Alvydas Slepikas / Lietaus dievas / Novelės
Alvydai Sl6pil(35 lietaus dievas/
Alvydas Šlepikas
Lietaus dievas / Novelės
(^) Lietuvos rašytojg sąjungos leidykla Vilnius
!>■
Meškeriotojai
Taip, nieko pritrenkiančio čia nėra. Šiame miestelyje. Visi, ku-rie netyčia čionai užklysta, sako, kad jis jaukus. Ko gero, tai -tiesa. Abipus pagrindinės gatvės auga didžiuliai seni medžiai, kuriu grublėtos šaknys raitosi žemės paviršiuje ir ardo kelio as-faltą, o pro senų, gaisrus ir karus pergyvenusių namų langus žvelgia liūdnos senutės, vakarais skamba kibirai ir mūkia kar-vės. Miestelio centre stovi graži renesansinė bažnyčia, kiek to-lėliau - bakalėjos parduotuvė, mokykla, kurioje kasmet vis ma-žiau mokinių, raštinė, ant kurios visada plazda trispalvė vėlia-va, ir kultūros namai, jau kuris laikas tušti ir tylūs. Kiek toliau nuo centro, ant nemažo, maurais apaugusio tvenkinio kranto stovi viešoji pirtis, į kurią savaitgaliais susirenka beveik visi mies-telio gyventojai - moterys penktadieniais, o vyrai šeštadieniais. Jeijūs, neturėdamas ką veikti, klaidžiotumėtetuščiomis mies-telio gatvėmis ir pagaliau atsidurtumėt čia, būtinai pamatytu-mėte du žmones, kurie kasdien stirkso ant tvenkinio kranto netoli viešosios pirties ir meškerioja. Jie kartkartėmis persimeta vienu kitu žodžiu, pagiria vienas kitą, kai pagauna didesnę žu-vį, kurių čia nėra gausu - vien tik geltonieji kūdrų karosėliai, neišrankūs masalui ir nebaikštūs. Vyresnis, kuriam per šešias-dešimt, pats beveik ir nemeškerioja, jis stebi jaunesnį, ketu-riasdešimtmetį, nukabina jo pagautas žuvis, užmauna ant kab-liuko masalą ir visa tai daro su didžiausia rmeile. Jaunesnis, iš-traukęs žuvį, žiūri, kaip senis ją nukabina, paleidžia į kibirą. Kartais jie kažin ko supykę trumpai apsižodžiuoja, kai kada senis dar gyvam karosui nuskuta nugarą, užsiberia druskos ir su pasigardžiavimu nuvalgo mėsingiausią žuvelės dalį, o tai, kas li-ko, meta į šalį, kur paprastai jau laukia koks gudrus murklys. Dažniausiai tie žmonės sėdi tylėdami, o jų veidai švyti ramybe;
jie užmeta meškeres ir stebi plūdes, tvenkinio vandenį, jo pa-viršiuje zujančius čiuožikus, - gyvenimas eina. Žiūrint j šiuodu tylinčius žmones, jums gali pasirodyti, kad jie yra supratę kaž-ką labai svarbaus, esminio, amžino ir neprarandamo. Vargu ar jūs išdrįsite užkalbinti juos ir sudrumsti aplinkui tvyrandą ra-mybę. Cal tai jaučia ir miestelio žmonės, besirenkantys j viešą-ją pirtį ar šiaip skubantys pro šalį, - tik vienas kitas sveikinasi galvos linktelėjimu, o daugelis praeina lyg pro negyvus daik-tus, lyg pro medžius ar kelmus. Šie du tylintys žmonės turi ir vardus, ir bendrą pavardę, bet miestelyje jau seniai niekas jų kitaip nebevadina, tik meškeriotojais.
Jeigu jūs ryžtumėtės užkalbinti kurį nors iš miestelio gyven-tojų ir paklaustumėt apie tuos keistus vyrus, meškeriojančius prie viešosios pirties, jums tikriausiai tektų nustebti patyrus, kad niekas jų nemėgsta. Kas nors nusijuoktų, kas nors pasaky-tų, kad jie yra baisūs bedieviai, neinantys net kalėdinės išpa-žinties, kiti burbtelėtų, kad jie paprasčiausi kvailiai, o dar kiti tiesiog susinervintų ir būtų akivaizdžiai nepatenkinti jūsų klau-simu. Vis dėlto visi papasakotų apytikriai tą pačią istoriją.
Motūzai gyveno miestelio pakrašty už bažnyčios ir mokslei-vių bendrabučio. Jų medinė sena ir nedažyta troba buvo įsiter-pusi tarp vargonininko Augustino ir vienintelės miestelio len-kės, pienininkės Marilės, namų. Senė Marilė ir kiti vyresni mies-telio gyventojai dar puikiai atsimena ponią Eleną, šlubio Motūzo žmoną, Algio Motūzo motiną, -geraširdę, pamaldžią moterį, tačiau užguitą ir bebalsę. Ji dažnai pasirodydavo miestelyje užsi-rišusi galvątamsiagėlėta skarele, kuri beveik uždengdavovei-d<j - visi žinojo, kad ponia Elena slepia mėlynes ir sumušimus. )os vyras, tada dar nešlubas, mušdavo ją kone kasdien, žiauriai ir negailestingai, o Algis, tada dar visai vaikas, vos ne kasdien slepdavosi nuo tėvo pykčio beprotiškai pikto aviganio Diko bū-
lyipsicprioioiai
doje, daržinėje arba pas kaimynus. Ir štai vieną dieną mieste-lio inteligentas Štencelis, grybaudamas su anūku Kęstu šalia miestelio esančiame pušynėlyje, rado ponią Eleną besisupan-čią ant pušies šakos. Kęstas paskui pasakojo miestelio berniu-kams apie mėlyną Motūzienės liežuvį, putas ir išverstas akis. Niekas nesmerkė ponios Elenos, visi jos gailėjo. Net žilagalvis visų mylimas klebonas, nors ir nepašventino kapo duobės, bet, apsivilkęs civiliais drabužiais, stovėjo kapinėse kiek nuošaliau nuo visų, žiūrėjo į leidžiamą duobėn savižudės karstą ir mel-dėsi. Miestelėnai, išsiskirstę po laidotuvių kas sau po namus, kalbėjo, kad dabar ištvirkėlio ir mušeikos Motūzo gyvenime turėtų kažkas pasikeisti, juk net ir toks baisus žmogus privalo turėti sąžinę, neleidžiančią užmigti naktimis. Visi jie klydo -niekas nepasikeitė to žmogaus gyvenime, gal tik atviriau ėmė ištvirkauti, parsivesdamas namo pasileidėles irsanguliaudamas su jomis mažamečio sūnaus akivaizdoje. Vos savaitei kitai praėjus po žmonos mirties, būk, Viešpatie, jai gailestingas, Mo-tūzas susimušė su broliais Žeguniais ir, būdamas gerokai išgė-ręs, mojavo ilgu vokišku peiliu, bet broliai taip pat buvo ne-pėsti: vidurinis brolis Vladas, besigindamas nutvėręs laužtuvą, taip sudaužė savo priešininką, kad šiam lūžo ne tik pora šon-kaulių, bet ir sutrupėjo koja. Iš ligoninės Motūzas grįžo šlubas, iržmonės kalbėjo, kad, matai, „Dievas pakorojo". Senis įsitai-sė sunkią ąžuolinę lazdą, bet gyvenimo būdo nepakeitė, nors truputį ir prityko. Kai staiga kaip degtukų dėžutė supleškėjp Žegunių daržinė ir tvartas su visais gyvuliais, nors jokių įkalčių nebuvo, niekas neabejojo, kieno tai darbas. Motūzas ir toliau buvo piktas, nepasotinamas, moteris žargstantis eržilas, visų miestelio vaikų baubas - žmogus, kuris niekada nesišypso.
Tėvo bijojo ir sūnus Algis. Berniukas augo irzlus ir nervin-gas, neturėjo draugų, į svečius eidavo tik pas senę Marilę. Ta j|
vaišindavo kriaušėmis ir sodo uogomis, mokė pasisveikint ir pasakyt ačiū lenkiškai, o per atlaidus dovanodavo jam spalvo-tų „abrozdėlių", kuriuos jis, parėjęs namo, išmesdavo. Nors mokėsi Algis neprastai, bet jo niekas nemėgo - nei mokytojai, su kuriais jis buvo atžarus, nei mokiniai, kuriuos jis mušdavo ir iš kurių atiminėdavo kapeikas. Šiaip jau jis beveik visada tylė-davo, buvo nekalbus kaip senis, su tėvu gyveno kaip su sveti-mu žmogumi, ir tik viena, kas juos siejo, buvo baimė. Baigęs mokyklą, mokėsi technikume, paskui pradėjo dirbti elektriku, vėliau išėjo į kariuomenę ir grįžo subrendęs gražus vyras, į kurį žvalgėsi ne viena moteris ir mergina, tačiau nė vienos išjų Algis neišdrįso parsivesti namo, o ir palydėdavo retą kurią. O šluba-sis Motūzas pasiliko toks pat kaip anksčiau, ir atrodė, kad lai-kas bejėgis prieš šį žmogų.
Kai miestelio kultūros namų direktorius Gintas, gerokai kauš-telėjęs, skolintu „Voschodu" parmušė iš Vilniaus atvažiavusią studentę ir, būdamas kaltas, sėdo į kalėjimą, kultūros namai kurį laiką buvo tušti. Tačiau porai mėnesių praslinkus juose ėmė šeimininkauti nauja direktorė. Ji buvo atvykėlė, juokinga pavarde Kriaušytė. Tokia ir atrodė - kaip saldi apvaliaskruostė kriaušė. Jauna, tyli, kalbėjo šiek tiek žemaičiuodama ir dėl to daugeliui ji atrodė keista. Apsigyveno Kriaušytė virš Apylinkės vykdomojo komiteto (dabar ten seniūno raštinė), palėpėje, į kurią kilo mediniai, girgždantys laiptai ir, jai ten įsikūrus, laiptai pradėjo girgždėti vis dažniau. Miestelio bernai užuodė grobį ir vis taikėsi bet kokia proga užsukti į svečius. Praėjo ruduo ir įpusėjo žiema, direktorė jau nebebuvo visai svetima miestelio žmonėms, ir gal dėl to, kad ji nerodė didelio vaišingumo, o gal dėl kitų priežasčių, svečių jos palėpėje sumažėjo, ten buvo šalta ir liūdna. Pasibaigė ir žiema, sproginėjo pavasario ledas, o miestelio gyventojai tai šen, tai ten ėmė šnibždėtis, jog kažkas
Mfiskeri!
atsitiko šlubajam Motūzui. Senis nutilo, mažiau gėrė, nebesi-valkiojosu paleistuvėmis, irtik retkarčiaisjo sunkios ąžuolinės lazdos geležinis antgalis prataukšėdavo miestelio gatve. Žmo-nės stebėjosi ir kažin ko laukė. Vieną dieną Apylinkės vykdo-mojo komiteto valytoja Žemaitytė nusistebėjo kaimynei, kad jau kažkelintą kartą matė senį Motūzą, besikabarojantį medi-niais laiptais pas tą „kultūrkės" direktorę. Šis gandas netruko pasklisti, apie tai kalbėjo ne tik viskam smalsios moteriškės, bet ir vyrai. Juokėsi ir aptarinėjo šlubio meilę gerdami vyną ar alų. Tačiau greitai paaiškėjo, kad to jausmo, apėmusio senį iš-tvirkėlį, neužtenka pavadinti įsimylėjimu: tai buvo tikra aistra, apsėdimas. Motūzas ėmė puoštis - nusipirko naują brangų liet-paltį, lakinius batus ir ne tik skrybėlę, bet net ryškų, spalvotą kaklaraištį, pradėjo vaikščioti pasitempęs ir monumentaliai iš-didus, nusiskuto ūsus, o kai kas manė, kad net pasidažė plau-kus. Kriaušytė, kurią miestelyje vadino „grūšele", praeidavo pro žmones kaltai nudelbusi akis ir vos girdimai pasisveikindavo, ant švelnaus jos kaklo žibėjo auksinė grandinėlė, ausyse siūba-vo didžiuliai, taip pat auksiniai auskarai, ir senė Marilė dieva-gojosi, kad kaip tik šituos auskarus ji kadaise buvo mačiusi po-nios Elenos dėžutėje. Šlubis nešė ir dovanojo savo mylimajai viską, ką tik galėjo: batus, drabužius, televizorių, baldus. Nusi-pirko puikų, naują zaporožietį ir ėmė vežioti Kriaušytę į mies-tą. Visam tam jis pardavė ne tik paršelius, bet ir pačią veislinę kiaulę, paėmė iš taupomosios beveik viską, ką buvo sutaupęs, galiausiai papjovė veršį ir iškėlė puotą - linksminosi kone sa-vaitę. Pinigų pradėjo stigti, ir senis ėmė jų reikalauti iš sūnaus Algio, kuris žiūrėjo į tėvo skrydį ir sukandęs dantis tylėjo, nos vienintelisžmogus pasaulyje, kurio jis bijojo, buvotėvas. Mies-telėnai, matydami šlubio Motūzo beprotystę, juokėsi ir laukč, kuo gi viskas pasibaigs, o tie keli Algio bičiuliai, su kuriais jis
bendravo, kvailino jj ir barė. Kartą geriant alų, Prancisiaus Da-nius, sėdėjęs už veltėdžiavimą, o dėl to, kad nešiojo akinius, vadinamas Profesoriumi, pasakė Algiui:
- Nebūt tu alioša. Nueik pas tą stervą ir pasikalbėk. Ar tu ilgai dar žiūrėsi, kaip senis tavo pinigus vėjais leidžia?
Pagaliau kartą, kai tėvas buvo kažkur išvažiavęs, Algis pasi-ryžo, užlipo girgždančiais laiptais ir pasibeldė. Kai Kriaušytė atidarė duris ir pamatė Algį, kažkaip susigėdo, nuleido akis, bet pakvietė į vidų. Algis įžengė per slenkstį į kambarį, kuria-me ryškiai degė šviesa, ir sustojo. Jie stovėjo vienas priešais kitą ir tylėjo. Algio krūtinę užliejo keista šiluma, o kojos virpėjo kaip senam kuinui po mėšlavežio.
Dabar, jau žinodamas kelią, Algis slapta nuo tėvo direktorės palėpėje ėmė lankytis vis dažniau, o gyvenimas jam tarsi pra-šviesėjo. Jis nenorėjo galvoti, kas atsitiks, kai apie šiuos apsilan-kymus sužinos tėvas, o kad taip įvyks, jis suprato. Ir štai kartą senis Motūzas grįžo iš miesto anksčiau nei žadėjęs, lipo girgž-dančiais laiptais, o rankose laikė naują gėlėtą suknelę. Užlipęs bandė atidaryti duris, bet jos buvo užrakintos, tada išsitraukė raktą ir bandė rakinti, tačiau kitapus durų spynoje buvo kitas raktas. Senis ėmė belsti, bet niekas neatsakė, tada, jausdamas kažką bloga, griebė savo žvėriška jėga, kurios, matyt, turėjo daugiau negu proto, už rankenos ir išlaužė kartonines palėpės duris. Jas išplėšęs senis pamatė kitapus slenksčio stovintį sūnų Algį, o už jo nugaros Kriaušytę, susigūžusią ir instūnktyviai den-giančią savo baltas, saulės nemačiusias krūtis. Algis žiūrėjo tė-vui į akis ir sugniaužęs kumščius buvo pasirengęs kovoti. Buvo pasiryžęs užmušti, jeigu reikės. Jis pirmąkart nebijojo tėvo. Se-nis, sutrikęs iš netikėtumo, pasitraukė žingsnelį atgal, o Algis pajudėjo į jį, betstaiga tėvas, keistai urgzdamas ar vaitodamas, mostelėjo sunkia ąžuoline lazda, trenkė sūnui, kuris virto keistai
i'-jkonatojaL
p.isisukęs. Laiptai buvoseni irstatūs. Algis nuriedėjojais irtren-krsi galva į geležinį televizijos antenos kotą. Plūstelėjo kraujas, kojos buvo bjauriai išsuktos, o kažkur iš krūtinės Algiui veržėsi i.iubingas garsas - panašiai kriokia dvesiantys gyvuliai. Senis, nclekęs jėgų, atsisėdoant laiptų iržiūrėjoįsūnui išausies klius-("iojantį kraują. Kriaušytė, vos prisidengusi chalatėliu, nubildė-|( > laiptais, peršoko per gulintįjį ir klykdama pasileido į miestelį. Atvažiavo greitoji. Gydytojas, pamatęs laiptus, pasakė:
- Kokie siaubingai statūs laiptai. Paslydo?
- Paslydo, - ištarė senis Motūzas, ir liežuvis vertėsi jo burno-|c tarsi ledo gabalas.
Po šio įvykio senis Motūzas užmiršo Kriaušytę, tarsi užmiršo visą ankstesnį gyvenimą - jis ir dieną, ir naktį sėdėjo ligoninė-jc Kai Algis atgavo sąmonę ir ėmė valgyti, vežė sūnui sultis ir uogienę. Ir verkė. Sūnus žiūrėjo į pirmąkart ašarojantį tėvą ir bandė šypsotis.
Išrašytą iš ligoninės sūnų tėvas vedė į autobusą - Algiui buvo lužęs stuburas, irdabar jis nevaldė vienos rankos, tempė kairę koją, kairioji veido pusė taip pat buvo nejautri.
Kriaušytė nė karto neaplankė Algio ligoninėje ir jam dar ne-ųrįžus išvažiavo - paskui buvo kalbama, kad ištekėjo, tačiau niekas nežinojo kur ir už ko. Algis pradėjo gauti invalidumo [jašalpą, o senis - pensiją. Ir štai dabar, jeigu jūs užklystumėte j šį tylų miestelį ir nueitumėte prie tvenkinio, ten, kur stovi viešoji pirtis, būtinai pamatytumėte du vyrus, kurių pavardę miestelio gyventojai jau baigia užmiršti. Beveik visi dabar abu vadina tiesiog Meškeriotojais.
Gegužės sukuriai
Senis Laurinavičius žvelgė į visus iš viršaus. Štai važiuoja Sva-tukas su dviračiu, sunkiai mina pedalus, prie dviračio pririšta dalgė: matyt, grįžta nuo Batanavos, ten daug kas turi pievų šienavimui. O gal kur gremžė pagriovius? Važiuoja - akys nu-leistos į žemę. Žmonės retai pakelia galvas aukštyn, dažniau vis knisasi sau po kojom kaip paršai. Tie nors tikslą turi - ieš-ko šaknų.
Bėga Žvainių vaikai - šitie tai triukšmingi, niekada nepasė-di vienoj vietoj, niekada nenutyla, nors ir pats tėvas Žvainys taip pat ne pats ramiausias kaimynas: kad uždainuos vakare, kad užkauks vilko balsu, net žvirbliai kyla į padebesius. Jau tada žinok, kad trankysis kiaurą naktį - alga. Kai alga, tai jau nieko nepadarysi, o ir nieko daryt nereikia, juk žmogui pasi-linksmint irgi noris, o kada pasilinksminsi, jeigu ne algos die-ną? Nors senis Laurinavičius niekada nebuvo didelis mėgėjas išgerti, bet kitus toleravo, o ir kodėl turėjo netoleruoti, kas jau čia pasakė, kad reikia gyventi taip, o ne kitaip. Žinoma, bjauru, kai žmogus klausos neturi, o kaukia ant viso mieste-lio, bet klausos su samčiu neįkrėsi, čia jau kaip yr, taip yr. Dabar jau Laurinavičiui mažiau ir svarbu, kur kas kaukia ar dainuoja-nebeprigirdi: matyt, saugo Dievas paskutinesžmo-gaus dienas, klausą pamažu atima, užsuka kaip televizoriaus rankenėlę, bet užtat ramybės suteikia. Negirdi, ir ramu. Nors televizoriaus rankenėlę tai dar gali ir atgal atsisukti - visu gar-sumu. Barasi tada Malenija, kad apkurs, o ir kitus apkurtins -bepigu bartis, kai aštuoneriais metais jaunesnė. Pala, ateis lai-kas ir tau rankenėlę iki galo atsukti.
Brrr... brrr... brrr... pralekia miesteliogatve Laginauskiokasant motociklo, pralekia kaip griausmas, net vištos skrenda paskutinį
protą praradusios, - va, tokius tai reikia sodint. Pamaitint duo-na irvandeniu, tada nereikėsžmonių gąsdinti ir miesteliosmar-dinti. Na, bet ir pasileidęs tas Laginausko sūnus, vos į kalėjimą neatsisėdo. Paugos sūnui, tam, kuris širdies liga serga, inkstus atkrėtė, bet tėvą gerą turi, kur tau kas pasodins: pinigų yra -teisybė tavo.
Miestelio gatvė vėl tuščia, tik sukasi pavasariniai gegužės sū-kurėliai, neša smulkias šiukšleles - saldainių popieriukus, tuo-pų sėklas, panašias į pūkuotus kirminus. Šiaip jau gegužė toks mėnuo - viską suryja žolė: perauga ir prie žemės prisiuva laik-raščius, paslepia gelžgalius, senus lapus, kažkieno pamestus pusbačius; jeigu sode numetei kokį daiktą - gali nebeieškoti, tik imk dalgę ir mosuok, gal išplėši tai rajūnei iš gerklės. Kartais net juokinga - nėr kokio daikto, nėr, jau ir nebereikia, gal kiek ir gaila, bet kas žino, kur pradingo, o paskui šienauji sodelį, tik kaukšt dalgės ašmenys ir atsimuša, o tada ir matai, kad pames-tasis kastuvas, pražuvėlis domkratas ar dar koks velnias jau ir išmušė dalgei dantis - eik, kalk. Viską o viską praryja žolė. Paskui tik viduvasario sausrų išdegintuose kiemuose ima vėjas žarstyti smėlio smilteles, kelti dulkes ir svaidyti šiaudagalius, o dabar viskas tebėra žalia ir dailu. Apvalu ir kažkaip net ...riebu - kaip jaunos mergos pakinkliai.
O, eina Prancisiaus Danius. Šitas tai tinginys, šitas tai slun-kius, ot tokių tai žmonių nemėgsta senis Laurinavičius. Bet kiti, tie kurie dirba, kurie pavargę, kurie gal kartais ir atbukę kiek, kurie knygos gal dešimt metų nėra atsivertę, o ir laikraš-tyje tik televizijos programą perskaito ar kalendoriuj pasitik-rina, kokia dabar mėnulio fazė, - tie kiti tai eina, ropoja gal-vas nunėrę, o šitas, šitas būtinai galvą užvers į viršų, būtinai pamatys senį Laurinavičių, būtinai sušuks ant viso miestelio: Sveiki, dėde Adolfai! Sveiki, -atsakys Laurinavičius išdidžiai.
Ką ten veikiat šitaip aukštai?-toliau tardys Danius. O ką jam atsakysi? Nepulsi juk pasakot kiekvienam prašalaičiui savo rei-kalų ir rūpesčių, o dar piemeniui, šitam pijokui ir tinginiui, kur savo motinai niekada net bulvienių nėra nupjovęs, nei malkų priskaldęs, užtat kitiems tai už butelį visada ateina tal-kon, bet ir ta talka - daugiau liežuviu malimas, o ne tikra pagalba. Mat jj devynios, tegul drožia savo keliais, nepasakos čia dabar Laurinavičius, kodėl jis sėdi liepelės viršūnėj tary-tum lizde, kodėl viršūnę liepelei nurėžė, kodėl žemyn neli-pa. Tik ta Malenija ir vėl jau čia, ir vėl su savo tais „Jėzau Marija" ir klausimais, ar kojos neužtirpo. Neužtirpo, neužtir-po, o jeigu ir užtirpo, tai vis tiek niekuo padėt negali. Juokin-gi jie visi iš viršaus, tokie į grybus panašūs - galva ir pečiai, o iš po galvos kojos keistai švysčioja.
Nepasakysi, kad labai gera sėdėti čia, šitoj liepelėj, bet vis geriau negu kad nuo pat ryto anksčiausio virtuvėj pro langą spoksoti, kaip vištos patvory kapstosi. Diena tikrai šiandien ne-laiminga. Pirmiausia tai dėl to katino. Skauda net širdį, bet ką gali padaryt, kad gyvuliukas yra vis dėlto šitoks durnas. Įlįsk tu man į šeškams pastatytus slastus. O svirne tamsu buvo, ką jis ten pamatys savo prigesusiom jau, nors dar labai šviesiom -nevykim Dievo į medį - senio akimis. Nepamatė, neatskyrė, o ir tas žaltys tylėjo - nė jokio miau. Užmovė Laurinavičius ant slastų maišą, iškėlė grotuotą užsklandėlę, iškratė maišan „šeš-ką", o kas ten gali žinot, kad ne šeškas, apsuko aplink galvą ir klerkšt per cementines grindis, o trenkė tai iš visos kiek tik tu-rėjo dar dvasios - pasimokęs buvo Laurinavičius ne kartą. Kur nepasimokys: tiek metų visų kaimynų šeškus paprašytas gau-do - tikras specialistas. Visko buvo: va, padėjo jau visai, rodės, maiše užplumpintą šeškcj ant suolo, o paskui grįžta, jau kailį dirs, bet tas atsigavęs, per sienas žviegdamas ir smirdėdamas
,Jk.^WJ'W-jJU.UUUUJ
eina, kaip velnias per lauko virtuvę - ratais, ratais, o paskui kaip ners pro langelį (stiklas buvo įskilęs, ten gabalėlio „šibos" ir trūko), tai stiklai tik pažiro, ir sakyk viso gero. Nei šeško, nei nieko, tiksmarvė. Paskiau jau taip nedarydavo, užplumpinda-vo ir dar maiše užrištą palikdavo pagulėti, kad neatsigautų va-gis bjaurybė. Tai dabar jau būk sveikas, kad rėžė į grindis. Savo katiną! Jėzau Jėzau, Malenijos numylėtinį Rainiuką. O kai klerkš-telėjo per grindis, tada tai jau ir tas pradėjo žviegti ne savo balsu, tik miaumiaumiau ir ūūū, ir dar velnias žino kokiais gar-sais, net išsigando senis Laurinavičius. Metė maišą, atrišo, praskleidė, kad šoko iš vidaus Rainiukas žviegdamas, vos akių neiškabino, stryk strykt kelis žingsnius ir stovi svyruodamas. Stovi ir svyruoja, viena ausis kažkaip nuleipus, per lūpas kraujas. Rai-niuk, Rainiuk, Laurinavičius artyn, o tas neprisileidžia - tolyn, tolyn, per tvoros plyšį Balsienės daržan, paskui kas jį ten žino kur, nepradėsi Balsienei aiškint, kad katiną savo noriu pas tave daržely ar daržinėj susigauti. Kam? - paklaus. Ką sakysi? Kad savo katiną žabalas diedas užplumpinai? Kad juoktųs paskui visi? Neee. Malenijai irgi nenorėjo sakyt, bet pasakė - kaip nepasakysi šešiasdešimt beveik metų kartu pragyvenus. Kas bus tas - pasakė. O nieko nebuvo. Kas patikėtų, kad Malenija ne katinu, o juo susirūpino, jo sveikata, jo nervais. Ir teisybę Ma-lenija sako, -tai kokiogi velniojis tylėjo? Kogi nemiaukė? Net pikta. Šitokius nervus žmogui sukelti. O pelių tinginys negau-do. Va, ir bus jam bauda... Nestips - gajūs katinai. Tik ar prisi-leis? Ar užlips ant kelių, ar poteriaus jam žiūrint televizorių šaltais žiemos vakarais?
Šiaip jau Laurinavičius nelabai ir mėgdavo prie to televizo-riaus sėdėti, tik kad žiemą taip anksti temsta, o miegot nesino-ri, darbų jokių kaip ir nėra. Tada ir sėdi senis, žiūri „Panoramą", paskui dar ką nors, ne tiek žiūri kokį filmą, kiek prisimena, ką
kuria, ne koks atsitiktinumas. Tik žioplių čia nereikia. Eitų tas Daniokasgreičiau namo. Ko jisčiastovi? Su kuo jistenšnekas? Kažkoks nematytas vyriokas languotais marškiniais su atraito-tom rankovėm. O gal ir matytas, kas dabar juos visus čia gali atsiminti: vaikai vis užauga, vyrais pasidaro, mokyklą pabaigia, iš kariuomenės sugrįžta, kaip juos gali visus pažinti. Miestely dabar daugybė žmonių, suvažiavo iš visokių pašalių, anksčiau net durų rakint nereikėdavo, o dabar tik neužrakink. Dabar žmonėmis pasitikėti negalima, visi kažkokie lygtruputėlį mai-šu trenkti, vis dėl pinigų pamišę, vis kiekvienas stengias kitą tik apkvailint. Juokias Danius su tuo nepažįstamu. Ir vaikai susi-rinkę sėdi žolėj. Ir tie juokias. Ko jiems juoktis? Tikriausiai iš jo, iš senio Laurinavičiaus, medy kaip gandras lizde kad sėdi. Kvailai pasielgė, kad nages numetė žemėn, bet kad su jom taip nepa-togu čia' tarp liepos šakų, nepadėtų dabar nagės, juk kaip jas čia prisiriši, kaip ištų šakų su nagėm išsinarpliosi? Sėdėjo Lau-rinavičius aukštai, dairėsi ir svarstė - ko jam čia reikėjo į medį lipti? Toks jau charakteris, pats žino savo būdą, bet nepasimo-ko, vis neapskaičiuoja ko, tai metų, tai jėgų. Bet jeigu kitaip svarstai, tai koks gi tada gyvenimas būtų, jeigu viską pasvertum ir nuo visko save saugotum, jeigu sėdėtum tik, arbatėlę gurkš-notum, o nieko neveiktum. Tada jau mirtis. Tik vienas tada pasirinkimas - gult ant lentos ir kunigą kviestis. Štai ir šiandien apie pietus, dėl Rainiuko susinervinęs, Laurinavičius žvalgės pro langą, po kiemą vaikščiojo (tas žaltys katinas taip ir nepasi-rodė iki šiol), negalėjo nusėdėti bedarbo. O kaimynų kiemuo-se niekur nė medžių atvežtų malkoms pjauti, nė supjautų ne-simatė. Visi ankstyvą pavasarį žiemos šiluma pasirūpino. Siaip Laurinavičius neprašytas imdavo savo dvirankį pjūklą ir eidavo kaimynams malkų pjauti - be jokio užmokesčio, be nieko, tik tam, kad be darbo nesėdėtų. Jėigu ne jis, tai kitas tingesnis gal
ir pusmetį tuos parsivežtus iš miško medžius pūdytų, o dabar ateina senis nekviestas ir ima vienas dvirankiu pjūklu šakalius dzirinti. Pamažu, pamažu, bet pradeda tirpti krūva. Šeiminin-kas neiškenčia ir pats išeina malkų pjauti, ne visada ir ne kiek-vienas būna patenkintas, bet nerėks gi ant seno žmogaus. Arba pamato Laurinavičius, kad kas malkas skaldo. Ateina tada ir pasakoja, kaip teisingai malkas reikia kapoti, kad ir suskaldy-tum, ir jėgų kuo mažiau sunaudotum. Juokinga jam, kai jau-nikliai iš visos jėgos pliekia pliekia kirviu, o kaip neskyla, taip neskyla - jau ir pakinkliai, ko gero, prakaituoti, o kaladė ne-perskelta. Juk visur reikia proto, o ne vien raumenų darbo -tiksliai į vidurį taikyk, tiesiai į šerdies centrą. Žino ką patarti Laurinavičius: liepia vis nuo viršūnės, ne nuo kamblio skelti, subara, jeigu per storą malką nori kas į suskaldytų krūvą mesti, -juk reikia prižiūrėti, dabar visiems dažnai nusispjauti, kaip ta malka suskaldyta, degs gerai ar nedegs - negalvoja, nesirūpi-na. Kitas dar ir supyksta, bet Laurinavičius nekreipia labai dė-mesio - ne blogų dalykų jis moko, ne degtinę gerti pratina, o tvarkingai darbus atlikti, kad ir gerai, ir gražu būtų. Juk bjauru, kai netvarka, kai darbai nenudirbti. Kai kassako, kad dabartik iš darbo, kad pavargęs, kad kitą dieną viską padarys. Nesupra-to šito senis niekada - kaip gali rytdienai darbą atidėti, kai ne-žinai, ar iš viso rytoj atsibusi? Tai ir šiandien besidairinėdamas, Rainiuko kai laukė, kažkaip į liepelę prie savo namo augančią, netoli gatvės, įsižiūrėjo. Šakos apatinės taip kreivai, neteisingai plečiasi, vainikas nei šioks nei toks, o viršuj tuoj elektros laidus užguls. Seniai matė Laurinavičius, kad liepelė blogoj vietoj paso-dinta, visai prie elektros atšakos, bet šiandien nusprendė, kad elektrikų čia nesulauksi, -gi sakė Vinceliui, ir kas? Nieko. O kai suges, kai bus trumpas sujungimas, kai pradės kibirkščiuot ir šaudyt laidai per audrą ar lietų, tada sėdės visi be elektros ir
niavo per miestelį, vaikai iš paskos sekė. Praėjo pro kultūros namus, pro bažnyčią, pro vykdomąjį komitetą (dabar ten se-niūnas), pasuko į mokyklos stadioną, apsuptą iš dviejų pusių senų medžių - liepų, klevų ir tuopų, o iš trečios pusės, nuo mokyklos, tankiai suaugusių kaukazinių slyvaičių. Aplink sta-dioną susirinko ir kaimynai. Kol kas dar nieko nebuvo dan-guj. Jokio ženklo, kad kas atskristų. Laurinavičius net pagal-vojo, kad kaip dabar bus, jeigu niekas čia neatskris, jeigu Ma-lenija ne taip suprato Alekso žodžius - bus sarmata. Bet vos keliom minutėm praėjus staiga pasigirdo burzgimas. Atskren-da, pagalvojo senis. Atskrenda, sušnarėjo po senais mokyklos medžiais susirinkusi miestelėnų minia.
Malūnsparnis pasirodė aukštai, apsuko ratą viršum mokyk-los stadiono, viršum medžių, matyt, nusitaikė ir ėmė leistis. Dangaus mašina buvo balta su mėlynom ir raudonom juos-tom, jos viršuje sukosi didžiulės mentės, kurios kėlė tokį vėją, kad Laurinavičiaus šukuosena (Malenija liepė susišukuoti gra-žiai) nuėjo šuniui ant uodegos. Žmonės žiūrėjo išsižioję į ne-matytą miestelyje stebuklą: malūnsparnis nutūpė. Dar sukosi didieji jo sparnai, ir staiga atsivėrė tokios nedidelės durelės, kažkoksžmogusnuleido kopėtėles. Ogal ir nebuvo kopėtėlių? Turėjo būti... Tikriausiai buvo. Laurinavičius su Malenija, besi-laikančia jam už parankės, priėjo artyn. Nors mentės sukosi aukštai, bet buvo kažkaip nejauku, baugoka, norėjosi kiek susilenkti. Iš malūnsparnio pasirodė jų sūnus Aleksas, apsitai-sęs tikriausiai paradine uniforma. Jis pasisuko į malūnsparnio dureles, jam perdavė kažkokį didelį daiktą - paskui tik Lauri-navičius suprato, jog tai buvo duonos kepalas. Bet toks dide-lis, apvalus, ne toks, kokie krautuvėj, didesnis net už tuos, kur namuose seniau Malenija kepdavo. Aleksas laikė gražų lininį rankšluostį, ant rankšluosčio duoną, žengė taip išdidžiai
GegiiZ£s..siikm:iflL.__. .
ir kareiviškai, net gerklęseniui suspaudė-tai bentsūnus, tegul mato visi, kokį sūnų užaugino. Laurinavičius paėmė duoną, nelabai net girdėjo, ką jam sakė jo Aleksas-kapitonas: jubilieji-niussveikinimus, dar kažką. Pabučiavo. Pabudavo irsavo mo-tiną, persimetė keliais žodžiais, pasakė, kadsavaitgalįatvažiuos, kad susitarę visi vaikai atvažiuoti, kad pasamdė muzikantą su akordeonu - bus šventė, atšvęs tėvo sukaktį. Senis Laurinavi-čius įsivaizdavo, eidamas į stadioną, kaip jis skris su tuo ma-lūnsparniu, juk paprašys ir negi sūnus kapitonas nepaims ir nepavėžins bent kartą senotėvo po padangesviršgimtojo mies-telio. Tačiau kai mašina nusileido, kai sūnus pasirodė su tuo duonos kepalu, kai susijaudino, net susigraudino - kaip gene-rolą jį čia pagerbia, - visai ir užmiršo, ko sūnaus paprašyti no-rėjo, o paskui, kai prisiminė, Aleksas jau vėl ėjo malūnsparnio link, nebebuvo kaip rėkti, šaukti, malūnsparnisgarsiai riaumo-jo. O irsusimėtė kažkaip Laurinavičius, lyggėda pasidarėsūnų trukdyti kvailom senio užgaidom. Pamojavo sūnus, užsidarė orlaivio durelės, suūžė dar garsiau sūkurius keldamos sparnų mentės, pažiro smėlis į akis. Taip ir nepaskraidė Laurinavičius, bet grįžo namo išdidūs abu - ir jis, ir jo Malenija.
Aukštai skrenda tie malūnsparniai, gal dar aukščiau sidabri-niai lėktuvėliai - tokie maži, kad net keista, jog ten sėdi žmo-nės. O čia, koks čia aukštis šitoj liepelėj. Būtų jaunesnis, šokte iššoktų, bet dabar seni kaulai neklauso. Et, na ir sukasi vėjas pažeme iraukščiau, tai sūkuriuoja. Visai taip, kaip malūnspar-niui nusileidus. Vėjas apsuka visus mėlynu pavasario audeklu, tokia lyg migla, lyg karščiu. Viskas virpa ir sukasi, o pro šitą vėjo melsvumą šypsos apačioje Prancisiaus sūnus, Malenija bėgi-nėja. Ko čia bėginėti? Ko čia jaudintis taip - susikaups, pail-sės senis ir kaip nors išsikapstys iš tokios gyvenimo situacijos, iš nenumatytų aplinkybių, kurias daugiau, žinoma, senatvė
per vieną kreivai suaugusią šaką - nieko, viskas gerai, ne toks jau jis senas, ne toks nerangus. Ot, jeigu taip... jeigu dešimtj metų numetus, kaip katinas, kaip Rainiukas žemėn nusliuog-tų, nors ir tas medy buvo andai įstrigęs. Laurinavičiaus plaukus netikėtai pašiaušė vėjas, ėmė suktis aplinkui šakas, sūkuriuoti. Senio marškiniai net suplazdėjo.
Tai vėjas!
Tai sūkurys gegužinis!
Imtų su juo senis ir nuskristų.
Tik kas tai, kas pro vėjo balsą prasimuša?
Gaisrinė tai.
Gaisrinė, didžiulė ir raudona, sumirgėjo pro medžius.
Ne, pirmiausia pasigirdo sirena. Užkaukė taip, kad net lan-gai miestely drebėjo. Tyčia, žinoma, Vincelis triukšmavo. Kad iš senio pasišaipytų, kad žmones palinksmintų - supraskit, svar-bus reikalas, durną diedą Laurinavičių iš liepos kelsiu. Žmonės prasiskyrė, gaisrinė taip šonu atsistojo, Vincelis sireną išjungė, išlipo iš automobilio ir kažką sakė Laurinavičiui, bet šis nieko negirdėjo, tik vėją švilpiantį ausyse. Paskui jau rankas prie bur-nos prisidėjęs gaisrininkas rėkė.
Ir netikėtai pajuto Laurinavidus, kad kelia jį vėjas. Tikrai kelia - kaip burė marškiniai vėją pagavo, kaip aitvaras. Bau-gu tapo seniui, įsitvėrė šakos, bet paskui pasiryžo: juk norėjo skraidyti, niekad niekur neskrido, o dabar pasiryžo. Tai nu-stebs visi pamatę! Kam reikėjo tągaisrinę kviesti, kam reikėjo tiek triukšmo sukelti, pats Laurinavičius gali įlipti j medį, pa-sėdėti, kiek nori, pats ir nulips. Ar nuskris, - kaip užsigeis. Paleido senis liepos šaką ir taip ramiai, ramiai, neskubėda-mas ėmė kilti, nešė jį gegužės sūkuriai. Juokės senis laimin-gas, džiaugės matydamas, kad nutilo visi, tokio stebuklo ne-matę, nuleido rankas, išsižiojo iš nuostabos. Ne galvoj seniui
buvo, kaip nusileis nei kur skrenda, nesvarbu jam tai rodės. )is pakilo viršum liepelės, vos neužkliudė elektros laido, kiek išsigando, bet vėl pasidavęs vėjui veržės aukščiau. Ak, atsivė-rė visa apylinkė, atsigulė seniui prieš akis visu gražumu. Vis-kas čia buvo, visi takeliai, kitus jau atsimint sunku. Ir bažny-čia. Tokia balta, toks raudonas jos stogas, - tai gražu Dievui žiūrėti į savo namus, pagalvojo Laurinavičius. Būtų galėjęs beveik apsiverkti, tik vėjas akis džiovino.
Paukščiai - pro šalį. Greiti ir laimingi karveliai.
Pienių pūkai - pro šalj. Maži, tokie smulkūs parašiutai.
Laikas - pro šalj. Užmiršta ir vėl atgijus jaunystė.
Mėnesis - pro šalį. Nugaląstas delčios pjautuvas.
Tai bent vėjas, galvojo Laurinavičius, tai bent vėjas... Ak, Malenija, kad tu žinotum, kad tu galėtum su manim lėkti. Ži-nojo dabar Laurinavičius, žinojo, ir kitiems papasakot galėjo, ką jo sūnus Aleksas malūnsparniu skrisdamas jautė.
Kas dar pro šalį? Rainiukas pro šalj. Gerai, kad jis gyvas, ne-protingas gyvulėlis. Viešpatie, tai bent vėjas, net jo katiną pa-gavo ir suka, ir varto - tarytum nebėr jokios fizikos.
Stovėjo žmonės nustebę, burnas pražioję. Galvas užvertę aukštyn, beveik nekvėpavo. Žiūrėjo į juos Laurinavičius ir šyp-sojos. Keista jam buvo, - ką jie čia veikia? Ko susirinko? Ar nematę skrendančio senio? Paprasto skrendančio žmogelio, kurs šeškams kailinius diria, kurs visais pasirūpina, nes reikia kažkam pasirūpint?
Ką jie mato, apie ką jie galvoja, nustebę ir surimtėję? Ko jie ima rankom mosuoti ir ką patarinėja Vinceliui, raudonas gais-rinės kopėčias apžergusiam? Ką jis ten kelia iš medžio? Kas tas senis baltais, vėjo išpūstais tartum burė marškiniais?
Mato Laurinavičius, kaip sunkiai senasžmogus nepažįstamas iš liepelės išsikepurnėja, kaipfelčerė atskubatam pliktelėjusiam
seniui padėti. Mato, kaip pasilenkia kaimynai virš to nepažįsta-mo seno žmogaus. Mato, kaip tas atsigauna ir žiūri tuščiom aki-mis. Kažko klausia. Mato, kad lyg iratsako kaimynai.
Gražu į viską žiūrėt iš viršaus. O ir gera. Mėnuo - šitas pava-sarinis - gyvybę ir jėgą siūbuoja. Neša su vėjais.
Ak, gegužės sūkurėliai!
Mėlynojo vakaro ralis
Mes laukėme. Sėdėjome ant didžiulio pasvirusio žilvičio ir lau-kėme. Žemai, po tabaluojandomis mūsų kojomis, po senu žil-vičiu, buvo kelias ir gilus pakelės griovys, kurio šlaite ir augo šis medis, nuzulintas mūsų rankų, kojų ir mūsų sėdynių. Tai buvo slaptoji vieta, iš kurios mes, vaikai, stebėdavome einančius žmo-nes, vyšnių kauliukais apšaudydavome pranyrančias po mūsų slėptuve mašinas ir dviratininkus. Vyšnių prisiskindavome tie-siog čia pat: per linguojančias šakas prieidavome iki tos vietos, kur žilvitis pynėsi su didžiule Raškevičiaus vyšnia, pilna uogų, paukščių ir plevėsuojančių baidyklių.
Šiandien buvome ypatingai tylūs. Aš sėdėjau nukoręs kojas irtylėjau, tylėjo ir Cintas, ir netamžinai nenustygstantis vietoje Rimvis. Mes laukėme. Laukė visas miestelis: niekas nėjo, ne-važiavo, pritilo net kiemų paukščiai ir šunys. Prie savo pajuo-dusio namo, ant žemo suoliuko, apžėlusio žaliomis samano-mis ir gelsvomis kerpėmis, sėdėjo senis Šeikis, alyvų plaštakos kaip vėduoklės suposi virš jo galvos - net jis dabar beveik nie-ko nesakė, nešaukė, negrūmojo, tik niurnėdamas kažką sau po nosim, papsėjo „Kazbeko" papirosą ir laikė sunėręs rankas ant gumbuotos lazdos.
Mes sėdėjom, mes dairėmės po nutilusio miestelio pakraštį. Beveik nekalbėdami žvalgėmės kaip žvirbliai iš lizdo, kiekvie-nas paskendęs mintyse. Aš šiandien ketvirtą kartą perskaičiau „Kilimandžarosniegynus" ir, niekaip negalėdamas pamiršti šios liūdniausios pasaulyje knygos, mąsčiau apie Niką Adamsą, apie išprotėjusį boksininką Edį, įsivaizdavau save traukinyje, lekian-čiame į Vakarus - norėjau būti toks pat laisvas kaip jie. Paskui staiga prisiminiau, kad motina išėjo į parduotuvę, ir pasijutau labai alkanas. Saulės trynys, čirkšdamas melsvėjančio pavakario
danguje, jau leidosi j tamsžalius kapinių medžius, pripildytus paukščių lizdų ir baimės. Kelias nėrė po mūsų žilvičiu, suko į vakarus, leidosi nuokalnėn, ten staiga šakojosi irvėl kilo į kal-ną, o tarp dviejų jo atšakų lyg sala upėje plytėjo senos kapinės. Už apirusios akmeninės tvoros snaudė pajuodę, apkerpėję ant-kapiai, paminklai su lietuviškais ir lenkiškais užrašais, užgulti alyvų, akacijų, sulaukėjusių šalavijų, jazminų irdilgėlių. Dabar aš mąsčiau apie pavasarių vandenis, kurie užplūsdavo lomą tarp dviejų kelio atšakų, paskandindavo moterėlių, taisančių kapus, išraustas duobes (čia jos kasė baltą, švarų smėlį, kuriuo barstė takelius), verždavosi per vieškelio pylimėlį, sėmė arčiau-siai kapinių tvoros esančius kapus. Kaip sunku, galvojau, bus tiems apsamanojusių kapų šeimininkams, lenkų bajorams ir kitiems nežinomiesiems, paskutinę pasaulio dieną keltis iš gli-čios, drėgnos žemės, kaip baisu jiems gulėti polaidžio vande-nų apsemtuose kapuose.
Mes laukėme. Mūsų laukimas buvo džiugus ir šventiškas, toks pat kaip ir visa ši mėlyno vakaro tyla. Kapinių kairėje, ten, kur iš miestelio ištrūkęs vieškelis rėmėsi į greitkelio srovę, ant kalno užsiliepsnojo laužas. Miestelio vyrai iš pušynėlio nešė sausas šakas ir metė jas į liepsną. Iš mūsų slėptuvės jie atrodė kaip skruzdėlės. Skruzdėlės taip pat laukė.
Laužas man vėl priminė alkį. Šiandien ketvirtadienis, prisi-miniau, į parduotuvę atvežė šaldytų žuvų, ir mama dabar jas kepa, apvoliojusi miltuose. Žuvys kvepia, spraga aliejus. Ket-virtadieniai - mėgstamiausios mano dienos, aš tiesiog dievinu keptas, burnojetirpstančiasžuvis. Kiekvienasžuvieskąsnis-da-lis jūros paslapties, kurią saugau savo kūne: keista žinoti, kad manimi tampa gyvūnai, matę nuskendusių laivų auksą. Tačiau dabar, nors ir būdamas labai alkanas, aš nesiruošiu namo. Aš kantriai laukiu, kaip ir visas miestelis, kurio dalis buvau ir esu.
!VlelynQjQ_yakaiQ.rflU5..
Iš ten, kur degė laužas, mūsų pusėn paknopstom bėgo ma-žas žmogeliukas. Tai buvo Algis. Jis - jaunesnis už mus pora metų, tačiau nors į savo slėptuvę ant žilvičio jo nepriimdavo-me („Kad neišdribtų žemėn", - sakė Rimvis), bet ir nevydavo-me šalin kaip kitų mažiukų. Jis buvo nieko vaikinas. O dar jo dėdė Almantas, kurio Algis, tiesa, nebuvo gyvo nė matęs, jau daug metų gyveno kažkur Rusijoje, galbūt net Kamčiatkoje, ir Algis mums keletą kartų rodė dėdės atsiųstas nuotraukas. Vie-noje nuotraukoje aukštas, barzdotas žmogus su šautuvu ant peties stovėjo prie nušautos meškos, o kitoje - tas pats žmogus laikė rankose didžiulę žuvį (aš vis pagalvodavau paskui, kad tikriausiai tokius upėtakius gaudė Nikas Adamsas).
Makaluodamas rankomis, visas uždusęs Algiukas pribėgo prie jurginų užgultos Raškevičiaus tvoros ir užvertęs galvą sušuko:
- Jau!.. Prasideda!.. Artūras su savo „Java"!.. Sugrįžo!.. Tie-siai!.. Per mišką!..
Matė!..
Mes susižvalgėm kaip trys seni apuokai, ir Rimvis, stengda-masis neišduoti susijaudinimo, šaltai ištarė:
- Žinom. Mes laikrodį turim.
Rimvis laikrodį tikrai turėjo, bet Algiukas, matyt, nesuprato, kuo čia dėtas laikrodis. Jis kurį laiką dar pastovėjo užvertęs galvą ir prasižiojęs, keletą kartų sumirksėjo didelėmis akimis, apsisuko ir- atgal, didžiojo laužo link.
- Artūras, Artūras... Pamanyk! - tarė Gintas ir nusispjovė. Jis, kaip mes visi, nekentė Artūro, vadinojį Lašininiu ir taip
pat, kaip mes visi, jo bijojo. Vien Algiukas su Artūru galėjo kal-bėtis kaip su draugu - nesigąsčiodamas, o priešingai - absoliu-čiai ramus, nes Lašininis visurirvisadagynė mažąjįdraugą: net keista buvo matyti juos kartu - visos mokyklos siaubą, įžūlų devintoką Artūrą ir pirmokėlį Algiuką, tylų, liūdnaakį vaiką.
Stengėmės apsimesti, kad esame ramūs, tačiau Algio atneš-ta žinia gerokai sutankino mūsų pulsus, mūsų širdžių plakimą -jau greitai, jau nebe daug liko laukti: tuojau išvysime tuos spal-votus, sparnuotus automobilius, išgirsime jų riaumojimą, jie praners po mūsų slėptuve, po mumis ir paskui, kai kiti girsis, ką jie matė, mes galėsim jiems pasakyti - ei, mes net apšaudė-me tas mašinas vyšnių kauliukais!
Įtempęs ausis klausiausi, tetrokšdamas vieno - pirmasis iš-girsti motorų gaudesį. Staiga Rimvis atsistojo, įsitvėręs liaunos žilvičio šakos atsisuko į miestelio pusę (iš ten turi pasirodyti mūsų laukiami Ienktyniniai automobiliai) ir, mostu liepęs mums tylėti, prasižiojęs sustingo.
- Girdite?.. - ištarė pašnibždomis. - Aš girdžiu!
Girdėjome visi! Žemas, duslus gaudimas vis artėjo tarsi de-besų nešamasgriaustinis. Mesįsitempę laukėme, Raškevičiaus vištos pakėlė galvas, iš būdos išlindo šuo, nutilo vėjas. Staiga visi trys sutartinai prapliupome juoktis: už posūkio, tarp mies-telio tuopų ir klevų, pasirodė kombainas „Niva". Jis važiavo siauroku miestelio asfalto keliu - didelis, raudonas ir nerangus, visiška priešingybė tam, ko laukėme. Kombaino kabinoje sė-dėjo vėpla Geniukas, keistas, gerokai išgeriantis kvailo veido vyras, kuris, nepaimtas į kariuomenę, verkė ir guodėsi trakto-ristams: „Ir kam aš sakiau, kad kilogramas vinių sunkesnis už kilogramą pūkų! Reikėjosakytatvirkščiai-būtų paėmę!"Mies-telio vaikai jį, važiuojantį motoriniu dviračiu, visada apmėty-davo gilėmis, kaštonais, akmenėliais, apšaudydavo šermukš-nių uogomis. Nors Geniukas vairuodavo traktorių, tačiau nie-kas niekada nebuvo matęs jo kombaine, o čia - žiūrėk, „kombainioras"!
Kombainas važiavo mūsų žilvičio link. Mes visada laukda-vome didelių mašinų, pravažiuojančių po mūsų medžiu, o kom-
ivieiynojQ.vij.KarQ raiis___
bainas buvo tikra pramoga, nes jo kabina beveik siekė žilvitį. Geniukas važiavo lėtai, ir kai raudonas geležies kalnas atsidūrė po mumis, Rimvis smagiai pabeldė kojomis į kabinos viršų. Geniukas buvo piktokas ir vaikiškai įžeidus: kombainas per ke-letą metrų sustojo, iš jo kabinos išlindo ir pats kombainininkas, baisiausiai šaukdamas ir grasindamas:
- Pala, pala, šlėkta tu be tėvynės, Zaščižinskai! Perliesiu aš tave vytiniu, nukelsiu nuo medžio kaip griausmą! - kažin ko-dėl jis, kaip visada, šaukė ant Rimvio, mūsų su Gintu tarsi ne-matydamas.
- Eik tu šikt! - trumpai atsikirto Rimvis.
- Geniukas - durneliukas! - pridėjome mes su Gintu ir ap-šaudėme naująjį kombainininką vyšnių kauliukais.
Kombainas stovėjo pačioje kryžkelėje, užtvėręs dalį kelio mūsų laukiamoms lenktyninėms mašinoms.
- Važiuok, važiuok, durniau! - šaukė Rimvis. - Idiote, už-tvėrei kelią!
Atrodė, kad Geniukui iššoks širdis iš krūtinės - taip jis pyko. Jo balsastapo nebevaldomas-irsunkiai besupratai, kąjis mums rėkia. Buvo labai juokinga. Dar juokingiau atrodė, kad vis la-biau melsvėjančio vakaro saulė lyg šventojo aureolė supo gar-banotą Geniuko galvą, ir jo veidas dėl to atrodė tamsus, gilus, neįžvelgiamas - tokie tikriausiai buvo apaštalų veidai.
- Užmušiu! - rėkė šventasis apaštalas. - Kurvos vaikas! - čia jis gal vėl turėjo galvoje Rimvį?
- Pats tu kurva! - atsakėme.
Kaip tik tuo metu už nugarų pasigirdo keistas šniokštimas, kuris netikėtai mus išgąsdino. Geniukas taip džiaugėsi savo nau-juoju statusu - jam davė kombainą! - ir atrodė toks įsiutęs ant mūsų, kad, matyt, nieko negirdėjo. Jis buvo vienintelisžmogus pasaulyje, kuris nežinojo, kad šiandien prasidės ralis. Mes visi
trys be žado atsisukome į miestelį ir iš baimės pražioję burnas žiūrėjome, kaip pro pakelės jurginus ir alyvas atšmėžuoja rau-donas it sniegas po skerstuvių lenktynių automobilis. Čia tikrai lenktynių automobilis, nes švilpė pamišėlišku greičiu!.. Užsi-merkiau, kai jisai pranėrė po mūsų medžiu, ir net nemačiau, kaip užkliudė Geniuko kombainą, tik po amžinybę trukusios akimirkos išgirdau smūgį. Tada aLsimerkiau ir išvydau pasvirusį griovyje kombainą, keistai išsikėtusį vidury asfalto Geniuką, ma-tyt, iškritusį iš kombaino kabinos, ir raudoną mašiną, lėtai skren-dančią oru, besivartančią it vartiklis karvelis. Ji praskriejo virš moterų išraustų smėlio duobių, tarp senų apsamanojusių žilvi-čių ir trenkėsi į akmeninę kapinių sieną. Užplūdo tiršta ir lim-panti prie odos tyla. Tik tada iš kapinių medžių pasipylė šaižiai kranksintys kovai ir kuosos. Geniukas lėtai stojosi irstaiga sriū-baudamas ėmė raudoti:
- Kas dabar bus! Kas dabar bus! Kas dabar bus!
Mes kaip galėdami greičiau nušliuožėme žemyn. Dar spė-jau pamatyti senį Šeikį, lėtai kaip vėžlys besikeliantį nuo savo suolelio, ir nuo kalno, kur liepsnojo laužas, su „Java" atvažiuo-jantį Lašininį.
- Kas dabar bus! Kas dabar bus! - teberaudojo Geniukas, kai bėgome pro kombainą, ir aš pajutau, kad mano širdis taip pat plaka šią frazę.
Kai nušokome nuo kelio pylimo ir bėgome pro smėlio duo-bes, girdėjau dūstančiu balsu šaukiantį Rimvį:
- Čia tai bent! Matėt, kaip skrido?!
Netoli metalo krūvos, kuri visai neseniai kosminiu greičiu švilpė miestelio gatve, mes sustojome. Pamaniau, kad sapnuo-ju, nes išvydau mažą baltapūkį berniuką, svirduliuojantj aplin-kui mašiną. Jis buvo baltas kaip mažas trimetis angelėlis... Paskui pamačiau moterį, gulinčią ant nugaros, ir iš jos burnos lėtai
IVJKLyLLULU. ¥dMm.LdDi. _.
kylančius garus. Nuo kalno atbėgo vyrai. Čia buvo ir Lašininis, kuris mums kažką šaukė. Pribėgęs nusuko mane, kad žiūrė-čiau į kitą pusę, nustūmė, kad eičiau iš čia šalin. Aš nesiprieši-nau, nors, spėjęs pamatyti išblyškusį ir iškreiptą jo veidą, visai jo nebijojau.
Dabar žvelgiau į kelią, į miestelį, į mūsų žilvitį, į skubantį Šeikį, į rankas už galvos sunėrusį Geniuką ir staiga išvydau juos -mėlynus lenktyninius automobilius, praskriejančius pro kombai-ną, pro mus - lyg debesis, lyg avinėlius. Jie buvo gražūs, be jokio garso slydo pro šalį ir atrodė pakilę virš žemės, tartum visai nepriklausytų šiam pasauliui.
Lietaus dievas
Viešpats Dešimtinėms - Dešimtos atlaidams - visada parūpin-davo nuostabų orą.
Aš atsibudau pažadintas varnėno švilpimo, įšokau į sportba-čius ir vienomis trumpikėmis išbėgau į lauką. Bėgdamas už tvar-to, kurtėvas pastatė tupyklą, buvau toks linksmas irpilnas keis-tos, raumenis bei kaulus užplūdusios šilumos, jog rodėsi - tiek nedaug truksta, kad imčiau ir nuskrisčiau, kaip skrenda saulės sklidinos vapsvos, varnėnai ir pulkas melsvų peteliškių, tų pa-čių, kurias bėgdamas pabaidžiau - jos gėrė vandenį iš šuns dubenėlio. Paskui aš stovėjau sode ir žiūrėjau į žalią dangų, kuriame atsispindėjo mūsų sodas ir mūsų namai, ir į miestelį vedantys vieškeliai, pilni pėsčių bei važiuotų, į atlaidus trau-kiančių žmonių. Šalti rasos stikleliai degino man blauzdas, sto-vėjau kupinas džiaugsmo ir nenusakomos ramybės - man prie-šais plytėjo ilgi vasaros atostogų mėnesiai, o aplink galvą sukosi visas pasaulis (nereikėjo net užsimerkti!): auksiniai šiaudaga-liai, varnėnai, bitės su visais aviliais, šuo Rikis, rabarbarai, var-nalėšos ir net motina, iš lauko virtuvės nešanti garuojantį puo-dą, šaukianti mane į vidų:
- Eik apsirenk, šiandien atlaidai,
kaip atrodai,
susišukuok, nusiprausk,
bet pirmiausia triušiams žolės, paskubėk,
ko stovi, galvą užvertęs,
atvažiuos Aliukas ir Valentas, bus sarmata...
)os balsas nutolo beveik manęs nepalietęs. Balsas kaip vė-jas, pralekiantis pro šalį. Roviau kiaulpienes ir galvojau apie knygas, kurias skaičiau ir skaitysiu, apie žuvis, kurias pagavau ir pagausiu, apie Aliuką ir Valentą, apie Dešimtos saldainius,
ueuiu. ucvai ______.
parduodamus bažnyčios šventoriuje, apie kuriuos dėdė Ang-lykas pernai pasakė:
- Ar žinai, kaip juos kepa, šituos saldainius? Pasikelia boba spekuliantė undaroką, pliaukšt krakmolo su cukrum ant šlau-nies ir kočioja neplautom rankom, o paskui visi perka ir čiulpia!
- Tai kodėl gi ant šlaunies?
- O todėl, kad nepriliptų.
Niekaip negalėjau suprast, kodėl antšlaunies nelimpa, o ki-tur limpa, nežinojau, tikėt tuo ar netikėt, bet kokie ten atlaidai be saldainių? Šiaip tik - juokas.
Kai įėjau į vidų, iš karto buvau apšauktas ir nusiųstas valyti batų. Aš sakiau, kad noriu eiti į bažnyčią su sandalais, bet nie-kas manęs neklausė, tik lakstė pirmyn atgal, vis ką nors pamirš-dami, vis ko nors nepabaigdami iki galo: tėvas vis rišosi spalvo-tą kaklaraištį ir vis pyko ant motinos, kad ta liepė jį pasirišt, sesuo vis perstatinėjo jazminų puokštę nuo stalo ant veidro-džio, prieš tą veidrodį vis pasistaipydama, vis kažkuo nepaten-kinta, motina vienmarškinė vis lygino gėlėtą suknelę miega-majame irvisiems komandavo, senelis vis vaikščiojo iš kampo į kampą visur visiems kliūdamas, kosėdamas ir šnirpšdamas į
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

Gen. time: 0.0589

© xneox.com