Autoriaus pastaba
Delta būrys, Nacionalinė saugumo tarnyba ir Kosmoso inovacijų fondas yra neišgalvotos organizacijos. Visos šiame romane aprašytos technologijos išties egzistuoja.
2
Jeigu šis atradimas pasitvirtins, jis neabejotinai taps labiausiai stulbinančia visatos sandaros įžvalga, kokią tik yra pavykę atskleisti mokslui. Jo padarinius net sunku įsivaizduoti. Jis tikriausiai padėtų atsakyti į nuo amžių žmonijai rūpimus klausimus ir iškeltų naujus, dar fundamentalesnius.
Prezidento Bilo Klintono žodžiai per spaudos konferenciją, vykusią 1997 m. rugpjūčio 7 d., po atradimo, žinomo ALH84001 vardu
3
Prologas
Čia, atokiausiame pasaulio užkampyje, mirtis tykojo visur. Geologas Čarlzas Brofis šiose atšiauriose dykrose buvo išgyvenęs jau ne vienerius metus, tačiau nė nenutuokė gresiant tokio visiškai neįtikimo ir kraupaus galo.
Ketvertas šunų, tempiančių jo roges su geologijos matavimo įranga per tundrą, ūmai sulėtino žingsnį ir užvertė snukius į viršų.
— Kas nutiko, mergaitės? — paklausė Brofis, išsirisdamas iš rogių. Iš kyburiuojančių pažemiais audros debesų tarsi slapčia ilgai sėlinęs grobuonis, išniro krovininis
sraigtasparnis.
Keista, pamanė Brofis. Tokioje gūdžioje šiaurėje sraigtasparnio jam nė su žiburiu nebuvo tekę matyti. Aparatas nutūpė už keliasdešimties metrų, pažėręs skaudžiai kapojančių ledokšnių krušą. Sunerimę šunys ėmė kaukti.
Sraigtasparnio durys atsivėrė ir iš jo iššoko dvejetas vyrų, apsitaisiusių baltais kombinezonais ir nešinų automatais. Verdami žvilgsniais Brofį jie patraukė jo link.
— Daktaras Brofis? — šūktelėjo vienas. Geologas suglumo.
— Iš kur jūs žinote mano pavardę? Kas jūs tokie?
— Išsitrauk savo radiotelefoną, bičiuli.
— Ką?
— Negaišk. Netekęs žado Brofis iš savo striukės kišenės išlupo radiotelefoną.
— Reikia perduoti vieną skubų pranešimą. Nustatyk šimto kilohercų bangą. Šimto kilohercų? Brofis pasijuto galutinai išmuštas iš vėžių. Kas išgirs tokio žemo dažnio
pranešimą?
— Kažkas nutiko? Antrasis vyrų kilstelėjęs įrėmė automato vamzdį jam į galvą.
— Nėra kada tuščiai plepėti. Pirmyn. Drebančiomis rankomis Brofis padarė, kas buvo liepta. Pirmasis vyras ištiesė jam lapelį su keliais jame išspausdintais sakiniais.
— Perduok. Skubiai. Brofis užmetė akį į tekstą.
— Nieko nesuprantu. Šita žinia klaidinga. Aš nieko panašaus... Vyras spūstelėjo vamzdį Brofiui į smilkinį.
Žmogus virpančiu balsu perdavė tą keistą žinią.
— Šaunu, — tarė pirmasis. — Dabar su visomis rogėmis varyk į sraigtasparnį. Jausdamas nuolatos nukreiptą į jį automato vamzdį Brofis pliaukštelėjo vadelėmis ir šunys
nenoriai pasuko prie nuleidžiamosios įvažos ir užturseno į krovinių skyrių. Vos tik rogės ten įšliuožė sraigtasparnis tučtuojau atsiplėšė nuo žemės ir nėrė į vakarus.
— Kas, velniai rautų, jūs tokie?! — riktelėjo Brofis, pilamas šalto prakaito. Kurių galų jiems siųsti tokią žinią?
Vyrai neatsiliepė.
Sraigtasparniui šaunant vis aukštyn, pro atvirą liuką į vidų šuorais plūstelėjo vėjas. Brofio šunys, tampydami vadeles, tik gailiai inkštė.
— Uždarykite tą liuką, — pareikalavo Brofis. — Šunys bijo. Vyrai neatsiliepė. Pakilęs į kilometro aukštį, sraigtasparnis pakibo tiesiai virš bedugnių ledo plyšių. Vyrai ūmai
pakilo ir, netardami nė žodžio, išstūmė prikrautas roges per liuką. Brofis sustingęs iš siaubo žvelgė į žemyn krentančius ir bergždžiai dar mėginančius atsispirti rogių sunkmenai šunis. Po akimirkos jie nugarmėjo žemyn ir jų stūgsmas nutilo.
Vyrai, sugriebę jau klykte klykiantį ir pašokusį ant kojų Brofį, nuvilko liuko link. Nustėręs iš siaubo jis dar mosikavo kumščiais, mėgindamas išsivaduoti iš tempiančių lauk jį surakinusių gniaužtų.
Tačiau jo pastangos buvo bergždžios ir po akimirkos jis jau vartaliodamasis lėkė žemyn į ledo prarają.
4
1
„Toulos“ restoranas, prisišliejęs prie Kapitolijaus kalvos, didžiuojasi linksmu, politiškai nekorektišku veršienos ir arklienos valgiaraščiu ir taip pritraukia čia pusryčiauti Vašingtono gyventojus. Tą rytą „Toulos“ gauste gaudė — į kakofonišką klegesį susiliejo šaukštų dzingsėjimas, kavos automatų ūžesys ir kalbančiųjų mobiliaisiais dudenimas.
Padavėjų vyresniajam vogčiomis siurbtelint rytinio „Kruvinosios Merės“ kokteilio, pro duris įžengė moteris. Jis atsigręžė į ją švytėdamas gerai išmankštinta šypsena.
— Labas rytas, — pasisveikino. — Kuo galėčiau jums padėti? Moteris buvo patraukli, kokių dvidešimt penkerių, pilkomis klostuotomis kelnėmis, bateliais
neaukštais kulnais, gelsva Laura Ashley palaidine. Laikėsi tiesiai — netgi šiek tiek kilstelėjusi smakrą — ne provokuojamai, o paprasčiausiai savimi pasitikinčiai. Jos plaukai buvo rusvi, sudėti pačia naujausia Vašingtone karaliaujančia „inkaro“ šukuosena — krintantys plaukai, pariesti ties pečiais, pakankamai ilgi, kad trauktų akį, tačiau drauge ir ne per ilgi, kad neužsimirštum, jog priešais, galimas daiktas, — galvotesnė už tave būtybė.
— Šiek tiek pasivėlinau, — maloniu balsu tarė ji. — Esu susitarusi pusryčiauti su senatoriumi Sikstonu.
Padavėjų vyresnysis įsitempė it styga. Senatorius Sedžvikas Sikstonas. Senatorius, dabar tapęs vienu iš žymiausių šalies politikos veikėjų, buvo nuolatinis restorano lankytojas. Praeitą savaitę šluote nušlavęs varžovus visose dvylikoje respublikonų kandidato į prezidentus rinkimų apygardų, senatorius jau, galima sakyti, buvo užsitikrinęs partijos narių paramą per respublikonų suvažiavimą, turėjusį patvirtinti kandidatą. Vyravo nuomonė, jog senatorius turi puikias galimybes kitą rudenį paveržti Baltuosius rūmus iš košės privirusio dabartinio prezidento. Šiomis dienomis Sikstono veidas, regis, puikavosi ant visų šalies žurnalų, o jo kampanijos šūkis mirgėte mirgėjo kiekviename kampe: „Užteks švaistyti. Metas taupyti“.
— Senatorius Sikstonas prie savo stalelio, — pranešė padavėjų vyresnysis. — Jūs esate?..
— Rachelė Sikston. Duktė. Žioplys, šmėkštelėjo jam mintis. Kaip iš akies trauktas tėvas. Toks pats skvarbus akių žvilgsnis ir
ori laikysena. Be paveldėto išvaizdumo, į akis krito dar ir moters grakštumas bei paprastumas.
— Malonu, kad apsilankėte, panele Sikston. Kai padavėjų vyresnysis lydėjo per restoraną senatoriaus dukterį, jį nustebino iš visų pusių
smingantys vyrų žvilgsniai — kai kurie metami vogčiomis, kiti bemaž visiškai atvirai. Pietaujančių moterų „Toulos“ pasitaikydavo retai, o tokių gražuolių kaip Rachelė Sikston — dar rečiau.
— Kokia figūra, — šnibžtelėjo vienas. — Ką, Sikstonas jau susižvejojo naują žmoną?
— Tai jo duktė, vėpla, — mestelėjo kitas. Pirmasis vyras sukikeno:
— Jei pažįsti Sikstoną, gali lažintis, kad ir tokią suraitytų.
Kai Rachelė pasiekė savo tėvo stalelį, senatorius mobiliuoju trankiai aptarinėjo kažkokį dar vieną savo laimėjimą. Jis dirstelėjo į Rachelę ir pastukseno į savo „Cartier“ laikrodį — atseit ji pasivėlino.
Aš taip pat tavęs pasiilgau, pamanė Rachelė.
Jo tikrasis vardas buvo Tomas, tačiau jis jau seniai vietoj jo prisistatinėdavo krikšto vardu. Rachelė linko manyti, jog pasirinko jį dėl gražesnio skambesio. Senatorius Sedžvikas Sikstonas. Sidabro spalvos plaukų, medumi tepto liežuvio politikos chameleonas; ko gero, neatsitiktinai, turint galvoje jo sugebėjimą akimirksniu persikūnyti, savo glotnia išvaizda primenantis kokį gydytoją iš muilo operų.
— Rachele! Jos tėvas klaktelėjęs išjungė telefoną ir atsistojęs pakštelėjo jai į skruostą.
— Labas, tėti. Ji neatsakė tuo pačiu.
— Atrodai išvargusi. Prasideda, jos galvoje šmėstelėjo mintis.
— Gavau tavo žinutę. Kas nutiko?
— Ką, negaliu paprasčiausiai pasikviesti savo dukters drauge papusryčiauti?
5
Rachelė jau seniai įsitikino, jog tėvas panūsta susitikti su ja tik turėdamas kokių nors šalutinių tikslų. Sikstonas gurkštelėjo kavos.
— Tai kaip tau sekasi?
— Užsivertusi darbais. Kaip matau, tavo kampanija klojasi puikiai.
— Na, nekalbėkime dabar apie reikalus. — Sikstonas palinko per stalą ir prislopintu balsu pasiteiravo: — O kaip su tuo vyruku iš ministerijos, su kuriuo tave supažindinau?
Rachelė atsiduso, vos susilaikydama nedirstelėjusi į laikrodį.
— Tėti, tikrai neturėjau kada jam paskambinti. Verčiau jau liaukis bandęs...
— Svarbiems reikalams reikia surasti laiko, Rachele. Juk be meilės visa kita netenka prasmės. Rachelei ant liežuvio galo ėmė suktis kelios dygios frazės, tačiau ji nutarė verčiau nutylėti.
Bendraujant su tėvu, nebūdavo sunku išlikti protingesniam.
— Tėti, norėjai su manimi susitikti. Minėjai, jog tai neatidėliotinas reikalas.
— Taip ir yra. Tėvo akys įsmigo į ją. Rachelė juto, kaip tas žvilgsnis tirpdyte tirpdo pašiauštą jos kiautą, ir mintyse pyko dėl tokio jo
poveikio. Senatoriaus akys turėjo kažkokią ypatingą galią, ir Rachelė beveik neabejojo, kad jos praskins jam kelią į Baltuosius rūmus. Prireikus jose sužvilgėdavo ašaros ir po akimirkos jos nudžiūdavo, liudydamos viduje esant jautrią sielą, kuria negali nepasitikėti. Svarbiausia pasitikėjimas, mėgdavo kartoti jis. Rachelės pasitikėjimo jis buvo netekęs jau seniai, tačiau šalies pasitikėjimas juo augo kaip ant mielių.
— Turiu vieną pasiūlymą, — prabilo senatorius Sikstonas.
— Leisk spėti, — tarė Rachelė, stengdamasi nesileisti užliūliuojama. — Koks nors didelis šulas ieško naujos jaunos žmonos?
— Neapgaudinėk savęs, brangute. Tu jau ne tokia ir jauna. Rachelė vėl pajuto, kaip visada nutikdavo bendraujant su tėvu, viduje kažką susigūžiant ir
užsiveriant į kiautą.
— Noriu tau mesti gelbėjimo ratą, — tęsė jis.
— Net nežinojau, kad skęstu.
— Tu ne. Prezidentas. Turėtum šokti iš laivo, kol dar nevėlu.
— Argi mes apie tai dar nekalbėjome?
— Susimąstyk apie savo ateitį, Rachele. Galėtum ateiti dirbti pas mane.
— Tikiuosi, mane pasikvietei ne tam, kad šitai pasiūlytum. Senatoriaus išorinės ramybės glajus kiek įtrūko.
— Rachele, argi nesupranti, kad dirbdama jam kenki mano įvaizdžiui. Ir mano kampanijai. Rachelė atsiduso. Jiedu su tėvu kartą apie tai jau šnekėjosi.
— Tėti, aš nedirbu prezidentui. Net nesu jo mačiusi. Juk aš dirbu „Fairfax“, dėl Dievo meilės!
— Politika yra įvaizdis, Rachele. Visiems susidaro toks įspūdis, kad dirbi prezidentui. Rachelė dar kartą atsiduso stengdamasi neprarasti savitvardos.
— Žinai, kartais tavo savanaudiškumas mane iš tikrųjų...
— Senatoriau Sikstonai? Prie staliuko tarsi iš po žemių išdygo žurnalistas. Tarsi spragtelėjus jungiklį Sikstono veido
išraiška akimirksniu nugiedrėjo. Rachelė sunkiai atsiduso ir iš pintinėlės ant stalo pasiėmė raguolį.
— Ralfas Snydenas, — prisistatė žurnalistas. — Washington Post. Ar galiu užduoti jums porą klausimų?
Senatorius nusišypsojo tapšnodamas lūpas servetėle.
— Mielai, Ralfai. Tik greitai. Nenorėčiau, kad atvėstų kava. Žurnalistas nusijuokė.
— Žinoma, sere. Jis išsitraukė diktofoną ir įjungė.
— Senatoriau, jūsų reklamose per televiziją skelbiamas šūkis įstatymu įteisinti vienodą vyrų ir moterų užmokestį darbo rinkoje bei sumažinti mokesčius jaunoms šeimoms. Gal galėtumėte tai pagrįsti?
— Be abejo. Aš paprasčiausiai labai žaviuosi stipriomis moterimis ir stipriomis šeimomis. Rachelė vos nepaspringo savo raguoliu.
6
— O pasisakydamas dėl šeimų, — tęsė žurnalistas, — jūs daug kalbate apie išsilavinimą. Kad daugiau lėšų tektų mokyklai, pasiūlėte porą ganėtinai abejotinų biudžeto taupymo projektų.
— Aš manau, kad vaikai yra mūsų ateitis. Rachelė negalėjo patikėti savo ausimis, kai tėvas žėrė tokius populiarių dainelių tekstų perliukus.
— Ir galiausiai, sere, — tarė žurnalistas, — jūsų reitingai per pastarąsias kelias savaites labai šoktelėjo. Dabartinis prezidentas jau neabejotinai turėtų sunerimti. Kaip manote, kokios priežastys lėmė tokį jūsų pasisekimą?
— Man regis, tai susiję su pasitikėjimo dalykais. Amerikiečiai jau pradeda suprasti, kad iškilus būtinybei priimti svarbius sprendimus, dabartiniu prezidentu negalima pasitikėti. Beatodairiškas valdžios išlaidavimas kasdien stumia mūsų šalį į vis gilesnę duobę, ir amerikiečiai jau ima suvokti, jog užteks švaistyti, metas taupyti.
Tarsi gelbėdamas nuo jos tėvo gražbyliavimo, Rachelės rankinėje suskato čirpti pranešimų gaviklis. Šiaip jau tas netikėtai pasigirsdavęs šaižokas garsas šiek tiek erzindavo, tačiau dabar skambėjo kaip gražiausia muzika.
Senatorius, nepatenkintas, kad jį pertraukė, pažvelgė į Rachelę.
Rachelė išžvejojo pranešimų gaviklį iš rankinės ir suspaudė penkių skaičių kombinaciją, patvirtinančią, kad pranešimų gaviklis tikrai pas ją. Čirpimas liovėsi, ir ekranėlis ėmė mirkčioti. Po penkiolikos sekundžių ją pasieks užkoduotas pranešimas.
Snydenas šyptelėjo.
— Jūsų duktė labai užsiėmusi moteris. Smagu matyti, kad nepaisant įtemptos dienotvarkės, judu randate laiko drauge papietauti.
— Kaip jau sakiau, pirmiausia — šeima. Snydenas linktelėjo ir staiga suraukė kaktą.
— Ar galėčiau pasiteirauti, sere, kaip judviem su dukterimi pavyksta suderinti interesų konfliktus?
— Konfliktus? — senatorius Sikstonas su šventu nusistebėjimu kilstelėjo smakrą. — Kokius konfliktus turite galvoje?
Rachelė pakėlė akis ir puse lūpų šyptelėjo dėl savo tėvo vaidybos. Matė kaip ant delno, kur link žurnalistas kreipia. Sumauti žurnalistai, dingtelėjo jai. Pusė jų nupirkti. Ir šitas žurnalisto pateiktas klausimas tik iš pažiūros rodėsi aitrokas, o iš tikrųjų buvo gudriai paslėptas saldainiukas.
— Na, sere... Žurnalistas krenkštelėjo — atseit jam nelengva pateikti tokį aštrų klausimą.
— Reikalas tas, kad jūsų duktė dirba jūsų priešininkui. Senatorius Sikstonas pratrūko kvatoti, tarsi klausimas jam keltų tik
juoką.
— Visų pirma, Ralfai, mudu su prezidentu nesame priešininkai. Mes paprasčiausiai du patriotai, skirtingai suprantantys, kaip reikėtų valdyti šalį, kurią mylime.
Žurnalisto veidas švytėjo. Tačiau jis pasistengė, kad jo balsas skambėtų kandžiai.
— O antra?
— Antra, mano duktė dirba ne prezidentui, o saugumo sistemoje. Rengia Baltiesiems rūmams ataskaitas. Tai ne pačios aukščiausios pareigos.
Jis nutilo ir pažvelgė į Rachelę.
— Brangioji, tiesą sakant, ko gero, net nesi bendravusi su prezidentu, ar ne? Rachelė žvelgė į jį degančiomis nuo tramdomo pykčio akimis. Sučirpęs pranešimų gaviklis
atitraukė jos dėmesį nuo tėvo.
— PRSSTKT DIRNST — Ji akimirksniu iššifravo šį užkoduotą pranešimą ir suraukė kaktą. Pranešimas buvo netikėtas ir
tikriausiai perdavė kokias nors blogas naujienas. Pagaliau radosi dingstis pasišalinti.
— Ponai, — kreipėsi ji. — Apgailestauju, tačiau turiu jus palikti. Vėluoju į darbą.
— Panele Sikston, — skubiai tarė žurnalistas, — kol dar neišėjote, norėčiau pasiteirauti, ar galėtumėte pakomentuoti gandus, kad čia susitikote su tėvu aptarti galimybės atsistatydinti iš esamų pareigų ir pereiti dirbti į tėvo rinkimų štabą?
Rachelė pasijuto taip, tarsi jai tiesiai į veidą kas nors būtų šliūkštelėjęs verdančios kavos. Klausimas užklupo ją visiškai netikėtai. Žvilgtelėjusi į tėvą, iš jo šypsenėlės suprato, kad šitas klausimas
7
buvo parengtas iš anksto. Norėjo šokti per stalą ir nusmeigti akiplėšą šakute. Žurnalistas prikišo diktofoną jai prie veido.
— Panele Sikston? Rachelė įsmeigė į jį savo žvilgsnį.
— Ralfai, ar kuo tu ten vardu, įsikirsk: visiškai neketinu mesti savo darbo ir pereiti pas senatorių Sikstoną, ir jeigu išspausdinsi ką nors priešingai, teks pasiieškoti samčio išsižvejoti tą diktofoną sau iš griovelinės.
Žurnalisto akys iš nuostabos išsiplėtė. Jis išjungė diktofoną ir šypsodamas į ūsą tarė:
— Dėkoju jums abiem. Ir tai taręs pradingo. Rachelė iš karto pasigailėjo tokio savo pykčio protrūkio. Būdą paveldėjo iš tėvo, ir dėl šios
priežasties negalėjo jo pakęsti. Ramiai, Rachele. Ramiai. Jos tėvas priekaištingai žvelgė į ją.
— Vertėtų pasimokyti kiek takto. Rachelė ėmė rinkti savo daiktus.
— Posėdis baigtas. Senatoriui, regis, iš jos daugiau jau nieko nebereikėjo. Jis vėl pasičiupo mobilųjį.
— Iki, širdele. Kada nors užsuk pas mane į rūmus bent pasisveikinti. Ir, dėl Dievo meilės, pagaliau ištekėk. Juk tau jau trisdešimt treji.
— Trisdešimt ketveri, — tėkštelėjo ji. — Tavo sekretorė atsiuntė sveikinimo atviruką. Jis gailiai caktelėjo liežuviu.
— Trisdešimt ketveri. Jau, galima sakyti, senmergė. Sulaukęs trisdešimt ketverių, aš jau ...
— Buvai vedęs mamą ir išbarškinęs visas kaimynes? Pataikęs į restorano gausmo atoslūgį, jos balsas nuaidėjo netikėtai garsiai. Sėdintieji prie gretimų
stalelių net grįžtelėjo pasižiūrėti.
Senatoriaus Sikstono žvilgsnis žaibiškai tapo šaltas it ledas ir įsmigo į ją.
— Galvok, ką kalbi, panelyte. Rachelė patraukė prie išėjimo. Tu pats galvok, senatoriau.
2
Trys vyrai tylomis sėdėjo palapinėje, glausdamiesi nuo vėjo. Lauke ledinis viesulas švilpdamas plakė jos kraštus, rodėsi, jog tuoj ims ir nuplėš ją nuo kuolelių. Nė vienas iš vyrų nekreipė į tai jokio dėmesio: kur kas atšiauresnės sąlygos jiems buvo kasdienybė.
Jų palapinė buvo akinamai balta, paslėpta nedidelėje įduboje. Ryšio įranga, transporto priemonės ir ginkJai — naujausių technologijų. Grupei vadovavo Delta Pirmas. Vyras tokiu slapyvardžiu buvo raumeningas, vikrus, šaltomis kaip šios apylinkės akimis.
Ant Delta Pirmo riešo šaižiai pyptelėjo kariškas chronografas. Sutartinai pyptelėjo ir kitų dviejų vyrų chronografai.
Jie palaukė dar pusvalandį.
Metas. Dar kartą.
Delta Pirmas, palikęs savo bendrus palapinėje, žengė į tamsą ir vėtrą. Apžvelgė infraraudonųjų spindulių žiūronais mėnesienos nutviekstus tolius, kaip visada ilgėliau stabtelėdamas ties pastatu. Jis dunksojo už kilometro — milžiniškas statinys, kylantis virš šios dykynės tarsi miražas. Jis su savo komanda stebi šį jau dešimta diena, nuo jo statybos pradžios. Delta Pirmas nė neabejojo, jog jame esantys duomenys apvers pasaulį aukštyn kojom. Saugant statinį jau prarastas ne vienas žmogus.
Šiuo metu aplink pastatą nesimatė nė gyvos dvasios.
Tačiau tai, kas jiems svarbiausia, yra jo viduje.
Delta Pirmas grįžo į palapinę ir kreipėsi į savo karius:
— Metas pasižvalgyti. Vyrai patylomis linktelėjo. Aukštesnysis iš jų, Delta Antras, atidarė nešiojamąjį kompiuterį ir jį
įsijungė. Įsitaisęs priešais ekraną, Delta Antras uždėjo ranką ant prijungtos prie jo vairalazdės ir lengvai šią trūktelėjo. Už kilometro giliai statinio viduje paslėptas uodo dydžio sekimo robotas, gavęs signalą, ėmė veikti.
8
3
Rachelė Sikston, važiuodama Lysburgo plentu savo balta „Integra“, vis dar niršo. Nuogi klevai virš Folz Čerčo kalvų tarsi įrėžti pieštuku dunksojo žydrame pavasario danguje, tačiau nuo to vaizdo sklindanti ramybė nėmaž neapmalšino jos tūžmo. Tėtušio reitingų liuoktelėjimas aukštyn, atrodytų, turėjo bent kiek pažaboti jo savimylą, tačiau tik dar labiau šią pakurstė.
Jo dviveidiškumas buvo tuo skaudesnis, kad, be tėvo, ji iš šeimos daugiau nieko nebeturėjo. Rachelės mama pasimirė prieš trejus metus, ir šios netekties skausmas dar ir dabar maudė giliai viduje. Rachelė guodėsi tik tuo, jog mirtis išvadavo jos mamą iš kankyne virtusios nevykusios santuokos su senatoriumi.
Rachelės pranešimų gaviklis dar kartą pyptelėjo, grąžindamas ją iš susimąstymo. Tas pats pranešimas.
— PRSSTKT DIRNST —
Prisistatykite NST direktoriui. Ji atsiduso. Važiuoju, važiuoju, dėl Dievo meilės! Vis labiau laužydama galvą, kas tai galėtų būti, Rachelė įsuko į jai skirtą įvažiavimą ir sustojo prie
sustiprinto posto. Lysburgo plentas 14225, viena slapčiausių šalies vietų.
Kol sargybinis tikrino, ar automobilyje nėra kokio pasiklausymo įtaisėlio, Rachelė žvelgė į tolumoje it kalnagūbris dunksantį pastatą. Trijų šimtų tūkstančių kvadratinių metrų ploto kompleksas didingai stūksojo dvidešimt septynių hektarų miškeliais apaugusiame sklype prie pat Vašingtono apygardos, Ferfakse, Virdžinijoje. Pastato priekis švietė nelyginant vienas ištisas veidrodis, kuriame atsispindėjo aplinkui išdėstytų palydovinių lėkščių, antenų, radarų miškas.
Dar po dviejų minučių Rachelė pasistatė automobilį ir lygutėliai nuskusta pievele patraukė link pagrindinio įėjimo, prie kurio granito luite buvo įrėžtas pavadinimas:
NACIONALINĖ SAUGUMO TARNYBA (NST)
Du ginkluoti jūrų pėstininkai, saugantys neperšaunamo stiklo sukamąsias duris, Rachelei žengiant pro šalį, nė nepasukdami galvų žvelgė tiesiai prieš save. Stumdamasi pro tas duris, Rachelė visada jausdavosi taip, tarsi lįstų į kokio miegančio milžino pilvą.
Skliautais išpuoštoje fojė Rachelės ausis pasiekė duslus žodžių gaudesys, tarytum iš viršaus ataidėtų kabinetų knibždėlynėje vykstančių pokalbių aidas. Ant grindų išdėliota neaprėpiama mozaika skelbė NST šūkį:
UŽTIKRINTI JAV ŽINIŲ PRANAŠUMĄ TAIKOS IR KARO METU
Sienos buvo nukabinėtos didžiulėmis nuotraukomis — raketų paleidimai, povandeninių laivų krikštijimas, perimta stebėjimo ir pasiklausymo įranga, kitaip tariant, žymiausiais pasiektų laimėjimų liudijimais.
Rachelė, įžengusi į vidų, pajusdavo nublankstant visus kasdienius rūpesčius. Nelyginant būtum patekęs į šešėlių karalystę. Problemos čia griaudė it griaustiniai, o jų sprendimai buvo aptarinėjami prislopintais balsais.
Artindamasi prie paskutinio kontrolės posto, Rachelė suko galvą, dėl ko jos pranešimų gaviklis per pastarąjį pusvalandį čirpė net dukart.
— Labas rytas, panele Sikston. Sargybinis, jai sustojus prie plieninių durų, nusišypsojo. Kai jis ištiesė jai nedidelį hermetiškai
įpakuotą vatos tamponėlį, Rachelė irgi atsakė šypsena.
— Žinote tvarką, — tarė jis. Rachelė jį paėmė, perplėšė pakuotę ir įsikišo tamponėlį į burną kaip termometrą. Palaikiusi dvi
sekundes, palinko į priekį, ir sargybinis jį ištraukė. Tada įstūmė sudrėkintą vatos tamponėlį į aparato, stovinčio jam už nugaros, plyšelį. Per keturias sekundes aparatas patvirtino Rachelės seilių DNR grandinėlės seką. Aparato ekranėlyje švystelėjo Rachelės nuotrauka ir leidimo įeiti patvirtinimas. Sargybinis pamerkė jai.
— Regis, vis dar esate ta pati.
9
Jis ištraukė panaudotą tamponėlį iš aparato ir įmetė jį į kitą angą, kur jis išsyk supleškėjo.
— Sėkmės.
Jis spustelėjo mygtuką, ir masyvios plieno durys prasivėrė. Žingsniuodama tolyn vedančiais painiais koridorių labirintais, Rachelė mintyse stebėjosi, kad ir po
šešerių šitoje darbovietėje praleistų metų ją vis dar glumina kosminiai įstaigos mastai. Tarnybai priklauso dar šešetas pastatų kompleksų JAV, joje triūsia daugiau nei dešimt tūkstančių darbuotojų, metinis biudžetas viršija 10 milijardų dolerių.
Slaptose NST laboratorijose sukurta ir šnipinėti pasitelkiama daugybė įvairiausių įtaisų: pokalbių bet kuriame pasaulio pakraštyje pasiklausymo įranga, stebėjimo palydovai, slapčia į ryšio priemones įtaisomi siųstuvėliai, netgi visuotinis slaptas jūrų ir vandenynų elektroninio stebėjimo tinklas, vadinamas „Visažiniu“, kurį sudaro 1456 hidrofonai, išdėstyti po vandeniu ir galintys sekti bet kokio laivo judėjimo kelią.
NST išrastos technologijos Jungtinėms Valstijoms padėdavo ne tik per karus — jomis ir taikos metu būdavo surenkama ir tiekiama aibė duomenų CŽV, Nacionalinei saugumo agentūrai, Gynybos departamentui, praverčiančių pančiojant teroristų veiksmus, nustatant žalos padarymo aplinkai kaltininkus ir kitais įvairiais nusikalstamos veikos atvejais.
Rachelė čia darbavosi „sijotoja“. Jos darbas buvo sijoti, arba atrinkti, duomenis, kitaip sakant, analizuoti plačius pranešimus ir iškristalizuoti pačią jų esmę, glaustai išdėstomą vieno puslapio santraukoje. Rachelė su tuo puikiai susidorodavo. Tai vis dėl tų begalinių tėvo melagysčių miško, per kurį nuolat tekdavo skverbtis, dingtelėjo jai.
Rachelė dabar jau buvo pakilusi iki NST informacijos apdorojimo viršininkės pareigų, kitaip tariant, palaikė ryšius su Baltaisiais rūmais. Jai kiekvieną dieną tekdavo peržvelgti visus NST pranešimus ir atrinkti, kurie iš jų žinotini prezidentui, padaryti jų glaustą santrauką ir nusiųsti prezidento patarėjui nacionalinio saugumo klausimais. NST žargonu kalbant, Rachelė Sikston „įpakuodavo produkciją ir aptarnaudavo klientą“.
Nors dirbti teko įtemptai, ji labai didžiavosi savo pasiekta padėtimi, tarsi liudijančia jos nepriklausomybę nuo tėvo. Senatorius Sikstonas ne kartą siūlėsi pasirūpinti Rachele, jeigu ji nutartų mesti savo darbą, tačiau Rachelė nėmaž netroško materialiai priklausyti nuo tokio žmogaus kaip Sedžvikas Sikstonas. Jos motinos gyvenimas akivaizdžiai rodė, koks likimas gali laukti moters, tapusios pernelyg priklausoma nuo vyro.
Marmuru išklotoje salėje nuaidėjo Rachelės pranešimų gaviklio čirpimas.
Dar kartą?
Sukdama galvą, kokia velniava būtų galėjusi nutikti, ji įlipo į liftą ir, pravažiavusi savo aukštą, pakilo tiesiai į patį viršų.
4
NST direktoriaus tikrai nebūtum pavadinęs kuo nors išsiskiriančiu žmogumi. Viljamas Pikeringas buvo nedidukas, blyškaus neišraiškingo veido, plikas, rudų akių, kurios, nors ir regėjusios slapčiausias valstybės paslaptis, rodėsi tyros kaip vaiko. Tačiau jo darbuotojai jautė NST direktoriui begalinę pagarbą. Apie jo valią ir tiesumą NST sklandė legendos. Dėl jo uolumo ir tamsios eilutės visi jį vadindavo Kunigu. Kunigas, gebėjęs numatyti daugelį ėjimų į priekį ir pasiekti aibę laimėjimų, pats visada vadovaudavosi paprastų paprasčiausiomis tiesomis. Jis mėgdavo kartoti: „Rask tiesą. Gyvenk pagal ją“.
Rachelei įžengus į kabinetą, direktorius kalbėjosi telefonu. Kai Rachelė jį išvysdavo, visada pamanydavo, jog iš išvaizdos nieku gyvu neatspėtum šį žmogų turint galią vidury nakties iš lovos išversti patį prezidentą.
Pikeringas padėjo ragelį ir pamojo jai prieiti.
— Agente Sikston, prašom sėstis. Balsas raiškus ir tvirtas.
— Dėkoju, sere. Rachelė prisėdo. Nors kai kas jo nemėgo dėl tiesaus būdo, Rachelė direktoriui visuomet jautė prielankumą. Jis buvo
visiška jos tėvo priešingybė: išoriškai neišvaizdus, spinduliuojantis asmenybės jėga, tarnaujantis tėvynei ne iš savanaudiškų paskatų, vengiantis viešumos, kuria jos tėvas taip mėgavosi.
10
Pikeringas nusiėmė akinius ir pažvelgė į ją.
— Agente Sikston, su manimi prieš pusvalandį susisiekė prezidentas. Dėl jūsų. Rachelė neramiai pasimuistė ant kėdės. Pikeringas kaip visada pradėjo be jokių užuolankų.
Pradžia — nieko gero nežadanti, pamanė ji.
— Tikiuosi, ne dėl mano santraukų?
— Ne. Pasak jo, dirbate puikiai. Rachelė vogčiomis atsiduso.
— Tai kokiu reikalu?
— Pageidauja susitikti su jumis. Akis į akį. Tuojau pat. Rachelė dar labiau sumišo.
— Akis į akį? Dėl ko?
— Velniškai geras klausimas. Jis man nepasakė. Dabar Rachelė jau galutinai sutriko. Ką nors slėpti nuo NST direktoriaus — lygiai tas pat, kaip
neduoti Vatikano raktų popiežiui. Tarp saugumiečių sklandė juokelis, jog jeigu Viljamas Pikeringas ko nors nežino, tai to apskritai nėra buvę.
Pikeringas pakilo iš už stalo ir priėjęs atsistojo prie lango.
— Jis paprašė tučtuojau su jumis susisiekti ir siųsti pas jį.
— Dabar?
— Atsiuntė vairuotoją. Laukia apačioje. Rachelė suraukė kaktą. Jau vien tik neįprastas prezidento prašymas vertė įsitempti, tačiau dar
labiau kėlė nerimą susirūpinęs Pikeringo veidas.
— Ar kuo nors abejojate?
— Ir dar kaip! — karštai šūktelėjo Pikeringas. — Tik aklas nematytų jo ketinimų. Jūs esate žmogaus, kurio reitingai pastaruoju metu šoktelėjo aukščiau nei jo, duktė, ir jis staiga panūsta su jumis šnektelėti akis į akį? Taip nedaroma. Jūsų tėvas, be jokios abejonės, būtų tos pačios nuomonės.
Rachelė neabejojo, jog Pikeringas teisus, nors jai nėmaž nerūpėjo tėtušio nuomonė.
— Jums kelia abejonių prezidento motyvai?
— Mano pareiga teikti saugumo duomenis tai Baltųjų rūmų administracijai, kuri dabar juose darbuojasi, o ne vertinti jų vykdomą politiką.
Kitokio atsakymo ir negalėjai tikėtis, pagalvojo Rachelė. Viljamas Pikeringas nė nemanė slėpti, kad politikus laiko tik marionetėmis, švystelinčiomis politinėje scenoje ir nuo jos išnykstančiomis, o tikrieji režisieriai, kaip pats Pikeringas, yra šilto ir šalto matę seni vilkai, puikiai išmanantys to vaidinimo vingius. Kaip mėgdavo kartoti Pikeringas, nepakanka net dviejų kadencijų Baltuosiuose rūmuose, kad perprastum globalųjį politikos žemėlapį.
— Gal čia nėra jokių slaptų kėslų, — tarstelėjo Rachelė, vildamasi, jog prezidentas nenusileistų iki tokių pigių triukų. — Gal prireikė kokių nors ypač slaptų duomenų santraukos.
— Nenoriu jūsų menkinti, agente Sikston, tačiau prireikus Baltieji rūmai gali pasinaudoti visu pulku analitikų. Dėl kokio nors Baltųjų rūmų vidaus reikalo prezidentas jokiu būdu į jus nesikreiptų. O dėl kitko, nutaręs pasitelkti NST išteklius, jis, be jokios abejonės, neslapukautų.
Pikeringas savo darbuotojus vadindavo „ištekliais“, ir daugelis dėl to pasijusdavo lyg perlieti šaltu vandeniu.
— Jūsų tėvas dabar ant bangos, — tarė Pikeringas. — Didelės bangos. Baltieji rūmai tikrai turėtų nerimauti.
Jis atsiduso.
— Politika yra žaidimas be taisyklių. Kai prezidentas kviečia susitikti savo varžovo dukterį, lažinuosi, jog jis turi kitokių užmačių, nei aptarinėti saugumo pranešimus.
Rachelė pajuto, kaip nugara nubėgo šiurpuliukai. Pikeringo nuojauta būdavo tiesiog žvėriška.
— Jūs būgštaujate, kad Baltieji rūmai iš nevilties mėgins į tą politinę košę įtraukti ir mane? Pikeringas kiek patylėjo ir tarė:
— Jūs nelabai slepiate savo požiūrį į tėvą, ir nėmaž neabejoju, jog prezidento rinkimų štabui tai neprasprūdo pro akis. Man regis, jie gali pamėginti jus vienaip ar kitaip panaudoti prieš senatorių.
— Kur pasirašyti? — nusišypsojo Rachelė. Pikeringas nė nešyptelėjo. Jis rimtai pažvelgė į ją.
— Paklausykite mano patarimo, agente Sikston. Jeigu jaučiate, jog bendraudama su prezidentu nepajėgsite atsiriboti nuo savo santykių su tėvu, primygtinai siūlyčiau atmesti prezidento prašymą.
11
— Atmesti? — nervingai prunkštelėjo Rachelė. — Juk aš negaliu atsisakyti susitikti su prezidentu.
— Ne, — nukirto direktorius, — tačiau aš galiu. Jo balsas nuskambėjo garsiau, primindamas Rachelei dar vieną priežastį, dėl kurios Pikeringą
vadindavo Kunigu. Viljamas Pikeringas, nors ir nedidelio ūgio, užkliudytas galėjo sukelti tikrą politinę audrą.
— Man rūpi tik viena, — tarė Pikeringas, — privalau ginti ir saugoti savo darbuotojus, ir man nepatinka netgi menkiausia tikimybė, jog kurį nors gali paversti politikos teatro marionete.
— Kaip jūs patartumėte pasielgti? Pikeringas atsiduso.
— Susitikit su juo. Nieko neįsipareigokit. Vos išgirsite, ką jis sumanė, susisiekit su manimi. Jeigu matysiu, jog ketina jumis tik pasinaudoti, jam nespėjus nė mirktelėti, atšauksiu pas save.
— Dėkoju, sere. Rachelė jautėsi pamaloninta jo globos, kurios taip dažnai ilgėdavosi iš tėvo.
— Minėjote, kad manęs laukia automobilis?
— Nevisiškai taip. Pikeringas suraukė kaktą ir pirštu parodė pro langą. Rachelė sutrikusi priėjo prie jo ir pažvelgė ten
link, kur rodė jo smilius. Ant pievelės lėtai dūzgė mentėmis sraigtasparnis. Su Baltųjų rūmų emblema. Prie jo, vis dirsčiodamas į laikrodį, lūkuriavo pilotas.
Rachelė, negalėdama patikėti savo akimis, atsigręžė į Pikeringą.
— Baltieji rūmai atsiuntė sraigtasparnį, kad nuskraidintų mane vos penkiolika mylių?
— Ko gero, taip prezidentas tikisi jus pamaloninti arba įvaryti baimės. Pikeringas nužvelgė ją.
— Nenuslyskite nė į vieną pusę. Rachelė linktelėjo. Viduje kirbėjo abu šie jausmai. Po keturių minučių Rachelė jau buvo lauke ir lipo į jos laukiantį sraigtasparnį. Jai dar nė nespėjus
prisisegti diržų, jis jau ūždamas lėkė virš Virdžinijos giraičių. Rachelė, žvilgtelėjusi į susiliejusias po kojomis medžių viršūnes, pajuto smarkiau sutvaksint širdį. Ji būtų ėmusi plakti dar smarkiau, jeigu moteris būtų žinojusi, kad šitas sraigtasparnis Baltųjų rūmų taip ir nepasieks.
5
Ledinis vėjas švilpdamas plakė palapinės šonus, tačiau Delta Pirmas į tai nekreipė nė menkiausio dėmesio. Jiedu su Delta Trečiu įsmeigę akis stebėjo savo bendrą, kuris vikriais judesiais kraipė vairalazdę. Nešiojamojo kompiuterio ekranas rodė vaizdą, perduodamą iš aguonos grūdo didumo kameros, įtaisytos ant mikroroboto.
Velniškai nuostabus daikčiukas, kaskart, vos tik jį įjungus, šmėkštelėdavo Delta Pirmo galvoje mintis. Dar visai neseniai toks dalykas galėjo būti vien gryna rašytojų išmonė.
Mikroelektromechanikos sistemos (MEMS) — mikrorobotai — pats naujausias šnipinėjimo įrangos kokybinis šuolis, vadinamoji „musės ant sienos“ technologija.
Tiesiogine šio žodžio prasme.
Nors mikroskopiniai nuotoliniu būdu valdomi robotai atrodė kaip kokia pasaka, iš tikrųjų jie imti taikyti apie 1990-uosius. Discovery žurnale 1997-aisiais pasirodė ilga studija apie juos, aptarianti tiek „skraidančiuosius“, tiek „plaukiančiuosius“ jų modelius. Plaukikai — druskos kruopelytės dydžio povandeniniai laiveliukai — gali būti įleidžiami į žmogaus kraujo sistemą visai kaip filme Fantastiška kelionė. Pačiose šiuolaikiškiausiose klinikose jie jau pasitelkiami kraujagyslių sienelių apžiūrai ir galimoms trombų susidarymo vietoms nustatyti.
Priešingai nei galėtų pasirodyti, sukurti skraidantį robotą yra netgi paprasčiau. Technologijos, pakeliančios skraidantį aparatą į orą, patikimai veikia jau nuo brolių Raitų laikų, ir vienintelė likusi užduotis — sumažinti jo gabaritus. Pirmieji skraidantys mikrorobotai, sukurti NASA kaip nepilotuojami zondai būsimoms kelionėms į Marsą, buvo pusmetrio dydžio. Tačiau šiuolaikiniai nanotechnologijos, lengvų ir atsparių medžiagų kūrimo bei mikromechanikos atradimai padėjo sukurti skraidantį mikrorobotą.
Lūžis įvyko pasitelkus naujo mokslo — biomimikos, kopijuojančios gamtą, — atradimus. Kaip paaiškėjo, miniatiūriniai laumžirgiai yra idealus judrių ir patikimų skraidančiųjų mikrorobotų prototipas. Modelis PH2, kurį dabar skraidino Delta Antras, buvo vos vieno centimetro ilgio — uodo dydžio.
12
Varomas dviejų porų permatomų silikono sparnelių, ore jis nardė vikriai ir tiksliai.
Kaip įkrauti mikrorobotams energijos, buvo dar vienas konstruktorių galvosūkis. Pirmieji mikrorobotų prototipai įsikraudavo savo elementus pakibę tiesiai po ryškiu šviesos šaltiniu, todėl galėjo atkreipti į save dėmesį ir nelabai tiko šnipinėti tamsesnėse patalpose. Naujesnieji modeliai įsikrauna paprasčiausiai prisiartinę per plaštaką nuo kokio elektromagnetinio lauko. Tai patogu, nes šiuolaikinėje visuomenėje magnetinių laukų yra daugybė ir jie paprastai išsidėstę atokesnėse vietose — elektros lizdai, kompiuterių ekranai, elektros varikliukai, garso kolonėlės, mobilieji telefonai, — todėl nekyla jokių kliūčių saugiai įsikrauti nusėdusį elementą. Jeigu mikrorobotui pavykdavo kur nors prasiskverbti, jis jau galėdavo perduoti iš ten vaizdą ir garsą tiek, kiek prireikdavo. PH2 Delta būriui siuntė duomenis be jokių trikdžių jau gerą savaitę.
Dabar kaip koks vabzdys, pataikęs į daržinę, mikrorobotas tyliai įskrido į erdvią centrinę milžiniško pastato salę. Ir ėmė sklęsti palube virš nieko neįtariančių, apačioje ties darbais palinkusių inžinierių ir įvairiausių sričių mokslininkų. PH2 sukant ratą virš jų, Delta Pirmas pastebėjo besišnekančius du vyrus. Iš jų bus galima ką nors sužinoti. Jis paliepė Delta Antram nusileisti žemiau ir pasiklausyti jų pokalbio.
Kraipydamas vairalazdę ir maigydamas mygtukus, Delta Antras įjungė mikroroboto mikrofonus, nutaikė parabolinę antenytę, ir tasai nuleistas pakibo per tris metrus virš mokslininkų galvų. Žodžiai girdėjosi silpnokai, tačiau suprantamai.
— Niekaip negaliu tuo patikėti, — tarė vienas iš jų.
Jo balse skambėjo nė kiek ne mažesnė nuostaba, nei jam čia atvykus prieš dvi paras. Pašnekovas, regis, visiškai jam pritarė.
— Net nebūtum susapnavęs, jog tapsi tokio įvykio liudininku.
— Kur ten, — džiugiai tarė pirmasis, ir jo lūpose nušvito šypsena. — Net nuostabiausiam sapne. Delta Pirmam to visiškai pakako. Viduje viskas vyksta kaip numatyta. Delta Antras nulakdino
mikrorobotą nuo vyrų atgal į slėptuvę. Niekieno nepastebėtas jis nutūpė prie elektros generatoriaus ritės. PH2 energijos šaltiniai ėmė krautis kitam skrydžiui.
6
Sraigtasparniui skrodžiant orą, Rachelė Sikston sėdėjo paskendusi savo mintyse dėl visų keistų to ryto įvykių, ir tik sraigtasparniui prilėkus Česapiko įlanką jai dingtelėjo, jog jie skrenda visai ne į tą pusę. Ji iš pradžių sutriko, o vėliau pajuto į širdį įsėlinant nerimą.
— Ei! — riktelėjo pilotui. — Kur skrendi? Per menčių plerpimą jos balso beveik nesigirdėjo.
— Juk turėtume skristi į Baltuosius rūmus! Pilotas papurtė galvą.
— Deja, ponia. Prezidentas šįryt iš Baltųjų rūmų išvykęs. Rachelė pamėgino prisiminti, ar Pikeringas minėjo Baltuosius rūmus, ar ji paprasčiausiai pati
pamanė ten vykstanti.
— Tai kur prezidentas?
— Jūsų susitikimas įvyks kitur. Ką tu čia mali.
— Kur kitur?
— Jau netoli.
— Aš ne to klausiau.
— Dar šešiolika mylių. Rachelė prisimerkusi pažvelgė į jį. Kaip tikras politikas.
— Įdomu, ar sraigtasparniu vinguriuoji taip pat vikriai išsisukinėdamas kaip ir nuo klausimų? Pilotas nieko neatsakė.
Jiedu pralėkė Česapiką greičiau nei per septynias minutes. Vėl pasirodė žemė, pilotas pasuko į šiaurę ir ėmė brėžti puslankį virš siauro pusiasalio, kuriame driekėsi keletas pakilimo takų ir stovėjo kažkokie kareivines primenantys pastatai. Pilotas nunėrė sraigtasparnio nosį jų link, ir Rachelė sumojo, jog jie atskrido. Kokia tai vieta, jau bemaž buvo galima atspėti iš šešių raketų paleidimo aikštelių
13
apdegusiais bokšteliais, tačiau tarsi tam, kad nereikėtų spėlioti, ant vieno pastato milžiniškomis raidėmis juodavo užrašas VOLOPSO SALA.
Volopso sala yra viena iš seniausių NASA raketų paleidimo aikštelių. Iš šitos toli nuo pašalinių akių įsikūrusios NASA bazės ir dabar leidžiami palydovai bei eksperimentinės raketos.
Prezidentas Volopso saloje? Ko jis čia vyktų?
Sraigtasparnis, nubrėžęs puslankį, dabar skriejo palei visu pusiasaliu nusidriekusius tris pakilimo takus. Regis, jiedu lėkė į patį pagrindinio tako galą.
Pilotas sumažino greitį.
— Prezidentas savo kabinete. Rachelė grįžtelėjo, mintyse svarstydama, ar tik jis nejuokauja.
— Jungtinių Valstijų prezidentas turi savo kabinetą Volopso saloje? Pilotas buvo rimtas kaip statula.
— Ponia, Jungtinių Valstijų prezidentas gali turėti savo kabinetą kur panorėjęs. Jis mostelėjo ranka į pakilimo tako galą. Ten, tolumoje, Rachelė išvydo stūksant tviskantį gūbrį, ir
jai net užgniaužė kvapą. Net ir per pusantro šimto metrų jos akys negalėjo nepažinti šviesiai žydro „Boeing 747“ liemens.
— Tai jis...
— Taip, ponia. Jo kelionių rūmai. Rachelė neįstengė atplėšti akių nuo it kalnagūbris stūksančio lėktuvo. Jo karinis kodas yra
VC-25-A, nors šiaip visam pasauliui jis žinomas kitu vardu: Lėktuvas Nr. 1.
— Regis, turėsite progą apsilankyti pačiame naujausiame iš jų, — tarė pilotas, mostelėdamas ranka į numerį ant lėktuvo uodegos.
Rachelė tylomis linktelėjo. Ne visiems tai žinoma, tačiau iš tikrųjų esama net dviejų Lėktuvų Nr. 1 — pora vienodų, tokia pačia įranga aprūpintų „Boeing 747-200“, vieno uodegos numeris 28000, kito — 29000. Abu pasiekia 900 km/val. greitį ir yra pritaikyti pasipildyti kuro ore, todėl gali skristi nenutūpdami ilgiausius nuotolius.
Sraigtasparniui nutūpus ant pakilimo tako prezidento lėktuvo pašonėje, Rachelė suprato, kodėl Lėktuvas Nr. 1 vadinamas skraidančiais rūmais. Jis išties atrodė kaip tikras kalnas.
Prezidentas, lankydamasis svečiose šalyse, dažnai saugumo dėlei pageidauja, jog susitikimai su jų vadovais vyktų ant pakilimo tako stovinčiame lėktuve. Be abejo, taip daroma ne vien saugumo sumetimais, bet drauge ir slapta siekiant prieš derybas pademonstruoti savo galią. Apsilankymas Lėktuve Nr. 1 sukeldavo tikrai daugiau pagarbaus baugulio nei Baltieji rūmai. Ant fiuzeliažo dvimetrinėmis raidėmis švietė užrašas: JUNGTINĖS AMERIKOS VALSTIJOS. Viena Didžiosios Britanijos ministrų kabineto narė, prezidento Niksono pakviesta apsilankyti Lėktuve Nr. 1, apkaltino jį „mojuojant jai prieš nosį savo vyrišku pasididžiavimu“. Po to įvykio įgula lėktuvą juokais ėmė vadinti „Didis pimpis“.
— Panelė Sikston? Lyg iš po žemių prie sraigtasparnio išdygęs apsaugininkas sportine striuke jau atidarė jai duris.
— Prezidentas laukia jūsų. Rachelė išlipo iš sraigtasparnio ir pažvelgė aukštyn laiptais, vedančiais į priešais pūpsantį storą
liemenį. Pirmyn į skraidantį falą. Kaip teko girdėti, skraidančiame daugiau nei penkių šimtų kvadratinių metrų ploto „Ovaliajame kabinete“ įrengti keturi atskiri miegamieji, gultai dvidešimt šešiems įgulos nariams ir dvi virtuvės, kuriose galima pagaminti maisto iš karto penkiasdešimčiai žmonių.
Kopdama laipteliais, Rachelė juto, kaip apsaugininkas vos nelipa jai ant kulnų, tarsi gindamas į viršų. Aukštai viršuje žiojėjo liuko kiaurymė, lyg kokia žaizda milžiniškos sidabrinės bangžuvės pilve. Artėdama prie tos tamsios landos, Rachelė jautė tirpte tirpstant pasitikėjimą savimi.
Ramiai, Rachele. Tai tik lėktuvas.
Laiptų aikštelėje kitas apsaugos darbuotojas mandagiau paėmė ją už parankės ir nuvedė siauručiu koridoriumi. Jiedu pasuko į dešinę, dar kiek paėjėjo ir ūmai atsidūrė prašmatnioje ir erdvioje menėje. Rachelė iš karto pažino ją iš nuotraukų laikraščiuose bei žurnaluose.
— Luktelėkite, — tarė apsaugininkas ir pranyko. Rachelė liko viena stovėti žymiojoje medžiu išmuštoje Lėktuvo Nr. 1 priešakinėje kabinoje. Ji
14
skirta susitikimams, priėmimams, ir, regis, sukelti pagarbų virpulį pirmąkart čia įžengiantiems. Menė plytėjo per visą lėktuvo plotį, visa išklota gelsvu minkštu kilimu. Nepriekaištingai apstatyta — apvalų nedidelį klevo stalą supo minkšti odiniai krėslai, abipus senovinio stiliaus sofos švietė dvi tviskančios žalvario lempos, raudonmedžio bare blizgėjo rankų darbo krištoliniai indai.
Ko gero, boingo dizaineriai rūpestingai apgalvojo kiekvieną smulkmeną, kad šioje menėje tvyrotų „tvarkos ir jaukumo“ pojūtis. Ji niekaip neįstengė atsikratyti minties, koks būrys pasaulio galingųjų čia viešėjo ir kiek lemtingų pasauliui sprendimų radosi kaip tik šioje vietoje.
Kiekviena menės smulkmenėlė liudyte liudijo galią, pradedant vos juntamu gero tabako dvelksmu ore ir baigiant visur mirgančia prezidento insignija. Erelis, išskėtęs sparnus, ir alyvų šakelės buvo išsiuvinėti ant pagalvėlių, įrėžti ant kibirėlio ledui, netgi atspausti ant kamštinių padėkliukų. Rachelė pakėlė vieną ir ėmė apžiūrinėti.
— Jau rūpinatės suvenyrais? — išgirdo sodrų balsą sau už nugaros. Išgąsdinta Rachelė staigiai grįžtelėjo, ir padėkliukas iškrito jai iš rankų.
Ji nerangiai pritūpė jo pakelti. Sugriebusi pakėlė galvą ir išvydo iš viršaus linksmai į ją žvelgiantį Jungtinių Valstijų prezidentą.
— Aš ne karalius, panele Sikston. Galima nesiklaupti.
7
Senatorius Sedžvikas Sikstonas, kol ilgas limuzinas plaukte plaukė per rytinio Vašingtono eismo upę jo kontoros link, mėgavosi ramybe. Priešais įsitaisiusi jo padėjėja, dvidešimt ketverių Gabrielė Ešė, skaitė jam dienos darbotvarkę. Sikstonas jos beveik nesiklausė.
Dievinu Vašingtoną, mąstė jis, gėrėdamasis nuostabiomis po kašmyro megztiniu pūpsančiomis padėjėjos formomis. Valdžia — pats geriausias afrodiziakas... Ir tokios kumelaitės kaip šita būriais plūsta čia.
Gabrielė buvo baigusi prestižinę Niujorko aukštąją ir svajojo vieną dieną pati tapti senatore, lai, be jokių abejonių, pavyks, pagalvojo jis. Puikios išvaizdos, galvota. Ir, o tai visų svarbiausia, jau perprato šio žaidimo taisykles.
Gabrielė Ešė buvo juodukė, tačiau tamsi jos oda buvo sodraus cinamono arba raudonmedžio atspalvio, kitaip tariant, parankus masalas, kurį, kaip buvo numatęs Sikstonas, praris minkštaširdžiai baltieji, nes negalės atstumti jos kaip visiško svetimkūnio. Savo draugeliams Sikstonas Gabrielę apibūdindavo kaip turinčią Heilės Beri kūną ir Hilarės Klinton galvą bei ambicijas, nors kartais jam rodydavosi, jog net ir toks įvertinimas dar nepakankamas.
Gabrielė tapo tikru rinkimų kampanijos atradimu, kai prieš tris mėnesius jis paskyrė merginą asmenine savo padėjėja. Ji, beje, darbavosi už dyką. Jos atlygis už šešiolikos valandų kasdienį triūsą buvo galimybė su vėtytu ir mėtytu politikos rykliu pažinti povandeninius veiklos rifus.
Be abejo, mintyse išsišiepė jis, man pavyko įkalbėti ją imtis ir šiokių tokių papildomų darbelių. Paskyręs Gabrielę, Sikstonas pakvietė vėlai vakare atvykti pas jį į kabinetą „susipažinti su būsimo darbo gairėmis“. Kaip ir tikėjosi, žavingoji jo padėjėja pasirodė žibančiomis iš pagarbaus susijaudinimo akimis, trokšdama žūtbūt jam įtikti. Pasitelkęs dešimtmečiais lavintą meistrystę, Sikstonas ėmėsi žingsnis po žingsnio atsargiai regzti savo tinklus... Vis labiau įgydamas jos pasitikėjimą, kruopščiai sklaidydamas menkiausias galimas abejones, mojuodamas prieš akis viliojančiais pažadais, jis galiausiai tiesiai ten ją ir paėmė į savo rankas.
Sikstonas neabejojo, jog toji jų sueitis buvo viena įspūdingiausių merginos gyvenime, tačiau kitą dieną Gabrielė akivaizdžiai ėmė gailėtis taip neapdairiai pasielgusi. Ji sutrikusi pasirodė pas jį ir pasisiūlė atsisakyti padėjėjos pareigų. Sikstonas nesutiko. Gabrielė liko dirbti pas jį, tačiau leido aiškiai suprasti savo požiūrį. Jų santykiai nuo to laiko buvo griežtai dalykiški.
Putlios Gabrielės lūpos ir toliau bėrė žodžius.
— ...privalote kruopščiai pasiruošti šios dienos debatams per CNN. Kas juose atstovaus Baltiesiems rūmams, dar nežinome. Turėtumėte peržvelgti šias pastabas.
Gabrielė ištiesė jam aplanką.
Sikstonas, imdamas aplanką, pasimėgaudamas įtraukė jos kvepalų dvelksmo, sumišusio su odinių sėdynių kvapu.
15
— Jūs nesiklausote, — tarė ji.
— Ir dar kaip klausausi. Jis išsišiepė.
— Nesuk galvos dėl tų CNN debatų. Blogiausia būtų, jei Baltieji rūmai paniekinamai atsiųstų vieną saviškių geltonsnapių. Man labiausiai tiktų tikras ryklys, kurį galėčiau sutaršyti pietums.
Gabrielė suraukė kaktą.
— Puiku. Prie pastabų pridėjau opiausių galimų temų sąrašą.
— Ko gero, tos pačios?
— Viena nauja. Manyčiau, jog galite susilaukti gėjų bendruomenės atkirčio dėl vakarykščių savo pasisakymų per Lario Kingo laidą.
Sikstonas abejingai gūžtelėjo pečiais.
— Aha. Vis dėl tų tos pačios lyties asmenų santuokų. Gabrielė metė priekaištingą žvilgsnį.
— Iš tikrųjų vakar juos pernelyg
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com