Zigmas STANKUS
KAIP TAMPAMA ALBINOSAIS
UDK-327.8 [47+57+581]
ST.76
DĖKOJU VISIEMS PADĖJUSIEMS
IŠLEISTI ŠIĄ KNYGĄ:
j V. Varnui- Čiangaj
Zigmui ir Stefai Stankams, P. Kimėnui, E. Bukčiui, P. Grigaliūnienei, R. Vėlavičienei, I. Pipirienei,
R. Svarui, A. Balilioniui, A.Andriekui-Mukaliui, B.Vyšniauskui, R.Ruzui, LJonaičiui, R.Grigalioniui,
S.Pluščiauskui
Stoniškių savivaldybės kolektyvui: V. Kęsminui, E. Pužienei, D. Lukošienei, Kuzmarskienei,
D. Anglickienei, A.Šiurgienei, A. Paleckiui,
V. Ališkevičienei, E. Viličiauskienei, J. Balandžiui, D. Bardauskienei
Lietuvos socialdemokratų partijos Klaipėdos skyriui Dienraščio "Vakarų ekspreso" kolektyvui, asmeniškai G. Tomkui ir J. Ašmonaitei.
Dalį lėšų ,gautų už knygos honorarą, skiriu Afganistano karo veteranų organizacijai.
***
Galinčius paremti Afganistano karo veteranų organizaciją, prašom pervesti pinigus į sąskaitas: sąs. Nr. 2700340 Lietuvos bankas Klaipėdos sk. ir sąs. Nr. 4700534 Lietuvos bankas Kauno sk.
(c) Zigmas Stankus
1993
Įžanga
arba epilogas
Išėjome į armiją jauni, suaugusiųjų kūnais, bet dar vaikišku protu. Paaugliai... Palikę gyvenimą be rūpesčių, iš viskuo pasirūpinančių tėvų glėbio, kiti tiesiog iš mokyklos suolo, nežinodami gyvenimo pras mės ir visų jo sunkumų, papuolėme į sistemą, kurioje kiekviena diena - tai kova už būvį, kurioje tik jėga ir sumanumu galima ko nors pasiekti, kartais net išlikti. Naudodamiesi mūsų nesusiformavusia psichika, vals tybės politikai pajungė mus nešvariems darbams. Iš mūsų lipdė robotus žudikus. Tik nedaugelis galėjom suprasti, ką mes iš tikrųjų darome,- manėm, kad karas lieka karu ir jame galioja tik karo įstatymas: stipresnis neteisiamas. Karas išdarkė ne tik mūsų kūnus, bet ir sielas. Grįžome namo pavargę, bet žinojome, kas yra tikra draugystė, kur riba tarp gyvenimo ir mirties.
O visuomenė gyvena - vagia, girtuokliauja, paleis tuvauja, myli, gimdo vaikus, eina į darbą. Visi paten kinti, nes jų tas karas nepalietė, jie jo net nepastebė jo...
Mes nesuprasime pūvančios visuomenės,jie - mū sų. Norėjosi šaukti, kad netiesą šneka politikai ir žurnalistai -juk ten mūsų vaikinai žūva,- žmonės, ką darote?! Blaškysimės nerasdami vietos, daugelis iš ten grįžusių prasigers, kiti sugniuš ir prisitaikys prie visų. Nuskęsime tūkstančius kartų didesnėje viskam abejingoje minioje, taip ir neįrodę savo tiesos. O visuomenė žiūrės į mus kaip į albinosus, tarytum jie buvo teisūs iš pat pradžių. O mums bus dar sunkiau, nes jausimės ne tik apgauti, bet ir nesuprasti, ir tarytum sumelavę.
Po labai šaltos 1979 metų žiemos prasidėjo kaip reta ankstyvas pavasaris. Gegužės mėnesio pabaigoje karščiai vis laikėsi. Birželio 1 gaunu šaukimą į armiją. Po poros dienų gėrimo, kurį vadindavo išleistuvėmis, su giminėmis, tėvais, draugais ir artimaisiais, skusta galva, paruošta kelionei kuprine, senais drabužiais ir 25 rubliais kišenėje, birželio 4 d. išvykau į traukiančią ir bauginančią, nenori mą, bet neišvengiamą arm iją. Buvau jaunas, stiprus, institutui per kvailas, mokslas atrodė reikalingas tiktam, kad mokėčiau suskai čiuoti gautus pinigus. Tėvams seniai buvau įkyrėjęs su savo išdaigomis, jie laukė nesulaukė, kada mane paims tarnauti, kad galėtų lengviau atsipūsti. O man atrodė, kad turiu nemažą gyveni mo patirtį: turėjau mergų-duodančių irne, žinojau, kas alaus barai, restoranai ir šiaip vietos, kur galima ištuštinti vyno butelius. Ėjau į armiją savo noru, nes bijojau padirbti kokiai kvailei vaiką ar nusigerti. Anksčiau ar vėliau vis tiek reikės eiti, o laukti "kada pakvies Tėvynė", yra be galo bjauru. Be to, maniau esąs pranašes nis prieš kitus, nes man buvo ne 18, o 19 metų, ir buvau gerai pasiruošęs fiziškai.
21 valandą, staugiant ir švilpiant išlydintiesiems, autobusas su keturiolika tokių pat driskių, kaip aš, ir mus lydinčiu komisariato mičmanu, išlėkė pro komisariato vartus ir, kaukindamas signalą, skirdamas girtą apsiašarojusią minią, nėrė Vytauto gatve į kairę, po to vėl į kairę, į dešinę ir tiesiai Gogolio gatve.
Išvažiuojant puolėme prie autobuso langu, beldėme juos kumš čiais ir staugėme kaip uždaryti vilkai. Pro purvinus langus matėsi girti draugų ir artimųjų snukiai, išlydinčios panos sunubėgusiu nuo verkimo blakstienų tušu. Tarp jų daug buvo ir tokių, kurios mielai verkdavo kiekvienose išleistuvėse. Buvo ir tokių, kurios ne tik verkdavo, bet ir šaukdavo perrėkdamos minią: "Aš tavęs lauk siu...", o kitą šeštadienį žadėdavo laukti jau kito.
Kiek santūriau laikėsi būsimų kareivių tėvai. Kur nors minios pakraščiuose droviai šluostydavosi gailesčio ašaras: "Na, štai ir mes išl ydėjom savo kareivėlį", nepuldami į dvokiančią svaigalais minią, mėginančią gyva mase užtverti kelią autobusui.
Išvažiavus į autostradą, autobuse stojo nesmagi tyla. Visi, tarytum gavę raminančių, sėdėjome susimąsčiusiais veidais, stik linėmis akimis. Didvyriškumo, kuris atsiranda einant į armiją ar tuokiantis - kai esi visų dėmesio centre - neliko. Mičmanas,
nusiėmęs karininko kepurę, nosine šluostėsi nuo kaktos prakaitą. Išvažiuojant jam gerokai teko paplušėti: traukdamas mus nuo langų, ir sodindamasį vietas, jis šaukė, putojosi, davinėjo komandas, bet niekas jo neklausė,- mes buvome žali žali, armijos nesuga dinta mąstysena, ir į jo komandas nereagavome. Kurį laiką važiavome tylėdami, po to po truputį pradėjome atkusti. IŠ jau tarnaujančių draugų laiškų žinojom, kad už miesto išlaipins,- tikrins kuprines, lagaminus, o rastus degtinės butelius sudaužys. Atims peilius, šakutes ir visus aštrius daiktus. Tad
autobuso gale susėdome keliese ratuku ir nutarėm tai, kas yra buteliuose geriau supilti į skrandžius, negu duoti tam kvailiui micmanui sudaužyti. Atidarėme pirmą butelį, kažkuris ūkiškesnis surado savo mantoje ir stiklinę. Slėpdamiesi gėrėm. Vienas geria - kiti užstoja, kad nematytų mičmanas. Bet netrukus nusprendėm, kad kol kas micmanui mes nerūpime,- jis ramiausiai žiūrėjo į priekyje bėgantį kelią. Stiklinė greitai ėjo ratu, bijojome, kad nespėsime išgerti butelių iki egzekucijos vietos. Bet autobuso niekas nestabdė. Mes gerokai padrąsėjome. Pasijutome senais bičiuliais, pasakojom apie save, pažindinomės. Prie mūsų prisijungė dar du. Dešrų, lašinių mamos buvo pridėjusios, degtinės buvo... Trūko tik mergų, bet jos liko toli ir kitiems...
Važiavome ilgai. Truputį nusnūdau ir vėl įsijungiau į geriančių kompaniją. Visi buvo gerai paėmę, vienas žviegdamas pasakojo, kad motina į kelionmaišį įdėjusi lėkščių, šakutę ir stalinį peilį, nes armijoj viso to neduosią. Kitas siūlė duoti micmanui į snukį, išmesti vairuotoją ir važiuoti atgal į Klaipėdą: jis visų klausinėjo, kas moka vairuoti autobusą. Gerai, kad tokių neatsirado. Bežiūrint į juos man neliko nieko kito, kaip vėl priryti. Gerokai įkaušęs, pradėjau visiems aiškinti, kad esu labai "techniškas bičas" - apsivilkęs esu marškinėlius trumpom rankovėm, bet kuprinėj turiu vatinuką. Vyrai nesuprasdami raukėsi, o aš aiškinau: jei siųs į pietus, su marškinėliais neperkaistu, jei į Sibirą - apsivilksiu šimtasiūlę: taip pat nesušalsiu, o jiems Sibire vienais marškiniais būsią šaltoka. Visi žviegė girtu juoku. Mičmanas miegojo, ar tik apsimetė,-sėdėjo užsimaukšlinęs kepurę antakių. Degtinė baigėsi. Inkvizicijos kažkodėl nebuvo, bet ji mums jau buvo nebebaisi kaip ir visa armija. Keletas vaikinų autobuso priekyje sėdėjo visiškai blaivūs, nes nebuvo prie mūsų prisidėję. Pradėjome juos ir geruoju, ir bloguoju šnekinti, kad atiduotų savo mamyčių įdėtą "snapsą", bet tie nė krust,- sakė neturį. Vieni siūlė duoti jiems ausų, kiti šaukė, kad su saviškiais pyktis nereikia, nes prieš akis Vilniaus naujokų
7
paskirstymo punktas, o ten amžinos muštynės tarp kauniškių, klaipėdiškių, vilniečių. Mūsų labai mažai, todėl turį būti vieningi. Nurimę išsiskirstėme pasnausti. Nejutau, kaip atvažiavome į Vil nių. Nubudau - už lango naktis, autobuse dega šviesa, naujokai - vieni snaudžia, kiti miega. Pradėjau žadinti savo sugėrovus. Pasi rodo, autobusui atvykus į Vilnių, mičmanas pasakęs, kad autobuse lauksime kelias valandas, nes medicinos komisija, esanti naujokų paskirstymo punkte, pradedanti dirbti tik 8 valandą ryto. Laiko turėjome daug ir pagalvojome, kad neblogai būtų "padaryti" dar keletą buteliukų. Pažadinom kitus, surinkome pinigų, beliko nu siųsti autobuso vairuotoją į "tašką", bet pakalbėjus paaiškėjo, kad vairuotojas pats turi "tašką", taigi no problem. Tiesa, besiderint dėl kainos, nubudo mičmanas ir norėjo nugrūsti mane į vietą. Bet, aš jį stumtelėjau ir kai kur pasiunčiau. Jis pradėjo gąsdinti, kad nusiųs mane tarnauti pas baltąsias meškas,- aš jį dar kartą pasiunčiau. Tada jis užtikrino, kad tarnausiu Šiaurėje.
Miegoti nebeteko. Mus, vienus blaivius, kitus girtus kaip kiau les, suvarė lyg į bažnyčią, lyg į kokį buvusį vienuolyną. Į akis krito labai storos pastato sienos, langai su grotomis. Liepė nusirengti nuogai. Vyrukai, kurie turėjo daug pinigų, jaudinosi, kad juos gali apvogti,- išsirengti juk visai nuogai reikia. Vienas siūlė turtingie siems susikišti pinigus į šikną, o kai šikna įskaus, perdėti į burną už žando. Ėjom iš kabineto į kabinetą kaip avinai vienas paskui kitą, o bandos priekyje - nepakeičiamasis mičmanas. Visa medicinos komisija buvo tik eilinis formalumas. Visi mūsų dokumentai su daktarų rezoliucijomis "tinkamas" ar "netinkamas" buvo paruošti Klaipėdoje. Aš visiems medikams pasirodžiau "tinkamas". Vil niuje kruopščiau tikrino tik tuos vaikinus, kurie Klaipėdos medi kams buvo kuo nors neįtikę: silpnesnė klausa ar regėjimas, patirtos traumos ir pan. Ir faktiškai jau Klaipėdoje mes visi buvome surūšiuoti kaip jaučiai mėsos kombinate pagal rūšis: aukščiausios, pirmos ir t.t. Klaipėdoje buvo sprendžiama ir kokiose dalinių rūšyse gali tarnauti. Vilniuj - paskutinis patepimas. Klaipėdoj mano regėjimas buvo 1:1. Vilniuj buvau girtas ir net abiem akim negalėjau įžiūrėti rodomų raidžių. Praėjus komisiją, liepė apsi rengti, mičmanas palydėjo mus, atsisveikino, palinkėjo visiems geros tarnybos, man mirktelėjęs pasakė, kad nepamirščiau parvežti jam lokio kailio. Buvau žalias, maniau, kad 100 proc. esu Šiaurės laivyno jūreivis. Tik vėliau supratau, kad armijoje - kaip ir gyve nime: kuo žemesnės pareigos, tuo didesniais viršininkais dedasi.
Kareivukas palydėjo mus pro geležinius vartus, kurie dalijo
8
pusiau aukštomis sienomis aptvertą kiemą, panašesnį į kalėjimą, o ne į tokią nekaltą įstaigą - šaukiamojo amžiaus jaunuolių paskirs tymo punktą.
Už geležinės tvoros buvo kiemas ir kelerios durys į kiemo pusę - aukštos, senovinės. Kareivis mostelėjo: eikit, ilsėkitės, ir liko prie vartų. Mes, nešini daiktais, įėjome pro vienas duris - šlapimo, degtinės, žuvies ir prakaito smarvė. Dviejų aukštų gultai - greičiau ne gultai, o tvirtai suręstos storų lentų lentynos. Ant jų, taip pat ant grindų guli šaukiamieji, pasikišę po galva vienintelį savo turtą - lagaminą ar terbą su mamos įdėta dešra, kumpiu ir konservais. Kiti lošia kortomis iš pinigų ar daiktų, treti geria degtinę. Mes išsiskirs tėme kas kur. Dviese nutarėme eiti lauk, nes miego nesinorėjo, o šioj prismirdusioj patalpoj sėdėti gražų vasaros rytą nebuvo jokio noro. Beeinant lauk, prie mūsų priėjo keletas "čiuvakų". Pasiruo šėm muštynėm, nes vyrukai turėjo užsikišę už diržų peilius, bet tokius ilgus - tikrus virtuvinius peilius. Jie paklausė, kur einam ir kas tokie. Atsakiau, kad ne jų "supistas reikalas". Žodžiu, vos neužvirė muštynės. Bet vienas iš jų paklausė, iš kur mes, ir išgirdę, kad iš Klaipėdos, pakeitė toną, pakvietė išgerti. Papasakojo, kad jie, vilniečiai, čia jau savaitė, jų daug, keli autobusai. Dešrą, kumpius atima iš kaimiečių, taip pat pinigus, už kuriuos galima iš saugančių kareivių nusipirkti degtinės. Mušasi su kauniečiais ir šiauliečiais, su Klaipėda - taika.
Po gero pusvalandžio per garsiakalbius įsakymas, rikiuotis. Išėjome į lauką. Susirikiavome, šaukė pavardėmis, liepė eiti prie vartų. Mano pavardės nešaukė. Likusiems liepė skirstytis. Po komandos nuėjau prie išvardintųjų, nes tarpe jų buvo keli klaipė diečiai. Besikalbant, atėjo "pirkliai"- kareiviai ir karininkas su statybinių dalinių emblemomis, tai būsima vyrukų tarnyba tapo aiški. Prie mūsų priėjo du desantininkų uniforma vilkintys vyrukai. Pasirodo, tai seni mano pažįstami, su kuriais kartu mokiausi: Donatas ir Volodka. Pasakojo, kad paskirti tarnauti į Kauno desan tinę diviziją, o kadangi jų specialybė - akmenskaldžiai, tai laikinai
dirba pulkininko viloje.
* * *
Vėl komanda "Rikiuotis". Trys pavardės, tarp jų mano - prie vartų. Prie mūsų priėjo desantininko uniforma vilkintis seržantu-kas ir pasakė, kad važiuosime į Ferganą. Paklausiau, ar tai ne šiaurė, atsakė, kad tikrai nesušalsiu. Liepė mums palaukti, o pats nuėjo tvarkyti kažkokių formalumų. Donatas ir Volodka, išgirdę Ferganos pavadinimą, pasakė, kad jų pulkas buvo apmokymuose
9
Ferganoje,- ten labai karšta, o musės skraido geros bulvės dydžio. Kartą važiavusi mašina, kėbule stovėję keli kareivukai, ir tokia musė vienam iš jų pataikiusi tiesiai j kaktą. Kareivėlis nuo smūgio "atsijungė".
Grįžo mūsų "pirklys". Pasirašėm už nemokamus bilietus, maist pinigius - po 5 rublius su kapeikom - penkioms paroms.
Maskvą pasiekėme greitai. Ten įsėdom į traukinį Maskva-Taškentas. Važiavom per visą Rusiją, ir negalėjau atsistebėti tokia nematyta netvarka. Kazachstanas paliko dar didesnį įspūdį. Nebu vau buvęs niekur toliau Lietuvos, jei ką buvau matęs, tai tik per televiziją. Kazachijos aūlai - tai skurdo, smėlio, molio ir dar iš kažkokių medžiagų sulipdyti namai su kur ne kur kyšančiomis televizijos antenomis. Stočių peronuose vagonų langus apguldavo būriai apdriskusių vaikų, kurie už kapeikas basi trypė peroną ir dainavo keiksmažodžiais pagražintas "čiastuškas". Moterys ant galvų nešiojo padėklus su vaisiais bei apvalia, "lepioškomis" vadinama duona. Buvome pažvarbę nuo tokio vaizdo. Juokėsi tik seržantas. Žodžiu, nuo "basmačių" laikų nepasikeitė niekas...
Mūsų "pirklys" seržantukas buvo nedidelio ūgio, bet tvirtai sudėtas vyrukas, kuris labai didžiavosi tarnaująs "BDB" ir tai stengėsi visur pabrėžti, bet širdyje buvo bailys. Surinko iš mūsų pinigus ir dokumentus. Vaikščiojo po vagonus grodamas gitara gražesnėms merginoms ir "kabindavo" apie "BDB" didybę ir galingumą. Iš pradžių ir mes buvome sužavėti, bet vėliau perkan dom, kad jis paprasčiausia "myžalo puta": kuo daugiau purtai, tuo labiau putoja, o jis: kuo daugiau šneka, tuo daugiau meluoja.
Traukinys sustodavo prie kiekvieno aūlo, o atstumai tarp tų gyvybės taškų - kaip per visą Lietuvą. Visur baisus karštis, oras bangavo, o iš abiejų traukinio pusių - lygu lygu kiek užmato akys. Nei medžio, nei krūmo, tik parudavusi žolė. Vieninteliai gyvi padarai - švilpikai. Stovi ant užpakalinių kojų prie savo urvų ir susidomėję stebi traukinį.
Nepraėjo kelionė ir be nuotykių. Atėjo skųstis jaunas kareivu kas iš vagonų apsaugos tarnybos. Sakė: jį "čiurkos" skriaudžia, neduoda gyventi. Mūsų "erelis" pašoko, kad įspūdingiau atrodytų, užsidėjo kitelį, beretę ir, atsisakęs mūsų paramos, puolė "čiurkų" gydyti. Nesulaukę ėjom jo ieškoti, tikėdamiesi rasti daug sukruvin tų. Pasirodo, ogi "čiurkos" jį gydo. Nemuša. Jei būtų mušę, būtume
padėję jam,- tik šiaip atliko "aiškinamąjį darbą".
* * *
Traukinyje važiavo kirgizai iš statybinių dalinių ir atsėdėję
10
"dizbate". Ir uzbekai iš BB - vidaus dalinių. Kirgizai prigėrė kaip šunys ir pradėjo siausti po traukinį. Tokių šlykščių girtų snukių dar nebuvau matęs. Davė į kailį kitų tautybių kareiviams arba tarnau jantiems kituose daliniuose už tai, kad jų uniforma su raudonais, žaliais ar kitokiais antpečiais, o ne juodais - reiškia esi "čmo" - šūdas. Ypač smarkiai nukentėjo keli uzbekai, atitarnavę vidaus daliniuose. Juos smarkiai sumušė. Uzbekai sukoncentravo jėgas viename vagone, prie kirgizų prisijungė kazachai, o fronto linija - mūsų vagonas, kaip tik ta vieta, kur mūsų vietos. Praėjimas - du žmonės vos prasilenkia, masinis puolimas neįmanomas, tai į darbą buvo paleisti tušti buteliai, nuo bėgių surinkta akmens skalda (matyt, mūšiui ruoštasi iš anksto). Prasidėjus mūšiui užlipome visi ant viršutinių gultų. Abi kariaujančios pusės kaukdamos puolė viena kitą. Na, ir snukiai: vien jų išvaizda buvo baisi. Uzbekai puolė su diržais ir buteliais, kirgizai gynėsi tuo pačiu. Apsidaužė, susikruvino, po keletą iš abiejų pusių neteko sąmonės ir saviškių buvo nuvilkti į šalį. Atakos sekė viena po kitos. Artimiausiame gyvenamame punkte buvo nuplėštas "stop" kranas ir kirgizai su kazachais kapituliavo - atidarę langą, iššoko lauk, palikę lagaminus su asmeniniais daiktais.
II skyrius
Fergana. Atvykome birželio 10 dieną. Gatvės neįprastos, apso dintos medžiais, pakraščiuos visur žaluma, pavėsis, nes saulei vos pakilus - jau karšta. Visur arykai - drėkinimo kanalai, neįprasta vietinių apranga: mergos su sijonais ir kelnėmis, basomis kojomis įsispyrusios pliažines basutes, plaukai supinti į daugybę kasyčių. Ir vyrai, ir moterys, ir vaikai - visi su gražiai išsiuvinėtomis tiubetei-komis. Na, ir gyvi asilai -jų niekur, išskyrus cirką, nebuvau matęs.
Dalinyje permiegojome. Kažkas naktį pažadino, pakeitė mano batus į dviem numeriais didesnius kareiviškus. Įdomiausia, kad pasižadino ir sako: "Ar galima paimti tavo batus, aš tau į vietą duosiu kitus iki karantino - ten gausi naujus". "Imk", sakau. Matyt, "jaunas" buvo, senis būtų ne tik nesiklausęs, bet dar lieptų atnešti.
Visas Ferganos miestas ir jo apylinkės buvo tarytum taurėje, iš visų pusių buvo matyti aukšti, snieguotom viršūnėm kalnai - mėlyname dangaus fone jie atrodė nuostabiai gražūs. Tik buvo labai keista, kad čia toks velniškas karštis, o kalnų viršūnės padengtos sniegu.
Ryte mus sunkvežimiu nuvežė į mokymo centrą, esantį dešimt
11
kilometrų už miesto. Važiavome asfaltuotu keliu, visur vien dyk vietė - nei krūmo, nei medžio, nei žolės, tik kupranugarinė dyglė augo kuokštais - ir nuo karščio drebąs oras.
* * *
Mokymo centras. Vieno aukšto barakai, nedideli namukai va dams. Visur transparantai su šūkiais, skelbiančiais Tarybinės Ar mijos šaunumą, nenugalimumą, ir šiaip visokiomis frazėmis, pa sakytomis mūsų buvusių ir esamų idėjinių vadų. Visur ideali tvarka, net degtuko ar nuorūkos nerasi numestos, akmenukai, ir tie visi savo vietose. Čia nebuvo tokių pavėsių, kaip mieste, visur kepino negailestinga saulė. Kas žygiavo, kas dirbo,- nė vieno kareivio, besišlaistančio be darbo. Į akis krito nematyta apranga - ant galvų plačiabrylės skrybėlės egzotišku pavadinimu P ANAM A. Kelnės - "banankės", apačioje užsegamos saga ir branavykai - batai, kokius išduoda "profkininkams" gamybinei praktikai. Vis kas chaki spalvos, išskyrus mėlynus antpečius, emblemas, baltai ir mėlynai dryžuotas "telniaškas".
* * *
Nuvedė j medicinos punktą - PMP. Kadangi buvau plika galva, manęs į pirtį nebevedė ir likau sėdėti ant suoliuko prie "PMP". Durys buvo praviros, smirdėjo vaistais ir chlorkalkėmis. Pro šalį ėjo iki juosmens nusirengęs kareivukas, atrodė gana liūdnai: kau lėta figūra, įkritusios akys. Paprašė cigaretės, atsakiau, jog nerū kau, bet tuoj grįšią iš pirties Egidijus ir Romas (bendražygiai iš Lietuvos), gal jie dar tūry... Jis prisėdo prie manęs. Įsišnekėjome. Pasirodo, jis iš Panevėžio, dabar turi 15 laisvų minučių, ieško, gal ras kur nuorūką,- labai rūkyti norisi.
- Papuolei į pačią blogiausią Sąjungos vietą,- pasakojo jis,- čia baisus karštis. Aš jau beveik du mėnesius čia, paėmė iš karto po pavasarinio šaukimo paskelbimo. Neseniai nuėmė kopūstų derinė tai ryte kopūstų košė, pietums kopūstų sriuba, kopūstų košė antram patiekalui, vakare vėl kopūstų košė. Gainioja žiauriai - nei dieną, nei naktį nėra ramybės...
Nutraukęs pasakojimą puolė laipteliais žemyn - nesupratau, kodėl. Duryse pasirodė vyrukas - apie 190 cm ūgio ir 100 kg svorio. Pasitrynė užmiegotas akis, pasiraivė, garsiai nusipersdamas, ir tik tada pastebėjo mane.
- O čia kas per bybis?- paklausė suraukęs antakius.
- Į tarnybą atvykau,- atsakiau sėdėdamas.
- Na, ir įžūlumas! Kodėl neatsistoji, kai kalbi su seržantu VD V?
- Kai pradėsiu tarnybą, tada ir atsistosiu...- atsakiau.
12
- Iš viso, kas tu toks ir ko čia sėdi?- vėl klausia.
- Tikriausiai čia tarnausiu, atvykau iš Lietuvos,- atsakiau.
- O, kraštietis!- jo riebus snukis nušvito.- Aš iš Rygos! Norėjau pasakyti, kad Klaipėda ir Ryga ne taip jau arti, bet jis
nutraukė mane, sakydamas - tarnauja sanitariniu instruktorium. Liepė užeiti į vidų - parodysiąs cirką. Įėjęs subliovė: "PMP, rikiuok!"- Ir truputį žemesniu balsu:
- Kalės jūs, aš jus visus išpisiu, žinosit, kekšės, kaip šlangavoti.
Į kuopą nenorit, tai sėdit čia apsišikę. Aš jus, kurvas, pagydysiu! Jo pamokslo metu pro duris stumdydamiesi, paklaikusiomis
akimis, basi, vienomis kelnaitėmis ir jūrinikėmis skubėjo ligoniai: apibintuotom rankom, kojom, kiti, matyt, nusividuriavę. Visa ta ligonių grupė išsirikiavo pagal ūgį ir laukė seržanto pamokslo galo
visiškoje tyloje.
- Lygiuok, kekšės! Ramiai, šunys! Kad jūs čia gulėdami neiš-pizdėtumėt, neprarastum ėt sportinės formos, aš jus išpisiu,- kalbė jo jis, pakeldamas ir nuleisdamas balsą, o komandas surikdamas.-Keiksmažodžiai liejosi monotoniškai, visiškai nepabrėžiant, ne taip, kaip mes keikiamės, tiesiog ėjo jų srautas iš burnos. Aš buvau sužavėtas. Nebuvo tekę gyvenime girdėti nieko panašaus. Staiga:-
Mūšiui!
Ligoniai griuvo vienas ant kito: pirma eilė ant grindų, antra ant pirmos, nes koridorius buvo siauras. "Keistas įsakymas: mūšiui!"-svarsčiau mintyse, stovėdamas koridoriaus gale. Seržantas užsili po ant šios kaip silkės dėžutėj suguldytos žmogienos ir vaikščiojo tarytum pirštai pianino klavišais. Vaikščiodamas tęsė savo paskai tų ciklą apie ligas, traumas ir apskritai,- kad PMP yra skirtas ligoniams gydyti, o jis, VDV sanitarinis instruktorius, turi vargti čia su jais, suskiais ir t.t. Tai buvo dėstoma tėvišku tonu, o kalba paįvairinama keiksmažodžiais, kurių labai turtinga rusų kalba. Ir tai nebuvo vien įprasti keiksmažodžiai, bet iš kiekvieno jų padary tos dešimtys naujų žodelių. Skambėjo visai neblogai. Mane ėmė juokas. Krūva tratėjo ir stenėjo, bet nė vienas neišdrįso iš skausmo surikti. Jei kuris garsiau sustenėdavo, seržantas grąžindavo atgal žingsniui pakeltą koją, pervesdavo visą svorį ant stenančios vietos ir pasisukinėdavo. Pagaliau jis nulipo. Krūva liko gulėti. Visa tai truko gal penkias, gal šešias minutes.
Staiga komanda: "Stot!"
Viršutiniai pašoko gana lengvai, apatiniai vangiau. - Palikt! Ne staigiai! (ne rezko!)
Ir vėl "K boju! Otstavit! Nerezko".
13
N
Taip guldė, kėlė, guldė, kėlė, kol subliovė:
- "Otboj 45 sekund",- visi vienas per kitą kaip akis išdegę puolė
į kambarius, keletas parvirto, kiti puolė per juos. Lovos buvo dviejų aukštų. Tie, kurie gulėjo viršutiniame aukšte, pribėgę atsi suko į lovą nugara, nusitvėrė viršutinių lovų galų viršų ir, atlikę pratimą "podjom-perevorot", arba, lietuviškai, "vilką", atsidūrė antrame aukšte, o gulintys pirmame turėjo nerti pro skylę tarp dviem aukštais sustatytų lovų arba per tarpą tarp lovų. "Visagalis gydytojas" stovėjo, laikydamas uždegtą degtuką. Nebaigus degtu kui degti, trijose palatose įsiviešpatavo tyla. Jis riktelėjo:
- Negirdžiu knarkimo,- ir visas PMP pradėjo drebėti nuo knarkimo. Gavę komandą "Otstavit!"- nutilo. "PMP viešpats " įsivedė mane į procedūrinį kabinetą ir parodė "tabletę"- kuprinę su keturkampiu švino gabalu, sveriančiu apie 20 kg. Gyrėsi, kad labai efektingi vaistai negaluojančiam viduriais: ligoniui uždeda kupri nę, jei netingi, pats bėga šalia, o tas mėlynuodamas velka savo naštą tol, kol praeina pilvo skaudėjimas. "Tabletės" įspūdis buvo velniš kas. Išėjau pakvėpuoti grynu oru. Kraštiečių dar nebuvo. Saulė vis dar taip pat negailestingai kepino. Pro šalį bėgo pusplikė kuopa (apsirengimas: kelnės, batai ir panamos). "Kraštietis iš Rygos" pašaukė vieną kareivuką pavarde, tas akimis parodė į šalia bėgantį seržantą, kuopos seržantas mostelėjo ranka,- suprask: "eik". Gavęs leidimą pribėgo prie san.instruktoriaus ir atraportavo, kad kviestas atvyko. Rygietis liepė bėgti į kareivines ir atsinešti armoniką. Po kelių minučių armonika buvo vietoj. San.instruktorius paklausė:
- Serekinai, vandens nori?
- Taip, draugas seržante!
- Sėsk ir grok!
Pats nuėjo į savo apartamentus ir grįžo su stikline vandens, kurią pastatė ant armonikos krašto, kaip, matydavau, vestuvėse muzi kantams padeda taurelę degtinės. Serekinas grojo ir sukepusiomis pabalusiomis lūpomis dainavo gražias rusų liaudies dainas.
- Negi čia ir vandens nėra?- paklausiau.
- Yra, iki bybio,.. bet neleidžiame nevirinto gerti, o virinto neužtenka, be to, triedžia pusė pulko. Pagaus geriant iš vandentie kio - išpis ir išdžiovins.
- O aš,- tęsė jis,- šaldytuvą turiu, įdedu, atšaldau - man užtenka. Grįžo Egidijus ir Romas, lydimi kareivio, liepė man eiti su jais.
Nuvedė mus į autokuopą. Į vairuotojų rengimo kuopą. Prieš armiją aš ir Egidijus buvome baigę DOSAFą, o Romka buvo remontavęs mašinas, taigi mūsų likimas buvo nuspręstas dar namuose, karinio
14
komisariato kabinetuose. Man su visais daiktais liepė eiti pas kuopos vadą leitenantą Mosiną. Tas liepė iškratyti visus savo daiktus ant stalo. Leitenantas iš pažiūros darė sauso, stipraus vyro įspūdį, be to, su antpečiais, karininko diržu, vadinamu "partupėja", jis man šį tą reiškė. Mane smulkiai išklausinėjo apie šeimą, visą giminę, ar buvę šeimoje "miškinių" ir t.t., ieškodamas mano biografijoje nacionalizmo ar fašizmo pasireiškimų. Į klausimus atsakinėjau rimtai, nes nesupratau, kad jis toks pat piemuo, kaip aš, tik pripumpuotas visokių idėjų, ir visi, kas ne rusų tautybės, buvo jam įtartini. Galų gale jis paėmė mano užrašų knygutę ir apstulbo: be adresų, buvo prirašyta aforizmų, posakių anglų, lotynų ir prancūzų kalbomis su lietuviškais vertimais ir be jų, be to, buvo priklijuota iš užsienio POP SHOP žurnalų iškirptų gražių nuogų mergų irtais laikais labai garsaus kultūristo Sergio Olivos nuotrau kų. Jis pasilenkė prie manęs (sėdėjo ant stalo) ir, žiūrėdamas į akis, pradėjo klausinėti, ką aš čia prisirašęs. Įrodinėjau, kad aforizmų...
"Kodėl ne rusiškai"?- vėl klausė. Galų gale, rodydamas užrašų knygutės nuotraukas, pradėjo skaityti lekciją:
- Labus (visi pabaltijiečiai taip buvome vadinami), ar žinai, kad tai žalinga Vakarų įtaka, o mes - tarybiniai piliečiai mums tai svetima ir,- t.t. ir pan.
Aš stovėjau. Iš pradžių ėmė juokas. Po truputį pradėjau suprasti, kad čia visai nejuokinga...
- Neaišku,- sako,- ką turi prisirašęs, gal nori visus "labusus" sukiršinti prieš armiją ir mus, rusus, pjauti. Jumis negalima tikėti nė vienu.
Galų gale priėjom kompromisą: leido išsiplėsti adresus, o kas liko iš knygutės - pasiėmė, sakydamas, kad parodys žmonai. Ji gerai įkertanti angliškai. Tiesa, užkliuvo ir mano marškinėliai, nes ant nugaros buvo išpurkštas grupės "SLADE" trafaretas. Liepė nusivilkti ir tuojau pat suplėšyti. Aš paklusau. Nuvedė į "kaptior-kę" (rūbų ir kitų daiktų sandėlį). Išdavė naujas kelnes - švarkų nebuvo, panamų, kojinių, batų, diržų - taip pat. Nuvedė pas Romką ir Egį, kurie siuvosi antpečius prie naujos uniformos. Prie kelnių man pridėjo seną išblukusį švarkelį ir grynos odos, nors ir seną,
diržą.
* * *
Viskas. Civilis gyvenimas baigėsi kartu su iššiktomis mamytės bandelėmis.
Armijos aparatas, sudarytas iš daugybės didesnių ir mažesnių dantračių, įtraukė ir mus - žalius, truputį išsigandusius ir visiškai
15
neturinčius supratimo apie armiją, ne tą, iš filmų, knygų ar gražiai nupieštų plakatų, o tikrą armiją - su juodom ir baltom spalvom, nepakenčiamu pažeminimu ir begaliniu išaukštinimu, beviltišku skurdu ir neišsemiamais turtais, kur viršininko žodis gali lemti tavo likimą, sveikatą, net gyvenimą. Tuščio išaukštinimas iki absurdo,
švento pažeminimas iki purvo.
* * *
Kuopai vadovavo trys seržantai: du iš divizijos žvalgybos, vienas iš autoremonto kuopos. Abu žvalgybininkai buvo tikri nutrūktgalviai: vienas - buvęs boksininkas, kitas - sulaužytom ausim imtynininkas. Velniškai gerai pasiruošę fiziškai, mus gai niojo pagal savo išgales.
Iš ryto kėlimasis ir apranga (forma Nr.l - "kelnaitės" ir batai) - mankšta. Bėgam iki "žvaigždutės"- tai apie 2,5 km pakalne iki mokymo centro vartų, virš kurių buvo įtaisyta žvaigždutė. Į pakal nę bėgti dar nieko, o atgal... Bėgti reikia visai kuopai - rikiuote, atsilikti negalima, nes duodamas įsakymas atsilikusius nešti,-menkas malonumas pačiam bėgti į kalną ir dar kokį "čadą" nešti, tai geriau bėgi pats, iš visų jėgų, mėlynuodamas, putodamas, nekreipdamas dėmesio į duriantį šoną. Jau geriau bėgdamas mirk nei leisk, kad tave neštų. Užpuškavus į kalniuką, bėgam į sporto kompleksą, ten dar keli ratukai žiedu, po to pratimai ant "kupranu gario", lygiagrečių, skersinio...- iki pamėlynavimo. Po to - į kareivines. Pusvalandis sutvarkyti. Toliau rytinis patikrinimas. Išsirikiavus šaukiami pavardėmis. Išgirdęs pavardę, šūkteli: "Ja!"
Pasigirsta komanda:
- Panamas nusiimti!- staigiu judesiu nusiimam panamas ir perdedame ant kairės rankos.- Visą kišenių turinį sudėti į panamas!
Seržantai tikrina, ar prisisiuvę švarias apykakles, ar stipriai laikosi sagos, nublizginta sagtis, ar "margelavka" (smirdančiu batų tepalu) nutepti batai, švarus munduras. Tada žiūrinėjamas pana mos turinys: kareivio kišenėse turi būti tik dokumentai ir nosinė. Visa kita - laiškus, apykaklaičių medžiagą, atsarginius batų už vars čius ir t.t- liepia suėsti: išžiodo ir po truputį kiša į burną... Smagiai žvengia "neėdantys"...
Į valgyklą - su daina. Pro kiekvieną sušiktą seržantą, karininką ar puskarininkį turėjom pražygiuoti "ramiai". Prie valgyklos, nu siplovę rankas, vėl rikiuojamės, seržantai sustoja prie durų su diržais rankose. Po komandos "Į valgyklą vorele bėgte marš" puolame vienas paskui kitą, stengdamiesi išsisukti nuo diržų smūgių, kuriais skatina mus seržantai. Iškart nuo valgyklos durų
16
keturios pakopos žemyn į valgyklos salę. Dažniausiai jas praleki nepaliesdamas kojomis, nespėjęs net sustoti. Virstam vieni ant kitų. Pirmieji ir kraštutiniai keliasi ir bėga prie paruoštų stalų. Nėra reikalo rūpintis kitais - padėti atsikelti, visi kovoja tik už save - nepapulti, negauti, kuo mažiau akyse rodytis, jei neturi ko būtino - pavogti, bet nepakliūti. Toks karantino gyvenimo principas.
Pripuolam prie stalų, bet valgyti be komandos taip pat negalime. Sustojame savo vietose abiejose stalo pusėse. Ant stalo pastatytas katilas su įgrisusią kopūstų koše ir lėkštės. Išsidalijame duoną - tiksliau, kas pirmesnis, tas griebia storesnę riekę (forminės duonos kepalas supjaustytas į penkias dalis). Paskutiniam, žiopliausiam, gali likti duona be plutos, o tai jau didelis nuostolis, dėl kurio gali kilti ir muštynės.
Įeina seržantai. Jiems atskirai paruoštas stalas, ant kurio - mėsa, sviestas ir daug baltos duonos. Jie nusprendžia, kad per didelis triukšmas, duoda komandas: "Sėst! Stot! Sėst!.. Stot!" -taip kokius penkiasdešimt sykių, po to komanda "Padėti duoną ant stalo ir bėgte marš iš valgyklos!" Kieme stovime alkani ir pikti, keikiame visus, vadiname pederastais, "čadomis", silpnieji gauna į kailį - profilaktikai. Tarp mūsų kaltų visada surasdavome, tai buvo silp niausi ir labiausiai ištižę. Po "sočių pietų" leidžia išsivaikščioti ir penkias minutes parūkyti. Kurie nerūko, įsigudrina nusnūsti, nes labai trūksta miego. Rūkaliai medžioja "bikus".
* * *
Taktika. Vien nuo šio žodžio visi sudrebėdavome. Po pusryčių išvarydavo į dykvietę. Šliauždavom pilvais per aštriais akmenu kais ir kupranugario dyglėmis nusėtą žemę, prisivarydami rakščių į alkūnes, kelius, delnus, kurie ir taip daug kam pūliuodavo. Apsupdavome įsivaizduojamą priešą, puldavome jį, guldavom ir vėl kėlėmės... Prakaitas bėgo upeliais. Munduro nugara, pažastys būdavo baltos nuo išdžiūvusio prakaito druskų. Gertuvės iš ryto pripildytos vandens, greit ištuštėdavo ir kamuodavo troškulys. Oras tiesiog drebėjo nuo karščio, žemė buvo įkaitusi kaip keptuvė. Alsuoti buvo sunku, tarytum stovėtum labai arti degančio laužo.
* * *
Geriausias dalykas - politinis švietimas. Dažniausiai jį praves davo leitenantas Mosinas. Skaitė apie įvykius pasaulyje iš "Kras-naja zvezda" ir kitų tokio pobūdžio laikraštpalaikių. Rašydavom po kelis lapus. Kartais, pasislėpus už kitų nugarų, galima būdavo nusnūsti atviromis akimis. Bet neduok Dieve, jei miegantį pagaus!
* * *
Lietuvos j IT
Naciona inė j *•'
M.xMažvy4o|
Žygiavimo pratybos taip pat nieko gero nežadančios. Turėjome išmokti žygiuoti visa kuopa, su daina, be dainos, žygiuojant "gerbt" viršininką, kitą junginį, posūkius ir t.t. Niekada nemaniau, kad gali būti tiek skirtingų žygiavimo elementų. Be to, batų man niekas nepakeitė,- vietoj 40 dydžio nešiojau 42. Tad sutryniau pūsles ant abiejų kulnų. Pūslės nuo skysčio, susikaupusio po oda, išpampo. Kojinių neturėjau. Tad per taktikos ir žygiavimo praty bas labai kentėjau - eidavau pirštų galais. Dar blogiau būdavo, kai žygiuojant pasigirsdavo komanda "ramiai": tada reikėdavo kirsti visa pėda į asfaltą. Kreiptis į PMP nenorėjau, nes tie, kurie "pailsėdavo" PMP, būdavo laikomi "šlangais". Juos seržantai kelias dienas "turėdavo omeny", o tai reiškė didelį nusidėjimą, už kurį vakarais turėdavo atsiimti. Bet pagaliau nebeiškenčiau, nes kojų pūslėse skystis pagelto. Parodžiau seržantui, ir jis mane nuvedė į PMP. Ten jau šeimininkavo kitas, mergiško veido san. instruktorius. Žirklėmis nukirpo tas pūsles, kurios jau buvo per pusę pėdos, išleido skystį, apibintavo kojas ir sergančiųjų knygoje užrašė: atleisti nuo fizinio parengimo ir rikiuotės pratybų, kol nebus išduotos kojinės arba autai.
Seržantas perskaitęs nusižvengė, atnešė man kojines ir išginė į
pratybas.
Man nebuvo jau taip bloga, kaip kai kuriems kitiems. Nebuvau smarkiai išlepęs, turėjau sveikatos ir kantrybės. Sunkiau buvo tiems, kurie į armiją atvyko fiziškai silpnesni. Vieni, nepakeldami tikrai didelio fizinio krūvio, pasityčiojimų ir pasiutusio karščio, stengdavosi įsitrinti į geras vietas - kūreno pirteles, tapo sandėli ninkais ar jų pagalbiniais, išnešdavo valgyklų maisto atliekas, kurios, pastovėjusios dieną, baisiai dvokė. Jie imdavosi bet kokio juodo darbo, kad tik prastumtų dieną. Kiti tapo amžinais ligoniais - įsigudrino sirgti visus dvejus metus: tvarkydavo karinių ligoninių aplinką, šerdavo kiaules. Visa tų "gudručių ir neatlaikiusiųjų" grupė pulko buvo labai smerkiama, juos vadino "čadomis", muš davo, gainiodavo ar tyčiodavosi visi, kas tik pagaudavo, o šie, pasmirdę, murzini, visų atstumti ir paniekinti, stengdavosi nepa pulti niekam į nagus ir tapdavo tarytum žmogaus šešėliais.
Dienos slinko labai palengva. Apimdavo siaubas ir net kildavo mintis nusižudyti, užuot taip tarnavus dvejus metus. Atrodė, kad tiek tikrai neištrauksiu, bet vis raminau save, kad reikia atkentėti 12 "plaktuko" mėnesių. Po to perkelsią į "veteranus" ir jau būsią gerai. Bet buvau tik karantine, galima sakyti, buvau tik ruošiamas tapti kareiviu.
18
Gerai, kad tie du puskvailiai seržantai iš divizijos žvalgybos, nepavargstantys patys ir pasiruošę gainioti mus be poilsio dieną ir naktį, atrinko iš pulko jaunų karių 12 būsimų žvalgų - vieną iš šimto jaunų rinktinių vyrų - ir pradėjo juos ruošti atskirai. Atrinktoji grupė bėgiojo kaip briedžiai be poilsio. Iš ryto išbėgdavo, grįždavo vėlai vakare išvargę, pajuodę. Visi jie - būsimasis rezervas žvalgy binio dalinio, kuris buvo tiesiogiai pavaldus tik vadovaujančiam VDV generolui pulkininkui Suchorukovui.
O mus pradėjo šefuoti du nauji seržantai - suskiai kaip reta. Žvalgybininkai nedarė iš mūsų patyčių, o tie du nusmurgę seržan-tukai - sadistai iš prigimties. Lakstyti, sportuoti arba organizuoti taktikos pratybas jie tingėjo, visa tai darė atmestinai gal dėl savo fizinio silpnumo. Bet tyčiotis tai buvo meistrai! Gavęs nuo žvalgy bininko per snukį, išties pasijusdavai kaltas, o pasižiūrėjus į "nau jųjų auklėtojų" muskulatūrą, ėmė juokas, todėl gavus per snukį labai norėjosi rauti atgal. Tačiau mes jau buvome robotai, mažai beprotaujantys, tik saugojomės nepapulti į akis "auklėtojam". 120 naujai kepamų kuopos kareivėlių jau buvome suskaldyti pagal daugybę tautybių, iš kurių buvo vienaip ar kitaip išsijuokta. Visi užsidarėme savame kiaute, žiūrėjome tik savęs, ir tik retkarčiais, turėdamas truputį laisvo laiko, bendraudamas su vienu ar kitu, pajusdavai kažką panašaus į draugystę, kurią iš karto pamiršdavai, vos išgirdęs pirmas komandas. Juk mes visi buvome žali. Ir mums per trumpą laiką norėjo išmiklinti raumenis ir prikišti į galvą daugybę nematytų ir negirdėtų dalykų. Ir, neduok Dieve, tu būsi pamiršęs, ko tave mokino,- su tais seržantas dirba individualiai, o už sugaištą jo brangų laiką gali smarkiai nukentėti. Be to, nežinai, kas naujo, negirdėto gali šauti į galvą tavo "globėjui". Tokį kreipi nį, kaip "draugai kareiviai", galėjai išgirsti tik iš karininkų, o seržantai mus vadindavo: psy (šunys), molotki (plaktukai). Kartais nuošalesnėj vietoj einant rikiuotėj duodavo komandą: "Šunys, lokit!" Ir mes einam, lojam pagal kokią melodiją. Vakaro šiaip ne taip sulaukus, vykdavo vakariniai patikrinimai, ir mes visi likdavo me seržantų globoje, nes karininkai išvažiuodavo pas šeimas, gyvenančias čia pat, Ferganoje. Pulke likdavo tik budintis karinin kas. Tada prasidėdavo "linksmoji dalis". Kartą vakarinio patikrini mo metu kažkas atsakančiai pasmardino. Pasigirdo komanda: "Mūšin!" Visi puolėme ant pilvų. Bet po to sekė kita: "Į besiilsinčio varano pozą stok!" - tai pusiau sulenktos rankos, tarytum nebaigtas atsispaudimas ant grindų, pakelta viena tiesi koja, vaizduojanti driežo uodegą, ir užlaužta galva. Varano poza - labai geras pratimas
19
pečių, krūtinės, nugaros ir pilvo raumenų grupėms treniruoti. Bet ilgai būnant "varanu", pradeda drebėti kojos, rankos, o nuo kaktos lašantis prakaitas plečia balutę ant žemės. Silpnesni pradeda mur mėti, bet, Dieve gink, ne ant seržanto, o ant tokių kaip jis:
- Kekšės, kas pašikot, prisipažinkit!
Kuris nebeatlaiko, kakta kerta į grindis, nes rankų pakišt po galva nebepavyksta, jos tarytum priauga prie grindų. Vėl liepiama atsistot ta pačia poza, vėl didinama prakaito balutė, kol atsiranda vienas kuris drąsesnis ir prisipažįsta užšikęs. Bauda jam paskiria ma individuali. Komanda "Otboj!" - bet tai dar nereiškia, kad galėsi pailsėti. Pradžioje dešimt sykių kelsies, rengsies, vėl nusirengsi, kol visa kuopa nusirengs ir atsiguls per 45 sekundes. Vėliau įsigudrinom, jau stovėdami rikiuotėj nepastebimai atsisagstyti rankovių sagas, klyną, atsisegti kelnių diržą, o tai jau daug sutau pytų sekundžių.
Prieš miegą tenka padaryti "skersinį" arba "klirencą". Skersinis: jei padarai šešis "vilkus" (rusiškai "podjom perevorot") tiesiom kojom, gali eiti gulti. Sunkiau tiems, kurie to negali - juos pririša prie skersinio ir jie kabo, kol praranda jėgas. Bet net ir tie, kurie padaro, nėra tikri, kad galės miegoti,- jei seržantui šaus į galvą, išsirikiavę stovėsime ir žiūrėsime, kaip kabo "čados". Keikiame juos ir stengiamės progai pasitaikius "užklibinti" jiems per inkstus ar kepenis. "Horizontalus klirencas" - tai fizinis pratimas, atlieka mas prieš miegą. Gulim lovose. Išgirdę įsakymą "Priimti horizon talų klirencą" rankomis įsiremiam į lovos galo viršutinį skersinį, kojomis - į kojų galo skersinį. Visą kūno svorį laikai, įtempęs nugaros ir pilvo raumenis. Tarp čiužinio ir horizontalioje padėtyje esančio kūno - tarpas. Išvargęs kūnas greitai pradeda drebėti nuo raumenų įtampos. Barška visa dviejų aukštų metalinė lova. Vėl įsakymas - "Kiekvienam skaičiuoti iki dvidešimt". Mūsų" kubri-ke" šešios dviaukštės lovos, dvylika žmonių, kad bendras skaičius bus 240. Vienas pradeda skaičiuoti- "klirencą" laikom, perima kitas skaičiuoti - laikom, trečias - laikom. Ketvirtą, penktą prade dam raginti:
- Skaičiuok greičiau, suski!
Tas pradeda berte berti skaičius. Seržantas juokiasi, sako, kad netinka taip skaičiuoti. Skaičiuoja pats, lėtai tardamas skaičius. Suskaičiuoja iki penkiolikos, grįžta atgal iki dešimties, juokiasi,.. pederastas! Sako: sugedo "skaičiuotuvas". Galų gale ima kartoti tą patį skaičių, ..juokiasi, sako - subraižyta plokštelė. Nebeišlaikom: krentam - vienas, kitas ir visi kiti. Alsuojam sunkiai, šlapi kaip
ištraukti iš vandens, o tas kvailys žviegia iš laimės ir, springdamas juoku, kartoja:
- Juk aš jums, kiaulės snukiai, nedaviau komandos "Gult"! Gulim nejudėdami ir galvojam: kokie tešlagalviai turi būti
tėvai, pridirbę tokių kvailių. Bet nė minties apie pasipriešinimą, nes nuo pirmos dienos įkalė mums, kad mes tik nuolankūs ir neprotau jantys vykdytojai. Ir tai jau darosi panašu į tiesą: kiekvieną dieną mes vis labiau atbunkame, netgi ėmėme mąstyti frazėmis iš "usta-vo'!
Praėjus juoko priepuoliui, tas kvailys vėl stato mus į "klirencą". Tas pratimas labai sunkus mažiukams, o didieji gali truputį išsineš ti į viršų. Išsirietus mažiau apkrauti nugaros ir pilvo raumenys, mat dirba ir kitos raumenų grupės. O mažiukai turi pasiutusiai stumti lauk lovos galus, kad galėtų išsilaikyti.
Vėl skaičiuojame. Šįkart nebesikabina. Sustabdo ir duoda ko mandą:
- Viršutinis aukštas - miegot!
Viršutinieji visu svoriu krentame, numušdami apatinius, nes šie, laikydami "klirencą", savo kūnu truputį pakelia ir viršutinių čiužinius. Tas kuilys vėl žviegia ir sako:
- Juk aš daviau komandą tik viršutiniams, o kodėl nukritot ir apatiniai? Reikia pa-kar-tot!
Suskis. Gaidys. Vaflistas. Kartojame mintyse, smarkiai ir sun kiai alsuodami. Mes šlapi, vos gaudome kvapą.
Kartais "klirencu" viskas ir baigiasi, kartais dar pasportuojame. Seržantui išėjus, ieškome "čados" - kas blogai skaičiavo ar pirmas krito. Suradus, jei kas netingi, atsikėlęs užmeta "čadai" į snukį. Visa tai daroma labai tyliai, neduok Dieve, išgirdęs triukšmą, JIS grįš atgal. Kaltas ne JIS, kaltas "čada". JIS nekaltas. JIS SERŽANTAS. Kaltas "čada". Užmiegame sunkiu, baimingu mie gu: gali grįžti JIS ir viską pradėti iš naujo, "čados" juk neišlaikys,
perjuos kentėsime ir mes.
* * *
Šimtas seržantų iš 1500 naujokų daro bukapročius. Nebekyla minčių apmąstyti jų įsakymų logiškumą. Galvoje visiška tuštuma. Įsakymai vykdomi, o nesvarstomi - šie "ustavo" žodžiai išstumia bet kokį mąstymą. Viskas. Protauti reikia tik vykdant įsakymą, kad įvykdytum greičiau ir geriau.
Atsiranda kareiviškas gudrumas - kaip kuo rečiau papulti jiems į akis, netgi nieko nedarant mokėti bet kuriuo momentu apsimesti ką nors naudinga darančiu, nes laisvo laiko turėjimas - tai įžūlybė,
20 21
kelianti teisėtą pasipiktinimą. Negana to, per tave, nieko naudinga nedarantį, gali nukentėti visi - visiems gali duoti papildomo darbo, ir tu būsi "čada". Mes visi pervargę, akys karščiuojančios. Bet bukėja ir kareiviškai gudrėja ne visi vienodai. Taip atsiranda: I - pastovūs "čados" - visų visur ir visada skriaudžiami ir niekinami; II - šiaip "prie čadų" - "čadašni", į juos kartais žiūrima su panieka, ir III - sumanieji ("tolkovyje"), kurie sugeba laviruoti ir dar protauti.
* * *
Prieš miegą kuopos budėtojo prašai pakelti kurią nors valandą nakties: reikia prisisiūti naują švarią apykakle, nusiblizginti diržo sagtį, varines sagas, nusivalyti batus. "Cados" prisiuva apykakles seržantams, nuvalo jų batus, jei reikia, išskalbia ir išlygina mundu rą - neduok Dieve, jei rytą jis bus dar drėgnas. Miego niekas neprideda, o savo aprangai paruošti nelieka laiko. Budėtojai stovi per naktį prie "tumbačkės", keisdamiesi kas dvi valandas, ir užsi rašo pavardes tų, kurie naktį eina daugiau nei vieną sykį į tualetą. Rytą sąrašas pateikiamas seržantui ir surašytiesiems pravedama gydomoji mankšta. Jie turi susėsti ant lygiagrečių ir susikabinti per pečius rankomis. Skaičiuojant pumpuojamas presas tol, ... kol apsišika tiesiogine žodžio prasme. Taip be vaistų gydomas vidu riavimas.
* * *
Nuo neprivalgymo taip pat yra savi metodai.
Jei patikrinimo metu kieno nors kišenėje randa cukraus ar duonos trupinių, tas tampa "neprivalgiusiu". Visi jį "čadina" ir baksnojatol, kol iš valgyklos atnešami du kepalai forminės duonos. Dvi ar trys taburetės sustatomos viena ant kitos. Užlaipinamas "neprivalgęs". Visa kuopa po komandos "Mūšiui" atsispaudinėja nuo grindų pagal seržanto skaičiavimą, 0 "neprivalgiusysis" ryja kepaliukus. Valgyti turi greitai, dideliais gabalais, sausai, nes kuo ilgiau užtruks valgydamas, tuo ilgiau atsispaudinės kuopa ir tuo daugiau gaus "pamaitintasis" į kailį.
Visi pūškuojame. Švino prisipildo rankos, krūtinė, pečiai. Pasi girsta riksmai:
- Ėsk, suski... Greičiau, bjaurybe!.. Ryk, kekše!
Visi tie raginimai greičiau panašesni į stenėjimą, bet "maitina masis" puikiai juos supranta ir jaučia artėjantį nemalonumą, iš sprogusios akys ašaroja, nes į pražiotus nasrus vienas po kito lenda duonos gabalai. Žiaumoti nėra kada, vandens taip pat niekas neduoda. Mes atsispaudinėjame iki pamėlynavimo, kol paskutinis
duonos gabalas dingsta burnoje, nuryti jo jam jau nebėra jėgų. Išmušama apatinė taburetė, ir "privalgęs" krenta žemėn, o kaip
nukris - čia jau jo reikalas, juk tarnauja jis desantininku. "Maitinimas" gali vykti ir valgykloje. Viskas priklauso nuo jo
didenybės seržanto kūrybinės vaizduotės.
Valgykloje turi suryti košės dubenį, skirtą dešimčiai kareivių. Pikčiausiais baudėjais tampa dešimt nuskriaustų, kurių košę ritina kaltasis. Be to, visa kuopa jaučiasi moraliai įžeista, nes maitinimo metu, mums atsispaudinėjant, kitų kuopų kareiviai juokiasi, vadin dami mus "čmošnikų" ar "čadų" kuopa, o visa valgykla vieningai išreiškia mums savo panieką, pagal komandą kaukdami:
- Ū.. Ū.. Och... kekšės...
Kelių šimtų burnų vienu metu išreikšta panieka skambėdavo labai efektingai. Kai kitą kartą būdavo "maitinami" kitų kuopų kareiviai, mes taip pat mielai ir su džiaugsmu jiems atsilygindavo me:
- Ū.. U.. Och... kekšės...
"Primaitintieji"tapdavo "čadomis". Mušti juospirmumąturėjo grandis, kuriai jie priklausė, po to skyrius, na, ir visa kuopa. Seržantai nemušdavo, mušėm patys vieni kitus, ugdydami savyje
kolektyvizmo jausmą.
* * *
Gavę kelias minutes poilsiui po taktikos ar žygiavimo, vieni kitus sergėdami, prisisiurbdavome prie vandens čiaupų. Burnos būdavo taip išdžiūvusios, kad šiltu vandentiekio vandeniu sunku būdavo numalšinti troškulį. Gerdamas skaičiuodavai gurkšnius, stengdamasis kuo mažiau nuryti. Protas sakė, kad kuo daugiau geri, tuo daugiau šansų pakliūti į viduriuojančiųjų sąrašą. Bet organizmas darė savo - "troškulio plėvės" niekaip nepavyko nu stumti į skrandį ir
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com