Jam pirmas kartas nutiko klasėje, kai jis buvo 20 metų. Dabar jam 23 metai.
Mano istorija yra paprasta kaip du kart du... Ir iš anksto atsiprašau už klaidas- čia kai kurie tokie reiklūs...
Iki dvidešimties metų neturėjau merginos ir kažkaip jomis nesidomėjau- tikriausiai laiko nebuvo. Nors draugavau ne su viena, kažkas rimtesnio taip nei su viena ir nenutiko. Buvau užsikasęs savo mokslais ir aplinkinio pasaulio nepastebėjau. Ir man buvo gerai.
Draugai vienas po kito- panašiai kaip tame „Amerikietiškame pyrage“- atidavė save gyvenimo malonumams, vienas kitas ir vesti spėjo. Tikriausiai iš reikalo... Pajutau iš jų pusės spaudimą, ir gana nemažą, bet kadangi šita tema manęs kol kas nedomino, tai praleisdavau jų blevyzgas pro ausis. Aš niekur neskubėjau... kol neatsirado ji.
Ji buvo atvažiavusi iš kito miesto ir perėjusi iš kitos mokyklos. Atsirado kažkaip vidury mokslo metų ir iš karto supratome, kas ją atvijo į mūsų miestą.
Ji buvo nenustygstanti vietoje. Chuliganka, taip sakant... Pirmiausia ją „pajuto“ visi vaikinai- tiesiog užuodė naują ir patrauklų objektą savo žavesiui išbandyti. Ir tikrai patrauklų- mergina buvo šėtoniškai žavi. Gamta jai grožio nepagailėjo. Ir turtingų tėvų nepagailėjo, ir skonio visokioms moteriško garderobo subtilybėms. Bet charakteris... Iš pirmo žvilgsnio ji man gal ir patiko, bet po savaitėlės aš jos šalinausi.
O dar labiau nukentėjo merginos. Po kelių savaičių pasipylė ašaros ir priekaištai dėl išdavysčių, nuviliotų draugų, neištikimybės ir panašiai. Kaltininkė, aišku, buvo ta nelemtoji naujokė (dėl patogumo pavadinsiu ją Andromeda). Pusė klasės iš karto pasikaustė neigiama aura jos atžvilgiu. O dar po tiek pat laiko Andromedos nekentė ne tik mūsų, bet ir paralelinės klasės. Kaip naujokei, čia buvo beveik rekordinis pasiekimas- per porą mėnesių pelnyti nekenčiamiausios dvyliktokės statusą.
Visą šitą aš turbūt būčiau lengva sąžine ir pamiršęs ( ji nuo manęs tikrai nieko nenuviliojo), bet vieną dieną įvyko tai, ką būtų galima pavadinti „pirmu žingsniu“ – mudu susitikome vienu du prie sporto salės... Kodėl vienu du?
Treneris susirgo ir nebuvo tos fizinio lavinimo pamokos, o man, kaip grupės atsiskyrėliui ir vienišiui, nespėjo pranešti. O Andromedai nepranešė dėl savaime suprantamų priežasčių. Štai ir susitiko dvi priešingybės...
Iš pradžių stovėjome ir laukėme beveik nekalbėdami, bet kai po skambučio koridoriai ištuštėjo, pasidarė kažkaip aišku, kad pamokos tikriausiai nebus. Apie tai ir pasikalbėjome. O po to pokalbiai pakrypo apie visa kitą- orus, pamokas, pažymius, save, ją...
Pastabų apie ją prisirinkau nemažai. Andromeda buvo labai protinga (iš pradžių maniau, kad jai ne visi namie), tik gana įžūli ir nelabai besiskaitanti su kitų jausmais bei nuomone. Egoistė. Visi mes kažkiek egoistai, bet ji buvo gana didelė ir įžūli Egoistė.
Kai jai taip pasakiau, ji supyko, čiupo savo maišelį ir spruko namo.
Ar jūs visada sakote teisybę? Garantuoju, kad dažnai sumeluojate ar nutylite. Arba keičiate temą, jei ji jums akis graužia. Nes jei visada sakytumėte, ką galvojate, būtumėte tokie patys atsiskyrėliai kaip ir aš. Grupė mane ir mėgo ir nekentė už tai. Tik ilgalaikių priešų aš niekada neturėjau. Kažkaip filosofija mane gelbėdavo.
O tada įsigijau priešą, kurį, maniau, turėsiu iki grabo lentos. Taip, Andromedą, ką gi daugiau...
Mergaitė užsiuto nerealiai. Kitą dieną ant klasės lentos radau tokių gražumynų nupaišytų ir aprašytų , kad mane nuo siuto jokia filosofija negelbėjo. Nesikalbėjau su niekuo visą pirmą pamoką, o galvoje sukosi visokie keršto planai. Norėjau atsistoti ir išrėžti gan sarkastišką kalbą Andromedos atžvilgiu, bet vidury dienos pyktis kažkaip nuslūgo ir man pasidarė „dzin“. Tarsi pajutusi tai, klasės lenta pasipuošė dar „gražesniais“ piešiniais, jau su tiesioginėmis nuorodomis, kam visas šis paradas skirtas. Tik niekas nežinojo, kam iš tikrųjų ir kas viso šito kaltininkas. O man teko pripažinti, kad Andromeda piešia tikrai neblogai. Ypač tas vyriškas organas gražiai atrodė ant lėkštutės, toks sušešėliuotas, išdailintas iki meninio tobulumo...
Neištvėriau ir parašiau atsakymą, kai niekas nematė. Visi juokėsi. Ir tada aš gan neblogai išmokau meluoti, nes teko gintis, kad ne mano tai darbas.
O po pamokų mergina tik piktai šnypštelėjo: „labai gudrus, ką?“
Kitą dieną visus apstulbino (ir papiktino) nauji grafiti darbai toje pačioje vietoje. Vėlgi nepadori scena mano garbei. Tik man jau ne pikta, o linksma pasidarė. Supratau, kad pykti ant tokio meniško proto nėra ko, todėl pradėjau linksmintis. Baigiasi pamoka, visi eina pro duris, o aš- tiesiai prie Andromedos ir tyliai jai į ausį- „kitą kartą labiau pasistenk su kompozicija, gerai? Aš tau daugiau kreidos atnešiu“...
Vaje, kaip niršiai suspindėdavo jos akys! Tik neišdrįsdavo prie visų man užvažiuoti per mordaškę, antraip iš karto visi suprastų, kame šaknys...
O dar- aš niekada taip ir nepagaudavau jos piešiančios. Nors metodą, kaip ji patenka į klasę reikiamu metu, gana greitai sužinojau. Pamačiau kartą lipančią per langą iš lauko pusės...
Po pusės mėnesio visi jau buvo pripratę prie naujos piešinių porcijos. O patys piešiniai atsirasdavo nebe taip periodiškai- juk negali visą laiką taip išradingai veikti vieno žmogaus fantazija- reikia iš kažkur idėjų susimedžioti. Andromedai įniršio teikė du dalykai- mano linksma išraiška pamačius jos naują šedevrą, ir mano maži laiškučiai, kuriuos padėdavau jai į kuprinę. Sarkazmo juose būtų pakakę drambliui užversti- irgi buvau prisigalvojęs tų frazių iš anksto. Be to, aš reguliariai jai į kuprinę padėdavau naujos, dviejų spalvų kreidos.
Pliusas iš mūsų „karo“ buvo vienas- kitos poros galėjo atsipūsti nuo merginos, nes ji dabar turėjo užsiėmimą. Tiktai niekas nežinojo jos ramybės priežasties, o ko ten tuo klausimu buvo prisigalvoję- ne mano reikalas...
Kartą man kažkaip kilo mintis atsakyti jai tuo pačiu...
Kol visi laukė paskaitos, aš išėjau į lauką ir susiradau nelemtą langą. Jis buvo paliktas neužkabintas (naktį vis tiek signalizaciją įjungia) ir įlipau vidun. Lenta jau buvo išmarginta kabalistiniais ženklais, todėl man beliko juos nuvalyti ir nupaišyti savo meną. Ir gana skubiai, nes laiko buvo tik kelios minutės. Iš pradžių galvojau ją pasveikinti įsitaisius dar vieną hemorojų, bet tada dingtelėjo mintis- kodėl turiu kovoti jos stiliumi? Metodai- taip, o įžeidinėti kiekvienas sugeba...
Todėl pripaišiau gėlyčių visokių (nieko rimto) ir parašiau simpatizuojantį laiškutį didelėmis raidėmis: „Tu puikiai pieši. Ačiū!” Ir pasirašiau...
Per pamoką ji net nepasižiūrėjo į mane.
Jos atsakymas pasirodė kitą dieną, suteikdamas daug peno visuotinėms diskusijoms. Vos neiškvietė direktoriaus. Pasitvirtino taisyklė- niekas taip nesiutina, kaip ramus priešo veidas...
Mano atsakymas buvo paprastas- didelė mėlyna rožė ir užrašas „mano kankintojai“. Linksma buvo stebėti ją per pamoką, įtariai apžiūrinėjančią visus klasės vaikinus (ji sėdėjo priekyje, vidurinėje eilėje, o mano suolas buvo trečias prie lango). Iš pradžių nesupratau, ko ji ieško, bet paskui dingtelėjo- ji abejoja, ar ten mano darbas! Juk nebūna taip, kad per muštynes priešas priešą bučiuotų...
Va tada azartas mane nerealus pagavo. Su nekantrumu laukiau jos sekančio išsišokimo.
Kelias dienas buvo kankinančiai ramu (pripratau kažkaip prie jos „pasveikinimų“), o penktadienį, per antrą pamoką visi (aš taip pat) buvo šokiruoti- tokia sudėtinga scena buvo atvaizduota ant lentos. Iš kreidos buvo likusios tik menkos nuotrupos. Tapo aišku, kad per pertrauką ji tikrai nebūtų spėjusi tokio nupiešti. Iš ryto dirbo?..
Iškvietė ir direktorių. Tas paranojikas mums pusę valandos pamokslus skaitė, tardė beveik kaip koks gestapininkas, bet ką jis čia išpeš, jei visi tik mirksi nekaltom akytėm, o Andromeda aktoriniais sugebėjimais nesiskundė. Aš irgi jau buvau išmokęs meluoti (įrodymas, kaip merginos sugeba iš doros kelio išvesti...). Pasibaigė tuo, kad bendromis jėgomis lentą plovėme, nes paprasta kempine tokios jau nenuvalysi...
Kurį laiką abejojau, ar verta man atsakymą piešti, kurį jau apgalvojęs buvau. Po šitokio vajaus nelabai norėjosi dar valdžią siutinti. Bet paskui apsisprendžiau ir nupiešiau. Tai buvo beveik atvira meile persisunkęs piešinys. Taktinė gudrybė, taip sakant. Mylėti aš jos nemylėjau, tačiau gerbiau kaip gabų ir įdomų priešą.
Ji matė. Ir kai pasižiūrėjo į mane, atrodė nustebusi. Man net neramu pasidarė- nejau taikytis susiruošė?..
Per pertrauką visi tik ir klegėjo apie tuos piešinius- jie jau beveik lažybų objektu buvo tapę, tarsi kokia muilo opera... O Andromeda priėjo, kai bibliotekoje knygas rinkausi, ir paklausė:
- Tu rimtai?..
Pažiūrėjau į ją, svarstydamas, ką toks klausimas galėtų reikšti. Negi ji tikrai tikisi, kad aš įsimylėjau? Labai jau greitos metamorfozės... Paprastai žmonės užduoda tokį klausimą, kokio atsakymo patys tikisi. O ji aiškiai tikėjosi iš manęs meilės... galbūt. Galbūt aš ir klydau, bet klausimo- teiginio taisyklė paprastai visada suveikia. Tai beveik nesąmoningas reiškinys. Nesitikėtų, tai ir klaustų atitinkamai: „Tikiuosi, tu nerimtai?“
- Ne.- atsakiau trumpai.- Aš nerimtai.
- Kodėl tada...- ji užsikirto sutrikusi.
- Todėl, kad man patiko stebėti tavo vaikišką pyktį.- paaiškinau.- Man patiko žiūrėti į tavo „meną“. Bet kam man reikia tokios draugės, kuri užsidega dėl kiekvieno niekalo? Man tokios ir nereikia. Be to, tau „grobio“ ir taip pakanka. Aplinkui piiiilna dailių dvyliktokų...
- O aš ir nepykau!- irzliai atsakė ji. Matyt, vėl užsigavo.
- Iš tavo piešinių kažkodėl to nesimatė.- parodžiau į laikrodį.- Eime, jau pamoka tuoj prasidės...
- Tai tu mane tik erzinai?!- dabar jau atvirai supyko.
- Erzinau. O tu ir vėl supykai...
- Aš nesupykau! Tu dar nematei manęs supykusios!
- Man bus malonu pasižiūrėti į tavo sekantį, pykčio kupiną darbą...
Daugiau nė žodžio neišspaudėme. Ji tylėjo, aš beveik pykau ant savęs- kodėl aš ją moralizavau ir vedžiau į teisingą kelią??? Juk man reikėjo tik sunervinti ją... Dar pasidarys išvadas- iš viso jokio azarto nebebus...
Jos piešinio nesulaukiau nei sekančią, nei dar kitą savaitę. Tylu ir nuobodu kažkaip paliko, bet savo kailiu jutau- kažką Andromeda man ruošia.
Tiktai man nusibodo laukti. Nusprendžiau pakiršinti širšę ir pasiųsti jai savo pranešimą.
Vieną dieną, per pertrauką išėjau į lauką, nuėjau prie lango. Atsidariau jį ir įlipau vidun...
Andromeda stovėjo, išgąstingai atsirėmusi į lentą ir spoksojo į mane apvaliomis akimis. Rankoje laikė kreidą, ant lentos buvo padaryti kažkokie pradiniai dryžiai... Užklupau ją bedirbančią.
- Čia tu!- atsiduso ji.- Maniau, kažkas jau pamatė belipančią...
Nieko neatsakiau.
- Išeik.- paliepė ji.- Dabar mano eilė.
- Noriu pasižiūrėti, kaip tu dirbi.- pasakiau.
Ji sutrikusi padėjo kreidą. Tada siektelėjo kempinės ir nuvalė tai, ką buvo pradėjusi.
- Ne...
- Kodėl? Juk pieši man.
- Ne tau aš piešiu!
Juokingas pasirodė man toks pareiškimas po to, kai pasakė, jog dabar jos eilė...
Staiga pasigirdo bruzdesys koridoriuje- nuo palangių kraustė kuprines, maišelius, kažkas artinosi skubiais mokytojo žingsniais...
Parodžiau Andromedai į langą. Ji pribėgo ir išlipo greitai, kaip kokia katė. Aš suspėjau kaip tik laiku- duris jau rakino...
Į pamoką pavėlavome. O po pamokos ji priėjo prie manęs.
- Rytoj mano eilė.- pasakė.- Nelįsk į klasę.
Tai nebuvo nei prašymas, nei įsakymas. Kažkas per vidurį... Ir tą dieną iš jos nebesulaukiau jokio dėmesio, o pats pagavau save begalvojantį apie ją daugiau nei reikia.
Nemiegojau naktį, galvon lindo visokios įkyrios mintys... Įsimylėjau? Nežinojau dar tada. Man ta mintis netgi nelabai patiko. Žinojau, kas per padaras ta mergina...
Nekantravau ir mokykloje iš ryto. Sunku buvo išlikti ramiam. Ji ten kažką paliko- kažką nupiešė ant lentos!
Ir ji tokia abejinga- stovi sau, laukia mokytojo- tokia niekuo neišsiskirianti iš visų...
Pagaliau ir tas mokytojas, o jau maniau, kad pamokos nebebus... Atrakina duris, visi renkasi nuo palangių kuprines... Aš įeinu ir iš karto suku akis nuo lentos- dar ne dabar. Pirma man reikia atsisėsti ir tada iš toliau pažiūrėti...
- Čia dabar? Vėl prasidėjo dundukų išsišokimai?- lėtai nutęsia mokytojas. Pasižiūriu...
Ir negaliu patikėti savo akimis. Piešinys yra bet... nejaugi jis man?
- Kaip gražu!- aikčioja merginos. – kodėl man niekas tokio nenupiešia?...
Ant lentos balta kreida išvedžioti paprasti kontūrai. Mergina ir vaikinas, jų veidai ir rankos, iš arti... Merginos skruosto kamputyje- balta širdelė juodu lentos paviršiaus viduriuku. Ir viskas taip nedviprasmiškai, taip puikiai ir išraiškingai perteikta, kad nejučia susigraudinu...
Bet tuoj pat susigriebiu- juk Andromeda tik ir tikisi kažkokios reakcijos.
Ji žiūri į mane trumpai, tada nusisuka ir imasi savo knygų. O aš net nebežinau, ką apie ją galvoti. Ir net nežinau, ar pavyko man nuslėpti sutrikimą...
Visi vienbalsiai nubalsavo, kad piešinio nereikia nutrinti- tegul lieka. Galima sakyti, tai buvo Andromedos triumfas.
Po pamokos ji pasigavo mane prie sporto salės.
- Rytoj klasė tavo.- pasakė ir nuėjo. Bet aš ir taip žinojau...
Visą vakarą galvojau, ką čia galėčiau nupiešti. Piešti mokėjau gerai, tik minčių kaip tyčia neturėjau nei vienos. Ir nežinojau, ką man daryti. Ji pateikė galvosūkį- arba tai prisipažinimas, arba tiesiog paerzinimas. Tiktai kaip man žinoti? Kokį atsakymą duoti? Jeigu ji rimtai- tada aš atrodysiu kaip chamas, jei pasijuoksiu iš jos cinišku piešinuku.
Reikėjo jai užduoti klausimą jos pačios metodais. Stilių ji pati pasiūlė- du žmonės. Beliko sugalvoti pačią sceną ir mimiką. Aš pasidariau eskizą ant popieriaus- kad nereikėtų sukti galvos vietoje. Ten buvo pavaizduoti tie patys vyras ir moteris , tik vyras dabar laikė pagavęs jos ranką ir atitraukęs ją nuo savo veido (originale jos ranka buvo ant vyro skruosto), o veide atsispindėjo susirūpinimo išraiška. Tuo tarpu moteris paslaptingai šypsojosi, tarsi turėtų slaptą (negerą) mintį. Tai tarsi buvo pasakymas : „aš tave pagavau“. Tačiau taip pat čia slypėjo ir klausimas. Manau, ji turėjo suprasti. Galų gale, aš paryškinau keletą linijų vyro veide- gavosi aukštyn kojomis apverstas klaustukas...
Perkelti visą meną ant lentos nebuvo sunku. Niekas nesutrukdė.
Prasidėjus pamokai aš stengiausi nežiūrėti į Andromedos pusę, bet akies krašteliu mačiau, kaip ji atsisuko... Piešinys vėl pasiliko ant lentos nenuvalytas ilgiau nei įprastai, o diskusijos iš mūsų klasės persikėlė ir į paralelinę klasę, net nebejauku darėsi... Ir dar aš susiradau ją koridoriuje po pamokos (beveik kaip ritualas koks darytis pradėjo...).
- Rytoj klasė tavo.
- Ne rytoj.- papurtė ji galvą.- Penktadienį. Rytoj klasė bus ne mūsų...
Ak, tvarkaraštis... Visai apie jį pamiršau...
Na bet ir kankynę man padarė tas penktadienis... Visą ketvirtadienį jaučiausi kaip ant adatų... Ir sau tvirtinti jau negalėjau, kad visas šis žaidimas- tik dėl azarto. Man Andromeda patiko. Kaip menininkė ir kaip mergina. Su savotišku charakteriu, nenuorama, bet ji vis dėl to man patiko. Galbūt čia buvo tas atvejis, kai pliusas traukia minusą-ką aš žinau... Žinojau tik, kad penktadienis bus diena ne eilinė...
Penktadienį visi susitiko prie to kabineto- ir iš karto prasidėjo lažybos- bus ant lentos piešinys, ar ne... Aš drąsiai galėjau lažintis, bet kažkaip nesinorėjo. Visgi paskutinė pamoka ir aš mačiau, kaip Andromeda buvo dingusi „kažkur“...
Po skambučio praėjus penkioms minutėms pasidarė neramu. Mokytojas nesirodė. Seniūnas išbėgo aiškintis, kame šaknys. Andromeda atrodė susirūpinusi. Aš tikriausiai atrodžiau neramus...
Netrukus sužinojome- pamokos nebus. Pravalas kažkoks...Visi apsidžiaugė ir pradėjo linkėti vienas kitam gero savaitgalio... Tik kad man tas geras savaitgalis buvo sugadintas. Taip norėjau pamatyti ir piešinį ir jos žvilgsnį kartu. Koks jis bus? Smalsus, pašiepiantis?...
- Eime.- staiga išgirdau tylų Andromedos balsą šalia.- Greičiau...
Nustebau baisiausiai... Bet ir apsidžiaugiau kartu.
Sulipome pro langą. Ji, aišku, lipo pirma- norėjo matyti mano išraišką, kai pamatysiu jos darbą.
Ant lentos buvo man jau pažįstama porelė. Abu kartu. Vienas kito glėbyje. Ir tų širdučių... gyvas velnias tų širdučių, nuo kurių visi lentos pakampiai balo... Aš stovėjau ir klaustukai mano galvoje tirpo vienas po kito...
- Kodėl tyli?- klausia ji.- Juk šito klausei, ar ne?..
- Taip.- linkteliu.- šito...
- Tai toks tas mano atsakymas...-ji vaikšto pirmyn-atgal palei lentą ir žiūri sau po kojomis. Pirmyn ir atgal.... atgal ir pirmyn... kol nesustabdau jos atsistodamas jai ant kelio. Imu kreidą ir nupiešiu dar vieną širdelę prie daugybės seserų- tokią visai mažą, vaikišką... O tada pasižiūriu jai į akis ir sulaukiu šyptelėjimo- pirmo tikrai nuoširdžiai atrodančio.
- Įdomu, ar jiems gera?- klausiu.
- Kam?..
- Jiems.- parodau į porelę lentoje.
- Taip... manau, jiems gera.- atsako ji šypsodamasi.- O mums?..
Mes bučiavomės... Ir aš kažkaip nepastebėjau, kad ji būtų bučiniuose paslėpusi nors lašą pykčio. Nors lašą pagiežos... Ten buvo tik bučiniai. Man pirmieji...
Ir daugiau nieko. Tam kartui- daugiau nieko. Man buvo nuostabu, kaip galima įsimylėti po tokių pykčių. Betgi mylėjau ir tebemyliu... Mylėjomės mes po kelių mėnesių, bet tai kita istorija.
Ir aš ją papasakosiu kitu laiku.
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com