UDK 820(73)-93 Versta iš:
Me88 Stephenie Meyer, NEW MOON, Little,
Brown and Company, New York, 2006
Šioje knygoje vaizduojami veikėjai ir įvykiai yra išgalvoti. Bet koks
panašumas su realiais gyvais ar mirusiais asmenimis yra atsitiktinis
ir nebuvo autorės numatytas.
ISBN 978-9955-38-113-6
Text copyright © 2006 by Stephenie Meyer
This edition published by arrangement with Little, Brown and
Company, New York, USA. AU rights reserved.
© Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Labuckienė, 2008
© Leidimas lietuvių kalba, leidykla „Alma littera", 2008
Savo tėčiui Stephenui Morganui.
Niekas nepatyrė daugiau meilės ir besąlygiško
palaikymo nei aš iš Tavęs.
Aš taip pat Tave myliu.
Džiaugsmai audringi baigiasi audringai
Ir tvykstelėję beregint užgęsta
Lyg parakas liepsnoj.
Viljamas Šekspyras, „Romeo ir Džuljeta"
antras veiksmas, VI scena
[Iš anglų kalbos vertė A. Churginas]
ĮŽANGA
tų klaikių košmarų, kai turi
JAUČIAUSI TAIP, LYG SAPNUOČIAU VIENĄ
bėgti, bėgti, kol plyš plaučiai, tačiau niekaip nepriverti kūno judėti
greičiau. Broviausi pro žmonių spūstį, o kojos darėsi vis sunkesnės
ir sunkesnės, bet milžiniško miesto laikrodžio rodyklės nesulėtėjo.
Nepermaldaujama, abejinga jėga suko jas neišvengiamos pabaigos -
visa ko galo link.
Tačiau tai buvo ne sapnas, ir aš bėgau ne taip, kaip košmare, kad
išgelbėčiau savo gyvastį; skubėjau vaduoti kai ko daug brangesnio.
Mano pačios gyvybė šiandien man maža tereiškė.
Alisa sakė, kad labai tikėtina, jog abi tenai žūsime. Gal pabaiga
ir būtų kitokia, jei Alisai netrukdytų skaistūs saulės spinduliai; tik
aš galėjau laisvai lėkti per šią šviesią, knibždėte knibždančią žmo
nių aikštę.
Tačiau negalėjau bėgti greičiau.
Man buvo nesvarbu, kad mus supa nepaprastai pavojingi prie
šai. Kai laikrodis ėmė mušti valandas ir po mano vangiomis ko-
9
jomis suvirpėjo žemė, supratau, kad pavėlavau, tad apsidžiaugiau,
jog kai kas, ištroškęs kraujo, tik ir laukia progos. Nes jei man šitai
nepavyks, tikrai nebenorėsiu gyventi.
Vėl suskambėjo laikrodis, saulė plieskė pačiame zenite.
1. VAKARĖLIS
ir devyniomis dešimtosiomis
BUVAU DEVYNIASDEŠIMT DEVYNIAIS
procento tikra, kad sapnuoju.
Pirmiausia dėl to, kad stovėjau vaiskiuose saulės spinduliuose -
tokia akinamai skaisti saulė niekuomet nešviesdavo mano mies
telyje Forkse, Vašingtono valstijoje. Antra, žvelgiau į savo senelę
Mariją. Kadangi senelė mirė prieš šešerius metus, tai buvo svarus
įrodymas, kad iš tiesų sapnuoju.
Senelė nedaug tepasikeitė; veidas buvo visai toks pat, kokį pri
siminiau. Oda minkšta, suglebusi, išraizgyta tūkstančių raukšlelių.
Panaši į džiovintą abrikosą, tik aplink kaip debesėlis stirksojo baltų
plaukų kuokštai.
Mūsų lūpos - josios apsuptos raukšlelių - vienu metu nustebu
sios šyptelėjo. Regis, ji taip pat nesitikėjo mane išvysti.
Jau ketinau pulti jos kamantinėti. Norėjau tiek daug ko paklaus
ti: ką ji veikia mano sapne? Ką patyrė per pastaruosius šešerius me
tus? Ar seneliui viskas gerai, ar jie susirado vienas kitą, kad ir kur
11
būtų? Tačiau man prasižiojus ir ji prasižiojo, taigi nutilau, leisdama
jai kalbėti pirmai. Senelė taip pat susičiaupė, ir tada mes abi šiek
tiek suglumusios nusišypsojome.
- Bela?
Tai ne senelė šaukė mane vardu, ir mes abi pasisukome pasižiū
rėti, kas ketina prie mūsų prisidėti. Tiesą sakant, man nereikėjo nė
žiūrėti, ir taip žinojau, kas tai; šį balsą bet kada pažinčiau - ir atsi
liepčiau, nesvarbu, miegu ar ne... gyva esu ar mirusi. Dėl šio balso
pereičiau ugnį ar - ne taip dramatiškai - kasdien šlepenčiau per
nesiliaujantį lietų ir šaltį.
Edvardas.
Nors kaskart suvirpėdavau iš džiaugsmo jį išvydusi - sapne
ar kur kitur - ir nors buvau beveik tikra, kad miegu, mane apėmė
siaubas, kai Edvardas žengė prie mūsų per tvieskiančią saulę.
Išsigandau, nes senelė nežinojo, kad myliu vampyrą - niekas
nežinojo. Tad kaip paaiškinsiu, kodėl skaistūs spinduliai atsimuša į
jo odą ir sudūžta į tūkstančius vaivorykščių, lyg jis būtų krištolinis
ar deimantinis?
Taigi, senele, tikriausiai pastebėjai, kad mano vaikinas tviska. Jam
taip visuomet nutinka saulėje. 'Nesijaudink...
Bet ką gi jis daro? Edvardas gyvena Forkse, lietingiausioje pasau
lio vietoje, vien dėl to, kad galėtų vaikščioti dieną neišduodamas šei
mos paslapties. Bet štai jis grakščiai žingsniuoja prie manęs su nuos
tabiausia šypsena angeliškame veide, lyg aš būčiau vienui viena.
Tą akimirką troškau, kad jo paslaptingi gebėjimai apimtų ir
mane; paprastai jausdavausi laiminga, kad esu vienintelis žmogus,
kurio minčių jis negali skaityti taip aiškiai, lyg jos būtų garsiai reiš
kiamos. Tačiau dabar panorau, kad jis išgirstų ir mane, kad per
skaitytų įspėjimą, kurį jam šaukiau mintyse.
Apimta siaubo dirstelėjau į senelę ir supratau, kad per vėlu. Ji kaip
tik gręžėsi į mane, akys buvo tokios pat paklaikusios kaip mano.
12
Edvardas - vis dar šypsodamasis taip žaviai, kad, atrodė, mano
krūtinė išsipūs ir sprogs - uždėjo delną ant peties ir pasuko mane
į senelę.
Senelės išraiška nustebino. Užuot persigandusi ji droviai žvel
gė į mane tarsi laukdama, kad imsiu bartis. Ji taip keistai stovė
jo - vieną ranką nepatogiai pakėlusi ir sulenkusi ore. Tarsi būtų
apsikabinusi tai, ko nemačiau, kažką neregima...
Tik paskui, kai apsidairiau aplink, pastebėjau didžiulius pa
auksuotus rėmus aplink senelę. Nieko nesusigaudydama kilstelė
jau laisvą ranką ir ištiesiau į ją. Ji tiksliai, lyg veidrodyje, atkartojo
judesį. Tačiau ten, kur turėjo susitikti mūsų pirštai, tebuvo šaltas
stiklas...
Pasijutau apkvaitusi iš siaubo ir sapnas staiga virto košmaru.
Ten buvo ne senelė.
Ten buvau aš. Aš veidrodyje. Aš - sena, susiraukšlėjusi, sudžiūvusi.
Edvardas stovėjo šalia manęs, iki skausmo mielas ir amžinai
septyniolikametis. Veidrodyje jo atspindžio nebuvo.
Jis priglaudė savo ledines tobulas lūpas prie mano suglebusio
skruosto.
- Su gimtadieniu, - sušnabždėjo jis.
•••
Krūptelėjusi pabudau - akys tuoj pat plačiai atsimerkė - ir aiktelė
jau. Vietoj akinančios sapno saulės išvydau blausią, pilkšvą, įprastą
apniukusio ryto šviesą.
Tai tik sapnas, tariau sau. Aš tik sapnavau. Giliai įkvėpiau ir su
skambėjus žadintuvui dar kartą krūptelėjau. Mažas kalendorėlis
laikrodžio ekrano kampe rodė, kad šiandien rugsėjo trylikta.
Tai buvo tik sapnas, tačiau bent vienu atžvilgiu tikrai pranašiš
kas. Šiandien mano gimtadienis. Man sueina aštuoniolika.
13
Ištisus mėnesius bijojau šios dienos.
Per visą smagią vasarą - pačią laimingiausią iš visų mano vasa
rų, laimingiausią iš kieno nors vasarų ir pačią lietingiausią vasarą
visoje Olimpiko pusiasalio istorijoje - ši niūri data tykojo pasaloje
ir laukė, kada galės pulti.
O dabar, kai ji smogė, pasirodė, kad tai dar baisiau nei nuogąs
tavau. Juste jutau, kad tapau vyresnė. Žinoma, kasdien senstu, bet
šįkart buvo kitaip, blogiau, apčiuopiamiau.
O Edvardas niekada nepasens.
Kai nuėjau valytis dantų, bemaž nustebau, kad veidas veidro
dyje nepasikeitęs. Stebeilijau į save, ieškojau ant dramblio kaulo
spalvos odos būsimų raukšlių ženklų. Vienintelės raukšlės buvo
kaktoje, tačiau žinojau, kad jei pavyks atsipalaiduoti, jos dings. Virš
rudų išsigandusių akių nerimastingai išlinko antakiai.
Tai buvo tik sapnas, dar kartą priminiau sau. Tik sapnas... pats
baisiausias košmaras.
Sukirtau pusryčius ir pasiskubinau kuo greičiau dingti iš namų.
Nepavyko visiškai išsisukti nuo tėčio, taigi teko kelias minutes vai
dinti linksmą. Iš visų jėgų stengiausi džiaugtis dovanomis, kurių
prašiau nedovanoti, bet kaskart, kai turėdavau nusišypsoti, pasijus
davau taip, lyg tuoj apsiverksiu.
Važiuodama į mokyklą mėginau susitvardyti. Sunku buvo išmes
ti iš galvos senelės - stengiausi negalvoti, kad tai buvau aš pati, - pa
veikslą. Tačiau jutau vien neviltį, kol pastačiau automobilį pažįsta
moje aikštelėje už Forkso vidurinės ir išvydau Edvardą, ramiai at¬
sirėmusį į savo blizgantį sidabrinį volvą, - kaip marmurinį kokios
nors pamirštos pagonių dievybės atvaizdą. Nė sapne jis nebuvo toks
nuostabus. Ir jis laukė manęs, taip pat, kaip ir bet kurią kitą dieną.
Neviltis išsyk išsisklaidė; jos vietą užėmė nuostaba. Net po pu
sės drauge praleistų metų vis dar negalėjau patikėti, kad nusipel
niau šitokios laimės.
14
Prie jo stovėjo sesuo Alisa, ji taip pat laukė manęs.
Be abejo, Edvardas su Alisa iš tiesų nebuvo giminaičiai (Fork¬
se visi žinojo istoriją, kad daktaras Karlailas Kalenas ir jo žmona
Esmė, abu tikrai per jauni turėti paauglių vaikų, įsūnijo visus bro
lius ir seseris), tačiau jų oda buvo tokia pat blyški, akys tos pačios
keistos gelsvos spalvos, o aplink jas matyti tokie patys į sumušimo
žymes panašūs ratilai. Alisa, kaip ir Edvardas, buvo stulbinančio
grožio. Išmanančiam - tokiam kaip aš - šie bendri požymiai liudi
jo, kas jie tokie.
Išvydusi, kad manęs laukia Alisa, - auksinėmis, iš susijaudinimo
blizgančiomis akimis, su sidabriniu stačiakampiu paketėliu ranko
se, - nejučia susiraukiau. Sakiau Alisai, kad gimtadieniui nenoriu
nieko, ničnieko, nei dovanų, nei dėmesio. Aišku, mano norų niekas
nepaiso.
Trinktelėjau savo penkiasdešimt trečiųjų pikapo dureles - ant
drėgno asfalto nusileido rūdžių lietutis - ir pamažu nuėjau prie jų.
Alisa liuoksėjo pasitikti manęs, jos tarsi fėjos veidelis švytėjo po
styrančiais juodais plaukais.
- Su gimtadieniu, Bela!
- Ššš! - sušnypščiau žvalgydamasi po aikštelę, ar niekas negir
dėjo. Mažų mažiausiai norėjau švęsti šį šiurpų įvykį.
Ji nekreipė į mane dėmesio.
- Dabar išvyniosi dovaną ar vėliau? - nekantraudama paklausė
ji, mums žingsniuojant prie ramiai laukiančio Edvardo.
- Man nereikia jokių dovanų, - suniurnėjau.
Pagaliau ji, rodos, suvokė mano nuotaiką.
- Gerai... tuomet vėliau. Ar tau patinka albumas, kurį atsiuntė
mama? O Čarlio dovanotas fotoaparatas?
Atsidusau. Be abejo, Alisa žinojo, ką gausiu dovanų. Edvardas
buvo ne vienintelis šeimos narys, pasižymintis ypatingais gebėji-
15
mais. Kai tik mano tėvai nusprendė, ką man dovanos, Alisa tai ir
išvydo.
- Taip, dovanos puikios.
- Manau, jie gerai sugalvojo. Juk tik kartą būni abiturientas.
Taigi reikia užfiksuoti įvykius.
- Kiek kartų tu buvai abiturientė?
- Tai kitas reikalas.
Per tą laiką priėjome prie Edvardo, ir jis ištiesė man ranką. Su
griebiau ją, akimirksniu užmiršusi prastą nuotaiką. Jo oda kaip vi
suomet buvo glotni, tvirta ir labai šalta. Jis švelniai spustelėjo man
pirštus. Pažvelgiau į jo akis, tarsi topazo lašelius, ir man ne taip jau
švelniai suspaudė krūtinę. Išgirdęs, kaip daužosi mano širdis, jis vėl
nusišypsojo.
Edvardas pakėlė kitą ranką ir kalbėdamas šaltu piršto galiuku
braukė man aplink lūpas.
- Taigi tarėmės, kad man negalima sveikinti tavęs su gimtadie
niu, tiesa?
- Taip, tiesa. - Man niekuomet nepavykdavo pamėgdžioti jo
oficialaus, nepriekaištingo tarimo. Tokio galėjai išmokti tik praei
tame amžiuje.
- Tiesiog pasitikslinau. - Jis persibraukė delnu sušiauštus bron
zinius plaukus. - Galbūt apsigalvojai? Daugelis žmonių, regis,
džiaugiasi gimtadieniais ir dovanomis.
Alisa nusijuokė, ir jos juokas suskambo kaip sidabriniai vėjo
varpeliai.
- Neabejoju, kad tau patiks. Šiandien visi turės būti tau malo
nūs ir nuolaidūs, Bela. Kas gi čia baisaus? - retoriškai paklausė ji.
- Kad senstu, - vis dėlto atsakiau, ir balsas nebuvo toks ramus,
kaip norėjau.
Nuo šalia stovinčio Edvardo veido pradingo šypsena, lūpos kie
tai susičiaupė.
16
- Aštuoniolika tai dar nedaug, - tarė Alisa. - Juk paprastai tik
sulaukusios dvidešimt devynerių moterys ima nerimauti dėl savo
amžiaus.
- Aš jau vyresnė už Edvardą, - burbtelėjau.
Jis atsiduso.
- Oficialiai, - stengdamasi linksmai kalbėti tarė Alisa. - Bet tik
menkais vienais meteliais.
Aš tuo tarpu galvojau... Jei tik galėčiau būti tikra dėl ateities, ti
kra, kad amžiais būsiu su Edvardu, Alisa ir kitais Kalenais (verčiau
jau ne kaip susiraukšlėjusi senučiukė)... tada pora metų šen ar ten
nieko nereikštų. Tačiau Edvardas buvo kuo griežčiausiai nusistatęs
prieš bet kokias mano permainas. Prieš bet kokią ateitį, kurioje bū
čiau tokia pat kaip jis ir tokia pat nemirtinga.
Padėtis be išeities - taip jis pavadino mūsų ginčą.
Tiesą sakant, nesupratau Edvardo. Kuo gi nuostabus mirtingumas?
Būti vampyru neatrodo taip jau baisu - bent jau tokiu kaip Kalenai.
- Kada pas mus atvažiuosi? - pakeitė temą Alisa.
Sprendžiant iš veido išraiškos, ji ruošėsi kaip tik tam, ko tikė
jausi išvengti.
- Nė neketinau pas jus važiuoti.
- O, būk gera, Bela! - suaimanavo ji. - Juk nesiruoši sugadinti
mums viso džiaugsmo, tiesa?
- Maniau, gimtadienį galiu švęsti taip, kaip pati noriu. .
- Pasiimsiu ją iš Čarlio iškart po pamokų, - nėmaž nekreipda
mas į mane dėmesio pareiškė jai Edvardas.
- Man reikia dirbti, - paprieštaravau.
- Visai ne, - išdidžiai paskelbė Alisa. - Aš jau pasikalbėjau su
ponia Niuton. Ji sukeis tau pamainas. Liepė pasveikinti tave su
gimtadieniu.
- Aš... aš vis vien negaliu atvažiuoti, - lemenau, ieškodama pa
siteisinimo. - Aš, na, aš dar nepasižiūrėjau „Romeo ir Džuljetos"
anglų kalbai.
17
Alisa prunkštelėjo.
- Tu mintinai moki „Romeo ir Džuljetą".
- Bet ponas Bertis sakė, jog turime pasižiūrėti vaidinimą, kad
galėtume įvertinti - Šekspyras tam ir rašė pjesę.
Edvardas pavartė akis.
- Tu jau matei filmą, - užsipuolė mane Alisa.
- Bet ne šešiasdešimtųjų metų. Ponas Bertis sakė, kad tai ge
riausia versija.
Galop Alisa liovėsi šypsotis ir piktai pažvelgė į mane.
- Nesvarbu, lengva bus ar sunku, Bela, šiaip ar taip...
Edvardas nutraukė jos grasinimą.
- Nurimk, Alisa. Jei Bela nori pasižiūrėti filmą, tegu. Tai jos
gimtadienis.
- Ir taškas, - pridūriau.
- Atvešiu ją apie septynias, - toliau kalbėjo jis. - Turėsit dau
giau laiko pasiruošti.
Vėl suskambėjo Alisos juokas.
- Tuomet viskas gerai. Susitiksime vakare, Bela! Bus smagu,
pamatysi. - Ji plačiai nusišypsojo, parodydama savo sveikutėlius
spindinčius dantis. Tada pakštelėjo į skruostą ir man nespėjus nie
ko atsakyti nušokavo į pirmąją pamoką.
- Edvardai, prašau, - pradėjau maldauti, bet jis priglaudė savo
vėsų pirštą man prie lūpų.
- Aptarsime tai vėliau. Pavėluosime į pamoką.
Niekas nebespoksojo į mus, kai atsisėdome į savo įprastą vietą
klasės gale (dabar beveik per visas pamokas sėdėdavome drauge -
įstabu, ko tik Edvardas neišprašydavo iš administratorių). Perne
lyg ilgai draugavome, kad mus apkalbėtų. Net Maikas Niutonas
nebežiūrėjo į mane iš padilbų, dėl to pasijusdavau mažumėlę kalta.
Dabar jis šypsojosi, ir aš džiaugiausi, kad jis, rodos, susitaikė su tuo,
jog būsime tik draugai. Maikas per vasarą pasikeitė - skruostikau-
18
liai išsišovė, veidas nebebuvo toks apskritas, kitaip šukavosi savo
šviesius plaukus. Dabar jie nebestyrojo, užaugo ilgesni ir būdavo
rūpestingai sulipdomi geliu į nerūpestingą šukuoseną. Nebuvo
sunku nustatyti, iš kur jis sėmėsi įkvėpimo, tačiau Edvardo išvaiz
dos taip lengvai nepamėgdžiosi.
Slenkant dienai svarsčiau būdus, kaip išsisukti nuo to, kas šįva
kar įvyks Kalenų namuose. Ne juokas švęsti, kai norisi raudoti. Bet
dar baisiau, kad tikrai sulauksiu dėmesio ir dovanų.
Dėmesys visuomet prastas dalykas, man pritartų bet kuris daž
nai prisišaukiantis nelaimes gvėra. Niekam nepatiktų prožektorių
šviesos, kai veikiausiai dribsi veidu į žemę.
Be to, labai aiškiai visų paprašiau, - tiksliau, paliepiau, - kad šie
met man niekas nieko nedovanotų. Atrodo, ne tik Čarlis su Rene
nusprendė to nepaisyti.
Niekuomet neturėjau daug pinigų, ir manęs tai neslėgė. Renė
mane augino iš vaikų darželio auklėtojos algos. Čarlis iš savo dar
bo taip pat nepraturtėjo - jis buvo policijos viršininkas čia, Fork¬
so miestelyje. Tris dienas per savaitę dirbau vietos sporto prekių
parduotuvėje, ir tai buvo vienintelės mano pajamos. Man pasisekė,
kad tokiame mažame miestelyje gavau darbo. Kiekvienas uždirbtas
centas ėjo į mano menką universiteto fondą. (Universitetas buvo
planas B. Vis dar svajojau apie planą A, bet Edvardas užsispyrė pa
likti mane žmogumi...)
Edvardas turėjo krūvas pinigų - nė nenorėjau spėti kiek. Kaip ir
kitiems Kalenams, Edvardui pinigai bemaž nieko nereiškė. Jie kau
pėsi turint neribotus laiko išteklius ir seserį, stebuklingai gebančią
numatyti pokyčius akcijų rinkoje. Edvardas niekaip nesuprato, ko
dėl nenoriu, kad dėl manęs švaistytų savo pinigus: kodėl jaučiuosi
nejaukiai, kai jis nusiveda mane į prabangų restoraną Sietle, kodėl
neleidžiu nupirkti man automobilio, važiuojančio didesniu nei de
vyniasdešimties kilometrų per valandą greičiu, arba sumokėti už
19
mokslą universitete (jis keistai žavėjosi planu B). Edvardas manė,
kad keliu nereikalingų rūpesčių.
Bet kaip galiu priimti iš jo dovanas, kai neturiu kuo atsidėkoti?
Dėl nesuvokiamos priežasties jis panoro būti su manim. Visa, ką
duoda viršaus, tik dar labiau mane trikdo.
Per visą dieną nei Edvardas, nei Alisa neužsiminė apie mano
gimtadienį, ir aš truputėlį atsipalaidavau.
Pietų susėdome prie savo nuolatinio stalo.
Prie jo vyravo keistos paliaubos. Mes trise - Edvardas, Alisa ir
aš - sėdėjome pietiniame gale. Dabar, kai „vyresni" ir kažkuo bai
sesni (bent jau Emetas tikrai) Kalenų broliai ir sesuo baigė moky
klą, Alisa su Edvardu nebeatrodė tokie bauginantys, ir mes nesė
dėjome čia vieni. Kiti mano draugai - Maikas su Džesika (neseniai
nutraukę santykius ir dėl to tebesijaučiantys nepatogiai), Andžela
su Benu (jų draugystė ištvėrė per vasarą), Erikas, Koneris, Taileris
ir Lorena (nors ją vargiai galėjau vadinti drauge) - sėdėjo prie to
paties stalo, tik kitoje pusėje. Mūsų būrys praretėdavo saulėtomis
dienomis, kai Edvardo su Alisa nebūdavo mokykloje. Tuomet kiti
draugai įtraukdavo mane į savo pokalbius.
Edvardui su Alisa šitoks atstūmimas neatrodė keistas ar žei
džiantis, kaip man būtų atrodę. Jie to beveik nepastebėdavo. Žmo
nės prie Kalenų visuomet pasijusdavo keistai nejaukiai, juos ap
imdavo baimė, kurios priežasčių nė patys nesuprasdavo. Buvau
reta šios taisyklės išimtis. Kartais Edvardas netgi sunerimdavo, kad
pernelyg gerai su juo jaučiuosi. Jis manė, kad kelia pavojų mano
sveikatai - šiai nuomonei karštai prieštaraudavau kaskart, kai tik
jis ją pareikšdavo.
Popietė prabėgo greitai. Pamokos baigėsi, ir Edvardas, kaip pa
prastai, palydėjo mane prie pikapo. Tačiau šįkart jis man atidarė
keleivio dureles. Tikriausiai Alisa parvarys jo automobilį namo, o
Edvardas pasirūpins, kad nepabėgčiau.
20
Susinėriau rankas ir nė nekrustelėdama stovėjau lietuje.
- Šiandien mano gimtadienis, tai gal aš turėčiau vairuoti?
- Vaidinu, kad šiandien ne tavo gimtadienis, pati to norėjai.
- Jei ne mano gimtadienis, tai šįvakar nereikės važiuoti pas tave
į svečius...
- Gerai jau. - Jis uždarė keleivio dureles ir pro mane nuėjo į
vairuotojo pusę. - Su gimtadieniu!
- Ššš, - neryžtingai nutildžiau jį.
Įlipau pro atviras dureles trokšdama, kad jis verčiau būtų priė
męs kitą pasiūlymą.
Man vairuojant Edvardas žaidė su radiju ir nepritardamas krai
pė galvą.
- Tavo radijas prastai gaudo bangas.
Susiraukiau. Man nepatikdavo, kai Edvardas kibdavo prie mano
pikapo. Pikapas buvo puikus - lyg asmenybė.
- Nori puikaus erdvinio grotuvo? Važiuok savo automobiliu.
Taip nervinausi dėl Alisos planų, kurie prisidėjo prie mano ir
šiaip rūškanos nuotaikos, kad žodžius ištariau aštriau, nei ketinau.
Būdama su Edvardu retai kada susierzindavau, tad išgirdęs mano
toną jis sučiaupė lūpas, kad nenusijuoktų.
Kai pastačiau pikapą priešais Čarlio namus, jis ištiesė rankas ir
suėmė mano veidą. Elgėsi su manim labai atsargiai, pirštų galiukais
švelniai spustelėjo smilkinius, skruostus, žandikaulį. Tarsi būčiau
itin trapi. Kaip tik tokia ir buvau - bent jau palyginti su juo.
- Šiandien turėtum būti ypač linksma, - sušnabždėjo jis.
Man į veidą padvelkė saldus jo kvapas.
- O jei aš nenoriu būti linksma? - nelygiai alsuodama pa
klausiau.
Jo auksinės akys suliepsnojo.
- Labai gaila.
Jis pasilenkė arčiau ir priglaudė prie manęs savo ledines lūpas,
nors man jau ir taip sukosi galva. Užmiršau visus savo rūpesčius
21
ir susitelkiau tik į tai, kaip įkvėpti ir iškvėpti - be abejo, jis to ir
siekė.
Jo šaltos, švelnios, lygios lūpos glaudėsi prie manęs, kol apsivy
niojau rankomis jo kaklą ir be didelio džiaugsmo ėmiau jį bučiuo
ti. Pajutau, kaip jo lūpų kampučiai pakilo į viršų, tada jis palei
do mano veidą ir sulenkęs rankas sau už nugaros atkabino mano
pirštus.
Edvardas mūsų kūniškuose santykiuose nubrėžė daug ribų,
siekdamas apsaugoti mano gyvybę. Nors sutikau, kad privalu iš
laikyti saugų atstumą tarp savo odos ir jo aštrių kaip peiliukai nuo
dingų dantų, jam bučiuojant paprastai užmiršdavau tokius bana
lius dalykus.
- Būk gera, prašau. - Jis kvėptelėjo man į skruostą. Dar kartą
švelniai priglaudė lūpas prie manųjų ir atitraukęs sunertas mano
rankas prispaudė man prie pilvo.
Ausyse tvinksėjo. Uždėjau ranką sau ant širdies. Ji pasiutusiai
dundėjo po mano delnu.
- Kaip manai, ar tai kada nors pasikeis? - paklausiau veikiau sa
vęs. - Ar mano širdis kada nors liausis bandžiusi iššokti iš krūtinės
kaskart, kai prisilieti?
- Tikiuosi, kad ne, - kiek išdidžiai tarė jis.
Pavarčiau akis.
- Eime pasižiūrėti, kaip kapojasi Kapulečiai ir Montekiai, gerai?
- Tavo noras man įsakymas.
Edvardas išsitiesė ant sofos, o aš paleidau filmą, nes norėjau grei
čiau išlaikyti pirmąją įskaitą. Kai įsitaisiau ant sofos kraštelio prie
šais Edvardą, jis apsivijo rankomis mano liemenį ir prisitraukė prie
krūtinės. Nebuvo taip patogu, kaip sėdėti atsirėmus į pagalvę, nes
jo krūtinė buvo kieta ir šalta, - ir tobula kaip ledo skulptūra, - bet
man tai, be abejo, labiau patiko. Jis nutraukė nuo sofos atlošo seną
megztą apklotą ir apsupo mane, kad nesušalčiau prie jo kūno.
22
- Žinai, tas Romeo mane visuomet šiek tiek nervino, - tarė jis,
prasidėjus filmui.
- Kuo jis tau nepatinka? - paklausiau mažumėlę įsižeidusi.
Romeo buvo vienas mėgstamiausių mano personažų. Kol nesu
tikau Edvardo, netgi žavėjausi juo.
- Na, pirmiausia, jis įsimyli šitą Rozaliną - tau neatrodo, kad jis
šiek tiek vėjavaikis? O paskui, praėjus kelioms minutėms po vestu
vių, nužudo Džuljetos pusbrolį. Tai ne itin šaunus poelgis. Klaida
po klaidos. Kodėl jis taip atkakliai griauna savo laimę?
Atsidusau.
- Ar nori, kad žiūrėčiau viena?
- Ne, aš vis vien daugiau žiūrėsiu į tave. - Jis pirštais braižė man
ant rankos ornamentus, nuo jo prisilietimo šiurpo oda. - Verksi?
- Tikriausiai, - prisipažinau. - Jei atidžiai žiūrėsiu.
- Tuomet tau netrukdysiu.
Bet ant plaukų jutau jo lūpas, ir tai man trukdė.
Pagaliau filmas prikaustė mano dėmesį - ypač dėl to, kad Edvar
das šnabždėjo man į ausį Romeo žodžius. Palyginti su jo nuostabiu
aksominiu balsu, aktoriaus balsas atrodė silpnas ir kimus. O kai
Džuljeta pabudo ir pamatė, kad jos jaunasis vyras negyvas, Edvar
do džiaugsmui, iš tikrųjų pravirkau.
- Prisipažinsiu, šioje vietoje truputį jam pavydžiu, - tarė Edvar
das, šluostydamas man ašaras plaukų sruoga.
- Ji tikrai labai graži.
Edvardas pasibjaurėjęs purkštelėjo.
- Ne mergaitės jam pavydžiu, o to, kaip lengvai pavyko nusi
žudyti, - pašaipiai paaiškino jis. - Jums, žmonėms, tai taip lengva!
Tereikia išgerti mažą augalų ekstrakto buteliuką...
-. Ką? - aiktelėjau.
- Kartą apie tai jau galvojau, ir iš Karlailo patirties žinojau, kad
lengva nebus. Nė nenutuokiu, kiek būdų nusižudyti Karlailas iš-
23
bandė anuomet... kai suprato, kuo virto... - Jo balsas, skambėjęs
rimtai, dabar vėl pralinksmėjo. - Bet dabar jo sveikata tikrai kuo
puikiausia.
Atsigręžiau, norėdama pamatyti jo veidą.
- Apie ką čia šneki? - paklausiau. - Ką turi galvoje sakydamas,
kad kartą apie tai jau galvojai?
- Pavasarį, kai tavęs... vos nenužudė... - jis nutilo ir giliai įkvė
pė, stengdamasis atgauti pašaipų toną. - Žinoma, bandžiau galvoti
apie tai, kad rasiu tave gyvą, bet viena mano proto dalis kūrė pla
nus blogiausiam atvejui. Kaip sakiau, man tai ne taip paprasta, kaip
žmonėms.
Akimirką galvoje šmėkštelėjo pastarosios mano kelionės į Fi¬
niksą prisiminimai, ėmė svaigti galva. Viską taip aiškiai regėjau:
akinančią saulę, nuo betono kylančias karščio bangas, kai apimta
nevilties lėkiau susitikti su sadistu vampyru, trokštančiu mane
mirtinai užkankinti. Su Džeimsu, laukiančiu veidrodžių salėje ir
laikančiu įkaite mano mamą - bent jau aš taip maniau. Nesuvo
kiau, kad tai klasta. Kaip ir Džeimsas nenumatė, kad Edvardas
skuba manęs gelbėti; Edvardas vos suspėjo atsirasti pačiu laiku.
Negalvodama pirštais perbraukiau pusmėnulio pavidalo randą
ant rankos, kuris visuomet būdavo keliais laipsniais vėsesnis už
kūną.
Papurčiau galvą - tarsi būčiau galėjusi nusipurtyti skaudžius
prisiminimus - ir pabandžiau suvokti, ką norėjo pasakyti Edvar
das. Nemaloniai sugniaužė pilvą.
- Planus blogiausiam atvejui? - pakartojau.
- Taip, neketinau be tavęs gyventi. - Jis užvertė akis, lyg tai būtų
savaime suprantamas dalykas. - Bet nenutuokiau, kaip tai padary
ti - žinojau, kad Emetas su Džasperiu niekuomet nepadės... Taigi
pamaniau, kad galėčiau nuvykti į Italiją ir kaip nors išprovokuoti
Volturius.
24
Nenorėjau patikėti, kad Edvardas kalba rimtai, bet jo, svarstan
čio būdus, kaip atimti sau gyvybę, auksinės akys tapo mąslios ir
žvelgė kažkur į tolį. Staiga įsiutau.
- Kas tie Volturiai? - griežtai paklausiau.
- Volturiai - tai šeima, - vis dar užsigalvojęs paaiškino jis. - La
bai sena, labai galinga mūsiškių šeima. Ko gero, jie iš mūsų arti
miausi karališkajai šeimai. Karlailas, prieš persikeldamas į Ameri
ką, jaunystėje šiek tiek laiko gyveno su jais Italijoje - prisimeni tą
istoriją?
- Žinoma, prisimenu.
Niekuomet neužmiršiu to pirmo karto, kai viešėjau jų namuose,
didžiuliuose baltuose rūmuose girios glūdumoje, prie upės, ir to
kambario, kur Karlailas - Edvardo tėvas daugeliu prasmių - buvo
visą sieną nukabinėjęs paveikslais, vaizduojančiais savo paties isto
riją. Ryškiausia, spalvingiausia ir didžiausia drobė buvo iš Karlailo
laikų Italijoje. Be abejo, prisiminiau keturis ramius vyrus dailiais
serafimų veidais, nutapytus aukščiausiame balkone, iš kurio jie
žvelgė į spalvų margumyną apačioje. Nors paveikslas buvo kelių
šimtmečių senumo, Karlailas - šviesiaplaukis angelas - liko nepa
sikeitęs. Prisiminiau ir tris kitus, senus Karlailo pažįstamus. Edvar
das tos žavios trijulės - dviejų juodaplaukių ir vieno balto kaip
sniegas - niekuomet nevadino Voituriais. Žinojau juos kaip Arą,
Kajų ir Marką - naktinius meno dievus...
- Šiaip jau Volturių verčiau neerzinti, - toliau kalbėjo Edvardas,
nutraukdamas mano apmąstymus. - Jei nenori mirti - ar kaip tai
vadinama mūsų atveju. - Jo balsas buvo toks ramus, kad atrodė,
jog ši perspektyva jam kelia nuobodulį.
Mano įsiūtis virto siaubu. Suėmiau delnais jo marmurinį veidą
ir stipriai suspaudžiau.
- Daugiau niekada niekada niekada negalvok apie tokius daly
kus! - pasakiau. - Kad ir kas man nutiktų, tu negali sau kenkti!
25
- Daugiau niekada nestatysiu tavęs į pavojų, taigi neverta dėl
to ginčytis.
- Pastatysi mane į pavojų! Maniau, jau sutarėme, kad aš pati
kalta dėl visų tų nelaimių, - vis labiau niršau. - Kaip tau galėjo
šauti į galvą tokios mintys?
Mintis, kad Edvardo nebebus, net jei ir pati būsiu mirusi, be
galo skaudino.
- O ką darytum, jei nutiktų priešingai? - paklausė jis.
- Tai ne tas pat.
Regis, jis nematė skirtumo. Sukikeno.
- Jei kas nors tau atsitiktų? - Išbalau nuo tokios minties. - Ar
norėtum, kad aš išeičiau?
Jo tobuluose bruožuose atsispindėjo skausmas.
- Manau, suprantu, ką nori pasakyti... šiek tiek, - prisipažino
jis. - Bet ką aš be tavęs daryčiau?
- Tą, ką darei, kol pasipainiojau aš ir apsunkinau tau gyvenimą.
Jis atsiduso.
- Tu taip ramiai šneki.
- Taip ir yra. Aš tikrai nesu tokia jau įdomi.
Jis ketino ginčytis, bet paskui pasidavė.
- Neverta ginčytis, - priminė jis man.
Staiga surimtėjęs atsisėdo ir stumtelėjo mane į šalį, kad nesi¬
liestume.
- Čarlis? - spėjau.
Edvardas šyptelėjo. Po akimirkos išgirdau, kaip į keliuką įsu
ka policijos automobilis. Tvirtai paėmiau jį už rankos. Su tuo tėtis
kaip nors susitaikys.
Čarlis įėjo su picų dėžėmis rankose.
- Sveiki, vaikai. - Jis nusišypsojo man. - Pamaniau, kad norė
tum padaryti pertrauką ir savo gimtadienio proga nevirti ir ne
plauti indų. Alkani?
26
- Žinoma. Dėkui, tėti.
Čarliui, regis, buvo nė motais, kad Edvardas neturi apetito. Jau
buvo pripratęs, kad Edvardas nevakarieniauja.
- Ar neprieštarausite, jei pasiskolinsiu Belą vakarui? - paklausė
Edvardas, kai mudu su Čarliu baigėme.
Su viltimi pažvelgiau į Čarlį. Galbūt jis įsivaizduoja, kad gim
tadienius reikia švęsti namie, su šeima - tai buvo mano pirmasis
gimtadienis su juo, pirmasis gimtadienis, kai mano mama Renė iš
tekėjo antrą kartą ir persikėlė gyventi į Floridą, todėl nenumaniau,
ko jis tikisi.
- Tai gerai - šįvakar „Jūreiviai" žaidžia su „Soksais", - paaiškino
Čarlis, ir mano viltys žlugo. - Taigi negalėsiu palaikyti draugijos...
Štai. - Jis paėmė fotoaparatą, kurį padovanojo paklausęs Renės pa
tarimo (nes reikės nuotraukų albumui), ir švystelėjo man.
Galėjo pasielgti ir protingiau - mano koordinacija visuomet
buvo prasta. Fotoaparatas praslydo pro mano pirštus ir nuskriejo
ant grindų. Edvardas sučiupo jį, dar nespėjusį atsitrenkti į lino
leumą.
- Gražus perėmimas, - pastebėjo Čarlis. - Jei šįvakar pas Ka
lenus vyks kas nors įdomaus, Bela, nufotografuok. Pažįsti savo
mamą - ji užsigeis pamatyti nuotraukas anksčiau, nei spėsi pa
daryti.
- Puiki mintis, Čarli, - tarė Edvardas ir padavė man foto
aparatą.
Nukreipiau objektyvą į Edvardą ir padariau pirmąją nuotrauką.
- Veikia.
- Tai gerai. Buk gera, perduok Alisai nuo manęs linkėjimus. Ji
jau seniai nebuvo užsukusi.- Vienas Čarlio lūpų kamputis nusviro.
- Ji buvo čia prieš tris dienas, tėti, - priminiau jam.
Čarlis kraustėsi dėl Alisos iš proto. Prisirišo prie jos pavasarį,
kai Alisa padėjo man sergant; Čarlis amžinai jausis jai dėkingas už
27
tai, kad išgelbėjo jį nuo siaubo slaugyti beveik suaugusią dukterį,
kuri pati negalėjo nė po dušu nusiprausti.
- Gerai, perduosiu jai nuo tavęs linkėjimus, - pažadėjau.
- Ačiū. Tai smagaus vakaro, vaikai.
Aišku, jis mus išvarė. Čarlis jau suko į svetainę prie televi
zoriaus.
Edvardas pergalingai nusišypsojo ir paėmęs man už rankos iš
sitempė iš virtuvės.
Kai priėjome prie pikapo, jis man vėl atidarė keleivio dureles,
ir šįkart nesiginčijau. Tamsoje vis dar sunkiai rasdavau nežymų
posūkį į jo namus.
Edvardas važiavo per Forksą į šiaurę, matyt, subjuręs dėl riboto
mano priešistorinio ševio greičio. Kai spustelėjo per aštuoniasde
šimt, variklis suburzgė garsiau nei paprastai.
- Ramiai, - perspėjau jį.
- Žinai, kas tau patiktų? Maža daili audi. Labai tyli, labai
galinga...
- Mano pikapas visai geras. O jei jau prakalbome apie brangius
niekučius, tai būtų geriausia, jei neleistum pinigų mano gimtadie
nio dovanoms.
- Neišleidau nė cento, - patenkintas savimi tarė jis.
- Gerai.
- Gali kai ką dėl manęs padaryti?
- Priklauso nuo to, ko paprašysi.
Jis atsiduso, mielas veidas vėl surimtėjo.
- Bela, paskutinis tikras gimtadienis, kurį šventėme, buvo Eme¬
to 1935 metais. Pasistenk atsipalaiduoti ir nekelk šįvakar rūpesčių.
Jie visi labai jaudinasi.
Visuomet šiek tiek nusigąsdavau, kai jis prabildavo apie tokius
dalykus.
- Gerai, elgsiuosi gražiai.
28
- Turbūt turėčiau tave perspėti...
- Prašyčiau...
- Kai sakau, kad jie visi jaudinasi... turiu galvoje visus,
- Visus? - man užgniaužė kvapą. - Maniau, kad Emetas su Ro¬
zali Afrikoje.
Visas Forksas manė, kad vyresnieji Kalenai šiemet įstojo į uni
versitetą Dartmute, bet aš žinojau, kaip yra iš tikrųjų.
- Emetas norėjo dalyvauti.
- Bet... Rozali?
- Žinau, Bela. Nesijaudink, ji elgsis kuo gražiausiai.
Nieko neatsakiau. Tarsi galėčiau taip lengvai nustoti nerimavu
si. Auksaplaukė dailioji Edvardo „įseserė", ne taip, kaip kita Edvar
do sesuo Alisa, manęs ne itin mėgo. Tiesą sakant, tas jausmas buvo
kiek stipresnis nei paprasta antipatija. Rozali manymu, buvau ne
pageidaujama įsibrovėlė į slaptą jų šeimos gyvenimą.
Dėl dabartinės padėties jaučiausi žiauriai kalta, spėjau, kad dėl
mano kaltės Rozali ir Emetas taip ilgai nebūna namie, nors slap
čia ir džiaugiausi, kad netenka su ja susitikti. Emeto, žaismingo
Edvardo broliuko meškino, pasiilgau. Jis daugeliu atžvilgių buvo
tarsi vyresnėlis brolis, kurio visuomet taip troškau... tik daug daug
baisesnis.
Edvardas nusprendė keisti temą.
- Na, jeigu neleidi tau padovanoti audi, tai gal ko kito norėtum
gimtadieniui?
Praradau balsą, tegalėjau šnabždėti.
- Žinai, apie ką svajoju.
Jo marmurinėje kaktoje įsirėžė gilios raukšlės. Aišku, jis panoro,
kad ir toliau kalbėtumės apie Rozali.
Atrodė, lyg šiandien jau būtume daug dėl to ginčijęsi.
- Tik ne šįvakar, Bela. Prašau.
- Na, gal Alisa man padovanos, ko noriu.
29
Edvardas suurzgė grėsmingu gerkliniu balsu.
- Tai nebus paskutinis tavo gimtadienis, Bela, - prisiekė jis.
- Taip nesąžininga!
Tariausi išgirdusi, kaip jis sugriežė dantimis.
Jau važiavome prie namo. Visuose pirmų dviejų aukštų lan
guose degė skaisčios šviesos. Ant verandos pakraigės kabojo de
gančių japoniškų žibintų girlianda, švelni jų šviesa mirguliavo ant
milžiniškų kedrų, augančių aplink namą. Ant plačių laiptų, vedan
čių prie pagrindinių durų, stovėjo didžiulės vazos su rausvomis
rožėmis.
Suaimanavau.
Edvardas kelis kartus giliai įkvėpė, kad nusiramintų.
- Tai vakarėlis, - priminė jis man. - Pasistenk gerai pasilinks
minti.
- Būtinai, - sumurmėjau.
Jis apėjo aplink pikapą atidaryti man durelių ir padavė ranką.
- Noriu kai ko paklausti.
Jis susirūpinęs laukė.
- Jei išryškinčiau šią juostą, - tariau, sukiodama rankose foto
aparatą, - ar matytumeisi nuotraukose?
Edvardas pratrūko kvatotis. Padėjo man išlipti iš automobilio,
užtempė laiptais ir atidarydamas duris tebesijuokė.
Jie visi laukė erdvioje baltoje svetainėje; kai įžengiau pro du
ris, pasveikino garsiai šaukdami: „Su gimtadieniu, Bela!", o aš
paraudau ir nudelbiau akis. Alisa - spėjau, kad čia pasidarbavo
ji - visus paviršius apdėliojo rausvomis žvakėmis ir dešimtimis
negilių krištolinių vazų su šimtais rožių. Šalia didžiojo Edvardo
pianino stovėjo balta staltiese uždengtas stalas, o ant jo pūpsojo
rausvas gimtadienio tortas, žydėjo dar daugiau rožių, stūksojo
krūva stiklinių lėkščių ir maža krūvelė į sidabrinį popierių įvy
niotų dovanėlių.
30
Buvo šimtą kartų blogiau, nei įsivaizdavau.
Edvardas, pajutęs, kaip susikrimtau, drąsindamas apkabino
mane per liemenį ir pabučiavo į viršugalvį.
Edvardo tėvai Karlailas ir Esmė - kaip visuomet neįtikėtinai
jauni ir mieli - stovėjo arčiausiai durų. Esmė atsargiai mane ap
glėbė ir pabučiavo į kaktą, švelnūs karamelės spalvos jos plaukai
brūkštelėjo man per skruostą. Paskui Karlailas apkabino mane per
pečius.
- Atleisk dėl viso šito, Bela, - iškilmingai sušnabždėjo jis. - Ne
galėjome sustabdyti Alisos.
Už jų stovėjo Rozali su Emetu. Rozali nesišypsojo, bet nors ne
žiūrėjo į mane piktai. Emeto veide švietė plati šypsena. Jau kelis
mėnesius jų nemačiau; buvau užmiršusi, kokia nepaprastai graži
Rozali - bemaž akis skaudėjo į ją žiūrint. Ir negi Emetas visuomet
buvo toks... didelis?
- Visiškai nepasikeitei, - neva nusivylęs tarė Emetas. - Tikė
jausi, kad bus matyti pokyčių, bet štai tu čia, rausvaskruostė kaip
visuomet.
- Labai ačiū, Emetai, - tariau dar labiau parausdama.
Jis nusijuokė.
- Turiu trumpai išeiti. - Jis nutilo ir it koks sąmokslininkas
mirktelėjo Alisai. - Nekrėsk jokių pokštų, kol manęs nebus.
- Stengsiuosi.
Alisa paleido Džasperio ranką ir liuoktelėjo į priekį; ryškioje
šviesoje suspindo visi jos dantys. Džasperis taip pat šypsojosi, bet
laikėsi atokiai. Aukštas, šviesiaplaukis, jis stovėjo atsirėmęs į kolo
ną laiptų papėdėje. Maniau, kad per tas dienas, kurias praleidome
drauge uždaryti Finikse, jis įveikė savo pasibjaurėjimą manimi. Ta
čiau atsikratęs laikinos pareigos mane saugoti jis, kaip visuomet,
traukdavosi nuo manęs kuo toliau. Supratau, kad tai tik atsargumo
priemonė, ir stengiausi pernelyg jautriai į tai nereaguoti. Džasperį
31
Kalenų dieta vargino labiau nei kitus; jam buvo sunkiau atsispirti
žmogaus kraujo kvapui, nes jis trumpiau treniravosi.
- Laikas išvynioti dovanas, - pranešė Alisa.
Ji paėmė man už rankos žemiau alkūnės ir nusitempė prie stalo
su tortu ir žvilgančiais paketėliais.
Nutaisiau kankinės veidą.
- Alisa, kiek prisimenu, sakiau tau, kad ničnieko nenoriu...
- Bet aš nepaklausiau, - patenkinta savimi pertraukė ji. - Iš
vyniok.
Ji paėmė man iš rankų fotoaparatą ir padavė didelę sidabrinę
kvadratinę dėžę.
Dėžė buvo tokia lengva, kad atrodė tuščia. Lapelis ant viršaus
skelbė, kad tai dovana nuo Emeto, Rozali ir Džasperio. Susidrovė
jusi nuplėšiau popierių ir apžiūrėjau dėžę.
Ant jos buvo pavaizduotas kažkoks elektros prietaisas su daug
skaičių pavadinime. Atidariau dėžę, tikėdamasi išvysti dar vieną
lempučių girliandą. Tačiau ji buvo tuščia.
- Hm... dėkui.
Rozali pagaliau išspaudė šypseną. Džasperis nusikvatojo.
- Čia stereoaparatūra tavo automobiliui, - paaiškino jis. - Eme¬
tas kaip tik dabar ją montuoja, kad negalėtum atsisakyti.
Alisa visuomet pralenkdavo mane vienu žingsniu.
- Ačiū, Džasperi, Rozali, - padėkojau jiems, prisiminusi, kaip
Edvardas šiandien skundėsi dėl mano radijo. Supratau, kad tai te
buvo gudrybė, ir nusišypsojau. - Dėkui, Emetai! - garsiau šūkte
lėjau.
Išgirdau jo griausmingą juoką savo pikape ir nenorom nusijuo
kiau pati.
- Dabar išvyniok mūsų su Edvardu dovanas, - tarė Alisa, taip
susijaudinusi, kad balsas skambėjo it varpelio tilindžiavimas. Ran
koje ji laikė mažą pailgą stačiakampį.
32
Nukreipiau į Edvardą tulžingą žvilgsnį.
- Pažadėjai.
Jam dar nespėjus atsakyti, pro duris įsiveržė Emetas.
- Kaip tik suspėjau! - sukrykštė jis ir atsistojo už Džasperio,
kuris irgi prisislinko arčiau nei paprastai, kad geriau matytų.
- Neišleidau nė cento, - patikino mane Edvardas.
Nubraukė man nuo veido plaukų sruogą, ir nuo jo prisilietimo
man ėmė dilgčioti oda.
Giliai įkvėpiau ir pasisukau į Alisą.
- Duok man, - atsidusau.
Emetas patenkintas kikeno.
Paėmiau mažą ryšelį, dėbtelėjau į Edvardą, užkišau pirštą už po
pieriaus krašto ir trūktelėjau po lipnia juostele.
- Velnias, - sumurmėjau, kai popierius įpjovė man pirštą; iš
traukiau apžiūrėti žaizdelės.
Iš mažyčio įbrėžimo išsisunkė lašelis kraujo.
Paskui viskas vyko labai greitai.
- Ne! - suriko Edvardas.
Puolė prie manęs ir bloškė atbulą į stalą. Stalas parvirto, aš taip
pat, nuskriejo tortas ir dovanos, gėlės ir lėkštės. Įvirtau į sudužusio
krištolo krūvą.
Džasperis trenkėsi į Edvardą, garsas buvo toks, lyg daužytųsi
riedantys akmenys.
Pasigirdo ir kitas garsas, šiurpus urzgimas, kuris, rodės, skli
do giliai iš Džasperio krūtinės. Džasperis bandė prasibrauti pro
Edvardą ir kaukštelėjo dantimis prie pat jo veido.
Kitą sekundę Emetas pastvėrė Džasperį iš už nugaros ir suėmė
ji savo stambiais plieniniais gniaužtais, tačiau Džasperis, įsmeigęs į
mane tuščią, paklaikusį žvilgsnį, nesiliovė muistęsis.
Be siaubo, dar jutau ir skausmą. Griuvau ant žemės prie pianino,
instinktyviai atsirėmiau rankomis, norėdama sušvelninti kritimą,
33
ir į jas susmigo aštrios stiklo šukės. Tik dabar rankoje nuo riešo iki
vidinės alkūnės pusės pajutau deginantį, veriantį skausmą.
Apdujusi ir sutrikusi pakėliau akis nuo skaisčiai raudono krau
jo, pliūpčiojančio man iš rankos, ir išvydau karštligiškas šešių alka
nų vampyrų akis.
9 2. SIŪLĖS
tyliame, tvirtame balse
KARLAILAS VIENINTELIS IŠLIKO RAMUS. JO
buvo girdėti per šimtmečius sukaupta darbo ligoninėje patirtis.
- Emetai, Roze, išveskite Džasperį.
Emetas iškart liovėsi šypsojęsis ir linktelėjo.
- Eime, Džasperi.
Džasperis paklaikusiomis akimis bandė ištrūkti iš tvirtų Emeto
gniaužtų, sukiojosi ir bandė įkąsti broliui.
Edvardas, baltesnis už kreidą, pripuolė prie manęs ir gindamas
užstojo savo kūnu. Pro sukąstus dantis sklido perspėjantis urzgi
mas. Supratau, kad jis nekvėpuoja.
Rozali keistai išdidžiu dieviško grožio veidu žengė priešais
Džasperį - laikydamasi saugaus atstumo nuo jo dantų - ir padėjo
Emetui išvesti jį pro stiklines duris, kurias Esmė, viena ranka užsi¬
spaudusi burną ir nosį, laikė atidariusi.
Esmės širdelės formos veidas atrodė susigėdęs.
- Atleisk, Bela, - šūktelėjo ji, sekdama paskui kitus į kiemą.
35
- Praleisk mane, Edvardai, - sumurmėjo Karlailas.
Po sekundės Edvardas linktelėjo ir atsitraukė.
Karlailas atsiklaupė šalia manęs ir pasilenkė iš arčiau apžiūrėti
mano rankos. Jutau, kad mano veidas sustingęs iš siaubo, stengiau
si nusiraminti.
- Štai, Karlailai, - tarė Alisa, paduodama jam rankšluostį.
Jis papurtė galvą.
- Žaizdoje per daug stiklų.
Jis ištiesė ranką ir nuo baltos staltiesės apačios atplėšė ilgą
siaurą juostą. Apvyniojo ja man ranką virš alkūnės ir užveržė,
kad netekėtų kraujas. Nuo kraujo kvapo svaigo galva. Ausyse
zvimbė.
- Bela, - švelniai tarė Karlailas. - Ar norėtum, kad vežčiau tave
į ligoninę, ar man verčiau čia pasirūpinti tavimi?
- Norėčiau likti čia, - sušnabždėjau.
Jei jis nuvežtų mane į ligoninę, nieku gyvu to nenuslėpčiau nuo
Čarlio.
- Atnešiu tavo krepšį, - tarė Alisa.
- Nunešk ją prie virtuvinio stalo, - Karlailas paprašė Edvardo.
Edvardas lengvai mane pakėlė, o Karlailas laikė užspaudęs ranką.
- Kaip jautiesi, Bela? - pasiteiravo Karlailas.
- Gerai. - Mano balsas skambėjo pakankamai ramiai, ir man
tai patiko.
Edvardo veidas atrodė lyg iškaltas iš akmens.
Alisa jau buvo čia. Ant stalo gulėjo juodas Karlailo krepšys, švie
tė maža, bet ryški stalinė lempa. Edvardas švelniai pasodino mane
ant kėdės, Karlailas prisitraukė kitą. Ir iškart ėmėsi darbo.
Edvardas stovėjo šalia manęs, vis dar saugodamas, vis dar ne
kvėpuodamas.
- Gali eiti, Edvardai, - atsidusau.
- Ištversiu, - nepasidavė jis.
36
Tačiau žandikaulis buvo įsitempęs, akys degė iš troškulio, su ku
riuo jis kovojo; jam buvo dar sunkiau nei kitiems.
- Tau nebūtina vaizduoti didvyrio, - tariau. - Karlailas ir be
tavo pagalbos mane sulopys. Pakvėpuok grynu oru.
Susiraukiau, kai, Karlailui kažką darant su mano ranka, pervėrė
aštrus skausmas.
- Liksiu, - užsispyrė jis.
- Ir kodėl tu toks mazochistas? - suniurnėjau.
Karlailas nusprendė man padėti.
- Edvardai, galėtum nueiti paieškoti Džasperio ir jo nura
minti. Neabejoju, kad jis niršta ant savęs, ir vargu, ar klausys ko
nors kito.
- Taip, - karštai pritariau. - Eik ir surask Džasperį.
- Juk galėtum nuveikti ką nors naudinga, - pridūrė Alisa.
Mums šitaip susimokius prieš jį, Edvardas prisimerkė, bet galų
gale linktelėjo ir mikliai iškūrė pro užpakalines virtuvės duris. Bu
vau tikra, kad neįkvėpė nuo to laiko, kai įsipjoviau pirštą.
• Ranka pamažu nutirpo. Nors vaistai numalšino skausmą, žaizdų
neužmiršau ir atidžiai stebėjau Karlailo veidą, kad nereikėtų galvo
ti apie tai, ką veikia jo pirštai. Jis buvo pasilenkęs virš mano rankos,
plaukai ryškioje šviesoje tviskėjo kaip auksas. Mažumėlę pykino,
tačiau nusprendžiau nepasiduoti šiam savo silpnumui. Skausmas
praėjo, jutau tik švelnų dilgčiojimą, bet stengiausi nekreipti dėme
sio. Visiškai netroškau subloguoti kaip koks kūdikis.
Jei Alisa nebūtų atsidūrusi mano regos lauke, nebūčiau paste
bėjusi, kaip ji pasidavė ir išsliūkino iš kambario. Atsiprašydama
šyptelėjo ir pradingo už virtuvės durų.
- Na, štai ir visi, - atsidusau. - Bent jau gebu palaisvinti
kambarį.
- Tu dėl to nekalta, - kikendamas guodė Karlailas. - Taip galėjo
nutikti bet kam.
37
- Galėjo, - pakartojau. - Bet paprastai tai atsitinka man.
Jis vėl nusijuokė.
Palyginti su kitų reakcija, jo ramybė ir atsipalaidavimas dar la
biau stulbino. Veide neįžvelgiau nė menkiausio nerimo. Jis darba
vosi greitais, tiksliais judesiais. Vienintelis garsas, be mūsų ramaus
alsavimo, buvo švelnus skimbčiojimas, stiklo šukelėms viena po
kitos krentant ant stalo.
- Kaip jums tai pavyksta? - paklausiau. - Net Alisa su Esme... -
nutilau ir stebėdamasi pakraipiau galvą.
Nors kiti irgi visiškai atsisakė įprastinio vampyrų maisto, vie
nintelis Karlailas galėjo uosti mano kraujo kvapą nepasiduodamas
pagundai. Be abejo, jam buvo daug sunkiau nei atrodė.
- Metų metai praktikos, - paaiškino jis man. - Dabar
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com