žiūrėdamas į kantriai laukiantį vairuotoją. Kur dėtis benamiui? Bet iš tikrųjų man dar ne taip blogai. Galiu eiti pas tėvus, galiu pas draugus, galiu į darbą...
- Ketvirta valanda baigiasi, - perspėjo vairuotojas.
- Aš toliau pėsčias, - pasakiau
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

* * Gen. time: 0.0176
* © xneox.com