DAN BROWN
DA VINČIO
KODAS
3«&rna
'UDK 820(73)-3 B r 2 91
Dan Brown
THE DA VINCI CODE
New York, Doubleday, 2003
Brown, Dan
Br291 DA VINČIO KODAS: romanas/Dan Brown; [vertė Indrė Žakevičienė]. — Kaunas: UAB „Jotema", 2004.— 368 p.
ISBN 9955-527-99-4
Žmogaus nežinojimas beribis, o noras pažinti begalinis; kruopščiai saugomos žmonijos paslaptys virsta legendomis, žadinančiomis harmoningo pasaulio ilgesį, o Didžiosios Tiesos priešininkai siūlo suklastoto gy-venimo taisykles... Daugeliu tikrų faktų grįstas naujausias Deno Brauno romanas tikriausiai šokiruos, galbūt supykdys, o gal padovanos raktą į Tikrąjį Žinojimą, grąžinantį legendos šviesą tikrovei. Vatikano užkulisiai, ypatinga šviesa nutviekstos pagonybės ir krikščionybės dilemos, Amžinojo Moteriškumo ilgesys — romano karkasas, ant kurio lipdomos intriguojančios senųjų simbolių prasmės.
Kokios paslaptingos jungtys sieja Jėzų Kristų* Da Vinčį, Botičelį, Niutoną, Hugo? Kodėl iki šių dienų nenurimsta aistros dėl Šventojo Gralio? Kur ilsisi Marijos Magdalietės palaikai?.. Tai tik dalelė tų paslapčių, kurių gausu šiame D. Brauno romane.
UDK 820(73)-3
Antras leidimas
Copyright © 2003 by Dan Brown © Vertimas į lietuvių kalbą, Indrė Žakevičienė, 2004 © UAB „Jotema", 2004 Redagavo Danguolė Žalionienė,
Rasa Kriaučionytė Viršelio autorius Audrius Arlauskas Maketavo Teresė Vasiliauskienė
SL 250. 23 sp. 1. Užsak. Nr. 4.950
UAB „Jotema", Algirdo g. 54, 50157 Kaunas
Tel. 337695, ei. paštas: [email protected]
http://www.jotema.lt Spausdino AB spaustuvė „Spindulys", Gedimino g. 10, 44318 Kaunas
Ir vĖl skiriu Blait. Nuoširdžiau nei kada nors anksČiau
Faktai
Siono vienuolynas — slapta europiečių draugija, įkurta 1099-aisiais, — realiai egzistuojanti organizacija. 1975-aisiais Paryžiaus nacionalinė biblioteka aptiko pergamentus, pavadintus Les Dossiers Secrets, kuriuose buvo įrašyta daugybė Siono vienuolyno narių, tarp kurių yra ir sero Izaoko Niutono, Botičelio, Viktoro Hugo ir Leonardo da Vinčio pavardės.
Vatikano prelatūra, pavadinta Opus Dei, yra nepaprastai pamaldžių katalikų at-šaka, pastaruoju metu sulaukusi didelių diskusijų, pasirodžius straipsniams apie tarp jos narių klestinčią prievartą, pri-verstinę propagandą ir pavojingą praktiką, žinomą kaip „kūno marinimas". Opus Dei visai neseniai baigė statyti 47 milijonų do-lerių vertės nacionalinį centrą Niujorke, Leksingtono aveniu 243.
Visi šiame romane pateikti meno, ar-chitektūros kūrinių, dokumentų ir slaptų ritualų aprašymai yra realūs ir tikslūs.
Prologas
Luvro muziejus, Paryžius, 22 val. 46 m in.
Žymmuuziseisja kuus r ga taolerirui jso Žs akkoarsi dSoorniujemrai.s Jni us spvaisrdiliennėkj oė sskielkiaduatmuoatsu a drčidiažuiosisai oi s esančio — Karavadžo paveikslo. Įsitvėręs paauksuoto rėmo, septyniasdešimt šešerių metų senis truktelėjo šedevrą į save, ir šis, nukritęs nuo sienos, paspaudė po drobe ant nugaros pargriuvusį Sonjerą.
Kaip senis ir numanė, netoliese triukšmingai nusileidę geležiniai vartai už-blokavo išėjimą į galeriją. Sudrebėjo parketu klotos grindys. Tolumoje pasigirdo įsijungusios signalizacijos sirena.
Kuratorius dar kiek pagulėjo gaudydamas kvapą. Jis mėgino susivokti. Aš vis dar gyvas. Jis iššliaužė iš po drobės ir ėmė dairytis kokios nors nišos, kurioje galėtų pasislėpti.
Kraupiai arti pasigirdo balsas:
— Nejudėk.
Keturpėsčias kuratorius sustingo; jis iš lėto pasuko galvą.
Vos už penkiolikos pėdų, už nusileidusių vartų, pro geležinius virbus žvel-gė milžiniško silueto užpuolikas — aukštas ir plačiapetis, vaiduokliškai blyškios odos ir plonyčių baltų plaukų. Jo akių rainelės buvo rausvos su tamsiai raudo-nomis lėliukėmis. Albinosas išsitraukė iš po apsiausto pistoletą ir pro virbus nukreipė jį į kuratorių.
— Veltui bėgai, — pratarė jis sunkiai atpažįstamu akcentu. — O dabar man pasakyk, kur jis yra.
— Aš jau sakiau, — pralemeno kuratorius, bejėgiškai klūpodamas ant gale-rijos grindų.: — Nė nenumanau, apie ką tu kalbi!
— Meluoji, — atsakė žmogus. Jis dėbsojo į kuratorių visiškai nejudėda-mas, tik vaiduokliškai švytėjo jo akys. — Tu ir tavo brolija turi kai ką, kas jums nepriklauso. — Kuratorius pajuto adrenalino pliūpsnį. Ir kaip jis galėjo šitai
8
DAN BROWN
sužinoti? — Šįvakar bus grąžinti teisėtam sergėtojui. Pasakyk, kur jis yra, ir liksi gyvas, — žmogus nusitaikė pistoletu kuratoriui į galvą. — Ar dėl šios paslapties esi pasirengęs mirti?
Sonjeras nebeįstengė kvėpuoti.
Užpuolikas pakreipė galvą ir nuslydo žvilgsniu per pistoleto vamzdį.
Sonjeras kilstelėjo rankas gindamasis.
— Palauk, — lėtai pratarė jis. — Pasakysiu tai, ką tau reikia žinoti. Kitus žodžius kuratorius ištarė labai atsargiai. Šį melą jis repetavo daugybę kartų... nors kiekvieną kartą meldė, kad jam niekada nereikėtų juo pasinaudoti. Kuratoriui baigus kalbėti, jo užpuolikas patenkintas nusišypsojo.
— Taip, būtent šiuos žodžius man pasakė ir kiti. Sonjeras pasibaisėjo. Kiti?
— Aš ir juos radau, — tyčiojosi milžinas. — Visus tris. Jie patvirtino tai, ką tu ką tik pasakei.
Negali būti! Tikroji kuratoriaus tapatybė, kaip ir trijų jo senešalų tapatybė, buvo beveik tokia pat šventa, kaip ir senoji paslaptis, kurią jie saugo. Dabar Sonjeras suprato, kad ir trys jo senešalai, griežtai laikydamiesi procedūros, prieš mirdami išdėstė tokį patį melą. Tai protokolo dalis.
Užpuolikas ir vėl nusitaikė pistoletu.
— Kai tavęs nebebus, būsiu vienintelis, žinantis tiesą. Tiesa. Akimirksniu kuratorius suvokė visą susiklosčiusios situacijos siaubą.
Jeigu mirsiu, tiesa dings amžiams. Jis instinktyviai mėgino nuslinkti iki kokios nors priedangos.
Pistoletas pokštelėjo; kulkai įstrigus pilve, kuratorius pajuto svilinantį karštį. Jis parvirto veidu į grindis... kovodamas su skausmu, iš lėto pasivertė ant nugaros ir pažvelgė pro virbus į užpuoliką.
Žmogus ketino paleisti mirtiną kulką ir taikėsi Sonjerui į galvą.
Sonjeras užsimerkė; jo mintys šėlte šėlo ir sūkuriavo iš baimės ir apgailes-tavimo.
Koridoriumi nuaidėjo šūvis iš tuščio pistoleto.
Kuratorius atsimerkė.
Žmogus pažvelgė į savo ginklą ir atrodė beveik patenkintas. Jis jau ketino spustelėti gaiduką antrą kartą, bet paskui, regis, persigalvojo, ramiai šyptelėjo ir įsižiūrėjo Sonjerui į pilvą.
— Aš savo darbą jau baigiau. Kuratorius nuleido akis ir pamatė baltuose lininiuose marškiniuose kulkos
skylę, įrėmintą nedidelio kruvino apskritimo, išryškėjusio keli coliai žemiau krū-tinkaulio. Skrandis. Žiauru, bet kulka nepataikė į širdį. Būdamas Alžyro karo ve-teranas, kuratorius jau ir anksčiau buvo prisižiūrėjęs tokių siaubingų sekinančių mirčių. Jis dar gyvens apie penkiolika minučių, kol skrandžio rūgštys skverbsis į krūtinės ląstą ir po truputį nuodys jį iš vidaus. . —Skausmas yra gerai, mesjė, — pratarė žmogus.
DA VINČIO KODAS
9
Paskui jis nuėjo.
Likęs vienas Žakas Sonjeras vėl nukreipė žvilgsnį į geležinius vartus. Jis patekęs į spąstus, o durų niekas neatidarys dar mažiausiai dvidešimt minučių. Kai kas nors galiausiai jį aptiks, jis jau bus miręs. Net ir tokiomis aplinkybėmis jį užvaldžiusi baimė buvo gerokai didesnė nei artėjančios mirties baimė.
Privalau perduoti paslaptį.
Svyrinėdamas ir mėgindamas atsistoti senis prisiminė tris nužudytus bro-lius. Jis ėmė galvoti apie prieš tai gyvenusias ištisas jų kartas, apie misiją, kuri buvo patikėta jiems visiems.
Nenutrūkstanti žinojimo grandinė.
Staiga dabar, nepaisant visų atsargumo priemonių ir įspėjimų... nepaisant visų apsidraudimų... Žakas Sonjeras liko vienintelė grandis, vienintelis vienos iš pačių reikšmingiausių pasaulio paslapčių sergėtojas.
Drebėdamas senukas atsistojo.
Privalau rasti kokį nors būdą...
Jis užspęstas didžiojoje galerijoje, o visoje žemėje tėra vienas žmogus, kū-nam galima patikėti šį fakelą. Sonjeras permetė akimis savo prabangaus kalėji-mo sienas. Tarsi seni bičiuliai greta buvo žymiausi pasaulio tapybos darbai.
Raukydamasis iš skausmo senis sutelkė paskutinias jėgas ir įgūdžius. Prieš akis iškilusiai būtiniausiai užduočiai atlikti bus brangi kiekviena likusio gyveni-mo sekundė.
1 SKYRIUS
Robertas Lengdonas budo iš miego.
Tamsoje skambėjo telefonas — kažkoks šaižus, nepažįstamas skambutis. Vyriškis vargais negalais sučiupo šalia lovos stovinčią lemputę ir uždegė ją. Pašnairavęs į supančius daiktus pamatė ištaigingą Renesanso laikų miegamąjį, išpuoštą freskomis ir apstatytą Liudviko XVI baldais, tarp jų milžinišką raudon-medžio lovą su keturiais stulpeliais.
Kur, po velnių, aš esu?
Ant vieno lovos stulpelio kabojo chalatas su išsiuvinėta monograma: HO-TEL RITZ PARIS.
Po truputį rūkas ėmė sklaidytis.
Lengdonas pakėlė ragelį.
— Klausau?
— Mesjė Lengdonas? — paklausė vyriškas balsas. — Tikiuosi, jūsų nepri-kėliau?
Vis dar apsnūdęs Lengdonas dirstelėjo į šalia lovos esantį laikrodį. Buvo trisdešimt dvi minutės po vidurnakčio. Jis tepamiegojo valandą, bet jautėsi kaip negyvas.
— Kalba viešbučio tarnautojas, mesjė. Atleiskite, kad trukdau, bet pas jus atėjo svečias. Jis sako, jog turi svarbų reikalą.
Lengdonas vis dar nepajėgė sklandžiai mąstyti. Svečias? }o žvilgsnis užkliu-dė ant stalelio numestą suglamžytą lankstinuką.
AMERIKOS UNIVERSITETAS PARYŽIUJE didžiuodamasis skelbia apie rengiamą
ROBERTO LENGDONO, HARVARDO UNIVERSITETO RELIGINĖS SIMBOLOGIJOS PROFESORIAUS, VAKARĄ
Lengdonas atsiduso. Šio vakaro paskaita — demonstruotos skaidrės su pagoniškais simboliais, rastais Šartro katedros akmenyse — tikriausiai pašiaušė konservatyvių auditorijos narių plunksneles. Labiausiai tikėtina, jog koks nors religingas mokslininkas atsekė jį iki namų, kad iškviestų į kovą.
— Atsiprašau,— pratarė Lengdonas,— bet esu labai pavargęs ir...
12
DAN BROWN
— Mais, mesjė, — neatlyžo tarnautojas. Jis nuleido balsą ir ėmė kalbėti be-veik pašnibždomis. — Jūsų svečias — svarbus žmogus.
Lengdonas tuo šiek tiek abejojo. Savo knygomis apie religinius paveikslus ir kulto simbolių tyrinėjimus meno pasaulyje jis pagarsėjo kaip prieštaringai vertinama įžymybė, o nuo praėjusių metų, kai įsipainiojo į plačiai nuskambėjusį incidentą Vatikane, buvo šimtąkart geriau matomas. Nuo tada prie jo durų ėmė driektis nesibaigiančios savimi patenkintų istorikų ir meno banginių eilės.
— Ar galėtumėte būti toks malonus, — vėl prašneko Lengdonas, iš pa-skutiniųjų stengdamasis likti mandagus, — ir užsirašyti to žmogaus vardą bei telefono numerį, o paskui pasakyti, jog pamėginsiu jam paskambinti iki antra-dienio, dar prieš išvykdamas iš Paryžiaus. Dėkoju.
Profesorius padėjo ragelį, viešbučio tarnautojui nespėjus paprieštarauti.
Atsisėdo lovoje ir suraukęs kaktą Lengdonas dirstelėjo į greta padėtą Sve-čių, knygą, ant kurios viršelio buvo užrašyta: ŽIBURIŲ MIESTE MIEGOKITE KAIP KŪDIKIS. ILSĖKITĖS PARIS RITZ. Pasisukęs nuvargusiu žvilgsniu per-metė didžiulį veidrodį, pakabintą kitame kambario gale ir atspindintį žmogų visu ūgiu. Iš veidrodžio į jį žvelgė nepažįstamas žmogus — susitaršiusiais plau-kais ir pavargęs.
Tau reikia atostogų,, Robertai.
Tiesa, praėję metai pareikalavo daug jėgų, bet vis tiek nemalonu žiūrėti į visa tai patvirtinantį veidrodžio atspindį. Paprastai gyvos ir aštrios mėlynos akys buvo apsiblaususios ir išsekusios. Tvirtus žandikaulius ir smakrą su duo-bute dengė tamsūs šeriai. Ties smilkiniais šarmos ženklai jau kėsinosi į šiurkš-čių juodų plaukų tankmę. Nors kolegės moterys nepaliovė tvirtinusios, jog žili plaukai tik dar labiau pabrėžia mokslingumą ir apsiskaitymą, Lengdonui atrodė kitaip.
Jeigu tik „Boston Magazine" dabar mane užfiksuotų...
Didžiai Lengdono nuostabai, praėjusį mėnesį „Boston Magazine" jį pripa-žino vienu iš dešimties labiausiai intriguojančių miesto žmonių; tokia abejotina šlovė tapo pretekstu begaliniams Harvardo kolegų juokeliams. Šįvakar to pripa-žinimo atgarsiai atsivijo jį tris tūkstančius mylių nuo namų ir užklupo skaitomos paskaitos metu.
— Ponios ir ponai... — pranešė renginio šeimininkė pilnutėlaitei Paryžiuje įsikūrusio Amerikos universiteto salei Pavillon Dauphine. — Šio mūsų vakaro svečio pristatyti nereikia. Jis yra daugelio knygų autorius, tarp kurių „Slaptųjų sektų simbologija", „Rankraščių puošybos menas", „Pamirštoji ideogramų kalba", o sakydama, jog jis parašė knygą apie religinę ikonologiją, kaip tik tai tiesiogine prasme ir turiu galvoje. Daugelis iš jūsų jo knygomis naudojasi auditorijose.
Gausiai susirinkę studentai entuziastingai palingavo galvomis.
— Šįvakar ketinau pristatyti mūsų svečią pradėdama nuo įspūdingo gy-venimo aprašymo. Tačiau... — ji žaismingai pažvelgė į Lengdoną, sėdintį ant pakylos, — vienas žmogus iš auditorijos ką tik man įteikė, sakyčiau... renginio įžanga galėtų būti gerokai labiau intriguojanti.
DA VINČIO KODAS
13
Ji iškėlė „Boston Magazine" egzempliorių.
Lengdonas susigūžė. Iš kur, po velnių, ji šitai ištraukė?
Vakaro šeimininkė ėmė skaityti iš kvailojo straipsnio pasirinktas ištraukas, o Lengdonas juto, kaip vis labiau smunka į kėdę. Jau po trisdešimties sekundžių susirinkusi minia šypsojosi, o moteris nė nemanė baigti.
— „Be to, pono Lengdono atsisakymas viešai kalbėti apie neįprastą savo vaidmenį per praėjusių metų Vatikano konklavą, savaime suprantama, tik pri-deda jam taškų, turint galvoje intriguojančių poelgių skalę."
Šeimininkė vis labiau kurstė publiką.
— Ar norėtumėte išgirsti daugiau? Auditorija ėmė ploti. Sustabdykite ją kas nors, meldė Lengdonas, kai ši vėl įniko į straipsnį.
— „Nors profesorius Lengdonas nėra toks gražus kaip kai kurie jaunesni mūsų laureatai, keturiasdešimt perkopęs mokslininkas vilioja nepaprastomis mokslo pagundomis. Jo žavesys pasireiškia išsiskiriančiu neįprastai žemu bari-tonu, kurį jo studentės apibūdina kaip „šokoladą ausims".
Visa salė prapliupo juoktis.
Sutrikęs Lengdonas prisivertė šyptelėti. Jis žinojo, kas rašoma toliau — ab-surdiška frazė: „Harisonas Fordas, dėvįs Harris tvido kostiumą". O kadangi šį vakarą saugumo sumetimais jis kaip tik dėvėjo Harris firmos švarką ir Burberry golfą, nutarė kuo skubiau veikti.
— Dėkoju, Monika, — pratarė Lengdonas stodamasis, kad priverstų ją nueiti nuo tribūnos. — „Boston Magazine" neabejotinai yra apdovanotas lakia vaizduo-te, — išleidęs sutrikusio žmogaus atodūsį, jis atsigręžė į auditoriją. — Beje, jeigu išsiaiškinsiu, kuris iš jūsų atnešė šį straipsnį, priversiu konsulatą jį deportuoti.
Minia nusijuokė.
— Na, mielieji žmonės, kaip jau žinote, šįvakar esu čia tam, kad papasako-čiau apie simbolių galią...
Tylą nutraukė dar kartą suskambėjęs Lengdono numerio telefonas. Sudejavo apstulbęs profesorius, bet ragelį pakėlė.
— Klausau? Kaip ir buvo galima tikėtis, skambino viešbučio tarnautojas.
— Dar kartą labai atsiprašau, pone Lengdonai. Skambinu, kad informuo-čiau, jūsų svečias jau pakeliui į jūsų numerį. Pamaniau, jog turėčiau jus įspėti.
Lengdonas jau pasijuto žvalus.
— Jūs kažką pasiuntėte į mano numerį?
— Atleiskite, mesjė, bet tokio žmogaus kaip jis... Daugiau nežinau nė vieno lokį didžiulį autoritetą turinčio žmogaus, tad negalėjau jo sulaikyti.
— Kas jis iš tikrųjų yra?
Tačiau viešbučio tarnautojas jau buvo padėjęs ragelį. Beveik tą pačią akimirką į Lengdono duris kažkas tvirtai pasibeldė.
14
DAN BROWN
Lengdonas dvejodamas išlipo iš lovos ir pajuto, kaip kojų pirštai giliai pa-niro j savojietišką kilimą. Jis apsisiautė viešbučio chalatu ir nuėjo prie durų.
— Kas čia?
— Pone Lengdonai? Man reikia su jumis pasikalbėti. — Vyriškio anglų kal-ba buvo su akcentu; jis kalbėjo griežtai, įsakmiai. — Aš esu leitenantas Žeromas Kolė. Direction Centrale Police Judiciaire.
Lengdonas nuščiuvo. Nepriklausoma policija?'DCPJ — tai beveik tas pats, kaip Federalinis tyrimų biuras Jungtinėse Valstijose.
Palikęs nenukabintą durų grandinę Lengdonas šiek tiek pravėrė duris. Į jį žvelgė liesas neaiškių bruožų veidas. Vyriškis, neįtikėtinai plonas, vilkėjo labai oficialiai atrodančią mėlyną uniformą.
— Ar galiu užeiti? — paklausė agentas.
Lengdonas, varstomas gelsvų vyriškio akių, pasijuto nejaukiai. Jis dvejojo.
— Kas čia dedasi?
— Mano kapitonui asmeniškai reikia jūsų kvalifikuotos pagalbos.
— Dabar? — įstengė paklausti Lengdonas. — Juk jau po vidurnakčio.
— Juk jei neklystu, šį vakarą buvote susitaręs susitikti su Luvro muziejaus kuratoriumi?
Staiga Lengdonas pajuto, kaip užplūsta nerimas. Jiedu su gerbiamu kura-toriumi Žaku Sonjeru vakare, po paskaitos, buvo susitarę susitikti išgerti, bet Sonjeras taip ir nepasirodė.
— Taip, o iš kur jūs šitai žinote?
— Jo užrašų knygelėje radome jūsų pavardę.
— Tikiuosi, nieko bloga nenutiko?
Agentas skaudžiai atsiduso ir per siaurutį durų plyšį įkišo Lengdonui nuo-trauką. Nuo pamatyto vaizdo pašiurpo visas kūnas.
— Ši nuotrauka padaryta mažiau nei prieš valandą pačiame Luvre. Lengdonas žiūrėjo įsmeigęs akis į keistą nuotrauką, o pirmiau jį užvaldęs
nerimas ir šokas staiga virto pykčio pliūpsniu.
— Kas galėjo tai padaryti?
— Mes tikėjomės, kad jūs mums galėsite padėti atsakyti j šį klausimą, nes išmanote simbolių mokslą ir ketinote su juo susitikti.
Lengdonas žiūrėjo į nuotrauką; jį apėmęs siaubas sumišo su baime. Nuo-trauka buvo klaiki ir neįtikėtinai keista, nenumaldomai provokuojanti deja vu nuojautas. Prieš metus su trupučiu Lengdonas buvo gavęs lavono nuotrauką kartu su tokiu pačiu prašymu padėti. Po dvidešimt keturių valandų viešnagės Vatikane jis vos liko gyvas. Ši nuotrauka — visai kitokia, tačiau kažkas, kas sie-jasi su pačiu scenarijumi, atrodė bauginamai pažįstama.
Agentas pažvelgė į laikrodį.
— Mano kapitonas laukia, sere.
Lengdonas leitenanto beveik negirdėjo. Jo akys tebebuvo įsmeigtos į nuo-trauką.
DA VINČIO KODAS
15
— Tasai simbolis štai čia, o ir jo kūnas, taip keistai...
— Pasidriekęs? — pamėgino padėti agentas. Lengdonas, pakėlęs akis, linktelėjo. Jis pajuto nugara bėgantį šiurpą.
— Negaliu įsivaizduoti, kas galėtų kam nors taip padaryti. Agentas atrodė paniuręs.
— Jūs nesupratote, pone Lengdonai. Tai, ką jūs matote nuotraukoje... —jis nutilo. — Mesjė Sonjeras pasidarė pats.
2 SKYRIUS
Už MYLIOS nerangusis albinosas Silas praklibikščiavo pro priekinius iš-taigingos akmeninės rezidencijos, esančios Rue La Bruyėre, vartus. Per šlaunį perjuostas spygliuotas diržas buvo giliai įsirėžęs į raumenį, bet žmogaus siela dainavo iš pasitenkinimo, kad gali pasitarnauti Viešpačiui.
Skausmas — tai gėris.
Įžengęs pro vartus Silas raudonomis akimis nužvelgė vestibiulį. Tuščias. Nenorėdamas pažadinti nė vieno iš daugelio draugų, tyliai užlipo laiptais. Jo miegamojo durys buvo praviros; spynos čia buvo uždraustos. Įžengęs vidun, jis uždarė paskui save duris.
Kambarys buvo spartietiškas — kietmedžio grindys, pušinė spintelė, storos dr obės kilimėlis kampe, atstojantis lovą. Šią savaitę Silas čia viešėjo, tačiau dau-gelį metų jis jautė palaimą galėdamas gyventi tokiomis sąlygomis Niujorke.
Viešpats suteikė man pastogę ir gyvenimo tikslą.
Silas jautė, jog šįvakar jis pagaliau pradėjo išmokėti savąją skolą. Nusku-bėjęs prie spintelės apatiniame stalčiuje susirado paslėptą mobilųjį telefoną ir surinko numerį.
— Klausau? — atsiliepė vyriškas balsas.
— Mokytojau, aš sugrįžau.
— Kalbėk, — paliepė balsas, atrodo, patenkintas, kad Silas paskambino.
— Nebėra visų keturių. Trijų senešalų... ir paties didžiojo magistro. Kurį laiką buvo tylu, tarsi meldžiantis.
— Vadinasi, kaip suprantu, tu gavai informaciją?
— Visi keturi sakė tą patį. Nepriklausomai vienas nuo kito.
— Ir tu jais patikėjai?
— Tvirtinimai buvo per daug įtikinami, kad būtų sutapimas. Pasigirdo jaudulį išduodantis atodūsis.
— Puiku. Bijojau, kad nelaimėtų brolijos pagarba slaptumui.
— Mirties galimybė — tvirtas motyvas.
16
DAN BROWN
— Na, mano mokiny, pasakyk man, ką privalau žinoti.
Silas žinojo, kad ta informacija, kurią jis gavo iš savo aukų, sukels šoką.
— Mokytojau, visi keturi patvirtino, kad egzistuoja clef de voûte... legendi-nis kertinis akmuo.
Telefonu jis išgirdo skubų kvėptelėjimą ir pajuto Mokytojo jaudulį.
— Kertinis akmuo. Taip, kaip mes ir tikėjomės.
Kaip teigia mokymas, brolija sukūrė akmeninį žemėlapį — clef de voûte
— arba kertinį akmenį. Tai graviruota lentelė, kurioje išraižyta didžiosios broli-jos paslapties paskutinioji poilsio vieta... Šioji informacija tokia svarbi, kad jos išsaugojimas ir buvo pačios brolijos egzistavimo priežastis.
— Kai turėsime kertinį akmenį, — pratarė Mokytojas, — mums teliks vie-nas žingsnelis.
— Mes esame arčiau, nei jums atrodo. Kertinis akmuo yra čia, Paryžiuje.
— Paryžiuje? Neįtikėtina. Beveik per daug paprasta.
Silas nupasakojo visus ankstesnius vakaro įvykius... kaip visos keturios jo aukos, likus kelioms akimirkoms iki mirties, desperatiškai stengdamosi susigrą-žinti bedieviškus gyvenimus, atskleidė savąją paslaptį. Visos aukos Silui pasakė lygiai tą patį — kertinis akmuo paslėptas tiksliai žinomoje vietoje, vienoje iš senųjų Paryžiaus šventyklų — Šv. Sulpicijaus bažnyčioje.
— Viešpaties namuose! — šūktelėjo Mokytojas. — Kaip jie iš mūsų šaiposi!
— Jie šaiposi jau ištisus amžius.
Mokytojas patylėjo, tarsi norėdamas geriau pajusti šios akimirkos triumfą. Galiausiai jis prabilo:
— Tu puikiai pasitarnavai Dievui. Šito laukėme amžių amžius. Tu turi su-rasti man akmenį. Tuoj pat. Šįvakar. Tikriausiai pats numanai, koks bus atlygis.
Silas žinojo, kad atlygis bus beveik nesuskaičiuojamas, tačiau tai, ko ką tik pareikalavo Mokytojas, jam atrodė neįmanoma.
— Bet juk bažnyčia — tai tvirtovė; ypač naktį. Kaip aš pateksiu vidun? Nepaprastai įtakingo žmogaus pasitikėjimo kupinu balsu Mokytojas pa-aiškino, ką Silas turėtų daryti.
Kai Silas padėjo telefoną, pajuto, kaip iš nekantros ima virpėti visas kūnas.
Viena valanda, tarė jis sau dėkingas už tai, kad Mokytojas jam paliko laiko atgailai, būtinai prieš įžengiant į Dievo namus. Turiu išvalyti savo sielą nuo šios dienos nuodėmių. Tiesa, šiandien padarytos nuodėmės — šventos, nes į jas vedė svarbus tikslas. Ištisus amžius vyksta kovos su Dievo priešais. Nekyla abejonių, kad jam bus atleista.
Vis dėlto Silas žinojo, jog išteisinimas pareikalauja aukos.
Užsitraukęs užuolaidas, jis išsirengė nuogas ir atsiklaupė savojo kambario viduryje. Nukreipęs žvilgsnį žemyn, pasižiūrėjo į spygliuotą per šlaunį perjuostą diržą. Šiuo „įrenginiu" apsijuosę visi Kelio sekėjai; tai odinis diržas, prismaigs-tytas aštrių metalinių dyglių, smingančių į raumenį ir nuolatos primenančių
DA VINČIO KODAS
17
apie Kristaus kančią. Diržo keliamas skausmas taip pat padeda atsikratyti kūno troškimų.
Nors šiandien Silas segėjo diržą ilgiau nei dvi privalomas valandas, jis su-prato, jog ši diena nepaprasta. Sučiupęs sagtį, jis suveržė diržą per vieną tarpelį ir susiraukė iš skausmo, kai dygliai dar giliau susmigo į kūną. Lėtai iškvėpdamas jis mėgavosi apvalančiu skausmo ritualu.
Skausmas yra gėris, šnabždėjo Silas, kartodamas šventą Tėvo Chosėmarijos Eskrivos, visų Mokytojų Mokytojo, mantrą. Nors Eskriva mirė 1975-aisiais, jo išmintis tebegyvuoja, o žodžius tebešnabžda tūkstančiai ištikimų tarnų visame Žemės rutulyje, suklupusių ant grindų ir atliekančių šventą praktiką, vadinamąjį kūno marinimą.
Silas sutelkė dėmesį į mazguotą virvę, tvarkingai susuktą ir padėtą šalia ant grindų. Disciplina. Mazgai buvo apėję sukrešėjusiu krauju. Trokšdamas patirti skaidrinančius savo paties agonijos pojūčius, Silas paskubom sukalbėjo maldelę, Paskui, pačiupęs vieną virvės galą, užsimerkė, tvojo sau per pečius ir pajuto, kaip mazgai rėžiasi į nugarą. Dar kartą užsimojo virve taikydamas į pečius. Jis čaižė savo kūną, plakė save nepailsdamas.
Castigo corpus meum.
Galiausiai pajuto, kaip sunkiasi kraujas.
3 SKYRIUS
Gaivus balandžio oras skverbėsi pro atdarus „Citroen ZX" langus, šiam skriejant pro Operos teatrą ir Vandomo aikštę pietų kryptimi. Sėdėdamas keleivio vietoje Robertas Lengdonas stebėjo pro šalį lekiantį miestą ir mėgino tvarkingiau surikiuoti mintis. Skubiai palindęs po dušu ir nusiskutęs profesorius vėl panėšėjo į žmogų, bet jį apėmęs nerimas beveik neatslūgo. Į smegenis giliai įsirėžė bauginantis kuratoriaus kūno vaizdas.
Žakas Sonjeras negyvas.
Lengdono niekaip neapleido skaudaus praradimo dėl kuratoriaus mirties jausmas. Nors Sonjeras buvo pagarsėjęs kaip nepataisomas atsiskyrėlis, ne-galėjai jo negerbti už besąlygišką atsidavimą menui. Jo knygos apie Puseno* ir Tenirso** paveiksluose užšifruotus slaptuosius kodus buvo vieni iš mėgstamiau-sių Lengdono tekstų/kuriais jis naudodavosi auditorijose. Šio vakaro susitikimo Lengdonas labai laukė, todėl, prižiūrėtojui nepasirodžius, labai nusivylė.
Ir vėl mintyse iškilo kuratoriaus kūno paveikslas. Žakas Sonjeras taip pasi-
* Nicola Poussin — XVII a. prancūzų tapytojas. Vert. " David Teniers — XVII a. flamandų tapytojas. Vert.
18
DAN BROWN
darė pats? Lengdonas, mėgindamas atsikratyti nemalonaus vaizdinio, pasisuko ir pažvelgė pro langą.
Už lango pro šalį skriejo miestas — gatvės prekeiviai, stumiantys veži-mėlius su cukrinukais, šiukšlių maišais nešini padavėjai, porelė susivėlinusių įsimylėjėlių, susiglaudusių, kad būtų šilčiau pučiant lengvam, jazminų aromato prisodrintam vėjeliui. Citroenas išdidžiai skrodė visą šį chaosą, dviejų balsų si-rena tarsi peiliu rėždamas automobilių srautą.
— Kapitonas labai apsidžiaugė sužinojęs, kad šįvakar dar esate Paryžiu-je, — pratarė agentas, pirmąkart prabilęs, kai jie išvyko iš viešbučio. — Laimin-gas sutapimas.
Lengdoną užvaldę jausmai niekaip nesisiejo su džiaugsmu, o sutapimai jam nekėlė pasitikėjimo. Visą savo gyvenimą paskyręs paslėptoms nederintinų simbolių ir ideologijų sąsajoms tirti, Lengdonas žvelgė į pasaulį kaip į glaudžiai susipynusių istorijų ir įvykių tinklą. Sąsajų galima ir nematyti, dažnai kartodavo jis savo auditorijai Harvarde, bet jos visada egzistuoja, slypinčios po regimu pa-viršiumi.
— Tikriausiai, — pratarė Lengdonas, — Amerikos universitete jums pa-sakė, kur esu apsistojęs?
Vairuotojas papurtė galvą.
— Interpolas.
Interpolas, pagalvojo Lengdonas. Žinoma. Jis pamiršo, jog iš pirmo žvilgs-nio visai nekaltas kiekvieno Europos viešbučio reikalavimas pateikti adminis-tratoriui pasą yra šis tas daugiau nei keistas formalumas — tai įstatymas. Visoje Europoje kiekvieną vakarą Interpolo pareigūnai gali tiksliai nustatyti, kur kas nakvoja. Tikriausiai jie tesugaišo penkias sekundes, kol Lengdoną aptiko vieš-butyje „Ritz".
Citroenui skubant miestu pietų kryptimi tolumoje, dešinėje pusėje, pasi-rodė į dangų šaunantis apšviestas Eifelio bokšto siluetas. Jį išvydęs Lengdonas pagalvojo apie Viktoriją ir prisiminė žaismingą prieš metus vienas kitam išsa-kytą pažadą, jog kas pusmetį jie susitikinės skirtingose romantiškose pasaulio vietose. Eifelio bokštas, pagalvojo Lengdonas, tikriausiai turėtų patekti į tokių vietų sąrašą. Gaila, bet paskutinį kartą jis pabučiavo Viktoriją Romos oro uoste daugiau nei prieš metus.
— Ar buvote užlipęs? — paklausė agentas žvelgdamas per petį. Lengdonas pakėlė akis būdamas tikras, jog kažką ne taip išgirdo.
— Atsiprašau?
— Nuostabu, tiesa? — Agentas mostelėjo pro langą Eifelio bokšto link. — Ar buvote užlipęs?
Lengdonas pašnairavo.
— Ne, nebuvau įlipęs į bokštą.
— Tai Prancūzijos simbolis. Mano manymu, jis tobulas. Lengdonas išsiblaškęs linktelėjo. Simbolių tyrinėtojai dažnai replikuoda-vo, jog šalis, garsi intrigantais, paskui moterų sijonus lakstančiais nepatikimais
DA VINČIO KODAS
19
vadovais, tokiais kaip Napoleonas ar Pipinas Trumpasis, nė negalėjo pasirinkti tinkamesnio nacionalinio simbolio už tūkstančio pėdų falą.
Privažiavus Rue de Rivoli sankryžą degė raudona šviesoforo šviesa, bet cit-roenas greičio nesumažino. Agentas nuvairavo sedaną per sankryžą ir įvažiavo j miškingą Rue Castiglione, vadinamą šiauriniu įvažiavimu į garsiuosius Tiuilri sodus, paryžietišką Centrinio parko variantą. Dauguma turistų klaidingai verčia liūdins des Tuileries pavadinimą, siedami jį su čia žydinčiais tūkstančiais tulpių, lu:t: iš tikrųjų Tuileries tiesiogiai siejasi su gerokai mažiau romantiškais dalykais. Kažkada šio parko, vietoje buvo iškasta milžiniška užsiteršusi duobė, iš kurios paryžiečiai imdavo molį žymiųjų raudonųjų stogų čerpėms gaminti; prancūzų kalba čerpės yra tuiles.
Įvažiavęs į tuščią parką agentas susirado mygtuką ir išjungė sireną. Leng-donas atsikvėpė džiaugdamasis staiga užklupusia tyla. Pro langus buvo matyti balta halogenų šviesa nušviesti smulkiu žvyru pabarstyti parko takeliai; gurgž-dančios automobilio padangos hipnotizavo vienodu ritmu. Lengdonui Tiuilri visada atrodė šventa žemė. Būtent šiuose soduose Klodas Monė formos ir spal-vos eksperimentais davė pradžią visam impresionistų sąjūdžiui. Tačiau dabar šią vietą gaubia keista negeras nuojautas kelianti aura.
Citroenas pasukęs į kairę patraukė į vakarus nuo centrinio parko bulvaro. Apsukęs apskritą tvenkinį vairuotojas tuščia aveniu nuvažiavo toliau, erdvaus kvadrato formos ploto link. Lengdonas išvydo Tiuilri sodų galą, žymimą milži-niškos akmeninės arkos.
Are du Carrousel.
Kažkada prie Karuselės arkos buvo keliamos orgijos, meno mėgėjai šią vietą pažįsta dėl visai kitų priežasčių. Žvelgiant iš Tiuilri gale esančios jodinėjimo aikštelės matyti keturi geriausi pasaulyje meno muziejai — po vieną ties kiekvie-nu svarbiausiu kompaso tašku.
Žvelgdamas pro dešinį langą pietų kryptimi skersai Senos ir Voltero kran-tinės, Lengdonas matė įspūdingai apšviestą senosios geležinkelio stoties fasadą; dabar čia — žinomas Orsė muziejus. Pažvelgęs į kairę jis įžiūrėjo ultramoder-naus Pompidu centro stogą; čia įrengtas Moderniojo meno muziejus. Lengdo-nas žinojo, jog už nugaros, daugiau į vakarus, virš medžių kyla senasis Ramzio obeliskas, žymintis Že de Pomo muziejų.
Tiesiai priešais, rytų kryptimi, pro akmeninę arką Lengdonas jau matė re-nesansinių rūmų monolitą, laikomą žymiausiu pasaulyje meno muziejumi.
Luvro muziejus.
Veltui mėgindamas akimis aprėpti visą didingą pastatą Lengdonas pajuto pažįstamą jausmą — savotišką nuostabą. Pritrenkiamai plačioje aikštėje kaip tvirtovė į Paryžiaus dangų kyla įspūdingas Luvro fasadas. Išstatytas milžiniškos pasagos forma Luvras yra ilgiausias pastatas Europoje, besitęsiantis toliau nei trys iš eilės suguldyti Eifelio bokštai. Tačiau net milijonas kvadratinių pėdų at-viros erdvės, plytinčios tarp muziejaus sparnų, negali užgožti plačiojo fasado didybės/Kartą Lengdonas buvo apėjęs visą Luvrą palei perimetrą — stulbinanti
20
DAN BROWN
trijų mylių kelionė. Vietoj apytiksliai numatytų penkių savaičių, kurių Luvro lan-kytojui prireiktų, kad jis galėtų ramiai apžiūrėti 65 300 meno kūrinių, saugomų šiame pastate, dauguma turistų renkasi sutrumpintą programą, kurią Lengdo-nas vadina Louvre Lite; tai viso muziejaus perbėgimas ieškant trijų žymiausių objektų — „Monos Lizos", „Milo Veneros" ir „Sparnuotosios Pergalės". Kartą Artas Bačvaldas gyrėsi pamatęs visus tris šedevrus per penkias minutes ir pen-kiasdešimt šešias sekundes.
Vairuotojas išsitraukė radijo telefoną ir prancūziška greitakalbe išbėrė:
— Monsieur Langdon est arrivė. Deux minutes. Per traškesį atsklido sunkiai suprantamas atsakymas. Agentas padėjo radijo telefoną ir atsigręžė į Lengdoną.
— Su kapitonu susitiksite prie centrinio įėjimo. Vairuotojas nekreipė dėmesio į ženklus, draudžiančius automobiliams
važiuoti į aikštę, užvedė variklį ir užvažiavo ant kelkraščio. Prieš akis atsivėrė centrinis Luvro įėjimas, tolumoje drąsiai kylantis į viršų, apsuptas septynių tri-kampių tvenkinių, iš kurių tryško apšviesti fontanai.
Piramidė.
Naujasis įėjimas į Paryžiaus Luvrą buvo beveik toks pats žymus, kaip ir pats muziejus. Daug ginčų sukėlusi moderni ir novatoriška kinų kilmės amerikiečio architekto I. M. Pei suprojektuota stiklinė piramidė vis dar kelia tradicijoms iš-tikimų žmonių pasipiktinimą; jiems atrodo, kad piramidė griauna renesansinio dvaro kiemo didybę. Architektūrą Gėtė pavadino sustingusia muzika, o Pei kritikai jo sukurtą piramidę palygino su nagų žymėmis, paliktomis lentoje. Vis dėlto pažangiai mąstantys vertintojai labai palankiai priėmė Pei septyniasdešimt vienos pėdos aukščio perregimą piramidę, esą tai nepaprastai puiki senoviškos formos ir modernaus statybos būdo dermė; simboliška seno ir naujo jungtis, nukelianti Luvrą į naują tūkstantmetį.
— Ar jums patinka mūsų piramidė? — paklausė agentas. Lengdonas suraukė kaktą. Atrodo, prancūzams labai patinka uždavinėti
amerikiečiams tokius klausimus. Tai sunkus klausimas. Jeigu prisipažinsi, kad piramidė tau patinka, pasirodysi esąs skonio neturintis amerikietis, o jeigu pa-sakysi, kad ji tau nepatinka, įžeisi prancūzus.
— Miteranas buvo drąsus, — atsakė Lengdonas, pasirinkęs aukso vidurį. Buvo kalbama, kad Prancūzijos prezidentą, globojusį piramidės statybą, kamavo „faraono kompleksas". Jis buvo „kaltas" dėl to, kad Paryžius pasipildė egiptietiš-kais obeliskais, meno kūriniais ir pirmykščių žmonių įrankiais; Fransua Mitera-nas labai žavėjosi egiptiečių kultūra, ir tas žavesys toks didžiulis, kad prancūzai į prezidentą ėmė žvelgti kaip į sfinksą.
— Kokia kapitono pavardė? — paklausė Lengdonas keisdamas temą.
— Bezu Fasas, — atsakė vairuotojas, artėdamas prie pagrindinio piramidės įėjimo. — Mes jį vadiname Toro*.
' Le taureau pranc. — tauras. Vert.
DA VINČIO KODAS
21
Lengdonas pažvelgė į Kolė svarstydamas, ar kiekvienas prancūzas turi kokį nors paslaptingą „gyvūnišką" epitetą.
— Savo kapitoną jūs pravardžiuojate Buliumi? Vyriškis pakėlė antakius.
— Jūs mokate prancūziškai geriau nei pats pripažįstate, mesjė Lengdonai. Mano prancūzų kalba klaiki, pagalvojo Lengdonas, bet aš puikiai išmanau
zodiako ikonografiją. Tauras visada reiškia jautį ar bulių. Astrologija visame pa-saulyje yra tarsi savotiška simbolių konstanta.
Agentas sustabdė automobilį ir parodė mostelėjęs ranka tarp dviejų fonta-nų į piramidės šone esančias dideles duris.
— Įėjimas ten. Sėkmės, mesjė.
— Jūs neinate kartu?
— Man įsakyta jus čia palikti. Turiu ir kitų reikalų.
Lengdonas atsiduso ir išlipo. Toks jūsų darbas.
Agentas spustelėjo greičio pedalą ir nuvažiavo.
Stovėdamas vienas pats ir žiūrėdamas į tolstančias užpakalines automobi-lio šviesas Lengdonas suvokė, jog dabar gali persigalvoti, pereitą Luvro kiemą, pasigauti taksi ir grįžti į lovą. Tačiau kažkas jam kuždėjo, jog tai niekam tikusi mintis.
Artėdamas į fontanų skleidžiamą miglą Lengdonas pajuto keistą jausmą
— tarsi dabar žengtų per įsivaizduojamą slenkstį į kitą pasaulį. Ir vėl jį apgaubė visą vakarą tvyrojusi sapno atmosfera. Prieš dvidešimt minučių jis miegojo vieš-bučio kambaryje. Dabar jis stovi priešais Sfinkso pastatytą perregimą piramidę ir laukia policininko, vardu Jautis.
Aš užspęstas Salvadoro Dali paveiksle, pagalvojo Lengdonas.
Jis nužingsniavo prie pagrindinio įėjimo — didžiulių besisukančių durų. Už durų tuščias fojė buvo apšviestas blausia šviesa.
Ar turėčiau pasibelsti?
Lengdonas svarstė, ar nors vienas garbus Harvardo egiptologas yra kada nors beldęsis į piramidės duris tikėdamasis kokio nors atsakymo. Jis kilstelėjo ranką norėdamas pabelsti į stiklą, bet iš apačioje juoduojančios tamsos išniro siluetas ir ėmė kilti suktais laiptais. Žmogus buvo kresnas ir tamsus, beveik visai kaip neandertalietis. Vilkėjo dviejų dalių kostiumu, gerokai įsiveržusiu ties plačiais pečiais. Ėjo durų link aiškiai jusdamas savo galią, žingsniuodamas trumpomis tvirtomis kojomis. Jis kalbėjosi mobiliuoju telefonu, bet priėjęs prie durų pokalbį baigė.
— Aš esu Bezu Fasas, — pratarė jis, kai Lengdonas įėjo pro besisukančias duris. — Centrinės nepriklausomos policijos direkcijos kapitonas.
Jo balsas — galugerklyje kylantis dundesys, nelyginant besitvenkianti audra
— atitiko išvaizdą. Lengdonas ištiesė ranką norėdamas pasisveikinti.
— Robertas Lengdonas. Didžiulis Faso delnas triuškinančia jėga sugniaužė Lengdono ranką.
22
DAN BROWN
— Mačiau nuotrauką, — pratarė Lengdonas. — Jūsų agentas sakė, kad Ža-kas Sonjeras pats padarė...
— Pone Lengdonai, — nutraukė jį Fasas, įsmeigęs juodas kaip anglis akis. — Tai, ką ma t ėte nuotraukoje, yra tik pradžia viso to, ką Sonjeras pasidarė.
4 SKYRIUS
Kapitonas Bezu Fasas laikėsi kaip įpykęs veršis: platūs jo pečiai buvo atlošti, o smakras tvirtai įremtas į krūtinę. Tamsūs plaukai buvo sušukuoti atgal ir sutepti aliejumi, o ant atsikišusios kaktos iškarpyti strėlės forma, todėl Fasas priminė kovinio laivo pirmagalį. Jam einant, tamsios akys svilinte svilino žemę po kojomis ir švietė neabejotinu tikrumu, jog bet kuriuo klausimu jis bus nepaprastai griežtas.
Leisdamasis garsiaisiais marmuriniais laiptais žemyn, po piramide įrengto koridoriaus link, Lengdonas sekė paskui kapitoną. Lipdami jie praėjo pro du kulkosvaidžiais ginkluotus Nepriklausomos policijos apsaugininkus. Galėjai aiškiai numanyti: negavęs kapitono Faso palaiminimo šįvakar niekas nepateks vidun ir iš čia neišeis.
Nusileidęs žemiau pirmojo aukšto Lengdonas jau mėgino nugalėti vis stiprėjantį nerimą. Fasas toli gražu nebuvo panašus j svetingą šeimininką, o patį Luvrą šiuo nakties metu, rodės, gaubė šermenų aurą. Visi laiptai buvo apšviesti blausiomis lemputėmis, įrengtomis kiekviename laiptelyje, panašiai kaip tar-puose tarp eilių tamsiose kino teatrų salėse. Lengdonas girdėjo, kaip į virš galvos esantį piramidės stiklą atsimuša jo paties žingsnių aidas. Pažvelgęs aukštyn jis pamatė apšviestus miglos pluoštus, kylančius nuo persimatančių pro perregimą stogą fontanų.
— Ar jums patinka? — paklausė Fasas ir plačiu smakru mostelėjo aukštyn. Lengdonas atsiduso; jis buvo per daug pavargęs, kad leistųsi į panašius
žaidimus.
— Taip, jūsų piramidė nuostabi. Fasas suniurnėjo:
— Randas ant Paryžiaus veido. Pirmasis taiklus kirtis. Lengdonas juto, jog šeimininkui bus sunku įtikti. Jis
svarstė, ar Fasas nors šiek tiek nutuokia apie tai, kad, prezidentui Miteranui rei-kalaujant, ši piramidė buvo sukonstruota iš lygiai 666 stiklinių langų; šis keistas reikalavimas visada buvo labai aktuali daugelio priešiškai nusiteikusių maištau-tojų pokalbių tema. Jų teigimu, 666 yra šėtono skaičius. Tačiau Lengdonas nutarė apie tai nekalbėti.
DA VINČIO KODAS
23
Jiems einant toliau požeminiu fojė, po truputį iš šešėlių išplaukė gerokai platesnė erdvė. 70 000 kvadratinių pėdų pločio naujai įrengtas Luvro vestibiu-lis, įsikūręs penkiasdešimt septynios pėdos po žeme, priminė begalinį urvą. Požeminė salė, išklota rusvai gelsvu marmuru, kad derėtų prie medaus spalvos Luvro fasado, paprastai mirgėte mirga nuo plūstančių saulės spindulių ir turis-tų. Tačiau dabar tuščias ir tamsus šalčiu dvelkiantis vestibiulis veikiau primena kriptą.
— O nuolatinis muziejų saugantis personalas? — paklausė Lengdonas.
— En quarantaine, — atsakė Fasas, tarsi Lengdonas būtų turėjęs omeny lašo komandos sudėtį. — Tikriausiai šįvakar čia buvo užėjęs kas nors, kam ne-derėjo užeiti. Visi naktiniai Luvro prižiūrėtojai dabar apklausiami Niūriajame flygelyje. Šį vakarą muziejų saugo mano agentai.
Lengdonas linktelėjo ir paspartino žingsnį, kad neatsiliktų nuo Faso.
— Ar gerai pažinojote Žaką Sonjerą? — paklausė kapitonas.
— Tiesą sakant, visai jo nepažinojau. Mes niekada nebuvome susitikę. Fasas atrodė nustebęs.
— Pirmasis jūsų susitikimas turėjo įvykti šįvakar?
— Taip. Ketinome susitikti po mano paskaitos per Amerikos universiteto organizuotą priėmimą, bet jis taip ir nepasirodė.
Nedidukėje užrašų knygelėje Fasas kažką pasižymėjo. Pakeliui Lengdonas dar spėjo užmesti akį į menkiau žinomą Luvro piramidę — La Pyramide Inver-see, milžinišką apverstą stogą, kybantį nuo lubų, tarsi stalaktitas, augantis nuo jungiamojo aukšto sekcijos. Palypėjęs keliais laipteliais aukštyn Fasas nusivedė Lengdoną prie arkinio įėjimo į tunelį, virš kurio užrašyta DENON. Denono sparnas — žymiausias iš trijų pagrindinių Luvro dalių.
— Kas pageidavo šio vakaro susitikimo? — staiga paklausė Fasas. — Jūs ar jis?
Klausimas nuskambėjo keistai.
— Ponas Sonjeras pageidavo, — atsakė Lengdonas, kai jie įėjo į tunelį. — Prieš kelias savaites jo sekretorė atsiuntė man žinutę elektroniniu paštu. Ji rašė, jog kuratorius sužinojo, kad šį mėnesį Paryžiuje skaitysiu paskaitą ir kad jis nori kažką su manimi aptarti, kol čia būsiu.
— Ką aptarti?
— Nežinau. Manyčiau, ką nors, kas susiję su meno klausimais. Mes domi-mės panašiais dalykais.
Fasas į šiuos žodžius sureagavo skeptiškai.
— Jūs nė nenutuokėte, apie ką būtumėte kalbėjęs jį susitikęs? Lengdonas nenutuokė. Gavęs žinutę jis ir pats labai smalsavo, bet nenorėjo
įkyrėti aiškindamasis detales. Gerbiamasis Žakas Sonjeras garsėjo kaip priva-tumą vertinantis žmogus, nelinkęs susitikinėti; Lengdonas paprasčiausiai jam jautė dėkingumą už galimybę pasimatyti.
— Pone Lengdonai, gal bent pamėgintumėte atspėti, apie ką nužudytasis
24
DAN BROWN
norėjo su jumis pasikalbėti tą vakarą, kai buvo nužudytas? Šitai mums galėtų padėti.
Toks primygtinis tiesmukas klausimas privertė Lengdoną pasijusti nejaukiai.
— Tikrai nė nenumanau. Aš jo neklausiau. Jaučiausi pagerbtas, kad jis apskritai su manimi susisiekė. Esu pono Sonjero darbų gerbėjas. Per paskaitas dažnai naudojuosi jo tekstais.
Fasas ir šitai užsirašė į knygelę.
Abu vyriškiai jau buvo nuėję pusę tunelio, vedančio į Denono sparną; tolu-moje Lengdonas įžiūrėjo du eskalatorius, bet jie neveikė.
— Vadinasi, jus siejo panašūs interesai? — paklausė Fasas.
— Taip. Tiesą sakant, beveik ištisus praėjusius metus rengiau knygą apie ankstesnę pono Sonjero tyrimų sritį. Norėjau pasinaudoti jo smegenimis.
Fasas pažvelgė į jį.
— Atleiskite? Tikriausiai šis posakis į prancūzų kalbą neverčiamas.
— Norėjau sužinoti, ką jis šia tema galvoja.
— Supratau. O kokia toji tema? Lengdonas dvejojo galvodamas, kaip tiksliau suformuluoti.
— Iš esmės mano rankraštis yra apie deivės garbinimo ikonografiją; mote-riškojo šventumo koncepcija ir su visu tuo susiję simboliai ir meno kūriniai.
Fasas perbraukė mėsinga ranka per plaukus.
— Ir Sonjeras buvo kompetentingas šiais klausimais?
— Labiau išmanančių nė nerastum.
— Supratau. Lengdonas juto, jog Fasas tikrai nieko nesuprato. Žakas Sonjeras laikomas
geriausiu pasaulyje deivių ikonografu. Sonjeras ne tik asmeniškai žavėjosi ir do-mėjosi su vaisingumu, deivių kultais, Vika, šventuoju moteriškumu susijusiais reliktais, bet ir per dvidešimties metų kuratoriaus karjerą padėjo Luvrui surinkti didžiausią pasaulyje su deivėmis susijusio meno kolekciją — kirvukų iš seniau-sios graikų žynių šventyklos Delfuose, auksinių būrimo lazdelių, šimtus Tjeto skulptūrėlių, panašių į stovinčius angeliukus, tarškynių, senovės Egipte naudotų piktosioms dvasioms atbaidyti, stulbinančią daugybę skulptūrėlių, vaizduojan-čių deivės Izidės globojamą ir auginamą Horą.
— Galbūt Žakas Sonjeras žinojo apie jūsų rankraštį? — toliau klausinėjo Fasas. — Galbūt jis pasiūlė jums susitikti, ketindamas padėti rašyti knygą.
Lengdonas papurtė galvą.
— Tiesą sakant, apie mano rankraštį kol kas niekas nieko nežino. Vis dar turiu tik juodraštį, kurio niekam nerodžiau, išskyrus redaktorių.
Fasas tylėjo.
Lengdonas irgi nepridūrė priežasties, kodėl savojo juodraščio niekam nerodė. Trijų šimtų puslapių juodraštis viliojančiu pavadinimu „Prarasto šventojo moteriškumo simboliai" siūlė keletą labai netradiciškų įsitvirtinusios
DA VINČIO KODAS
25
religinės ikonografijos interpretacijų, neabejotinai sulauksiančių prieštaringų vertinimų.
Priėjęs prie sustingusių eskalatorių, Lengdonas sustojo ir pamatė, kad Faso šalia nebėra. Apsidairęs jis išvydo Fasą stovintį už kelių jardų prie tarnybinio lift o.
— Lipsime į liftą, — pratarė Fasas, kai lifto durys atsidarė. — Esu tikras, jog žinote, kad galerija yra ganėtinai toli, ir pėsčias ten greitai nenueisi.
Nors Lengdonas tikrai žinojo, kad liftas gerokai pagreitins ilgą kelionę laip-tais per du aukštus, jis nė nekrustelėjo.
— Ar kas nors nutiko? — nekantriai paklausė Fasas prilaikydamas lifto dur is.
Lengdonas giliai iškvėpė, ilgesingu žvilgsniu permetęs eskalatorių. Visiškai nieko nenutiko, sumelavo jis sau, koja už kojos eidamas lifto link. Vaikystėje Ro-bertas įkr ito į apleisto šulinio šachtą ir vos išvengė mirties, ištisas valandas pra-leidęs siaurutėje angoje su žliugsinčiu po kojomis vandeniu, kol galiausiai buvo išgelbėtas. Nuo tada jį ėmė kamuoti uždarų patalpų baimė — jį baugino liftai, požeminės perėjos ar uždari kiemai. Liftas — absoliučiai saugus mechanizmas, nepaliovė sau kartojęs Lengdonas, nors niekada tuo nepatikėdavo. Tai mažytė metalinė dėžutė, pakabinta uždaroje šachtoje! Sulaikęs kvėpavimą jis įžengė į liftą ir, užsidarius durims, pajuto gerai pažįstamą adrenalino sukeltą virpulį.
Du aukštai. Dešimt sekundžių.
— Taigi judu su ponu Sonjeru, — pratarė Fasas, kai liftas pajudėjo, — taip niekada ir nesikalbėjote? Niekada nesusirašinėjote? Niekada vienas kitam nieko nesiuntėte paštu?
Dar vienas keistas klausimas. Lengdonas papurtė galvą.
— Ne. Niekada.
Fasas pakreipė galvą, tarsi mėgintų mintyse užfiksuoti šį faktą. Nieko ne-besakydamas jis stovėjo įbedęs akis į chromuotas duris.
Kildamas Lengdonas stengėsi apie ką nors galvoti, tik ne apie jį supančias keturias sienas. Blizgančių lifto durų atspindy jis pamatė kapitono kaklaraiščio segtuką — tai buvo sidabrinis kryželis su trylika juodojo onikso akučių. Lengdo-ną tai šiek tiek nustebino. Šis simbolis vadinamas crux gemmata — kryžius su trylika brangakmenių; tai krikščioniška ideograma, reiškianti Kristų ir dvylika ]o apaštalų. Kažkodėl Lengdonas nesitikėjo, kad prancūzų policijos kapitonas galėtų taip atvirai demonstruoti savo religines pažiūras. Kita vertus, čia juk Prancūzija; prigimtinės teisės šičia dar labiau branginamos nei krikščionybė.
— Tai cruxgemmata, — staiga pratarė Fasas.
Šiek tiek išsigandęs Lengdonas pakėlė akis ir atspindy pamatė į save nu-kreiptą Faso žvilgsnį.
Liftas truktelėjęs sustojo, durys atsidarė.
Lengdonas greitai išėjo į koridorių, trokšdamas išvysti plačią ir atvirą gar-siųjų aukštų Luvro galerijų lubų ribojamą
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com