PRADŽIOJE — akinamai ryškus blyksnis. Paskui — ilgas krytis. Dunkstelėjimas, atsitrenkus į kažką kieta. Į žemę? Tai iš kur krista? Iš dangaus? Kas atsitiko? Lėktuvo katastrofa? Jeigu taip, tai kur ir kodėl skrista? Neįstengė prisiminti. Mirtis? Bet jei mąsto, vadinasi — egzistuoja. Nors ko vertos tokios mintys? Iš visos buvusios patirties galvoje sukosi vienas vienintelis įspūdis. Istorija apie moterį, kuri išliko gyva laineriui nukritus Sibiro taigoje ir, kelias paras laukdama gelbėtojų, sėdėjo užsikirtusiu saugos diržu prirakinta keleivio krėsle tarp lėktuvo skeveldrų, suniokotų medžių ir pradedančių irti lavonų.
Julija irgi sėdėjo krėsle. Kaulai atrodė tarsi sulaužyti, o kūnas kaip guminis. Atsimerkė. Buvo uždaroje erdvėje. Kur ji? Koks čia kambarys? Kokiame mieste? Jei gimtajame Vilniuje, tai iš kur tas svetimumo jausmas? Kelinta dabar valanda? Kuri paros dalis? Vakaras? Vidurnaktis? Paryčiai? Koks metų laikas? Pavasaris? Vasara? Ruduo? Žiema? Ar ji čia viena? Jei viena, tai kodėl? Gal nutiko kažkas baisaus? Kas?
Jau senokai teko busti šitaip ilgai ir sunkiai. Kažkodėl buvo užmigusi svetainėje, fotelyje. Stengėsi prisiminti, kas vyko vakar vakare. Gal išgėrė per daug vyno? Gal susirgo ir šitaip slopina vaistai? Tamsa buvo tarsi vanduo, kurio apsemti daiktai turėjo savo tikrąsias, dienos, spalvas. Jie atrodė sakytum nutapyti juodame fone, netgi itin ryškūs, lyg iš vidaus apšviesti. Julija neabejojo, kad vis dar naktis. Į jos apsunkusią sąmonę palengva grįžo tikrovės suvokimas. Pažvelgė į sieninį laikrodį. Buvo ketvirta valanda ryto. Keista, kad šalia nėra Bastetės, kad katė nepajuto pabudus šeimininkę, kad nesitrina apie kojas, nešoka ant kelių, nebaksnoja savo drėgna nosimi į jos nosį ir nereikalauja ėsti.
— Kac kac kac, — pašaukė, bet neišgirdo nei murkimo, nei miauktelėjimo, nei minkštų letenėlių tapenimo per parketą.
Kas ir kodėl ją čia vakar šitaip paliko? Juk galėjo nunešti į lovą, net jeigu buvo visai smigusi. Atmintyje jautė didelę nejaukią spragą. Tačiau miglotai prisiminė, su kuo bendravo prieš užmigdama fotelyje. Jei tai tikrai buvo Angelas Sargas, kartu negalėjo kaip nors svaigintis. Jis negėrė nei vyno, nei kavos, nei arbatos, nerūkė, nevalgė mėsos, žuvies, kiaušinių, baidėsi česnako, svogūnų ir, kaip dera aukštesniųjų sferų būtybei arba vampyrui, turėjo dar daugiau įvairiausių keistenybių. Bet vis tiek Angelas Sargas vienintelis nusipelnė Julijos meilės — jausmo, kurį, bėgant metams, gali sau leisti tik kaip išskirtinę prabangą.
Ar vakar jie susipyko? Dėl kažko nesutarė? Susiginčijo? Julija staiga prisiminė: jie bučiavosi. O paskui sugulė. Nedora lytiškai santykiauti su Angelu Sargu! Jis turbūt užsirūstino. Ir Juliją paliko. Ji jau senokai nujautė, kad įvyks nelaimė. Toji nuojauta slapstėsi už rožinės gyvenimo regimybės lyg pikta katė už šilkinės užuolaidos.
Naktį sapnavo tunelį, kurį, remiantis jų pačių liudijimais, regi mirštantieji, sugrąžinti atgal į gyvenimą. Sapnas buvo labai tikroviškas. Julija skriejo siauru tamsos pripildytu koridoriumi, kurio gale kaip taškas, kaip žvaigždė, kaip saulė, kaip amžiams sustabdytas atominis sprogimas tvieskė šviesa. Julija lėkė sukdamasi spiralinėmis įvijomis tarsi kulka šautuvo vamzdžiu, o prieš iššaudama į taikinį, į vaiskųjį švytėjimą akimirką sustingo.
Tai buvo esminė riba. Akrobato lynas. Ašmenys. Jai už nugaros plytėjo aklina, spengianti tamsa, o priekyje plieskė nežemiškas švytėjimas. Svaigo galva. Stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą, ji kaip ekvilibristė ištiesė rankas į šalis. Nors kur dar būtų galėjusi iš čia nukristi?
Tada baisiu greičiu, net švilpdamas, prieš Julijos akis pralėkė visas jos gyvenimas, nuo pirmos minutės, kai išnėrė iš savo motinos, iki paskutinės akimirkos vakar prieš
4
užmiegant. Apstulbo, kad šitiek įvykių, faktų, vaizdų, žmonių, gyvūnų, daiktų ir smulkiausių mažmožių gali tilpti tūkstantojoje sekundės dalelytėje.
Prisiminė dar ir garsą, panašų į griaustinio, bet nesuvokė, ar jis nuaidėjo prieš nugrimztam į gilųjį miegą, ar jau buvo sapno pradžia. Tas skardas jos galvoje nugriaudėjo it sprogimas šventykloje, po kurio žemėn krinta kupolas ir užgriūva visus maldininkus. Devinta valanda ryto, kuomet Julija įprastai keldavosi, dar buvo tolokai. Todėl ji ryžosi nusiprausti, nusirengti ir persikraustyti į lovą. Atsistojo ir pasirąžė. Ryškios daiktų spalvos Munkančioje tamsoje nebetrikdė. Patikrino židinį, ar tikrai užgesęs. Plėnys dar skleidė šilumą. Paėmė tuščią taurę, pauostė, bet taip ir nesuprato, kas vakar joje buvo, — vanduo ar vynas.
Tarpduryje atsisuko ir kambario viduryje, fotelyje prie apvalaus staliuko, pamatė sėdinčią pačią save. Vadinasi, sapnas nesibaigė. Dar daugiau, jis grasinosi virsti užsitęsusiu košmaru. Julija juto, kaip staiga užplūsta išgąstis ir prislegia nepakeliamas sunkis. Taurė iškrito jai iš rankų ir sudužo, bet dzingtelėjimo nepasigirdo.
Ji bandė susiimti ir sąmoningai, kaip kitais kartais, ištrūkti iš slogučio gniaužtų. Tačiau niekas nepasikeitė. Negana to, Julija pamatė, kad prie basų fotelyje sėdinčios antrininkės pėdų guli pistoletas, o stalelis aptaškytas kažkokiu tirštu raudonu skysčiu. Gal vynu. O gal krauju. Ji dar kartelį įsitempė, iš visų jėgų stengdamasi persikelti į būdravimo būseną, ir staiga lengvai, tarsi aitvaras, pakilo į pačią palubę. Mostelėjusi rankomis pajuto, jog skrenda, ir padariusi dar kelis paukštiškus judesius pakibo ore šalia savo dvynės.
Pasilenkė ir pamatė, kad tos kitos Julijos smilkinyje yra kiaurymė, be jokios abejonės, kulkos pėdsakas. Sėdinčioji fotelyje nekvėpavo ir buvo visai šalta. Mirusi. Tai kuri iš jų dabar yra tikroji Julija? Košmaras tęsėsi. Iki šiol jai nesunkiai pavykdavo susidoroti su bjauriausiais savo sapnais, įvaryti pasąmonės demonus atgal į tvankius jų užkaborius ir pergalingai pabusti sąmoningai egzistencijai.
Julija vėl nusileido ant žemės ir pažvelgė pro langą. Vaizdas kaip vaizdas, toks kaip įprasta, — visas bažnyčių Vilnius tarsi ant delno. Tačiau geriau įsižiūrėjusi pamatė šį tą keista. Peizažas nežymiai bangavo, tarytum atspindys skaidriame lengvo vėjelio glostomame vandenyje. Ilgiau stebeilijant į šį liūliuojantį reginį, imtų svaigti galva. Stovėdama veidu į vilnijantį Vilnių, nugara kuo puikiausiai jautė lavoną. Nuo jo dvelkė gūdus kosminis šaltis.
Staiga pervėrė aštrus lyg atviro nervo skausmas suvokimas — gal iš tiesų numirė. Būtent ji, o ne kas nors kitas. Juk tik su svetimais, esančiais išorėje, siejama sąvoka „mirti“. O vidinis Aš atkakliai viliasi, kad liks gyvas net liovusis egzistuoti kūno apvalkalui. Gal pagaliau atėjo ta akimirka, kurios tikrumu kiekvienas slapčia abejoja net ir tvirtindamas, jog mirties nebijo, yra pasirengęs išnykti? Gal teks įsisąmoninti — gyvenimas pasibaigė ir jis buvo anaiptol ne sapnas, o tikrovė.
Tikrovė, kuriai Julija taip retai atsiduodavo visa savo esybe, nes dažniausiai klydinėjo po jai atseikėtą erdvę ir laiką lyg apdujusi nakviša. Tik pastaraisiais metais stabtelėdavo, it drugelis adatos perverta akimirkos grožio, palaimos ar nuostabos. Išsigąsdavo ir pagalvodavo, kad šis buvimas netrukus amžinai ir dera bent antrojoje savo egzistencijos pusėje sąmoningai patirti, jog ji, Julija, iš tikrųjų esti.
Tos pačios mintys apnikdavo giliausiame liūdesyje, per ašarų ir nusivylimo miglą sapaliojant apie mirtį, bet žudytis nesiryžtam, nes Julijos būtį visada palaikė tvirtesnis ar silpnesnis tikėjimas, karštesnė ar drungnesnė meilė, didesnė ar mažesnė viltis. Dabar šiam trejetui vietos nebeliko. Padėtis be išeities. Anapus mirties kur dar galėtum išsprūsti?
Julija pajuto stingdantį siaubą kaip vaikystėje klausydamasi šiurpės apie Juodąją
5
Moterį. O kas, jei mirtimi viskas ir baigiasi? Jei daugiau nebebus jokio tęsinio, nieko, nei gimimo, nei gyvenimo, nei dar vienos baigties? Nebebus nei Paskutinio teismo, nei susitikimo su Viešpačiu ir Jo angelų palyda, nei akistatos su šėtonu, nebebus nei palaimos rojuje, nei kentėjimo pragare, nei egzistavimo kitose planetose žalio žmogeliuko pavidalu, nei persikėlimo į paralelinius lygmenis, nei tvyrojimo eteryje, ore, vandenyje, nei glūdėjimo medyje, metale, akmenyje, nei plevenimo ugnyje ar žybsėjimo šviesos dalelytėse. Už lango lėtai ir retai snyguriavo. Juodame danguje mirkčiodamas žaliais ir raudonais žiburėliais kilo, o gal leidosi vienišas tylus lėktuvas.
— Taip, tu numirei, — išgirdo kažką sakant. Atsisuko. Šalia tupėjo Bastetė ir dar kartą nežmogaus balsu ištarė:
— Numirei. Būtent tu. Ir ta, kuri sėdi fotelyje, ir kuri čia stovi, ir visos kitos. Na, ne! Čia — vis dar sapnas. Tegu jis tęsiasi. Žūtbūtinės pastangos kartais tik
apsunkina padėtį, o košmarą, tarsi akmenų prikrautą vežimą, įklampina giliame to paties košmaro purve. Julija ryžtingai apsisuko ir nuėjo į vonios kambarį. Pasižiūrėjo į veidrodį. Jokio atspindžio. Senas, nuvalkiotas triukas! Siurrealistų arkliukas. Fantasmagorijas geriausiai išsklaido ironija arba patys buitiškiausi dalykai.
Pirmiausia reikia nusivalyti blakstienų tušą. Julija užlašino ant servetėlės rausvo pienelio ir persibraukė per veidą. Nepajuto jokio prisilietimo. Neužuodė nė menkiausio kvapo. Tarytum ją nuo savęs pačios skirtų kokia plona, bet labai tvirta plėvelė. Siekė dantų šepetuko ir ūmai suvokė tokio veiksmo absurdiškumą. Kam valytis dantis, jeigu numirei?
Pabusti, kuo greičiau pabusti! Julija naiviai vylėsi, jog gal lengviau tai pavyks atsigulus. Iki šiol miegojimas buvo mėgstamiausias jos užsiėmimas, todėl tikėjo: jei miegas ir mirtis yra panašūs, tai anapusybės nėra ko baidytis. Miegamasis laukė paslaugiai išskleidęs jaukią kaip lizdas lovą. Julija išsinėrė iš raudonos suknelės, po kuria, savo nuostabai, nevilkėjo jokių apatinių. Pagal sapno logiką miegamasis privalėjo virsti stoties peronu, pilnu žmonių, kad visi pamatytų jos gėdingą nuogybę. Tačiau nieko neatsitiko ir Julija ėmė ieškoti naktinių marškinių. Jų neradusi, krito į guolį taip, kaip stovi. Saldžiai grimzdo į minkštutėlius pūkus. Bet pasukusi veidą išvydo: pagalvė tebėra nepaliesta, o ir patalas atrodo taip, tarsi jos kūnas būtų besvoris. Užsimerkė. Akyse ėmė raibuliuoti geltoni ir violetiniai ratilai. Pagalvojo — jei jau tikrai numirė, tai daugiau nieko nebeprivalo daryti. Už ją viskuo pasirūpins kiti. Nuo šiol jai nebetenka jokios, net menkiausios atsakomybės. Nes yra jau nebe asmuo, bet daiktas. Ne kūnas, o turbūt dvasia.
Ūmai išgirdo kažką rakinant laukujes duris, trinktelėjimą ir žingsnius koridoriuje. Juos atpažino. Tai buvo Violeta, namų tvarkytoja, kuri šįryt atėjo neprašyta. Julija pyktelėjo, pašoko iš lovos ir įlindo atgal į raudonąją išnarą. Nusileido laiptais į prieškambarį ir pareiškė paltą kabinančios Violetos nugarai:
— Aš tavęs nekviečiau. Turiu svečią. Jis nenorėtų būti nei pamatytas, nei atpažintas!
Nesulaukė jokio atsako. Violeta, lyg būtų apkurtusi, įsispyrė į šlepetes ir nušliureno į virtuvę. Julija, nesiliaudama priekaištauti, nusekė jai iš paskos. Tvarkytoja peržvelgė neplautų lėkščių ir taurių stirtą (vadinasi, vakar buvo švęsta) ir pradėjo temptis ant rankų žydras gumines pirštines. Visada taip darydavo prieš plaudama indus.
— Violeta, na, apsitvarkyk virtuvėj ir eik namo. Kambarius siurbei praėjusią savaitę. Šiandien dar tikrai nereikia, — ištarė Julija labai garsiai ir raiškiai.
Violeta nieko neatsakė, net galvos nepasuko į šeimininkės balsą. Negana to, tvarkytoja neketino plauti indų, o, pastvėrusi šluostę, kažką murmėdama, nuėjo į svetainę.
6
Julija ją nusekė balsiai reikšdama pasipiktinimą. Violetai tai buvo nė motais. Tarpduryje ji sustojo, garsiai aiktelėjo ir kažkodėl persižegnojo. Gal moteriškei pasimaišė protas? Atrodė, kad ji bijo žengti į kambarį, lyg ten jos laukia kažkas siaubinga. Julija pastūmė tvarkytoją ir įėjo į svetainę. Fotelyje tebesėdėjo negyvėlė raudona suknele ir peršautu smilkiniu. Iš kažkur išnėrė Bastetė ir trečią kartą kuo aiškiausiai pasakė:
— Suprask, Julija, tu numirei. Kalbant sfinksiškame snukelyje nebuvo matyti nė menkiausio judesio. Tačiau katės
žvilgsnis tapo skvarbus, veriantis ir labai liūdnas. Pamačiusi katę, Violeta liovėsi stypsoti druskos stulpu. Ji priėjo prie fotelyje sėdinčios Julijos ir, nors ši buvo užsimerkusi, dviem pirštais užspaudė mirusiajai akis. Tada negyvėlę peržegnojo ir sukalbėjo maldą, kreipdamasi į Mariją, malonės pilnąją, kad ši pasimelstų už nusidėjėlius mirties valandą. Julija nelaikė savęs katalike. Nelaikė ir nusidėjėle. Vis dar nelaikė mirusia. Bet jei jau taip atsitiko, darėsi akivaizdu, jog su jos kūno likučiais dabar kiekvienas galės daryti ką tinkamas. Su daiktais — irgi.
Violeta pakėlė nuo grindų pistoletą, ilgai ir rūpestingai jį brūžino šluoste, tikriausiai todėl, kad neliktų jokių pirštų atspaudų. Paskui atsargiai padėjo ginklą kuo arčiau nukarusių negyvėlės pirštų. Tada puolė šveisti krauju aptaškytą staliuką. Galiausiai stvėrė nuo jo mobilųjį telefoną ir ėmė spaudinėti mygtukus. Atsistojusi tvarkytojai už nugaros ir alsuodama į pakaušį, šeimininkė kuo puikiausiai matė, kaip ši ištrina visą aparatėlyje buvusią informaciją: telefono numerių sąrašą, gautas bei išsiųstas žinutes, neatsakytus skambučius. Kodėl reikia? Atlikusi savo darbą, Violeta jau rengėsi išeiti iš kambario, bet pamatė taurės šukes ir jas skrupulingai, ligi pačių smulkiausių duženų, susėmė į šluostę.
Tvarkytojai pasišalinus, Julija čiupo telefoną ir surinko savo motinos numerį. Mama neatsiliepė. Nejaugi ji nieko nepajuto ir toliau sau ramiai miega? Kur tas mistikų išliaupsintasis, esminis motinos ir dukters ryšys? Kas, jei ne mama, jai dar galėtų padėti? Niekas.
Violeta toliau šeimininkavo po butą. Dabar ji brazdinosi būrimo kambariuke. Julija, paneigdama gravitacijos dėsnį, nusklendė ten ir net aiktelėjo. Namų tvarkytoja sėdėjo prie kompiuterio ir trynė duomenis elektroninio pašto dėžutėje. Išjungusi kompiuterį, akiplėša kiek panaršė stalčiuose ir susirado šeimininkės dienoraštį. Drebančiomis rankomis jį vertė ir skaitė, vertė ir skaitė, vertė ir skaitė, galop, išplėšusi vieną lapą, padėjo ant kortų staliuko. Tada priėjo prie telefono ir surinko trumpąjį numerį. Tepasakė, kad įvyko nelaimė ir padiktavo adresą. Lygiai tą patį pakartojo dar sykį. Surinkusi trečiąjį, jau ilgesnį, numerį, po žodžio „nelaimė“ padarė pauzę ir išklausė, kas jai sakoma. Tada pareiškė:
— Taip, atvažiuokit. / Verčiau už poros valandų, nes pirmiausia čia atvyks specialiosios tarnybos. Kam jums dar labiau gadint nervus ir draskyt sau širdį. / Taip, tai siaubinga. Išgerkit raminamųjų. / Laikykitės. Kuo galėsiu, tuo padėsiu. Iki.
Violeta nė karto neištarė žodžio „mirtis“ ir Julijai tai suteikė menkutę viltį — gal ne viskas baigta, gal ji dar gyva, nors ir apimta gilios komos. Tokios gilios, jog siela, atsiskyrusi nuo kūno, klajoja pati sau viena.
Tačiau kuo toliau, tuo labiau ši viltis blėso. Netrukus atvyko pagyvenusi gydytoja krikščionių kankinės veidu. Julija kuo puikiausiai girdėjo daktarės išvadą, pareikštą garsiai, be jokių abejonių ar skrupulų: mirusi. Tai pasakiusi, moterėlė puolė skambinti į morgą ir kviesti sanitarus su lavonmaišiu. Nuosprendį patvirtino ir policininkai. Mirusi. Julijos tai jau nebenustebino. Keistokas pasirodė kitas dalykas: mat tarp šių dviejų ekipažų, į kiemą įlėkusių su aliarmo sirenomis ir tikriausiai pažadinusių visus kaimynus, iš kažkur atsirado jos sena bičiulė Rita. Julija bandė kalbinti draugę, bet veltui.
7
Rita trumpam užsuko į svetainę, dirstelėjo į fotelyje sustingusią negyvėlę ir tarsi įsitikinusi, kad dabar šiuose namuose viskas leista, ėmė naršyti po kambarius. Ji net kyštelėjo nosį į tualetą ir miegamąjį, kur buvo piktai apšnypšta palovyje besislapstančios Bastetės. Julija ir pati mielai būtų įsitaisiusi šalia katės, nes atrodė, jog niekur kitur vietos jai daugiau nebėra. Namai prigužėjo svetimų žmonių ir kiekvienas elgėsi kaip šeimininkas.
— Tau nebūtina čia pasilikt. Julija pažino šį minkštą, sniaukrojantį balsą. Taip kalbėjo Bastetė.
— Ir kurgi man dingt?
— Kur tik nori. Skrajok po Vilnių, užsuk pas pažįstamus, lėk į Egiptą. Ten šilta, nors dabar tau tai jau nebesvarbu.
Julija graudžiai šyptelėjo. Vienintelis padaras, su kuriuo dar galėjo susikalbėti, buvo katė. Nors kartais panašiai pasijusdavo ir būdama gyva. Gyva. Mirusi. Kol kas šie du būviai atrodė pernelyg panašūs vienas į kitą.
— Kai tik susitaikysi su mintim, kad numirei, pradėsi jaustis kaip mirusi. Galėsi daryt viską, ko gyva nesugebėjai. Skaityt kitų mintis, vaikščiot kiaurai sienas, skraidyt. Juk truputį jau paskraidei, — bylojo Bastetė, rūpestingai laižydamasi rainą kailiuką. — Tačiau tavo vietoj per daug nepasileisčiau. Kitų mintyse nieko įdomaus neišgirsi. O ir po pasaulį blaškytis nepatarčiau. Kas tau dabar iš tų įspūdžių, neprivalgei — neprilaižysi.
— Tai ką man daryt?
— Pasistenk įžvelgt esmę.
— Kokią esmę?
— Nežinau, kiekvienas ją regi savaip.
— O kiekgi man liko laiko?
— Tau tai jau nebe laikas. Čia būsi tiek, kiek esi prie šio pasaulio prisirišus.
— O kas paskui?
— Tai tau neturėtų rūpėt, nes paskui jau tikrai būsi nebe tu.
— O kas?
— Kažkas kitas. Gal — visiškas niekis. Man sunku pasakyt. Katės vėl atgimsta, o žmonės — ne.
— Kodėl?
— Na, katėms suteikta tokia privilegija.
— O žmonės?
— Jie ištirpsta.
— Kur?
— Erdvėje.
— Ir viskas?
— Nebent žmogus apsisprendžia atgimti kate. Bastetė pasirąžė ir kaip visuomet bendravimą nutraukdama tada, kai jai pačiai tai
atrodo tinkamiausia, grakščiai ištipeno iš kambario.
Julija, norėdama išbandyti savo naująjį būvį, perėjo kiaurai sieną, prasmego grindyse ir išnėrusi pro lubas nusileido prieškambaryje kaip tik tuo momentu, kai atėjo mama. Ne, šitos akistatos duktė, šiukštu, netroško! Ir taip prieš mamą visada jautėsi kalta, o jos sąmoningas gyvenimas tebuvo vienas nesibaigiantis tos nepaaiškinamos, neišmatuojamos, neišrišamos kaltės išpirkinėjimas. Jautėsi kalta net už savo jaunesnįjį brolį, mamos numylėtinį, kuris prieš septynerius metus išvažiavo į Ameriką ir iš ten nebedavė beveik jokių žinių. Mama jo juodai ilgėjosi, o Julija tuštumos, kurią paliko sūnus išvykėlis, užpildyti nepajėgė. Iki šiol galėjo turėti viltį, kad dar spės pasitaisyti:
8
nubudusi vieną gražų rytą staiga iš esmės pasikeis, dar ras laiko širdingai pasikalbėti su motina, sukaups jėgų švelnumui, kantrybei ir atjautai. O dabar? Dabar viskas galutinai baigta.
Žinojo, jog elgiasi kaip išdavikė. Privalėjo likti su mama, pasidalyti su ja tuo skausmu ir sielvartu, kuriuos pati suteikė. Bet neįstengė. Julija atsispyrė nuo žemės ir kiaurai sieną išniro į naujai gyvenimo dienai pakirdusį Vilnių. Skrido kaip paukštis. Dabar jau beveik neabejojo, kad yra mirusi. Mirusi? Mirusi!
Iš tiesų — mirusi. Nes, užuot išvydusi pilką, niūrų ir drėgną viduržiemio rytą, atsidūrė erdvėje, kurioje visa buvo persmelkta šilto švytėjimo. Iš pradžių nesuvokė, ar pavidalai skleidžia šviesą, ar joje plūduriuoja. Nusileido žemyn ir basomis pėdomis palietė pažliugusį šaligatvio sniegą. Nepajuto nei šalčio, nei drėgmės.
Stovėjo tarp žmonių, kurie, kaip ir kas rytą, lėkė savais tikslais. Į ją niekas nekreipė dėmesio. Užtat ji matė, kad kiekvienas praeivis yra apsuptas virpančios substancijos ir visa apimančiame švytėjime atrodo tarsi vandens lašas aliejuje. Tas pats apvalkalas supo ir kitus materialius pavidalus — medžius, automobilius, namus, netgi šiukšlių dėžes. Lašai vienas prie kito priartėdavo, susiliesdavo, paskui vėl nutoldavo, nuplaukdavo tolyn arba pasilikdavo vietoje, bet tarpusavyje nesusiliedavo ir su aliejinguoju švytėjimu nesimaišė. Julija prisiminė, jog kažką panašaus buvo skaičiusi apie angelų būvį, esą jie esti tarsi milžiniškoje anapusinėje dėlionėje, kurioje idealiai sutampa fragmentų kontūrai. Todėl nė vienas negali egzistuoti skyrium nuo visuotinio paveikslo, o iš jo išimtas praranda paskirtį ir esmę.
Julija sklendė per Senamiestį, iš Pilies gatvės pasuko į Užupį, iš ten nuskriejo ant Trijų Kryžių kalno ir, žvelgdama į gintarinio švytėjimo persmelktą Vilniaus panoramą, mąstė, kad niekur pasaulyje neišvystų nieko gražesnio. Bastetė teisingai patarė toli nebesiveržti. Julijai norėjosi ramybės. Ilsėtis tobuloje ramybėje, kurios ilgėjosi visą gyvenimą.
Katė įspėjo: neverta ir svetimų minčių klausytis. Kol kas Julija girdėjo tik nedarnų klegesį, primenantį garsus, sklindančius iš orkestro duobės prieš prasidedant operos uvertiūrai. Geriau įsiklausiusi, patyrė, jog kiekvienoje galvoje knibždančios mintys yra baisiai padrikos, tarsi visi žmonės būtų virtę bepročiais. Prie ko tik prisiartindavo — prie ledinuką čiulpiančio vaiko, studento, pabrėžtinai tvarkingai apsirengusio klerko, nėščiosios, gatvės muzikanto, vienuolės, kiemsargio, senutės, pardavinėjančios pernykštes verbas, elgetos — visur išgirsdavo tą patį klegesį, įsiliedavo į atsitiktinių žodžių, nebaigtų sakinių, nerišlių idėjų ir sujauktos informacijos srautą. Nejaugi pati šitaip mąstė? Kaip galėjo su tokiu chaosu galvoje gyventi?
Visuotiniame erzelyne nė sekundę nebūdavo pauzės. Julijai knietėjo išjungti šurmulingą žmonių mintijimą lyg džeržgiantį, jokios grynos bangos nepagaunantį radiją. Užteko apie tai pagalvoti, ir noras išsipildė. Staiga stojo visiška tyla, kurioje Julija pasislėpė nuo pasaulio, o svarbiausia — nuo savęs pačios. įsiliejo į tuštumą, ištrindama visas mintis, jausmus, pojūčius, lūkesčius ir prisiminimus. Gyva būdama retkarčiais irgi pasvajodavo apie tobulą išnykimą.
Pakirdusi iš užsimiršimo, pasijuto plūduriuojanti Neryje ant ledo lyties, ten, kur kažkada, vaikystėje, sustodavo baltas garlaivis. Buvo įsitikinusi, kad bevaizdės, begarsės, bespalvės, bekvapės pauzės ilgės, plėsis, gilės, kol taps nebūtimi. Tačiau dabar tebeveikė senieji tikrovę kuriantys įpročiai. Nors ne vien jie. Užteko tik mintimis krustelėti, prisiminti Ritą — ir tą pačią akimirką pakibo šalia buvusios draugės.
DIENA praskriejo kaip suopio šešėlis žeme. Šast — ir nebėra. O Rita jau kokį
9
pusvalandį vargo su straipsnio pavadinimu:
NUSIŽUDĖ GARSI VILNIAUS BŪRĖJA JULIJA
Jis turėjo kristi skaitytojui į akis pirmajame dienraščio puslapyje, suintriguoti ir priversti nukeliauti į septintąjį, kuriame skelbiamos kriminalinės žinios:
ATEITIES PRANAŠAUTOJA NENUMATĖ SAVO LIKIMO
Pavadinime privalėjo būti ne mažiau nei 40 spaudos ženklų, įskaitant ir tarpus tarp žodžių, nors redaktorius, pravardžiuojamas Cerberiu, reikalaudavo 45.
Rita susimąstė ir pažvelgė pro langą. Atrodė, už stiklo tvyro gili naktis, nors buvo dar tik ankstyvas vakaras. Plikos medžių šakos, raudonai apšviestos neoninės baro reklamos priminė milžiniškų bronchų piešinį juodame dangaus kūno atlase. Pūtė vėjas ir jos ritmingai siūbavo, skleisdamos nerimą. Baisų nerimą. Rita papurtė galvą, kratydamasi įkyraus pojūčio, jog į smegenis bando įsiveržti Kita realybė, kuriai suvokti nėra nei noro, nei jėgų, nei laiko. Redakcija visai ištuštėjo. Kompiuterio ekranas aptemo. Juo ėmė plaukti įvairiaspalvės žuvytės. Spustelėjus klavišą, Rita nutraukė meditacinį plūduriavimą ir pamėgino dar kartą:
BŪRĖJA JULIJA — NUSIŽUDŽIUSI AR NUŽUDYTA?
Visai neblogai. Juk ant pistoleto nebuvo aptikta niekieno, net ir Julijos pirštų atspaudų. Kas iš to, kad persigandusi namų tvarkytoja prisipažino esanti paveikta trilerių, todėl, pamačiusi ant grindų numestą ginklą, iškart puolė jį šveisti. Antra vertus, balistikos ekspertai nedvejodami pareiškė — šovė pati būrėja. Tai įvyko apie trečią valandą nakties. Julija pykštelėjo sau į smilkinį iš nediduko, dailaus, beveik žaislinio šautuviuko.
Jeigu tokiam išėjimui iš pasaulio būtų ryžusis Rita, neišvengiamai ištaškytų galvadėžės turinį po visą kambarį arba gėdingai prapiltų pro šalį. Savo pačios gėdai ir artimųjų bėdai išsikapsčiusi iš pusmečio komos, liktų šimtą metų gaivelėtis — paralyžiuota, su trečdaliu smegenų, beveik be proto, užtat kaip kokia inkų dama su platinine plokštele kaukolėje. Tačiau Julija buvo taikli. Ji ir gyvendama niekada neprašaudavo pro šalį. Likimas ją lepino, todėl atrodė truputį keista, kad staiga pasirinko tokią dramatišką gyvenimo pabaigą.
Gal kas nors Juliją paskatino? Negi nutarė pati? Būrėjos kambario daiktai į šį klausimą atsakyti nenorėjo. Nuo šiol jie buvo užkeikti. Prakeikti. Prisisiurbę mirties. O labiausiai — išduoti. Juk savižudžiai išduoda ne tik žmones, iš esmės jiems nelinkėjusius nieko bloga, bet ir savo lovas, spintas, stalus, krėslus, kilimus, knygas, drabužius, indus ir daugybę kitokių mažmožių, kurie buvo absoliučiai ištikimi. Jie taip pat išduoda gyvūnus. Julijos katinas, užsikoręs ant knygų lentynos, kniaukė širdį draskančiu balsu ir pasišiaušęs šnypštė, kai kas nors taikydavosi jį pasiekti. Bet negi apie tai rašys į pirmąjį puslapį?
O ar rašyti apie Julijos skambutį maždaug prieš savaitę, kuomet būrėja pasakė turinti rimtų problemų, jai grasinta, jaučiasi persekiojama ir norinti kai ką labai svarbaus žurnalistei papasakoti? Telefonu dėstyti nieko nepanoro, net užuominomis nekalbėjo apie reikalą — tvirtino, kad jos klausomasi. Moterys nutarė susitikti kitą dieną lygiai dvyliktą, tačiau kai Rita ėjo sutartos kavinės link, telefonas atskraidino žinutę: Neateisiu uzgriuvo nenumatyti reikalai nepyk. Pasimatyti vėliau Julija nebepanoro, teisindamasi tai galvos skausmu, tai klientų antplūdžiu, tai dantiste, tai svečiais iš Vokietijos.
Nieko keista, ji beveik visuomet taip elgdavosi. Kai tik Rita trokšdavo su Julija iš širdies šnektelėti, pasijusdavo lyg nevykęs meilužis, įnoringos damos vedžiojamas už nosies. Ji būrėjai daug ką atleisdavo, nes jautėsi beveik vaikiškai (taip drauges įsimylima tik paauglystėje) prie jos prisirišus. Jei ne tokia šiurpi atomazga, būtų pamiršusi ir šią išdavystę. Dabar beliko pranešti skaitytojams, kad su velione, ko gera, kažkas norėjo
10
susidoroti. Ir savo tikslą pasiekė.
Į Julijos namus žurnalistė atvyko šį rytą, beveik kartu su Greitosios pagalbos darbuotojais, visu pusvalandžiu aplenkusi policiją ir daugiau nė valanda anksčiau už savižudės motiną, kuri buvo tokia sukrėsta, kad negalėjo nei žodžio ištarti, nei verkti, nei girdėti, kas jai sakoma, nei matyti, kas vyksta aplinkui. Būrėjos kūną rado namų tvarkytoja. Nors savižudė buvo jau atšalusi, Violeta pirmiausia paskambino medikams. Budintis gydytojas savo ruožtu apie įvykį pranešė Ritai. Tokios paslaugos kainavo ne taip jau pigiai. Už karščiausią informaciją tekdavo mokėti ir policininkams. Bet ko nepadarysi dėl tiesos? Juk svarbiausia — septintojo, kriminalinio, puslapio skaitytojas! Tiktai gaisrinėje Rita neturėjo savo Žmogaus. Padegėlių tema jos netraukė, nors sena patarlė bylojo, kad lietuviui mieliausia, kai pleška kaimyno troba.
Kaip ir dera snobei, Julija mėgo antikvarinius daiktus — ampyro (linksmesnėje situacijoje Rita pasakytų vampyro) stiliaus krėslus, Tifanio šviestuvus, secesines žvakides, kiniškas vazas, indiškus varinius dievus, taip pat ikonas, dėl kurių gal ir buvo galima nužudyti jų savininkę. Tačiau viskas liko savo vietose. Nepaliesti net pinigai (labai nemenka sumelė!) stalčiuje po apvaliu kortų stalu. O ant mėlyno stalviršio, suskirstyto paslaptingais žmogiškosios lemties trikampiais ir kvadratais, gulėjo atsisveikinimo laiškas, be jokios abejonės, parašytas pačios Julijos.
Toji rašliava, paskubomis pakeverzota ant netvarkingai iš sąsiuvinio išplėšto languoto lapo, bylojo apie gerokai pakrikusius būrėjos nervus. Todėl korespondentė savo straipsnyje necitavo paskutinių Julijos žodžių. Juk jos buvo draugės. Ritos manymu, artimos. Nors būrėja nuolat pabrėždavo savo tariamą pranašumą ir stengėsi žurnalistę pažeminti. Kaip Žinančioji — Neišmanėlę. Kaip Dvasingoji — Nykią Materialistę. Kaip Išrinktoji — Minios Avį. Na, tiek to. Apie mirusius — arba gerai, arba — nieko.
Pirmadienis, braškėdamas lyg į kalną kylantis perkrautas vežimas, artėjo į pabaigą. Iš kabineto išėjo paskutinis bendradarbis. Kaip visada, nė neatsisveikinęs. Jiems visiems tarsi susimokiusiems Rita buvo tuščia vieta. Ką žinai, gal ir tikrai susimokė? Redakcijoje nuolat tvyrojo karo padėtis. Pavydas, konkurencija, žūtbūtinis grūmimasis dėl vietos pirmajame puslapyje, tiesiai po skaitytojui ištikimiausio Lietuvos dienraščio pavadinimu. Algos priedai droviuose baltuose vokeliuose. Premijos. Cerberio palankumas ir simpatija. Yra dėl ko grumtis! Rita įjungė garso kolonėles. Kompiuterinių žuvyčių burbuliavimas ramino nervus. Dar kartą išlankstė paskutinio Julijos laiško kopiją, kurią pasidarė būrėjos darbo kambarėlyje stovėjusiu aparatu, ir perskaitė:
Vakar baigėsi karas, naktį įvyko paliaubos, o rytą prasidėjo taika. Kaip visada, nebuvo nei laimėjusių, nei pralaimėjusių. Už lango ryškiai švietė saulė. Oras buvo grynas ir skaidrus. Pasaulis spėriai kilo naujam gyvenimui. Napalmu išdeginta žemė bematant suvešėjo vaiskiai žalia žole ir ant kiekvieno stiebelio virpėjo po vaivorykštinį rasos lašą. Apanglėję, su šaknimis išrauti medžiai vėl siurbė gyvybės syvus iš derlingos dirvos ir tiesė šviežutėliais pumpurais aplipusias šakas į Žydrą dangų. Paukščiai, kurie dar vakar tebuvo gruzdintos mėsos ir susvilusių pūkų gumulai, dabar guviai čiulbėjo, suokė meilės giesmes, suko lizdus ir dėjo taškuotus kiaušius. į sužydėjusias pievas sugrįžo per karą kritusių gyvulių bandos. Iškėlę naujutėles vėliavas į jūrą išplaukė mūšiuose susprogdinti laivai. Iš griuvėsių atsistatė namai. Gatvė po gatvės ataugo asfalto oda ir išsigrindė aikštės. Rūko ką tik atsimūriję fabrikų kaminai. Lyg iš gausybės rago virstančios prekės nugulė parduotuvių lentynas. Nekantriai pypsėdamos begaliniu srautu lėkė mašinos. Žmonės kažkur skubėjo ir atrodė visai kasdieniškai, tarsi karas būtų pasibaigęs ne vakar, o prieš kokį šešiasdešimt metų. Tarsi ničnieko nebūtų įvykę. Šioje keistoje planetoje viskas tobulai pritaikyta nuolatiniam griovimo ir atkūrimo ritmui. Placebo gyventojai nė
11
nepastebi savo eilinės žūties ir tūlo prisikėlimo. Dabar tereikia sulaukti, kad pabustų ir išsinešdintų lovoje miegantis vyras. Šiuose namuose jis laikinas kaip ir visa kita. Prieš keletą valandų, saulei tekant, stebėjau, kaip iš numirėlio vėl virsta gyvu. Išnyksta lavondėmės. Sukrešėjęs kraujas suskystėja ir sugrįžta į gyslas. Sugyja kaulų lūžiai. Užsitraukia žaizdos. Iš veido dingsta kančios grimasa ir nusileidžia jam įprastinė išraiška, net ir miegant bylojanti apie beribį pasitenkinimą savimi. Klausiausi, kaip jis taikiai alsuoja. Uodžiau gyvybės kvapą. Priglaudusi veidą prie nugaros, galėjau girdėti vis lygesnį širdies plakimą. Paryčiais jis visada nuo manęs nusisukdavo. Nelaikiau tai susvetimėjimo ženklu. Šios planetos gyventojai nėra vienas kitam artimi. Neverta prie ko nors prisirišti, nes bet kurią akimirką kilęs karas gali nusinešti brangų asmenį į nebūtį. Po kiekvieno prisikėlimo žmonėse kažkas iš esmės pasikeičia. Tik dėl to ir verta eilinį kartą numirti. Karas baigėsi, bet mirtis tebėra čia. Stovi šalia. Kantri ir mokanti laukti. Ištikima iki paskutinio atodūsio. Mano atodūsio. Ak.
Kas per „Placebo planeta“? Rita nusprendė pasitikrinti retai vartojamo tarptautinio žodžio reikšmę. „Placebas — vaisto pakaitalas, neveiklus preparatas, skiriamas ligoniams įtaigos tikslais“, — atsakė visažinis kompiuteris. Ką Julija norėjo šiuo atsisveikinimo laišku pranešti? Gal tikrai buvo įsivėlus į kokią pavojingą istoriją? Gal kažkam reikėjo jos mirties? Rita gūžtelėjo pečiais ir surezgė dar vieną pavadinimą: KAS GALĖJO NORĖTI BŪRĖJOS JULIJOS MIRTIES?
Viskas! Laikrodis rodo 20.50. Darbo diena baigėsi. Rita dar pora sykių spustelėjo pavargusią kompiuterio pelę ir nusiuntė straipsnį Cerberiui. Vyriausiasis redaktorius į darbą atvykdavo vėlai vakare, lyg dienos šviesos bijantis vilkolakis. Triūsdavo iki išnaktų, kol savo rankomis paruošdavo gamybai eilinį numerį. Paskui trumpam kažkur dingdavo, bet paryčiais vėl pasirodydavo ir kaip nepakeičiama pribuvėja priimdavo kasdieninį spausdinimo mašinų įsčiomis kvepiantį, dar šiltą, drėgną, tepų laikraštį.
Rita pasirąžė, atliko keletą kompiuterių vergams skirtų atsipalaidavimo pratimų, kurių pavyzdžiai, parūpinti Cerberio, kabėjo kiekvienoje darbo kabinoje. Tada išjungė monstrą, prie kurio praleido visą mielą dieną, čiupo rankinę ir protekiniais pasileido tuščiais stiklu, veidrodžiais ir šaltu aliuminiu žybčiojančiais koridoriais. Išėjusi į kiemą išsitraukė cigaretes. Redakcijos pastate rūkyti buvo griežtai draudžiama. Vėjas tebepūtė ir nežadėjo jokių permainų. Sausis jai visada buvo pats sunkiausias mėnuo, nes taip ir neišsigydė nuo absurdiškos iliuzijos, kad po Naujųjų metų kiekvieno žmogaus, o ypač jos, Ritos, gyvenime kažkas būtinai privalo pasikeisti į gera. Bet niekas nesikeitė.
Vienintelis metų laikas, kurį Rita mėgo, buvo ruduo. Tuomet jautėsi saugi. Ir — beveik sava. Sava pasaulyje, kuris stengėsi prikišamai parodyti, kad visada, visur, visiems ji neišvengiamai yra svetima. Ruduo veikė raminamai ir nuskausminamai. Ypač po vasaros, kuri buvo agresyvi ir negailestinga, kuri draskė senas žaizdas, kando, gėlė, kirto, dilgino, kuri badė akis nuodingomis spalvomis, dusino tirštais kvapais ir tūkstančiais Šaižių balsų rėkė apie Ritos gyvenimo beprasmybę. Ir apie laikinumą. Užsimezgusio pumpuro, prasiskleidusio žiedlapio, prisirpusios uogos, naujam derlingumo ratui pasmerktos sėklos, bet labiausiai — jos pačios, Ritos, laikinumą. O juk tokioms pavojingoms vasaros peršamoms mintims ji neturėjo nei noro, nei jėgų, nei laiko.
Vasaromis niekada neatostogaudavo. Nuo ryto iki vakaro sėdėdavo tvankioje redakcijos citadelėje, laukdama pirmojo puslapio vertų sensacijų. Apsipylusi prakaitu kiūtojo savo stebėjimo bokšte, tykodama skandalo, nusipelnančio pačios riebiausios antraštės. O bendradarbiai tuo metu tarpdavo kanaruose, maljorkose ir antalijose. Rita paniškai bijojo pasitraukti iš savo posto net dienai, ką jau kalbėti apie kelias savaites ar
12
mėnesį, nes buvo įsitikinusi, kad, vos jai neapdairiai pasišalinus, vietą kaipmat užims kiti. Jaunesni, vikresni, apsukresni, labiau prisitaikę prie šiandienos gyvenimo, tie, kurie nesijaučia nei laikini, nei svetimi. Laimės kūdikių karta, gražiakūniai, be saiko erotizuoti, beribiškai seksualūs padarai, narcizai ir nimfos, niekados neragausiantys pralaimėjimo, kančios, ligų, senatvės, mirties.
Ne, Rita nemėgo vasaros. Nemėgo ir pavasario. O labiausiai nekentė žiemos su visomis prievartinėmis šventėmis, Kūčiomis, Kalėdomis, Naujaisiais metais, Valentino diena, taip ir stumiančiomis žmogų į kilpą. Vis dar trypčiodama ant slidžių redakcijos laiptų prisidegė antrą cigaretę ir nusipurtė, įsivaizduodama, kad neleistinos mintys lekia šalin lyg vandens purslai nuo ką tik upę perplaukusio šunėko. Na, tiek to, slogi nuotaika šiandien netgi pateisinama. Nusižudė jos draugė. Ko gera, vienintelė. Todėl — geriausia. Tokia pat pusamžė moteris. Beje, kol dar buvo gyva, Julija, lygiai kaip ir vasara, savo elgesiu vertė Ritą jaustis antraeile ir menkaverte.
Rita su Julija susipažino, kai abiem buvo po aštuoniolika. Abi studijavo Konservatorijoje, tačiau pradėjo bendrauti tik per džiazo festivalį Birštone. Būsimoji pianistė Julija, tuomet Bitlų dainelės garbei visų vadinta Džiulija, scenoje skambino bliuzą. Sulaukusi ovacijų per mikrofoną pareiškė, kad būti džiazo pianiste moteriai netinka, tai perdėm vyriškas užsiėmimas. Kas kita, jei galėtų dainuoti, bet balsas per silpnas.
Anuomet niekuo nepriminė dabartinio elegantiško įvaizdžio. Jos tamsūs banguoti plaukai siekė juosmenį, dažėsi ryškiai, mėgo daugybę skimbčiojančių plastmasinių papuošalų ir buvo apkūnoka. Rengėsi ryškiais, iššaukiamais hipių stiliaus drabužiais, kuriuos pati susikurpdavo. Jau per pirmą pašnekesį Džiulija prisipažino Ritai — kuria save tarsi paveikslą ar knygą. Pradiniai duomenys (ji pati taip sakė!) buvo prastoki: neaukšta, apystorė, trumpakojė mergiščia negražiomis plaštakomis ir ilgoka nosimi. Bet kurti jai sekėsi, ir jau tuomet, aštuoniolikos, Julija daugeliui atrodė pašėlusiai patraukli bei geidžiama. Dar po dešimties metų ji tapo visuotinai pripažinta gražuole, dalijančia savo žavesio paslaptis populiariems moterų žurnalams. Net sulaukusi keturiasdešimties ir virtusi rafinuota platinine blondine, būrėja vis dar raškė laurus elegantiškiausių Vilniaus damų rinkimuose.
Rita Džiulija tiesiog įsimylėjo, svaigte svaigo nuo jos kalbų, pokštų, polėkių ir kitų dalykų, kurių sau leisti niekada nedrįsdavo. Toje meilėje nebuvo nė užuominos apie kokį kūnišką lesbinį geidulį, tik trauka, kurią pilka spalva jaučia vaivorykštei. Bent jau taip laiškuose draugei rašydavo Rita.
Tačiau Džiulija turėjo vieną esminę ydą. Ji nemokėjo atsiduoti mylėdama, pasiaukojamai draugauti, jai stigo ištikimybės ir gebėjimo prisirišti. Kol Rita kantriai augino vaikus nuo savo vienintelio vyro Rimo, Julija spėjo tris kartus ištekėti ir išsituokti bei, prisiplakusi prie eilinio vyro, pagyventi užsienyje.
Vėl artimiau bendrauti jos pradėjo įkvėptos Dainuojančios revoliucijos. Sąjūdžio sukeltuose istorinio virsmo verpetuose Rita dirbo neatsikvėpdama, savilaidos laikraštėliams aprašinėdama vieną mitingą po kito, o Džiulija, nors ir nieko neveikdama, puikavosi šalia garsiausių to meto asmenų kaip savim patenkintas kolibris. Iš revoliucinės situacijos žurnalistė išniro galutinai supilkėjusi, o jos draugė — ryški kaip niekada.
Vienintelis dalykas, į kurį Julija reaguodavo skausmingai, buvo klausimas, kodėl ji neturi vaikų. Žinoma, būrėja tvirtindavo, kad jiems taip ir neatsirado tinkamo tėvo, o ji — per didelė egoistė, prasta motina, paveldėjusi iš savo gimdytojos tokių savybių, kokių nenorinti toliau perduoti genetikos estafetėje; pagaliau, būdama absoliučiai sąmoninga ir atsakinga už savo veiksmus, nesiryžta paleisti naujos gyvybės į baisų, beprotišką,
13
pražūčiai pasmerktą pasaulį. Bet, tai tvirtinant, Julijos akyse nežėrėdavo Atėnės Paladės ugnelės, kurios šiaip jau būdavo esminė jos veido savybė.
Greitėjant gyvenimo ritmui, draugių santykiai skydo. Vis dažniau Džiulija leisdavo Ritai suprasti, kad ši yra tik viena iš daugybės satelitų išsiplėtusioje būrėjos orbitoje. O dabar taip staiga viskas galutinai baigėsi. Rita laukė užklumpant neviltį. Bet neviltis kažkodėl delsė.
Per balas, pažliugusį sniegą ir pasalūnišką ledą Rita nukepėstavo iki stotelės. Nors ir keista, beveik iškart susistabdė maršrutinį taksi. Vargais negalais įsibruko į nepatogią mašiną. Per tiek metų neišmoko šitai padaryti elegantiškai, lengvai ir grakščiai. Kaip visada į lubas susitrenkė galvą, primynė palto skverną ir vos neišmetė rankinės. Gerai, kad dar nenukrito akiniai. Kliūdama už bendrakeleivių (kas tarp jos ir jų bendra?) pečių, alkūnių, kelių ir kitų kūno išsikišimų, nusvirduliavo siaurutėliu lyg gimdos kaklelis perėjimu. Ant galinės sėdynės įsispraudė į plyšį tarp dviejų porų galingų šlaunų. Atlikta. Keturis kartus per dieną patiriamas stresas: ryte — įlipant ir išlipant, vakare — įlipant ir išlipant. Po dvidešimties minučių dar sykį pakartojo daug pastangų reikalaujantį veiksmą. Iš mašinos iššoko tiesiai į balą ir turėjo ropštis per sukietėjusio juodo sniego krūvą, lyg specialiai supiltą žaidimui su kliūtimis. Atlikta.
Rakinant buto duris, ją ūmai užgulė nuovargis. Tai pajuto tiesiog fiziškai, tarsi būtų užpulta kokio stambaus tūžmingo pasaloje tykojusio vyro. Troško absoliučios ramybės. Tačiau, vos įžengusi prieangin, suprato, kad net namuose šį vakarą jai nepavyks nusiraminti. Dana buvo pasikvietusi būrį draugužių. Keturiolikmetės mergiščios ryškiaspalviais drabužiais, tokiais aptemptais, jog atrodė drastiškiau, nei būtų buvusios visai nuogos, klegėjo virtuvėje, juodai lakuotais nagučiais plėšydamos salotlapius.
— Labsmam... — išpyškino Dana.
— Sveikos, merginos, — kiek galėdama guviau tarė Rita, bet vis tiek pasijuto gūdi mizantropė, — ką čia darom?
Nugara jautė, kad jos buvimas virtuvėje, apskritai šiame bute, o gal net pasaulyje yra nepageidaujamas. Iš slogia tyla virtusio guvaus klegesio pasigirdo Danos atsakymas:
— Numamkamklausigimatai — Cezario salotas, bliamba. Ir Dana, ir penkios draugės atrodė kaip viena, tarsi kas sąmoningai būtų sunaikinęs
jų individualybes. Išstypusios, liesos, ilgakojės panelės vienodai iškarpytais tiesiais plaukais, plokščius pilvus apnuoginančiais megztiniais, su auskarais bambose, šnervėse ir sudėtingomis juvelyrinėmis mikroschemomis, įkniedytomis ausyse. Dirglios būtybės, atžarios, aštrios lyg išgaląstos. Nė už ką nenorėtų dabar ir vėl atsidurti jų vietoje! Šiurpūs tie paauglystės vargai: kova už būvį, aklas pripažinimo siekis, atmetimo siaubai, nepasitikėjimas savimi, gniuždantys kompleksai, pagrįstos ir nepagrįstos baimės, liūdesiai, neviltys, pasauliniai sielvartai, hormonų audros, spuogai, nelaimingos meilės, pačiomis blogiausiomis aplinkybėmis prarasta nekaltybė, viltys, kurios niekada neišsipildys, ir nuojauta, kuždanti, koks (ničnieko nevertas) bus visas gyvenimas. Rita dažnai pagalvodavo, kad gal derėtų su dukra nuoširdžiai pasikalbėti apie šiuos sudėtingus reikalus. Bet neturėjo nei noro, nei jėgų, nei laiko.
Šaldytuve nusičiupusi gabalėlį sūrio, išsliūkino iš virtuvės, lydima veidmainiško mandagumo šūksnių ir į skersvėjį panašaus palengvėjimo atodūsio: „Uhhh, pagaliau išsinešdino, kvaiša...“ Butelį raudonojo vyno turėjo savo kambaryje. Laimė, kad bent Rimas jau išėjo į darbą. Antrus metus buvo įsitaisęs naktiniu sargu. Toks gyvenimo ritmas leido jiems matytis gana retai. Abu jau senokai turėjo kitus mylimus partnerius: Rita — dienraštį, Rimas — senąją korėjiečių kalbą, iš kurios vertė niekam nereikalingą poeziją.
14
Labai norėjo išjungti mobilųjį telefoną, bet naiviai tikėjosi, jog paskambins sūnus. Septyniolikmetis Tomas jau pusmetį gyveno, kaip pats įsivaizdavo, savarankiškai: nuomojosi kambarį, už kurį, savaime suprantama, mokėjo Rita. Kad laukimo kančia būtų trumpesnė, nusiuntė žinutę: Labas Tomeli kaip sekas būtinai paskambink sivakar ir pranesk. Buciuoju mama. Nei paskambins, nei praneš.
Dar reikėjo skimbtelėti tėvams. Tai buvo nepakeičiamas įprotis, toks pats, kaip išsivalyti dantis ar tualete nuleisti vandenį. Tam tikromis dienomis (gal tai priklausė nuo Mėnulio fazių?) mama su tėvu tradicinį pokalbį paįvairindavo priekaištais esą ji beširdė. Ne, Rita turėjo širdį, ir jos širdis vis dar ritmingai plakė, o būrėjos Julijos variklis jau nutilo amžiams. Šį sykį pašnekesys, kuris veikiau priminė kareivišką raportą ar lakonišką žvalgo ataskaitą, baigėsi taikiai. Ji pažvelgė pro langą. Juodos medžių šakos ir čia plakėsi, skleisdamos nerimą. Baisų nerimą. Dangus atrodė lyg išdrikusios smegenys: pilkšvas, su debesų kauburiais ir tamsiai mėlynais vingiais, kuriais nepulsavo jokios kosminės mintys.
Rita sėdėjo patamsyje. Pro langą į kambarį brovėsi balzganas miesto švytėjimas. Prisipylė sklidiną taurę vyno. Užsirūkė, pūsdama dūmus pro orlaidę. Ir tik dabar, kai straipsnis rytdienos numeriui buvo baigtas, dukra sužiūrėta, sūnų bandyta prisišaukti, tėvams raportuota, leido sau pagalvoti, kad Džiulija iš tiesų nusižudė. Viskas. Jos daugiau nebėra. Ir nebebus niekada. Sukūkčiojo ir su pasimėgavimu juto, kaip skruostais srūva šiltos, beveik karštos ašaros. Tik dabar nebedraudė sau prisiminti savižudės kūno, kurį matė šį rytą. Pirmajam puslapiui ji išsamiai aprašė lavoną, bet kompiuterio klavišus spaudinėjo viena Rita, o dabar ašaromis pasūdytą vyną siurbia kita.
Julija net mirusi atrodė visai neblogai ir žurnalistei prikišamai įrodė savąjį pranašumą. Buvo apsivilkusi megztą žemę siekiančią vyšnių spalvos suknelę su aukšta apykakle ir rankogaliais, pailgintais vos ne iki pusės delnų. Todėl, bent jau iš pirmo žvilgsnio, nebuvo matyti tokiais atvejais neišvengiamo kraujo. Džiulijos namuose net ir kilimas buvo tamsiai raudonas, lygiai kaip skylė jos smilkinyje. Rita stengėsi nežiūrėti į angą, pro kurią išlėkė būrėjos gyvybė, nors fatališkas plyšys traukė akį kaip magnetas geležį. Pistoletas gulėjo čia pat ant grindų. Numirėlė jį beveik lietė nenatūraliai nusvarintos rankos nagais, nulakuotais granato spalva. Ji buvo basa. Žurnalistė paskambino fotografui ir nekreipdama dėmesio, kad šis murmėjo apie baisias pagirias, primygtinai liepė kuo skubiau atvykti.
Rita gurkštelėjo vyno ir patikrino, ar nebus pražiopsojusi Tomo žinutės. Savaime suprantama, ne. Surinko numerį, bet bjaurusis vaikigalis neatsiliepė. Tikriausiai bastosi su blogiausia visame Vilniuje kompanija. Jei turėtų sąžinės, tai pamatęs motinos numerį pats atsišauktų. Išjungė kankintoją Motorolą, prisipylė dar vieną taurę ir dabar jau pravirko visu balsu. Nebijojo, kad dukra išgirs, nes jos kambaryje plyšavo muzika, primenanti pneumatinių pjūklų orkestrą. Bet kaip kad greitai paleido vadžias, lygiai taip pat mikliai jas ir suturėjo. Rytoj vėl laukia darbo diena, todėl nevalia net trumpam išsukti iš vėžių.
Tik atsipalaiduok akimirką, ir silpnumo minutė prišauks nevaldomų jausmų, užgintų minčių, neišpildomų norų potvynį. Sukels baisiausią tvaną, šluote nušluosiantį kasdienį, beaistrį, bespalvį, beskonį gyvenimą. Gyvenimą, prie kurio Rita ne tik priprato, bet jį netgi pamėgo: 8-12-14 darbo valandų per dieną, garantuota vieta redakcijoje ir I-ame arba 7-ame puslapyje, 3-5 žodžiai sakinyje, 10 sakinių poskyryje, 2000 ženklų straipsnyje, 45 — pavadinime. Ir dar ne viskas. Penktadieniais ji turėjo savo skiltį, kurioje apžvelgdavo šiurpiausius kriminalinius praėjusios savaitės įvykius. Salia pavadinimo puikavosi pašto ženklo dydžio autorės nuotrauka. Ar dar galėjo ko nors trokšti?
15
O meilė? Julija savo paskutiniame laiške rašė apie kažkokį vyrą. Štai prie ko jie, vyrai, priveda! Sunaikina daugiau moters nervų ląstelių nei stichinė nelaimė, nei dalyvavimas įkaitų dramoje, nei griūvantys Niujorko „dvyniai“ („dvynius“ išbrauk, nekorektiška, rask kitą palyginimą!), nei gaisras, atėmęs pastogę ir paskutinius pinigus. Rita dar jaunystėje pasakė griežtą, kategorišką NE bet kokiems romanams, flirtams, amūrams, netgi tam, kas vadinama „tikra meile“, jeigu ši imtų ir staiga nusileistų iš dangaus. Jai užteko stebėti, kaip jausmų girnose malasi draugės, kolegės ar prašmatnios aukštuomenės damos, kurias retkarčiais matydavo atėjusias patarimo pas Džiuliją.
Ankstyvos vedybos su Rimu buvo sąjunga dviejų nevykėlių, suvokiančių, kad skyriumi vienas nuo kito sėkmingųjų karalystėje pražūtų. Net keista, kad iš šio apverktino ryšio gimė berniukas ir mergytė, kurie, priešingai nei tėvai, gyveno taip, lyg neturėtų jokių kompleksų. Rimo vyrų giminei Rita jau senokai nebepriskyrė. Jis galutinai prarado šį statusą prieš kokius penkerius metus, o naktinio sargo pareigos be skausmo išsprendė miegojimo vienoje lovoje problemą. Rimas įsitaisė sau kambarį buvusioje svetainėje (kam ji reikalinga namuose, kuriuose niekada nebūna svečių?!), nedidelę erdvę apaugindamas
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com