Kovos klubas
Chuck Palahniuk
Skiriu Carol Meader, kuri pakenčia mano netikusį elgesį
Nepaisant visų tų siaubingų dalykų, kurie, kaip žinoma, nutinka, už meilę ir paramą norėčiau pa-dėkoti šiems žmonėms:
Ina Gebert
Geoff Pleat
Mike Keefe
Michael Vern Smith
Suzie Vitello
Tom Spanbauer
Gerald Howard
Edward Hibbert
Gordon Growden
Dennis Stovall
Linni Stovall
Ken Foster
Monica Drake
Fred Palahniuk
I
Taileris parūpina man padavėjo darbą, o paskui Taileris įgrūda pistoletą man į burną ir sako:
– Pirmas žingsnis į amžinąjį gyvenimą - tu turi mirti.
Tačiau labai ilgai mudu su Taileriu buvom geriausi draugai. Žmonės visada klausinėja, ar aš numaniau, kas per vienas tas Taileris Durdenas.
Prispaudęs pistoleto vamzdį man prie gomurio, Taileris sako:
- Iš tikrųjų mes nemirsim.
Li ežu viu jaučiu duslintuvo skyles , kurias iš gręžėm pist o leto va mzdyje. Šūvio garsą iš esmės sukelia besiple-čiančios du jos, ir, kulkai lekiant labai greitai, pasigirs ta silpnas dunks telėjimas. Kad pagamintum duslintuvą, tereikia prigręžti sky lių pis toleto vamz dyje – daug sky lių. Pro jas dujos pr asiskverbia iš or ėn ir sulaiko kulką, kad ši lėktų mažesniu nei garso greičiu.
Jei ne taip išgręši skyles, pistoletu susisprogdinsi ranką.
- Iš tikrųjų tai nėra mirtis, - sako Taileris. - Mes tapsim legenda. Mes niekada nepasensim.
Liežuviu stumteliu vamzdį skruosto link ir sakau: Taileri, tu svaičioji apie vampyrus.
Pastato, ant kurio mes stovim, už dešimties minučių jau nebebus. Tereikia paimti 98 pro-centų dujinės azoto rūgšties koncentrato ir sumaišyti su triskart didesniu kiekiu sieros rūgš-ties. Tam reikalingas indas su ledais. Tada lašas po lašo pipete lašinti gliceriną. Gausi nitrog-liceriną.
Aš tai žinau, nes Taileris tai žino.
Tada sumaišai nitrogliceriną su pjuvenom ir gauni kuo puikiausią plastiko bombą. Dauge-lis maišo nitrogliceriną su vata ir vietoj sulfato įberia Epsomo druskos. Taip irgi galima. Kai kas naudoja parafiną, sumaišytą su nitroglicerinu. Su parafinu man niekada nieko doro neišei-davo.
Taigi mudu su Taileriu stovim ant Parkerio Moriso pastato stogo, pistoletas įkištas man į burną, ir staiga išgirstam dūžtant stiklą. Pažvelgiam žemyn nuo stogo atbrailos. Diena debe-suota, net šitaip aukštai. Tai aukščiausias pasaulyje pastatas, ir tokiame aukštyje vėjas visada atšiaurus. Tokiame aukštyje labai tylu – pasijunti lyg viena tų beždžionių, išsiųstų į kosmosą. Dirbi savo menką darbelį, kurio esi išmokytas.
Nulenki svirtį.
Paspaudi mygtuką.
Ničnieko apie tai neišmanai, o paskui miršti, ir baigta.
Šimto devyniasdešimt vieno aukšto aukštyje tu žvelgi nuo atbrailos žemyn, o gatvė apačio-je marguoja lyg pūkuotas kilimas žmonių, stovinčių ir žiūrinčių į viršų. Dūžta tiesiai po mu-mis esančio kambario langas. Kartu su sprogstančiu langu išlekia pastato šonas, paskui švys-teli spinta byloms sudėti, dydžio sulig juodu šaldytuvu, – tiesiog po mumis nuo stataus pasta-to fasado šešių stalčių spinta sminga žemyn, sminga lėtai sukdamasi, sminga vis mažėdama, sminga tirpdama minios spūstyje.
Viename iš šimto devyniasdešimties aukštų po mumis kosmoso beždžionės iš Destrukcijos projekto Išdaigų komiteto siautėja naikindamos menkiausią istorijos skiautę.
Senas posakis: visuomet nužudai tą, kurį myli, – savaime suprantama, tiesa, jei skaitytum ir iš kito galo.
Kai pistoletas sugrūstas tau į burną, o pistoleto vamzdis tarp dantų, gali ištart tik balsius.
Mums belieka dešimt minučių.
Sprogsta dar vienas pastato langas, ir stiklas pažyra į šalis lyg švytinčių balandžių būrys, o tada šmėsteli Išdaigų komiteto išstumtas tamsus medinis stalas – colis po colio lenda iš pasta-to, svyra, slysta ir apsiverčia virsdamas stebuklingu skraidančiu daiktu, pranykstančiu minio-je.
Po devynių minučių Parkerio Moriso pastato čia nebebus. Pakanka gana dideliu kiekiu sprogstamosios želė ištepti pamatų sijas, ir gali nuverst bet kurį pastatą pasaulyje. Tik reikia gerai padaužyt, kad priliptų, ir prislėgt smėlio maišais, kad sprogtų sijos, o ne mašinų stovėji-mo aikštelė aplink koloną.
Šių praktinių dalykų neperskaitysi kokioj nors istorijos knygoj.
Trys būdai pasigaminti napalmą. Pirmas: sumaišyti vienodą kiekį benzino ir šaldytų apelsi-nų sulčių koncentrato. Antras: sumaišyti vienodą kiekį benzino ir dietinės kokakolos. Trečias, benzine tirpinti trupintas kačių išmatas, iki mišinys sutirštės.
Paklauskit manęs, kaip pasigaminti nervus paralyžiuojančių dujų. Na, ir tas visas beprotiš-kas bombas mašinoms sprogdinti.
Devynios minutės.
Parkerio Moriso pastatas grius, visi šimtas ir devyniasdešimt vienas aukštas, lėtai, lyg miš-ke virstų medis. Mediena. Galima nuverst viską. Keista pamanius, kad vieta, kur stovim, virs menkučiu taškeliu danguje.
Mudu su Taileriu prie stogo atbrailos, pistoletas man burnoj, ir aš svarstau, ar tas pistoletas legalus.
Vis dėlto mes visai atitrūkstam nuo šitų Tailerio žudynių ir savižudybės stebėdami, kaip dar viena spinta lekia iš pastato: stalčiai skrieja oru, šūsnis balto popieriaus pasigauna vėjo sūkurys ir nubloškia žemyn.
Aštuonios minutės.
O tada dūmai – dūmai pradeda veržtis pro išdužusius langus. Naikintojų komanda padegs svarbiausius sprogmenis maždaug po aštuonių minučių. Svarbiausi sprogmenys išvers pama-tus, pamatų sijos subyrės, ir Parkerio Moriso pastato nuotraukų serijos mirguliuos visose isto-rijos knygose.
Penkių nuotraukų chronologinė serija. Štai čia pastatas stovi. Antroje nuotraukoje pastatas pakrypęs aštuoniasdešimties laipsnių kampu. Tada septyniasdešimties laipsnių kampas. Ket-virtoj nuotraukoj pastatas pakrypęs keturiasdešimt penkių laipsnių kampu: jo griaučiai neiš-laiko ir korpusas linksta. Paskutinis kadras: visas korpusas, šimtas devyniasdešimt vienas aukštas griūna ant nacionalinio muziejaus – ant tikrojo Tailerio taikinio.
– Tai mūsų pasaulis, dabar tai mūsų pasaulis, – sako Taileris, – mat visi senojo pasaulio žmonės jau išmirę.
Jei būčiau žinojęs, kad viskas taip pasisuks, šią akimirką jausčiausi kur kas laimingesnis miręs ir Danguje.
Septynios minutės.
Ant Parkerio Moriso pastato stogo su Tailerio pistoletu burnoje. Kai stalai, spintos ir kom-piuteriai lyg meteorai skrieja žemyn į apsupusią pastatą minią, dūmai kamuoliais virsta pro išdaužytus langus trijų kvartalų atstumu, o naikintojų komanda žvilgčioja į laikrodį, aš žinau viską: pistoletas, anarchija, sprogimas – juk visa tai dėl Marlos Singer.
Šešios minutės.
Tarsi koks trikampis. Aš noriu Tailerio. Taileris nori Marlos. Marla nori manęs.
Aš nenoriu Marlos, o Taileris nenori, kad painiočiausi po kojom – jau nebenori. Tai neturi nieko bendra su meile, kai ką nors jauti kitam žmogui. Tai susiję su nuosavybe, kai tau kas nors priklauso.
Be Marlos Taileris nieko neturėtų.
Penkios minutės.
Gal mes tapsim legenda, o gal ir ne. Ne, sakau, palauk palauk.
Kurgi būtų Jėzus, jei niekas nebūtų parašęs evangelijų?
Keturios minutės.
Stumteliu pistoleto vamzdį į skruostą ir sakau: tu nori būti legenda, Taileri, žmogau, aš pa-darysiu tave legenda. Buvau čia nuo pat pradžių.
Prisimenu viską.
Trys minutės.
2
Didžiulės Bobo rankos laiko mane apglėbusios, ir aš suspaustas tamsoje tarp naujų prakaitu srūvančių ir karančių Bobo krūtų, didžiulių, tokių didžiulių, kaip kad įsivaizduojam, koks di-dis yra Dievas. Vaikštinėdami po sausakimšą bažnyčios salę, susitinkam kas vakarą: čia Ar-tas, čia Polas, o čia Bobas; platūs Bobo pečiai man primena horizontą. Stori šviesūs Bobo plaukai sutepti kremu, tarytum persikrikštijusiu į putas, – tokie stori ir šviesūs, o skyrimas toks tiesus.
Apsivijęs mane rankomis, Bobas delnu glaudžia mano galvą sau prie naujų krūtų, išdygu-sių jam ant statinės pavidalo krūtinės.
– Viskas bus gerai, – sako Bobas. – Išsiverk.
Nuo kelių iki pat viršugalvio jaučiu, kaip Bobo viduje vykstant cheminėms reakcijoms de-ginamas maistas ir skaidomas deguonis.
– Gal jie gana anksti nustatė ligą, – sako Bobas. – Gal tai tik seminoma. Sergant seminoma beveik šimtas procentų ligonių išgyvena.
Vienu giliu įkvėpimu Bobo pečiai išsipučia, tada lėtai leidžiasi su kiekvienu nervingu krūpčiojimu. Kyla. Leidžiasi leidžiasi leidžiasi.
Ateinu čia kiekvieną savaitę jau dveji metai. Kiekvieną savaitę Bobas mane apkabina, ir aš verkiu.
– Išsiverk, – sako Bobas, įkvepia oro ir sukūkčioja: kūkt kūkt. – Nagi, išsiverk.
Didžiulis drėgnas veidas nusileidžia man ant pakaušio, ir aš paskęstu jo glėbyje. Tada ir pravirkstu. Verksmas netrunka ateiti slogioje tamsoje, kai esi uždarytas kieno nors viduj, kai pamatai, kad viskas, ką galėtum pasiekti, vis tiek nueis niekais.
Viskas, kuo kada nors didžiavaisi, bus išmesta lauk.
O aš skęstu Bobo glėby.
Pirmą kartą beveik per visą savaitę tai būsena, panašiausia į miegą.
Taip aš sutikau Marlą Singer.
Bobas verkia, nes prieš šešis mėnesius jam pašalino sėklides. Paskui – hormonų terapija. Bobas turi krūtis, nes jo testosterono kiekis per didelis. Padidėjus testosterono kiekiui, orga-nizmas pradeda gaminti estrogeną, kad atsistatytų hormonų pusiausvyra.
Tokiom akimirkom ir aš pravirkstu, nes būtent tada tavo gyvenimas virsta nieku, kokiu dar nieku – visiška užmarštim.
Per daug es trogeno, ir tau k aip kokiai kalei išdygsta krūtys.
Verkti lengva, kai suvoki, kad kiekvienas, kurį myli, tave atstums arba mirs. Laikui išrikia-vus visus ilga eile, kiekvieno galimybė išgyventi lygi nuliui.
Bobas mane myli, nes mano, kad man irgi pašalintos sėklidės.
Aplink mus Šventosios Trejybės bažnyčios salėj su languotomis sofomis iš padėvėtų baldų parduotuvės – kokia dvidešimt vyrų ir tik viena moteris – visi sukibę į poras, dauguma ver-kia. Kai kurios poros pasvirusios į priekį, suglaudusios galvas – ausį prie ausies, tarytum im-tynininkai. Vyras vienintelei moteriai užkrauna alkūnes ant pečių, suima jai galvą delnais ir raudodamas įsikniaubia jai į kaklą. Moteris nusuka veidą į šoną, ranka išsitraukia cigaretę.
Dirsčioju iš po Didžiojo Bobo pažasties.
– Visą gyvenimą, – verkia Bobas, – pats nežinau, kodėl apskritai kuo nors užsiimu.
Vienintelė moteris čia, sėklidžių vėžiu sergančiųjų psichologinės pagalbos grupėje „Išlikę vyrais drauge“, – šita moteris rūko cigaretę slegiama nepažįstamojo, ir jos akys susitinka su manosiomis.
Apsimetėlė.
Apsimetėlė.
Apsimetėlė.
Trumpi pasišiaušę juodi plaukai, didžiulės akys, kokios būna japonų animaciniuose fil-muose, liesa kaip nugriebtas pienas, pageltusiu lyg išrūgos veidu, tapetą primenančia suknele tamsiomis rožėmis – šita moteris buvo apsilankiusi ir mano džiovininkų grupėje penktadienio vakare. Ji sėdėjo ir prie mano melanomos pokalbių stalo trečiadienio vakare. Pirmadienio va-kare ji dalyvavo mano „Tvirto tikėjimo“ leukemija sergančiųjų pašnekesiuose. Jos skyrimas per galvos vidurį – laužyta baltos odos žaibo linija.
Kai ieškai psichologinės pagalbos grupių, aptinki, kad jos visos turi nekonkrečius drąsi-namus pavadinimus. Mano ketvirtadienio vakaro kraujo parazitų psichologinės pagalbos gru-pė vadinasi „Laisvas ir švarus“.
Smegenų parazitų grupė, kurioje lankausi, vadinasi „Viršuje ir anapus“.
Ir sekmadienio popietę, pas „Išlikusius vyrais drauge“ Švenčiausios Trejybės bažnyčios sa-lėje, šita moteris vėl čia.
Blogiausia, kad negaliu verkti jai žiūrint.
Tai turėtų būt mėgstamiausia mano dalis, kai mane laiko apglėbęs Didysis Bobas ir mes kartu beviltiškai raudam. Mes visi be paliovos sunkiai dirbam. Tai vienintelė vieta, kur aš iš tikrųjų atsipalaiduoju ir kapituliuoju.
Tai mano atostogos.
Į pirmą psichologinės pagalbos grupę nuėjau prieš dvejus metus, prieš tai dar kartą apsilankęs pas gydytoją dėl nemigos.
Tris savaites negalėjau užmigti. Trys savaitės be miego – ir visi tavo pojūčiai palieka kūną. Mano gydytojas pasakė:
– Nemiga – kur kas didesnio negalavimo simptomas. Išsiaiškinkit, kur šuo pakastas. Įsi-klausykit į savo kūną.
O aš troškau užmigti, ir tiek. Troškau mažyčių žydrų amitalio sodos kapsulių po 200 milig-ramų. Troškau raudonai baltų tuinalio kulkos formos kapsulių ar lūpdažių raudonio sekona-lio.
Gydytojas man pasiūlė kramtyti valerijono šaknis ir daugiau judėti. Esą tai galiausiai padės man užmigti.
Pažvelgęs į sudaužytą, persirpusį vaisių, kuriuo virto mano veidas, galėjai pamanyti, kad aš jau nebegyvas.
Mano gydytojas pasakė, jei aš norįs žinoti, kas yra tikras skausmas, turėčiau užsukti į Pir-mosios komunijos bažnyčią antradienio vakare. Susipažinti su smegenų parazitais. Susipažin-
ti su progresuojančiomis kaulų ligomis. Organiniais smegenų sutrikimais. Pasidomėti besistu-miančiais į priekį vėžio pacientais.
Aš ir nuėjau.
Pirmoje grupėje, į kurią nuėjau, visi prisistatė: čia Alisa, čia Brenda, čia Doveris. Kiekvie-nas šypsojosi su į smilkinį įremtu nematomu pistoletu.
Aš niekada nesakau savo tikrojo vardo psichologinės pagalbos grupėse.
Susitraukęs moters, vardu Chlojė, skeletas graudulį keliančiu tuščiu nukarusiu kelnių užpa-kaliu. Chlojė man pasakoja, kad blogiausia turint smegenų parazitų yra tai, kad niekas nenori su tavim mylėtis. Štai stovi ji: taip arti mirties, kad gyvybės draudimas jai jau išmokėjo sep-tyniasdešimt penkis tūkstančius žalių, o Chlojė nori tik vieno – sugulti su kuo nors paskutinį kartą. Jokio intymumo – tik seksas.
Ką gali pasakyt vaikinas? Turiu galvoj, ką čia bepasakysi.
Lėta Chlojės mirtis prasidėjo menkučiu nuovargiu, o dabar Chlojei pernelyg viskas atsibo-dę, kad ji gultųsi į ligoninę gydytis. Pornografiniai filmai – namie, savo bute, ji turinti por-nografinių filmų.
Chlojė man pasakojo, kad per prancūzų revoliuciją kalėjime sėdėjusios moterys – grafie-nės, baronienės, markizės, kas tik nori, – dulkindavosi su pirmu pasitaikiusiu vyru, kuris tik ant jų užlipdavo. Chlojė alsavo man į kaklą. Ant jų užlipdavo. Ji atsimokėsianti – ar aš tai ži-nau? Dulkinantis laikas bėga greičiau.
La petite mort, kaip prancūzai tai vadindavę.
Chlojė turinti pornografinių filmų, jei tai mane domina. Amilo nitrato. Lubrikantų.
Anksčiau tokiu atveju man jau seniai būtų įvykusi erekcija. Vis dėlto mūsų Chlojė – gelto-name vaške išmirkytas skeletas.
Kai Chlojė šitaip atrodo, aš esu niekas. Kur kas mažiau nei niekas. Vis dėlto Chlojės petys baksteli manąjį, kai mes visi sėdim ratu ant pūkuoto kilimo. Užsimerkiam. Šiandien Chlojės eilė vadovauti meditacijai, ir ji mus nusiveda į ramybės sodą. Chlojė lydi mus į kalvą, į rū-mus su septyneriomis durimis. Rūmuose septynerios durys: žalios durys, geltonos durys, oranžinės durys, ir Chlojė mums padeda atidaryti kiekvienas jų: mėlynas duris, raudonas du-ris, baltas duris, ir pažiūrėti, kas už jų.
Užsimerkę mes įsivaizdavom, kad mūsų skausmas – tai baltos gydomos šviesos kamuolys, skriejantis mums apie kojas, kylantis prie kelių, juosmens, krūtinės. Mūsų čakros atsiveria. Širdies čakra. Galvos čakra. Chlojė nusivedė mus į olas, kur susitikom savo gyvūnus globė-jus. Manasis buvo pingvinas.
Olos dugną dengė ledas, ir pingvinas man pasakė: „Čiuožk“. Be jokių pastangų mes čiuo-žėm tuneliais ir galerijomis.
O tada atėjo laikas apsikabinti.
Atsimerkti.
„Tai gydomasis fizinis kontaktas“, – sakė Chlojė. Mes visi turim pasirinkti partnerį. Chlojė apsivijo rankomis man apie kaklą ir pravirko. Verkdama ji sakė turinti gundančių apatinių na-muose. Chlojė turinti aliejaus ir antrankius, ir verkte verkė, o aš stebėjau, kaip ilgoji mano laikrodžio rodyklė apsisuka vienuolika kartų.
Taigi pirmojoj psichologinės pagalbos grupėj prieš dvejus metus aš neapsiverkiau. Neapsi-verkiau nei antrojoj, nei trečiojoj. Neapsiverkiau nei kraujo parazitų, žarnyno vėžio, nei orga-ninės silpnaprotystės grupėse.
Taip jau būna, kai kankina nemiga. Kaip blyšku viskas atrodo – tik kopijų kopijos kopija. Nemiga atriboja: tu negali nieko paliesti, ir tavęs paliesti niekas negali.
O paskui atsirado Bobas. Kai pirmąkart nuėjau į sėklidžių vėžio grupę, Bobas, tas didysis briedis, didysis duonkepalis, užgriuvo ant manęs „Išlikę vyrais drauge“ grupėje ir pravirko. Kai atėjo laikas apsikabinti, Didysis briedis atrisnojo tiesiai per kambarį: jo rankos tabalavo pašonėse, pečiai buvo suskliausti. Milžiniškas briedžio pagurklis karojo ant krūtinės, akys jau paplūdę ašaromis. Vilkdamas kojas, suglaustais keliais, nematomais žingsniais Bobas atčiuo-žė salės grindimis ir nusileido ant manęs.
Bobas šleptelėjo ant manęs kaip blynas.
Didžiulės Bobo rankos mane apglėbė.
Didysis Bobas prasitarė mėgdavęs išgert. Linksmosios dienelės su dianaboliu, paskui ste-roidu, kurio duoda lenktynių žirgams, su vistroliu. Nuosava gimnastikos salė – Didysis Bobas turėjo savo gimnastikos salę. Jis buvo vedęs tris kartus. Reklamuodavo prekes per televiziją – ar aš kada nors jį matęs per televiziją? Visą programą, kaip padidinti krūtinės raumenis, iš es-mės sukūrė jis.
Kai nepažįstamieji šitaip atvirauja, aš visai išskystu, – jei suprantat, ką noriu pasakyt.
Bobas nežinojo. Galbūt vienas jo huevos niekada nebuvo nusileidęs, ir jis nutuokė apie ri-zikos veiksnį. Bobas papasakojo man apie pooperacinę hormonų terapiją.
Daugeliui kultūristų, vartojančių dideles testosterono dozes, užauga tai, ką jie vadina kalės papais.
Turėjau paklausti, ką Bobas vadina huevos.
– Huevos, – atsakė Bobas. – Gonados. Riešutėliai. Deimančiukai. Sėklidės. Pautai. Meksi-koje, kur perkami steroidai, juos vadina kiaušiniais.
– Skyrybos skyrybos skyrybos, – pasakė Bobas ir ištraukęs iš kišenės parodė nuotrauką, kur jis, didžiulis ir iš pažiūros nuogas, pozuoja kažkokiose varžybose. – Kvaila šitaip gyventi, – tęsė Bobas, – scenoje tave pripumpuoja ir nuskuta, pasijunti visai sudiržęs: kūno riebalų be-lieka kokie du procentai, nuo diuretikų tampi visiškai nejautrus ir šaltas kaip betonas men-kiausiam prisilietimui, tave akina šviesos, apkurtina garso banga, kai teisėjas liepia: „Ištieskit dešinę koją, įtempkit raumenis ir laikykit“.
„Ištieskit kairiąją ranką, įtempkit raumenis ir laikykit.“
Tai geriau nei tikras gyvenimas.
– Greitu žingsniu, – pasakė Bobas, – prie vėžio. – O tada jis bankrutavo. Užaugino du vai-kus, kurie neatsako į jo skambučius.
Kalės papų gydymas: gydytojas prapjauna audinius po krūtinės raumenimis ir nudrenuoja skystį.
Tik tiek aš ir teprisimenu, nes paskui Bobas mane apglėbdavo, suspausdavo, nuleisdavo galvą ir užklodavo mane. Visas paskęsdavau užmaršty, tamsoje, tyloje ir pilnatvėje, o kai pa-galiau atsiplėšdavau nuo jo minkštos krūtinės, Bobui ant marškinėlių likdavo atsispaudusi drėgna nuo ašarų mano veido kaukė.
Tai nutiko prieš dvejus metus, mano pirmąjį vakarą su „Išlikę vyrais drauge“ grupe.
Nuo tada kone kiekvieną susitikimą Didysis Bobas mane pravirkdydavo.
Daugiau nebesikreipiau į gydytoją. Taip niekada ir nesu kramtęs valerijono šaknies.
Tai buvo laisvė. Netekti bet kokios vilties reiškė laisvę. Kadangi nieko nepasakodavau, žmonės grupėje manydavo, kad man blogiau būt negali. Jie raudodavo dar smarkiau. Aš raudodavau dar smarkiau. Pažvelk aukštyn į žvaigždes – ir tavęs nebėra.
Eidamas namo po grupės susitikimų, jausdavausi gyvesnis nei bet kada. Nebuvau apsikrė-tęs vėžio ar kraujo parazitais, bet jausdavausi mažytis šilumos centras, aplink kurį telkdavosi pasaulio gyvybė.
Aš užmigdavau. Kūdikiai, ir tie taip kietai nemiega.
Kas vakarą mirdavau ir kas vakarą atgimdavau.
Prisikeldavau iš numirusiųjų.
Taip tęsėsi iki pat šio vakaro, dveji sėkmės metai iki šio vakaro, – negaliu verkti, kai toji moteris mane stebi. Kadangi man nelemta pasiekt dugno, negaliu būt išgelbėtas. Mano liežu-vis tarsi prasmego sienos apmušaluose, – taip stipriai kandžioju sau burną. Jau keturios paros nebuvau nė bluosto sudėjęs.
Kai ji mane stebi, jaučiuosi melagis. Tai ji apsimetėlė. Tai ji melagė. Prisistatydami šį va-karą pasakėm savo vardus: „Aš vardu Bobas, aš esu Polas, aš – Teris, o aš – Deividas“.
Aš niekada neprisistatau tikruoju vardu.
– Čia vėžys, ar ne? – klausia ji.
O tada sako:
– Na labas, vadinuosi Marla Singer.
Niekas taip ir nepaaiškina Marlai, koks tai vėžys. Tuo metu visi esam užsiėmę: sūpuojam savo sielos kūdikius.
Tas vyras tebeverkia Marlai ant kaklo, ir Marla vėl užsitraukia cigaretę.
Stebiu ją per virpančius Bobo papus.
Marlai aš apsimetėlis. Nuo antro vakaro, kai ją išvydau, nebegaliu užmigti. Šiaip ar taip, esu pirmasis apsimetėlis, nebent visi tie žmonės, besiskundžią sužalojimais, kosuliais ir aug-liais, irgi apsimeta – netgi Didysis Bobas, didysis briedis. Didysis duonkepalis.
Tik pažiūrėkit į putomis įtrintus jo plaukus.
Dabar Marla rūko ir varto akis.
Šią vienintelę akimirką Marlos melas atsimuša į manąjį, ir aš matau tik melus, daugiau nie-ko. Visi turi savo tiesų. Kiekvienas laikosi įsikibęs į gyvenimą ir išdrįsta pasidalyti su kitais didžiausia baime, esą mirtis atsirita galvotrūkčiais ir pistoleto vamzdis jau prispaustas prie gerklės. Na, Marla rūko ir varto akis, o aš esu palaidotas po kūkčiojančiu kilimu, ir staiga net-gi mirtis ir mirimas man ima panėšėti į plastmasines gėles televizoriaus ekrane – visišką nie-ką.
– Bo ba i, – sa ka u, – tu ma ne sutraišky si. – Bandau šnib ždėti, b et p askui liau ju osi. – Bobai. – Stengiuosi kuž-dėt i kuo ty liau, bet staiga pratrūkstu šaukti: – Bobai, man reikia į tuliką.
Tualete virš kriauklės kabo veidrodis. Jei viskas yra taip, kaip yra, pamatysiu Marlą Singer „Viršuje ir anapus“, parazitinių smegenų ligų grupėje. Marla bus ten. Žinoma, Marla bus ten, ir aš atsisėsiu šalimais. Po prisistatymų ir tikslingos meditacijos, rūmų su septyneriomis duri-
mis, balto gydomosios šviesos kamuolio, kai atversim čakras ir kai ateis laikas apsikabinti, aš nutversiu tą kalę.
Ji laikys rankas prispaudusi prie šonų, o aš kyštelsiu lūpas jai prie ausies ir pareikšiu: „Marla, tu apsimetėlių karaliene, dink iš čia“.
„Tai vienintelis tikras dalykas mano gyvenime, o tu jį žlugdai“.
„Turistė“.
Kai susitiksim kitą kartą, pasakysiu jai: „Marla, aš negaliu užmigt, kai tu čia. Man tai svar-bu. Varyk iš čia“.
3
Prabundi Tarptautiniame Air Harboro oro uoste.
Kas kartą lėktuvui kylant ir leidžiantis, kas kar t per daug svyrant į šalis, mels davausi, kad jis sudužtų. Akimir-kos, kai jausdavau, kad v isi galim mir ti it koks bejėgis žmogienos tabakas f iuzelaže, išsklaidydavo mano nemi-gą lyg narkolepsija.
Taip aš sutikau Tailerį Durdeną.
Prabundi O’Haros oro uoste.
Pabundi La Guardijos oro uoste.
Prabundi Logano oro uoste.
Taileris dirbo pusę darbo dienos kino mechaniku.
Tokia jau Tailerio prigimtis – gali dirbti tik naktinius darbus. Jei kuris mechanikas susirg-davo, profsąjunga skambindavo Taileriui.
Yra naktinių žmonių. Yra dieninių žmonių. Aš sugebu dirbti tik dieną.
Prabundi Deleso oro uoste.
Gyvybės draudimas sumoka trigubą sumą, jei žūsti komandiruotės metu. Melsdavausi, kad staiga pasikeistų vėjo kryptis. Melsdavausi, kad į lėktuvo turbinas pakliūtų pelikanų, kad atsi-suktų varžtai ir sparnus nuklotų ledas. Lėktuvui kylant, įsibėgėjant pakilimo taku ir sklei-džiantis sparnų vožtuvams – sėdynės vertikalioje padėtyje, staleliai statmenai, o visas ranki-nis bagažas sukrautas viršutinėse lentynose, – pakilimo tako pabaigoje užgesinus rūkalus, melsdavausi, kad lėktuvas sudužtų.
Prabundi Lav Filde.
Jei kino teatras pasitaiko gana senas, transliavimo kabinoje Taileris keičia rites. Keičiant rites, kabinoje būna du projektoriai, ir vienas jų veikia.
Žinau tai, nes Taileris tai žino.
Į antrąjį projektorių įdėta kita ritė. Dauguma filmų – tai šešios ar septynios nedidelės ritės su juosta, leidžiamos tam tikra tvarka. Naujesniuose kino teatruose visos ritės suklijuojamos į vieną penkių pėdų ritę. Tada apsieinama be dviejų projektorių, nes ričių nereikia kaitalioti ir perjunginėti: pirma ritė, perjungi, antra ritė kitame projektoriuje, perjungi, trečia ritė pirmame projektoriuje.
Perjungi.
Prabundi Siteke.
Tyrinėju žmones ant laminuotos kortelės, įkištos į lėktuvo sėdynės kišenę. Moteris plūdu-riuoja vandenyne: jos rudi plaukai išsiplaikstę, sėdynės pagalvėlė prispausta prie krūtinės. Akys išplėstos, bet moteris nesišypso ir nesirauko. Kitame paveikslėlyje ramūs kaip Indijos karvės žmonės iš savo vietų tiesia rankas į palubes deguonies kaukių.
Tikriausiai įvyko avarija.
Oi.
Salone nukrito slėgis.
Oi.
Prabundi ir susivoki esąs Vilou Rano oro uoste.
Ar senas teatras, ar naujas, bet prieš išsiųsdamas filmą į kitą teatrą Taileris turi vėl padalyti juostą į šešias ar septynias pirmines rites. Mažosios ritės sudedamos į porą šešiakampių plie-ninių dėklų. Kiekvienas dėklas viršuje turi rankeną. Pabandyk vieną pakelti, ir išsinarinsi pe-tį. Jie labai sunkūs.
Taileris dirba padavėju: aptarnauja pobūvius miesto centro viešbutyje, Taileris dirba ir ki-no mechaniku kino mechanikų profsąjungoje. Nė nenumanau, ar jau seniai Taileris dirbdavo visomis tomis naktimis, kai negalėdavau užmigti.
Senuose kino teatruose, kuriuose filmai rodomi dviem projektoriais, mechanikas turi stovė-ti prie projektorių ir perjunginėti juos būtent tą akimirką, kai baigiasi viena juosta ir prasideda kita, kad žiūrovai nepamatytų, kaip ji nutrūksta. Reikia sulaukti baltų taškelių viršuje, deši-niajame ekrano kampe. Tai įspėjamasis ženklas. Žiūri filmą ir pamatai du taškelius ritei bai-giantis.
Profesionalai juos vadina cigaretės žymėmis.
Pirmasis baltas taškelis – įspėjamasis ženklas prieš dvi minutes. Tada reikia įjungti antrąjį projektorių, kad šis imtų suktis tinkamu greičiu.
Antras baltas taškelis įspėja, kad liko penkios sekundės. Jaudulys. Tu stovi tarp dviejų pro-jektorių, o kabinoje nuo ksenono lempučių velniškai karšta – jei žvilgtelsi į jas, apaksi. Ekra-ne sumirga pirmasis taškelis. Filmo garsas sklinda iš didžiulės kolonėlės už ekrano. Mechani-ko kabina garso nepraleidžia, nes kabinoje kelia triukšmą krumpliaračiai, sukantys filmą prieš objektyvą šešių pėdų per sekundę greičiu: viena pėda dešimt kadrų, šešiasdešimt kadrų per sekundę trata lyg automato šūvių serijos. Kai veikia abu projektoriai, tu stovi tarp jų ir laikai dangtelių nuleidimo svirteles. Visiškai senų projektorių maitinamosios ritės stebulėje yra aliarmo signalas.
Net jei filmas patenka į televiziją, juostoje vis tiek lieka įspėjamieji taškeliai. Netgi lėktuve rodomuose filmuose.
Kai didžioji juostos dalis persisuka ant priimamosios ritės, jos greitis slopsta, o maitinamo-ji ritė sukasi greičiau. Priimamajai ritei baigiantis, maitinamoji ritė sukasi labai greitai ir įsi-jungia aliarmo signalas, įspėjantis, kad artėja laikas keisti ritę.
Tamsa įkaista nuo projektorių lempučių, ir suskamba aliarmas. Tu stovi tarp dviejų projek-torių, abiem rankom laikydamas po svirtelę, ir stebi ekrano kampą. Sumirga antrasis taškelis. Suskaičiuoji iki penkių. Uždarai vieną dangtelį. Tą pačią akimirką pakeli kitą dangtelį.
Ritė pakeista.
Filmas tęsiasi.
Nė vienas žiūrovas nieko nenutuokia.
Aliarmo signalas įmontuotas maitinamoje ritėje, jeigu mechanikas užsnūstų. Kino mecha-nikas daro daugybę dalykų, kurių jam nederėtų daryti. Ne visi projektoriai turi aliarmo signa-lą. Namuose kartais prabundi tamsioj lovoj apimtas siaubo, kad užmigai kabinoje ir pražiop-sojai akimirką pakeisti ritę. Žiūrovai tave prakeiks. Žiūrovų kino svajonė sutrypta, ir vadybi-ninkas skambins profsąjungai.
Prabundi Krisi Filde.
Kur tik keliaudamas nuvykstu, žaviuosi viskuo, – mažytis gyvenimėlis. Atvykstu į viešbu-tį: mažytis muilas, mažyčiai šampūnai, vienkartinis sviestas, mažytis buteliukas skysčio bur-
nai skalauti ir vienkartinis dantų šepetėlis. Įsirangai į standartinę lėktuvo sėdynę. Pasijunti milžinas. Bėda ta, kad tavo pečiai per platūs. Tavo „Alisos stebuklų šalyje“ kojos staiga taip ištįsta, kad siekia priešais sėdinčio žmogaus kojas. Atvažiuoja pietų vežimėlis, miniatiūrinis „Pasidaryk pats“ vištienos rinkinėlis, panašus į dėlionę, kad turėtum ką veikti.
Pilotas įjungia ženklą prisisegti saugos diržus ir nevaikščioti po saloną.
Prabundi Meigs Filde.
Kartais Taileris nubunda tamsoje, galva zvimbia iš siaubo, kad pražiopsojo laiką pakeisti ritę, kad nutrūko ar nuslydo projektoriuje juosta, o krumpliaračiai išmušė skylių eilutę garso takelyje.
Kai juostą perkerta krumpliaračiai, lemputės šviesa perskrodžia garso takelį, ir vietoj balsų tave apšaudo malūnsparnio gaudesys: hum hum hum – šviesai kaskart blykstelint pro krum-pliaračio skylę.
Ko dar nederėtų daryti mechanikui: Taileris iškerpa geriausius filmo kadrus ir gamina iš jų skaidres. Bet kas prisiminęs pasakytų, kad pirmajame plačiaformačiame filme aktorė Endžė Dikinson nusifilmavo nuoga.
Kai šito filmo kopija iš Vakarų pakrantės kino teatrų buvo išsiųsta į Rytų pakrantės teatrus, scenos su nuoga aktore nebeliko. Vienas mechanikas sumanė išsikirpti kadrą. Kitas mechani-kas sumanė išsikirpti kadrą. Kiekvienam knietėjo pasigaminti skaidrę su nuoga Endže Dikin-son. Kai pornografija paplito kino teatruose, kai kurie šių mechanikų sukaupė tikrai įspūdin-go dydžio kolekcijų.
Prabundi Boing Filde.
Prabundi LAKS oro uoste.
Ši vakarą lėktuvas pustuštis, taigi nesivaržykit, pakelkit ranktūrius vertikaliai ir išsitieskit ant sėdynių. Išsitiesiu, susiraitau zigzagu – keliai sulenkti, juosmuo sulenktas, alkūnės su-lenktos – per tris ar keturias sėdynes. Nusistatau laikrodį dviem valandom anksčiau ar trim vėliau pagal Ramiojo vandenyno, Kalnų, Centrinę ar Rytinę laiko juostą – tai prarandu valan-dą, tai laimiu.
Tai tavo gyvenimas, ir kaskart jis baigiasi per vieną minutę.
Prabundi Klivlend Hopkinse.
Vėl prabundi Siteke.
Tu mechanikas, pavargęs ir piktas, bet dažniausiai tau nuobodu, taigi pradedi nuo to, kad susirandi kokį pornografinį kadrą, iškirptą ir užkištą kabinoje kurio kito mechaniko, ir įkli-juoji tą kadrą su išsipūtusiu raudonu peniu arba išsižiojusia drėgna vagina stambiu planu į ki-tą vaidybinį filmą.
Sakykim, tai vienas filmų apie naminių gyvūnų nuotykius, kai keliaujanti šeima pamiršta su savim pasiimti šunį bei katę ir šie turi patys surasti kelią namo. Trečioje ritėje, iškart po to, kai šuo ir katė, susikalbantys žmogaus balsu, paėda iš šiukšlių dėžės, sumirga kadras su erek-cija.
Tai Tailerio darbas.
Vienas filmo kadras ekrane matomas šešiasdešimtąją sekundės dalį. Padalykit sekundę į šešiasdešimt lygių dalių. Tiek trunka erekcija. Nusidriekusi per visą ekraną virš popkornus kremtančios auditorijos – slidi, raudona ir šlykšti, tik niekas jos nepastebi.
Vėl prabundi Logano oro uoste.
Taip keliauti siaubinga. Važinėju į susitikimus, kuriuose nenori dalyvaut mano bosas. Už-sirašinėju. Aš su jumis susisieksiu.
Kur tik nuvažiuoju, turiu taikyti formulę. Išsaugoti paslaptį neatskleistą.
Tai paprasčiausia aritmetika.
Svarbiausia nepriekaištingai viską pateikti.
Jeigu naujas automobilis, pagamintas mano kompanijos, išvyksta iš Čikagos ir važiuoja į vakarus 60 mylių per valandą greičiu, užsiblokuoja galinis diferencialas, automobilis dūžta ir užsidega su viduje įkalintais keleiviais – ar mano kompanija paskelbia keisianti automobilį?
Imkim tam tikro rajono automobilių skaičių (A) ir dauginkim iš galimo defektų procento (B), gautą skaičių dauginkim iš vidutinės kainos, jei byla nepasiekia teismo (C).
A dauginti iš B dauginti iš C lygu X. Tiek mums viskas atsieis, jei nepaskelbsime keisti mašinos.
Jei X daugiau už automobilio keitimo kainą, mes pakeičiam mašinas ir niekas nenukenčia.
Jei X mažiau už automobilio keitimo kainą, mes mašinų nekeičiam.
Visur, kur tik nuvykstu, manęs laukia sudegusios trombuotos mašinos skeletas. Žinau, kur riogso visi griaučiai. Tarkim, tai mano darbo saugos dalis.
Laikas į viešbutį – restorano maistas. Kur tik nuvykstu, užmezgu kuklias pažintis su šalia sėdinčiais žmonėmis skrydžio metu iš Logano į Krisį ir į Vilou Raną.
Koordinuoju produktų keitimo programas – kartoju tai kiekvienam šalia sėdinčiam vien-kartiniam bičiuliui, bet dabar ketinu tapti indų plovėju.
Vėl prabundi O’Haroje.
Nuo to laiko Taileris įklijuoja penį visur. Paprastai stambiu planu; arba Didžiojo kanjono pločio vaginą per visą ekraną, tvinkčiojančią nuo kraujo spaudimo, tą akimirką, kai Pelenė šoka su savo Nuostabiuoju princu, o žmonės žiūri. Niekas nėra skundęsis. Žmonės geria ir valgo, bet vakaras jau kitoks. Ką nors pradeda pykinti, kas nors pravirksta ir nesupranta ko-dėl. Nė musė nesuuostų, kaip Taileriui tai pavyksta.
Prabundi Kenedžio oro uoste.
Leidimosi akimirką nutirpstu ir susijaudinu, kai vienas ratas dunksteli į leidimosi taką, lėk-tuvas pasvyra šonan ir pakimba neapsisprendęs, ar išsitiesti, ar apvirsti. Šią akimirką niekas nesvarbu. Pažvelk aukštyn į žvaigždes, ir tavęs nebėr. Net tavo bagažas. Niekas nesvarbu. Net blogas kvapas tau iš burnos. Lauke už langų tamsu, o užpakaly gaudžia turbinų varikliai. Ūžiant turbinoms salonas pasvyra ne tuo kampu, ir tau daugiau niekada nebereikės pildyti dar vieno prašymo kompensuoti kelionės išlaidas. Daiktams, kainavusiems daugiau kaip dvide-šimt penkis dolerius, reikalingas kasos čekis. Daugiau niekada nebereikės kirptis.
Dunkst, ir kitas ratas atsitrenkia į leidimosi taką. Pasigirsta šimto spragsinčių saugos diržų stakato, ir vienkartinis bičiulis, šalimais kurio vos nemirei, sako:
– Tikiuosi, kad susitiksite su kuo reikia.
– Taip, tikiuosi.
Tiek ir tetrunka ta akimirka. Gyvenimas tęsiasi.
Ir kažkaip, visiškai atsitiktinai, mudu su Taileriu susitikome.
Buvo atostogų metas.
Prabundi LAKS.
Vėl.
Su Taileriu susipažinau štai kaip: nuėjau į nudistų paplūdimį. Buvo pati vasaros pabaiga, ir aš snūduriavau. Taileris buvo nuogas ir suprakaitavęs, aplipęs smėliu, šlapiais, į sruogas suli-pusiais, ant veido užkritusiais plaukais.
Taileris dar prieš mums susitinkant ilgą laiką šmėsčiodavo kur nors netoliese.
Taileris traukė bangų išplautus rąstus iš vandens ir tempė juos paplūdimiu. Į šlapią smėlį jis jau buvo subedęs rąstus pusapskritimiu, ir jie styrojo per kelis colius vienas nuo kito sulig akimis. Jau styrojo keturi rąstai, kai nubudęs išvydau, kaip Taileris paplūdimiu tempia penk-tą. Taileris išrausė duobę po vienu rąsto galu ir ėmė kelti kitą galą aukštyn, kol kiek pasviręs rąstas įsliuogė į duobę statmenai.
Prabundi paplūdimy.
Be mūsų, paplūdimy nebuvo nė gyvos dvasios.
Pagaliu už kelių pėdų Taileris smėlyje nubrėžė tiesią liniją. Tada grįžo tiesinti rąsto, tryp-damas smėlį aplink jo apačią.
Buvau vienintelis stebėtojas.
Taileris man šūktelėjo:
– Gal žinai, kiek valandų?
Visada nešiojuosi laikrodį.
– Gal žinai, kiek valandų?
Aš paklausiau: kur?
– Čia, – atsakė Taileris. – Dabar.
Buvo šešios minutės po keturių.
Netrukus Taileris atsisėdo sukryžiavęs kojas stypsančių rąstų šešėlyje. Pasėdėjęs keletą mi-nučių, Taileris atsistojo ir nuėjo išsimaudyti, tada užsitempė marškinėlius, treningines kelnes ir susiruošė eiti. Turėjau jo paklausti.
Man buvo smalsu, ką veikė Taileris, kol aš miegojau.
Jeigu galėjau nubusti kitoje vietoje kitu laiku, ar galėčiau nubusti kitas žmogus?
Paklausiau Tailerio, ar jis menininkas.
Taileris gūžtelėjo pečiais ir atkreipė mano dėmesį į penkių stovinčių rąstų platėjančius apa-čioje galus. Taileris parodė nubrėžtą smėlyje liniją ir paaiškino, kaip ta linija išmatavo kiek-vieno rąsto metamą šešėlį.
Kartais prabundi ir turi susivokti, kur esąs.
Taileris sukūrė milžiniškos plaštakos šešėlį. Tik dabar pirštai buvo ilgi kaip nosferato, o nykštys per trumpas, bet jis pasakė, kad lygiai keturios trisdešimt plaštaka būsianti tobula. Milžiniškas rankos šešėlis buvo tobulas minutę, ir tą tobulą minutę Taileris sėdėjo savo paties sukurtos tobulybės delne.
Prabundi ir esi niekur.
Vienos minutės visiškai pakanka, pasakė Taileris, dėl jos reikia sunkiai dirbti, vis dėlto viena minutė tobulybės verta tavo pastangų. Akimirka – tai daugiausia, ko galima tikėtis iš tobulybės.
Prabundi, ir to pakanka.
Jis vadinosi Taileris Durdenas, dirbo kino mechaniku profsąjungoje ir aptarnavo pobūvius miesto centro viešbutyje – ir jis davė man savo telefono numerį. Štai kaip mes susipažinom.
4
Šį vakarą čia susirinko įprasti smegenų parazitai. „Viršuje ir anapus“ lankomasi visada gau-siai. Čia Piteris. Čia Aldo. Čia Marsė.
Labas.
Prisistatymas: sveiki visi, čia Marla Singer, ji primą kartą su mumis.
Labas, Marla.
„Viršuje ir anapus“ mes pradedam nuo Apšilimo pašnekesių. Grupė nesivadina „Paraziti-niais smegenų parazitais“. Čia niekada neišgirsi tariant „parazitas“. Visi čia visada sveiksta. A, tas naujas gydymo būdas. Visi tik ką pradėjo taisytis. Vis dėlto aplink galima justi penkias dienas nepaliaujamą galvos skausmą. Moteris nusišluosto nejučia ištryškusias ašaras. Kiek-vienas turi kortelę su vardu, ir žmonės, kuriuos susitinki antradieniais jau visus metus, pri-siartina prie tavęs, paspaudžia ištiestą ranką ir akimis narsto kortelę su vardu.
Atrodo, mes dar nepažįstami.
Niekas niekada neištars parazitas. Sakys agentas.
Jie nesako vaistas. Sako gydymas.
Per Apšilimo pašnekesį kas nors papasakos, kaip agentas išplitęs po stuburo smegenis ir dabar žmogus nebevaldąs kairiosios rankos. Agentas, pasakos kas nors kitas, išdžiovinęs smegenų dangalą, ir dabar smegenys atšokusios nuo kaukolės vidaus ir keliančios traukulius.
Paskutinį kartą, kai čia lankiausi, moteris, vardu Chlojė, paskelbė vienintelę gerą žinią, ku-rią turėjo. Chlojė šiaip ne taip atsistojo remdamasi į medinius kėdės ranktūrius ir pasakė dau-giau nebijanti mirties.
Šįvakar po prisistatymų ir Apšilimo pašnekesių nepažįstama mergina su vardo kortele „Glenda“ praneša esanti Chlojės sesuo ir kad praeitą antradienį antrą valandą ryto Chlojė mi-rė.
Ach, tai turėtų būti be galo saldu. Dvejus metus Chlojė verkdavo mano glėbyje per apsika-binimo valandėlę, o dabar ji mirusi – mirusi ir palaidota žemėje, urnoje, mauzoliejuje, kolum-bariume. Ach, tai bent įrodymas, kad vieną dieną tu dar mąstai ir velki savo kūną, o kitą die-ną virsti šaltomis trąšomis, kirmėlių bufetu. Tai nuostabus mirties stebuklas, ir koks saldus jis turėtų būti, jeigu ne toji.
Marla.
Aha, Marla vėl į mane spokso, iškapsčiusi iš visų smegenų parazitų.
Melagė.
Apsimetėlė.
Marla apsimetėlė. Tu apsimetėlė. Aplinkiniai pradeda kratytis ar trūkčiot, ar krinta ant grindų kaukdami, o jų džinsų klynas tamsiai pamėlsta – na, tai tik vaidyba, ir nieko daugiau.
Tikslinga meditacija šįvakar niekur manęs neveda. Už kiekvienų durų Septynerių durų rū-muose: už žalių durų, oranžinių durų – Marla. Mėlynos durys – ir ten Marla. Melagė. Kai per tikslingą meditaciją įslenku į savo gyvūno globėjo olą, mano gyvūnas globėjas – Marla. Rū-kanti cigaretę. Marla, vartanti akis. Melagė. Juodi plaukai ir minkštos prancūziškos lūpos. Apsimetėlė. Lūpos lyg tamsi itališka odinė sofa. Niekur nepabėgsi.
Chlojė buvo tikrų tikriausias grynuolis.
Chlojė atrodė taip, kaip atrodytų Džonės Mičel skeletas, jeigu priverstum jį šypsotis, vaikš-tinėti po vakarėlį ir su kiekvienu maloniai šnekučiuotis. Įsivaizduokit populiarųjį Chlojės ske-letą, vabzdžio didumo, šmirinėjantį po savo vidurių skliautus bei galerijas antrą valandą ryto. Jos pulsas lyg sirena virš galvos įspėja: ruoškis mirti po dešimt devynių aštuonių sekundžių. Mirtis atslinks po septynių šešių...
Naktį Chlojė klaidžioja po yrančių venų ir sproginėjančių gyslų, iš kurių trykšta karšta lim-fa, labirintą. Nervai skverbiasi į audinių paviršių kaip žemėje užmaskuotos vielos. Audinyje aplink ją lyg karšti balti perlai kyla pūliniai.
Iš viršaus pasigirsta pranešimas: ruoškis evakuoti vidurius po dešimties devynių aštuonių septynių.
Pasiruoškite evakuoti sielą už dešimties devynių aštuonių.
Chlojė srovena iš nebefunkcionuojančių inkstų drauge su skysčiais, apsėmusiais ją iki kulkšnių.
Mirtis ateis po penkių.
Penkių keturių.
Keturių.
Išsiliejusi gyva parazitinė čiurkšlė nudažo jai širdį.
Po keturių trijų.
Trijų dviejų.
Chlojė lipa kabindamasi pirštais į suvarškėjusią savo gerklės ertmę.
Mirtis ateis po trijų dviejų.
Mėnulis šviečia iš pražiotos burnos.
Pasiruošk atsidūsėti paskutinį kartą – dabar.
Evakuokis.
Dabar.
Siela, lauk iš kūno.
Dabar.
Mirtis ateina.
Dabar.
Ach, kaip saldu tai turėtų būti: prisimenu šiltą sudribusį Chlojės kūną savo glėbyje ir lygi-nu jį su mirusia Chloje.
Bet kur tau, mane stebi Marla.
Per tikslingą meditaciją tiesiu rankas apglėbti savo sielos kūdikio, o tas kūdikis – Marla, rūkanti cigaretę. Jokio baltos gydomos šviesos kamuolio. Melagė. Jokių čakrų. Įsivaizduokite čakras, atsiveriančias lyg gėles, ir kiekvienos centre lėtai sužimbančią malonią šviesą.
Melagė.
Mano čakros neatsiveria.
Po meditacijos visi išsitiesia, pasukioja galvas ir stojasi ant kojų ruošdamiesi. Gydomasis fizinis kontaktas. Apsikabinti pasislenku per tris žingsnius, kad atsidurčiau šalia Marlos, kuri žiūri man į veidą, kai laukiu aplinkinių ženklo.
O dabar – štai ir ženklas – apkabinkime šalimais esantį.
Mano rankos surakina Marlą.
Šįvakar pasirinkite ypatingą asmenį.
Marlos cigaretinės rankos įremtos į juosmenį.
Papasakokit ypatingajam, kaip jaučiatės.
Marla neserga sėklidžių vėžiu. Marla neserga tuberkulioze. Ji nemiršta. Gerai jau, pasak iš-mintingos cerebralinės filosofijos, visi mes mirtingi, tačiau Marla nemiršta taip, kaip mirė Chlojė.
Pagaliau pasigirsta ženklas išsipasakoti.
Nagi, Marla, ar mėgsti obuolius?
Išsipasakokit viską.
Nagi, Marla, dink iš čia. Dink iš čia. Dink iš čia.
Nesivaržykit ir išsiverkit, jei norisi.
Marla spokso į mane. Jos akys rudos. Ausų speneliuose žiojėja skylės be auskarų. Suskir-dusios lūpos aplipusios negyva oda.
Nagi išsiverkit.
– Tu taip pat nemiršti, – sako Marla.
Aplink mus parimusios vienas ant kito kūkčioja poros.
– Tik pamėgink mane išduot, – sako Marla, – ir aš tave išduosiu.
Tada galim pasidalyt savaitės dienas, sakau. Marla galinti pasiimti kaulų ligas, smegenų parazitus ir tuberkuliozę. Man – sėklidžių vėžys, kraujo parazitai ir organinė silpnaprotystė.
Marla klausia:
– O kaip su tiesiosios žarnos vėžiu?
Mergina kruopščiai atliko namų darbus.
Tiesiosios žarnos vėžiu dalysimės pusiau. Jai atiteks pirmas ir trečias mėnesio sekmadie-nis.
– Ne, – sako Marla. Ne, ji norinti visų. Visų vėžių, visų parazitų – Marlos akys susiaurėja. Ji nė nesvajojo galėsianti jaustis taip kaifingai. Ji iš tikrųjų jautėsi gyva. Jos oda nušvito. Visą gyvenimą ji nebuvo mačiusi lavono. Nebuvo patyrusi tikrojo gyvenimo, mat neturėjo su kuo jo priešinti. Na, o čia agonija, ir mirtis, ir netektis, ir skausmas. Raudos ir traukuliai, siaubas ir gailestis. Dabar, kai jau žino, kurlink mes visi einam, Marla brangina menkiausią gyveni-mo akimirką.
Ne, ji neatsisakys nė vienos grupės.
– Nebenoriu, kad gyvenimas būtų toks, koks buvęs, – sako Marla. – Esu dirbusi laidojimo namuose, kad jausčiausi geriau jau vien dėl to, kad kvėpuoju. Kas čia tokio nerasti darbo pa-gal profesiją.
Tai grįžk į savo laidojimo namus, sakau.
– Laidotuvės – niekis, palyginti su šituo, – atsako Marla. – Laidotuvės – abstrakti ceremo-nija. O čia gali iš tikrųjų pajust mirtį.
Poros aplink šluostosi ašaras, šnirpščioja nosimis, tapšnoja vieni kitiems per nugaras ir skirstosi.
Mes negalim vaikščiot abu, sakau jai.
– Tai nevaikščiok.
Man būtina.
– Tada vaikščiok į laidotuves.
Visos poros jau išsiskyrusios susikimba rankomis pabaigos maldai. Paleidžiu Marlą. – Ar seniai tu čia lankaisi? Pabaigos malda. Dveji metai.
Vyriškis maldos rate suima man už rankos. Kitas vyriškis paima Marlą už rankos. Malda prasideda, ir kaip paprastai iškvepiu orą. O palaimink mus. O palaimink mus piktus ir išsigandusius. – Dveji metai? – Marla palenkia galvą šnibždėdama. O palaimink ir sustiprink mus.
– Gerai, – sako Marla, – gerai jau gerai, tebūnie tavo sėklidžių vėžys. Didysis Bobas, didysis duonkepalis, raudantis ant manęs. Ačiū. Vesk mus į likimo rankas. Suteik mums ramybę. – Nėra už ką. Šitaip susipažinau su Marla.
5
Vaikinas iš saugos tarnybos viską man paaiškino.
Bagažo krovėjai gali nepaisyti tiksinčio lagamino. Vaikinas iš saugos tarnybos vadino ba-gažo krovėjus metikais. Šiuolaikinės bombos netiksi. Tačiau jeigu lagaminas vibruoja, baga-žo krovėjai, metikai, turi kviesti policiją.
Pas Tailerį apsigyvenau todėl, kad dauguma oro uostų kompanijų laikosi šitos vibruojančių bagažų politikos.
Sėsdamas į lėktuvą Delese viską susikroviau į vieną lagaminą. Kai dažnai keliauji, įgundi susikrauti tuos pačius daiktus kiekvienai kelionei. Šešeri balti marškiniai. Dvejos juodos kel-nės. Būtiniausi daiktai išgyventi.
Kelioninis žadintuvas.
Bevielis elektrinis skustuvas.
Dantų šepetėlis.
Šešios poros apatinių.
Šešios poros juodų kojinių.
Pasirodo, anot vaikino iš saugos tarnybos, vykstant iš Deleso mano lagaminas skleidė vib-racijas, ir policija neleido jo gabenti į lėktuvą. Tame lagamine buvo viskas. Priemonės kon-taktiniams lęšiams prižiūrėti. Vienas raudonas kaklaryšis mėlynais dryželiais. Vienas mėly-nas kaklaryšis raudonais dryželiais. Griežtais geometriniais, o ne klubiniais dryželiais. Ir vienspalvis raudonas kaklaryšis.
Visų šitų daiktų sąrašas kabėjo namuose ant miegamojo durų.
Mano namai buvo daugiaaukščio pastato penkioliktame aukšte – lyg kokiam stale su stal-čiukais našlėms ir jauniems karjera besirūpinantiems profesionalams. Įmonių verslo brošiūro-je buvo pažadėtas pėdos storio betono sluoksnis grindims, luboms ir sienoms, nepralaidus gretimo buto stereoaparatūrai ar veikiančiam televizoriui. Pėdos storio betonas ir oro kondi-cionieriai, o langai neatsidarė, ir netgi su klevinėm grindim ir reguliuojamom šviesom visos tūkstantis septyni šimtai hermetiškų pėdų atsidavė ką tik gamintu patiekalu arba paskutiniu apsilankymu tualete.
Taip, ten dar buvo kietmedžio spintelių dangos ir žemos įtampos išilginės lempos.
Vis dėlto pėdos betono prireikdavo, kai kaimynė už gretimų durų įsidėdavo į savo klausos aparatą bateriją ir visu garsu įsijungdavo televizijos žaidimus. Arba sprogusių dujų vulkanas ir šlamštas, kadaise buvęs svetainės komplektas ir asmeniniai daiktai, išžarstė į šipulius lan-gus nuo lubų iki grindų ir liepsnodamas nusklendė žemyn, palikdamas vietoj tavo buto – tik-tai tavo buto – išdraskytą ir išdegusią betono skylę uoliniame pastato paviršiuje.
Taip jau atsitinka.
Viskas, ir rankų darbo grublėti žalio stiklo indai su mažučiais burbuliukais ir smėlio grumsteliais, bylojančiais, kad juos pagamino dori ir paprasti čiabuvių tautelių aborigenai, kad ir kur jie gyventų, – na, visi šitie indai nuo sprogimo subyrėjo į šipulius. Įsivaizduokit, kaip užuolaidos nuo grindų iki lubų skraidžiojo skuteliais liepsnodamos karštame
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com