1
ĮVADAS
Temos aktualumas. Pastaruoju metu Lietuvoje dėl prastų materialinio ir
socialinio gyvenimo sąlygų smunka dalies šeimų dorovė, prastėja emocinis vaikų
saugumas. Vis daugiau jų tampa socialinių blogybių aukomis. Pastebėtini
dideli vaikų priežiūros, ugdymo bei elgesio kontrolės trūkumai. Tai ypač būdinga
šeimom, kurios gyvena žemiau skurdo ribos (Skurdo mažinimo Lietuvoje
strategija, 2000). Vis daugiau vaikų niekur nesimoko ir nedirba, valkatauja,
elgetauja. Nedorų suaugusiųjų ir bendraamžių jie įtraukiami į nusikalstamą veiklą,
girtuokliavimą, narkomaniją. Socialiniuose pranešimuose apie žmogaus socialinę
raidą Lietuvoje (Gyvenimo lygis ir žmogaus pasirinkimo galimybės, 1996–
2001, Socialinis pranešimas, 1999–2001) bei oficialiuose Statistikos departamento
prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidiniuose (Lietuvos vaikai, 2001,
www.std.lt) pažymima, kad nuo 1990 m. daugiau kaip du kartus padaugėjo nusikaltusių
nepilnamečių. Net tris kartus padidėjo nepilnamečių, padariusių sunkių
kriminalinių nusikaltimų, skaičius. Antai, Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijos
parengtoje ataskaitoje apie švietimo būklę Lietuvoje (Lietuvos švietimas
2000, 2001, www.smm.lt) atkreipiamas dėmesys į nepilnamečių nusikalstamumo
didėjimą. Vis daugiau nusikalsta jaunesnių vaikų. Dar stokojama mokslinių
tyrimų, jų panaudojimo praktikoje galimybių atskleidimo.
Jau yra tyrimų, atskleidžiančių ugdomąją veiklą, susijusią su rizikos grupės
vaikais. Visų pirma tai pasakytina apie tyrimus, kuriuose nagrinėjamas šeimos,
aplinkos vaidmuo ir įtaka vaiko asmenybei. Pažymėtini Z. Bajoriūno (1978,
1994), B. Bitino (1974, 1994), K. Hobson (1993), B. E. Robinson (1993), P. Skin
(1993), J. Litvinienes (1996), U. Mielke (1997), J. Vaitkevičiaus (1999), G. Kvieskienės
(2000), L. Rupšienės (2000) tyrimai, skirti šeimai, sociumo vaidmeniui ir
jų įtakai ugdytinio socialinei raidai. Atskleidę ypatingą šeimos aplinkos svarbą
vaiko ugdymui ir įvertinę vaiko padėtį šeimoje V. Aramavičiūtė (1975) ir Z. Bajoriūnas
(1994) nustatė, kad žalingiausi vaiko ugdymui šeimoje yra nenormalūs
tėvų tarpusavio bei vaikų ir tėvų santykiai, jų nepasitikėjimas tėvais ir šeimos
irimas.
Siekiant Lietuvoje gerinti vaikų ugdymą šeimose, vis didesnis dėmesys skiriamas
jų ugdymo būklės psichopedagoginei analizei. Pavyzdžiui, G. Kvieskienė
(2000) teigia, kad, sumažėjus vaikų užimtumui, socialiai reikšminga paskutinio
dešimtmečio veikla, vis daugiau moksleivių nelanko mokyklos, nusikalsta.
Analogiško tyrimo, atlikto Vokietijoje (lyginant didžiųjų Europos miestų padėtį),
išvados aptinkamos ir P. Hansbauer (1998) mokslinėje studijoje. G. Valickas
(1997) Lietuvoje nagrinėdamas asocialaus elgesio psichologines ištakas, pažymėjo
kad, asocialus elgesys yra „polideterminuotas“ reiškinys. Jam kuriantis
sąveikauja įvairių lygmenų veiksniai. Vienas iš jų yra žiniasklaida. Ją analizuoja
2
A. Dobryninas (2000). Kitas veiksnys yra bendraamžių įtaka. Ją socializacijos
procese nuodugniai tyrinėjo L. Žadeikaitė (1990), H. Remšmidt (1994), P. Hansbauer
(1998), M. Barkauskaitė (2000, 2001), F. Schallenberg (2000), V. Mudrik
(2000), F. Mustaeva (2001). Jų darbuose ypatingas dėmesys skiriamas vaiko
individualybei. Originalus ir išsamus yra M. Barkauskaitės (2001) tyrimas, kuriame
detaliai atskleidžiama paauglių elgesio dinamika.
Kai kurių psichologų ir teisininkų darbuose nagrinėjami nusikalstamumo
prevencijos klausimai. Pavyzdžiui, P. Laurie (1965), A. Dapšys (1984), A. Čepas
(1973, 1986), V. Justickis (1984, 1993, 2001), P. Kratcoski (1990), G. Keiser
(1993), A. Mergen (1995), H. Jenssen (1997), G. Babachinaitė (2000), G. Hochriakov
(2000) pateikia sociokriminalinius ir psichokriminalinius tyrimus. Juose
didelis dėmesys skiriamas vaikų teisės pažeidimų sąlygoms bei jiems taikomų
prevencijos priemonių efektyvinimo galimybėms atskleisti.
Disertacijos temai yra svarbūs L. Slavinos (1958, 1998), J. Laužiko (1970,
1993), V. Aramavičiūtė (1975), A. Jakovlevo (1977), Z. Bajoriūno (1978), M. Akimovos
ir V. Kozlovos (1980), R. Paulausko (1988), S. Ehly (1989), H. Bovet
(1994) fundamentiniai tyrimai, kuriuose, be bendrų vaikų ugdymo sąlygų nagrinėjimo,
dėmesys skiriamas ir individualiam darbui su vaikais, padariusiais teisėtvarkos
pažeidimų ir nusikaltimų.
Vis labiau domimasi individualiu darbu ir individualiu priėjimu prie vaikų.
Nagrinėdama jas V. Aramavičiūtė (1975) parodė, kad vaikų elgesio sutrikimai
gali būti netinkamų emocinių ryšių su kitais žmonėmis rezultatas.
Individualus darbas su vaikais yra sunkus ir sudėtingas. Z. Bajoriūnas (1978)
atkreipia dėmesį į tai, kad individualų darbą su paaugliais teisėtvarkos pažeidėjais
sunku tirti dėl to, kad dalis šeimų nori išsaugoti šeimos paslaptis ir vengia
kalbėti apie tikrąsias jų vaikų nusižengimų priežastis arba jų nesuvokia.
M. Barkauskaitė (2000), nuosekliai ištyrusi paauglių tarpusavio santykių
sociopedagoginę dinamiką, padarė išvadą, kad dirbant individualų ugdomąjį
darbą su paaugliais teisėtvarkos pažeidėjais trumpalaikės prevencinės priemonės
neduoda svarių rezultatų.
Esant sudėtingai vaikų nusikalstamumo situacijai mūsų šalyje, 1997 m. kovo
6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Vaikų ir paauglių nusikalstamumo
prevencijos nacionalinę programą (Vaikų ir paauglių nusikalstamumo
prevencijos nacionalinė programa, 1997). Ja siekiama sukurti vaikų teisių apsaugos
ir jų nusikalstamumo prevencijos konkrečias priemonių programas apskrityse,
miestuose ir rajonuose. 1997 m. Klaipėdos apskrityje buvo pradėtas
rengti delinkventumo rizikos veiksnių, lemiančių vaikų ir paauglių elgseną,
teritorinis monitoringas (Bitinas, Juodaitytė, Rupšienė, 1997). Tai rimtas indėlis
į prevencinės pedagogikos, panaudojant mokyklinį monitoringą, kūrimą. Ta3
čiau kol kas nėra atlikto išsamaus mokslinio mokyklinio monitoringo tyrimo,
atlikto konkrečiomis sąlygomis (teoriniu ir praktiniu aspektais). Ką tik minėtų
autorių nurodytos mokyklinio monitoringo galimybės yra realus akstinas disertacijos
tyrimui pasirinkta tema organizuoti ir plėtoti, atliekant individualų darbą
su rizikos grupės vaikais.
Mokyklinio monitoringo tyrimų, nuosekliai atliktų ir apibendrintų Lietuvoje
nėra. Tokio darbo pavyzdžių neaptikta ir užsienyje, ypač leidiniuose, skirtuose
psichopedagoginei ar socialinei pedagoginei rizikos grupės vaikų nusikalstamumo
prevencijos veiklai nagrinėti. Stokojama mokslinių tyrimų, skirtų būtent
individualaus darbo realizavimui, taikant mokyklinį monitoringą.
Tyrimo objektas – rizikos grupės vaikų ugdymas.
Mokslinė problema – individualaus darbo su rizikos grupės vaikais, taikant
mokyklinį monitoringą, psichopedagoginės sąlygos.
Tyrimo tikslas – atskleisti individualaus ugdomojo darbo su rizikos grupės
vaikais gilinimo, turtinimo bei plėtros ypatumus, naudojantis mokyklinio monitoringo
privalumais.
Tyrimo uždaviniai:
1. Padaryti artimos disertacijos temai mokslinės literatūros analitinę apžvalgą.
2. Atskleisti disertacijos temos įvardinimo pagrindines sąvokas ir tyrimo
teorines nuostatas.
3. Išryškinti mokyklinį monitoringą kaip delinkventinio elgesio vaikų socialinės
ir psichopedagoginės korekcijos veiksnį.
4. Nustatyti individualaus darbo su rizikos grupės vaikais ypatumus.
5. Numatyti rizikos grupės vaikų elgesio korekcijos monitoringo sąlygomis
perspektyvas.
Tyrimo hipotezė. Rizikos grupės vaikų elgesio koregavimas, taikant mokyklinį
monitoringą, grindžiamas šiomis prielaidomis:
o individualaus darbo su rizikos grupės vaikais gerinimo ir tobulinimo, jų
teisėtvarkos pažeidimų ir nusikaltimų socialinės ir psichopedagoginės
profilaktikos tobulinimo galimybės sėkmė glūdi ugdytinių konkrečių
gyvenimo sąlygų atitinkamoje teritorijoje ir elgesio kitimo istorijoje;
o mokyklinis monitoringas efektyvus esant didelei rizikos grupės vaikų
įvairovei (kai rizikos grupės vaikai sudaro didesnę dalį). Būtina sąlyga –
nenaudoti prievartos, nepažeisti vaikų ir jų artimųjų asmens laisvių, garbės
ir orumo, savarankiškumo, žmoniškumo.
Tai įmanoma atskleisti teoriškai įvertinus su disertacijos tema susijusius Lietuvos
ir užsienio mokslininkų darbus, bei praktiškai – taikant mokyklinį monitoringą,
pažinus minėtų vaikų gyvenamojoje vietovėje elgesį, nenaudojant smur4
to, nepažeidžiant humaniškumo. Panaudojus sukauptą medžiagą, kartu su ugdytiniais
įmanoma įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.
Tyrimo imtis. Tyrime dalyvavo 872 Trakų r. Lentvario Motiejaus Šimelionio
vidurinės mokyklos V – X klasių mokiniai (iš jų 468 berniukai (53.7 %) ir
404 mergaitės (46.3 %)), jų tėvai, mokytojai, mokyklos administracija, seniūnijos
ir policijos nuovados darbuotojai.
Tyrimo eiga. Rizikos grupės vaikų elgsenos mokyklinio monitoringo galimybės
organizuojant individualų darbą buvo tiriamos 1996 /97 – 2001 /02 m.
m. Trakų r. Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinėje mokykloje. Tyrimas buvo
atliekamas natūralaus ugdomojo projekto tvarka suderinus su rajono švietimo
skyriaus ir mokyklos vadovybe bei atsižvelgus į kompiuterinės programos autorių
rekomendacijas (Bitinas, Juodaitytė, Rupšienė, 1997) ir kitų autorių tyrimus,
susijusius su disertacijos tema. Kompiuteriniame registre, vadovaujantis Vaiko
teisių konvencija (2001), Lietuvos respublikos švietimo įstatymu (1998), Lietuvos
respublikos švietimo įstatymo projektu (2001), Lietuvos respublikos asmens
duomenų apsaugos įstatymu (2000, www.ada.lt), Europos parlamento ir
tarybos direktyva dėl asmens apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo
tokių duomenų judėjimo (1995, 1997) bei šalyje galiojančiais teisiniais aktais,
buvo kaupiama informacija, naudotina tik konkretaus vaiko labui. Visa informacija
konfidenciali, žinoma tik konkrečiam vaikui, jo tėvams ar teisėtiems
globėjams bei dirbančiam pedagogui. Tuo siekiama, kad informacija apie konkretų
vaiką ir jo elgesį nebūtų naudojama kaip baudimo priemonė. Ji fiksuojama
klasės auklėtojų, atskirų pedagogų, tėvų ar kitų pareigūnų teikimu, su informacijos
turiniu visuomet supažindinamas konkretus vaikas. Čia pat, kompiuteriniame
registre nuolat pažymima tyrimo eiga ir rezultatai. (Konkretūs pedagogų
nuveikti darbai, konkretūs tyrėjo ir ugdytinių sutartini veiksmai ir kt.). Prieš
pradedant tyrimą, su juo buvo supažindinti mokykloje dirbantys pedagogai,
tėvai ir moksleiviai. Tai leido objektyviai įsigilinti į vaikų elgesį, išvengti baimės,
susijusios su nežinomybe, išvengti nereikalingų dalyvaujančiųjų ugdomajame
projekte gynybos mechanizmų.
Disertacijoje taikyti tyrimo metodai:
1. Pedagoginės, psichologinės, teisinės ir kt. literatūros, švietimo sistemos
ir kitų norminių dokumentų, susijusių su disertacijos tema, analitinis apibendrinimas.
Jis taikytas atskleidžiant svarbesniuosius tiriamos problemos klausimus,
rašant disertacijos tyrimo teorinius metmenis.
2. Mokyklinio monitoringo taikymo, atliekant individualų darbą su rizikos
grupės vaikais, psichopedagoginė analizė. Ji naudota mokyklinio monitoringo
kaip ugdomojo projekto realizavimo (vyksmo) kokybei nustatyti, jo galimybėms
ir galimiems trūkumams ištirti.
5
3. Rizikos grupės vaikų elgesio pakitimų tikslinis ir sistemingas stebėjimas,
taikant jį kompiuteryje buvo fiksuojami tyrimui reikšmingi faktai, susiję su
disertacijos tema.
4. Individualūs, nuoširdūs, konfidencialūs pokalbiai su rizikos grupės vaikais,
jų tėvais ir artimaisiais. Surinktos medžiagos pagrindu patikslintas ir praplėstas
kompiuterinis duomenų bankas.
5. Matematinės statistikos metodai. Juos naudojant atliktas tyrimo duomenų
įvertinimas. Duomenys apdoroti kompiuterinėmis programomis Statistical
Package for the Social Sciences (SPSS) 10.0.7 for Windows (SPSS X, 1984) ir
PAULA (Bitinas, 1998).
Tyrimo rezultatų naujumas. Disertacija „Rizikos grupės vaikų elgesio koregavimas
taikant mokyklinį monitoringą“ yra pirmasis atliktas Lietuvoje tyrimas,
skirtas vaikų nusikalstamumo ankstyvosios prevencijos įgyvendinimui ugdymo
institucijų lygmenyje. Pirmą kartą naudojant šiuolaikines informacines
technologijas nustatomi vaikų teisėtvarkos pažeidimų ir nusikalstamumo prevencinio
darbo individualizavimo privalomumai ir perspektyvos. Mokyklinio
monitoringo taikymas praktikoje pagrįstas konkrečiu empiriniu tyrimu ir jo realizavimu.
Tyrimo rezultatų teorinis reikšmingumas. Teritoriniu aspektu atskleistos
mokyklinio monitoringo individualaus darbo su rizikos grupės vaikais veiksmingumas.
Teoriškai apibendrinti monitoringo ugdomojo projekto tyrimų rezultatai,
gauti dirbant individualų darbą su rizikos grupės vaikais. Atskleidus
mokyklinio monitoringo individualaus darbo ypatybes, padarytos teorinio pobūdžio
išvados. Vaikų ugdymas pagrįstas individualaus priėjimo monitoringo
ugdomojo veiksmingumo gerinimu, korekcijos taikymo sąlygų ir perspektyvų
psichopedagoginiu įvertinimu.
Tyrimo rezultatų praktinis reikšmingumas. Jis apibūdinamas tiksliu realios
situacijos įvertinimu, ištiriant vaikų polinkį į delinkventinį elgesį, kaip
svarbų ir aktualų socialinį ir psichopedagoginį reiškinį. Jo pažinimas leidžia
nustatyti tiriamųjų elgesio tendencijas, suteikia galimybę iš anksto užbėgti už
akių negatyviems veiksmams. Praktinę rezultatų reikšmę pabrėžia tai, kad pateikiamas
nuodugnus kokybinis individualaus darbo apibendrinimas bei atskleidžiamos
individualaus darbo su rizikos grupės vaikais koregavimo galimybės,
paremtos būtent mokslinio tyrimo išvadomis.
Darbo rezultatų skelbimas. Gauti rezultatai buvo pateikti pranešimuose,
skaitytuose tarptautinėse ir respublikinėse konferencijose: 2000 m. – IV Lietuvos
edukologijos doktorantų ir jų vadovų konferencija. KU, Klaipėda. Pranešimas
„Mokyklos prevencinis monitoringas“; 2001 m. – Švietimo reforma ir mokytojų
rengimas. VIII tarptautinė mokslinė konferencija. VPU, Vilnius. Praneši6
mas „Profilinis mokymas: moksleivių poreikiai ir tikrovė“; 2001 m. – Socialinis
darbas demokratėjančioje visuomenėje: realijos ir perspektyvos. Tarptautinė
mokslinė konferencija. LTU, Vilnius. Pranešimas, skaitytas kartu su prof. habil.
dr. Z. Bajoriūnu „Paauglių agresija mokykloje (psichopedagoginis aspektas)“;
2001 m. – Ugdymo realijos ir aktualijos. Doktorantų ir magistrantų bei jų mokslinių
vadovų mokslinė – praktinė konferencija. VPU, Vilnius. Pranešimas „Moksleivių
tarpusavio agresija“; 2001 m. – V Lietuvos edukologijos doktorantų ir jų
vadovų konferencija. LKKI, Kaunas. Pranešimas „Moksleivių poreikių tenkinimas
informacinėje visuomenėje“; 2001 m. – Socialinis pedagogas besikeičiančioje
visuomenėje. ŠMM – VPU, Vilnius. Darbo grupės „Socialinės pedagoginės
praktikos kūrybinė laboratorija“ vadovas; 2001 m. – Komercinis ir seksualinis
išnaudojimas ir kitos prievartos prieš vaikus formos. Tarptautinis seminaras.
Vilnius – Oslas. Pranešimas „ Agresija ir prievarta moksleivių tarpe“.
Disertacijos sandara ir apimtis. Darbą sudaro įvadas, 2 skyriai (pagrindinių
terminų žodynas, tyrimo teorinės nuostatos, tyrimų metodika, rezultatai ir jų
analizė), išvados, praktinės rekomendacijos, literatūros sąrašas, 12 schemų, 8
diagramos, 5 lentelės, 5 priedai. Bendra apimtis 120 puslapių. Panaudoti 232
literatūros šaltiniai (iš jų 103 užsienio kalbomis).
TRUMPAS DISERTACIJOS TURINYS
Įvade aptariamas temos aktualumas, suformuluojama mokslinė problema.
Nurodomas tyrimo objektas, tikslas, uždaviniai, darbo hipotezė, aprašomi tyrimo
metodai. Pagrindžiama disertacijos tyrimo realija. Nusakomas darbo mokslinis
naujumas, teorinis ir praktinis reikšmingumas.
Pirmoje disertacijos dalyje:
- aptariami pagrindiniai disertacijoje vartojami terminai;
- išryškinamos ir pagrindžiamos teorinės tyrimo (socialinės pedagoginės,
psichopedagoginės, socialinės kriminologinės) nuostatos išsamiam vyksmui;
- atskleidžiamas mokyklinis monitoringas kaip delinkventinio elgesio vaikų
psichopedagoginės korekcijos veiksnys.
Mokslinėje pedagoginėje, psichologinėje, teisinėje literatūroje dažnai skirtingai
aiškinami terminai, susiję su disertacijos tema. Kiekvienos mokslo šakos
mokslininkai kiek skirtingai juos apibrėžia. Disertacijoje atkreipiamas dėmesys
į šiuos terminus: rizikos grupės vaikai (beglobiai, asocialių, nedarnių šeimų
ugdytiniai, nuolatos patiriantys psichologinę, fizinę, seksualinę prievartą; vaikai,
pasižymintys agresyviu elgesiu, atstumti bendraamžių bei padarę smulkių
nusižengimų bei nusikaltimų. Jie laikomi disertacijos tyrimo objektu. Jo pažinimas
bei tyrimas organizuojamas paisant individualaus priėjimo principo, grin7
džiamo mokykliniu monitoringu), individualus darbas (jo esmę sudaro individualaus
priėjimo principo realizavimas ugdymo procese), prevencija (ji suprantama
kaip pagrindinė ugdymo kryptis, ugdymo metodų visuma, dirbant su rizikos
grupės vaikais), mokyklinis monitoringas (tai socialinio monitoringo atmaina,
apimanti sistemingą ir nuoseklų informacijos apie negatyvią vaikų elgseną
rinkimą bei surinktos informacijos analizavimą, atliekamą kompiuteriu).
Tyrimo teorinėmis nuostatomis suprastinas disertanto pasirengimas suvokti
Lietuvos ir užsienio mokslininkų darbus, susijusius su jo nagrinėjama problema,
t. y. individualaus darbo su rizikos grupės vaikais taikant mokyklinį monitoringą
gerinimu, jo vyksmo organizavimu, koordinavimu, nuoseklumu, siekiant
realizuoti numatytą tyrimą. Jo nuostatos taip pat glaudžiai susijusios su tikslinga
socialine ir psichopedagogine veikla, skirta išankstinei vaikų teisėtvarkos
pažeidimų ir nusikaltimų profilaktikai. Teorinės nuostatos daugeliu atvejų lemia
disertacijos tyrimo tikslą ir su juo susijusius veiksmus, daro juos pastoviais,
paisant viso tyrimo eigos lankstumo ir kintamumo.
Socialinė pedagoginė nuostata tiesiogiai susijusi su socialinių ir pedagoginių
veiksnių, ugdant vaiką, sąveika. Rizikos grupės vaikų ugdymas turi glaudų
ryšį su šeima, bendraamžiais, žiniasklaida. Kiekvienas iš jų specifiškai veikia
ugdytinių individualumą, priklauso nuo jų vidinės pozicijos ir autonomijos.
Šeimos, bendraamžių ir žiniasklaidos poveikis ugdytiniams yra tolydžio trunkantis
ir daugeliu atvejų lemiantis jų elgseną, ypač, jei tarp minėtų grandžių yra
glaudi sąveika. Tačiau daug kas priklauso ir nuo kiekvieno ugdytinio individualybės,
jo gyvenimo sąlygų ir jų kitimo istorijos realybės.
Tyrimo psichopedagoginė nuostata tiesiogiai siejasi su vienos ar kitos vaiko
ugdymo teorinės krypties taikymu, veikla, padedančia rūpintis tiriamųjų vystymusi,
jų individualybe ir elgesio raida. Juolab, kad jau minėti veiksniai (šeima,
bendraamžiai, žiniasklaida) veikia ne atskirai, o kartu (tik atskirais gyvenimo
periodais vieni iš jų daro didesnę įtaką ugdytinių elgesiui, kiti – mažesnę). Be to,
dar egzistuoja ir kiekvieno vaiko savitas požiūris į jam skirtą poveikį bei atsakas
į jį.
Tiriant nustatyta, kad psichoanalitinė asmenybės raidos teorija, dirbant su
rizikos grupės vaikais, svarbi vidinio konflikto individualumui suvokti ir individualiam
psichopedagoginiam darbui su jais organizuoti. Bihevioristinė asmenybės
raidos teorija padeda iš dalies išsiaiškinti ugdytojų ir ugdytinių individualias
reakcijas ir atsakymus į taikomus dirgiklius, nors lieka neaiškios atsakomosios
ugdytojo ir ugdytinių reakcijos, kurias lemia jų sąmonė ir jausmai. Mat
vaiko sąmonė ir elgesys nėra tapatūs. Be to, būtina atsižvelgti į atsakomųjų
reakcijų prigimtį, slypinčią visoje vaiko elgesio ir gyvenimo sąlygų kitimo istorijoje.
Socialinio išmokimo asmenybės raidos teorija turi reikšmės individua8
laus darbo su vaiku psichopedagoginei korekcijai, bandymams atskleisti ir išmintingai
traktuoti būtent jų elgesio išmokimo savitumą ir gyvenimo sąlygų
realybę. Kognityvinė asmenybės raidos teorija svarbi vaiko individualių pažintinių
gebėjimų ugdymui gerinti ir tobulinti, jo tikrajam „aš“ realizuoti, kūrybos
laisvei, išsiskleidimo situacijai, originalumo siekiams, norams pertvarkyti mikroaplinką.
Individualioji psichologija yra reikšminga vaikų ugdymo unikalumui,
jo gilinimui ir plėtrai, kokybiškų individualių pasiekimų paieškoms ir realių
sąlygų sudarymui, ugdytinių netinkamo elgesio individualiai korekcijai.
Humanistinė asmenybės raidos teorija padeda siekti vaikų gyvenimo pilnatvės,
dvasinės ramybės, žmogiškumo ir žmoniškumo ugdymo individualizavimo, svarbiausių
jų poreikių patenkinimo.
Disertacijoje parodoma, kad visos asmenybės raidos teorijos (psichoanalitinė,
bihevioristinė, socialinio išmokimo, kognityvinė, individualioji, humanistinė)
reikšmingos vaikų negatyvios veiklos formavimosi kompleksiškumui, lemiamam
jų vidinių galių, įveikti. Kiekviena teorija savaip svarbi tiriant individualų
darbą su rizikos grupės vaikais mokyklinio monitoringo taikymo sąlygomis.
Pažymėtina, kad socialinė kriminologinė nuostata remiasi prielaida, kad vaikų
ir jaunimo teisėtvarkos pažeidėjų nusikalstamas elgesys yra dėsningas reiškinys,
kuriam daro įtaką konkrečios socialinės bei individualios aplinkybės (Cullen,
Burton, 1994). Skirtingų teorijų atstovai, nagrinėjantys asocialaus elgesio
formavimosi raidą, pabrėžia vaikų nusikalstamumo problemos sudėtingumą ir
jos sprendimo kompleksiškumą. Mat, pasak E. V. Franklio (1998), negatyvus
elgesys negali būti kildinamas tik vadovaujantis biologiniais, psichologiniais,
socialiniais veiksniais. „Visiškai paaiškinti kieno nors nusikaltimą, – rašo V. Franklis,
– būtų tolygu pateisinti jo ar jos kaltę ir regėti jame ar joje ne laisvą ir
atsakingą žmogų, bet taisytiną mašiną“(Frankl, 1998, p. 132). Netikslinga vienų
teorijų pranašumą pabrėžti kitų atžvilgiu. Teisininkai ir kriminalistai, pripažindami
kiekvienos teorijos reliatyvumą, teigia, kad šimtametę istoriją turinčios
psichologų, sociologų, kriminologų ir kitų sričių specialistų nusikalstamumo
problemų įžvalgos, turi dalį tiesos, pagrįstos empiriniais tyrinėjimais (Kerner,
1991; Ųķåéäåš, 1994; Bluvsteinas, 1994; Walter, 1995; Mergen, 1995; Will,
1997; Sakalauskas, 2000; Õīõļ˙źīā, 2000; Justickis, 2001). Pavyzdziui, kriminalinės
asmenybės teorija akcentuoja nusikalstamumo natūralumą ir gyvenimo
sąlygų kitimo vaiko biopsichinio vystymosi istorijoje neišvengiamumą. Elgesio
priežasčių ieškotina paisant vaiko individualybės, jo asmeniškumo. Socialinės
kontrolės teorija nagrinėja prieštaravimų tarp vaiko individualių galimybių
ir egzistuojančių visuomenėje, šeimoje, mokykloje vertybių įveikimą.
Jos reikšmingos vaiko vidinei emocinei įtampai mažinti, atkreipiant dėmesį į
9
nusikalstamumą kaip individualų atsaką į išorinius jam nepageidautinus veiksnius.
Socialinės kontrolės neutralizacijos teorija yra svarbi potencialių nusikaltėlių
nuostatų tikrosioms prasmėms išskirti bei įvertinti, visuomeniniam sąmoningumui
ugdyti, tolerancijos riboms skirti, vaiko individualybės plėtrai didinti,
ugdytinių elgesio kontrolės riboms nustatyti, ugdytojų psichopedagoginiam
lankstumui didinti. Minėta teorija padeda nustatyti ugdytojų ugdomųjų veiksmų
pagrįstumą, kai neutralizuojami vaikų nusikaltimai. Subkultūros teorija nagrinėja
kultūrinės aplinkos poveikį vaiko individualybei, atskleidžia jo elgesio
priežastis bendrosios brandos kontekste. Socialinė struktūrinė teorija atskleidžia
vaikų grupių reakcijas į atskiro vaiko kaip individualybės nusikalstamą
elgesį. Socialinio konflikto teorija yra reikšminga kai kurių autorių polinkiui
vaiko elgesį teoretizuoti ar apsiriboti moralizavimu. Socialinio konflikto teorijos
atstovų idėjos svarbios rizikos grupės vaikų elgesio prevencijai organizuoti,
nes jos parodo, kad vaikystėje patirtas smurtas ir prievarta transformuojasi į
neapykantą visuomenei.
Įvertinus įvairių teorijų gausą, labiau pastebimos realios galimybės kurti ir
įgyvendinti efektyvias vaikų ir jaunimo nusikalstamumo prevencijos priemones.
Socialinė veikla, ugdymo persmelkti socialiniai ryšiai, kompetentingumas
teisėtvarkos pažeidimų prevencijos darbe, bendravimo kultūra, etc., gali būti
laikytini pagrindiniais efektyvios prevencinės veiklos sudėtiniais elementais.
Be to, atskleidus įvairių sociokultūrinių teorijų, daugeliu atvejų pozityvių, esmę,
atkreiptinas dėmesys į individualaus darbo efektyvinimo galimybes, kai
subordinuojami nusikalstamumą aiškinančių teorijų privalumai.
Nagrinėjant vaikų nusikalstamumą, jo raidą, priežastis, taikomas poveikio
priemones, atkreiptinas dėmesys į būtinumą žvelgti į problemą kaip visuminį
reiškinį, priklausantį nuo daugelio veiksnių. Mat, skirtingų teorijų nuostatos
daugeliu atvejų lemia individualaus darbo su rizikos grupės vaikais kokybę.
Mokyklinio monitoringo kaip delinkventinio elgesio vaikų psichopedagoginės
korekcijos veiksnio išskyrimas sietinas su disertacijos teoriniais metmenimis.
Jo išskyrimą lemia teorinė ir praktinė monitoringo esmė. Ji suponuoja monitoringą
kaip socialinio ugdymo individualizavimą, padedantį susisteminti prastą
rizikos grupės vaikų elgesį.
Statistikos departamento duomenimis (Lietuvos vaikai, 2001), iš 2000 m.
padariusių nusikaltimus vaikų 61,9 % mokėsi, 38,1 % niekur nedirbo ir nesimokė.
Didėjantis šeimos nestabilumas, mokslo prestižo mažėjimas, ekonominė krizė,
dvasinių vertybių nuosmukis ir kt. lėmė greitą nepilnamečių, padariusių nusikaltimus
jaunėjimo tendenciją: 14–15 m. amžiaus vaikų lyginamoji dalis
1991 m. buvo 28.4 %, 1995 m. – 31.5 %, 2000 m. – 29 % (Gyvenimo lygis ir
žmogaus pasirinkimo galimybės, 1997; Lietuvos vaikai, 2001). 2000 m. vaikai
10
padarė 5519 nusikaltimų. Nepilnamečiai padarė apie 17 % visų išaiškintų nusikaltimų,
iš kurių ketvirtadalis yra sunkūs kriminaliniai nusikaltimai (www.std.lt;
www.nplc.lt). Analizuojant duomenis apie nepilnamečius, padariusius nusikaltimus,
pastebima neigiama tendencija – ketvirti metai jų skaičius didėja. Tai
nauja, negatyvi vaikų elgesio kryptis – ketvirti metai daugėja pavojingas veikas
padariusių vaikų iki 10 metų amžiaus skaičius. Ji pastebima vertinant vaikų
nusikalstamumą viešose vietose (Regioninė monitoringo ataskaita Nr. 7, 2001).
Mokyklinio monitoringo galutine paskirtimi disertacijoje laikoma vaikų nusikalstamumo
prevencija. Ji suprantama kaip sistema socialinių, pedagoginių,
psichologinių, teisinių, medicininių ir kt. priemonių, padedančių iš anksto užbėgti
už akių vaikų teisės pažeidimams ir nusikaltimams. Ypatingas dėmesys
skirtinas tiems vaikams, kurie jau pažeidinėja teisės normas. Mokyklinis monitoringas
siaurąja prasme suvokiamas kaip individualus darbas su tais, kurie jau
pažeidinėja elgesio normas.
Mokslinės literatūros apie prevencinių priemonių taikymą psichopedagoginė
analizė parodė, kad pavienės priemonės teigiamų rezultatų nedavė ir neduoda
(Laurie, 1965; Óńņčķīāą, 1978; Paulauskas, 1988; Ehly, 1989; Kratcoski,
Kratcoski, 1990; Walter, 1995; Dapšys, 1995; Hansbauer, 1998; Vileikienė, Gečėnienė,
1999; Kvieskienė, 2000; Schallenberg, 2000, www.kvv.se ir kt.). Prognozuotina,
kad išmintingai ir konkrečiai realizuojant nacionaliniu mastu sukurtą
programą galima surasti efektyvesnių galimybių išankstiniams teisėtvarkos
pažeidimams ir nusikaltimams užkirsti kelią. Jau aštuntajame dešimtmetyje teisininkai
atkreipė visuomenės dėmesį į pirminės informacijos apie nepilnamečių
teisėtvarkos pažeidimus kaupimo būtinumą (Nepilnamečių teisėtvarkos pažeidimų
prevencija, 1979). Informacinėje visuomenėje neabejojama, kad kiekvieno
darbo, koks jis bebūtų, pagrindą sudaro svarbios, veiksmingos, optimalios
informacijos apie rūpimą reiškinį turėjimas. Derama ir laiku gauta, objektyvi
informacija leidžia išsamiau analizuoti esamą padėtį, daryti pagrįstas prielaidas,
mažinti subjektyvizmo pasireiškimą vertinant rizikos grupės vaikų elgesį. Informacija
apie vaikų daromus teisės pažeidimus ir nusikaltimus turėtų būti laiku
gaunama. Mat dažnai apie vaiką ji pradedama rinkti tik jam nusižengus. Socialinės
pedagogikos specialistai pagrįstai tvirtina, kad ypač svarbu žinoti rizikos
grupės vaikų gyvenimo, auklėjimo šeimoje sąlygas, jų materialinę ir buitinę
padėtį (Bajoriūnas, 1978, 1994; Kvieskienė, 2000; Schallenberg, 2000). A. Dapšio
žodžiais, operavimas minėto pobūdžio informacija leidžia tiksliau organizuoti
profilaktinį auklėjamąjį darbą, t.y. užtikrinti reikalingas vaiko ugdymosi
sąlygas bei individualaus darbo su jais perimamumą, etc. (Nepilnamečių teisėtvarkos
pažeidimų prevencija, 1979).
Mokykliniam monitoringui yra būdingas sistemingas ir nuoseklus informa11
cijos apie negatyvią vaikų elgseną rinkimas, jos nagrinėjimas bei analizavimas.
Duomenų registracija nėra savitikslė sistema, o siekis vertinti, analizuoti, prognozuoti,
nustatyti poveikio pokyčius. Nustatyta, kad preliminarusis informacijos
įvertinimas svarbus operatyviau diferencijuojant ugdomąjį darbą su nepilnamečiais,
linkusiais įvykdyti teisės pažeidimus, ir numatant atitinkamus rizikos veiksnius
(Āīńļčņąķčå ņšóäķīćī šåįåķźą, 2001). Išsamesnė duomenų analizė ypač
reikalinga pradedant individualų auklėjamąjį darbą su labiausiai rūpimais rizikos
grupės vaikais, planuojant ir organizuojant ugdymo institucijų prevencinį
darbą su jais.
Remiantis išstudijuota socialine, pedagogine ir psichologine literatūra apie
individualų darbą su rizikos grupės vaikais ir disertacijos autoriaus šešerių metų
patyrimu organizuojant mokyklinį monitoringą Trakų r. Lentvario M. Šimelionio
vidurinėje mokykloje galima tvirtinti, kad svarbi socialinė, psichopedagoginė
monitoringo problema yra jo veiksmingumas, pagarba vaiko asmenybei, jo
laisvų apsisprendimų savarankiškai ir atsakingai gerinti savo elgesį jų pačių ir
visuomenės labui. Kompiuteryje fiksuojami faktai neturėtų virsti bausme ar bauginimu,
o priešingai – padėti vaikams bendrauti su ugdytojais siekiant bendrų
ugdymo ir ugdymosi tikslų. Mokyklinis monitoringas su jo pasekmėmis gali
būti panaudojamas atitinkamos teritorijos vaikų elgesiui prognozuoti, jei jis
taikomas humaniškais siekiais ir yra individualaus darbo su rizikos grupės vaikais
veiksnys.
Taikant mokyklinį monitoringą svarbus vaidmuo tenka socialiniam ugdymo
individualizavimui. Jį palengvina sistemingai ir tikslingai kaupiama informacija
apie rizikos grupės vaikų gyvenamąją teritoriją ir juos pačius. Informacijos
kaupimui pritaria sociologai teigdami, kad pirma dera ieškoti priežasčių tose
socialinėse terpėse, kur vaikas yra nuolat veikiamas ir kur įmanoma būtų kontroliuoti
ir daryti įtaką jų vyksmui (The Sociology of Crime and Delinquency,
1962).
Konkretaus empirinio tyrimo analizė parodė, kad mokyklinis monitoringas
dirbant su rizikos grupės vaikais vertintinas dviem aspektais.
Pirmasis aspektas. Naudojant kompiuterinės sistemos bendrąją registro lentelę
įmanoma nesunkiai, žinant miesto planą (gatvių ir rajonų išsidėstymą), moksleivių
migravimo srautus, išskirti miesto vietas, kur yra padidėjęs rizikingumas.
Šiuose rajonuose (gatvėse) gyvena ne tik rizikos grupės vaikai, bet jiems taip
pat daro įtaką įvairūs rizikos veiksniai. Todėl moksleiviai, gyvenantys vieni
šalia kitų, kurių poelgiai jau fiksuoti, laikytini galimais rizikos grupės vaikais.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dar nesusiformavus asmenybei ir svarbių poreikių
nepatenkinimas socialioje aplinkoje skatina vaikus prisijungti prie asocialios
grupės.
12
Antrasis aspektas. Jau minėta bendroji duomenų registro lentelė leidžia grupuoti
įvairaus amžiaus moksleivius ir stebėti: a) rizikos grupės vaikų tarpusavio
santykius; b) socialaus elgesio ir rizikos grupės bendraamžių vaikų bendravimą.
Rizikos grupės bendraamžių tarpusavio ryšiai, jų bendravimo su socialaus
elgesio vaikais stebėjimas bei sistemingas ir objektyvus mikrosociumo pažinimas
(nagrinėjimas) sudaro prielaidas individualiam priėjimui įvertinant kiekvieno
ugdytinio konkretų poelgį ir jo atsiradimo priežastis. Tai visų pirma pasakytina
apie bendraamžių grupių įtaką vaikams, kuri didėja (Šåģųģčäņ, 1994). Be
to didelį vaidmenį atlieka ir gyvenamosios aplinkos artumas (Ģóńņąåāą, 2001).
Individualus priėjimas, rūpinantis vaikų ugdymu, esti efektyvesnis tada, kai
pažįstama jiems patraukli grupė ir bendraamžių bendruomenė (Bitinas, 1962).
Jeigu bendraamžių grupėje asocialaus elgesio vaikų yra daugiau nei socialaus,
stiprintina dorovinė vertybinė socialaus elgesio vaikų orientacija, kol asocialaus
elgesio bendraamžiai nepasielgė priešingai. Svarbu užkirsti kelią tolesnei
asocialaus elgesio plėtrai, ypač tada, kai asocialų elgesį mato nestabilaus elgesio
vaikai. Palankiu momentu jie dažnai visuomenei nepriimtiną elgesį pakartoja.
Jau pirminio tyrimo metu nustatyta, kad monitoringas kaip socialinio ugdymo
prielaida atlieka ir kitą, empiriniu tyrimu neišskirtą, tačiau a posteriori svarbų
vaidmenį. Ugdymas vyksta visą gyvenimą, todėl labai sunku išsaugoti socialinio
ugdymo perimamumą. Monitoringas suteikia galimybę išsaugoti tą perimamumą,
dažnai nutrūkstantį pasikeitus pedagogams, kurie dirba su rūpimais
vaikais (pereinant iš klasės į klasę, iš mokyklos į mokyklą ir pan.). Nustatyta, kad
tolydžiai trunkantis pedagoginis procesas ugdant rizikos grupės vaikus dažnai
stokoja koordinuotumo, yra stichiškas, o laikui bėgant net užmirštamas neįsigilinant
į pagrindines priežastis, sukėlusias asocialų elgesį.
Remiantis pirminiu tyrimu ir mokslinės literatūros įvertinimu daroma preliminari
išvada, kad vienas svarbiausių veiksnių dirbant su rizikos grupės vaikais
yra mokyklinis monitoringas. Jis padeda susisteminti rizikos grupės vaikų elgesį.
Antroje disertacijos dalyje pateikiami rizikos grupės vaikų elgesio koregavimo
mokyklinio monitoringo sąlygomis rezultatai:
- nagrinėjami rizikos grupės vaikų tipai bei jų charakteristikos;
- apibūdinama rizikos grupės vaikų elgesio diagnostika taikant mokyklinį
monitoringą;
- pateikiami empirinio tyrimo apie individualų priėjimą rezultatai;
- išryškinamos rizikos grupės vaikų elgesio korekcijos perspektyvos.
Nagrinėjant rizikos grupės vaikų tipus ir charakteristikas, atkreipiamas dėmesys
į elgesio korekciją veikiant kartu su rizikos grupės vaikais. Ji pasižymi
unikalumu ir savitumu, ypatingumu, neįprastumu ir monitoringo taikymo ugdytiniams
galimybių individualizavimu.
13
Ugdymo procese svarbią vietą užima tiriamųjų elgesio turinys. Jis nustatytinas
atliekant jų poelgių nuodugnesnę psichopedagoginę analizę. Disertacijos
autorius, atsižvelgdamas į moksleivių dažniausius elgesio normų pažeidimus
bei mokyklinio monitoringo autorių (B. Bitino, A. Juodaitytės ir L. Rupšienės)
praktines rekomendacijas, išskyrė veikas, žinotinas dirbant individualiai su rizikos
grupės vaikais (žr. 1 lentelę).
1 lentelė
Tiriamųjų pasiskirstymas pagal elgsenos (veikų) grupes
TIRIAMIEJI I VISO
KODAS1 VEIKA berniukai mergaites
N % N %
N %
B Begimas i namu, valkatavimas 7 3,68 8 8,42 15 5,26
C Rukymas 9 4,74 3 3,16 12 4,21
D Dalyvavimas asocialios paaugliu grupes veikloje 14 7,37 8 8,42 22 7,72
F Mokykliniu dokumentu klastojimas 3 1,58 2 2,11 5 1,75
G Alkoholio vartojimas 9 4,74 1 1,05 10 3,51
H Azartiniai ˛aidimai 19 10,00 2 2,11 21 7,37
K Seksualine prievarta 5 2,63 3 3,16 8 2,81
L I˛ulumas bendraujant su suaugusiais 13 6,84 14 14,74 27 9,47
M Transporto nuvarymas 4 2,11 - - 4 1,40
N Vengimas lankyti mokykla 25 13,16 18 18,95 43 15,09
P Petynes, fizines jegos naudojimas 18 9,47 11 11,58 29 10,18
R Toksikomanija, narkotiku vartojimas 15 7,89 5 5,26 20 7,02
S Silpnesniu skriaudimas, inaudojimas 20 10,53 4 4,21 24 8,42
T Turto gadinimas, gamtos ˛alojimas 13 6,84 5 5,26 18 6,32
V Vagiliavimas 13 16,84 11 11,58 24 8,42
Z Ginklo neiojimas 3 1,58 - - 3 1,05
I VISO 190 66,67 95 33,33 285 100
(?2 = 26,05; df = 15; p < 0,05)
1 Kodas yra sąlyginis kompiuterinės programos simbolis. Jis naudojamas programoje kaip
trumpinys, kad kompiuterinė programa lengviau funkcionuotų.
14
Poelgių (veikų) skirstymas grupėmis laikytinas sąlyginiu, nes vaikų nusižengimus
ir teisėtvarkos pažeidimus lemia daug vidinių ir išorinių priežasčių.
Disertacijos autorius nustatė, kad minėtos veikos pozityviai vertintinos, kai:
a) surenkama patikima pirminė informacija apie vaikų konkretaus elgesio
pasireiškimą;
b) sudaromos sąlygos objektyviai ją kaupti ir panaudoti;
c) kompiuterinio registro apskaitos vienetais įmanoma tiksliai įvertinti
konkrečius elgesio normų pažeidimus (veikas);
d) reikia nustatyti, ar visi poelgiai yra reikšmingi socialiniu požiūriu, kad
patektų į teisėtvarkos organų dispoziciją, nors jie yra svarbūs ir nusikalstamų
poelgių prevencijai2 .
Tyrimo metu buvo stebimas visų 872 Trakų r. Lentvario Motiejaus Šimelionio
vidurinės mokyklos V – X klasių moksleivių (iš jų 468 berniukų (53.7 %)
ir 404 mergaičių (46.3 %)) elgesys. Jų elgesio stebėjimo pagrindas buvo aukščiau
pateiktos veikos. Kompiuteryje jas fiksavo tyrimo autorius pedagogų,
tėvų, mokyklos darbuotojų, policijos darbuotojų teikimu. Iš jau minėtų stebimųjų,
201 moksleivis (134 berniukai (67 %) ir 67 mergaitės (33 %)) padarė
atitinkamas veikas, užfiksuotas kompiuteriniame registre (žr. 1 diagramą). Tiriamųjų
išskyrimas pagal amžių rodo, kad berniukai dažniau pažeidžia elgesio
normas nei mergaitės.
2 Medžių šakų laužymas, lango išdaužimas, bėgimas iš pamokų, grubus elgesys su suaugusiaisiais
ir pan.
1 diagrama
Rizikos grupės vaikai, padarę veikas pagal lytį
Berniukai
67%
Mergaites
33%
15
Remiantis vaikų elgsenos charakteristikomis, disertacijoje išskirtas detalus
jų nusižengimų spektras: alkoholio vartojimas, vagystės, silpnesnių skriaudimas,
turto ir gamtos naikinimas, valkatavimas, narkomanija ir kt. Nuodugnesnis
vaikų elgsenos pažeidimų spektro pažinimas yra naudingas praktiniam
darbui. Jo suvokimas leidžia visapusiškiau pažinti rizikos grupės vaikus, dirbti
su jais diferencijuotai, siekti pedagoginės veiklos efektyvumo. Nagrinėjant
tiriamųjų vaikų elgseną, išryškėja ugdomosios veiklos probleminės sritys
(žr. 1 lentelę).
Iš 1 lentelės duomenų matyti, kad dalis veikų mažai būdingos mergaitėms
arba visai nebūdingos (transporto priemonių nuvarymas, ginklo nešiojimas,
azartiniai žaidimai, silpnesnių skriaudimas, narkotikų vartojimas ir toksikomanija).
Pabrėžiama, kad prevencinės priemonės taikomos berniukams ir mergaitėms
turėtų būti skirtingos, individualizuotos. Be to, atkreiptinas dėmesys
į tiriamųjų (ir berniukų, ir mergaičių) įžūlumą bendraujant su suaugusiais,
vengimą lankyti mokyklą, azartinius žaidimus, silpnesnių skriaudimą ir išnaudojimą,
peštynes, dalyvavimą asocialiose grupėse, vagiliavimą (tai dažniausiai
pasitaikančios negatyvios vaikų elgsenos apraiškos mokykloje).
Skirstant tiriamuosius pagal amžių ir veikas, atkreiptinas dėmesys į 12–15
metų paauglius. Jų negatyvią elgseną sudaro 68,76 % visos kompiuteryje fiksuotos
veikos (žr. 2 lentelę). Jiems dažniausiai būdingi azartiniai žaidimai,
toksikomanija, narkotikų vartojimas ir pan. Organizuojant individualų darbą
ugdytojų dėmesys atkreiptinas į tiriamųjų pasiskirstymą būtent pagal amžių ir
veikas.
Būtina atsižvelgti į duomenų kaupimo sistemą, tiriamųjų veiką ir tikslą,
siekius dirbti su jais individualiai, kai rizikos grupės vaikai linkę daryti teisėtvarkos
pažeidimus ir nusikaltimus. Teoriniu ir praktiniu požiūriu jie skirstytini
į tris grupes:
1) epizodiškai pažeidžiantys elgesio normas vaikai, kurie atsitiktinai, epizodiškai
pažeidžia vieną ar kitą jų elgesiui keliamą reikalavimą. Pastebėta,
kad dažniausiai į minėtą grupę patenka 11 metų amžiaus vaikai. Individualių
pokalbių su tiriamaisiais metodu nustatyta, kad vienuolikmečiai dažniausiai
pažeidžia elgesio normas, net nesuvokdami, jog daro teisėtvarkos pažeidimus;
2) sistemingai prasižengiantys elgesio normoms ugdytiniai, kurių pražangos
dar nesietinos su teisės pažeidimais, tačiau jie daro teisėtvarkos pažeidimus.
Jiems būdingas veikų pakartojimas. Ypatingai ryškiai kompiuteriniame
registre išsiskiria šios veikos: vengimas lankyti mokyklą, toksikomanija ir
narkotikų vartojimas, silpnesnių skriaudimas ir išnaudojimas (terorizavimas ir
smurtas), peštynės ir fizinės jėgos naudojimas, vagiliavimas, dalyvavimas asocialiose
grupėse;
16
11 12 13 14 15 Am˛ius 16 17 18
Veika
N % N % N % N % N % N % N % N %
B
5 10,00 2 4,26 3 6,12 2 7,14 2 7,41 1 9,09
C
1 2,00 2 4,26 3 6,00 3 6,12 2 7,41 1 9,09
D 2 8,70 4 8,00 4 8,51 6 12,00 2 4,08 1 3,57 2 7,41 1 9,09
F
2 4,00 2 4,26 1 3,57
G
2 4,00 1 2,13 3 6,00 1 2,04 2 7,14 1 3,70
H
9 39,13 7 14,00 3 19,15 1 2,00 1 2,04
K
2 4,00 1 2,13 1 2,04 3 10,71 1 3,70
L
4 17,39 6 12,00 2 4,26 9 18,00 3 6,12 2 7,41 1 9,09
M
1 2,13 1 2,04 2 7,41
N 2 8,70 6 12,00 9 19,15 8 16,00 7 14,29 6 21,43 3 11,11 2 18,18
P 1 4,35 4 8,00 9 19,15 4 8,00 5 10,20 5 17,86 1 3,70
R 1 2,00 1 2,13 1 2,00 7 14,29 2 7,14 5 18,52 3 27,27
S 1 4,35 5 10,00 4 8,51 1 2,00 7 14,29 2 7,14 2 7,41 2 18,18
T
3 13,04 2 4,00 1 2,13 4 8,00 3 6,12 4 14,29 1 3,70
V 1 4,35 3 6,00 5 10,64 9 18,00 4 8,16 2 7,41
Z
1 2,00 1 2,04 1 3,70
I
VISO
23 8,07 50 17,54 47 16,49 50 17,54 49 17,19 28 9,82 27 9,47 11 3,86
2 lentelė
Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių ir veikas
(?2 = 158,3; df = 105; p < 0,001)
3) delinkventai, jau įvykdę teisėtvarkos pažeidimus ir nusikaltimus (jų
pavardės ir vardai fiksuoti policijos nuovadose). Jų veika policijos ir teismo
sprendimu priskiriama administracinių teisės pažeidimų, baudžiamojo ir baudžiamojo
proceso kodeksų dispozicijai. Tai ypač išryškėja iš tyrimą patikslinančių
individualių pokalbių su tiriamaisiais, jų tėvais ar globėjais bei teisėsaugos
pareigūnais. Septyniolikmečiai – aštuoniolikmečiai darydami teisėtvarkos
pažeidimus ar nusikaltimus mano, kad „dėl vieno karto nieko neatsitiks“,
nors iš tikrųjų pastarųjų veika dažnai kvalifikuojama kaip administraciniai
teisės pažeidimai ar baudžiamojo kodekso pažeidimai bei nusikaltimai.
17
Rizikos grupės vaikų elgesio diagnostikos gerinimas, taikant mokyklinį
monitoringą, tiesiogiai susijęs su būtinybe kurti prasmingą ir vieningą probleminių
vaikų gyvenimo ir elgesio analizės koncepciją. Ji yra reali pagalba
vaikui, ypač sprendžiant jo dienos darbus, pasitikėjimo savimi klausimus, ugdant
gebėjimą plėtoti prasmingus tarpusavio santykius su bendraamžiais ir
suaugusiais, diegiant mintį ieškoti jiems priimtino individualaus gyvenimo
stiliaus, rūpinantis socialinių ligų įveikimu bei nusiteikimu nepasiduoti iš
šalies primetamoms tariamoms vertybėms.
Atliekant psichopedagoginį darbą su rizikos grupės vaikais mokyklinio
monitoringo sąlygomis atkreiptinas dėmesys į disertacijos autoriaus mokslinio
tyrimo keliu nustatytas ir išskirtas tris jau minėtas elgsenos grupes. Tokį
išskyrimą kompiuteryje suponuoja duomenų kaupimo sistema ir keliami prevencinio
darbo su rizikos grupės vaikais artimieji tikslai – siekis dirbti individualiai
su ugdytiniais, nuolatinis darbo su jais efektyvumo stebėjimas, ypač
su tais, kurie linkę daryti teisėtvarkos pažeidimus ir nusikaltimus. Dirbant
individualiai su rizikos grupės vaikais išskirtinos dvi tyrimo metu sėkmingai
taikytos technologijos: profilaktinė ir reabilitacinė. Taikant jas atkreiptas dėmesys
į vaikų (remiantis kompiuterinio registro duomenimis) elgsenos išryškinimą,
įprastus poelgių diagnostikos ir pedagoginės korekcijos reikalavimus.
Atsižvelgiant į artimiausią vaikų aplinką: šeimą, bendraamžius, žiniasklaidą,
dėl efektyvesnio individualaus darbo su tiriamaisiais, jie buvo sugrupuoti
į ką tik minėtas elgsenos grupes. Remiantis fiksuojamų duomenų analize, kompiuteriniame
registre buvo nuolatos stebima ugdytinių elgesio raida ir kryptys.
Tai leido išsamiau išnagrinėti rūpimas situacijas, išskirti tiriamųjų elgesio
vystymosi tendencijas ir prognozuoti jų raišką. Aprašant tiriamųjų konkrečius
gyvenimo epizodus, išryškėjo realios taikyto individualaus darbo efektyvinimo
galimybės: vaikų elgsenos formų dominuojančiose situacijose savalaikis
nustatymas, įmanomybė apsaugoti juos nuo galimo fizinio ir psichinio diskomforto,
savalaikis dėmesio į ugdytinių neurotines ir patologines problemas
sutelkimas, etc. Be jau minėtų vaikų elgsenos išskyrimo privalumų, dažniausiai
neįmanoma apseiti be rizikos grupės vaikų poelgių diagnostikos. Tam
naudotina rizikos grupės vaikų sociograma, tyrėjo pagrįsta konkretaus stebėjimo
duomenimis, individualių pokalbių su rizikos grupės vaikais, jų tėvais bei
bendraamžiais taikymu. Į visus pokalbius žvelgtina kaip į didį nepakartojamą
pedagoginį susitikimą. Jis svarbus vaikų tarpusavio ryšių sociogramai sudaryti
(žr. 1 schemą).
18
1 schema
N ir M gatvių sankirtoje gyvenančių 12 ir 13 m. vaikų3
tarpusavio ryšių sociograma
3 Tyrimo etiniais sumetimais čia ir kitur vaikų vardai pakeisti.
Tomas
V idas
Rima
Jonas
Rimas
Jurgis
Sa a
Mantas
Daiv a
Gita
A na
L ina
Asta
– berniukas, – mergaitė
teigiami ryšiai, neigiami ryšiai,
labai artimi ryšiai, elipsėje esantys vaikai
priklauso rizikos grupei
Vaikų elgesio diagnostikos kaip individualaus psichopedagoginio darbo
su rizikos grupės vaikais taikymas susijęs su jo atlikimo laipsniškumu. Naudojant
kompiuterinį registrą ir sudarius vaikų elgsenos grupes, įmanoma bendrauti
su ugdytiniais, įvertinti juos supančią aplinką, lengviau suvokti sukauptą
informaciją, padedančią išvengti galimo subjektyvizmo, analizuoti realias
ugdytinių problemų priežastis. Įžvalgiai naudojant kompiuteryje esamą
informaciją, sukauptą atliekant mokyklinį monitoringą, galima išsamiau ir
plačiau (tuo pačiu ir objektyviau) nustatyti ir prognozuoti intervencinio individualaus
darbo su rūpimais vaikais kryptis, ugdyti tiriamųjų sugebėjimą jiems
gyvenant negatyviomis sąlygomis kantriai kęsti sunkumus, keisti savo požiūrį
į gyvenimo realijas.
19
Individualus priėjimas yra išskirtinis bendrosios pedagogikos veiksnumo
principas (veiksnumu vadintinas pedagoginis būvis, galintis veikti ir savo
veiksmais įgyti teises bei pareigas, už kurias ugdytiniui dera atsakyti.). Stebėjimo
ir pokalbio metodais nustatyta, kad būtent naudojant individualaus priėjimo
principą pedagogas turi didesnę galimybę pamatyti ne tik koks mokinio
elgesys kalbamu momentu, bet ir ko iš jo galima tikėtis ateityje. Tačiau dirbant
su vaikais, linkusiais į teisėtvarkos pažeidimus ir nusikaltimus, dera skaitytis
su mokyklinio monitoringo esamos duomenų bazės pagrindu pakoreguotu
psichopedagoginiu individualaus priėjimo principu.
Kompiuteriniame registre visų pirma pažymėtina svarbi ir reikalinga informacija
(naudojamos ugdymo priemonės, metodai, jų poveikis vaikui ir pan.).
Mat gauta informacija išsamiau išryškina individualaus darbo veiksnumą. Disertacijoje
pabrėžiama, kad mokyklinio monitoringo sistema leidžia atidžiau
analizuoti vaikų asocialaus elgesio priežastis bei atskirų pedagoginių priemonių
ir metodų veiksmingumą, ypač kai priėjimas prie vaikui svarbių reikalų
yra netiesioginis, t. y. per trečiuosius asmenis (tyrėjus, pedagogus ir bendraklasius)
ir pan.
Siekiant analizuoti asocialaus elgesio priežastis bei atskirų pedagoginių
poveikių veiksmingumą, tyrimo procese buvo stebimi vaikų bandymai pozityvia
ir negatyvia veikla atkreipti dėmesį į save, fiksuojamas pedagogo bei
bendraamžių dėmesys į ją teigiamais (pagyrimas, padėka, maloni šypsena ir
pan.) ar neigiamais (pastaba, ignoravimas, piktas žvilgsnis ir pan.) pastiprinimais.
Vienam stebėjimui buvo skirtos 45 minutės – viena pamoka. Tiriamasis
stebėtas skirtingose pamokose ne mažiau kaip tris kartus ir ne dažniau kaip
vieną kartą per dvi savaites. Stebėjimus atliko pats disertacijos autoriaus, naudodamas
tam specialiai sudarytą anketą. Nustatyta, kad rizikos grupės vaikai
siekia atkreipti dėmesį į save visų pirma pozityvia veikla. Tyrimo pradžioje iki
2 kartų per pamoką pozityvia veikla į save dėmesį atkreipti bandė 41 tiriamasis,
3–5 kartus – 24 tiriamieji, 6–8 kartus – 5 tiriamieji, o daugiau
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com