Mario Puzo gime 1921 m. Niujorke. dalyvavo Antrajame
pasauliniame kare. mokesi Kolumbijos umversitete. Po romanų „Laimingasis piligrimas" ir ..Tamsosarena" (liet 1995) sukūrė „Krikštatevi" (liet. 1995). kuris jj išgarsino visame pasaulyje ir pagal kuri jis parašė visu to paties pavadinimo F. Coppollos filmo daliu scenarijus. Filmas gavo du Oskarus. Kitos jo knygos: „Kvailiai miršta" (1978). „Sicilietis" (1984). „Ketvirtasis K" (1992). ..Paskutims Donas" (1996. liet. 1998). Rašytojas mirė 1999 m.savo namuose Long Ailende. vos baigęs rašyti romaną ..Omerta" (1999). Po jo mirties dar išleistas jo viso gyvenimo veikalas -romanas „Šeima" (2001). kurio paskutini skyrių parašė jo žmona.
„Omerta" - tai paskutinė didžiosios Mafijos trilogijos dalis (pirmosios dvi - „Knkštatėvis" ir „Paskutinis Donas"). Čia pasakojama apie Eiprilig mafijos šeimą. Didysis Donas Eipnlis klastmgai nužudomas, bet įo šeimos verslas jau iteisintas. Jo vaikai net nebežmo apie tėvo veiklą, versla. ir juodus darbus. Baigęs Vest Pointą pulkininkas Valerijus. televizijos savminkas Markatonijus ir advokatė Nikole negali penmti tevo reikalų. tą gali padaryti tik jo ivaikis Astoras Viola, Sicilijos mafiozų aukletinis. Tačiau jam ant kulnų mina šeimos priešai ir FTB agentas Kurtas Silkis.
Naufkitns f populanauscs knyflOt
Ypttmgi pasClvma
Knygu pmatymas | nsmus. o*ft»v«ic v pasto skyng
mfatmacyistsnmttsnamokamutat B80020022
www hnyguklubas H
MARIO PUZO
OMERTA
ROMANAS
Iš anglų kalbos vertė IRENA K U P Č I N S K I E N Ė
ALMA L I T T E R A
O m e r t a - Sicilijos garbės kodeksas, draudžiantis pranešti apie nusikaltimus,
kurie laikomi tik su jais susijusių asmenų reikalu.
World Book Dictionary
A K M E N U O T A M E G O L F O di KasLelamarės kaime Sicilijoje, ant tamsiai mėlynos Viduržemio jūros krantų, didy-sis mafijos donas gulėjo mirties patale. Vinčencas Zenas buvo garbingas žmogus, visą gyvenimą mylėtas už teisingus, neša-liškus sprendimus, paramą vargstantiems ir negailestingas baus-mes tiems, kurio išdrįsdavo nepaklusti jo valiai.
Prie dono patalo susirinko jo trys ankstesnių laikų bendra-žygiai, dabar jau patys pasiekę šlovę ir praturtėję - Raimon-das Eiprilis iš Niujorko, Oktavijus Bjankas iš Palermo ir Beni-tas Kraksis iš Čikagos. Visi buvo skolingi donui paskutinę paslaugą.
Donas Zenas buvo paskutinis tikras mafijos vadas, kuris vi-są gyvenimą laikėsi senųjų tradicijų, jis ėmė duoklę iš visų verslo sričių, išskyrus narkotikus, prostituciją ir nusikaltimus. Nė vienas vargšas, atėjęs pas doną prašyti pinigų, neišeidavo tuščiomis. Donas Zenas ištaisydavo visas teisėsaugos padary-tas neteisybes. Auk.ščiausias Sicilijos teisėjas galėdavo priimti nuosprendį, bet jei teisybė būdavo nukentėjusiojo pusėje, do-nas, pasitelkęs savo įtaką ar ginklus, jį panaikindavo.
Nė vienas jaunuolis, suviliojęs neturtingo valstiečio dukterį, jos nepalikdavo, nes donas Zenas sugebėdavo įtikinti vaikiną vesti. Joks bankas nepajėgė sužlugdyti neturtingų valstiečių, nes įsikišęs donas sutvarkydavo visus jų reikalus. Donas Zenas rė-mė visus neturtingus žinių trokštančius jaunuolius, kai jiems pritrūkdavo pinigų studijoms ar kvalifikacijos. Jei žmonės susie-davo savo gyvenimą su dono šeima, jų svajonės išsipildydavo.
8 * M A R I O PUZO
Sicilijos tradicijų neįveikė Romoje sukurti įstatymai. Čia niekas jų nepaisė, jie neturėjo jokios galios. Kai žmonės kreip-davosi į doną Zeną, šis visada apeidavo įstatymus, nekreipda-mas dėmesio į kainą.
Tačiau kai donas sulaukė aštuoniasdešimties, jo galia ėmė mažėti, ir kartą, silpnumo akimirką, jis vedė labai gražią mer-giną, ir ši vėliau pagimdė šaunų berniuką. Deja, gimdydama žmona mirė, o dabar siinui buvo vos dveji metukai.
Senasis mafijos donas, jausdamas artėjančią mirtį ir suvok-damas, kad be jo šeimą praris galingesnės Korleonės ir Kleri-kucijų šeimos, svarstė savo siinaus ateitį.
Donas pasikvietė prie savo lovos tris draugus, kadangi turė-jo svarbų prašymą, tačiau pirmiausia padėkojo jiems už pagar-bą, kurią jie parodė atkeliaudami tokį tolimą kelią. Donas pa-sakė draugams norįs, jog jo mažylis Astoras patektų į saugią vietą ir augtų kitokioje aplinkoje, tačiau biitų auklėjamas tra-diciškai ir taptų garbingu žmogumi kaip ir jo tėvas.
- Aš mirsiu ramia sąžine, - taj'ė donas, nors draugai žinojo, kad per savo gyvenimą jis lėmė šimtų žmonių mirtį, - jei ma-tysiu, kad mano sūnus saugus. Nors jam dar tik dveji, aš įžvel-giu, kad jis turi tikro mafiozo širdį ir sielą. Tai reta ir beveik išnykusi savybė.
Donas pasakė draugams, kodėl juos pasikvietęs. Vienas iš vyriškių turės tapti to nepaprasto vaiko globėju. Už šias atsa-kingas pareigas jam bus dosniai atlyginta.
- Keista, - tarė donas Zenas, žvelgdamas padūmavusiomis akimis, - pagal musų tradiciją tikru niafiozu tampa pirmagi-mis. Ta6au turėjau sulaukti aštuoniasdešimties, kol mano sva-jonė išsipildė. Nesu prietaringas, tačiau jei būčiau, patikėčiau, kad mano sūnų išaugino pati Sicilijos žemė. Jo akys žalios lyg alyvuogės, svyrančios nuo mano geriausių medžių. Jis kaip tikras sicilietis yra jautrus, romantiškas, muzikalus ir džiugus. Vis dėlto, jei kas nors vaiką nuskriaudžia, jis to nepamiršta, nors dar visai mažas. Tačiau jam reikia vadovauti.
- Taigi ko jūs iš mūsų norite, donai Zenai? - paklausė Krak-sis. - Aš mielai paimčiau šitą vaiką ir išauginčiau kaip savą.
Bjankas beveik nuliūdęs pažvelgė į Kraksį.
OMERTA • 9
- Aš pažįstu berniuką nuo pat jo gimimo. Jis man artimas. Aš pasiimsiu jį pas save.
Reimondas Eiprilis pažvelgė į doną Zeną, bet nieko nepa-sakė.
- O tu, Reimondai? - paklausė Donas.
- Jei pasirinksite mane, jūsų sūnus bus mano sūnus, - atsa-kė šis.
Donas mąstė. Visi vyrai verti pagarbos. Jo nuomone, Krak-sis - visų protingiausias. Bjankas. žinoma, atkakliausias ir ga-lingiausias. Reimondas Eiprilis - santūresnis ir doras, todėl ar-timesnis jam pačiam. Tačiau jis negailestingas.
Donas Zenas netgi mirdamas svųirato, kad Reimondui Eip-riliui vaiko reikėjo labiau negu kitiems. Vaiko meilė suteiks jam didžiausią palaimą, ir jis tikrai išmokys sūnų išgyventi iš-davysčių pasaulyje,
Donas Zenas ilgai tylėjo ir galiausiai tarė:
- Reimondai, tu būsi jo tėvas. O aš galėsiu ilsėtis ramiai.
Doną palaidojo kaip imperatorių. Atiduoti paskutinės pagar-bos atvyko visų Sicilijos šeimų vadai, ministrai iš Romos, dide-lių dvarų savininkai ir šimtai jo didžiulės šeimos narių,
Juodo arklių traukiamo katafalko priekyje iškilmingai lyg romėnų imperatorius sėdėjo Astoras Zenas, dvejų metų ber-niukas liepsningomis akimis, juodu kostiumu ir juodu cilindiu ant galvos.
Apeigoms vadovavo pats Palermo kardinolas. Savo įsiminti-name pamoksle jis teigė:
- Laimėje ir varge, ligoje ir sveikatoje donas Zenas buvo iš-tikimas draugas visiems. - Po to kardinolas pakartojo paskuti-nius dono žodžius: „Atiduodu save į Dievo rankas. Jis atleis mano nuodėmes, nes aš visada stengiausi būti teisingas".
Štai kaip Reimondas Eiprilis išvežė Astorą Zeną į Ameriką ir priėmė į savo šeimą.
PIRMA DALIS
Braitvoteris,
Long Ailandas
1995
Po 28 metų
1 SKYRIUS
Į V A Ž I A V Ę Į H E S K O U namo keliuką, dvyniai Stur-zai - Frenkis ir Steisis - pamatė keturis aukštaūgius paaug-lius, žaidžiančius krepšinį nedidelėje kiemo aikštelėje. Frenkis ir Steisis išlipo iš didžiulio savo biuiko. Namo šeimininkas Džonas Heskou išėjo jų pasitikti. Tai buvo aukštas vyriškis kriaušės formos figūra. Jo skysti plaukai tvarkingai gaubė pra-plikusį viršugalvį, o mažos mėlynos akys mirksėjo.
- Atvykot pačiu laiku, - tarė jis. - Noriu jus su kai kuo su-pažindinti.
Krepšinio žaidimas nutrūko.
- Tai mano sūnus Džokas, - išdidžiai pareiškė Heskou. Aukščiausias vaikinas ištiesė savo didžiulę ranką.
- Sveikas, - tarė Frenkis Stürzas. - Gal ir mus priimsit pa-žaisti?
Džokas pažvelgė į vyriškius. Abu buvo maždaug metro aš-tuoniasdešimties, atletiškai sudėti. Jie vilkėjo Ralfo Loreno polo marškinėlius, vienas raudonus, kitas žalius, mūvėjo cha-ki spalvos kelnes ir batus guminiais padais. Tai buvo malo-nūs, gražūs vyrai, jų kampuoti veido bruožai bylojo apie pa-sitikėjimą savimi. Akivaizdu, kad jie broliai, tačiau Džokas nesuprato, kad dvyniai. Jis nusprendė, jog jiems kiek per ke-turiasdešimt.
- Žinoma! - jaunuoliškai atlaidžiai sutiko Džokas. Steisis šyptelėjo:
- Puiku! Mes nuvažiavom tris tūkstančius mylių, todėl būtų puiku pasimankštinti.
14 • MARIO PUZO
Džokas linktelėjo savo jauniesiems partneriams, aukštaii-giams paaugliams:
- Aš žaisiu su jais prieš jus tris.
Kadangi jis žaidžia geriau už kitus, tai suteiks tėvo drau-gams galmiybę laimėti.
- Nebijokit jų, - patarė vaikinams Džonas Heskou. - Tui tik tupinėjantys vietoje seniai.
I3uvo gruodžio popietė, oras pakankamai šaltas, kad užkai-tintų kraują. Išblyškusi, šalta Long Ailando saulė tviskėjo ant stiklinių šiltnamių stogų ir sienų. Gėlininkystė buvo tikrojo Heskou verslo priedanga.
Jaunieji Džoko draugai ėmė žaisli, kad suteiktų malonumą vyresniesiems. Bet staiga Frenkis ir Steisis ėmė veržtis pro juos ir svaidyti kamuolį į krepšį. Džoką apstulbino brolių grei-tis. Vėliau jie nebemesdavo patys, o perduodavo kamuolį jam. Broliai niekada nemetė iš toli. Jie nusprendė garbingai atsisa-kyti lengvos pergalės.
Visų varžovų komandos paauglių ūgis buvo per metrą aš-tuoniasdešimt. Jie mėgino priešintis vyresniesiems naudoda-miesi savo aukštumu, tačiau jiems tik kelis kartus pavyko lai-mėti kovą dėl atšokusių kamuolių. Galiausiai vienas varžovcis susierzinęs stipriai trenkė alkūne I-renkiui į veidą ir pats žai-biškai atsidūrė ant žemės. Viską stebėjęs Džokas nesuprato, kaip tai įvyko. Steisis iš karto smūgiavo kamuolį broliui į gal-vą ir riktelėjo:
- Liaukis, mulki! Žaisk gražiai.
Frenkis padėjo vaikinui atsistoti, patapšnojo per užpakalį ir tarė:
- Klausyk, aš atsiprašau.
Jie pažaidė dar penkias minutes, bet vyrai, matyt, pavargo ir paaugliai bėgiojo ratais aplink juos. Galiausiai jie liovėsi žaidę.
Heskou išnešė į kiemą limonado ir paaugliai susibūrė ap-link Frenkį, kuris skleidė natūralų žavesį ir žaidė kaip profe-sionalas. Frenkis apkabino vaikiną, kurį buvo pargriovęs. Atsi-sveikindamas jis jiems nusišypsojo visko mačiusio herojaus šypsena, kuri puikiai tiko jo vyriškam kampuotam veidui.
- Berniukai, paklausykit seno vilko patarimo. - tarė Fren-kis. - Niekada nedvejokit, kai galit prasiveržti. Niekada nepa-
OMERTA • 15
siduokit, netgi jei paskutiniame kėlinyje pralaimit dvidešimčia taškų. Ir niekada nekvieskit į pasimatymą moters, kuri turi daugiau negu vieną katę.
Vaikinai nusikvatojo.
Frenkis ir Steisis paspaudė jiems rankas, padėkojo už žaidi-mą ir kartu su Heskou įėjo į žalumynais papuoštą namą.
- Ei, vaikinai, jūs puikiai žaidėt! - jiems pavymui šūktelėjo Džokas.
Džonas Heskou nuvedė svečius į jiems skirtą kambarį. Broliai pastebėjo, kad durys storos ir turi tvirtą užraktą. Heskou ati-darė duris, įleido brolius į vidų ir užrakino. Tai buvo didžiulis miegamasis, primenantis viešbučio apartamentus su atskiru vonios kambariu. Viduje stovėjo dvi viengulės lovos. Heskou žinojo, kad dvyniai mėgsta gyventi viename kambaryje. Kam-bario kampe stūksojo didžiulė skrynia, sutvirtinta plieninėmis juostomis ir užrakinta milžiniška spyna. Heskou atrakino spy-ną ir pakėlė dangtį. Viduje gulėjo keli pistoletai, automatai, geometrinėmis formomis išdėstytos juodos šovinių dėžutės.
- Ar tiks? - paklausė Heskou.
- Nėra duslintuvų, - atsakė Frenkis.
- Šiam darbui nereikės duslintuvų, - pasakė Heskou.
- Tai gerai, - tarė Steisis. - Nekenčiu duslintuvų. Su jais niekada gerai nepataikau.
- Puiku, - pasakė Heskou. - Jūs, vaikinai, prauskitės po du-šu ir įsikurkit. O aš nusikratysiu tais vaikais ir pagaminsiu va-karienę. Kaip jums mano sūnus?
- Šaunus berniukas, - pagyrė Frenkis.
- O kaip jis žaidžia krepšinį? - paklausė Heskou, paraudęs iš pasididžiavimo ir dėl to dar panašesnis į prisirpusią kriaušę.
- Puikiai, - atsakė Frenkis.
- O ką tu manai, Steisi? - pasidomėjo Heskou.
- Labai puikiai, - atsakė šis.
- Vilanovos universitetas jam skyrė stipendiją, - pasigyrė Heskou. - O toliau jo laukia NBA.
Kai dvyniai nusileido į svetainę, Heskou jų laukė. Jis paruo-šė troškintos veršienos su giybais ir didžiulį dubenį salotų. Ant stalo stovėjo butelis raudono vyno.
16 • MARIO PUZO
Vyrai susėdo už stalo. Jie buvo seni draugai ir viską žinojo vieni apie kitus. Heskou jau trylika meti] išsiskyręs. Jo buvusi žmona gyvena už poros mylių į vakarus, Long Ailande, Babi-lono miestelyje. Tačiau Džokas dažnai lankosi svečiuose. Hes-kou visą laiką buvo rūpestingas tėvas.
- Jūs turėjot atvykti rytoj ryte. - tarė Heskou. - Jei būčiau žinojęs, kad atvažiuosit šiandien, būčiau išsiuntęs sūnų. Kai paskambinot, jau negalėjau išvyti jo ir jo draugų.
- Viskas gerai, - atsakė Frenkis. - Kokio velnio jaudinies?
- Jūs puikiai žaidėt su tais vaikais, - pasakė Heskou. - Ar niekad negalvojot tapti profesionalais?
- Ne, - nutęsė Steisis. - Mes per žemi, tik metro aštuonias-dešimt. Tie baklažanai mums buvo per aukšti.
- Tik niekad to nesakyk prie mano sūnaus, - pasibaisėjo Heskou. - Jis turi su jais žaisti.
- Nebijok, - nuramino jį Steisis. - Niekad to nepadarysiu. Heskou atsipalaidavo ir siurbtelėjo vyno. Jam visada paliko
dirbti su broliais Sturzais. Jie dvyniai, bet visai nepanašūs, jie protingi ir niekad nebūna įžūlūs, kaip dauguma tų padugnių, su kuriais reikėdavo susidurti. Būdami dvyniai, jie nesivaržė vienas kito ir tai padėjo jiems laisvai bendrauti su kitais žmo-nėmis. Broliai jautėsi saugiis ir dėl to atrodė žavingi.
Trijulė lėtai, nerūpestingai valgė. Heskou dar įdėjo į lėk.štes mėsos iš keptuvės.
- Aš visad norėjau tavęs paklausti, - prabilo Frenkis. - Ko-dėl pasikeitei pavardę?
- Tai buvo seniai, - atsakė Heskou. - Aš nesigėdijau itališ-kos kilmės, bet patys matot - aš be galo panašus į vokietį: šviesūs plaukai, mėlynos akys, nosis lyg bulvė. Man atrodė, kad itališka pavardė labai nesiderina prie mano išvaizdos.
Dvyniai supratingai nusikvatojo. Jie žinojo, kad Heskou me-luoja, bet tai buvo nesvarbu. Baigus salotas. Heskou atnešė ką tik užplikytos stij)rios espreso kavos ir pastatė lėkštę itališkų pyragaičių. Dar pasiūlė cigarų, tačiau broliai atsisakė ir užsi-degė „Marlboro" cigaretes, jos tiko prie jų šiurkščių vakarietiš-kų veido bruožų.
- Laikas imtis reikalo, - pasakė Steisis. - Tikriausiai kas nors labai svarbaus, jei turėjom automobiliu sukarti tris tūks-tančius mylių. Galėjom skristi.
O M E R T A • 17
- Nebuvo taip blogai, - nesutiko Frenkis. - Man visai pati-ko. Geriau pažinoni Ameriką. Neblogai praleidom laiką. Žmo-nės mažuose miesteliuose puikūs.
- Taip. nuostabūs, - sutiko Steisis. - Bet vis tiek kelionė la-bai ilga.
- Nenorėjau, kad paliktumėt pėdsakus oro uostuose, nes juos tikrina pirmiausia - tarė Heskou. - Bus labai kar.šta. Ar jūs, berniukai, nebijot karščio?
- Tai man kaip molinos pienas, - patikino Steisis. - Po vel-nių, kas jis?
- Donas Reimondas Eiprilis. - ištarė Heskou ir vos nepa-springo kava tai sakydamas.
Stojo ilga tyla, ir pirmą kartą Heskou pajuto mirties šaltį, kurį dvyniai sugebėjo skleisti.
- Privertei mus atvažiuoti tris tūkstančius niylių. kad pasiū-lytum šį darbą? - ramiai paklausė Frenkis.
Steisis nusišypsojo Heskou ir tarė:
- Džonai, buvo malonu susitikti su tavim, o dabar sumokėk mums iškvietimo mokestį ir mes traukiam į kelią, - dvyniai nusijuokė iš savo sąmojo, tačiau Heskou jo nesuprato.
Vienas Frenkio draugas iš Los Andželo, laisvai samdomas žurnalistas, jiems kartą paaiškino, kad kartais žurnalas sumo-ka jam straipsnio parašymo i.šlaidas, tačiau nebūtinai perka patį straipsnį. Taigi jis gauna tik nedidelį procentą nuo susitar-tojo atlygio už visą darbą. Dvyniai pasinaudojo šia patirtimi. Jie imdavo mokestį vien už tai, kad išklausydavo pasiūlymą. Dabar jiems dviem, atsižvelgiant į kelionėje sugaištą laiką, at-lyginimas turėtų būti dvidešimt tūkstančių.
Tačiau Heskou privalėjo įtikinti juos imtis darbo.
- Donas išėjo į atsargą prieš trejus metus, - tarė jis. - Visi jo sąjungininkai kalėjime, jis nebeturi galios. Vienintelis, kuris galėtų sukelti triukšmą, - tai Timonas Poilela. Tačiau jis tylės. Jūsų atlyginimas - milijonas žalių. Pusė - kai padarysite dar-bą, o kita pusė - po metų. Bet tuos metus turėsite laikytis ty-liai. Dabar viskas parengta, o jūs, vaikinai, pabūsit .šauliai.
- Milijonas žalių - dideli pinigai, - tarė Steisis.
- Mano klientas žino, kad nužudyti doną Eiprilį - didelis žygis. Jam reikia geriausių pagalbininkų. Kietų šaulių ir tylių
18 • MARIO PUZO
partnerių, turinčių šaltą protą. O jiis, vaikinai, esat patys ge-riausi.
- Ir nedaug kas sutiktų šitaip rizikuoti, - pasakė Frenkis.
- Taigi, - pritarė Steisis. - Šito užteks visam likusiam gy-venimui. Vis lauksi, kad kas nors ateis tavęs. O dar mentai ir fedai.
- Prisiekiu jums, - patikino Heskou, - kad Niujorko polici-ja čia nesivels, o FTB liks nuošalyje.
- O senieji dono draugai? - paklausė Steisis.
- Mirusieji neturi draugų. - atsakė Heskou ir patylėjęs pri-dūrė: - Išėjęs į atsargą prieš trejus metus donas nukirto visus saitus. Nėra dėl ko jaudintis.
- Keista, bet imantis darbo mums visada sako. kad nėra dėl ko jaudintis, - tarė Frenkis Steisiui.
- Todėl, kad ne jie šauliai, - nusijuokė šis. - Džonai, tu se-nas mūsų draugas. Mes tavim pasitikim. Bet jei tu klysti? Visi galim suklysti. O ką, jei donas dar turi draugų? Žinai dono tai-syklę - jokio pasigailėjimo. Jei mus sučiups, tai ne tik nužu-dys. Pirmiausiai kelias valandas praleisim pragare. Be to, pa-gal dono įstatymą grėsmė kyla ir mūsų šeimoms. Tarp jų ir tavo sūnui. Iš kapo jis jau nežais NBA. Galbūt turėtume žino-ti, kas mums moka.
Heskou pasilenkė prie jų, jo šviesi oda buvo skaisčiai rau-dona.
- Juk žinot, kad negaliu jums sakyti. Aš tik tarĮ-)ininkas. Ir aš viską apsvarsčiau. Manot, kad esu visiškas kvailys? Visi žino, kas yra donas. Tačiau jis nepajėgs apsiginti. Turiu patvirtinimą iš aukščiausių sluoksnių. Policija atliks tik paviršutinišką tyri-mą, FTB neturi išteklių, o mafijos viršūnės nesikiš. Tai garan-tuota.
- Niekada neįsivaizdavau, kad teks taikytis į doną Eiprilį. -tarė Frenkis. Šis užsakymas paglostė jo savimeilę. Nužudyti žmogų, kurį gerbia ir kurio bijo visas pasaulis.
- Frenki. čia ne krepšinis, - įspėjo brolį Steisis. - Jei pralai-mėsim, negalėsim paprasčiausiai paspausti visiems rankas ir išeiti iš aikštės.
- Steisi. bet juk milijonas žalių, - nesutiko Frenkis. - Džo-nas niekada nelinkėjo mums blogo. Sutikim.
O M E R T A • 19
Steisis pajuto augantį susijaudinimą. Kokio velnio abejoti? Jie su Frenkiu pajėgs savimi pasirūpinti. Juk da milijoneis ža-lių. Tiesą sakant, Steisis buvo godesnis, geresnis verslininkas už Frenkį, ir milijonas jį viliojo.
- Gerai, - tarė Steisis. - Mes sutinkame. Bet, Dieve, pasigai-lėk mūsų sielų, jei tu klysti. - Kadaise Steisiui teko būti patar-nautoju bažnyčioje.
- Ar dono neseka FTB? - paklausė Frenkis. - Mums nerei-kia dėl to nerimauti?
- Ne, - patikino Džonas Heskou. - Kai senieji dono draugai sėdo į kalėjimą, jis atsistatydino kaip džentelmenas. I T B tai įvertino ir paliko jį ramybėje. Aš garantuoju. O dabar leiskit papasakoti planą.
Tam prireikė pusvalandžio. Dvyniai įdėmiai klausėsi. Paga-liau Steisis paklausė:
- Kada?
- Sekmadienio ryte. - atsakė Džonas Heskou. - Jūs liksit čia pirmąsias dvi dienas, o vėliau privatus lėktuvas išskraidins jus iš Niujorko.
- Vairuotojas turi būti labai geras, - pasakė Steisis. - Ypač geras.
- Vairuosiu aš, - pasakė Heskou ir beveik atsiprašydamas paaiškino: - Labai gerai moka.
Likusią savaitgalio dalį Heskou motiniškai rūpinosi broliais Sturzais ~ gamino maistą, vykdė jų užgaidas. Jam nedaug kas darydavo įspūdį, tačiau broliai Sturzai kartais priversdavo jo širdį sustingti. Frenkis ir Steisis priminė nuolat budriai pakėlu-sias galvas gyvates, tačiau jie elgėsi maloniai, netgi padėjo Heskou prižiūrėti gėles Šiltnamiuose.
Broliai prieš vakarienę žaisdavo krepšinį vienas prieš vieną. Heskou susidarė įspūdis, kaip jų kūnai lyg gyvatės vinguriuo-ja vienas apie kitą. Frenkis buvo greitesnis ir taiklesnis, o Stei-sis, nors ne toks šaunus, bet gudresnis. Frenkis galėjo pakliūti į NBA, pamanė Heskou, Bet čia - ne krepšinis. Kritiškoje situ-acijoje reikia pasikliauti Steisiu. Jis bus pagrindinis šaulys.
2 SKYRIUS
PO D I D Ž I O J O dešimtojo dešimtmečio FTB puolimo prieš mafiją išliko tik du donai. Donas Reimondas Eiprilis, žy-miausias ir grėsmingiausias, visai nenukentėjo, o antrajam, donui Timonui Portalai, beveik tiek pat galingam, bet daug mažiau įtakingam, tiesiog pavyko pabėgti.
Tačiau ateitis buvo aiški. Matydamas, kad kovos su mafija įstatymai tokie nedemokratiški, FTB koviniai būriai pernelyg uolūs, o amerikiečių mafijos kariai jau pamiršo omerlos reikš-mę, donas Reimondas Eiprilis suprato, kad atėjo laikas jam gražiai pasitraukti nuo scenos. Donas valdė savo šeimą trisde-šimt metų ir tapo legenda. Jis buvo kilęs iš Sicilijos, todėl ne-buvo klastingas ar pasipūtęs kaip dauguma Amerikoje gimu-sių mafijos vadų. Iš tiesų jis buvo palikuonis tų senųjų XIX amžiaus siciliečių, kurie valdė kaimus ir miestus savo asmeny-bės žavesiu, garbės supratimu ir galutiniu mirties nuospren-džiu bet kuriam įtariamam priešui. Donas naudojo ir senie-siems didvyriams būdingą strategiją.
Sulaukęs šešiasdešimt dvejų, donas Reimondas buvo visiš-kai sutvarkęs savo gyvenimą, atsikratęs priešų, atlikęs parei-gas savo draugams ir vaikams. Dabar jis ramia sąžine galėjo džiaugtis senatve, pasitraukti iš savojo pasaulio sumaišties ir imtis daug tinkamesnio džentelmeno bankininko bei aukštuo-menės atstovo vaidmens-Trys jo vaikai sėkmingai užėmė saugią visuomeninę padėtį. Vyriausias sūnus, keturiasdešimtmetis Valerijus, buvo vedęs, turėjo vaikų. Jis tarnavo pulkininku jungtinių Amerikos Valsti-
OMERTA • 21
jų armijoje ir dėstė Vestpointo akademijoje. Tokią profesiją lė-mė jo bailumas vaikystėje. Donas pasiuntė sijnų į Vestpointo karo akademiją, kad ten jis įveiktų šią ydą.
Antrasis sūnus, Markantonijus, būdamas vos trisdešimt aš-tuonerių metų, dėl nepaaiškinamo genetinio pakitimo tapo vienu iš nacionalinės televizijos vadovų. Vaikystėje jis buvo paniuręs, gyveno savo svajonių pasaulyje, ir donas manė, kad šiam sūnui nepavyks jokia rimtesnė veikla. Tačiau dabar spau-da dažnai rašė apie jį kaip apie mąstantį intelektualą. Donui buvo malonu tai girdėti, tačiau jis vis vien netikėjo. Juk jis to berniuko tėvas. Kas gali žinoti geriau už jį?
Vaikystėje dukterį Nikolę visi meiliai vadino Nike, tačiau sulaukusi šešerių ji ryžtingai pareikalavo, kad ją šauktų pilnu vardu. Tai buvo mylimiausias dono vaikas. Dabar trisdešimt dvejų metų Nikolė buvo korporacijos advokatė, feministė ir nemokamai gynė tuos neturtingus ir nelaimingus nusikaltė-lius, kurie neturėjo pinigų pasisamdyti tinkamo gynėjo. Jai ypač sekėsi gelbėti žmogžudžius nuo elektros kėdės, vyrų žu-dikes nuo kalėjimo, prievartautojus recidyvistus nuo įkalinimo iki g>'vos galvos. Nikolė griežtai kovojo prieš mirties bausmę, tikėjo nusikaltėlių perauklėjimu ir rūsčiai kritikavo Jungtinių Amerikos Valstijų ekoncmūką. Ji manė, kad tokia turtinga šalis kaip Amerika privalo rūpintis visais savo vargšais, kad ir ką jie būtų padarę. Be to. Nikolė buvo patyrusi ir kieta korpora-cijų teisės derybininke, reikli ir stipri moteris. Dono ir jo duk-ters nuomonės visais klausimais nesutapo.
Astorą Eipriliai laikė šeimos nariu. Nors ir netikras sūnė-nas, jis buvo artimiausias donui, o kitiems dėl savo gyvybin-gumo ir žavesio atrodė lyg brolis. Nuo dvejų iki šešiolikos me-tų Astoras buvo mylimiausias Eiprilių vaikų l^roliukas. Prieš dešimtį metų donas jį ištrėmė į Siciliją, tačiau išėjęs į atsargą liepė jam grįžti į Ameriką.
* * *
Donas rūpestingai suplanavo pasitraukimą. Jis išdalijo savo imperiją, kad nuramintų galimus priešus, atidavė duoklę ištiki-
22 • M A R I O PUZO
mienis draugams, žinodamas, kad jų dėkingumas - trumpiau-siai trunkanti dorybė, o dovanų niekada negana.
Donas ypač stengėsi nuraminti Timoną Pórtela. Šis buvo pavojingas dėl ekscentriško elgesio ir aistringo polinkio žudy-ti, kai to visai nereikėdavo.
Visiems liko paslaptis, kaip Timonui Portelai pavyko išveng-ti dešimtojo dešimtmečio FTB puolimo. Jis gimė Amerikoje, buvo nesubtilus, neatsargus, nekantrus, ugningo temperamen-to, turėjo stambų kūną ir milžinišką pilvą, rengėsi spalvingo šilko drabužiais lyg Palermo jaunuolis. Jo stiprybė rėmėsi nar-kotikų paskirstymu. Penkiasdešimtmetis Timonas Pórtela nie-kad nebuvo vedęs, tačiau nerūpestingai keitė moteris. Jis buvo tikrai prisirišęs tik prie jaunesniojo brolio Bruno, kuris atrodė šiek tiek sutrikusio intelekto, tačiau buvo toks pat žiaurus, kaip ir vyresnysis.
Donas Eiprilis niekada nepasitikėjo Pórtela ir retai turėjo su juo reikalų. Tas žmogus buvo pavojingas savo silpnumu, jį rei-kėjo neutralizuoti.
Donas pasikvietė Timoną Pórtela .susitikti. Šis atėjo kartu su broliu Brunu.
Eiprilis sutiko juos kaip paprastai ramiai ir mandagiai, ta-čiau iš karto ėmė dėstyti esmę.
- Brangusis Timonai. - kreipėsi jis. - Aš pasitraukiu iš vi-sos veiklos, išskyrus bankų. Dabar tu būsi visuomenės akira-tyje, todėl privalai būti atsargus. Jei tau kada nors reikės ma-no patarimo, kreipkis, nes išėjęs į atsargą aš neliksiu be savo išteklių.
Mažesnė brolio kopija, Brunas, kuriam dono reputacija kė-lė baimę, patenkintas nusi.šypsojo. kad jo broliui rodoma tokia pagarba. Tačiau Timonas geriau suprato Doną. Jis žinojo, kad tai įspėjimas.
Timonas pagarbiai linktelėjo donui:
- Jūs visada žinojote, kas mums genausia. Aš gerbiu jūsų sprendimą. Laikykite mane savo draugu.
- Labai gerai, labai gerai, - tarė donas. - O dabar atsidėko-damas aš tave įspėju. Tas FTB agentas Silkis labai uolus. Nie-kada juo nepasitikėk. Jis apsvaigęs nuo sėkmės ir kitas jo taiki-nys būsi tu.
OMERTA • 23
- Bet mudu jau jo išvengėm, - atsakė Timonas, - nors jis susėmė visus mūsų draugus. Aš jo nebijau, tačiau dėkui už pa-tarimą.
Visi atsisveikindami iškilmingai išgėrė, ir broliai Pórtelos iš-vyko.
Automobilyje Bruno susižavėjęs pasakė:
- Koks didis žmogus,
- Taip, - pritarė Timonas. - Tai buvo didis žmogus. Donas liko patenkintas. Jis įžvelgė baimę Timono akyse ir
buvo įsitikinęs, kad Pórtela nebepavojingas.
Donas Eiprilis susitarė asmeniškai susitikti su Kurtu Silkių, Niujorko miesto FTB vadovu. Savo nuostabai, jis pats žavėjosi Silkių, nors šis pasodino į kalėjimą daugumą Rytų pakrantės mafijos vadų ir beveik sunaikino jų galią. Donas Reimondas Eiprilis išvengė Silkio puolimo, nes žinojo, kas tas slaptasis in-formatorius, nulėmęs FTB vadovo sėkmę. Tačiau dar labiau Donas žavėjosi Silkių už tai. kad šis visada žaidė garbingai ir nemėgino sufabrikuoti kaltinimo ar jėga versti prisipažinti, niekada viešai neužkabino dono vaikų. Taigi donas manė, kad bus sąžininga jį įspėti.
* * *
Dono prašymu, susitikimas vyko jo namuose. Silkis turėjo at-vykti vienas, pažeisdamas biuro taisykles. Pats FTB direkto-rius leido tai daryti, bet pareikalavo, kad Silkis įrašinėtų po-kalbį, tačiau ne įprastu diktofonu, o į kūną žemiau šonkaulių lanko įmontuotu įtaisu, nematomu iš išorės. Šios pasiklausy-mo priemonės visuomenė dar nežinojo, o jos gamyba buvo griežtai kontroliuojama. Silkis suprato, kad tikrasis įrašo tiks-las - paklau.syti. ką jis pasakys donui.
jie susitiko saulėtą spalio popietę dono užmiesčio vilos Montoke verandoje. Silkini niekaip nepavyko įmontuoti pasi-klausymo įrangos šiame name. o teisėjas uždraudė FTB dar-buotojams nuolat stebėti doną.
24 • M A R I O PUZO
Dono apsaugos darbuotojai Silkio neapieškojo, ir tai jį nu-stebino. Matyt, donas Reimondas Eiprilis neketina pateikti ne-teisėto pasiūlymo.
Kaip visada Silkį nustebino, netgi šiek tiek pribloškė dono daromas įspūdis. Nors ir žinojo, kad šis žmogus buvo užsakęs šimtus žmogžudysčių ir nesuskaičiuojamą skaičių kartų pažei-dė įstatymą, Silkis nepajėgė jo nekęsti. Vis dėlto jis laikė to-kius žmones blogio įsikūnijimu ir bjaurėjosi jais, nes jie griau-na civilizaciją.
Donas Eiprilis vilkėjo tamsų kostiumą ir baltus marškinius, ryšėjo tamsų kaklaraištį. Jo išraiška buvo rimta ir supratinga, o švelnūs veido bruožai rodė jį esant dorą. Silkis stebėjosi, kaip toks negailestingas asmuo gali turėti tokį žmogišką veidą. Ne-norėdamas trikdyti Silkio, donas neištiesė jam rankos, tik pasi-sveikindamas linktelėjo ir mostu pakvietė sėsti.
- Aš nusprendžiau prašyti jūsų, tai yra visuomenės, apsau-gos sau ir savo šeimai, - tarė jis.
Silkis apstulbo. Ką, po velnių, šis senis turi galvoje?
- Pastaruosius dvidešimt metų jūs buvote mano priešas ir mane persekiojote. Tačiau aš visuomet buvau jums dėkingas už sąžiningą žaidimą. Jūs niekad nemėginote sufabrikuoti įkal-čių prieš mane ar naudotis melagingais parodymais, nors pa-sodinot į kalėjimą daugumą mano draugų ir labai stengėtės įkišti ten mane.
- Aš ir dabar stengiuosi, - nusišypsojo Silkis. Donas pritariamai linktelėjo.
- Aš atsikračiau viskuo, kas kėlė abejones, išskyrus keletą bankų. Žinoma, šis likęs verslas garbingas. Nuo šiol aš pasi-kliausiu jūsų visuomenės apsauga. O atsidėkodamas atliksiu savo pareigą žmonėms. Jums bus daug lengviau, jei liausitės mane persekiojęs, nes šito nebereikia.
Silkis gūžtelėjo pečiais:
- Biuras nuspręs. Aš jau tiek ilgai jus vaikausi. Kodėl turė-čiau liautis? O gal pavyks?
Dono veidas surimtėjo ir atrodė labiau pavargęs.
- Turiu jums kai ką pasiūlyti mainius. Mano sprendimą lė-mė jūsų milžiniška pastai*ųjų metų sėkmė. Reikalas tas, kad aš
\
O M E R T A • 25
žinau, kas tas jūsų vertingasis informatorius. Tik kol kas nie-kam nesakiau.
Silkis padvejojo tik kelias sekundes ir abejingai tarė:
- Aš neturiu jokio infonnatoriaus. Be to, sprendžiu ne aš, o biuras. Taigi jūs tik mane sugaišinot.
- Ne, ne, - paprieštaravo donas. - Aš nesiekiu pranašumo, tik lygybės. Leiskit man, kaip senesniam, pasidalyti su jumis tuo, ko gyvenime išmokau. Nerodykit jėgos todėl, kad ji jums lengvai pasiekiama. Ir neapsvaikit nuo pergalės tikmmo, jei protas sako. kad ten yra bent menkutė tragedijos užuomina. Žinokit, kad dabar aš jus laikau ne savo priešu, o draugu, ir pagalvokit, ką jūs laimėsit ar prarasit, atsisakydamas šio pasiū-lymo.
- Tačiau jei jūs iš tikrųjų išėjot į atsargą, kokia nauda iš šios draugystės? - šypsodamasis paklausė Silkis.
- Jūs turėsit mano gerą valią, - pasakė donas. - Tai kartais praverčia, netgi jei žmogus ir pats nereikšmingiausias.
Kai vėliau Silkis davė paklausyti įra.šą savo pavaduotojui Bilui Bokstonui, šis paklausė:
- Po velnių, apie ką čia jis kalbėjo?
- Stai to tau dar reikia pasimokyti. - paaiškino Silkis. - Jis mėgino man pasakyti, kad nėra visiškai bejėgis ir stebi mane.
- Kokia nesąmonė! - pasipiktino Bokslonas. - Jie negali kenkti federaliniam agentui.
- Tiesa, - sutiko Silkis. - Štai kodėl aš nenuleidžiu nuo do-no akių, nesvarbu, pasitraukė jis iš veiklos ar ne. Aš budrus. Mes niekada negalim būti visiškai tikri.
Donas Eiprilis atidžiai išnagrinėjo garbingiausių Amerikos šei-mų istoriją: buvę plėšikai baronai, susikrovę turtus negailes-tingai laužydami įstatymus ir visuomenės etikos normas, vė-liau lapo visuomenės geradariais. Donas pasekė jų pavyzdžm. Jis, kaip ir jie, turėjo imperiją - jam priklausė dešimt privačių
26 • M A R I O PUZO
bankų didžiausiuose pasaulio miestuose. Taigi donas gausiai paaukojo vargšų ligoninės statybai, rėmė meną, įkūrė Rene-sanso studijų katedrą Kolumbijos universitete.
Tiesa, jeilio ir Harvardo universitetai atsisakė jo siūlomų dvidešimties milijonų dolerių pastatyti bendrabučiui ir pava-dinti Kristupo Kolumbo vardu, nes to meto mtelektualūs sluoksniai nevertino Kolumbo. Vis dėlto jeilis sutiko priimti pinigus, jei galėtų suteikti bendrabučiui Sako ir Vancečio vardus. Tačiau šios asmenybės dono nedomino. Jis niekino kankinius.
Menkesnis žmogus būtų įsižeidęs ir nuliūdęs, tik ne Rei-mondas Eiprilis. Jis paaukojo pinigų katalikų bažnyčiai kasdie-nėms mišioms už žmoną, kuri jau dvidešimt metų gyveno danguje.
Dar donas dovanojo milijoną dolerių Laisvanoriškai asocia-cijai Niujorko policijai remti ir dar milijoną draugijai, besirūpi-nančiai nelegaliais emigrantais. Per trejus metus po savo atsi-statydinimo donas apipylė pasaulį dovanomis, jo piniginė buvo atvira visiems prašymams, išskyrus vieną: jis neparėmė karžygiškos Nikolės kampanijos prieš mirties bausmę.
Nuostabu, kaip treji gerų darbų ir dosnumo metai gali be-veik visiškai nušluoti užmarštin prisiminimus apie trisdešimtį metų trukusius žiaurumus. Tačiau visi didieji vyrtii pajėgia nu-sipirkti gerą vardą, užmarštį ir atleidimą už tai. kad kadaise iš-davė draugus ar vykdė mirties nuosprendžius. Donas taip pat darė šią visuotinę nuodėmę.
Donas Reimondas Eiprilis gyveno pagal griežtas savo ypa-tingos moralės taisykles. Viena iš jo nuostatų trisdešimt metų vertė jį gerbti ir kėlė keistą baimę, nulėmusią jo galybę: donas nepasigailėdavo nė vieno. Šią taisyklę suformavo ne įgimtas jo žiaurumas ar psichopatiškas troškimas teikti skausmą, bet nuoširdus įsitikinimas, kad žmonės niekada nepaklūsta. Netgi Liuciferis, būdamas angelu, metė iššūkį Dievui, o šis už tai iš-vijo jį iš dangaus.
Taigi ambicingas žmogus, kovojantis dėl valdžios, neturi ki-tos išeities. Žinoma, kartais donas mėgindavo įtikinti ar pada-rydavo nuolaidų kito žmogaus labui. Taip elgtis visada išmin-tinga, tačiau jei tai nepasiteisindavo, laukdavo vienintelė
OMERTA • 27
bausmė - mirtis. Nereikia jokių grasinimų nubausti kitaip, kad tai nepagimdytų keršto. Tik ištremti žmogų iš šio žemiškojo pasaulio ir daugiau nebesusitikti.
Išdavystė - tai didžiausias nusikaltimas, jei taip įvyksta, tu-ri kentėti ir išdaviko šeima, ir jo draugai, apskritai reikia su-naikinti visą jo pasaulį. Nors yra daug drąsių, išdidžių vyrų, kurie nebijo rizikuoti dėl didelio atlyginimo, tačiau prieš staty-dami į pavojų tuos, kuriuos myli, jie viską gerai apsvarstys. Tokiu elgesiu donas Eiprilis sugebėjo įkvėpti didžiulę baimę savo asmeniui. O norėdamas pelnyti sau ne tokią svarbią mei-lę, jis kliovėsi žemiškomis gėrybėmis.
Reikia pripažinti, kad jis buvo negailestingas ir pačiam sau. Turėdamas tokią neaprėpiamą galią, donas nepajėgė išgelbėti nuo mirties savo jaunos žmonos, pagimdžiusios jam tris vai-kus, ji merdėjo iš lėto, siaubingai kankindamasi nuo vėžio, o jis pusę metų tai stebėjo. Per tą pusmetį donas ėmė tikėti, kad Dievas baudžia jo žmoną už visas jo padarytas nuodėmes, ir šitaip jis nusipelnė bausmės sau.
Tada donas Eiprilis nusprendė, kad jis antrą kartą neves, jis leis savo vaikus į mokslus, kad jie prisitaikytų gyventi įstaty-mais pagrįstoje visuomenėje ir jiems netektų augti neapykan-tos ir pavojų kupiname pasaulyje. Tėvas padės vaikams rasti vietą gyvenime, tačiau jie niekada nedalyvaus jo veikloje. Do-nas liijdnai pagalvojo, kad niekada nesužinos, ką reiškia būti tikru tėvu.
Taigi donas išsiuntė tris savo vaikus - dukterį Nikolę, sūnus Valerijų ir Markantonijų - į privačius internatus, jis niekada neįsileido jų į savo asmeninį gyvenimą. Kai vaikai grįždavo namo per atostogas, jis vaidindavo mylintį, tačiau nutolusį tė-vą, todėl jie netapo artimi jo pasauliui.
Nepaisant visko, vaikai mylėjo tėvą, nors ir žinojo, kokia jo reputacija, jie niekada tarpusavyje nekalbėjo apie tai. Tai bu-vo viena iš viešų Šeimos paslapčių.
Niekas nebūtų pavadinęs dono sentimentaliu. Jis turėjo la-bai mažai draugų, nelaikė naminių gyvūnų, kaip įmanyda-mas vengė švenčių ir viešų susibūrimų. Tik kartą, prieš dau-gelį metų, jis pasielgė kilniai ir tai apstulbino jo kolegas Amerikoje.
28 • M A R I O PUZO
Kai donas Eiprilis grįžo iš Sicilijos su mažvi berniuku, Aslo-ru, jo mylima žmona sirgo vėžiu, o vaikais niekas nesirūpino. Nenorėdamas, kad įspūdžiams imlus vaikas gyventų tokiomis sąlygomis ir bijodamas jam pakenkti. Donas nusprendė paves-ti jį savo artimo patarėjo Frenko Violos ir jo žmonos globai. Tačiau pasirodė, kad toks sprendimčis neišmintingas, nes tuo metu Frenkas Viola siekė užimti dono pareigas.
Netrukus po dono žmonos mirties trimetis Astoras Viola ta-po dono šeimos nariu, kai jo „tėvas" keistomis aplinkybėmis nusižudė savo automobilio bagažinėje, o motina mirė nuo kraujo išsiliejimo į smegenis. Tada Donas priėmė Astorą į sa-vo šeimą ir liepė vadinti save dėde.
Kai paaugęs Astoras ėmė klausinėti apie savo tėvus, donas Reimondas pasakė, kad jis yra našlaitis. Tačiau Astoras buvo smalsus ir guvus jaunuolis, taigi donas, norėdamas išvengti to-lesnių klausimų, papasakojo, kad jo tėvai buvo neturtingi vals-tiečiai, kurie nepajėgė jo išmaitinti ir mirė nežinomi mažame Sicilijos kaimelyje. Donas suvokė, kad toks paaiškinimas nepa-tenkino berniuko, ir jautėsi kaltas jį apgavęs, tačiau jis supra-to, kad kol vaikas dar mažas, reikia slėpti jo kilmę iš mafijos. Ir dėl paties Astoro, ir dėl dono vaikų saugumo.
id * •
Donas Reimondas buvo toli numatantis žmogus ir suprato, kad šiame išdavikiškame pasaulyje jo sėkmė netruks amžinai. Jis iš pat pradžių planavo pereiti į kitą pusę ir įsijungti į saugią organizuotą visuomenę. Jis nevisiškai suvokė savo tikslą, ta-čiau didieji vyrai instinktyviai jaučia, ko iš jų pareikalaus atei-tis. Šiuo atveju donas tikrai veikė apimtas gailesčio. Kai Asto-rui Violai buvo tik treji, dar negalėjai spręsti nei koks jis bus žmogus, nei kokią padėtį užims šeimoje.
Donas suprato, kad Amerikos šlovę pelnė susiliejusios šei-mos ir kad geriausia socialinė klasė susidarė iš tų, kurie iš pradžių vykdė nusikaltimus prieš visuomenę. Kaupdami turtą sau, tie žmonės kartu statė Ameriką, o jų blogi darbai vėliau virto dulkėmis ir buvo užmiršti. O ar galėjo būti kitaip? Negi reikėjo palikti didžiąsias Amerikos lygumas indėnams, kurie
OMERTA • 29
nesugeba nė trijų ankštų namo pastatyti? Atiduoti Kaliforniją meksikiečiams, kurie neturi jokių techninių gabumų, neįsi-vaizduoja kanalų, atplukdžiusių vandenį į laukus, kad juose užaugintas derlius leistų milijonams žmonių mėgautis turtingu gyvenimu? Amerika - geniali šalis, sugebėjusi pavilioti milijo-nus skurdžių iš viso pasaulio, įdarbinti juos ten, kur sunku, bet labai reikalinga - tiesti geležinkelius, stalyti užlvankas ir dangoraižius. Taip. Laisvės statula - tai toli numatančio geni-jaus mostas. Ar visa tai nepasiteisino? Žinoma, buvo tragedijų, tačiau toks gyvenimas. Argi Amerika ne didžiausias gausybės ragas, kokį kada nors pažino pasaulis? Ar patirta neteisybė nėra tik nedidelė šlovės kaina? Visada žmonės turi ką nors paaukoti, kad vystytųsi civilizacija ir jų visuomenė.
Tačiau didis žmogus apibudniamas kitaip. Pirmiausia jis ne-prisiima tos našios, o pasinaudoja bet kokiomis priemonė-mis - nusikaitimais, amoralumu ar suktybėmis ir, nepatyręs jokių aukų, užšoka ant žmonijos pažangos bangos kaleros.
Toks žmogus ir buvo donas Reimondas Uiprilis. Jis sukaupė savo galybę protu ir visišku negailestingumu. Jis įkvėpė baimę kitiems ir tapo legenda. Tačiau jo suaugę vaikai niekada neti-kėjo pačiais žiauriausiais pasakojimais.
Viena iš legendų, kaip donas tapo šeimos vadu. Donas turė-jo statybos įmonę, kuriai vadovavo jo pavaldinys Tomis Liotis. dono valia anksti praturtėjęs iš statybos sutarčių. Tas vyras buvo gražus, sąmojingas, žavus. Donas mėgo jo draugiją. Ta-čiau Liotis turėjo vieną trūkumą - per daug gėrė.
Tomis vedė geriausią dono žmonos draugę Lizą, senų pa-žiūrų gražuolę aštriu liežuviu, kuri nuolat juo kapojo savimi patenkintą vyrą. Dėl to kilo didelių kivirčų. Blaivus Tomis pa-kęsdavo žmonos patyčias, tačiau išgėręs smogdavo jai į veidą taip, kad priversdavo ją prikąsti liežuvį.
Nelaimei, Tomis buvo labai stiprus, nuo jaunystės užgrūdin-tas ilgo ir sunkaus darbo slalybosc. Jis visada dėvėjo marški-nėlius truniĮiomis rankovėmis, kad matytųsi galingi rankų rau-menys.
Tokie kivirčai tęsėsi dvejus metus. Kartą Tomis sulaužė Li-zai nosį ir išmušė kelis dantis, prireikė netgi chirurgo pagal-bos. Moteris nedrį^ ' prašyti dono Eiprilio žmonos užtarimo,
30 • M A K I O PUZO
nes po tokio prašymo tikriausiai būtų likusi našle, o ji vis dar mylėjo savo vyrą.
Donas Hiprilis nenorėjo kištis į šeimyninius savo pavaldinių barnius. Tokių dalykų neįmanoma išspręsti. Jei vyras būtų už-mušęs žmoną, Donas nebūtų kreipęs dėmesio, tačiau mušty-nės ėmė kelti grėsmę jų darbo santykiams, [skaudinta žmona galėjo duoti tam tikrus parodymus, paskleisti pavojingas ži-nias. Tomis nanmose laikė daug pinigų, kad sudarinėdamas statybų sutartis galėtų duoti kyšius.
Donas Eiprilis išsikvietė Tomį pasikalbėti ir labai mandagicii paaiškino, jog kišasi į jo asmeninį gyvenimą tik todėl, kad tai kenkia jų verslui. Jis patarė Tomiui arba nužudyti žmoną, arba išsiskirti, arba daugiau jos nė pirštu nepaliesti. Tomis užtikri-no D o n ą , kad t£ii nepasikartos. Tačiau D o n a s tuo suabejojo. Tomio akyse jis pastebėjo tam tikrą žvilgsnį, rodantį jo laisvą valią. Viena iš didžiausių gyvenimo paslapčių donas laikė tai, ką žmogus gali padaryti bet kuria kaina, kai jam atrodo, kad šitaip reikia. Didieji vyrai ima laikyti save angelais ir sumoka už tai baisią kainą. Blogi žmonės tenkina savo menkus įgei-džius, gaudami ne kažin kiek džiaugsmo, mainais į pragaro ugnį.
Taip atsitiko ir šiam vyrui. Praėjo metai, Lizos liežuvis tapo dar aštresnis, ir Ibmio kantrybė baigėsi. Pamiršęs dono įspėji-mą, meilę vaikams ir žmonai. Tomis žiauriai ją sumušė. Mote-ris pateko į ligoninę. Jai buvo sulaužyti šonkauliai ir pradurtas plautis.
Tomis buvo turtingas, turėjo politinių ryšių. Jam pavyko di-džiuliu kyšiu papirkti vieną dono teisėją, o vėliau įkalbėti žmoną grįžti pas jį. Įpykęs donas Eiprilis viską stebėjo, o vė-liau apgailestaudamas perėmė reikalus į savo rankas. Pirmiau-sia pasirūpino praktiškąja puse. Jis gavo Tomio testamento ko-piją ir sužinojo, kad, būdamas šeimos žmogus, vyras visą savo turtą palieka žmonai ir vaikams. Taigi ji bus turtinga našlė. Paskui donas išsiuntė ypatingąjį būrį, davęs vyrams tam tikrus nurodynms. Po savaitės teisėjas gavo kaspinu surištą pailgą dėžę. Joje lyg brangių šilkinių pirštinių pora gulėjo iki alkūnių nukirstos didžiulės Tomio rankos. Ant vienos riešo buvo bran-gus „Rolex" laikrodis, kurį donas jam dovanojo prieš kelerius
O M E R T A • 31
metus kaip savo pagarbos ženklą. Kitą dieną Tomio kūną rado plūduriuojanti prie Verazano tilto.
Kita legenda buvo baisi savo dviprasmiškumu kaip vaikiška siaubo pasaka. Kai trys dono vaikai lankė privačią mokyklą, vienas žurnalistas, garsus tuo, kad sąmojingai atskleisdavo žy-mių žmonių ydas, susirado vaikus ir įtraukė į iš pažiūros ne-kaltą pokalbį. Vėliau žurnalistas linksmai aprašė jų nekaltumą, mokyklines uniformas, jaunystės idealizmą, kaip padaiyti pa-saulį geresnį, ir suprie.šino tai su jų tėvo reputacija, vis dėlto pripažindamas, kad donas Iiiprilis niekada nebuvo apkaltintas jokiu nusikaltimu.
Tai buvo tikrai geras talentingo žurnalisto rašinys, atsklei-dęs puikų kontrastą tarp vaikų tyrumo ir tėvo niekšiškumo. Dar prieš išspausdinant straipsnis ėmė keliauti po visas šalies žinių redakcijas. Apie tokią sėkmę svajoja kiekvienas žurnalis-tas. Rašinys visiems patiko.
Žurnalistas mėgo ganUą, jis kiekvienais metais veždavosi žmoną ir vaikus į trobelę kalnuo.se, kur jie medžiodavo, žvejo-davo, mėgaudavosi paprastu gyvenimu.
Tai atsitiko per ilgąjį Padėkos dienos savaitgalį. Šeštadienį trobelėje, esančioje už dešimties mylių nuo artimiausio mies-to, kilo gaisras. Pagalba atvyko tik po dviejų valandų.
Per tą laiką namas visiškai sudegė, liko tik rūkstantys rąstai. Žurnalistas, jo žmona ir vaikai virto apanglėjusiais lavonais. Kilo didžiausias triukšmas, bylą tyrė, tačiau nerado jokių įro-dymų apie tyčinį padegimą. Galiausiai buvo padaryta išvada, kad šeima užduso nuo dūmų ir neįstengė išsigelbėti.
Vėliau atsitiko keistas dalykas. Praėjus pusei metų, pasigir-do įvairių gandų. FTB, policija ir spauda gavo anoniminių pranešimų, kad tragedija - tai liūdnai pagarsėjusio dono Eip-rilio rankų darbas. Trokštanti sensacijų spauda reikalavo vėl atnaujinti bylą. Tai buvo padaryta, tačiau ir vėl nieko nerasta. Vis dėlto, nors nebuvo įrodymų, šis įvykis virto dar viena le-genda apie dono žiaurumą. Žmonės kalbėjo, kad tai dono kerštas už straipsnį apie jo vaikus.
Tačiau tokia buvo tik visuomenės reakcija, o valdžia džiau-gėsi, kad dono niekuo negalima apkaltint]. Visi žinojo, kad žurnalistų niekas nebaudžia. Tada reikėtų nužudyti tūkstan-
32 • M A R I O PUZO
dus, o kas iš to? Donas per daug protingas, kad šitaip rizikuo-tų. Tadau legenda išliko. Kai kurios FTB grupės manė, jog do-nas pats paskleidė gandus apie save, kad sukuilų legendą, to-dėl ji ir išaugo.
Tačiau, kita vertus, donas buvo dosnus. Tie, kurie jam išti-kimai tarnavo, praturtėjo ir bėdai ištikus turėdavo baimę įkve-piantį globėją. Donas atsilygindavo dosniai, tačiau bausdavo negailestingai. Tokios buvo legendos apie jį.
* * *
Po susitikimų su Pórtela ir Silkių donas Eiprilis turėjo sutvar-kyti dar kelis reikalus, jis užvedė mechanizmą sugrąžinti Asto-rą Violą po dešimties tremties metų Sicilijoje.
Donui reikėjo Astoro, iš tiesų jis rengė Astorą būtent šiam momentui. Donas mylėjo jį netgi labiau už savo vaikus. Vai-kystėje Astoras visada buvo grupės lyderis, su kitais bendravo lyg suaugęs. Jis mylėjo doną ir, kitaip nei tikri vaikai, netgi jo nebijojo. Nors Valerijui buvo aštuoniolika. Markaiitonijui sep-tyniolika, o Astorui tik dešimt, jis nepriklausė nuo jų. Kai, pa-veiktas karinės drausmės, Valerijus mėgindavo paauklėti pus-brolį, šis priešindavosi. Markantonijus buvo labiau prisirišęs prie Astoro, netgi nupirko jam bandžą, norėdamas paskatinti dainuoti. Astoras tai priėmė kaip sau lygaus paslaugą.
Astoras pakluso tik Nikolei. Būdama dvejais metais vyres-nė, ji elgėsi su Astoru kaip su savo gerbėju, nors jis dar buvo vaikas, ji siuntinėjo berniuką atlikti įvairių užduočių ir susi-jaudinusi klausėsi jo atliekamų itališkų baladžių. Kartą ji skė-lė jam antausį, kai vaikinukas mėgino ją pabučiuoti. Astoras nuo vaikystės žavėjosi moters grožiu. O Nikolė buvo graži. Tamsios, gilios akys, jausminga šypsena, o veidas atspindėjo visas patiriamas emocijas, ji kovojo su visais, išdrįsusiais ma-nyti, kad, būdama moterimi, ji ne tokia svarbi kaip bet kuris vyras jos pasaulyje. Nikolę siutino tai, kad ji yra fiziškai sil-pnesnė už brolius ir Astorą, ir pasiekia, ko nori, ne jėga. o grožiu. Tai pavertė ją bebaime. Ji priešinosi visiems, netgi tė-vui, nekreipdama dėmesio į jo grėsmingą reputaciją.
OMERTA • 33
Mirus žmonai, kai vaikai dar buvo maži. donas Eiprilis kasmet mėnesį praleisdavo Sicilijoje. Jis mėgo savo gimtojo kaimo gy-venimą, kur turėjo namą, buvusį grafo užmiesčio dvarą, vadi-namą Vila Gracija.
Praėjus penkeriems metams, jis nusisamdė ekonomę, sici-lietę našlę Kateriną. Tai buvo labai graži, stipri valstietė, pui-kiai nuvokianti, kaip
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

Gen. time: 0.0531

© xneox.com