www.Elkn 9
Shoko Tendo
jakudzos
gangsterio dukters atsiminimai
o*uom
www.Elknygos.lt
šoluruojantys memuarai, kurhj Jjponijoje parduotd net' leidimų
1T
Mano žvilgsnis nukrypo į kairęjo ranką. Suprotau, iš kur pro tvarstį
sunkiasi kraujas, }is nusipjove mažylį pirštą.
www.Elknygos.lt
Shoko Tendo
JAKUDZOS MĖNULIS
Gangs-erio duk-ers a-siminimai
Iš anglų kalbos verė JURGITA JĖRINAITĖ
www.Elknygos.lt
Turinys
PIRMAS SKYRIUS ANTRAS SKYRIUS TREČIAS SKYRIUS KETVIRTAS SKYRIUS PENKTAS SKYRIUS ŠEŠTAS SKYRIUS SEPTINTAS SKYRIUS AŠTUNTAS SKYRIUS DEVINTAS SKYRIUS
Plaukianys debesys Pigūs malonumai
Spidas
Meiluiiai
Apildas Ta-uiruo-ė
Properša
Grandinės
Išsiskyrę keliai
7
19
45
69
89
117
133
161
185
Pabaigos iodis
197
Arpilnas -as mėnulisf
201
www.Elknygos.lt
PIRMAS SKYRIUS
Plaukian-ys debesys
Aš, jakudzos dukė, gimiau 1968 meų žiemą. Buvau rečia iš keurių mano ėvui Hirojasu ir moinai Saomi gi-musių vaikų. Brolis Daikis buvo dvylika meų vyresnis, po jo gimė sesuo Maki, vyresnė už mane vos porą meų. O Nacuki, penkeriais meais jaunesnė už mane, buvo mūsų šeimos pagranduke. Mes visuome- ją vadinome Načian*.
Esame kilę iš Tojonakos Osakos šiaurėje. Be kai bu-vau visai maža, persikrausėme j visiškai naują namą kioje mieso pusėje, Sakai rajone. Namas buvo nuosabus. Už dvivėrių mealinių varų balais ir rausvais azalijų krūmais apsodinas vingiuoas akmenų akelis vedė iki paradinių durų. Namas japonų sandarais buvo didžiulis: kiekvienas urėjome savo kambarį, be o, buvo sveainė, valgomasis, du japonų siliaus aamio** kambariai ir darbo kamba-rys, kuriame ėvas varkė reikalus ir priiminėjo lankyojus. Prisimenu, visi namai kvepėjo šviežiai supjau-a mediena.
* -čian (-chan) - mažybinė priesaga, varojama prie vaikų arba labai arimų, jaunų moerųvardų. **• Ta-amis - Šiaudinis demblys, skir-as grindims išklo-i.
8 mv&famt&t
Mūsų sveainės langai vėrėsi j pilies griovio siliaus venki-nį, kurio vandenyje grakščiai nardė įvairiaspalvės auksinės žuvelės. Mes negi urėjome baseiną, kuriame vasarą pra-žaisdavome kiaurą dieną. Už mano miegamojo lango augo aukša žydini vyšnia, savoiška mano bičiulė. Mėgdavau nusineši savo rūpesčius ir problemas po jos vainiku ir pa-sėdė-i.
Be o, kad buvo vieos jakudzos bosas, mano ėvas u-rėjo dar ris kius verslus: kelių ir ilų saybos kompa-niją, saybos firmą ir nekilnojamojo uro verslą. Mums, vaikams, ėvas buvo neaprėpiama asmenybė. Jis buvo pa-mišęs dėl mašinų, visuome urėjo keleą pačių naujausių japoniškų ir užsienieiškų auomobilių modelių, jau nekal-ban apie Harley ir kius moociklus. Mūsų garažas primi-nė ransporo parodą su obula nupoliruoų auomobilių ir moociklų eile. Aišku, jo niekada neenkino serijiniai pa-vyzdžiai, odėl laisvalaikiu jis nuola obulino savo raus. Jeigu per raudoną šviesą šalia susodavo koks nors ipas su senu galingu laužu, jis imdavo birbini varikliu kaip lenk-ynininkas, o užsidegus žaliai, išmindavo akseleraorių iki dugno. Mano ėvas prie vairo buvo kaip anis vandenyje. Kanrioji mano moina maldaudavo nevažiuoi aip greiai, o mane, vos pajusdavau greiį, visuome užliedavo milži-niškas malonumas.
Kiekvieną savaigalį mūsų šeima karu važiuodavo pir-kinių arba papieaui į resoraną. Kai išeidavome iš namų, ėčio krokodilo odos piniginė būdavo išsipūusi lyg sam-bų grobį prarijusi gyvaė. Mama visuome asisėsdavo prieš -rijų dalių veidrodį a-lik-i šukuosenos ir smulkme-
www.Elknygos.lt
Jakudzos mėnulis 9
niško makiažo riualo. Ji išeidavo plonais balais piršais gniauždama rausvą skėį, o aš eidavau įsikibusi į kią ranką ir spoksodavau į mamos žiedą su opalu, kuriame vaivo-rykšės spalvomis asispindėjo saulė. „Kai užaugsi, jis bus -avo", - sakydavo ji man šypsodamasi.
Tėis būdavo labai užsiėmęs savo grupuoės reikalais ir kiais darbais, ačiau pirmą Naujųjų meų savaie visuomet praleisdavo su šeima. Negalėdavome sulauki, kai kibsim į mamos paruošą šveninį salą: sojos padaže viras dar-žoves, soras saldaus omleo riekes, cukruoas juodąsias pupas, su ryžiais pašuinus, auksinius kašainius, gražiai paiekus riaukšėje juodo lakuoo medžio lėkšėje. Nau-jųjų dieną pavalgę visa Šeima išeidavome į arimiausią šven-yklą sukalbėi pirmos Naujujų meų maldos. Mes, vaikai, išraukdavome likimo riinėlį ir prašydavome ėvų perskai-yi jį ir mums paaiškini. Toks buvo kasmeis Tendų šei-mos riualas. Kai pradėjau lankyi mokyklą, per Naujuo-sius meus ėis įdėjo man į delną mažo varpelio pavidalo -alismaną.
- Čia -au, Šioko.
Tas alismanas šildė man delną, rodės, šiluma smelkiasi giliai į vidų. Pasikabinau jį an kuprinės ir per perrauką pa-ilindžiavusi piršu paskęsdavau smagiuose Naujųjų meų prisiminimuose.
Mano ėvai visuome buvo geri, ik griežai žiūrėjo drausmės. Negi namų šeimininkei buvo užgina mus le-pini. Mums valgan niekuome nebuvo leidžiama žiūrėi -elevizorių. Turėdavome padėko-i prieš valgį ir pavalgę,
www.Elknygos.lt
10 SHOKOTENDO
privalėjome nusineši lėkšes. Buvome auklėjami senoviš-kai, be- man -ai pa-iko.
Mūsų namai nuola šurmuliavo nuo žmonių: avyksan-čių ir išvyksančių auomobilių pardavėjų, juvelyrų, kimo-no pardavėjų, siuvėjų ir panašiai. Buvo smagu augi okia-me nuos-abiame pasaulyje.
Senelis iš ėės pusės mylėjo mane labiausiai iš visų vai-kaičių. Viena dieną, kai buvau rejų, jis supo mane an kelio dainuodamas: „Šioko, Šioko" ir kažkaip užmigo. Pasirodo, mirė nuo širdies smūgio. Po keverių meų, kai pradėjau lankyi pradine mokyklą, mirė mano senelė. Kai po laido-uvių susėdome valgyi priešpiečių, prie ėčio priėjo vienas mano dėdė.
- Tu, padugne jakudza, negausi nė grašio Tendų šeimos pinigų, - iškošė jis.
- Laidouvės dar nepasibaigė, o u jau apie pinigus? A-sikniskie ir palikie mane ramybėje, maivanagiai! - su-riaumojo -ėvas ir išlėkė lauk.
Kii mano giminaičiai liko sėdėi, nudelbę akis į grindis. Man pasidarė negera, kad žmonės gali pešis dėl pinigų ką ik palaidoję senelę. Prisimenu, pagalvojau, kad nors ir ja-kudza, mano -ėvas šįkar- iš-ies -eisus.
Po kelių dienų ėvas paeko į bėdą ir buvo uždaryas į kalėjimą. Asikrausę į Sakai rajoną mes mažai bendravome su kaimynais, be saiga visi ėmė apie mus kuždėis... Buvo labai šlykšu. Taip pirmą, be ikrai ne paskuinį karą pa--yriau diskriminaciją.
Karą, kai apiau piešinį neoli mūsų namo, prie manęs priėjo viena mo-eris iš mūsų ga-vės. Ji pasilenkė ir sušnibž-
w w w. Elknygos.lt
Jakudzos Qėnulis 1 I
dėjo man į ausį: „mažoji Šioko, ar žinai, kad vyresnysis avo brolis nėra ikras brolis? Tavo moina susilaukė jo dar nepažinodama -avo -ėvo."
Kaimynės žodžiai nepakeiė mano sanykių su broliu, ir aš niekaip nesupranu, kam reikėjo okius dalykus kalbėi vaikui. O kaimynų vaikai greiai perėmė savo ėvų požiūrį. Mokykloje mane vadino „jakudzos vaiku" ir elgėsi kaip su asumaja. Pradinės mokyklos meai viro šešeriais nuo-la-inio priekabiavimo me-ais.
Anroje klasėje nuiko vienas dalykas, kurio niekuomet nepamiršiu. Mano grupelei aėjo eilė varkyi mokyojų kambarį. Klūpėdama šveičiau grindis, odėl salai mane pa-slėpė. Išgirdusi pažįsamą mokyojos, kuri visuome malo-niai su manimi elgėsi, balsą, pas-ačiau ausis.
- Šioko Tendo? Pieši ji gali, dar skaio ir rašo pusė bė-dos. Be- -ai viskas. Ko daugiau išmokysi -okią kvaile?
Ji kalbėjo su panieka. Mačiau, kaip nušveiė popieriaus lapą an- s-alo. Moky-ojai susispie-ė pasižiūrė-i.
-Tu nejuokauji! - ėmė juok-is jie.
Ten buvo paskuinis mano esas. Galbū nepasirodžiau geriausiai, be labai sengiausi. Kai jie pasebėjo mane nu-sėrusią, skubiai pasakė: „Baigei plaui? Puiku!" ir dirbi-nomis šypsenomis išlydėjo mane iš moky-ojų kambario.
Taip aš sužinojau, kad žmonės gali būi dviveidžiai, ir ši-os pamokos niekad nepamiršau.
Tais laikais vaikams nuo keverių iki keuriolikos nebuvo leidžiama lankyis kalėjime, odėl neeko susiiki su Maki ir kalbė-is su kalinčiu -ėvu. Mama perėmė verslo reikalus
w w w.Elknygos.lt
12 SH0K0 TETS DO
ir jaunesnių grupuoės narių priežiūrą. Jai eko visur su sa-vimi ampyis mažąją Načian, be ji buvo yli laukdama, kada bus paleisas ėis. Negirdėjau, kad ji ben karą būų nusiskundusi. Todėl nenorėdama užkraui naujų rūpesčių, niekada neužsiminiau, kaip man sekasi mokykloje.
Be kadangi niekam apie priekabiavimą nepasakojau, jis apo kasdienis. Mano gimnasikos drabužiai ir sporbačiai buvo įmesi į krosnį, švaros dieną man visuome ekdavo gremži grindis. Dažniausiai būdavau visiškai nemaoma, odėl jaučiausi aip, lyg išvis neegzisuočiau. Daugiausia erzino ir labiausiai prieš mane buvo nusieikę geriausiai besimokanys ir eliinius darbus dirbančių ėvų vaikai. Jie kabinėdavosi aip gudriai ir išradingai, kad mokyojai o niekada nepasebėdavo, jeigu nepasiskųsdavau. Aš žinojau, kad nėra prasmės kam nors pasakoi, bus ik dar blogiau. Priekabiauojai kią karą dar labiau sengsis, kad jų ne-sugauų. Tačiau kad ir ką jie sugalvodavo, aš niekada ne-verkdavau ir nepraleidinėdavau pamokų, neben ikrai susir-gusi.
Vienineliai mano draugai buvo sąsiuvinis ir piešukas. Perraukas ir priešpiečių meą praleisdavau piešdama ir ig-noruodama klasės draugų pa-yčias.
- Tavo -ėvas -jakudza. Kaip baisu!
- Arodo, avo ėvas neaeis į ėvų susirinkimą, nes jis kalėjime!
- Kas bloga, kad esi jakudza? - ašaudavau, nes vienin-elis dalykas, kurio negalėdavau pakęsi - ai ėvų įžeidi-nėjimas. Ir nors bū-i jakudzos dukra reiškė bū-i šiukšle,
www.Elknygos.lt
Jakudzos mėnulis 13
nuariau neapsimeinėi, kad ja nesu, vien odėl, kad susi-rasčiau draugu.
Kai grįždavau namo iš os klaikios vieos, vadinamos mokykla, mūsų šuo ir kaė visuome laukdavo prie laukujų durų. Asisėsdavau ir beglosydama minkšus jų kailius nu-siramindavau. Žmonės meluoja ir elgiasi žiauriai, o gyvūnai kiokie. Auksinės žuvelės, kurias kasdien pamaiindavau, išgirdusios mano žingsnius, sekdavo mane aplink venkinį. Gyvūnams reikėjo manęs, jie buvo daugiau nei augininiai. Jie buvo mūsų šeimos nariai. Pavasarį pažvelgusi pro langą, maydavau arsi snaiges vėjelyje šokančius vyšnios žiedla-pius. Su jais šoko ir mano širdis. Buvau įsiikinusi, kad švel-niai priglaudusi ausį prie kamieno girdžiu ylų pulsą, kad medis šnekasi su manimi. Kai aeidavo vasara, ir vyšnia iš-barsydavo žiedlapius, asigulusi po ja žiūrėdavau į dangų, įsivaizduodama pasaulį už plaukiančių debesų. Vaikysėje namai buvo vienin-elė vie-a, kur jaučiausi -ikrai laiminga.
Mama man buvo ypainga. Augau ligoas vaikas, odėl nerimaudama dėl manęs ji visuome buvo šalia. Tačiau dėl o mane nuola kankino baimė ją prarasi. Vieną karą, kai sirgdama gulėjau lovoje, asimerkusi neradau mamos. Ban-džiau ją šauki, be mama neasiliepė. Išbėgau basa į gavę jos ieškoi. Galiausiai susiikau grįžančią namo iš parduo--uvės.
- Ką -u darai? Tau reikia gulė-i, - pasakė ji sunerimusi.
Negalėjau paaiškini, kodėl aip išsigandau. Kai sirg-davau, mama nešdavo valgyi man į lovą - ryžių košę su skaisčiai raudona raugina slyva an viršaus ir skaisčiais gel--onais persikų pusmėnuliais. Aš dar prisimenu salsvą košės
14
skonį ir ašry sūrios slyvos prieskonį. Iš kur galėjau žinoi, kiek mažai bus -ų mielų akimirkų su mama.
Vieną dieną, kai grįžau iš mokyklos karščiuodama, Mi-dzugučis, vienas iš jaunųjų mano ėvo grupuoės jakudzų, įsmuko į mano kambarį. Jis priėjo prie manęs, gulinčios an- fu-ono'"".
- Sergi, širdele?
Jo akys neįprasai žibėjo, ir man jo elgesys pasirodė įar--inas.
- Taip, - asakiau, sengdamasi į jį nežiūrėi. -Mažoji Šioko, -u jau didelė mergai-ė ir daraisi vis gra-
žesnė.
Midzugučis prikišo savo veidą prie manęs ir bandė pa-bučiuoi. Ėmiau muisyis, kai jis šiurkščiai užkišo ranką už pižamos ir sugriebė mano krūį. Pamačiau iš po jo ran-kogalio išlindusiąauiruoę. Man kažkaip pavyko kojomis ir rankomis išsivaduoi iš jo glėbio, be aip išsigandau, kad irėjau visu kūnu ir vos neapsivėmiau. Po kelių dienų Mi-dzugučį suėmė už prekybą narko-ikais.
Vėliau niekada nebepasi-ikėjau suaugusiais.
Kai pradėjau lankyi kevirąją klasę, mano ėį palei-do iš kalėjimo. Jis įjunko kiekvieną vakarą lankyis pra-bangiuose baruose ir vidurnakį grįži su baro palydove už parankės.
- Saomi! Šioko! - šaukdavo jis. - Turiu jums dovaną. Padėki-e man ją suvalgy-i.
* Fu-onas - kie-as japoniško s-iliaus čiužinys.
www.Elknygos.lt
jakudzos mėnulis 15
Nenorėdavau erzini savo ėvo, kai as būdavo įkaušęs, -odėl šokdavau iš lovos, kad ir labai mieguis-a ar so-i.
- A-rodo skaniai, -ė-i.
Prisiversdavau nusišypsoi, kimšdama paskuinį pyrago ar sausainio kąsnelį, kurį jis parnešdavo namo. Nuo ada ėmiau pilnėi. Mokykloje iš manęs yčiojosi dar labiau, pra-vardžiavo „kiaule" arba „dirižabliu".
Negalėjau pakęsi, kad ėis kiekvieną vakarą grįža namo giras. Tiksliau, man buvo koku nuo ašriais kvepa-lais -renkiančių palydovių vimdančiai saldžiais balsais.
- Š-ai mes ir namie. Grįžom sveiki ir gyvi!
Tos būdavo jį aplipusios, nesigėdijo nei manęs, nei ma-mos. Jau uome pakako proo suvoki, kad joms nė kiek nerūpi mano ėvas, jas vilioja pinigai. Jaučiausi siaubingai dėl mamos, kuriai ekdavo nulenkus galvą mandagiai dėko--i -oms mo-erims už pagalbą.
Kai ėvą apnikdavo bloga nuoaika, jis imdavo krioki iš visos gerklės ir išsiliedavo an o, kas pasiaikydavo po ranka. Kresnas ir raumeningas jakudza įsisiauėjęs nepa-jėgdavo suvaldyi įūžio. Daužydavo langus ar ol mygda-vo naujuėlaiės mašinos akseleraorių, kol susprogdindavo variklį. Ne nebesuskaičiuoju, kiek karų mums eko keisi elevizorių ir elefoną. Načian, jaunėlė, užsiropšdavo ant mano fu-ono ir išsigandusi įsikibdavo mane.
- Šioko, aš bijau, bijau.
-Načian, eik miego-i. Kol aš čia, -au nenu-iks niekoblo-
ga-
Apsimesdavau sipria vyresniąja seserimi, nors viduje pai drebėdavau. Kai pagaliau viskas nurimdavo, asikelda-vau padė-i mamai su-varky-i namus. Ji papras-ai verkdavo.
- Nesirūpink dėl manęs, - sakydavo, - ryoj au į mo-kyklą. Grįžk į lovą.
Be aš nenorėdavau jos paliki, apsimesdavau, kad negir-džiu, -odėl -oliau -varkydavau išmė-y-us daik-us.
- Kai užaugsiu, būsiu uringa ir nupirksiu mums na-mus, kur galėsime ramiai gyveni, - žadėdavau, norėdama jąpralinksmin-i.
Ki-ą dieną -ėvas s-ebėdavosi, kuo vir-o namai.
- Kas, po paraliais, čia vyko? - klausdavo jis.
Tėvas visiškai neprisimindavo apie savo įūžį, ir odėl negalėjau prisivers-i jo nekęs-i, nors ir labai bijojau.
Vienu meu ėis buvo aip užsiėmęs jakudzos reikalais, kad jo beveik nebūdavo namuose. Žmonės, kurie dirbo jo namų konoroje, aip pa dažnai būdavo išėję, odėl nereai namie likdavau viena. Telefonas skambėdavo nenuildamas, o kai pakeldavau, išgirsdavau ką nors okio: „Trečią ryoj po pieų šias čekis bus anuliuoas. Prašau nedelsian per-duo-i savo -ėvams. Nepamiršk, gerai?"
Skambinojas padėdavo ragelį, be as žodis „anuliuo-as" palikdavo negerą prieskonį. Ne ir nežinodama, kąjis reiškia, nuuokiau, jog vyksa kažkas negera. Tėvas, įni-kęs į savo planus, prasėdėdavo iki gilios nakies, kruopščiai mauodavo ir perbraižydavo linijas. Karais jis iesiog sėdė-davo valandų valandas prie savo salo, susiėmęs rankomis už galvos.
Žinojau, jog ėis dirba negailėdamas savęs, kad mus išlaikyų, be susirangiusi an savo čiužinio vakare ne-galėdavau galvo-i apie nieką ki-a, kaip -ik apie -ai, kad jis
www.Elknygos.lt
Jakudzos mėnulis 17
grįš namo giras ir viską vėl išdaužys. Spoksodavau į savo kambario amsą, į medinių lubų rašą, kol imdavau įžiū-rėi šiurpų veidą, o ada nusisukdavau pasėrusi iš baimės. Kai aeidavo miegoi mama, aš pažvelgdavau įjos veidą ant greimo fuono. Tik uome kūnas asileisdavo ir aš pajėg-davau užmerki akis. Tuo meu neišsimiegodavau nakimis ir nebeįsengiau susikaupi per pamokas. Tiesą sakan, nie-kada nebuvau sropi mokinė, odėl išsimiegojusi ar ne, ne-būčiau daugiau krim-usi mokslų.
Pagaliau po šešerių meų baigėsi mano pradinis lavini-mas.
www.Elknygos.lt
ANTRAS SKYRIUS
Pigūs malonumai
Maždauguo meu, kai pagaliau baigiau pradines klases, vyresnioji mano sesuo Maki meė mokyklą ir apo janke, viena iš ų pašėlusių paauglių, kurie balina plaukus, laks-o neregisruoais senais auomobiliais arba moociklais be duslin-uvų. Ji ėmė reng-is ryškiais drabužiais ir a-rodė ge-
v
rokai vyresnė nei vidurinės mokyklos moksleivė. Žinoma, man sesuo arodė pasiuiškai šauni. Tačiau šias susižavėji-mas apver-ė mano gyvenimą aukš-yn kojomis.
Tai įvyko pavasarį, prieš pereinan į vidurine. Vieną vėlų vakarą man pavyko sučiupi Maki, beišsmunkančią iš namų. Išsigandusi, kad ją išduosiu, ji pasiūlė man eii drau-ge. Kai pagalvojau apie mamą, kuri jau ir aip baisiai neri-mavo dėl savo dukers elgesio, pasijuau kala. Nujaučiau, kaip jai bus sunku, jeigu ir kia jos dukra &x>sjanke. Bet mir-inai -roškau sužino-i, kur eina Maki.
Maki panaudojo savo meninius sugebėjimus ir paverė mane, dvylikameę mergaię, anksi subrendusia paaugle, s-orai nu-epusi mano veidą makiažu ir apvilkusi rėksmin-
www.Elknygos.lt
20 SHOKOTENDO
giausiais savo skudurėliais. Kai sėdome į aksi ir pasukome cenro link, jaučiausi kaip ikraja«M Pro aksi langą ma-čiau gaves, prisigrūdusias akį rėžiančių spalvų mašinų, ir an kiekvieno gavės kampo besibūriuojančiasja/^ gau-jas. Miesas pasikeiė. Nakis paverė pažįsamas gaves ne-skoningomis - neono šviesomis uTlizujankių rojumi. Ore -vyrojo jaudulys.
Maki susimokėjo, ir aksi durys asidarė. Ledinis nakies oras lyželėjo kojas. Sengdamosi nusipuryi drebulį, mes paknopsom, kiek leido aukšakulniai, lėkėme prie iškabos Minami Disco. „Jei kas klaus, kiek au meų, sakyk, kad ašuoniolika", - įspėjo Maki prieš lipan į lifą. Prie įėji-mo švieė didelis užrašas: TIKTIEMS,KAMDAUGIAU NEI 18. Ėmiau panikuoi. Ašuoniolikos man ikrai ne-duosi. Aš -ikrai nepakliūsiu į klubą.
Maki užverė akis ir įsūmė mane pro duris. Mokesį už įėjimąji laikė labai moeriškoje rankuėje raudonai lakuo--ais nagais. Praėjome -aip lengvai, kad visa į-ampa a-slūgo.
Kai išėjau į blausiai apšviesą šokių aikšelę, vos išsilai-kiau an kojų nuo milžiniškos garso bangos. Bosinis Earh, Windand Fire „Boogie Wonderland" rimas, arodė, griau-di man po kojomis ir persiduoda per visą kūną i žemės drebėjimas. Apsidairiusi supraau, jog prie durų urėjo būi užrašya: TIKJANKIAMS. Nors buvo anksyvas pavasa-ris, paalpoje buvo karša ir vanku lyg vidurvasarį. Keisai konrasuodamas su karščiu, riukšmu ir kaip išproėjusių maniakų minia šokančiais žmonėmis, virš galvų, laidyda-mas an scenos saulės zuikučius, lėai sukosi veidrodinis ru-ulys.
www.Elknygos.lt
Jakudzos mėnulis 21
Taip man besovin ir bevėpsan kaip idioei, prie manęs priėjo vyresnė jankiškos išvaizdos mergai-ė ir paklausė:
- Ei, kiek -au me-ų?
Ji akivaizdžiai nebuvo iš darbuoojų, odėl sulaužiau pa-žadą, kurį visai neseniai daviau seseriai.
- Dvylika.
- Rimai? Maniau, kad maždaug mano meų. Einam, susipažinsi su cbebra.
Ji nuempė mane už rankos prie greimo salelio ir pa-sodino. Maki jau smaginosi su draugais šokių aikšelėje ir nekreipė į mane jokio dėmesio.
- Ei, ei, kaip manai, kiek šiai panai? - paklausė jankė grea manęs sėdinčio vaikinuko. Jis buvo išsiskuęs gilias „V" raides ies smilkiniais, kad pabrėžų pompadūrišką blogo berniuko s-ilių.
- Gal sepyniolika? -Šal-a. Jai sumau-i dvylika.
Visi, sėdėję prie s-aliuko, sužiuro į mane.
- Rim-ai? Kuo -u vardu?
- Su kuo a-ėjai?
S-aiga visi panoro su manimi susipažin-i.
- Šioko. A-ėjau su seserimi Maki.
- Velnias! Tai u jaunesnioji Maki sesuė... - Vaikinas išskusa galva pasilenkė arčiau ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Nežinau, arjam paiko mano išvaizda, arjįiesiog pagavo muzika, be jis kalbėjo linksėdamas galva. Jankė mergina prisis-a-ė.
- Aha, mes su Maki - geros draugės. Mano vardas Saju-ri. Labas.
www.Elknygos.lt
22 SH0K0TEND0
Ji padavė man imbierinio alaus siklą, visi sušuko kau-pai! ir sudaužė aurėmis. Pasijuau lyg mirusi ir nukeliavusi į dangų. Pirmą karą gyvenime susiradau draugų. Pasiro-do, jaukiai nėra jau -okie blogi žmonės.
- Šioko, nešk čia kudlas! - šūkelėjo Sajuri iš šokių aikš-elės, kai iš garsiakalbių užgriaudėjo Wild Cherry „Play Tha- Funky Music". Šokome, kol baras užsidarė.
Jau beveik aušo, kai pasiekėme namus su Maki draugo ryškiai rožiniu Nissau Skyliue. Auomobilis buvo oks že-mas, kad visas mano užpakalis asirankė, be jaučiausi lyg skrajojani debesyse. Iš auomobilio sereogrouvo būgnijo Šakio Kuboos „Ihidžin". Tuome ai buvo mirinai nugro-as hias, be uo meu jis man skambėjo šviežiai ir naujai. J namus paekome pro sesers miegamojo langą. Persivil-kome pižamomis, mikliai nusiplovėme makiažą ir virome an Maki fuono. Be aš buvau pernelyg išsekusi, kad mie-gočiau. Pirmą kar-ą dariau kažką-okio.
Nuo -os dienos aš buvauja/iM
Kai po mėnesio pradėjau lankyi vidurinę, jau buvau prasidūrusi ausis žiebuvėliu iškaiina ir anisepike pa-vilgya siuvimo mašinos adaa. Darydavausi pilną makia-žą, lakavausi nagus ir rengiausi kaip ipiškaja/ifo?, ačiau ir oliau kasdien lankiau mokyklą. Šiaip arodančios niekas nebedrįsdavo įžeidinė-i, -odėl pa-yčios liovėsi.
Tačiau vieną dieną auklėoja pasikvieė mane į mokyojų kambarį.
-Tendo, susi-varkyk plaukus! - subliovė ji.
- O kam? Jie na-ūralios spalvos.
www.Elknygos.lt
Jakudzos mėnulis 23
-Melagė! Kol nepersidažysi juodai, gali negrįži į mano klase.
Tai išgirdus ilgai gniauž-as pyk-is moky-ojams sprogo.
- Kąpasakei? Tu su kuo čia -aip šneki, a?
Ir ai rėždama an grindy nusiaviau viską, kas buvo ant mokyojos salo, o ada iš visu jėgų nuspyriau jos kėdę. Mokyoja, žinoma, nelaukė okio asakymo, nes iserišką klykimą pakei-ė saldus mėginimas mane nuramin-i.
- Bijau, kad -ai prieš-arauja mokyklos -aisyklėms.
O uome vos neapsimyžusi kuo greičiau manęs asikra--ė.
Šiknaskylė.
f savo klasę negrįžau, namo ą dieną aip pa nėjau. Tai buvo pirmas iš nesuskaičiuojamų karų, kai pabėgau iš namų. Dienai baigianis visa mokykla žinojo, kas nuiko, ir aš visiems laikams gavau jankės vardą.
Užuo ėjusi namo, pasukau pas Nacuko, vieną iš vyriau-sių mūsų gaujos merginų, ir viską jai papasakojau.
- Tai mane labiausiai ir užknisa. Todėl ir nekenčiu mo-kyojų, - išspjovė ji karu su cigareės dūmu. Nacuko buvo užkieėjusijfl«M Ji pai nusojo lankyi mokyklą visai ne-seniai, susipliekusi su vienu ki-u moky-oju.
- Gerai, būsime draugės, - paskelbė ji ir išsibalinusi savo plaukus, likučiais nudažė manuosius iki plainos balumo. Ji paskolino man drabužių ir mes važinėjomės karu, iški-šusios sėdynes pro auomobilių langus, uosėme dažų skie-diklį ir kaip bepro-ės kva-ojomės gūdžią nak-į.
Tada ne nebeskambinau namo, nakvojau pas skirin-gus mūsų šu-vės narius. Pradėjau draugau-i su Juja, dviem
24 WsWko T ?i0DO
meais vyresniu vaikinu. Žmonės sakė, kad mes inkame į porą, -odėl man a-rodė, kad galime su-ar-i.
Visos mūsų kompanijos merginos seniai buvo praradu-sios nekalybę. Kaip ir jos, aš niekada labai rimai nežiūrė-jau į seksą - mums ai buvo savoiškas riualas api suau-gusiais. Aš aip skubėjau arodyi suaugusi, kad Jujai pasiū-lius eii su juo miegoi, nuėjau, gniauždama rankoje maišelį su skiedikliu. Juja nusnūdo ir buvo akivaizdu, kad rimai į mane nežiūri, be kadangi ai buvo pirmas mano karas, nekreipiau dėmesio. Pagalvojau, kad bus gerai su Juja.
Juja nurengė mane, kaip buvo daręs ai milijonus karų anksčiau, ir ėmė bučiuoi. Saiga iš vaikysės iškilo šiurpus prisiminimas. Kai jo ranka nuslinko nuo mano krūies, aš neabejojau, kas laukia oliau. Aidaręs ualeinio saliuko salčių išraukė prezervayvų dėžuę. Po o nusisukęs už-simovė...
- Ar skauda? - paklausė.
- Ne, - a-sakiau, nors labai skaudėjo.
Kai viskas baigėsi, paklodės liko išepos krauju. Išsi-gandau, kad jos išduos, jog buvau nekala, odėl yčia iš-pyliau skiediklio ir susukusi įgrūdau paklodes į skalbimo mašiną. Tačiau Juja visiems draugams raporavo, kad man ai buvo pirmas karas ir, dar blogiau, kad aš buvau abejin-ga glamonėms - absoliučiai frigidiška. Jujos žodžiai mane įskaudino, be ypač skaudu buvo odėl, kad ai buvo iesa. Seksas su juo nesu-eikė nė mažiausio malonumo.
Gal nuo sreso, o gal odėl, kad dažniausiai būdavau ap-kvaiusi nuo skiediklio, pai o nejausdama numečiau daug svorio. Re-sykiais grįždavau namo, be- -ik kad būčiau už-
w w w^. Elknygo^lt 25
pula įniršusio ėvo, kuris sušukdavo: „Ką, po galais, pada-rai savo kudloms?!" ir paleisdavo į mane arčiausiai gulini daiką - peleninę ar ką nors okio, kas suduždavo man virš galvos. Tėvas daužydavo mane iš visų jėgų, kol imdavo a-rodyi, kad neišgyvensiu. Be niekada neasiprašydavau ir neidavau pas dakarą. Asiguldavau ir gulėdavau, kol pasi-darydavo geriau. Karais mama bandydavo soi arp mūsų. Smulkuės moers susiaršiusiais plaukais, maldaujančios mane liauis ir ramdančios ėvą, kad nemušų, vaizdas buvo blogiau už skausmą. Nekenčiau savęs, kad verčiu mamą šiaip verki, be nedariau nieko, kad suramdyčiau savo norą valkio-is.
Maki aip pa įjunko bėgi iš namų. Kaip ir aš, sesuo būdavo surandama, parempiama namo ir ėvo sumušama. Palaukusi, kol užgis žaizdos, ji vėl išnykdavo — ipiška jan-kė. Be kai nebe pirmą karą asidūrė policijoje, Maki buvo uždarya į nepilnamečių kardomąjį kalėjimą. Karą buvo išleisa lyginai, be kadangi savo gyvenimo būdą keisi a-sisakė, vėl -urėjo -en sugrįž-i.
Galiausiai sesuo asidūrė nepilnamečių kolonijoje. Ne-rukus po o, kai ją uždarė, iš savo draugų išgirdau, kad į kolonijąiškeliavo irJuja. Kadangi nuo o karo, kai mylėjo-mės, mes ne- nesikalbėjome, man buvo vis vien.
Kiekvieną vakarą šlaisydavausi po cenrą arba važinė-davau auomobiliais. Nuo skiediklio niekada nepayriau „blogos kelionės"*, -odėl man buvo dzin.
Bloga kelionė (ang. bad rip) - haliucinogenai, arimi LSD, karais sukelia ne pakilią nuoaika, euforija, o priešinga efeką, kuris karais baigiasi mir-imi.
www.Elknygos.lt
26 SH0K0TEND0
Kai buvau ašunokė, mano draugas Makoas, rejais meais už mane vyresnis vaikinas iš moociklininkų gau-jos, supažindino mane su bendraamže. Mes su Josimi ne-rukus pradėjome siausi karu. Vieną dieną mus pasikvieė viena iš vyresnių mūsų grupuoės panų, sumąsčiusi, kad mes perdaug „pasikėlusios". Kai aėjome į vieą, supraome įkliuvusios į bėdą - mūsų laukė keurios merginos ir du vyrukai. Žinojome, kad laimėi nėra galimybių, be jeigu pavykų sumuši ben vieną, vera pradėi. Kaip ir reikėjo -ikė-is, mes su Josimi buvome sumal-os.
Kai užpuolikai dingo, mes šiaip ne aip asisojome. Jo-simi išsiraukė sulamdyą Seven Sars pakelį iš kišenės ir padavė man cigare-e.
- Ačiū.
fsikišau ją į burną, ir į filrą ėmė geris kraujas. Josimi čirkšelėjo galingu savo 100 jenų verės žiebuvėliu, vos ne-padegdama mano karčių.
- Ei, Šioko. Noria-keršy-i?
- Kurgi ne, o -u?
- Ki-ą kar-ą -ikrai juos išdulkinsimi
Josimi buvo ne juokais užsiuusi. Cigareė irėjo jos pirš-uose.
- Einam pas Makoą, - pasiūliau, nupurčiusi dulkes nuo Josimi drabužių.
- Gerai. Man reikės daug skiediklio, kad visai asijung-čiau.
Susėdome an savo skuerio be duslinuvo, kurį prieš dvi dienas buvo pavogęs ir mums perdirbęs Makoas, ir pasu-kome pas jį.
www.Elknygos.lt
Jakudzos mėnulis 27
Po kelių dienų mane pakvieė kia pana. Šj karą manęs laukė -rys mergos ir krūva vaikinų.
- Šioko, kokį čia suknis-ą sijoną užsimovei?
Ji be perspėjimo sumalė lirinį skiediklio buelį man į galvą, uo pa meu koja spirdama man į pilvą. Kai susi-riečiau, susiėmusi už juosmens, mano galvą prie žemės pri-spaudė senas purvinas ba-as.
- Klaupkis ir asiprašyk! - suriko ji, ir ėmė kaip išpro--ėjusi spardy-i.
- Nesulauksi! - pašokau ir iš visų jėgų smogiau jai į vei-
4
- Pavarkyki ją! - suriko ji keuriems laukianiems vai-kinams. Vienas prišokęs pasvėrė mane už plaukų. Nusi-empė į savo mašiną ir įgrūdo an galinės sėdynės. Jis užsi-lipo an manęs iš garsiakalbių Kvinsiui Džonsui bliaunant Ai no corrida. Nuo jo nešė skiedikliu.
- Ei, palaikykie jai kojas! - suriko vienam iš savo ben-drų.
- Niekas manęs nebarškins. A-siknisk!
Spyriau jam į pauus kaip mokėjau ir bandžiau ropšis iš auomobilio, be jis įsikibo mano drabužių, ir aš kriau veidu an asfalo. Vienas iš vaikinų, Tomonoris, kuris su mokėsi karu manimi mokykloje, nebeišvėrė. Jis sugavo mano prievar-au-oją už rankos.
- Baik. Paleiskją.
- Parauk nuo manęs leenas, biče. Kaip manai, su kuo -u kalbi?
Įsiu-ęs jis parver-ė Tomonorį an- žemės.
www.Elknygos.lt
28 SHOK.O TENDO
- Užekinai prisiklausiau okių mulkių, kaip u, - kel-damasis ašovė Tomonoris ir švirkšelėjo skiediklio maišą vaikinui į veidą.
-Ach! Tas kri-o an- žemės užsidengęs delnais akis.
- Šioko,sėskis!
Aš užsikabarojau an perlamurinio rausvo Tomonorio Honda CBX 400 su uome madingomis iškelomis ran-kenomis ir nuimomis pagalvėmis, kad sėdėum žemiau. Pažvelgusi įTomonorio ranką an vairo, negalėjau paikėi, kad jis uri ką nors bendra su ipu, kuris bandė mane iš-žagin-i.
- Jie vejasi? Nemaai? - šūkelėjo man Tomonoris iš priekio. Dirs-elėjau perpe-į.
- Ne,nema-aujų.
- Skyline be šansų pagau-i mano mažu-ę. -
- Tau bus ragas po šio... -Tau darblogiau.
- Nesvarbu. Man vis vien, - asakiau, sengdamasi nu-duo-i ramesnę, negu jaučiausi.
- Man irgi. Vien odėl, kad jie vyresni, nereiškia, jog gali elg-is su mumis kaip su šūdu, ar ne?
-Aha.
Man ikrai į mušynes buvo nusišvilp. Šiaip ar aip, ne pirmą karą vyresni grupuoės nariai mane išsikviečia, grei-čiausiai ir ne paskuinį. Todėl negalėjau suprasi, kodėl vis dar drebu. Ir ada supraau. Šiurpus balsas kuždėjo mano galvoje: „Mažoji Šioko, -u jau didelė mergai-ė..."
Nepaisan o, kas įvyko, mano gyvenimo būdas nepa-sikei-ė. Aš ir -oliau šlaisčiausi su draugais, pro-arpiais, kai
www.Elknygos.lt
Jakudzos mėnulis 29
užeidavo nuoaika, užsukdavau j mokyklą. Na, iksliau, kai mano šukuosena ir uniforma griežai kirosi su mokyklos aisyklėmis, aš iesiog nueidavau aplankyi mokyojų. Kii mokiniai, pamaę mane, pasišlykšėdavo. Gal iš dalies kala raudona, išvirusi egzema žaso vidinėje pusėje, kurios nė kiek neslėpė mano rumparankovė uniforma, be visi žiū-rėjo į mane kaip į amaą. Vieninelė priežasis, kodėl ap-skriai en rodžiausi, ai mokyklos paarėjas, vienas iš kelių žmonių, kuriems rūpėjo mane perkrimsi. Jis negi karais man suduodavo, ačiau ben jau skyrėsi nuo kių mokyojų, kurie apsimeė, kad neegzisuoju. Jis buvo konservayvus mokyojas, be kažkoks žmogiškas. Bandydama jj pažini, sengiausi įveiki savo nusisaymą prieš pedagogus. Nors ir jaunas, mano auklėojas aip pa labai sengėsi susidoroi su mano problemomis. Mokyklos direkorius irgi buvo o-leraniškas žmogus. Išsiaiškinusi, jog yra oks dalykas kaip geras mokyojas, nuėjau į mokyojų kambarį ieškoi savo sepinosios klasės mokyojos, os pačios, prie kurios aną kar-ą moky-ojų kambaryje pra-rukau.
- Mokyoja, asiprašau dėl praėjusio karo, - išariau nu-leidusi galvą.
- Tendo, aš irgi manau, jog ada prišnekėjau negerų da-lykų. Kodėl negrįži į mano pamokas? Aš avęs laukiu,-a-sakė ji ir ne-gi šyp-elėjo.
Tas momenas ikrai buvo keblus, be kažkodėl asipra-šius man palengvėjo.
Baigdama ašunąklasę aš ir oliau bėgau iš namų, o mo-kyklą išvis užmečiau. Smaginausi šlais-ydamas! su Josimi
w w w.El knygos.lt
30 SHOKOTKKDO
ir jos šuve. Mes rimai įjunkome į migdomuosius vaisus. Tablees sukramydavome ir nuplaudavome sodos vande-niu, nes ikėjomės, kad aip greičiau suveiks. Tada kovo-davome su miegu, uosydami skiediklį, ir mėgaudavomės svaiguliu.
Karą mes su Josimi asibudome vienu meu. Televizo-rius buvo palikas įjungas, ką ik prasidėjo žinios. Mes asisukome viena į kią nusėrusios ir puolėme prie pašo dėžu-ės paim-i laikraščio.
— Šioko, ai negerai. Arodo, mes išmiegojome ris die-nas.
- Kaip porelė ikrų Ripų van Vinklių. Abi prapliupome kvaoi. Taigi daugumą laiko mes krė-ėme panašias kvailys-es ir
iš o juokėmės. Be karą, kai išgėriau didele migdomujų vaisų „Benzalin" dozę, buvau aip apsvaigusi, kad kai vie-nas iš gaujos vaikinų - iš ų, kurie man nelabai paiko, - už-lipo an manęs, nesugebėjau sukliudyi jam mane išdulkin-i. Kai pabudau kią ryą, padėjusi galvą an jo peies, ir prisiminiau, ką jis padarė, nubėgusi į vonią išsivėmiau.
Pradėjau rauki ir marihuaną, odėl nebuvo dienos, kai neužkaifuočiau. Apie marihuaną visi šnekėjo nekalais er-minais kaip apie „žolyę", „kanapes" arba „hašišą", odėl maniau, jog ai ik „linksmas abakas". Kai kurie vaikai nuo jo grei-ai perėjo prie spido*. Pažinojau merginų, kurios už-
Spidas (ang. speed) - cenrinės nervų sisemos simuliaorius, kuris sueikia energijos ir sumažina apeią, naudojamas gydyi narkolep-siją ir kai kurias depresijos formas; narko-ikas.
www.Elknygos.lt
Jakudzos mėnulis 31
siiminėjo prosiucija, kad paenkinų savo įproį. Mačiau, kaip jos suikdavo miegoi su be kuo, kad ik gauų spido. Visuome aplink sukiojosi žmonės, siūlanys pabandyi ir man, be manęs nė karo nesugundė. Nenorėjau baigi aip, kaip jos.
Maždaug uo meu viena popieę mūsų būrelis rynėsi priešais kompiuerinių žaidimų saloną, kai išgirdau šau-kian-:
- Ei, u! Šioko! Dėl avęs bosas plaukus raunasi. Apsidairiusi pamačiau jakudza iš -ėčio grupuo-ės, -okį
Kobajašį. Draugai susikišo savo skiediklio maišelius ir išsi-laksė kaip voriukai į visas puses. Nesvarbu, mieso cenre ar kur nors kiur, sugavęs mus Kobajašis privers asiklaupi ir išklausyi paskaią, kurią išdėsys žiauru chimeros veidu. Jeigu bandyčiau ką nors vaizduoi, jis renkų man ir nu-empų namo, o ėvas ikriausiai nepalikų gyvos. Neurė-jau jėgų ši-ą kęs-i dar kar-ą.
- Ei,a-eikčia!
Kobajašis išlipo iš savo Toyoa Crown ir ėmė vyis mus pėsčias. Mes asiplėšėme galą ir saiga supraome, jog įkliu-vome kevirame konorų pasao aukše, neurėdami kur spruki oliau. Neliko nieko kia, kaip ik šoki pro langą an- ki-o namo s-ogo ir bėg-i.
- Šioko, negaliu paikėi, kad as senas pirdyla ropščiasi įkandin mūsų.
- Ką jis sau galvoja? Jeigu nukris, nebegalės mūsų su-muš-i!
- Bū-ų neblogai.
32 SHOKO T^D'O
Kobajašis - puikios formos, be jau maėme, kad jis už-duso. Kia verus, prisiuosę skiediklio mes pays vos gau-dėme orą.
- Juk Kobajašis mūsų nebesiveja, ar ne?
- Aha, jo snukis mums už nugaros.
- Velnias!
v
- Ne. Juokauju. Jo nėra. Cia nėra.
- Ne laikas juokaui. Jeigu pagaus mus, ikrai nudės. -Taip, vos išnešėme subines.
Ir pradėjome raičio-is kva-odami.
Iš ikrųjų negi nepriardamas mano gyvenimo būdui, ėvas liepė Kobajašiui paliki mane ramybėje. Be kažko-dėl jakudza įsikalė į galvą pabandyi mane sumedžioi. Lyg man neuž-ek-ų, kad persekioja policija.
- Šūdas, man nuobodu. Nekenčiu ši-o lie-aus.
Tai Riė žodžiai. Ji sėdėjo asišliejusi į sieną su plakau, vaizduojančiu grupęjankėmis apsirengusių kayčių. Devin-ajame dešimmeyje buvo madinga urėi okį plakaą. Tos kaės vadinosi „nameneko", buvo išleisa visa serija plakaų su skiringa kačių apranga. Jau kelias dienas pliaupė be pa-liovos, ir mes lindėjome vienoje iš savo priebėgų, išsijun-gusios nuo skiediklio. Taip mes sengėmės įveiki sezono mono-oniją.
- Laimė, vasaros aosogos nebeoli. Galėsime paprašyi vyresnių vaikinų nuvež-i mus į paplūdimį ar panašiai.
- Aha, bus jėga.
-Jeigu pasiseks, susipažinsime su kokiais nors gražuo-liukais. Ei, kas eina su manim pirki peroksido? Pasišvie-sin-i sruogas?
www.Elknygos.lt
Jakudzos mėnulis 33
- Rim-ai.
Plaukų dažymas buvo įdomiausias dienos nuoykis. Mums buvo sunku lauki savo aosogų pradžios. Deja, ais me-ais vasara man anaip-ol nebuvo linksma.
Vos lieaus sezonas spėjo pasibaigi, ir mes įsisukome į banalų kasdien{jankio gyvenimą, Josimi vėl susiniovė su pana, su kuria urėjome problemų ašunoje klasėje, ir pa-kvie-ė mane su ja susi-ik-i.
- Galiu nueii ir viena, be neabejoju, kad lauks visa gau-ja, - arė ji, vaizduodama kieą. Nuariau palydėi jąį susii-kimo vieą. Kaip irikėjomės, laukė keurios panos. Viskas baigėsi pešynėmis, nerukus pasirodė policija. Už ai, kad sukėlėme kūno sužalojimų, buvome suimos, sukausyos anrankiais, aprišos virve per juosmenį ir nuvilkos į pa--rulių au-omobilį.
- Bukagalvės. Lipkie į mašiną! - suriko vienas pareigū-nas.
Jis spyrė man į užpakalį ir užvojo per galvą. Aš nusimo-viau anrankius, kurie man buvo okie laisvi, kad nebuvo prasmės rakin-i, ir sviedžiau jam į snukį.
Kai asidūrėme policijoje, asisakiau pasirašyi prisipa-žinimą. Nepilnamečių poskyrio pareigūnas aip supyko, kad po salu spyrė man į blauzdą, daužė kumščiu į salą ir galiausiai viską baigė. Aš pasišoviau nesileisi palaužiama, odėl apklausa baigėsi man nepravėrus burnos. Pareigūnas pasidavė ir surašė kal-inimus.
- Pasirašyk čia! - liepė jis, kišdamas popierių po mano nosimi. Nereagavau. Kad ir kiek karų man ai karojo, sė-dėjau nejudėdama.
www.Elknygos.lt
34 SHOKOTENDO
- Maau, kad čia o šuvės vado dukrelė. Koks ėvas, o-kia ir dukė. Obuolys nuo obels neoli rieda. Tu ikrai su pau-ais.
Pagalvojau, kaip ironiška, kad supraęs, jog prakalbini manęs nepavyks, policininkas užvedė kalbą apie mano ėvą. Nebuvau kiea. Žinojau ik iek, kad ir ką sakyčiau, ik dar labiau save pasmerksiu. Užeko o, kad mano krepšyje radę paprasą aspiriną policininkai apkalino mane „narkoikų laikymu". Policija įgudusi sukurpi kalinimus. Po kelių dienų buvau perkela į laikiną kardymo cenrą Osakos ka-lėjimo kaimynys-ėje.
Dauguma dienų kardomajame kalėjime prabėgo skaiant arba daran koliažus. Neurėjome daug galimybių mankš-inis, odėl nekanraudama laukdavau u dviejų karų per savaię, kai mums leisdavo pažaisi salo enisą. Sėdėjau už-darya viena, be girdėdavau už sienos prislopiną juoką, prasismelkianį iš bendros kameros. Nors naujokai papra-sai nekęsdavo vienavės, man buvo vis vien, nes pai su savimi jaučiausi paogiai. Kai įprani, jauiesi visai laisvas. Maisas buvo dalijamas iš didžiulio kailo, ačiau dėl kaž-kokios priežasies mišo"" sriuba būdavo agabenama mėly-name plasikiniame koneineryje, kuris labai priminė šiuk-šlių kibirą. Tada su padėklu būdavo įsumiama pro plyšį kameros sienoje. Sriuba buvo skysa, be jokių priedų, prės-ka, be ryžiai, sumaišyi su miežiais, gana skanūs. Už kių durų kažkuri su ašaromis skųsdavosi: „Ši-ie ryžiai šlykš-
* Miso - fermenuoa sojų pasa, dažniausiai varojama vegeariškiems pa-iekalamsgamin-i.
www.Elknygos.lt
Jakudzos mėnulis 35
ūs. Negaliu ėsi okio mėšlo." Supraau, kad kai kurioms merginoms čia -ikrai liūdna, ir jų gailėjau.
Pagaliau vasara smogė visu karščiu, ir vakare, užgesinus šviesas, kalėjime pasidarydavo karša kaip piryje. Greiai užmigi buvo neįmanoma. Vidurnakį yloje girdėdavau riaumojan kažkurios gaujos moociklus, kurie priminė man, kad nesu laisva. Tai buvo kaip druska an žaizdos. Negalėjau paikėi, kad šiaip praleisiu vasarą. Arodė, kad gaves šlifavome prieš visą amžinybę. Arodė, kad ne mė-nulis mane erzina. Jis švieė iesiai į veidą, kai bandyda-vau pažiūrėi pro langą, ačiau buvo man nepasiekiamas, kiapus groų. Kaip as, kas arodo aip ari, gali būi aip sunkiai pasiekiama?
Išgirdau žvanginan- rak-us - a-ėjo prižiūrė-ojas.
- Tendo, pas -ave lanky-ojas.
Spyna sugirgždėjo, ir sunkios mealinės durys prasivė-rė. \ pokalbių kambarį ėjau pirmą karą, odėl sekiau pri-žiūrėoją virpėdama, įsmeigusi akis į pėdas. Svarsčiau, kiek jankių prieš mane ėjo ši-uo keliu.
Asivėrus durims išvydau mažą nemayą senučiukę su kokakolos skardine. Paaiškėjo, jog ai mano devinosios klasės auklėoja. Kadangi perėjusi į devinąją klasę nekė-liau kojos į mokyklą, nieko sebėina, kad jos nepažinojau. Tačiau ji pasirūpino mane aplanky-i ir a-nešė man dovanė-
H-
-Tendo, prašau, nekelk daugiau rūpesčių. Pasisenk a-vers-i naują lapą, - kalbėjo ji šiek -iek drebančiu balsu.
- E... gerai, e... ačiū už kolą.
www.Elknygos.lt
36 SHOKO T*0
Šai aip baigėsi mano pokalbis su vienineliu žmogumi, kuris a-ėjo manęs aplanky-i.
Vėliau ądien vienas iš prižiūrėojų padavė man knygą. Tai buvo eilėraščių, arp jų ir radicinių haiku bei anką* rinkinys, sudaryas iš šalies mergaičių paaisos įsaigų gy-venojų kūrybos. Auorės buvo nurodyos inicialais. Vie-na mergina buvo apdovanoa pagrindiniu prizu visose ri-jose - laisvojo siliaus, haiku ir ankos - kaegorijose. Sią anksčiau rigubą negirdėą karūną laimėjo ne kuri kia, o mano sesuo Maki.
Jaunysės iiedui išdidžiam Sueiki prieglobsį ir šviesą Kaip šilas ir švelnus vėjelis, Kuris keliauja per žalius laukus Ir skais-ų mėlyną vandenyną.
Skai-ydama laišką
Jaučiu, kaip mamos šiluma Užpildo mano -uščią širdį
Toli nuo manės,
Brangus -ėve ir mo-ina,
Siunčiu jums savo nuoširdžiausią a-siprašymą
Apgailes-audama iš širdies.
Tanką - japonų poezijos forma. Pirma ir rečia eiluės yra iš penkių skiemenų, o an-ra, ke-vir-a ir penk-a - iš sep-ynių.
www.Elknygos.lt
Jakudzos mėnulis 37
Neįsengiau ilgiau ramdyi juoko. Raičiojausi an dem-blio ir iseriškai kvaojau prisiminusi, kaip prikula Maki bėgdavo iš namų, dėl nieko nesigailėdama. „Apgailesau-dama iš širdies..." Kaipgi. O dar kokia ironija: vyresnėlė sesuo kuria poeziją nepilnamečių kolonijoje, kurią skaio jaunėlė kardomajame cen-re... Negalėjau nesijuok-i.
-Tendo! Kas čia juokinga? - pasigirdo priekaišaujanis prižiūrėojo balsas, ačiau kuo labiau sengiausi nusiramin--i, -uo smarkiau juokiausi. Žvengiau -ol, kol įskaudo pilvą.
Praėjus kelioms dienoms pirmą karą po daugelio mė-nesių šeimos eisme susiikau su ėvais. Teismo salėje buvo slogiai ylu, lyg visi laukė, kada paskelbs man nuosprendį. Kambario gale sėdėjo du nemayi žmonės, ir aš greiai su-mečiau, jog ai arba paaisos mokyklos prižiūrėojai, arba nepilnamečių kolonijos darbuoojai. Teisėjas išarė mano adresą, vardą, amžių ir ėmė skai-y-i kal-inimų sąrašą.
- Šioko Tendo. Pabėgusi iš namų uosė dažų skiediklį ir įvykdė užpuolimą. Trys aukos payrė sužalojimų. Kal-inamoji aip pa urėjo narkoinių medžiagų. Ji asisakė prisipažini savo noru, odėl eismas negali nuspręsi, ar ji gailisi dėl padary-ų veiksmų.
Kai mane suėmė, ėvai nebuvo paskelbę paieškos, odėl erminas „pabėgusi iš namų" buvo neikslus. Kai mane su-ėmė, neurėjau skiediklio. Jeigu būčiau pagaua uosani ar prisipažinusi, kad jį uosčiau, uome ai būų galima pa-eiki kaip įrodymą. Maža o, mano nekalos aspirino ab-le-ės priskir-os narko-ikams.
- Šioko Tendo, ar -uri ką pasaky-i?
w w w.Elknygos.lt
38 S H 0 K 0 rtfft D 0
Žinojau, kad nėra prasmės neigi. Papurčiau galvą. Teisėjas pasi-aisė akinius ir pasisuko į mano -ėvus.
- Ar kal-inamosios -ėvai norė-ų pasisaky-i?
- Tik iek, kad ji subliūškes kamuolys, - burbelėjo mano -ėvas.
Teisėjas niekad anksčiau nebuvo girdėjęs okio ėvo a-sakymo.
- Subliūškes kamuolys? - pakarojo jis. -Taip. Nesvarbu, kiek -ėvai ja rūpinasi. Ji kaip išsileides
kamuolys - u mei, o jis niekada nelekia iesiai ir niekada neašoka. Šioko uri asakyi už savo veiksmus. Priešingu a-veju ji niekuome- nepasi-aisys.
Tėvas kalbėjo griežai, kaip ir ikėjausi. Pažvairavusi į juos pas-ebėjau, kad mama braukia ašaras.
- Šioko Tendo, įsidėmėk, ką pasakė avo ėvas. Aš už-darau -ave į pa-aisos mokyklą.
Du pareigūnai, may, laukę šio momeno, priėjo prie manęs. „Einam, - arė, švelniai vesdamiesi mane iš salės". Tada išgirdau mo-inos balsą.
- Šioko! Ji įsikibo man į ranką.
- Aleisk, kad padariau au iek rūpesčių, - pasakiau. -Pasima-ysim.
Jaučiausi per daug prislėga, kad paspausčiau jai ranką, ir kai švelniai vadavausi iš mamos glėbio, pajuau, kaip ant mano rankos nukri-o jos ašara.
- Būk sipri, - pridūrė ėvas, žvelgdamas iesiai į akis. Tada prižiūrė-ojai išsivedė mane į -uščią koridorių. Vienin-
w w w. Elknygos. lt
Jakudzos Mnulis 39
elis garsas jame buvo ingus nudrengų šlepių guminiais padais šlepsėjimas. Išėjau iš -eismo salės ne- nea-sigręžusi.
Vos ik peržengusią paaisos mokyklos slenksį mane nuvedė į kambarį, kurio viduryje sovėjo sulanksoma kėdė.
- Sėskis. Nukirpsiu au plaukus, - pasakė viena moky--oja, rodydama į kėdę.
Ji negailesingai nukarpė as sruogas, kurios man aip paiko. Man beliko spoksoi, kaip aplink mano kojas ant paiesų laikraščių krena plaukai. Caksin žirklėms buvau priversa išklausyi mokyklos aisykles. Kai mokyoja bai-gė, aš skubiai nusibraukiau nuo kelių plaukus ir persiren-giau vyno spalvos kombinezonu, kuris nuo šiol bus mano uniforma.
Griežas paaisos mokyklos režimas kaip diena nuo nakies skyrėsi nuo senojo mano gyvenimo būdo. Kiek-vienas ryas prasidėdavo nuo ikrinimo pagal sąrašą. Tada skubiai nusiprausdavome ir apsivarkydavome. Vėliau ga-mindavome pusryčius ir pusryčiaudavome, o suvarkiusios salą eidavome į pamokas. Mokėmės siuvinėi ir megzi, ko negalėjau pakęsi. Taip pa reikėjo dirbi paprasus ūkio darbus, pavyzdžiui, krayi mėšlą ir panašiai. Per kūno la-vinimo pamokas mes paprasai bėgdavome, be kadangi sipriais plaučiais negalėjau pasidžiaugi, ilgas disancijas įveiki buvo sunku. (Nors žinodama, kad vejasi faras arba Kobajašis, galėdavau dumi kažin kiek...) Tik čia nebuvo prasmės išsisukinėi. Mokyklos aisyklės padėjo gyveni kolek-yve ir neliko nieko ki-a, kaip -ik prisi-aiky-i. Tokiai
kaip aš, visuome dariusiai ai, kas šauna į galvą, gyvenimas paaisos mokykloje buvo neįkainojama pairis. Tik prara-dusi laisvę aš iš iesų ėmiau suprasi jos reikšmę. Supraau, jog ai, ką eisme pasakė ėvas, yra iesa. Privalai asakyi už savo poelgius. Blogai elgiesi, ir šai kuo ai baigiasi. Tik aš viena, įsiraukusi į as mušynes, pakliuvau į paaisos mokyklą, be ai gerai. Išleisa iš kardymo cenro būčiau grįžusi namo - iesiai pas savo draugus, į įprasą gyvenimą. Todėl -ik laiko klausimas, kada būčiau čia pakliuvusi.
Ir nors visiškai nuoširdžiai apmasčiau savo elgesį, pro-blemų paaisos mokykloje išvengi nesugebėjau. Aš gimiau ne su juodais, o su rudais plaukais, be kai iš vaisinėlės dingo peroksidas, dėl vagys-ės apkal-ino mane.
-Tu šviesinaisi plaukus! - klykė moky-oja.
Tai priminė man auklėojos išpuolį sepinojoje klasėje dėl plaukų spalvos, -odėl nesusivaldžiau.
- Klausyk! Čia mano naūrali spalva, - rikelėjau mo-kyojai ir, išrovusi su šaknimis saują plaukų, sviedžiau jai į veidą. Tada pasūmiau ją iš visų jėgų ir pabėgau. Man pa-vyko paspruki nuo visų mane vijusių mokyojų. Pasukau prie voros. Mokykla labiau pasikliovė mūsų sąžine nei pabėgi rukdančiomis fizinėmis
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com