Vile Vel
r\(tr Pttsartt/
TYTOriALBA
Vile Vel
Vx I/'
RO M AN A S
VILNIUS 2006
UDK 888.2-3 Vi-137
© Vile Vel, 2006 © Lina Bastiene, virselio dizainas, 2006 ISBN 9986-16-494-X © „Tyto alba“, 2006
Banga atbega, lyzteli Eglei kojas. Mama stovi salia, ranka prisidengusi akis nuo saules. Jos vaikystes knygoje taip lau-kia Kastycio matute. Bet Kastytj, kaip matyti, marii{ dovanos vilioja...
- Ka. matai, mama? - klausia Ale. - Ar uz sitos juros must} tevelis?
- Ne, uz sitos juros Svedija, - sako mama ir nuleidzia rankq.
- Papasakok apie Svedija, - Ale bruka savo rankel? ma-mai j delncj. Mama apgniauzia jos pirsciukus.
- Tai buvo labai seniai. Must} proteviai jojo, jojo is kazin kur ir prijojo sitq zem?. O cia - kalnai ant kalnii, e ant tH kalnii kalnai ir mazi kalneliai... „Cia mes liksim, cia bus Lie-tuva“, - apsidziauge jie. Bet jauni vyrai taip ilgai buvo kla-joje, kad nebegalejo sustoti, jiems baisiai rupejo, kas ten toliau, uz juros... Taigi jie pasistate laivus, perplauke jura^ rado daug salt} ir uoletq krasta, pavadino jj Svedija ir pali-ko ten savo moteris.
- O kq patys dare?
5
- O patys tais laivais bastesi po visa, pasaulj ir parsiveze namo kitq kalbq.
- Mama, istorija yra mokslas, - grieztai sako Egle.
- Mokslas? Mokslas negali paneigti akivaizdzios tiesos: pazinau juos vos pamaciusi - mes su svedais vienos gen-ties.
- Musxj mokytoja irgi sako, kad mokslininkai kartais/a-taliskai klysta, - jsiterpia Milda, jai patinka erzinti seserj.
- Jus vedat mane is proto, - supyksta Egle ir nubrenda isilgai bangxj tolyn. Vanduo gelia kojas. Saules krastelis bai-gia istirpti juroje. Egle atsigrezia: abi jos seserys ir mama -tik trys bruksneliai pakrantej.
- Mama, tas koncertas poryt, - primena Milda.
- Koks koncertas?
- Tas Vingio parke, tu zadejai mus nusivesti. Ji su mergaitem ir minios girtij piemenxj...
- Negali buti... To as nezadejau.
- Mama, tu ir taip apsimelavusi iki ausij, - Mildai paciai baisu savo zodzixj ir ji kaip prisidirb?s katinas jtraukia gal-vq j kaklq.
- Kcj cia kalbi? - nustemba mama.
- As skambinau tau \ minister!^, tu liepei neskambinti, o as paskambinau, jie sake, kad tu jau du menesiai pas juos nebedirbi, - ispila Milda.
Virtuveje pasidaro labai tylu. Aliute noretij prieiti ir pri-siglausti prie mamos, bet nedrjsta ne pakruteti, o lupyte virpa. Tik mama gali isgelbeti tq lupyt?. Ir ji pabando:
- Matot, as nutariau mesti valdiskq darbq ir radikaliai pa-keisti savo gyvenimq, - kai meluoji, labai paranku kalbeti
6
svetimais zodziais, visi melagiai taip daro. - Kaip tik para-siau skelbimq laikrasciui: „Dalia Meidune pataria moterims visais gyvenimo klausimais.“ Dalia Meidune - mano sla-pyvardis. Priplus turtingxj kliencrq... Tiek turesim pinigii, kad atostogausim prie juros.
Egle tyli. Ji bijo apsigauti, bet ta Meidune ir atostogos prie juros...
- Kada duosi skelbimq?
- Kai tevelis atsius pinigxj, - miglotai zada mama. Egle atsinesa is kambario savo rozin? kiaulyt? ir teskia j
zem?. Mama nespeja sulaikyti... Milda renka nuo zemes pinigus, o Ale sukes. Nieko kita nebelieka - visos kartu ei-na j miestcj, \ redakcijq.
„Kas gali atsiliepti j tokj kvailq skelbimq, - ramina ji save. - Kas gi juo tikes?“
Tevelis isskrido pries trejus metus, vienq geguzes sek-madienj. Milda is vakaro parvilko didziul? puokst? alyvq ir slogaus jxj kvapo tq naktj buvo pilni sapnai. Rytq Aliut? aprenge pirmaja jos suknyte - balta su melynais taskeliais. Ji nesidziauge, nes suknyte nerupejo mamai, ir nenusto-dama vienodai zyze, visai kaip muse lange. Bet mama ne-girdejo, nors laike Al? ant ranku, Jau oro uosto isvykimo saleje tevelis pastate lagaminus ir istiese Alei rankas, o ji jsitvere j mamq saukdama nenenenel Tik tq vienq zodj ir temokejo.
Tevelis buvo linksmas kaip laivas, iskeles bures. Kad pa-erzintq Aliute, nesiojo Mildq. \ jos juokq greziojosi zmo-nes, o Mildai kas - tevo kelione jai buvo tik nuotykis ir pazadetos dovanos. Ir dar proga pasigirti klaseje. Uztat
7
mociute labai jaudinosi. Del txj galimybiij, kurios dabar at-siveria jos sunui. „Koks grazus mano tevelis“, - pagalvojo Egle ir asaros uzspaude gerkl?. Ne, ji neverks prie svetimq zmonixj, ir teveliui nepatiks...
Kai juodas takas nuveze lagaminus ir atejo laikas atsi-sveikinti, mama padeklamavo is „ZalciH karalienes“: ISeini tu drqsiai, vejama dalios. Tik ar besurasi keliq atgalios? Mat te-velis vardu Zilvinas. Jis juokesi, nes mate tik zmonos mei-1?. Kas gali atsitikti? Ji juk neturi dvylikos broliu, Bet ji ir ne Zalchj karaliene. Ji Meda.
Ragelj pakele Egle. Taip anksti skambindavo tik tevelis, todel visos zaibu suleke prie telefono - mama is virtuves, mociute is savo kambario basa, vienais naktiniais.
- Meidunei, - Egle tiesia ragelj motinai.
- Ka. tai reiskia? - klausia mociute, bet jai salta pusnuo-gei, sugrjzta j savo kambarj slepecrq, per t<| laikq mama susitaria su kazkuo susitikti „Neringoj“ pus? astuoniu. Da-bar, rytcj.
- Kas? - Mildq krecia drebulys.
Mama numykia ir paduoda Eglei saukstq, o pati medi-nem kojom eina rengtis - prisidirbo su tuo skelbimu, kad nors mokescrq inspekcijos neprisisauktu,
- Kas cia darosi? - laukia paaiskinimxj mociute, bet nie-kas jai nieko neatsako.
Mociutei tai nepatinka. Kazkas vyksta pastaruoju metu, bet nuo jos slepiama.
- Nezinau, ar dera tau vienai belstis j Jonines, - sako ji marciai.
Sestadienj Viktorija, Medos drauge, vezasi jas j kaima.
8
Meda atsigrezia tarpdury.
- Vienai? O kur mano vyras? Priesai istreme ar tevynej nebeliko duonos?
Tuo metu pagavo Egles zvilgsnj. Kaip kartais svarbu ne-pasakyti per daug.
Vos atsisedo „Neringoj“ ir pasidejo rankas ant tamsiai melynos staldengtes ir baltxj staltieselrq, vienas is ispanis-kai kalbancixj vyrxj, jie dviese pusryciavo priesais, linktele-jo ir nusisypsojo. Jis paprasciausiai malonus ar kabinejasi? Jsizeisti ar jaustis pamalonintai? O vaizduote jau jsisiaute-jo. Jie muzikantai, jq pazjsta, tuoj ateis dirigentas, pabels batuta ir reikes dainuoti. Jeigu isejai \ operetes scenq, tai ir dainuok, niekur nesidesi... Ji pasoko, skaudziai uzsigavo kojq j stalo virsxj - bus melyne, ir kaip tik tada pamate atei-nanciq moterj. Visa tokia sviesi ir trapi. „Ir senatve gali bu-ti grazi“, - smestelejo mintis. Moteris jau ejo artyn, ir Me-dos zvilgsnis uzkliuvo uz jos batxj - ryskiai geltonxj, stora-padzixj. Is kur ji istrauke tuos batus?
- Jus tokia jauna, - pasake moteris ir ranka pasiule ses-tis, lyg taip ir turetij buti, lyg nieko keisto, kad Meda lau-kia jos stovedama. - Ar Meidune - tikra jusxj pavarde?
- Ne, as prasimaniau ir vardq, ir pavarde, - nemato rei-kalo meluoti.
Moteris linktelejo, lyg ir tai buti; savaime suprantama.
- Gal mano prasymas pasirodys jums... - ji kiek pamqs-to rinkdama zodzius. - Man visai nebeliko laiko, visa lai-me, kad radau jusxj skelbimq, - pasiziuri pro langq. - As siandien mirsiu...
1 2 3 4 5 6 7
9
A, stai kas... Meda sulaike kvapq, paskui karciai issisie-pe ir prisimerke, kad nesimatytxj akrq:
- Tai labai rimta, ponia, jums reiketxj kreiptis \ prokura-turq...
Moteris mostelejo - nera reikalo apie tai kalbeti.
- As noriu paprasyti jusij priziureti mano motinos kapq. Matot, man paciai visai vis tiek, kur mane uzkas, bet mama - ji kitokio auklejimo, jai svarbu, kaip su ja mirusia bus elgiamasi.
Nejaugi visus skelbimus perskaito ir \ juos atsiliepia?
- As atsilyginsiu, - moteris subruzdo, erne knistis ranki-neje ir issitrauke apsivelusiq aksomin? dezute, atvoze dang-telj ir parade Medai zieda. - is tolo, is pastales. Ji spejo pa-matyti tik aukso spalvq ir stambiq akj. Tokj panasxj ziedcj kartq jos mamai siule pirkti cigone. Meda buvo dar nedi-dele. „Atstok nuo manes su savo gelezelem, - piktai pasa-ke mama tada cigonei rusiskai. - Pasiieskok kvailesnrq uz mane.“
Moteris istiese dezut?. Ir Meda nedrjso atstumti jos ran-kos. Tegu, paims ta. pigij niekutj, neskaudins ir taip nelai-mingo zmogaus.
- Kur jusij mamos kapas? - atsimine, kad turi to paklausti. Moteris issieme du popieriaus lapus. Viename uzrase ka-
po numerj ir nupiese planq, kaip jj rasti. Kitame parase ziedo dovanojimo aktq. Tikraja Medos pavarde, net asmens kodo pasiklause. Meda visa tai istvere. Paskui moteris dar issieme pageltusj sqsiuvinj rudo kolenkoro virseliais.
- Cia mano dienorastis. Sudeginkit, kai nebereikes. Meda ir su tuo sutiko, jsidejo sqsiuvinj \ ranking - lyg jai
galetxj prireikti svetimo dienorascio.
10
Namie rado vienq Egl?.
- Kodel nevaziavai su mociute \ sodq?
Dukte nemato reikalo tusciai ausinti burnq, laukia, ka_ pasakys mama. Bet Meda nenusiteikusi pasakotis.
- Kur ruosiesi? - Egle jtariai jq stebi.
- Eisiu j porcj jstaigij del darbo.
- Del tos Meidunes mus tik kvailinai? - Egle greita su-pykti, kambario durys trinkt.
Dabar grius \ lovq ir raudos, kol ims dusti.
Ar Meda irgi istisai verkdavo budama trylikos? Neatsi-mena. Vos taip pagalvojo, is karto mintyse isgirdo: „Ar baig-si durniuot?“ - tai bobute pyksta, kam ji rauda arba juo-kiasi skaitydama knygq.
Kai tevai uzmirso jos tryliktq gimtadienj - ruosesi skir-tis, - tada verke tyliai, j pagalv?. Tevas mylejo kitq moterj. Nors vakarais jie uzsidarydavo savo kambario duris, o Meda uzsiklodavo galvq ir uzsikimsdavo ausis, vis tiek girde-davo jh barnius, neisskirdama zodzrq, paskui balsias ma-mos asaras. Meda norejo, kad mama butxj isdidi. Argi gali-ma meil? susigrqzinti kaip skolq? Meda taip nedarys - ne-prasys jq to, ko jie negali duoti, ne neuzsimins apie savo gimtadienj - tai ir bus jos bausme... Tiesa, jie ne nepaste-bejo, kad yra baudziami.
Tevai susitaike, tik mama dabar vis laukdavo jrodymxj, kad vel yra mylima. O Meda skaite knygas. Tik jose viskas buvo daug paprasciau - herojai ten myledavo arba ne.
- Jeigu kas nors skambins... - apsimeta, kad del to jkiso galvq pro duris. Is tiesij norejo jsitikinti, ar gali iseiti, ar nusiramino jos Egle Egluze.
11
Pasisakyti anytai, kad nebedirba, Meda nedrjso. Vis dar iseidavo kas ryta. ir pareidavo su grjztanciais po darbo. Lai-ko turejo j valias, o pinigai tirpo, todel pastate automobilj ir vazinejo miesto transportu. Troleibuse ar autobuse veng-davo sestis salia ko nors - erne vaidentis, kad tai vis zmo-nes is jstaigq, kur ji buvo uzejusi, - per tuos du menesius tiek visokixj skylixj aplanke, tiek „pokalbiu" istvere. Ieskoti darbo - beveik kaip prasyti ismaldos, baisiai nuobodus rei-kalas, bet ji mane, kad moteris gali ir tai isk?sti. Gyvenimo ironija - paskutinej darbovietej jos pareigos buvo gana svarbios, tai zadino smalsumq ir kele jtarimq. Negi prisi-pazinsi, kad isejai palaikydama nepelnytai atieisfc* savo vir-sininkq, - teisybes ieskotojij darbdaviai bijo kaip maro.
Labiausiai zemindavo, kad niekas su ja, atejusia del darbo, nesielge kaip su asmeniu, lyg jstaigos tarnautojas ir ji buttj tik leles, sokancios ritualinj sokj. Siandien vyrisko-sios lyties manekenas atseikejo uzprogramuotq demesio doz?, jsisege dokumentus - mes jums paskambinsime. Ant-roj vietoj rado dailutj moteriska. to paties modelio variants tiek pat mandagumo, tas pats lengvas angliskas akcen-tas. „Jus neperejote konkurso, ponia.“
-Zadejot paskambinti.
- Atsiprasome, visiems skambinome, gal neradome ju-sii namie, ponia?
- Ar nemeluoji?
Mergele ispute akis ir staiga atgavo gyvo zmogaus balsa;
- As cia tarn ir esu. O jus? Ar niekada nemeluojat?
- Vis dar neprarandu vilties, kad esu cia del ko nors kita.
12
Kartq Medcj, dar mazcj, mama nusivede \ atrakcionus Se-reikiskixj parke, tada jj vadino Jaunimo sodu. Tq rytq ji jau sirgo, bet neprisipazino mamai, nes labai norejo pasisupti. Zmonhj sode buvo nedaug, moteris paleido karusel? ir uz-siplepejo su drauge. Dziaugsmo is to buvo maza - pykino ir karusele virto nesibaigianciu kankinimxj ratu. Vos paju-tusi po kojom zem?/ erne vemti, burelis vaikxj susirinko pasiziureti... Parsivedusi mama pamatavo temperature -keturiasdesimt.
Pasirodo, panasus jausmas apima praradus darbq. Vis-kas aplinkui sukasi ir nuo taves nebepriklauso. Kaip jai is-trukti is kvailo sukurio? Stovejo ant Vilnios kranto ir trupi-no antims bandel?. Priejo dvi mamos su savo pupij pede-liais. Meda pasidalijo bandele su jais - tegu pratinasi, ruo-siasi ziemai. Vienas bandeles antims nedave, susikimso \ bur-nq. Kai motina uzriko, kad isspjautii, skubiai prarijo nekram-tes. Mamyte buvo nepatenkinta, erne aukleti Medq.
- O kodel jusij sunus toks alkanas? Ar jus su juo savo dietas isbandot?
Jauna moteris nusitempe bliaunantj vaikq tolyn...
Grjzdama susitiko Angel?. Ji studijavo kartu su Zilvinu. Angele, kaip ir Zilvinas, apsigyne disertacijq ir liko destyti universitete. Zilvinui isvaziavus jos matesi gal du ar tris kartus, bet Angele viskq apie Medq zino.
- Kq dabar darysi? - Angele meilioji, Angele - rupestin-gumo saltinis, Angele - isminties maiselis.
Meda patrauke peciais.
- Zinai, yra zmonhj, kurie apsiimttj auginti tavo mer-gaites. Bent jau mazajcj tai tikrai.
13
1 2 3 4 5 6 7
- Gal tu, Angele, galetum rekomenduoti? Geriau butij uzsienieciai, jie daugiau uzmoka.
Angele pasipute.
- Asnorejau padeti.
- Padek darbo gauti.
- Darbo? Zinai, cia toks atvejis - as nemoku meluoti, to-del nesugebesiu nutyleti, kad tu turi tris vaikus.
- Tu pati turi du.
- Mano vyras ne Amerikoj.
Atrode, kad laiptai kyla \ tq kalnq, kur Sizifas stume ak-menj, bet kazkuriam aukste rado savo buto duris. Uzgule skambutj. Atidare Ale. Issiepusi iki ausxj storai apvedzio-tas lupas...
- Vel sulauzet mano lupdazius? - isejo pikciau, negu ketino.
Sypsena isvypo. Ale kazkq sulemeno ne ispusdama, o jtraukdama orq. As... Man... Treciajj zodj Meda ne tiek isgird0/kiek atspejo.
- Milda!
Ta nusiplese nuo pirsto ziedq ir istiese motinai. Ir gavo per nagus:
- Gal suteiktumet man teis? tureti nors vienq nekraus-tomq stalcixj?
Milda jsizeide ir uzsidare vonios kambary. Kazkq sake, bet per asaras Meda niekaip nesuprato zodzixj.
- Kas ko neskaito?
Vonios kambario durys prasivere:
- As tavo dienorascio neskaitau... - ir vel uzsitrenke.
14
- As jo ir nerasau, - Medai truksta zodziu, Apie kq Mil-da sneka? Ak, aisku, apie rudaj j Scjsiuvinj. - Egle, tu skaitei svetimq dienorastj?
- O kam tau ta moteris dave savo dienorastj? Ar tu jo neskaitysi? - is savo kambario iseina Egle.
- Kiek suprantu, nebera reikalo, tu perskaitei, uzteks, kad papasakosi.
Egle jau issiverke ryfc*, dabar ji gerai nusiteikusi. Kol mama virtuveje prausia Aliutei burnq, svelniai nutrina lupe-les ir isbuciuoja jas, kol sildosi sriubcj, Egle vaiksto is pas-kos ir pasakoja, kad Urale yra upe Ciusovaja ir miestas Ciu-sovoj. Dienorasty parasyta, kaip ji, ta moteris... Ar tu, mama, zinai, kas ji tokia?
- Olga. Olga Radvilaite.
- Taigi Olga rugpjutj nuskrido j Perm?, o is Permes trau-kiniu nuvaziavo \ Ciusovoju. Islipa - ji su trumpom ran-kovem, o aikstej priesais stotj stovi zieminis Leninas - su ausine kepure!
- Kqji ten veike?
- Ieskojo savo tevo.
- Urale? Tevo? Kodel?
- Is kur galiu zinot - ji gi sau dienorastj rase, visai negal-vojo, kad mes skaitysim ir nesuprasim.
Baigiasi sventa serialo valanda ir j virtuv? ateina mociu-te. Meda prisipila sriubos ir nesasi j kambarj - valgydama pasiklausys zinixj. Bet ir zinios jau baigiasi, rodo kriminali-n? kronikq - Seskinej rasta negyva moteris. Manoma, kad ji paslydo ant laiptii ir uzsimuse. Paslysk tu man sitaip -Meda zvilgteli j ekranq: numirel? nesa kazkuo uzkloj?, ma-tyti tik geltoni storapadziai batai. Ji girdi dushi garsq - tai lekste dunksteli ant kilimo. Karsta sriuba nutvilko kojas.
15
Leidosi paguldoma, isgere anytos uzplikytos zolelrq ar-batos. Ale jsitaiso salia ir dainuoja lopsin?: „Liuli liuli du menuliai..." Milda kas dvi minutes deda ranka. prie kak-tos - ar nekarsta, o Egle vis klosto kojas. Bet ir sitaip slau-goma Meda uzmigo.
Kai nubudo, Ale miegojo salia, nusispardziusi uzklotq. Atsikele, susirado rudajj sqsiuvinj. Jrasai prasidejo 1960 me-txj rudenj.
Olga dirbo buhaltere universalineje parduotuveje - Vil-niaus centriniame „univermage“. Vyrxj nebuvo, tik jxj sky-riaus virsininkas, Arkadijus Lvovicius, susisuk?s toks, bet tirpte tirpdavo ja. kalbindamas, porq kartxj kviete \ restora-nq. Ji mane, kad juokauja - turi zmonq, du vaikus. Bobos male liezuviais, kad kita jh skyriaus darbuotoja - Elvyra -neatsisake kvieciama, nes nuo ko gi ji pagimde vaikelj: jo-kio kito vyro su Elvyra jos nemate. Visos kartu ejo aplan-kyti - labai rupejo, ar panasus vaikas \ tevq. Negali sakyt, kad jxj spejimai pasitvirtino - tokio amziaus mazuteliai, ko gero, visi \ Arkadijxj Lvovicrq panasus. Olgai dave palai-kyti - pamoke nugarel? pasideti ant delno, o pirstais pa-remti galvyt?. Vaikelis sukiojo mazq burnyt? \ sonus - ies-kojo kruties. Apie tai nebuvo parasyta, bet Meda staiga pa-juto, kaip labai Olga norejo sitaip laikyti ant delno savo pacios kudikj.
Darbo budavo daug, dedavo ir dedavo mediniais „skait-liukais“ nesibaigiancius skaicixj stulpelius. Kad megztuko alkunes nepradiltxj, siuvosi tokias movas, uzsimaudavo ant rankovixj. Jei jsiveldavo klaida, nesdavosi skaiciuoti namo,
16
kartais per visq naktj nerasdavo paklydusio „vieno min-ty“. Drauges jai pavydejo - buhalterija zinodavo, kada ka_ „ismes“ parduoti. Pries pusvalandj reikedavo apsivilkti pal-tq, kad niekas nejtartij cia dirbant, atsistoti prie prekysta-lio - pardavejij chalateliai juodo atlaso su baltom apykak-laitem - ir nekaltai apziurineti kokj niekq. Kai likdavo pen-kiolika minucrq, jau naujiena placiai pasklisdavo, susigrus-davo minia, stengdavosi isstumti is eiles, visi tik tiesia par-davejoms pinigus, saukia, kokio dydzio reikia.
Per pietii pertraukq Olga istrukdavo nuo savo bendra-darbixj j gastronomy - kavos isgerti. Visoj eilej dazniausiai ji vienintele budavo ne is Zemes ukio ministerijos - minis-terija kaip tik kitapus gatves. Jie garsiai juokaudavo tarpu-savy, ir Olga beveik visus juos is matymo pazinojo, net jsimine vardus. Kartq vienas is tylesnrq vaikinujcj uzkalbi-no ir paskyre pasimatymq: sestadienj po darbo. Kas gi zi-nojo, kad tq dienq keisis pinigai - tokixj dalykxj niekas is anksto nepranesa, bijo. Visos jq skyriaus buhalteres, net Raja Borisovna, ir Arkadijus Lvovicius tq sestadienio po-piete, visq vakarq ir naktj su zmonem is miesto partijos komiteto inventorizavo prekes. Ji diktavo prekrq pavadi-nimus, pilde lapus, o mintyse vis deliojo vaizdus, kur butq ej§ su tuo vaikinu, kq kalbej?. Ne, daugiau jis nebeatejo kavos ir nepaklause, kas atsitiko. Grjzdama paryciais ta_ naktj stengesi apie jj negalvoti. Mama nemiegojo, rusti pa-sitiko koridoriuj: „Su kuo buvai?“ - „Pinigai keiciasi, mama.“ Bet mama neklause. „Niekada nemaniau, kad mano dukte, Olga Radvilaite, bus paleistuve!“ - „Kam jus taip kalbat, mama, juk tai netiesa. Nors man tuoj trisdesimt ir kartais pagalvoju, kad net paleistuve buti geriau negu vie-nai..." Ta. paciq naktj kviete mamai greitajcj.
17
Paskui jrasai vis retesni, beveik visi apie mamq ir jos li-gas, vaistininkes, mainais \ deficitines prekes gaunamus vaistus. Dienorastis visai nutruksta septyniasdesimt ant-raisiais, o paskui astuoniasdesimt pirmaisiais Olga uzraso, kad gavo atsakymq is TSRS Vyriausiosios kalejimxj valdy-bos: paskutines archyve rastos zinios apie tevq - 1942 me-txj ziema. jis buvo kalinamas viename Uralo lageryje. Olga nuskrido \ Perm?/ paskui vaziavo traukiniu - jsimine tiltq per Kamos up? - Ciusovojaus mieste nakvojo viesbutyje -ten moterys ruses buvo jai labai malonios ir nieko neklau-sinejo: kalejimai tebeveike, viesbutyje paprastai nakvoda-vo atvaziavusieji \ pasimatymus.
Lageris buvo aptvertas stack} rqstxj tvora - pro pirmajcj jq jleido ir pro langq dabar ji mate dar vienq lygiai tokicj pat vidin? tvorq. Nieko daugiau apie teva. nesuzinojo: po Stalino mirties visus archyvus isveze, net karo meti} kapi-nixj nebuvo lik?. Olga tik pasedejo ant upes kranto - toli nuo vandens, nes visq pakrant? buvo nugul? pavasarj plukdyti rcjstai ir pilki jxj sonai dziuvo sauleje.
Dar buvo lik? tuscrq lapi}, bet Olga \ juos nieko nebera-se. Kam ji atidave Medai savo dienorastj? Jis liudijo tik jos vienatv?/ nieko daugiau. Pati pasijuto labai vienisa. Pasi-ziurejo j laikrodj - Zilvinas situo metu keliasi j darba. Su-rinko jo numeri.
Zilvine, Zilvinel, jeigu myli, parplauk balta pieno puta... Kiek kartxj ji jau sauke sitq uzkeikimq j kitq vandenyno pus??
- Labas.
- Kas nors atsitiko?
Taip, atsitiko. Viena moteris paslydo ant laipti} ir uzsi-muse.
18
- Ne, nieko, tik... pagalvojau, gal ir tau man?s truksta...
- Aisku, kad truksta, - sako Zilvinas. - Pas mus jau ry-tas, - lyg Meda ne laiku butxj pradejusi intymxj pokalbj.
- Skubi?
- Ne, bet, zinai, spustys, o destytojui paveluoti \ egza-minq...
- Zilvinai, man simtq karttj per dienq reikia tavo patari-mo. Gal net ne patarimo, uztektxj, kad butum salia. Jau-ciuosi tokia bejege...
- Kcj siais laikais reiskia atstumai? As visq laikq su jumis. Juk zinai, kai tik nedirbu, visq laikq galvoju apie tave ir mergaites.
Kcj tu kalbi, mielasai, argi svepli elektroniniai laiskai jvei-kia atstumus? Nejaugi nejauti, kad jau dabar tarp musq kur kas daugiau kilometrxj negu per Atlant^ ir atgal?
- Man atrodo, Zilvinai, kad mes savo jausmus spindu-liuojamjerdv?...
Visata didele, o as toks mazytis mazytis zvirbliukas - kaip bulve.
- Meda, patikek - darau viskq, kad tik butumem kartu. Sianakt atsiguliau antrq - as jrodysiu, kq sugebu, ir dar sj rudenj jie priims mane nuolat dirbti. Tada gausiu zmonis-kq algq ir zaliajcj korta. ir is karto pradesiu rupintis leidi-mais tau ir mergaitems.
- Mes taip nesitarem...
- Kcjtik pati sakei...
- Supranti, net noredama as dabar nebegaleciau isva-ziuot: netycia pasizadejau priziuret vienos moters kapq. Dabar jau dvieju, Gal tu manai, kad numirelius galima ve-ziotis su savim?
1 2 3 4 5 6 7
19
- Apie kqtu?
- Siaip, juokauju. Niekur nenoriu vaziuot...
- Net nejsivaizduoji, kaip cia gera. Cia amzina vasara, -as ne tik apie gamfc*, - cia ir zmonrq santykiai vasariski.
1 2 3 4 5 6 7
Kq gi, vadinasi, niekada neateis ruduo, nuolatinio dar-bo jis negaus, gal nors tada sugrjs namo?
Is pradzhj laiskus Zilvinui ji rasydavo vos ne kasnakt.
Ale sako - mama, gelbek - gabalas: ji bijo vabalxj ir pai-nioja kai kuriuos zodzius, Mildos kojos - vienos melynes, Meda bande aiskintis - Gediminas, toks to berniuko var-das, ziurejo is padilbu; jos su Aiste lenda, jis nuo jxj gynesi, todel ir apsparde, vokiecixj kalbos mokytoja pasikviete Me-dq j mokyklq - Egle per pamokq varte Blinstrubcj, mokytoja knygcj ateme ir nebeatidave, visai nebeatidave, nors Meda buvo nuejusi atsiprasyti, tiek to, tegu sau turi... Ir taip toliau, ir panasiai - ji norejo, kad Zilvinas jausttjsi esqs na-mie, cia, kur mergaites auga, viskq apie jas zinotu, Bet kar-tq jis netycia issidave neperskait?s laisko - daug dirbo, ne-turejo laiko, paskui gavo naujq... Protu Meda suvoke, kad tai tik atsitiktine kiaulyste, taip isejo, bet jautesi kaip nu-skriaustas vaikas. Niekam U4 jos istorijxj nereikejo, niekas jos ir neprase, pati susikure pareigq... Tuo metu susirgo Egle. Kaip tik pasitaike sventes, poliklinika nedirbo, grei-tosios pagalbos gydytoja jsizeide pakviesta - pamanykit, auksta temperatura, galvq skauda, galva - ne pilvas, pra-eis. Meda apsiverke is bejegiskumo, paskambino Zilvinui, o jis tq patj - ar pirmq kartq serga, pasveiks. Aisku, tai cia buvo naktis, o jam sviete saule, jis nemate, kokia Egle is-
20
geibusi, kaip baisiai jai skauda. Meda nepaklause Zilvino, nelauke ryto, susuko Egl? \ antklod?/ nusinese laiptais ze-myn - pati nustebo, kad turi tiek jegij - ir nuveze \ ligoni-n?. Is miegxj prikelta priimamojo sesele nebambedama pa-kviete gydytojq, ta irgi atejo uzsimiegojusi, bet vos uzme-tusi akis j Egl? nusipurte miegus - ko jus taip ilgai lauket, ar nematot, kad visai blogai?..
Kol Egle gulejo ligoninej, Meda Zilvinui nerase. Kai pa-sveiko, viskas lyg ir uzsimirso, tik laiskai liko - vienas kitas sakinys.
Pernai rudenj Meda isdrjso kelioms dienoms isvaziuoti is namtj - \ Svedija, ministerija dalyvavo tarptautiniame projekte... Ta kelione daug dalykxj apverte.
Ir anksciau, ziuredama \ veidrodj, ji zinojo, kad yra gra-zi. Bet kazkodel tik pati sau. Zilvinas jq pravardziavo Anti-nu Donaldu - nejau tai komplimentas? Sulaukusi trisde-simt ketverixj ir perskridusi Baltija. pateko \ laimingxj mo-terxj zem? ir pajuto - ji labai grazi ir laiminga vien del to7 kad yra moteris. O vyrai? Kodel ten tokie ramus vyrai, ji nespejo suvokti, nes svedai vyrai nelabai jai ir rupi - kaz-kaip skaudziai sugele sirdj, kad Zilvinui siuo metu visai tas pats, ar ji grazi. Ko gero, savo pasaulj tures susitvarkyti pati. Zilvinas uz fe to nepadarys, jis lyg apkurt?s - kad ir k^ sakytxj- negirdi.
Bet darbe tuo metu prasidejo tikras jovalas. O pavasarj apskritai liko be darbo. Zilvinui apie tai net neprisiverte parasyti - veliau, kai vel dirbs, viska. ir paaiskins...
Ir dabar padejus ragelj liko tik kartells...
Nesitikejo, kad kapinese tokiu ankstyvu metu bus visai viena. Gerai dar, kad buvo giedra ir ciauskejo simtai vi-
21
sokiausrq pauksciu, Is karto rado kapq. Geles neseniai pa-sodintos ir gausiai palaistytos, atrode, kad kq tik. Buvo ne-jauku, nors ir suprato, kad tai vakar ta moteris, Olga Rad-vilaite, is „Neringos“ atvaziavo cia, sodino geles, laiste, ir zeme nespejo medzixj pavesy isdziuti. Paminklelis sviesaus akmens, nedidelis: „Anastasija Radviliene 1897-1978.“ Ko-del jii abiejij vardai rusiski?
Visai netoli rado kapq, kuris labai tiko jos prasimanytai istorijai.
Planq Meda sukure naktj - ji turi nueiti j prokuraturq ir paaiskinti, kad Olga nepaslydo ant laiphi, jq nuzude, bet suprato, kad teisybes apie pokalbj „Neringoj“ ten pasakyti negales - teisininkai jtars, kad jxj abiejii psichika nestabili, ir nieko nesiims. Kur tad jos galejo susipazinti? Kapinese. Ten susitiko, issikalbejo ir moteris prisipazino bijanti del savo gyvybes. Reikejo tik sugalvoti jtikinama. paaiskinimcj, jei paklaushi, ka. ji pati veike tose kapinese. Atsimine, kad pernai, kai buvo atsivedusi mergaites prie paminklo zu-vusiems Sausio 13-ajc|, mate daug apleistxj zymixj zmoniq kapu, Taigi ji pasakys priziurinti vieno poeto kapq - is mei-les poezijai.
Zeme buvo kieta, zolhj saknys ilgos. Kai is baimes ir jtam-pos kalendama dantimis isplese velenq ir sukiso \ dulkes savo atsinestus gelixj kerelius, vos neapsiverke - atrode, lyg kapq buhl nuniokojes koks beprotis. O gal tik batai pa-nasus? Gal Olga gyva ir sveika?
Prokuroro pusvalandj lauke koridoriuje. Meda mane, kad tokiii vietii nebeliko kartu su tarybq valdzia. Ji net pa-ciupinejo - tamsiai rudi dazai sustir? - kaip varvekliai. Gal
22
reikia, kad prokurorai suzveretxj nuo sitos elgetystes? Ja_ vel apeme baime. Ji pati cia atejo. Kas bus, jeigu jq apkal-tins zmogzudyste? Kiek kartxj zadejo sau elgtis apdairiai? Kas jai ta isprotejusi sene - pati paslydo ar kas nors jai pade-jo - kodel Meda kisasi ne \ savo reikalus? Bet iseiti nedrjso, jiems gali kilti jtarimu, Sedejo susiguzusi, kol begte atbego prokuroras - visiskai nesirupino savo orumu. Balzakas kly-do, ne visada aplinka formuoja zmogu, Tij sienxj jis ne ne-mate, o graziq moterj - taip, moters grozj jis mokejo ver-tinti. Atsiprase, kad teko laukti, jsivede \ kabinetq, pasodi-no prie savo apsiurusio stalo. Jdemiai isklause kvailos isto-rijos. Klausinejo keisciausixj dalykxj - smalsus ar tardo? Ma-tyt, profesinis jprotis - ir smalsu, ir istardo tuo paciu metu. Kazkur paskambino, liepe atidziau atlikti skrodimq, pas-kui ieskojo automobilio ir tardytojo, kad Medq nuveztij j lavonin? atpazinti numireles.
Taip, tai buvo Olga Radvilaite. Tardytojas nusiveze Me-dq j policijq ir surase visus reikiamus popierius. Isejo, o nosis vis dar pilna lavonines kvapq, akys - lavonines vaiz-du, Tarpdury susitiko pazjstamq advokatq.
- Nemalonumai per valdiskus namus? Gal galiu padet?
- Gali. Parasyk teismui prasymq nutraukti santuokq. Jis pakele antakius:
- Kam tau to reikia?
- Zinosiu, kad esu viena, kad neturiu kuo pasikliauti ir todel reikia buti atsargiai ir niekur neljsti.
Viktorija apsidziauge, kai ji paskambino. - Susitinkam „Prie universiteto“ - turesiu dvidesimt mi-nucrq.
23
Skuba pasakoti ir vis zvilgcioja j laikrodj - ryta. ji palyde-jo Niklxj j oro uostq.
- Jis buvo laimingas. Norejo apsimesti, kad jam liudna, bet is tikrujij dziugavo, as maciau. Pasakiau, kad del manes nesirupintij, - musxj Jonines ne kiek ne prastesnes uz jxj Midsomerj.
Viktorija bando savo skausma. pakeisti sarkazmu, yra jsitikinusi, kad butent taip turi elgtis tvirta moteriske. Nik-lus sv?s vasaros saulegrjza. su savo seima. Ir liks su jais atostogxj.
- Skambinau tetai Amiliai, jspejau, kad tikrai atvaziuo-sim, Antanas pazadejo lauzq iki pat dangaus.
Antanas - Viktorijos pusbrolis, Meda jo nepazjsta ir siuo metu jai maziausiai rupi Joninixj lauzas. Pagaliau Viktorija tai pastebi.
- Ko tusiandien tokia tyli?
- Nunesiau j teismq popierius del skyrybu. Viktorija taip tarkstelejo puodukq, kad islaiste kavq.
- {tari, kad tavo vyras Amerikoj turi tokia. viktorija. kaip as?
1 2 3 4 5 6 7
- Nieko jis neturi. Jeigu turetxj kitq moterj, mano telefo-nas netiltxj - manai, Los Andzele nera lietuviu? Kiekvie-nas jaustii pareigq ar malonumq pranesti... Juokingiausia, kad meiluzes versija man siuo metu net labiau patiktu, Bu-txj zmoniskiau. Supranti, nereikia jam nei meiluzes, nei ma-mos, nei manes, nei mergaiciu. Jj apsedo noras jrodyti ame-rikonams, kad yra ne kiek ne blogesnis uz juos. Jis jq ne-kencia ir juos niekina, bet nori, kad jie pripazintq jo talen-tq, juo zavetusi, jam pavydetu, Bandau pasakyti, kad is-maine gyvenimq j mirazcj, bet jis neklauso...
24
Is pradzhj kelias ejo per silq, paskui pusys kiek atsitrau-ke uz kalveUii, nuo jxj liudnais langais dairesi viena kita sena sodyba. Plentas kelis kartus kirto gelezinkelj ir bego salia jo tai is vienos, tai is kitos puses, bet jos nemate ne vieno traukinio. Milda bande jsizeisti, kai mama neleido jsijungti radijo - laukams nereikia muzikos, - bet pyktis greit istirpo ryto sauleje ir ji kartu su Aliute erne skaiciuoti arklius, gandrus ir garsiai skaityti kaimeliij pavadinimus: Baliuliai, Zalavas, Cirkliskis... Birzelis trysko lapxj lapais, tvino zole, iki pasiutimo zydejo lubinai ir ramunes. Vasara skubejo br§sti, kol dar jai skirtas laikas.
- Amzina vasara - tik apgavyste, - nezinia kam pasake Meda. - Atsimenat „Sniego karalien?“ - ta senele, kur bu-vo siek tiek burtininke, norejo sulaikyti Gerdq savo sode -sviete saule, zydejo geles, Gerda pravere vartelius - o ten jau seniai ruduo...
- Mama, ziurek, Pavoveres pasienio uzkarda, - perskai-te Milda. - O as maniau, kad mes vidury Lietuvos.
- Vienos iliuzijos, - nelinksmai nusijuoke Meda. - Nik-lus iesko laimes Midsomery, Zilvinui vaidenas amzina vasara, o mums staiga isbegs \ keliq baltarusrq pasienieciai: „Xto xaida? KyAM Bac H>ice?“
- Mes jiems pasakysim, kad pas Antanq vaziuojam! -rimtai susirupino Ale.
Dabar jau buvo linksma iki pat tetos namu, Antanas vir-to mito herojum, jxj gyneju ir islaisvintoju, ir siaip vienin-teliu vyru Lietuvoj.
25
Namie rado tik senajq Augulien?, tetos Amilios anytq -liesq mazuciuk? senut? su lazdele.
- Dievuliau, kokios grazios mergytes! - dainuote isdai-navo. - Ir visos, ponia, jusu? Kokia tamsta laiminga! - ap-sipyle asarom ir pagloste Alei galvel?.
- Ko ji rauda? - pasitrauke atatupsta Milda.
- Sulauksim senatves, verksim ir mes.
Semite susirupino, kuo ji dabar pavaisins tokias bran-gias viesnias is paties Vilniaus.
- Mes norim tik braskixj, mociute, - gynesi Viktorija. Valge uogas cia pat, lysvej, ir ne neisgirdo, kaip priejo
sugrjz§s is turgaus Antanas.
- Ziuriu, kokios cia sarkos mano braskes lesa, - Antanas jau buciavosi su Viktorija, o netrukus tiese rankq Medai. Eglei pasirode, kad mama... ne, nieko, tikrai nieko, ir pa-bande pamatyti j j mamos akimis - liesas, is aukstumo kiek pakump?s, plaukai isbluk? sauleje, rankq spaudzia tvirtai, vyriskai. „Mano tevelis grazesnis“, - Egle bando atsiminti, kaip atrodo jos tevas, bet sitas vyras isstume is atminties jo vaizdq.
- Ar visos Egles tokios liudnos? - atsigr?zia Antanas j % bet jsiterpia Milda:
- Mes ne sarkos.
- Atsiprasau, panele, dabar jau matau, kad labai apsi-pazinau. Mama seniai liepia nusipirkti akinius, vis ko nors nejziuriu. Kaip man uz tokj baisij netaktq atsilyginti? Gal pakabinti liepoj supynes?
Milda oriai linkteli.
Antanas ir Alei padave rankq.
- Tu nesenas, kodel jos sako, kad tu senas bernas? - pa-klausia Ale.
26
- Kas taip sako? - susirupina jis.
Ale pajunta apsisarmatijusi, zvilgteli \ tirstai nuraudusicj Egl? ir susigesta pati.
- Ar tik ne mano pussesere gandus nesioja? Pasakyk jai -juokiasi puodas, kad katilas juodas, - Antanas ne kiek ne-pyksta, jam net labai linksma. Matyt, jie su Viktorija daz-nai patraukia vienas kita. per dantj.
Ejo kabinti supyniu, bet dar uzsuko pasiziureti parsiu-ku, Auguliai vis dar veise garsiqsias savo kiaules ir apylin-kes zmones parsiukus isgraibstydavo.
- Jie murzini, - nustebo Ale ir liko paglostyti paausixj, senoji mociute parode: kasomi parsiukai griuva ant sono ir kriuksi is malonumo. Egle atsitrauke toliau ir stebejo, kaip Milda laiko kopecias, o Antanas lipa \ liepq.
- Ar tau nemeilios kiaulytes? - priejo mama.
- Su jomis pazaidzia, pazaidzia, o paskui papjauna ir suvalgo.
- Kiaules amzinos, - sako Meda. 1 2 3 4 5 6 7
- Taip ziurint, ir zmones amzini.
- Zinoma, o kam gi as jus net tris buciau gimdziusi? Norm cia buti visada! - mama isskete rankas. - Egluze, kol dar esam abi kartu, - pavyk mane!
Pakviete taip netiketai, kad Egle nejuciom pasileido kartu su mama zemyn prie ezero. Begdama grjzteli ir mato, kaip Antanas, jsilip^s \ liepq, ziuri \ jas. Tegu ziuri, tegu mato, kokia nesubrendusi jos mama.
Ezeras slugsojo apting?s nuo karscio, kvepejo puvan-ciom zolem ir tarytum kalbejo Eglei - ziurek ir jsimink -
27
dovanoju tau ilgiausiq metxj dienq ir kitos tokios daugiau niekada nebus, nepraziopsok.
Atabrado jokio, lieptas ilgas, bet baigiasi melduose. Kaip cia maudytis? Egl? net nupurto jsivaizdavus, kaip zoles braukia per pilvq.
- Mama, cia slykstu ir mes neturim kuo apsirengt.
- Kas nori maudytis, iesko galimybixj, kas nenori, iesko kliucixj, - sako mama, nusirengia nuoga, puksteli spiegda-ma tiesiai \ zoles ir sparciai kapstosi uz meldu,
Egle atsigrezia - namq kiek uzstoja skysti pakrantes me-dziai, o Antano liepoje jau nebera. Mama atplaukia atgal, bando lipti ant liepto, bet jis per aukstas, slysta ir krinta atgal, taip kelis kartus, issitepa visq pilva. ir slaunis puve-siais, tada pasiduoda, brenda juodu dumblu \ krantq.
- Mama, kaip tu atrodai! - Egl? apeme siaubas.
- Negi jie gyvena prie ezero ir niekada nesimaudo? -stebisi mama.
Egle vis greziojasi, ar kas neateina, o mama nuo liepto dar kartq soka \ vandenj - nori nusiprausti.
- Daugiau su tavim neisiu, - sako ji mamai, kai si paga-liau apsirengia.
- Kodel? Reikejo ir tau pabandyt. Kas tas slynas, palyginti su jausmu, kurj patiri plaukdamas - tarp dangaus ir ze-mes... Einam pasivaiksciot.
Ir jos pasuka tolyn nuo Viktorijos tetos namxj, lipa \ kal-nq, prie krumeliu. Egle randa zemuogixi, atsilieka. Meda uzvercia galvq - aukstai aukstai, beveik nejziurimas aki-nancioje sauleje virpa vieverselis. Ne, nebe rytas, sventadie-nio popiete... Dievuleli tu mano, kam jq motinele varo uz nemy-limo! Stai jie abu su Juozoku brenda pieva, jis dar nesipirSo, tik mergina jq. Kad kalba, kad kalba, toks laimingas, nieko aplink
28
nemato, saves issono nemato - bilta kavalieriaus'.Ji kreipia zings-nj desiniau ir peda ji \ dar siltq karvasudi Juozokas bando apsi-mesti, kad nieko neatsitiko, viliasi, kad ji gal ne nepastebejo, eina kaip niekur nieko toliau, stengdamasis nemaciom nusitrinti kojq l zole. Jq apima piktas dziaugsmas - kaipgi ji gali uz tokio teket, kur jos mocios akys?
- Mama, cia tau, - Egle tiesia suvertas ant smilgos ze-muoges, vieversiukas is visos gerkles dziaugiasi rytu...
Meda drebancia ranka nusitraukia vienq uogq - jq visa. smulkiai purto. Kas cia dabar?
Milda supasi, Viktorija padeda tetai ruosti vaises, senoji Auguliene seka Alei pasakq, o Eglei su Meda Antanas ap-rodo savo soda. - motina issiunte, kad viesniai nereiketq seimininkauti. Is pradzixj jis santurus, bet paskui uzsimirs-ta, pasakoja apie obelis taip, lyg nuo jxj priklauso ne tik jo paries, bet ir Lietuvos likimas. Keiciasi klimatas, ateina nau-jos ligos, o jie su tevu, tevas mire pernai, norejo issaugoti senqsias obelii rusis, susirinko visa, kolekcijcj, uzveise mede-lyncj. Eglei Antanas atrodo kiek juokingas, o mamai ne. Pa-sirodo, ji visas tas obelis pazjsta. Vos jis pasako pavadinimq, ji jau pasakoja, kaip prakandus tryksta sultys arba kad obuo-lys visas kiaurai raudonas arba miltingas ir tirpsta burnoj.
- Grabsteinai! Nieko nebesakyk! Mano senelhi obelys issalo dar pries kara. ir dede jau kolukiii laikais pasodino jauna. sodq. Aplink troba. - dvi eiles grabsteinii obelu, Ru-denj tevas atsivezdavo maisa. ar net du - visi namai kve-pedavo. Ne, nera obuoliii, skanesniii uz grabsteinus!
Obuoliai primine tolimas vasaras, rudenis, seniai miru-sius zmones, jii rneil?, rupinimqsi.
29
- Mama! - graiina j realyb? Egle. Meda kurj laikq dar kazkq rnqsto.
- Tu, man rodos, eini pries pazangq, Antanai? - ji galuti-nai jtvirtino „tu“. Kai Meda kalba, jis klausosi, lyg ji sneke-txj negirdeta tarme ir zodzrq prasme ne is karto jj pasiektq ar lyg laukdamas, kq ji dar pasakys: negi jau viskas?
- Is ko ta. pazangq pazint?
- Kaip is ko? Atrodo labai graziai, bet nekvepia, neturi skonio, nezinai, jau suvalgei ar dar nepradejai.
- Kalbi apie tuos obuolius, kur guli miestxj krautuvese? -Antanas sypteli Medai. - Viskas nera taip paprasta: kas gy-va - mirsta. Nunok? alyviniai supuva per dvi tris dienas. Nori obuolixj kiaurus metus - turi taikytis su tuo, kad val-gai tik jxj pakaitalq. O jeigu ne, tai po Kaledxj dziaukis bu-roku, ne obuoliu ir lauk vasaros. Visa beda, kad mes neno-rim pripazint nei rudens, nei ziemos.
- Gal tu visq gaveniq pasninkauji?
- Ne, nepasninkauju, bet manau, kad ir pasninkas turi prasm?. Vasara neamzina, reikia tai priimt kaip realyb?.
- Zemeje yra tokiu. vietq, kur vasara amzina. 1 2 3 4 5 6 7
- O man patinka ziema. Pernai su kaimynxj vaikais sodcj buvom besmegeniais apstat?... - ir uzsiciaupia - rado kuo girtis!
Meda vaizduoteje jau rikiuoja aplink sodq sniego senius, bet kuo aiskiausiai prisimena savo bobut? ir balsiai sako jos zodziais:
- Jusxj tupykla uz tvarto, ziemq joje salta. Antanas israusta, bet ka. cia bepridesi...
- Mano tevelis... - Eglei atrodo, kad dabar pats laikas jj priminti, tik kaip cia tq sakinj pabaigti? - Mano tevelis, kai parvaziuos, irgi uzsiaugins sodq.
30
Antanas nepazjsta jos tevo, nera girders, kaip tas trau-kia per dantj priemiescio sodus ir miescionis sodininkus, bet mama jos neisduoda.
- Galesit is manes pasiimt sodinukxj, - kazko nelinks-mas Antanas.
Daugiau jie nebesikalba, sugrjzta \ kiemq.
Per pietus isejo is kalbos, kad jxj mokyklos matematikos mokytoja mire pries du menesius, mokykla suremontavo jos butcj, bet tinkamo mokytojo nesulaukia.
- Koks sutapimas! - nusisaipe Viktorija. - Meda kaip tik iesko darbo. Galetum atvaziuoti cia mokytojauti: rajono svietimo skyriaus vedejas - mano mokyklos laikxj meile, Algis Mockunas, nori - rekomenduosiu?
Viktorija krete juokus, bent jau taip jai atrode - kas gi vaziuos is Vilniaus \ kaimq ir dar mokytojauti - kur tokj kvailj rasi? Bet teta Amilia juokxj nesuprato, Viktorijos siulyma. prieme visai rimtai. Ji pati anksciau dirbo toje mo-kykloje, paskui vyras susigrqzino tevxj zem?/ erne ukinin-kauti, reikejo jam padeti. Kol kas Antano medelynas tik ryja pinigus ir dar negreit bus kitaip, todel jie augina be-veik viskq - amzinas darbas, bet ziemq ji laisvesne ir kar-tais vis dar pavaduoja serganciq koleg? - labai pasiilgsta mokyklos.
- Esat mokytojavus? - paklause ji Medos.
Ar 9 g klaseje buvo mergaicixi? Ne vienos neatsimena, nes viso jos demesio reikejo bernams. Ji buvo jauna mokytoja, o jie verzte verzesi istrukti is vaikiskxj tamsiai melymj
31
uniformu, Norejo, kad ji pripazintq jq tvarkq. Vesdama pamokq Meda nedrjsdavo atsukti nugaros, net lentoje ra-sydavo persikreipusi, nes nusigrezus jie saujom laidydavo j lempas kreida. ir ji atsokdavo nuo skydelrq su tokiu triuks-mu, lyg kas butxj tratin?s kulkosvaidziu. Arba jerzindavo tokj varguolj Justq ir jis imdavo balsu rekti, todel geriausia buvo stoveti veidu \ klas? ir nenuleisti akixj - tada jie drjs-davo tik jzuliai sypsotis. Kartq jai jtarimq sukele vien tai, kaip ramiai jie sedi - jau kazka. iskrete, suprato, apsidaire ir pamate didziulj vabalq, ropojantj jos link. Kvaileliai, jie mane, kad tas vabalas yra baisesnis uz juos! Lyg kas nors galetijbuti baisesnis.
- Visxj metij neisdirbau, isejau gimdyti Egles, paskui dar grjzau, kai jau laukiausi Mildos, zodziu, turiu ketverrq metq pedagoginio darbo stazq, bet nuo pradzios iki galo mokslo metii neisdirbau.
- Savo tris turi - kasmet stazas auga, - Viktorijai peda-gogine tema nebejdomi.
Pavakare Antanas nuveze jas visas savo senu dzipu nu-simaudyti j baznytkaimj - ten tinkamas atabradas, o Lasa-kas, tas ezeras prie namxj, apej?s dumblu. Maudykla, ma-tyt, is tiesxj gera, nes prie jos buvo susirink? viso miestelio berniuksciai. Jie jzuliai spigino akimis j Egl? ir Mildq.
- As nesimaudysiu, - Eglei nepatinka, kai j ja. spokso.
O Milda nusimete suknyt? ir isdidziai jbrido j vandenj. Taisyklingu krauliu nuplauke j vienq pus?, paskui j kitq -ne veltui mama mokejo uz baseinq. Palydejo gilyn plau-
32
kiancicj Viktorijcj, bet nelabai toll, sugrjzo atgal. Islipo \ pa-cicj berniokxj tirstumq ir net nesiruose jq apeiti.
- Matai, kokia paukstyte! - sucaksejo liezuviu vienas skustagalvis.
Milda atsigreze ir spjove jam \ veidq.
Egle apsidaire - Antanas kiek atsitrauk?s snekejosi su kazkokiu zmogum. Viktorija toll ezere. Bet mamai nerei-kejo jh pagalbos. Akies mirksniu ji prisoko ir jsikibo ber-niokui j petj.
- Kas cia darosi? Ar sitam kraste tokia mada - nematytai mergaitei pasakyti kq nors slykstaus?
- O ko jijsivaizduoja?
- Taigi ji mergaite, ji turi jsivaizduoti! Ka. jus imsit \ zmo-nas, jeigu sitaip... mergaites kalbinsit? Teks abiem atsipra-syti ir elgtis kaip zmonem.
Berniukstis stengesi istrukti.
- Dar ko! Kas tu tokia?
- As nauja jusxj matematikos mokytoja. Matematika, matyt, tuose krastuose buvo stebuklingas
zodis. Berniokas nustojo draskytis.
- As atsiprasau... as nenorejau... Meda atsigr?ze \ Mildq.
- As irgi atsiprasau, bet jeigu vel taip padarys, - Milda pasnairavo \ mamq, - as ir vel jam spjausiu \ snukj...
Meda nuleido rankas. Tuo metu jau priejo Antanas. Ne-belaikomas berniokas skubiai jsoko \ ezerq ir nusieksnia-vo gilyn.
- Kaip jiems paaiskint, kad taip negalima?
- Milda labai vaizdziai paaiskino. Medai taip neatrode.
- Kodel Egle niekur nejlenda?
33
Antanas uzstojo Milda;
- Negalima kiekvienam paslemekui nusileist, o Egle- ji net nedrjso maudytis... O tu tikrai atvaziuotum cia moky-tojaut?
1 2 3 4 5 6 7
- Girdejau, kad kaimuose svetimus liezuviais uzplaka.
- Musxj zmones nepikti, zoledziai.
Antanas prisiruos?s eglisakrq, uzmetus ant lauzo \ pat} dangxj kyla |kait§ spygliai. Egle ziuri \ tarns.*, kur toll toll ant kito kalno dega kitas lauzas ir matyti judantys seseliai. Teta moka daug senxj dainxj, jos labai tiko saukti \ naktj. Kai jie visi kartu is sirdies trauke priedainius, atitare ir eze-ras. Paskui teta nuejo gulti. Atsiremusi \ mamq uzmigo Ale. Ir Viktorija visai apsnudo.
- Eisiu, paguldysiu Al?/ - pasisiule ji.
- Gal ir mums laikas?
- Mama, pabukim dar, - erne prasyti Milda.
- Antanas pavarg?S/ nori pailset.
- As lauksiu ausros, - papriestaravo Antanas.
- Ir as, - tuoj pat \ kompanijq pasisiule Milda.
- Kiek cia liko. Tuoj svis, - nuramino Medq Antanas. Viktorija su Aliute dingo is lauzo apsviesto rato. Meda
juto, kaip vis labiau kaista veidai. Kilo noras kalbet ir juok-tis. Ar Antanas pazjsta Vilnixj? Ne, nors kartq buvo beveik savait? - dar mokinys, su rajono sokejais. Issiaiskina, kad Meda toj pacioj sventej dainavo su savo mokyklos choru.
- O as ir suku galvq, kur esu tave maciusi. Dabar atsimi-niau.
- As ir pats sav?s neatsimenu, - atleido jq nuo tokios pareigos Antanas.
34
- Tikrai ten buvai tu, - ir Meda pasakoja, kaip ji kantriai lauke ilgoj ilgoj eilej prie ledxj, o priesais stovejo bernxj sut-ve, j<| kibino ir vis erzino, kad ispirks visus ledus, taip ir buvo - jiems atiteko paskutines porcijos, o Medai nebeliko ir ji vos neapsiverke is apmaudo, ir tada vienas berniokas, tai ir buvo Antanas, atidave jai savo ledus. Ir labai israudo atiduodamas - mat buvo jau trupuciukq nukand?s.
- Mergaitei prakqstus ledus?.. - lyg ir nelabai tiki Antanas. Meda ir pati nebezino - vaizduote ar atmintis piesia tos
karstos vasaros ir drovaus bernioko vaizdq.
- Buvo, buvo, kaipgi tu neatsimeni!
- Kodel neatsimenu. Atsimenu - tu buvai dangiska suk-nele su ramunem...
Meda nespeja atsakyti, ar turejo tokiq suknel?, nes Egle atsistoja ir sako zemu balsu:
- Nuo jusij kalbxj mane vemt vercia. Ir nubrenda slapia zole \ tamsq.
Meda jq pasiveja ir vedasi abi su Milda miegoti. Antanas lieka prie lauzo vienas ir kurj laikq dar girdi, kaip Milda sliurpsi nosim ir proverksmiais bando issiaiskinti, kodel ji turi nukenteti del kitq kvailumo.
Langas atviras, bet vis tiek karsta ir lova lengvai siubuo-ja, lyg Meda guletii pietxj juroje ant zolixj. Ant rasotos Mis nieks tav§s nemyles ir daugiau nevadins paleistuve... - is at-minties gelmixj banga ismeta romanso nuotrupq. Ant zo-les ji niekada nesimylejo - Zilvinas lepus ir estetas, jam ir paklode ne kiekviena tikdavo... Paskui pats isvaziavo, kur zole vasarq isdega... O vasara ten amzina, todel Medai lieka amzina skaistybe. Ziezirbos lekia j dangtj ir nusileidzia
35
plenimis... Ji pakele galvq, pasiklause, kaip snopuoja Ale, ir isslinko is lovos. Nuo palanges nesimate, ar toll zeme, koja jos nesieke, bet ji turejo buti cia pat. Sokdama Meda skaudziai jsidure \ kazkokj akmeniukq. Kol sulpe is skaus-mo, gavo keistu daiktu per slaunj, bet anksciau, negu spe-jo issigqsti, suprato, kad tai palaida Augulixj kale meilinasi jai vizgindama uodegq. Apsidziauge, kad nereikes eiti lau-kais vienai.
Antano nugara lauzo tone visai juoda. Stumdamas nuo sav?s pripuolusicj kal? atgalia ranka, Antanas grjzteli... ir pasoka nuo kelmo. Lauzo sviesoj skaisciai zydi rausvos naktinixj marskinixj gelytes, ir Meda niekaip nesumoja, ka_ cia pasakius...
- Kambary buvo tvanku, nemaniau, kad atsal? pries ausrq...
Jis greit nusivelka striukel?. Kino herojus butij paties?s ant zoles, bet Antanas apgaubia jai pecius. Kas belieka Medal - sedasi ant rqstgalio, kur sedejo ir pirma. Kokia kvai-sa, bara ji save, negi jis sitiek metij lauke, kol ji... pasirodys is Vilniaus? Aisku, kad turi moterj. O ji... Meda laiko pasi-remusi rankomis galvq, kad jis nematytii liepsnojancrq skruostu. Svinta, rukas glebiais ima griuti is virsaus - vejas is tiesxj atnese saltq ok*. Ji dar kartq pabando apsimesti, kad viskas gerai, kad nieko cia tokio...
- Mes tau sugadinom svent? - butum praleid?s naktj su savo draugais, - turi omeny draug?.
- Man buvo smagu, - paprastai sako Antanas. Medai butij kur kas maloniau isgirsti, kad neturi jis nei
draugxj, nei draugrq, ir staiga juste pajunta, kad nera jo-kios kitos moters... Tik kas is to? Nuo mano delno lig tavo skruosto - tukstantis varstij...
36
- Eisiu, jau prasvito.
- Palauk, uzgesinsiu ugnj.
Prie namxj jis lyg ir noretxj jq pabuciuoti, bet Meda is-sprusta is glebio, paduoda striukel? ir ropsciasi ant palan-ges, ner uz ko uzsikabinti, koja nuslysta. Visq t<| laikq jis stovi ant tako. Kai Meda suvokia, kad galejo kartu su An-tanu ir pro duris jeiti, jau per velu, jausdama jo zvilgsnj perkelia kojasjvidu,
Rytq Viktorija uzsimano blynxj - kaime rytais turi buti ke-pami blynai. Teta su mociute baznycioj, o viesnios misias pramiegojo. Viktorija net jraudusi kuria ugnj, Meda plaka blynams teslq. Rytas toks, kad kyla noras sneketi niekus:
- Kaip manai - jeigu buciau istekejusi uz tavo pusbrolio, o ne uz Zilvino?
- Ne tq kryptj renkies - is Vilniaus tekama j Amerikq, ne j kaimq, - nusijuokia Viktorija.
- Kas gi tq kryptj nurode?
- Kas nurode, nezinau, bet jos nebepakeisi. Sitas krastas -vakarykste diena.
- Ar del to vakarykste, kad tu is jo isvaziavai? - Meda neiskencia nejgelusi draugei.
- TaiP/ as isvaziavau, o ka- gi tu cia butum veikusi? Sitom rankelem karves melzusi? Jeigu butum nors kartq maciusi mano mamos rankas - po dvidesimties metij fermoj visq pirstii sanariai issinere ir sustiro - vieni gumbai. Ir tokiom rankom ji toliau melze tas prakeiktas karves! O tu gi karv? ratu apeini.
- Aciu, kad paaiskinai priezastj, pasirodo, karvixj baime eina is pasamones gelmixj - sitas gyvulys baisus, nes jj rei-kia melzti!
37
- Tau neteko uostyt karves papilves rytq vakaraj Medos teisybes jausmas neleidzia nutyleti:
- Taip, taip, suprantama, kur kas dvasingiau kiekvien^ rytq kiurksot spusty ir uostyt automobilixj smarv?.
- Palyginai! Net nesupranti, kq kalbi. As visa tai maciau, kai augau, visus tuos burokus, bulves, kiaules. Kasvakar pries uzmigdama vietoj poterixj kartodavau, kad as is sito meslo iskopsiu. O tavo jau tevai neatsigrezdami pabego, tu kaimo nebepazjsti, jeigu butum savo kailiu patyrusi, net mintis cia sugrjzti nekiltu,
1 2 3 4 5 6 7
- Kokiq gi nepaprastq laim? mano tevai atrado mieste? „Akropolf ant Seskines ozo?
- O kq tu turi pries „Akropolj"?
- Turiu tris dukteris. Tas urvas be saules sviesos joms siulo - pirk, pirk, o as vis tq patj ir tq patj: nera pinigxj, nera pinigxj - bijau, kad jos man?s ims nek?st...
- Gal manai, kad kaime kitaip? Kad kaimas ne tas pacias reklamas kas vakarq per televizijq mato? Tik turi maziau galimybiii visa tai jsigyt, todel jq pavydas ir pyktis ant viso pasaulio kur kas didesnis!
- Nepastebejau tavo tetos piktumo. Ir tu visai be reikalo jaudinies, as juk tik pajuokavau...
- O man pasirode, kad noretum patikrint, ar esi gei-dziama...
Meda vypteli:
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com