Hermanas Hesė Stepių vilkas

7

LEIDĖJO PRATARMĖ

Šioje .knygoje spausdinami mums likę užrašai žmogaus, kurį mes, naudodamiesi jo paties ne kartą pavartotu posakiu, vadinome „Stepių Vilku". Sunku pasakyti, ar reikia jo rankraščiui įvadinio žodžio; aš, šiaip ar taip, jaučiu poreikį prie Stepių Vilko lapų pridėti keletą savų, kuriuose mėginu užrašyti savo prisiminimus apie jį. Aš nedaug apie jį težinau, o jo praeitis ir kilmė man visai nežinoma. Bet jo asmenybė man padarė stiprų ir, turiu pasakyti, malonų įspūdį.

Stepių Vilkas buvo arti penkiasdešimties metų žmogus, ku-ris kartą prieš keletą metų užėjo į mano tetos namus, ieškoda-mas mebliuoto kambario. Išsinuomojęs palėpėje mansardą ir gretimą miegamąjį kambarėlį, jis po kelių dienų vėl pasirodė su dviem lagaminais, didžiule knygų dėže ir išgyveno pas mus devynis ar dešimt mėnesių. Gyveno jis labai tyliai, užsisklendęs, ir jei mūsų miegamieji nebūtų buvę greta, jei dėl to mums nebūtų reikėję kai kada susitikinėti ant laiptų ir koridoriuje, mes gal ir nebūtume susipažinę, nes bendrauti šis žmogus nemėgo, tokio bendrauti nemėgstančio žmogaus aš kaip gyvas nebuvau matęs, jis iš tiesų buvo Stepių Vilkas, kaip retkarčiais save vadindavo — svetima, laukinė ir baugšti, netgi labai baugšti būtybė iš kitokio pasaulio, negu mano. Kaip jis buvo apsipratęs su savo vienišumu dėl-savo charakterio ir savo likimo ir kad jis sąmoningai priėmė šį vienišumą kaip savo likimą, aš sužinojau tik iš jo čia paliktų užrašų; bet ir anksčiau, trumpų susitikimų ir pokalbių dėka, aš jį šiek tiek pažinau ir manau, kad paveikslas, kurį susikūriau iš jo užrašų, iš esmės sutampa su tuo, tiesa, blyškesniu ir ne tokiu pilnu vaizdu, kurį susidariau iš mūsų asmeninės pažinties.

Atsitiktinai aš buvau tuo metu namie, kai Stepių Vilkas

8

pirmą kartą peržengė mūsų slenkstį k iš mano tetos išsinuomojo butą. Jis atėjo pietų laiku, lėkštės dar tebestovėjo ant stalo, o man dar buvo likę pusvalandis, kol reikėjo į kontorą. Aš nepa-miršau keisto ir labai prieštaringo įspūdžio, kurį jis man padarė per pirmąjį susitikimą. Įėjo pro stiklines duris, pirma prie jų paskambinęs, ir apytamsiame prieškambaryje teta paklausė, ko jam reikia. O jis, Stepių Vilkas, užvertė uostydamas pailgą trumpai nukirptą galvą, truktelėjo nervinga nosim aplink save orą ir, prieš atsakydamas ir pasakydamas savo pavardę, tarė:

— O, čia gerai kvepia. Ir nusišypsojo, ir mano geroji teta taip pat nusišypsojo, o

man šie pasisveikinimo žodžiai pasirodė gana juokingi, ir aš jam pajutau tarsi kokią antipatiją.

— Taigi,— tarė jis,— aš atėjau dėl kambario, kurį jūs išnuomojate.

Kai mes visi trys laiptais kopėme į mansardą, aš galėjau vyriškį geriau apžiūrėti. Jis nebuvo labai aukštas, bet vaikščiojo ir laikė galvą kaip augaloti žmonės, vilkėjo madingą patogų žieminį paltą, o ir šiaip buvo padoriai, bet nerūpestingai apsi-rengęs, švariai nusiskutęs, visiškai trumpai nukirpti plaukai vie-nur kitur buvo žilstelėję. Iš pradžių man nepatiko jo eisena, joje buvo kažkokios įtampos ir neryžtingumo, nesiderinančio su aštriu, griežtu profiliu, jo kalbos tonu ir temperamentu. Tik vėliau pastebėjau ir sužinojau, kad jis serga ir kad jam sunku vaikščioti. Su keista šypsenėle, kuri tada man taip pat buvo nemaloni, jis apžiūrinėjo laiptus, sienas, langus ir senas aukštas spintas laiptinėje, visa tai jam, regis, patiko ir kartu jį vis dėlto kažkodėl juokino. Apskritai tas žmogus darė tokį įspūdį, tarsi būtų pas mus atėjęs iš svetimo pasaulio, iš kažkokių užjūrio kraštų, ir nors viskas čia jam atrodo gražu, bet truputį ir juo-kinga. Jis elgėsi, ar šiaip, ar taip įsakyk, mandagiai, net maloniai, jam iš karto patiko namas, kambarys, jis nesiderėdamas sutiko su nuompinigiais, įskaitant ir sumą už pusryčius, ir vis dėlto šį Žmogų gaubė, kaip man atrodė, negera ar priešiška atmosfera. Jis išsinuomojo kambarį, kartu išsinuomojo ir miegamąjį kambarėlį, pasiteiravo apie šildymą, vandenį, paslaugas ir namų vidaus tvarką, viską išklausė atidžiai ir maloniai, su viskuo sutiko, išsyk pasiūlė rankpinigių, ir vis dėlto atrodė, tarsi visa tai jį nelabai tedomintų, tarsi" pats sau būtų juokingas dėl tokio

9

savo elgesio ir nelaikytų jo rimtu, tarsi jam būtų keista ir nauja nuomotis kambarį ir šnekėti vokiškai su žmonėmis, kai sielos gilumoje iš tikrųjų rūpi visiškai kas kita. Maždaug toks buvo mano įspūdis, jis ir būtų likęs nelabai geras, jei jo nebūtų page-rinę, ir pataisę visokiausi smulkūs bruožai. Pirmiausia — tai vyriškio Veidas, kuris man iš pat pradžių patiko; jis man patiko, nepaisant kažkokios neįprastos išraiškos, tai buvo gal šiek tiek savotiškas ir liūdnas, bet gyvas; labai mąslus, ištreniruotas ir įdvasintas veidas. Palankiau mane nuteikė ir tai, jog jo man-dagumas ir nuoširdumas, nors jie, rodės, iš jo reikalavo šiek tiek pastangų, neturėjo nė lašo išdidumo—atvirkščiai, juose buvo beveik kažin kokio graudulio, kažin kokio maldavimo; visa tai man paaiškėjo kiek vėliau, bet dėl to aš jam iš- karto pajutau šiokią tokią simpatiją.

Dar neapžiūrėjus abiejų kambarių ir nebaigus kitų derybų, praėjo mano pietų pertrauka, ir aš turėjau eiti j darbą. Atsisvei-kinau ir jį palikau tetos globai. Kai vakare grįžau, ji man papasa-kojo, kad atvykėlis išsinuomojęs butą ir šiomis dienomis atsi-kraustysiąs, jis tik prašęs neregistruoti jo policijoje,, nes jis ligotas žmogus ir negalįs pakęsti visokių formalumų, vaikščioji-mo po policijos kanceliarijas ir taip toliau. Gerai prisimenu, kaip tąsyk apstulbau ir kaip perspėjau tetą nesutikti su šia sąlyga. Kaip tik tai, ką šis žmogus turėjo neįprasto ir svetimo, labai derinosi su policijos baime ir beveik atrodė įtartina. Aš tetai paaiškinau, kad, susidūrus su visiškai svetimu žmogum, jokiu būdu negalima sutikti su šiuo ir taip keistoku reikalavimu, kurį įvykdžiusi ji tam tikromis aplinkybėmis galinti turėti gana nemalonių pasekmių. Bet čia paaiškėjo, kad teta jau pažadėjo išpildyti jo pageidavimą ir kad ją apskritai pavergė ir apžavėjo tas nepažįstamas žmogus; juk ji niekuomet neįsileisdavo nuo-mininkų, jei jiems nepajusdavo kokio nors žmogiško, draugiško, giminiško ar net motiniško jausmo, kuriuo ir kai kurie ankstes-nieji nuomininkai ligi valios naudodavosi. Taip jau susiklostė, kad pirmomis savaitėmis aš daug ką prikišdavau mūsų nau-jajam nuomininkui, o teta jį kiekvieną kartą karštai užstodavo.

Kadangi man nepatiko šis nesiregistravimas policijoje, pano-rau bent sužinoti, ką teta žino apie šį nepažįstamąjį, apie jo kilmę ir ketinimus. O ji jau šį' bei tą apie jį žinojo, nors jis, man per pusiaudienį išėjus, tik labai trumpai teužtruko. Jis

10

sakėsi ketinąs mūsų mieste išbūti keletą mėnesių, pasinaudoti bibliotekomis ir apžiūrėti miesto senienas. Tetai, teisybę sakant, nebuvo paranku, kad nuomininkas žada taip trumpai tepagy-venti, bet jis, matyt, jau palenkė ją į savo pusę, nors elgėsi, ir keistokai. Trumpai tariant, kambariai buvo išnuomoti, ir mano prieštaravimai pavėlavo.

— Bet kodėl gi jis pasakė, kad čia gerai kvepia? — pa-klausiau aš.

Tuomet teta, kuri retkarčiais pasižymi gana gera nuovoka, tarė:

— Man tai visiškai aišku. Pas mus čia kvepia švara ir tvarka, jaukiu ir padoriu gyvenimu; ir tai jam patiko. Atrodo, kad jis prie to nepripratęs ir viso šito jam trūksta.

Ką gi, pamaniau, visiškai galimas daiktas.

— Tačiau,-"- tariau aš,— jei jis nepripratęs prie tvarkingo ir padoraus gyvenimo, tai kaipgi tuomet bus? Ką tu darysi, jei jis nevalyvas ir viską apibjauros arba naktimis grįš girtas?

— Pamatysim,— tarė ji ir nusijuokė, ir aš daugiau neliečiau šios temos.

Ir iš tiesų, mano nuogąstavimai pasirodė nepagrįsti. Nuo-mininkas, nors anaiptol negyveno tvarkingo ir protingo gyve-nimo, mums nei įkyrėjo, nei pridarė žalos, mes ir šiandien jį mielai prisimename. Tačiau viduje, širdyje, šis žmogus mums, tetai ir man, labai trukdė ir kėlė rūpesčių, ir, atvirai pasakius, aš dar toli gražu juo neatsikračiau. Naktimis kartais jį sapnuoju ir jaučiu, kad jau vien šio žmogaus egzistavimas, iš esmės imant, man trukdo ir kelia nerimą, nors aš jį tiesiog pamilau.

Praslinkus dviem dienom, vežėjas atgabeno nepažįstamojo, kuris vadinosi Haris Haleris, daiktus. Labai gražus odinis la-gaminas man padarė gerą įspūdį, o didelė plokščia drabužių skrynia liudijo apie buvusias tolimas keliones, bent jau buvo apklijuota įvairių šalių, netgi užjūrio, pageltusiomis firminėmis viešbučių ir transporto kompanijų etiketėmis.

Paskui atsirado jis pats, ir prasidėjo tas laikas, kai pamažu ėmiau pažinti šį keistą žmogų. B pradžių aš pats nieko šia " prasme nedariau. Nors mane Haleris sudomino pačią pirmąją akimirką, kai jį pamačiau, tačiau pirmąsias savaites nė karto nemėginau su juo susitikti ar pradėti pokalbį. Tačiau, prisipažinsiu,

11

jau iš pat pradžių aš truputį stebėjau šį žmogų, o kai jo ne-būdavo, retkarčiais netgi įeidavau į jo kambarį ir apskritai iš smalsumo mažumėlę šnipinėjau.

Apie Stepių Vilko išvaizdą jau šį tą papasakojau. Jis, žinoma, iš pat pirmo žvilgsnio darė įžymaus, reto ir nepaprastai gabaus žmogaus įspūdį; jo veidas buvo protingas, be galo švelnus ir gyvas bruožų žaismas atspindėjo įdomų, didžiai sujaudintą, nepaprastai trapų ir jautrų sielos gyvenimą. Kai jis, o tai būdavo ne visada, kalbėdamasis peržengdavo konvencionalumo ribas ir, tarsi atsikratęs savo keistumu, pasakydavo ką nors grynai sava, tokiems, kaip mes, nieko daugiau nebelikdavo, tik jam paklusti, jis mąstė daugiau, negu kiti žmonės, ir dvasiniuose dalykuose buvo kone santūriai objektyvus, turėjo gerai apgalvotų žinių, kurių turi tik dvasinio gyvenimo žmonės, netrokštantys garbės, niekada nesistengiantys pasižymėti arba įtikinti kitų, arba apginti savo tiesas.

Prisimenu vieną tokį pasakymą iš paskutinių jo gyvenimo pas mus dienų, po teisybei tai buvo netgi ne pasakymas, o vien žvilgsnis. Universiteto aktų salėje turėjo skaityti paskaitą vienas žymus istorijos filosofas ir kultūros kritikas, žmogus, turintis europinį vardą, ir man pavyko prikalbinti Stepių Vilką nueiti į šią paskaitą, nors iš pradžių jis neparodė nė mažiausio noro. Mes nuėjome kartu ir salėje sėdėjome šalimais. Užlipęs ant pakylos ir pradėjęs savo paskaitą, kalbėtojas daugelį klausytojų, kurie tikėjosi išvysti vos ne pranašą, apvylė savo kažkokia da-bitiška tuščio žmogaus išvaizda. Kai jis pagaliau ėmė kalbėti ir klausytojams pasakė keletą įsiteikiančių žodžių, padėkojo už gausų dalyvavimą, Stepių Vilkas į mane metė trumpą žvilgsnį, žvilgsnį, reiškiantį kritišką pažiūrą į šiuos žodžius ir apskritai į patį kalbėtoją,— o, neužmirštamą ir baisų žvilgsnį, apie kūno prasmę būtų galima parašyti ištisą knygą! Šis žvilgsnis kritikavo ne vien kalbėtoją, žlugdė įžymųjį žmogų įtikinama, nors ir švel-nia ironija, tai dar niekis. Žvilgsnis buvo greičiau liūdnas, negu ironiškas, jis buvo netgi begaliniai ir beviltiškai liūdnas; tyli, jau kone įpročiu ir forma tapusi desperacija buvo šio žvilgsnio esmė. Desperatiška šviesa jis peršvietė ne vien tuščio kalbėtojo asmenybę, ironizavo ir nuvainikavo akimirkos situaciją, publikos i lūkesčius ir nuotaiką, truputį pretenzingą skelbtos paskaitos pavadinimą — ne, Stepių Vilko žvilgsnis pervėrė visą mūsų

12

laiką, visą uolų ir betikslį pasipūtusio, lėkšto dvasingumo triūsą, visą karjerizmą, visą tuštybę, visą paviršutinišką žaidimą — ak, šis žvilgsnis, deja, smigo dar giliau, aprėpdamas dar daugiau ne vien mūsų laiko, mūsų dvasios, mūsų kultūros trūkumus ir be-viltiškumą. Jis smigo į visos žmonijos širdį, per vieną vienintelę sekundę jis iškalbingai pasakė visas mąstytojo, galbūt išmin-čiaus abejones apskritai žmogaus gyvenimo orumu ir jo prasme. Šis žvilgsnis sakė: „Žiūrėk, kokie mes kvailiai! Žiūrėk, koks žmogus!",— ir visoks išgarsėjimas, visoks protas, visokie sielos laimėjimai, visokios pastangos pasiekti žmogišką didingumą, didybę ir tvarumą ėjo niekais ir buvo juokų krėtimas!

Aš gerokai užbėgau už akių ir po teisybei prieš savo su-manymą ir valią iš tikrųjų pasakiau apie Halerį visą esmę, nors anksčiau ketinau atskleisti jo paveikslą tik pamažu, nuosekliai pasakodamas apie mudviejų pažintį.

Jei jau taip užbėgau už akių, tad neverta toliau bekalbėti apie paslaptingąjį Halerio „keistumą" ir smulkiai pasakoti, kaip pamažu pajutau ir sužinojau šio keistumo, šio nepaprasto ir baisaus vienišumo priežastis ir prasmę. Taip bus geriau, nes savo paties asmenį norėčiau kiek galint palikti antroje vietoje. Aš neketinau rašyti savo išpažinties, pasakoti istorijų ar leistis į psichologiją, tik noriu kaip liudininkas keliais štrichais papildyti portretą savotiško žmogaus, palikusio šiuos Stepių Vilko užrašus.

Jau iš paties pirmo žvilgsnio, kai jis įžengė pro stiklines tetos duris, tarsi paukštis užvertė galvą ir pagyrė gerą mūsų namo kvapą, man kažkodėl krito į akis šio žmogaus nepaprastu-mas, ir mano pirmoji naivi reakcija buvo pasibjaurėjimas. Aš pajutau (ir mano teta, kuri, priešingai negu aš, yra visiškai neintelektualus žmogus, pajuto beveik tą pat) — aš pajutau, kad tas žmogus ligotas, lyg sirgtų kokia dvasios, proto ar cha-rakterio liga, ir sveiko žmogaus instinktas mane vertė gintis. Ilgainiui ši gynyba virto simpatija, pagrįsta didžiuliu gailesčiu tam nuolatos kenčiančiam žmogui, kurio vienišumą ir dvasinį merdėjimą aš pats regėjau. Tuo laikotarpiu man vis labiau ir labiau aiškėjo, kad šio kankinio liga priklauso ne nuo kažkokių jo prigimties trūkumų, bet, priešingai, nuo nepasiekusių har-monijos didžiulių jo gabumų ir jėgos. Aš supratau, kad Hale-ris — kančios genijus, kad jis, pasak kai kurių Nyčės sentencijų,

13

išsiugdė savyje genialų, beribį, baisų sugebėjimą kentėti. Kartu supratau, kad jo pesimizmo pamatas — ne pasaulio niekinimas, bet panieka siu, nes, nors ir kaip negailestingai ir žiauriai jis kalbėdavo apie-įstaigas ir asmenis, niekada nelaikė savęs išimti-mi, visada savo strėles pirmiausia laidė į save patį, neapkentė savęs paties, neigė save...

Čia aš turiu įterpti vieną psichologinę pastabą. Nors ir labai, nedaug ką težinau apie Stepių Vilko gyvenimą, tačiau turiu visišką pagrindą spėti, kad mylintys, bet griežti ir labai' dievo-baimingi tėvai ir mokytojai jį auklėjo tokia dvasia, kuri auklėji-mo pamatu laiko „valios palaužimą". Vis dėlto sunaikinti šio mokinio asmenybės ir palaužti valios nepavyko jis buvo tam perdaug stiprus ir tvirtas, perdaug išdidus ir protingas. Užuot sunaikinus jo asmenybę, tepavyko jį išmokyti nekęsti paties savęs. Prieš save, prieš šį nekaltą ir kilnų objektą jis visą gy-venimą kreipė visą savo genialią fantaziją, visą savo proto jėgą. Kaip tik tuo, nepaisant visko, jis buvo tikras krikščionis ir tikras kankinys, nes kiekvieną šiurkštų žodį, kiekvieną kritiką, kiekvieną piktumą, kiekvieną neapykantą, kuriai galėjo ryžtis, jis pirmų pirmiausia skirdavo pats sau. O dėl kitų, dėl aplinkos, tai jis nuolatos labai didvyriškai ir kuo rimčiausiai stengdavosi juos pamilti, būti jiems teisingas, nesukelti jiems skausmo, nes įsakymas „mylėk savo artimą" jam buvo lygiai taip pat giliai įkaltas į galvą, kaip ir neapykanta sau pačiam, ir todėl visas jo gyvenimas buvo tarsi pavyzdys, kad, nemylėdamas savęs, negali mylėti nė artimo, kad ir neapykanta sau yra lygiai tas pat ir galų gale sukelia tą patį baisų izoliuotumą ir nusiminimą, kaip ir ryškus egoizmas.

Bet jau metas palikti savo mintis ir prašnekti apie tikrovę. Taigi pirmas dalykas, kurį aš sužinojau apie poną Halerį iš dalies savo šnipinėjimo, iš dalies mano tetos pastabų dėka, yra susijęs su jo gyvenimo būdu. Greitai paaiškėjo, kad jis proto ir knygų žmogus ir neturi jokio praktinio užsiėmimo. Jis visuomet ilgai gulėdavo lovoje, dažnai atsikeldavo tik prieš pat pietus ir, apsisiautęs chalatu, žengdavo tuos pora žingsnių iš miegamojo į kambarį. Sis kambarys, didelė ir jauki. mansarda su dviem langais, jau po kelių dienų kitaip atrodė, negu tais laikais, kai joje gyveno kiti nuomininkai. Jis prisipildė ir ilgainiui darėsi vis pilnesnis. Ant sienų buvo kabinami paveikslai, prismeigiami

14

piešiniai, kartkarčiais — iš žurnalų iškirptos iliustracijos, kurios būdavo dažnai keičiamos. Ten kabojo pietietiškas peizažas, nuo-traukos kažkokio Vokietijos provincijos miestelio, greičiausiai Halerio gimtinės, tarp jų — spalvingos, žėrinčios akvarelės; mes tik vėliau sužinojome, kad jis pats jas nupiešė. Toliau — žavios jaunos moters ar jaunos mergaitės nuotrauka. Kurį laiką ant sienos kabojo Siamo Buda, jį pakeitė Mikelandželo „Nakties" reprodukcija, paskui Mahatmos Gandžio portretas. Knygų buvo prikrauta ne tik didžiulė knygų spinta, jos gulėjo visur — ant stalų, ant gražaus seno sekretero, ant sofos, ant kėdžių, ant grindų, knygos su įdėtomis popieriaus juostelėmis, nuolat keičiamomis. Knygų nepaliaujamai daugėjo, nes jis parsinešdavo ištisus ryšulius ne tik iš bibliotekų, bet labai dažnai gaudavo siuntinių ir paštu. Žmogus, gyvenantis šiame kambaryje, galėjo būti mokslininkas. Šiam įspūdžiui tiko ir cigaro dūmas, kuris viską gaubė, ir aplinkui išmėtytos cigarų nuorūkos, pe-leninės. Tačiau daugelis knygų buvo ne mokslinio turinio, didžiuma — visų epochų ir tautų rašytojų kūriniai. Kurį laiką ant sofos, kur jis dažnai tysodavo ištisas dienas, gulėjo visi šeši stori aštuonioliktojo amžiaus pabaigos raštų tomai, antrašte „Sofijos kelionė iš Klaipėdos į Saksoniją". Gerokai nučiupinėti atrodė Gėtės ir Žano Polio raštai, taip pat Novalio, Lesingo, Jakobio ir Lichtenbergo. Keletas Dostojevskio tomų buvo perdėm prikaišioti prirašytų lapelių. Ant didelio stalo tarp daugybės knygų ir rankraščių dažnai stovėdavo gėlių puokštė, ten prisiglausdavo ir etiudininkas su akvareliniais dažais, visada pilnas dulkių, šalia jo — peleninės ir, neslėpsiu, įvairiausi buteliai su gėrimais. Šiaudais apipintas butelis dažniausia būdavo pilnas raudonojo itališko vyno, kurio jis parsinešdavo iš krautuvėlės netoliese, retkarčiais galėjai pamatyti ir butelį burgundiškojo ar malagos, o storas butelis vyšninės, kaip pastebėjau, per gana trumpą laiką beveik ištuštėjo, bet paskui pradingo kažkuriame kampe ir dulkėjo ten, likučiui toliau nemažėjant. Neteisinsiu savo šnipinėjimo ir atvirai prisipažinsiu, jog iš pat pradžių visos šios žymės, nors ir kupinos dvasinių interesų, bet vis dėlto liudijančios gana lengvapėdišką ir palaidą gyvenimą, man kėlė pasibjaurėjimą ir nepasitikėjimą. Aš esu

15

nė vien taisyklingai gyvenantis miesčionis, įpratęs prie darbo ir tikslaus laiko suskirstymo, aš esu abstinentas, nerūkau, ir tie buteliai Halerio kambaryje man dar labiau nepatiko, negu visa vaizdinga netvarka.

Valgė ir gėrė nepažįstamasis taip pat nereguliariai ir įno-ringai, kaip miegojo ir dirbo. Kai kuriomis dienomis jis apskritai neišeidavo iš namų ir nieko neimdavo į burną, išskyrus rytinę kavą, kartkarčiais teta rasdavo numestą banano žievelę — vienintelį jo valgio likutį, tačiau kitomis dienomis jis valgydavo restoranuose, kai kada geruose ir prašmatniuose, kai kada nedidelėse priemiesčio smuklėse. Jo sveikata, rodos, nebuvo labai gera; be nesveikuojančių kojų, kuriomis jis dažnai gana sunkiai kopdavo laiptais, jį, rodos, kamavo ir kitokios negalės, ir kartą jis tarp kitko užsiminė, jog jau daugelį metų nežinąs, kas yra normalus virškinimas ir normalus miegas. AŠ pagalvojau, kad pirmiausia dėl to kaltas gėrimas. Vėliau, kai su juo retkarčiais užsukdavau į kurią nors jo užeigų, pastebėjau, kaip jis greitai ir įnoringai kliukina vyną, bet kaip reikiant pasigėrusio nei aš, nei kas kitas jo nematė.

Niekada neužmiršiu mūsų pirmojo asmeniškesnio susitikimo. Mudu buvom tiek tepažįstami, kiek esti pažįstami kaimynai, gyvenantys viename name. Kartą vakare, grįžęs iš kontoros namo, labai nustebau, radęs poną Halerį, besėdintį laiptų aikštelėje tarp antrojo ir trečiojo aukšto. Jis sėdėjo ant viršutinės pakopos ir pasitraukė į šalį, kad mane praleistų. Aš paklausiau, ar jam negera, ir pasisiūliau palydėti į patį viršų.

Haleris pažvelgė į mane, ir aš supratau, kad jį pažadinau „ iš kažkokios sapno būsenos. Jis pamažu nusišypsojo savo gražia ir graudžia šypsena, kuri man taip dažnai nueidavo per širdį, paskui pakvietė atsisėsti šalia jo. Aš padėkojau ir pasakiau, kad nepratęs sėdėti ant laiptų priešais kitų žmonių butus,

— Ak, taip,—tarė jis ir dar labiau nusišypsojo, -jūsų tiesa. Bet luktelėkit valandėlę, aš jums vis dėlto parodysiu, kodėl čia trumpam prisėdau.

Ir jis mostelėjo į aikštelę priešais antrojo aukšto butą, kur gyveno viena našlė. Mažytėje parketu išklotoje aikštelėje tarp laiptų, lango ir stiklinių durų stovėjo prie sienos aukšta raudonmedžio spinta, apkrauta senoviniais alaviniais indais, o priešais spintą ant grindų dideliuose puoduose ant dviejų

16

nedidelių žemų pastovėlių stovėjo du augalai — azalija ir arau-karija. Augalai gražiai atrodė, jie visada buvo laikomi be galo švariai, ir man tai jau buvo maloniai kritę į akis. — Matote,— tęsė Haleris, — ši mažytė aikštelė su arau-karija, ji taip pasakiškai kvepia, jog aš dažnai stačiai negaliu pro ją praeiti, valandėlę nestabtelėjęs. Pas jūsų tetulę irgi gerai kvepia, viešpatauja tvarka ir nepaprasta švara, bet štai šitoji aikštelė su araukarija, ji taip tviska, taip iššluostyta, išvaškuota ir išplauta, tokia švarutėlė, jog tiesiog spinduliuoja. Aš čia visada noriu prisikvėpuoti kiek lenda — argi jūs neužuodžiate, kaip kvepia? Kaip šis grindų vaško kvapas ir silpnas terpentino dvelksmas kartu su raudonmedžiu, nuplautais augalų lapais ir viskuo kitu sukuria aromatą, sudaro aukščiausią miesčioniško švarumo, kruopštumo ir tikslumo, pareigos atlikimo ir ištikimybės mažmožiams išraišką. Nežinau, kas čia gyvena, bet už šių stiklinių durų turi būti rojus, švarumo ir išdulkinto mies-čioniškumo, tvarkos ir baugiai jaudinančio atsidavimo mažiems įpročiams ir pareigoms rojus. Kadangi aš tylėjau, jis kalbėjo toliau:

— Prašom nemanyti, jog aš ironizuoju! Mano mielas, aš anaiptol nenoriu pasišaipyti iš šio miesčioniškumo ir tvarkos. Tiesa, aš pats gyvenu kitame pasaulyje, ne šitame, ir galbūt vienut vienos dienos neištverčiau bute su tokiomis araukarijomis. Bet nors aš ir senas, šiek tiek nusišėręs stepių vilkas, vis dėlto esu motino? sūnus, o mano motina irgi buvo miesčionė ir augino gėles, prižiūrėjo kambarį ir laiptus, baldus ir užuolaidas ir stengėsi savo butui ir savo gyvenimui suteikti kiek galint daugiau švarumo, tyrumo ir tvarkingumo. Visa tai man primena terpentino dvelksmas, primena araukarija, ir štai aš čia retkarčiais sėdžiu, žvelgiu į šį tylų tvarkos sodelį ir džiaugiuosi, jog dar esama tokių dalykų.

Jis norėjo atsistoti, tačiau jam buvo sunku, ir jis manęs neats-tūmė, kai truputį padėjau. Aš tebetylėjau, bet pasidaviau, kaip anksčiau mano teta, kažkokiems kerams, kurių retkarčiais paskleisdavo tas keistas žmogus. Mes lėtai užkopėme laiptais į viršų, ir prie$ savo duris* jau laikydamas rankoje faktą, jis vėl tiesiai ir labai maloniai pažvelgė man į veidą ir tarė:

— Jūs grįžote S savo kontoros? Na taip, aš nieko apie tai neišmanau, aš gyvenu, žinote, truputį nuošaliai, truputį

17

atokiai. Bet manau, kad jūs irgi domitės knygomis ir panašiais dalykais, jūsų teta man kartą sakė, jog baigėte gimnaziją ir gerai mokėjote graikų kalbą. Šiandien rytą kaip tik radau vieną Novalio frazę, ar galėčiau jums ją parodyti? Jums tai irgi bus malonu.

Jis įsivedė manė į savo kambarį, kur smarkiai atsidavė tabaku, ištraukė iš šūsnies kažkokią knygą, vertė, ieškojo...

— Ir tai gerai, labai gerai,—- tarė jis;— paklausykite šio sakinio: „Reikėtų didžiuotis skausmu — kiekvienas skausmas primena mūsų aukštą paskirtį. Puiku! Aštuoniasdešimt metų prieš Nyčę! Bet tai ne ta sentencija, kurią turėjau galvoje, luktelkit, štai ji. Taigi: „Daugumas žmonių tol nenori plaukti, kol neišmoksta." Argi tai ne sąmojinga? Žinoma, jie nenori plaukti! Juk jie gimę žemei, o ne vandeniui. Ir, suprantama, jie "nenori galvoti, jie sukurti gyventi, o ne mąstyti! Na, o kas galvoja, kas mąstymą laiko pagrindiniu dalyku, tas gali čia, tiesa, labai pažengti į priekį; bet jis vis dėlto maišo žemę su vandeniu ir kada nors prigers.

Dabar jis mane pakerėjo ir sudomino, ir aš pas jį užtrukau trumpą valandėlę, ir nuo to laiko dažnai, susitikę ant laiptų, ar gatvėje, truputį pasišnekučiuodavome. Iš pat pradžių, kaip ir prie araukarijos, aš vis negalėjau atsikratyti jausmu, kad jis mane ironizuoja. Bet buvo ne taip. Jis jautė man, kaip ir arau-karijai, tiesiog pagarbą, jis buvo taip įsisąmoninęs, kad esąs vie-nišas, kad plaukiojąs vandenyje, netekęs pagrindo po kojomis, jog kartais iš tikrųjų be jokios pašaipos jį galėdavo sužavėti koks kasdieniškas miesčioniškas poelgis, pavyzdžiui, punktualu-mas, kurio aš laikiausi, eidamas į savo kontorą, arba kokio tarno ar tramvajaus konduktoriaus žodžiai. Iš pradžių man visa tai atrodė gana juokinga ir perdėta, savotiška ponų ir dykaduonių užgaida, koketiškas sentimentalumas. Bet vis labiau ir labiau įsitikinau, kad, žvelgdamas iš savo beorės erdvės, iš savo keistumo ir stepių vilko izoliuotumo į mūsų mažytį miesčionišką pasaulį, jis iš tikrųjų juo žavėjosi, jį mylėjo tarsi kažką tvirto ir tikro, tarsi kažką jam tolimo ir nepasiekiamo, tarsi tėvynę ir ramybę, į kurias jam užkirstas kelias. Prieš mūsų durininke, šaunią moterį, jis kiekvieną kartą su tikra pagarba nusikeldavo skrybėlę, ir kai mano teta kartais su juo truputį paplepėdavo arba primindavo jam, kad reiktų pataisyti marškinius, kad pames palto sagą,

18

jis klausydavosi jos nuostabiai atidžiai ir rimtai, tarsi kaip įmany-damas, tačiau beviltiškai stengtųsi pro kažkokį plyšį pralįsti į šį mažytį ramų pasaulį ir jame apsiprasti, nors tai gal tetruktų tik valandą.

Jau per pirmą pokalbį prie araukarijos jis save pavadino Stepių Vilku, tai mane irgi šiek tiek nustebino ir nemaloniai paveikė. Kas čia per žodžiai?! Bet aš ne vien pamažu apsipratau su šiuo vardu, o ir pats mintyse greitai ėmiau šį žmogų vadinti ne kaip kitaip, kaip Stepių Vilku, ir dabar nerasčiau tinkamesnio žodžio jam apibūdinti. Stepių Vilkas, atklydęs pas mus į miestus, į kaimenės gyvenimą — joks kitas vaizdas taip įtikinamai neparodys, koks šis žmogus baugščiai vienišas, koks laukinis, neramus, kaip pasiilgęs tėvynės ir kaip jam jos trūksta.

Kartą man pasitaikė jį stebėti visą vakarą, simfoniniame koncerte, jis, mano nuostabai, sėdėjo visai netoliese, bet manęs nepastebėjo. Iš pradžių buvo grojamas Hendelis, kilni ir graži muzika, ~ bet Stepių Vilkas sėdėjo paskendęs savo mintyse, abejingas ir muzikai, ir aplinkiniams. Jis sėdėjo užsimiršęs, vienišas ir svetimas, šaltu, bet susirūpinusiu veidu, nudelbęs akis. Paskui prasidėjo kita pjesė, nedidelė Fridemano Bacho simfonija, ir aš labai nustebau pamatęs, kaip po keleto taktų mano atsiskyrėlis pradėjo šypsotis ir atsidavė muzikai, visiškai pasinėrė į save ir gal dešimt minučių atrodė laimingas, nu-grimzdęs ir paskendęs gerose svajonėse, ir aš daugiau stebėjau jį, negu klausiausi muzikos. Kai pjesė pasibaigė, jis nubudo, atsisėdo tiesiau, tarytum buvo bekyląs išeiti, bet vis dėlto liko sėdėti ir išklausė dar ir paskutinę pjesę — tai buvo Reperio variacijos, muzika, kuri daugeliui truputį prailgo ir pasirodė varginanti. Ir Stepių Vilkas, iš pradžių dar atidžiai ir nuolankiai klausęs, vėl atitrūko nuo muzikos, susikišo rankas į kišenes, vėl pasinėrė į save, tik šįkart nepanėšėjo į laimingą ir įsisvajojusi žmogų, o į liūdną ir galiausiai piktą, jo veidas vėl tarsi išbluko, papilkėjo ir užgeso, jis atrodė senas, ligotas, nepatenkintas.

Po koncerto aš jį vėl pamačiau gatvėje ir nusekiau jam iš paskos; susisiautęs paltą, nelinksmas ir pavargęs jis žingsniavo link mūsų kvartalo, bet, stabtelėjęs prie nedidelio senamadžio restorano, neryžtingai žvilgtelėjo į laikrodį ir įėjo vidun. Pagau-tas akimirkos įnorio, aš pasukau paskui jį. Jis sėdėjo prie mažo

19

miesčioniško staliuko, šeimininkė ir kelnerė pasveikino jį kaip pažįstamą svečią, aš pasisveikinau ir atsisėdau šalia jo. Mes ten išsėdėjome valandą, ir, kol aš išgėriau dvi stiklines mineralinio vandens, jam atnešė pusę litro, o paskui dar ketvirtį litro raudonojo vyno. Aš pasakiau, jog buvau koncerte, bet ta tema jis nesileido į kalbas. Perskaitęs etiketę ant mano butelio su vandeniu, jis paklausė, ar nenorėčiau išgerti vyno: jis mane vaišina. Kai išgirdo, kad aš apskritai negeriu vyno, jo veidas vėl įgavo bejėgišką išraišką, ir jis tarė:

— Taip, jūsų tiesa. Aš irgi metų metus gyvenau saikingai ir ilgai pasninkavau, bet dabar vėl atsidūriau po Vandenio žen-klu, tai neaiškus ir drėgnas ženklas.

O kai aš juokais nusitvėriau šios užuominos ir pasakiau, jog man keista, kad būtent jis tikįs astrologija, jis vėl perėjo į tą mandagų toną, kuris mane dažnai užgaudavo, ir tarė:

— Tikra teisybė, ir šiuo mokslu aš, deja, negaliu tikėti. Aš atsisveikinau ir išėjau, o jis grįžo namo tik labai vėlai

naktį, bet jo eisena buvo įprastinė, ir kaip visada jis ne iš karto atsigulė (aš visa tai mūsų kaimynystės dėka puikiausiai girdė-jau), bet dar kone visą valandą išbuvo kambaryje su šviesa.

Ir kito vakaro neužmiršau. Aš vienas sėdėjau namuose, teta buvo kažkur išėjusi, kažkas paskambino prie laukujų durų, ir aš atidariau: ten stovėjo jauna, labai žavi dama, o kai ji paklau-sė pono Halerio, aš ją atpažinau: tai buvo toji, kurios fotogra-fija kabojo jo kambaryje. Aš jai parodžiau jo duris ir pasišali-nau, ji valandėlę užtruko viršuje, bet greitai išgirdau, kaip jie kartu lipa laiptais ir išeina, gyvai ir labai linksmai juokaudami ir šnekučiuodamiesi. Mane labai nustebino, jog mūsų atsisky-rėlis turi mylimąją, ir net tokią jauną, žavią ir elegantišką, ir visi mano spėliojimai apie jį ir jo gyvenimą vėl pasidarė netikri. Bet neilgai trukus jis vėl grįžo namo, vienas, sunkiu, liūdnu žingsniu, vargais negalais užlipo laiptais ir paskui valandų va-landas tyliai vaikščiojo iš kampo į kampą po savo kambarį, tarsi vilkas po narvą, visą naktį vos ne iki ryto jo kambaryje degė šviesa.

Aš ničnieko nežinau apie šiuos santykius ir tik pridursiu: dar vieną kartą mačiau jį su ta moterim kažkurioje miesto gat-vėje. Jie ėjo, susikabinę už parankių, ir jis atrodė laimingas, aš vėl nusistebėjau, koks meilus, netgi vaikiškas kartais gali

20

būti jo susirūpinęs, atšiaurus veidas, ir supratau tą moterį, ir supratau užuojautą, kurią mano teta rodė šiam žmogui. Bet ir tą dieną jis vakare grįžo namo liūdnas ir nelaimingas; aš jį sutikau prie laukujų durų, po paltu jis nešėsi, kaip jau ne kartą, butelį itališko vyno ir prie jo išsėdėjo pusę nakties savo irštvo-je. Man buvo jo gaila, kokį nykų, pražudytą ir bejėgį gyvenimą jis gyveno!

Na, užteks plepėti. Nereikia daugiau nieko pasakoti ir ap-rašinėti, norint parodyti, kad Stepių Vilkas gyveno savižudžio gyvenimą. Bet vis dėlto netikiu, kad jis nusižudė, kai netikėtai ir net neatsisveikinęs, bet apmokėjęs visas skolas, vieną gražią dieną paliko mūsų miestą ir dingo. Mes nieko daugiau apie jį nebegirdėjome ir vis dar saugome keletą laiškų, atėjusių jo vardu. Jis nieko daugiau nepaliko, kaip tik rankraštį, kurį pa-rašė čia gyvendamas ir kurį, brūkštelėjęs keletą eilučių, paskyrė man, pažymėdamas, kad aš galįs su juo daryti ką tinkamas.

Aš negalėjau patikrinti, ar tikri tie įvykiai, apie kuriuos pasakoja Halerio rankraštis. Neabejoju, kad didžioji jų dalis sukurta, bet tai ne savavališkas prasimanymas, o kažkoks mė-ginimas pavaizduoti giliai išgyventus sielos procesus, įvilktus į matomų įvykių rūbą. Iš dalies fantastiški nutikimai Halerio kūryboje priklauso tikriausiai paskutiniam jo čionykščio gy-venimo laikui, ir aš neabejoju, kad jie pagrįsti kai kuriais tik-rais išoriniais išgyvenimais. Tuo metu mūsų svečio elgesys ir išvaizda iš tikrųjų pasikeitė, jo dažnai, kartais ištisom naktim, nebūdavo namuose, ir jo knygos gulėdavo nepaliestos. Kai jį tuomet kelis sykius buvau sutikęs, jis atrodė nepaprastai pa-gyvėjęs ir atjaunėjęs, kartais net linksmas. Paskui, tiesa, iš karto užėjo nauja sunki depresija, jis dienų dienom gulėjo lo-voje, nieko nevalgė, ir kaip tik tuo metu kilo su vėl pasirodžiu-sia jo mylimąja nepaprastai smarkus, netgi brutalus kivirčas, kuris papiktino visą namą ir dėl kurio Haleris kitą dieną atsi-prašė mano tetą.

Ne, esu įsitikinęs, kad jis nenusižudė. Jis tebegyvena, pa-vargusiom kojom kažkur tebelaipioja svetimų namų laiptais, kažkur įsmeigia akis į žibantį parketą ir į gerai prižiūrėtas araukarijas, dienomis tebesėdi bibliotekose, o naktimis — smuklėse arba guli ant išsinuomotos kanapos, girdi, kaip už langų gyvena pasaulis ir Žmonės, ir žino, kad yra nuo jų atsiskyręs, bet

21

nesižudo, nes tikėjimo likutis jam sako, jog turi širdimi iki galo patirti šią kančią, šią baisią kančią ir jog mirti turi nuo šios kan-čios. Aš dažnai apie jį galvoju, jis nepalengvino mano gyvenimo, jis nesugebėjo manyje palaikyti ir paskatinti stiprybės ir džiaugs-mo, o ne, atvirkščiai! Bet aš esu ne jis, ir aš gyvenu ne jo gyve-nimą, o savo, mažą ir miesčionišką, bet garantuotą ir pilną pa-reigų. Ir mes prisimename jį ramiai ir draugiškai, aš ir mano teta, kuri apie jį galėtų daug daugiau pasakyti, negu aš, bet tai liks paslėpta jos geroje širdyje.

Dėl Halerio užrašų, šių keistų, iš dalies liguistų, iš dalies gražių ir giliaminčių fantazijų, tai turiu pasakyti, kad šiais la-pais, jei jie būtų atsitiktinai pakliuvę į mano rankas ir jei nebū-čiau pažinojęs jų autoriaus, būčiau, žinoma, pasipiktinęs ir. juos išmetęs. Bet dėl savo pažinties su Haleriu galiu juos iš dalies suprasti, net pateisinti. Aš nebūčiau ryžęsis jų atskleisti kitiems, jei čia būčiau matęs vien patologines kažkokio vienišo, nelai-mingo psichinio ligonio fantazijas. Bet jose aš įžvelgiu kažką daugiau, epochos dokumentą, nes Halerio sielos liga — šiandien aš tai žinau — ne kažkokio pavienio žmogaus kaprizas, bet pačios epochos liga, tos generacijos, kuriai priklauso Haleris, neurozė, kuria, rodos, serga anaiptol ne silpni ir menkaverčiai individai, o kaip tik stiprūs, protingiausi, gabiausi.

Šie užrašai — nesvarbu, kiek jie pagrįsti realiais įvykiais,— yra mėginimas įveikti didžiulę epochos ligą, ne išsilenkiant jos ir ją pagražinant, bet bandant pačią tą ligą paversti vaizdavimo objektu. Jie reiškia, tikrąja šio žodžio prasme, žengimą per pra-garą, čia baimingą, čia drąsų žengimą per aptemusių sielų pa-saulio chaosą, žingsniuojant su viltimi pereiti pragarą, pasiga-lynėti su chaosu, iki galo iškentėti blogį.

Raktą šiam supratimui man davė viena Halerio pastaba. Kartą po mūsų pokalbio apie vadinamuosius viduramžių žiau-rumus jis man pasakė:

— Iš tiesų tai jokie žiaurumai. Viduramžių žmogus pasi-bjaurėtų visu mūsų šiandieninio gyvenimo būdu, kuris jam atrodytų ne vien tik žiaurus, o pasibaisėtinas ir barbariškas! Kiekviena epocha, kiekviena kultūra, kiekvienas paprotys ir tradicija turi savo būdą, turi jai tinkantį švelnumą ir griežtumą, grožį ir žiaurumą, tam tikras kančias laiko natūraliu dalyku,

22

kantriai pakelia tam tikras blogybes. Tikra kančia, pragaru žmogaus gyvenimas virsta tik tuomet, kai susikerta dvi epochos, dvi kultūros ir religijos. Jei antikos žmogus būtų turėjęs gyven-ti" viduramžiais, jis, vargšas, būtų užtroškęs, lygiai taip pat užtrokštų laukinis žmogus mūsų civilizacijoje. Bet būna epo-chų, kai visa karta taip pakliūna tarp dviejų epochų, tarp dviejų gyvenimo būdų, kad praranda visokį natūralumą visokius pa-pročius, visokį saugumą ir nekaltumą. Žinoma, ne kiekvienas vienodai stipriai tai jaučia. Toks žmogus, kaip Nyčė, mūsų die-nų bėdą iškentėjo daugiau kaip viena karta anksčiau, negu ki-ti,— tai, ką jis, vienišas ir niekieno nesuprastas, patyrė, šiandien kenčia tūkstančiai.

Skaitydamas tuos užrašus, aš dažnai prisimindavau šiuos žodžius. Haleris yra iš tų, kurie atsidūrė tarp dviejų epochų, kurie nebuvo saugūs ir prarado nekaltumą, jis iš tų, kurių likimas — ypač stipriai patirti visą žmogaus gyvenimo abejo-tinumą kaip asmeninę kančią ir pragarą.

Čia, man atrodo, ir yra ta prasmė, kurią mums turi jo užra-šai, ir todėl ryžausi juos paskelbti. O apskritai aš nenoriu nei jų ginti, nei jų smerkti, tegu kiekvienas skaitytojas padaro taip, kaip jam liepia sąžinė!

23

HARIO HALERIO UŽRAŠAI

Tik bepročiams

Diena praėjo, kaip apskritai praeina dienos; aš ją prastū-miau, švelniai nustūmiau į nebūtį savo primityviu ir droviu gyvenimo menu; keletą valandų dirbau, rausiausi senose kny-gose, dvi valandas kenčiau skausmus, kokius apskritai kenčia senyvi žmonės, išgėriau miltelių ir apsidžiaugiau, kad apgavau skausmą, pagulėjau karštoje vonioje, traukdamas į save malo-nią šilumą, tris kartus gavau paštą, peržiūrėjau visus tuos man nereikalingus laiškus ir spaudinių banderoles, padariau kvė-pavimo pratimus, o mąstymo pratimus šiandien praleidau iš tingumo, valandą buvau išėjęs pasivaikščioti ir danguje mačiau nupieštą gražų, švelnų, nuostabų plunksninių debesų raštą. Tai buvo labai žavu, kaip ir senų knygų skaitymas, kaip gulėjimas šiltoje vonioje, bet, apskritai paėmus, tai buvo visai ne puiki, ne spindinti laimės ir džiaugsmo diena, o būtent viena tų dienų," kurios man jau seniai normalios ir įprastos: saikingai malonios, visiškai pakenčiamos, pusėtinos, abejingos senyvo, nepatenkinto pono dienos: be ypatingų skausmų, be ypatingų rūpesčių, be tikro sielvarto, be nevilties, tai dienos, kuriomis net klausimas, ar ne metas pasekti Adalberto Štifterio pavyz-džiu ir besiskutant mirtinai įsipjauti, apsvarstomas dalykiškai, ramiai, be jaudinimosi ir baimės.

Kas yra matęs kitokių dienų, nelemtų, su podagros prie-puoliais arba baisiu galvos skausmu, įsimetusiu už akių obuo-lių ir savo velniškais burtais paverčiančiu kančia kiekvieną veiklą, kuriai reikalingos rega ir klausa, arba tos dvasinės mir-ties dienos, tos bjaurios vidinės tuštumos- ir nevilties dienos, kai vidur nuniokotos ir akcinių bendrovių iščiulptos žemės žmonių pasaulis ir vadinamoji kultūra savo melagingu ir pigiu

24

mugių blizgesiu verčia mus vemti kiekviename žingsnyje, kau-piasi ir pasiekia nepakenčiamą laipsnį mūsų pačių sergančioje sieloje,— kas yra matęs tų pragariškų dienų, tas labai paten-kintas tokiomis paprastomis, pusėtinomis dienomis, kaip ši die-na, jis dėkingas sėdi prie šiltos krosnies, skaitydamas rytinį laikraštį, dėkingai konstatuoja, kad šiandien vėl nekilo jokio karo, neįvesta nauja diktatūra, neišaiškinta jokios ypatingai ryškios kiaulystės politikoje ir ekonomikoje, savo surūdijusios lyros stygas jis suderina santūriai, saikingai džiugiai, kone linksmai padėkos psalmei, kuria įvaro nuobodulį savo tyliam, švelniam, šiek tiek bromu apkvaitintam pusėtinam pasitenki-nimo dievui, ir tvankiame šio patenkinto nuobodulio, šio labai dėkingo neskausmingumo ore abu jie, Gusčiai linksintis pusėtinas dievas ir žilstelėjęs, tylią psalmę giedantis pusėtinas žmogus, atrodo panašūs vienas į kitą tarsi dvyniai.

Puikus dalykas — pasitenkinimas,- neskausmingumas, šios pakenčiamos, romios dienos, kai nei skausmas, nei džiaugsmas nedrįsta suklykti, kai viskas vien šnabždasi ir sėlina ant pirštų galų. Bet man, deja, taip atsitinka, kad aš visiškai nepakenčiu kaip tik šio pasitenkinimo, kad neilgai trukus jis man pasidaro bjauriai nepakenčiamas ir koktus, ir aš nusiminęs turiu bėgti į kitų temperatūrų juostas, geriausiu atveju džiaugsmų keliu, o blogiausiu — skausmų keliu. Tereikia man valandėlę pabūti be džiaugsmo ir be skausmo ir pakvėpuoti drungnu, nuobodžiu vadinamųjų gerų dienų pakenčiamumu, ir mano vaikiška siela taip prisipildo begalinės gėlos, jog aš sviedžiu surūdijusią dėkingumo lyrą mieguistam pasitenkinimo dievui į patenkintą veidą, ir manyje degantis tikrai pragariškas skausmas man mielesnis, negu ši sveika kambario temperatūra. Tuomet manyje suliepsnoja klaikus noras stiprių jausmų, sensacijų, įtūžis ant šio nusistovėjusio, banalaus, normuoto ir sterilizuoto gyvenimo ir pašėlęs troškimas ką nors sudaužyti į šipulius,— sakysim, kokią universalinę parduotuvę, katedrą ar patį save,— iškrėsti kokią nutrūktgalvišką kvailystę, nuplėšti perukus nuo kokių nors garbinamų stabų, parūpinti geidžiamus bilietus iki Hamburgo kokiems nors maištingiems mokinukams, suvedžio-ti mergaitę ar nusukti sprandą keliems miesčioniško gyvenimo būdo atstovams. Juk kaip tik tai aš kuo nuoširdžiausiai niekinau ir keikiau — šį pasitenkinimą, šią sveikatą, jaukumą, šį išpuo-

25

selėtą miesčionio optimizmą, šį trąšų, tarpų pusėtinumo, nor-malumo, vidutinybės ugdymą.

Štai tokios nuotaikos apimtas, slenkant sutemoms, užbai-giau šią pakenčiamą eilinę dieną. Užbaigiau ją ne taip', kaip priderėtų ir būtų naudinga liguistam žmogui: nesusivįliojau paklota lova, į kurią tarsi jaukas mane traukė šildomoji pūslė, bet, nepatenkintas ir pasišlykštėjęs savo nedideliu dienos darbu, paniuręs apsiaviau batus, apsivilkau paltą ir per sutemas ir rūką patraukiau į miestą — išgerti „Plieno šalmo" viešbutyje tai; ką geriantys vyrai pagal seną paprotį vadina „stikleliu vyno".

Taigi iš savo mansardos ėmiau leistis laiptais, šiais sunkiai užkopiamais svetimais laiptais, šiais perdėm "miesčioniškais, iš-blizgintais, svariais laiptais itin padoraus trijų butų nuomojamo-jo namo, kurio palėpėje buvo mano būstas. Nežinau, kodėl taip atsitinka, bet aš, benamis Stepių Vilkas ir vienišas miesčioniško pasaulio priešas, visada gyvenu tikruose miesčioniškuose na-muose, tai mano sena silpnybė. Aš gyvenu ne rūmuose ir ne proletarų namuose, bet kaip tyčia vis šiuose labai padoriuose, labai nuobodžiuose, nepriekaištingai laikomuose miesčioniš-kuose lizduose, kur truputį kvepia terpentinu ir muilu ir kur išsigąsti, jei. kada garsiai trinkteli laukujėmis durimis arba įeini purvinais batais. Aš mėgstu šią atmosferą, be abejo, nuo vaikystės, ir mano slaptas ilgėjimasis kažko nelyginant tėvynės kaskart beviltiškai mane veda šiais senais kvailais keliais. Bet man patinka kontrastas tarp mano gyvenimo, tarp -mano vie-nišo, rūstaus, užguito, perdėm netvarkingo gyvenimo ir šios šeimyniškos, miesčioniškos aplinkos. Man patinka ant laiptų įtraukti į krūtinę šio tylos, tvarkos, švaros, padorumo ir romu-mo kvapo, kuris, kad ir kaip neapkenčiu miesčionių/ visada mane kažkaip jaudina, ir man patinka peržengti savo kambario slenkstį, kur visa tai pasibaigia, kur tarp knygų šūsnių mėtosi cigar4 nuorūkos ir stovi vyno buteliai, kur viskas netvarkinga, nejauku, apleista ir kur, viskas — knygos, rankraščiai, mintys — y paženklinta ir prisigėrę vienišųjų bėdų, žmogaus būties problematikos, troškimo iš naujo įprasminti žmonių gyvenimą, pasidariusį beprasmišką.

Ir štai aš praėjau pro araukariją. Kaip tik antrajame šio namo aukšte laiptai sukasi pro nedidelę aikštelę priešais vieną butą, kuris, be abejonės, yra dar nepriekaištingesnis, švares-

26

nis ir labiau iššveistas, negu visi kiti, nes ši nedidelė aikštelė spindi antžmogiška priežiūra, tai — mažytė šviečianti tvarkos šventovė. Ant parketo grindų, kuriomis bijai žengti, stovi ten du dailūs suoleliai, o ant kiekvieno suolelio — po didelį gėlių puodą, viename auga azalija, kitame — gan graži araukarija, sveikas, tiesus, be galo tobulas medelis, ir kiekvienas spygliu-kas, kiekviena šakelė spindi šviežiai nuplauti. Kartkartėmis, kai žinau, jog niekas manęs nemato, aš naudojuosi šia vieta tarsi šventykla, sėduosi ant pakopos virš araukarijos, truputį pasilsiu, susineriu pirštus ir pagarbiai žvelgiu žemyn į šį tvarkos sodelį, kurio jaudinantis vaizdas ir juokingas vienišumas kažkaip graudina man širdį. Už šios aikštelės, tarsi šventajame araukarijos šešėlyje, aš įsivaizduoju butą, pilną spindinčio rau-donmedžio, gyvenimą, trykštantį padorumu ir sveikata; čia žmo-nės anksti keliasi, atlieka savo pareigas, santūriai linksminasi šeimos šventėse, sekmadieniais eina į bažnyčią ir anksti gula. Dėdamasis žvalus, skubėjau drėgnu -skersgatvių asfaltu, ašarojančios, blandžios žibintų šviesos žvelgė pro vėsią, rūškaną dulksną ir siurbė blausius atspindžius iš šlapios žemės. Prisiminiau pamirštus jaunystės metus — kaip tuomet mėgau tokius tamsius, rūškanus vėlaus rudens ir žiemos vakarus, kaip godžiai ir svaigiai tuomet sugerdavau vienišumo ir melancho-lijos nuotaikas, kai iki pusiaunakčių per lietų ir audrą klaidžio-davau, susisiautęs paltą, po priešišką, belapę gamtą, vienišas jau ir tuomet, bet kupinas didelės laimės ir sklidinas eilių, ku-rias vėliau užrašydavau prie žvakės, sėdėdamas ant lovos krašto savo kambarėlyje! Ką gi, tai praėjo, ši taurė buvo- išgerta, ir daugiau niekas man jos nebepripylė. Ar buvo šito gaila? Man šito nebuvo gaila. Man nieko nebuvo gaila, kas praėjo. Gaila buvo dabarties ir šios dienos, visų tų nesuskaičiuojamų valandų ir dienų, kurias praradau, kurias tik iškentėjau, kurios man neatnešė nei dovanų, nei sukrėtimų. Bet, ačiū Dievui, būdavo ir išimčių, būdavo kai kada, tiesa, retai, ir kitokių valandų, jos atnešdavo sukrėtimų, atnešdavo dovanų, pralauždavo sienas ir grąžindavo mane, paklydėlį, prie gyvos pasaulio širdies. Nuliūdęs ir vis dėlto didžiai susijaudinęs stengiausi prisiminti paskutinį tokį išgyvenimą. Tai atsitiko viename koncerte, buvo atliekama puiki senoviška muzika, ir tarp dviejų! piano taktų, pagrotų medinių pučiamųjų, man staiga vėl atsivėrė

27

durys į aną pasaulį, aš perskridau dangų ir pamačiau dirbantį Dievą, kenčiau palaimingus skausmus ir nuo nieko daugiau pasaulyje nesigyniau, nieko daugiau pasaulyje nebijojau, su viskuo sutikau, viskam atidaviau širdį. Tai truko neilgai, gal kokį ketvirtį valandos, bet tą pačią naktį sugrįžo sapne ir nuo tol kartkartėmis paslapčia sublyksėdavo per visas tas tuščias dienas, kartais aš tai ryškiai matydavau keletą minučių tarsi auksinį dievišką pėdsaką, einantį per mano gyvenimą: jis be-veik visada apdrabstytas purvu ir apneštas dulkėmis, bet vėl sutviska auksinėmis kibirkštimis, ir tuomet atrodo, kad jo nie-kada daugiau nebepamesi, o jis vis dėlto vėl greitai pranyksta. Kartą naktį, negalėdamas užmigti, aš staiga prakalbau eilėm, perdaug gražiom ir keistom eilėm, kad dingtelėtų mintis jas užrašyti, o rytą aš jų visai neatsiminiau, bet jos vis dėlto ma-nyje tūnojo tarsi sunkus riešutas sename, suaižėjusiame kevale. Kitą kartą tai užeidavo beskaitant kokį poetą, begalvojant apie kokią Dekarto, Paskalio mintį, o kitą kartą tai vėl suspindėdavo ir auksine gija vesdavo tolyn į padebesius, kai būdavau pas mylimąją. Ak, sunku rasti šį dievišką pėdsaką tokiame gyvenime, kurį mes gyvename, tokioje patenkintoje, tokioje miesčioniškoje, tokioje pilkoje epochoje, matant šią architektūrą, šiuos verslus, šią politiką, šiuos žmones! Ir kaip aš nebūsiu Stepių Vilkas ir pasigailėtinas atsiskyrėlis šiame pasaulyje, kurio tikslams nepritariu, kurio jokie džiaugsmai
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

Gen. time: 0.0714

© xneox.com