Gyveno kartą vyras ir žmona. Žmona Onutė buvo šeimos galva, nes jos
vyras Petras tiesiog nesirūpino nei žmona, nei pačiu savimi. Jam
rūpėjo tik futbolas, čia pasakojamas vienas iš jų gyvenimo nutikimų,
taigi:
Vėlus vakaras. Onutė pavargusi grįžo iš darbo, o Petras kaip visada:
žiūrėjo futbolą ir niekas aplinkui jam nerūpėjo, jis net nejuto kad
žmona jau namie! Onutė jį kalbino ir manė, kad kalbasi su juo, tačiau
iš tikrųjų Petras tik komentavo rungtynes ir to ką ji šneka negirdėjo.
Taigi jų pokalbis:
-Petrai, grįžau! Laukei?
-Nu vat, pagaliau, pagaliau!!!
-Ar džiaugiesi?
-Taip, taip, taip, žinoma, žinoma.
-Žinai kur buvau?
-Taip, taip, taip!
-Taigi aš nebeslėpsiu...
-Nu pagaliau, pagaliau! Kaip aš šito laukiau!
-Tai gerai, aš tikrai tau neištikima!
-Kaip taip galima? Kaip taip galima?
-Atleisk, prašau.
-Koks smūgis! Koks smūgis! Neįtikėtina!
-O tu ką galvoji man lengva, Petrai?
-Teisingai! Teisingai! Sutinku seniai reikėjo daryti šita keitimą!
-Tai ką, tu visai nenusiminei?
-Žinoma, juk reikia kažkaip save siūlyti. Ieškoti partnerių!
-O kaip man jų ieškot? Gi su mano figūra, su mano krūtine...
-Nu kam reikalingas tas 8-tas numeris!!!
-O Jonui patinka!
-Nu nu nu nu nu!!!
-Jūs visai skirtingi žmonės, žinai, kai tik jis mane pamatė...
-Į kojas reikėjo pult! Į kojas!
-O jis ir puolė. Tu neprilygsti Jonui, suprask gi pagaliau!
-Reikėjo iškart už triusikų griebt!
-Na mes ne iš karto bet kai tu išvažiavai į komandiruotę!
-Taip! Taip! Na žinoma! Nebuvo galima praleisti tokios progos!
-Tai mes ir nepraleidom. Gi tu ne visam gyvenimui išvažiavai...
-Nu žmonės jei ir namuose jūs taip...!
-Nu kurgi daugiau? Pas jį negalima. Jo namuose tėvai.
-Nu kaip jūs taip vaikiškai, reikėjo žmoniškai padaryt!!!
-Tai mes ir padarėm. Pats žinai, Aš juk blaiva negaliu.
-Nu apskritai jokios technikos, kaip degtinės prisigėrę!!!
-Žinai jam ir vyno pakako, ne taip kaip tau tik degtinė ir degtinė!!!.
-Nu ranka! Kur ranka! Kur ranka!!! Gi negalima taip!
-Aš irgi jam taip sakiau, gi aš istekėjusi moteris. Bet suprask ir
mane, aš gi jauna... Amžinai tas tavo futbolas, komandiruotės. Na bent
pažiūrek į mane.
-Na taip, taip, ka gi jis vienas galejo padaryt, reikėjo dar 2-3
draugus įtraukt.
-Žinai man jo ir vieno pakanka.
-Jo... stovi, visą laiką stovi, reikia judėti, kažkaip keisti pozą!
-O mes ne taip kaip su tavim, daug ką išbandėm!
-Ei, ei, Pavojinga, pavojinga, jūs ką apie gynybą visai negalvojat?
-Tu ką visai mane kvaile laikai? Taip man jau nebereikia! Atsbibodo!....
-Taip, taip, taip!
-Aš...
-Taip, taip, taip!
-Tave....
-Taip, taip, taip!
-Palieku!
-Na pagaliau! Pagaliau!!!
-Ko taip džiaugies, negi ir pas tave?
-Taip, taip atsirado!
(žmona prieina prie pat jo ir jie jau iš tikrųjų kalbasi):
-Kas atsirado, Petrai?!
-Danilevičius! Danilevičius! As dievinu Danilevičių!
-Ir seniai taip?
-Jau trejus metus!.
-Ak tai tu vis dėl to gėjus. Tai štai kodėl tu su manim visada buvai
toks šaltas!
Ji trenkia durimis ir išeina.
Petras šaukia:
-ĮVARTIS!!!
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com