Kam reikalingas garažas, manau, visi žinot. O ar žinote. kam kaime reikalinga nedidelė medinė būdelė su skyle viduje ir nedideliu langeliu virš durų? Mieste gimę ir augę mūsų skaitytojai gali ir nežinoti. Tai yra taip vadinama tupykla, kuri mieste dažniausiai būna žymima dviem europietiškom raidėm WC. Žinoma kaimo sodyboje būna ir kitokiu pastatų: troba, klėtis, tvartas, svirnas, klojimas ir t.t., bet apie juos dabar nekalbėsim.
Taigi kaimo gyventojas Bronius Urniežius prasigyveno iš cukrinių runkelių tiek, kad nusipirko dar visai gerai važiuojantį tik trisdešimties metų senumo automobilį su dyzeliniu varikliu. Savo senąjį ir jau seniai nevažiuojantį „maskaradą“ jis nutarė paversti triušide, o tam reikėjo jį išstumti iš garažo, kad atsilaisvintų vieta naujai transporto priemonei. Todėl Bronius pasikvietė j talką savo sūnų Arūną ir nutarė padaryti garaže tvarką. Po dvidešimties metų pertraukos.
Nebijokit, visų jų darbų neaprašinėsim, bo nėra tiek čia vietos. Svarbiausia mums yra palaukti, kol jie prisiknis iki seno kanistro Jis bus reikalingas tolimesniems Įvykiams. Pagaliau jie prie jo prisikniso, tėvas jj pateliūskavo ir suprato, kad viduj kažkas įpilta. O kas gali būti įpilta į benzino kanistrą, jei ne benzinas? Labai senas benzinas, dar A-76 markės ir po 30 kapeikų už litrą. Nupirktas tais tolimais laikais, kai Lietuva buvo baisiai priklausoma sovietams, tačiau Broniaus Urniežiaus „maskaradas“ važiavo. Kur dabar tokį kurą dėsi, jei nupirkta mašinytė važiuoja su dyzelinu? O kanistras visai dar geras. Ir tada Bronius Urniežius padarė lemiamą žingsni visoje šioje istorijoje. Vietoj to, kad pats būtų kur nors išpylęs nebereikalingą degųjį skystį, jis pavedė tą darbą sūnui Arūnui:
— Eik, išpilk kur nors toliau nuo namų, kad nesmirdėtų ir kad, neduok Dieve, neužsidegtų.
Sūnus Arūnas paėmė kanistrą ir išėjęs apsidairė, kurioje vietoje galėtų išpildyti tėvo paliepimą. Labai toli eiti su pilnu kanistru tikrai nesinori, o arti nėr kur pilti. Ir staiga tas keturiolikmetis berniukas nekaltomis septynmečio vaiko akelėmis ir proteliu pastebi statinį, kurį mes jau pavadinome tupykla. Ideali vieta — ten kvapas toks, kad lengvai permuš ir benzino, toli nuo trobos, ten niekas ugnies nekuria, žodžiu, išpildomi visi tėtuko pageidavimai. Kliuku kliuku pro skyle penkiolika litru, benzinuko.
— Išpyliau, — pasakė sugrįžęs Arūnas.
—Gerai, — atsakė tėvas ir padarė antrą klaidą, nes nepaklausė, kur. Žinoma jis tuoj sužinos pats, bet geriau jau būtų paklausęs.
Artėjam prie atomazgos, mieli skaitytojai. Tėvas neseniai išėjo iš garažo parūkyti. Godžiai traukė savo „Astrą“. nekreipdamas dėmesio j užrašą ant suglamžyto cigarečių pakelio: „Sveikatos ministerija įspėja, kad rūkymas kenkia jūsų sveikatai.“ Pagaliau jis pasisuko ir neskubiu, sunkiu kaimo vyro žingsniu patraukė prie tupyklos. Senas rūkoriaus įprotis permušti tos būdelės kvapus aitriu tabako dūmeliu visada buvo toks nekaltas. Jis tupėjo be kelnių Ir džiaugėsi gyvenimu. Paskutines akimirkas. Nes vėliau dokumentiniame filme viskas būtų rodoma sulėtintais kadrais. Kaip žmogus išsitraukia likusį nuorūkos galiuką, kaip įgudusiu judesiu meta jį tupyklos skylę, ir kaip ta kibirkštėlė krenta į seno, bet gero A-76 markės benzino klaną. Būūūm!!!
Žmogus be kelnių, rūkstančiu nusvilusiu užpakaliu išlėkė iš medinės būdelės su visomis durimis, nukrito paslikas ir pašokęs bandė pabėgti, nes būdelė liepsnojo vis smarkiau. Bandėte bėgti nusmauktom kelnėm? Ypač, kai reikia kuo greičiau. Žodžiu, Bronius Urniežius į kiemą paršuoliavo keturiom smagiu žirgo žingsneliu, vadinamu galopu. Tik plikas užpakalis mataravo. Bet tai dar ne blogiausia. Kai viskas babachino į orą, išsitaškė ir būdelės duobės turinys. Todėl į kiemą paršuoliavęs gaspadorius buvo ne tik apsvilęs ir atkišęs sėdimąją, bet ir gerokai apkrapytas fekaliniais krituliais.
Ar vis dar kas nors abejoja, kad rūkymas kenkia ?
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com