TURINYS
1. VADYBOS SAMPRATA IR ESMĖ
2. ORGANIZACIJA.VALDYMO PROCESAS
2.1 Valdymo ypatumai laiko bei žmonių tarpusavio santykių aspektu
2.2 Valdymo procesas
2.2.1 Planavimas
2.2.2 Organizavimas
2.2.3 Vadovavimas
2.2.4 Kontrolė
2.3 Vadovų tipai 2.3.1 Funkciniai ir linijiniai vadovai
2.4 Valdymo lygiai ir įgūdžiai
3. VADYBOS TEORIJOS RAIDA
4. ORGANIZACIJA IR APLINKA
4.1 Išoriniai įtaką darantys asmenys
4.2 vidiniai įtaką darantys asmenys
4.3 Netiesioginio poveikio aplinkos veiksniai
4.4 Tarptautinė aplinka ir jos veiksniai
5. GLOBALIZACIJA IR VALDYMAS
5.1 Tarptautinių įmonių vaidmuo
5.2 Globalinis verslas
6. ORGANIZACIJŲ KŪRIMAS
6.1 Įmonės apibūdinimas
6.2 Įmonių klasifikavimo požymiai
6.3 Individuali įmonė
6.4 Ūkinė bendrija
6.5 Akcinė bendrovė
6.6 Valstybės ir savivaldybių įmonės
6.7 Kitos verslo organizavimo formos
6.8 Smulkusis verslas
6.9 Stambaus verslo organizavimo formos
6.10 Įmonės steigimas, reorganizavimas, likvidavimas
6.11 Organizacinės valdymo struktūros
7. PLANAVIMAS
2
Vilniaus teisės ir verslo kolegija
VADYBOS PAGRINDAI
7.1 Tikslų ir priemonių numatymas
7.2 Strateginis planavimas 7.2.1 Strategijos samprata, jos būtinybė, rengimo etapai
7.3 Strateginė analizė
7.4 Konkurencinės padėties įvertinimas
7.5 Operatyvusis planavimas
7.6 Sprendimų priėmimo procesas
7.6.1 Kiekybiniai sprendimų priėmimo metodai
7.6.2 Koybiniai sprendimų priėmimo metodai
8. ORGANIZAVIMAS
8.1 Struktūrų formavimas 8.1.1 Individualios darbo vietos organizavimas
8.2 Veiklos koordinavimo būdai
8.3 Organizavimo tobulinimas
9. VADOVAVIMAS
9.1 Motyvavimas
9.2 Valdymo metodai ir grupių dinamika
9.3 Rrganizacijos vadovybė: valdžia ir asmeninė įtaka
9.4 Vadovavimo stilius, situacijos ir efektyvumas
9.5 Konfliktų, pokyčių ir stresų valdymas
9.6 Valdymo sprendimų priėmimas
10. KONTROLĖ
10.1 Kontrolės esmė
10.2 Kontrolės proceso etapai
10.3 Kontrolės pavyzdžiai
11. OPERACIJŲ VALDYMAS
11.1 Konkurenciniai pranašumai
11.2 Operacijų sistemų projektavimas
11.3 Atsargų valdymas
12. VALDYMO INFORMACINĖS SISTEMOS
12.1 Kas tai yra valdymo informacinės sistemos
12.2 Valdymo informacinės sistemos (struktūra)
12.3 Informacinių valdymo sistemų tipai
12.4 Informacinių valdymo sistemų plėtra
13. GAMYBOS (PASLAUGŲ) VALDYMAS
3
Vilniaus teisės ir verslo kolegija
VADYBOS PAGRINDAI
13.1 Šiuolaikinė aplinka ir jos įtaka gamybos organizavimui
13.1.1 Šiuolaikinės aplinkos pokyčiai
13.1.2 Modernios gamybos organizavimo koncepcijos
13.2 Gamybos proceso esmė
13.2.1 Gamybos proceso elementai
13.2.2 Gamybos procesų rūšys
13.2.3 Gamybos fazės
13.2.4 Gamybos proceso organizavimo principai
13.2.5 Gamybos tipai ir jų charakteristika
13.3 Įmonės gamybos struktūra
13.3.1 Įmonės gamybos struktūros samprata ir dedamosios
13.3.2 Įmonės gamybos struktūros tipai
14. PAGALBINĖS GAMYBOS IR GAMYBOS APTARNAVIMO ORGANIZAVIMAS IR VALDYMAS
14.1 Pagalbinių ir aptarnavimo procesų organizavimas
14.2 Įrankių ūkio organizavimas
14.3 Remonto ūkio organizavimas
14.4 Energetikos ūkio organizavimas
14.5 Sandėlių ūkio organizavimas
14.6 Vidaus transporto organizavimas
14.6.1 Transporto ūkio uždaviniai ir sudėtis
14.6.2 Krovinių pervežimo organizavimas
15. FINANSINIŲ IŠTEKLIŲ VALDYMAS
15.1 Finansinių išteklių valdymo funkcijų realizavimas
15.2 Finansinių išteklių valdymo įvairiose įmonėse ypatybės
16. MARKETINGAS
16.1 Marketingo samprata
16.2 Marketingo vadyba
17. ŽMONIŲ IŠTEKLIŲ VALDYMAS
17.1 Atranka
17.2 Orientavimas
17.3 Mokymas ir tobulinimas
4
Vilniaus teisės ir verslo kolegija
VADYBOS PAGRINDAI
1. Vadybos samprata ir esmė
Tik gimęs žmogus iš karto patenka į organizaciją – šeimą. Toliau – visas žmogaus gyvenimas – kelionė per įvairiausias organizacijas: vaikų darželio grupė, mokyklos klasė, sporto ar kito laisvalaikio pomėgio būrelis, organizacija, sudaranti materialines gyvenimo sąlygas – darbovietė, paskui savo šeima, politinė partija, klubas ar draugija pagal interesus ir kitokios bendrijos, kurioms žmogus priklauso tėvų valia, arba jau pats sąmoningai apsisprendęs.
Organizacijos sukuria visiškai naujo pobūdžio darbą – visi nariai turi siekti bendro tikslo. Taigi žmogaus elgesys nukreipiamas tokia kryptimi, kurios savarankiškai, savo valia organizacijos narys nesirinktų. Šis darbas vadinamas vadyba. Kadangi kiekvienas žmogus per visą gyvenimą didžiąją laiko dalį praleidžia organizacijose, jam tiesiog būtina suvokti tiek organizacijų gyvavimo pagrindinius reiškinius, tiek vadybos darbo esminius bruožus. Tik tada žmogus galės gauti didžiausią naudą iš tos organizacijos. Taigi organizacijų gyvavimo ir vadybos pagrindų suvokimas šiais laikais tampa vienu iš svarbiausių prasmingo ir laimingo kiekvieno žmogaus gyvenimo laidų.
Vadybos mokslas atsirado tik dvidešimtojo amžiaus pradžioje, jos moksliniai pagrindai dar nėra labai paplitę visuomenėje. Todėl tiek įvairiausios organizacijos – nuo šeimos, verslo įmonės iki valstybės, - tiek pavieniai asmenys negali rezultatyviai ir prasmingai veikti. Įvairūs autoriai vadybą apibūdina skirtingai. Labiausiai paplitęs ir pripažintas apibūdinimas – vadyba yra mokslas apie planavimo organizavimo, motyvavimo ir kontrolės funkcijas socialinėse organizacijose.
Pagrindinės vadybos kategorijos yra jos funkcijos, metodai ir gamybos arba paslaugų valdymo operacijų sistema, sistemos sudarymas ir funkcionavimas. Svarbi veiklos kryptis funkcionuojant rinkos sąlygomis yra visuotinės kokybės problema. Visuotinės kokybės kategorija reiškia, kad visose srityse darbas atliekamas laiku ir kokybiškai. Pagrindiniai vadybos metodai yra palyginimas, analizė, sintezė, matematiniai metodai ir kt.
5
Vilniaus teisės ir verslo kolegija
VADYBOS PAGRINDAI
2. Organizacija .Valdymo procesas
Organizacija: du ar daugiau žmonių, kartu dirbančių tam tikroje struktūroje, kad pasiektų tikslą ar tam tikrų tikslų visumą.
Organizacijos veikia visuose trijuose sektoriuose – gavybos, gamybos ir aptarnavimo. Jų priklausomybė įvairi. Jos gali būti valstybinės, akcinės, privačios, individualios ir kt.
Tikslas: būsena, kurią organizacija stengiasi pasiekti; organizacijos dažnai kelia daugiau nei vieną tikslą; tikslai – baziniai organizacijų elementai.
Tikslai gali būti įvairūs.
Visos organizacijos savo tikslams siekti sukuria tam tikrą programą ar tvarką, t.y. planą, neturėdama veiklos plano, jokia organizacija negalėtų efektyviai veikti.
Organizacijos turi įsigyti ir paskirstyti išteklius šiems tikslams įgyvendinti. Jos taip pat priklauso nuo kitų organizacijų, iš kurių gauna tam tikrus išteklius.
Valdymas: organizacijos narių darbo planavimas, organizavimas, vadovavimas ir kontrolė; visų organizacijos išteklių panaudojimas iškeltiems organizacijos tikslams siekti.
Valdymas – sąmoningas ir nuolatinis organizacijos „formos palaikymas“. Visos organizacijos turi asmenis, atsakingus už tai, kad tikslai būtų pasiekti. Tai – vadovai – treneriai, dirigentai ar pardavimo skyriaus vadovai. Vienoje organizacijoje jie matomi geriau, kitoje blogiau, tačiau nevykusiai valdoma organizacija gali visai žlugti.
Vadovas: asmuo, atsakingas už tai, kad pastangos būtų nukreiptos organizacijos tikslams siekti.
Pasaulyje visu, kur yra organizacijų, jas bei jų valdymą reikia studijuoti dėl trijų priežasčių. Bet kuriuo atveju – tiek praeityje, tiek ir dabartyje ar ateityje – žmonių, sudarančių organizaciją, kuriai vadovauja vadovai, rezultatai gali turėti toli siekiančių pasekmių.
Pirmiausia, viso pasaulio organizacijos daug prisideda prie dabartinio žmonių gyvenimo lygio standartų. Kasdien organizacijos mus aprūpina maistu, pastoge, rengia, teikia medicinos ir ryšių paslaugas, linksmina ir duoda darbo. Pavyzdžiui, Raudonasis Kryžius – organizacija, labai sutelkta į dabartį, kadangi gelbsti konkrečioms žmonių grupėms, kai to reikia.
Antra, organizacijos kuria trokštamą ateitį ir padeda žmonėms tai daryti. Nauji gaminiai ir nauji darbo metodai sukuriami kaip kūrybiškų žmonių bendro darbo organizacijose rezultatas. Organizacijos daro teigiamą arba neigiamą poveikį mūsų gamtai, ligų profilaktikai bei gydymui, taikai Žemėje.
6
Vilniaus teisės ir verslo kolegija
VADYBOS PAGRINDAI
Trečia, organizacijos padeda žmonėms neprarasti ryšio su praeitimi. Organizacijas galima vertinti kaip žmonių tarpusavio santykių modelius. Kiekviena darbo diena praturtina organizacijos ir mūsų pačių istoriją. Dažnai save apibrėžiame organizacijų, kuriose dirbome, terminais. Nesvarbu, ar tai buvo mokykla, sporto komanda, politinė grupė, ar firma. Be to, organizacijos dokumentuose fiksuoja savo istoriją, ją vertina ir išlaiko mūsų atmintyje gyvas tradicijas. Labai dažnai apie praeitį sužinome iš organizacijų istorijos ir dokumentų.
2.1 VALDYMO YPATUMAI LAIKO BEI ŽMONIŲ TARPUSAVIO SANTYKIŲ ASPEKTU
Valdymas ypač susijęs su laiko ir organizacijose susiklostančių žmonių tarpusavio santykių klausimais. Požiūris į laiką organizacijose yra toks:
1. Valdymas – pastangos sukurti trokštamą ateitį, paisant praeities ir dabarties.
2. Valdymas atitinka ir atspindi tam tikrą istorinį laikotarpį.
3. Valdymas – praktika, kurios pasekmės bei poveikis pasireiškia po tam tikro laiko.
Žmonių tarpusavio santykių svarbą rodo tai:
1. Vadovų veiksmai bendraujant su kitais žmonėmis yra tarsi dviejų krypčių judėjimas gatvėje; abi pusės veikia viena kitą.
2. Vadovų veiksmai bendraujant su kitais žmonėmis gali daryti tiek teigiamą, tiek neigiamą įtaką.
3. Vadovai žongliruoja daugialypiais vienu metu susiklostančiais santykiais.
Jei vadovai gerai dirba savo darbą, visai tikėtina, kad organizacija tikslus pasieks.
Valdymo rezultatyvumas: kriterijus, rodantis, kaip efektyviai ir efektingai dirba vadovas, kaip gerai jis ar ji nustato ir įgyvendina atitinkamus tikslus.
Organizacijos rezultatyvumas: kriterijus, rodantis kokia efektyvi ir efektinga yra organizacija – kaip gerai ji pasiekia atitinkamus tikslus.
Efektyvumas: sugebėjimas sunaudoti mažiausiai išteklių siekiant organizacijos tikslų: „teisingai daryti dalykus“.
Efektingumas: sugebėjimas nustatyti tinkamus tikslus: „daryti teisingus dalykus“.
7
Vilniaus teisės ir verslo kolegija
VADYBOS PAGRINDAI
2.2 VALDYMO PROCESAS
Nuo XIX šimtmečio pabaigos priimta valdymą apibrėžti pagal keturias konkrečias vadovo atliekamas funkcijas: planavimą, organizavimą, vadovavimą ir kontrolę. Nors iki dabar šis požiūris buvo kruopščiai tyrinėjamas ir kritikuojamas, jis vis dar visuotinai naudotinas. Todėl galime sakyti, kad valdymas – tai organizacijos narių pastangų planavimo, organizavimo, vadovavimo ir kontrolės procesas bei visų kitų organizacijos išteklių panaudojimas siekiant organizacijos užsibrėžtų tikslų.
Procesas – tai sisteminė veiklos atlikimo tvarka. Mes kalbame apie valdymą kaip apie procesą siekdami pabrėžti, jog visi vadovai, nepaisant jų sugebėjimų ar įgūdžių, imasi tam tikrų tarpusavyje susijusių veiksmų, kad įgyvendintų norimus tikslus. Taigi toliau trumpai apibūdinsime keturias pagrindines valdymo veiklas ir jų ryšį su laiku bei žmonių santykiais.
2.2.1 PLANAVIMAS
Planavimas: tikslų formulavimo bei jų įgyvendinimui tinkamos veiksmų eigos nustatymo procesas.
Planavimas reiškia, kad vadovai apgalvoja savo tikslus bei veiksmus iš anksto ir jų veiksmai remiasi kokia nors taisykle, planu, logika, o ne atliekami spontaniškai. Planuose pateikiami organizacijų tikslai ir geriausios procedūros tikslams pasiekti. Be to, planai yra gairės, kuriomis vadovaudamasi: 1) organizacija gauna būtinus išteklius tikslams pasiekti ir jais disponuoja; 2) organizacijos nariai veikia pagal parinktus tikslus ir procedūras; 3) artėjimas pasirinktų tikslų link yra valdomas ir vertinamas, kad būtų galima laiku imtis priemonių, pataisyti situaciją, jei prie pasirinkto tikslo artėjama nepatenkinamai.
Pirmasis planavimo žingsnis yra organizacijos tikslų formulavimas. Po to nustatomi tikslai kiekvienam tos organizacijos smulkesniam vienetui: divizijoms, departamentams ir pan. Nustačius tikslus, kuriamos programos jiems pasiekti. Žinoma, formuluodamas tikslus ir kurdamas programas, pagrindinis organizacijos vadovas atsižvelgia į galimybę juos realiai įgyvendinti ir į tai, ar jie bus priimtini kitiems organizacijos vadovams ir darbuotojams.
Santykiai su žmonėmis ir laikas planavimo veikloms yra labai svarbūs. Planavimas įgalina įsivaizduoti norimas ateities aplinkybes atsižvelgiant į išteklius, ankstesnę patirtį ir t.t.
Aukščiausio lygio vadovų, atsakingų už visą organizaciją, sudaryti planai gali apimti penkerių ar dešimties metų laikotarpį. Kai kuriose organizacijos dalyse planai sudaromi daug trumpesniems laikotarpiams. Gali būti kitos dienos darbo ar po savaitės įvyksiančio dviejų valandų susitikimo planai.
8
Vilniaus teisės ir verslo kolegija
VADYBOS PAGRINDAI
2.2.2 ORGANIZAVIMAS
Organizavimas: dviejų ar daugiau žmonių įtraukimas dirbti kartu tam tikroje struktūroje, siekiant konkretaus tikslo ar tikslų visumos.
Organizavimas – toks darbo, valdžios ir išteklių paskirstymo tarp organizacijos narių ir jų suderinimo procesas, kuris leidžia jiems pasiekti organizacijos tikslus.
Skirtingi tikslai reikalauja skirtingų struktūrų. Pavyzdžiui, kompiuteriams programinę įrangą kuriančios kompanijos struktūra turi skirtis nuo kompanijos, gaminančios džinsus, struktūros. Standartinio produkto, pavyzdžiui, džinsų, gamybai reikalingi kvalifikuoti konvejerio darbininkai, o norint sukurti tam tikrą programinės įrangos gaminį, reikia organizuoti specialistų komandą, susidedančią iš sistemotechnikų, programuotojų ir pan. Nors šie specialistai turi efektingai bendradarbiauti, jų darbo negalima organizuoti kaip konvejerio darbininkų. Todėl vadovai turi derinti organizacijos struktūrą prie jos tikslų ir išteklių. Šis procesas vadinamas organizaciniu projektavimu.
Organizacinei veiklai svarbiausia – žmonių santykiai ir laikas. Organizuojant susidaro organizacijos santykių struktūra ir būtent per šiuos struktūrinius santykius bus siekiama ateities planų. Kitas santykių, kaip organizavimo dalies, aspektas – ieškoti naujų žmonių, kurie įsitrauktų į santykių struktūrą. Ši paieška vadinama organizacijos aprūpinimu žmonių ištekliais.
2.2.3 VADOVAVIMAS
Vadovavimas: grupės ar visos organizacijos narių veiklos nukreipimas, įtakos darymas, siekiant atlikti būtinas užduotis.
Vadovavimas – darbuotojų skatinimas, nukreipimas reikiama linkme, atitinkama įtaka, siekiant, kad jie atliktų būtinas užduotis. Vadovavimui svarbiausia – žmonių santykiai ir laikas. Iš tikrųjų, vadovavimas glaudžiai sieja vadovą su visais kitais jam dirbančiais žmonėmis. Vadovai mėgina įtikinti kitus telktis ir kartu siekti rezultatų, aiškėjančių iš planavimo bei organizavimo etapų. Sudarydami tinkamą aplinką, vadovai padeda darbuotojams siekti geriausių rezultatų.
2.2.4 KONTROLĖ
Kontrolė: procesas, užtikrinantis, kad reali veikla atitiktų planuojamą.
9
Vilniaus teisės ir verslo kolegija VADYBOS PAGRINDAI
Vadovas turi žinoti, ar organizacijos narių veiksmai iš tikro padeda įgyvendinti jos užsibrėžtus tikslus. Tai kontrolės funkcija, susidedanti iš šių pagrindinių elementų: 1) atliekamo darbo standartų nustatymo; 2) darbo vertinimo; 3) jo palyginimo su nustatytais standartais; ir 4) kai randama nukrypimų nuo standartų, pasirinktų veiksmų keitimas. Kontrolės funkcija padeda vadovui išlaikyti organizaciją pasirinktame kelyje. Vis daugiau organizacijų kuria naujus būdus, kaip į kontrolės funkciją įtraukti kokybę. Vienas populiarus požiūris – visuotinė kokybės vadyba. VKV ypač pabrėžia, kad valdymas užtikrintų nuolatinį visų operacijų, funkcijų, ir visų pirma – darbo procesų tobulinimą. Svarbiausias uždavinys – tenkinti vartotojų poreikius.
Kontrolei svarbiausia – žmonių santykiai ir laikas. Vadovai privalo rūpintis kontrole, nes ilgainiui organizuotų santykių rezultatai ne visada susiklosto kaip planuota.
10
Vilniaus teisės ir verslo kolegija
VADYBOS PAGRINDAI
Pav. 2.1:
Valdymo proceso sudedamųjų dalių tarpusavio ryšiai.
PLANAVIMAS
Vadovai,
remdamiesi
logika ir
metodais, iškelia
tikslus ir numato
veiksmus.
VADOVAVIMAS
Vadovai
nukreipia, veikia,
motyvuoja
darbuotojus,
siekdami
svarbiausių
tikslų.
ORGANIZAVIM AS
Vadovai paskirsto ir suderina darbus, valdžią, išteklius, kad būtų pasiekti organizacijos tikslai.
11
Vilniaus teisės ir verslo kolegija
VADYBOS PAGRINDAI
2.3 VADOVŲ TIPAI
Žemiausio lygio vadovai. Organizacijos žemiausias lygis, kuriame individai atsako už kitų žmonių darbą, yra vadinamas pirmąją linija, arba žemiausiu valdymo lygiu. Žemiausio lygio vadovai vadovauja ne valdymo darbuotojams. Jie kitų vadovų nevaldo.
Vidurinio lygio vadovai. Vidurinio lygio vadovai vadovauja žemesnio lygio vadovams, ir kartais specialistų (paprastai ne vadovų) veiklai. Vidurinio lygio vadovų pagrindinė funkcija – vadovauti jų organizacijos politikos įgyvendinimo veiksmams ir derinti viršininkų reikalavimus su savo pavaldinių sugebėjimais.
Aukščiausio lygio vadovai. Vadovai, atsakingi už visos organizacijos valdymą. Jie kuria organizacijos veiklos politiką ir reguliuoja organizacijos ryšį su aplinka. Paprastai organizacijose šio lygio vadovų būna nedaug. Dažniausi tokių vadovų „titulai“: direktorių valdybos pirmininkas, direktorius, valdytojas, prezidentas, viceprezidentas.
2.3.1 FUNKCINIAI IR LINIJINIAI VADOVAI
Kitas svarbus vadovų klasifikavimas – pagal veiklų, kurias jie valdo, specifiką. Organizacijos dažnai apibūdinamos kaip funkcijų visuma.
Funkciniai vadovai. Funkcinis vadovas atsakingas tik už vieną funkcinę sritį, pavyzdžiui, gamybą, marketingą ar finansus.
Linijiniai vadovai. Linijinis vadovas atsakingas už tam tikrą visą sudėtingą vienetą, pavyzdžiui, visą kompaniją, jos padalinį ar savarankiškai dirbantį skyrių, atsako už visas to vieneto veiklas: gamybą, marketingą, finansus. Maža kompanija gali turėti tik vieną linijinį vadovą, pavyzdžiui, savo prezidentą ar viceprezidentą, atsakingą už vykdomąją valdžią ir pan., tačiau didelė kompanija gali turėti kelis linijinius vadovus ir kiekvienas jų vadovauja sąlygiškai savarankiškam vienetui. Kaip mažos kompanijos vyriausiasis vadovas yra atsakingas už visą kompaniją, taip ir kiekvieno iš šių skyrių vadovai atsako už visas savo skyriaus veiklas.
Svarbu nepamiršti, jog tiek funkciniai, tiek ir linijiniai vadovai planuoja, organizuoja, vadovauja bei kontroliuoja. Ir vėl skiriasi tik jų prižiūrimų veiklų masteliai.
2.4 VALDYMO LYGIAI IR ĮGŪDŽIAI
Fayolis išskyrė tris pagrindines valdymo įgūdžių grupes: techniniai įgūdžiai, darbo su žmonėmis įgūdžiai ir koncepciniai įgūdžiai. Kiekvienam vadovui yra būtini viusi trys įgūdžiai.
12
Vilniaus teisės ir verslo kolegija
VADYBOS PAGRINDAI
Techniniai įgūdžiai – sugebėjimas panaudoti žinias, procedūras ir metodus savo specializacijos srityje. Chirurgai, inžinieriai, muzikantai ir buhalteriai – visi turi savo veiklos srities techninių įgūdžių.
Darbo su žmonėmis įgūdžiai yra sugebėjimas bendrauti, suprasti ir motyvuoti kitus žmones: tiek pavienius asmenis, tiek ir jų grupes.
Koncepciniai įgūdžiai – sugebėjimas koordinuoti ir integruoti visus organizacijos interesus ir veiklą. Tai sugebėjimas suvokti organizaciją kaip vieną visumą, suprasti, kaip jos dalys yra tarpusavyje susiję, kaip kurios nors dalies pakitimas paveiks visumą.
Fayolio ir Katzo teigimu, nors visi trys įgūdžiai yra būtini kiekvienam vadovui, jų santykinį prioritetą konkrečiam vadovui lemia to vadovo rangas organizacijoje. Techniniai įgūdžiai yra svarbiausi žemesniems valdymo lygiams. Darbo su žmonėmis įgūdžiai yra vienodai svarbūs visų lygių vadovams, todėl jo sugebėjimas padėti pavaldiniams kuo geriau panaudoti jų techninius įgūdžius yra daug svarbesnis už jo paties techninę kvalifikaciją. Galų gale koncepcinių įgūdžių svarba darbuotojui kylant valdymo sistemos laiptais. Kuo aukštesnis organizacijos lygmuo, tuo svarbiau suvokti visą santykių skalę bei organizacijos vietą laike. Štai kur vadovas privalo turėti aiškų bendrą vaizdą.
3.Vadybos teorijos raida
Vadybos praktikos ir mokslo evoliucija. Organizacijos ir jų valdymas senovėje.
Vadybos praktika labai sena. Apie tai liudija gausūs senovės paminklai, kuriuos buvo galima pastatyti tik suderinus organizuotas žmonių pastangas. Senovės imperijų ir valstybių istorija rodo, kad ir tada buvo formalios organizacijos. Jos vystėsi ir stiprėjo, o kartu sudėtingesnis darėsi ir jų valdymas. Jose pastebimi beveik visų dabartinio valdymo formų požymiai. Nors jų valdymo pobūdis ir stipriai skiriasi nuo šiuolaikinių organizacijų valdymo. Senovės organizacijose aukščiausios grandies vadovų grupės buvo neskaitlingos. Mažai buvo ir vidutinės grandies vadovų. Beveik viskas priklausė nuo vyriausio vadovo valios, kuris sprendė vadybos klausimus pagal savo patirtį ir intuiciją. Tada mažai rūpėjo kaip valdyti. Organizacijas buvo siekiama panaudoti turtui įsigyti ir politinei valdžiai išlaikyti.
Mokslinis valdymas 1885-1920 metais, klasikinė arba administracinė valdymo mokykla 1920-1950 metais. Žmogiškųjų santykių koncepcija vadyboje 1930-1950 metais. Vadybos mokslas nuo 1950 metų iki šiol.
Pirmąją mokslinę valdymo koncepciją (MVK) suformulavo Teiloras, Grantas ir Gilbertas. Jie stengėsi žmones priversti dirbti organizacijos labui ir tam tikslui kūrė procedūras,
13
Vilniaus teisės ir verslo kolegija
VADYBOS PAGRINDAI
kaip geriau atlikti darbus, kontroliuoti jų eigą, kaip skatinti žmones geriau dirbti. Teiloras suformulavo pirmuosius valdymo organizavimo principus. Svarbiausi tokie:
1. Organizacijos administracija turi detaliai išanalizuoti geriausius darbo būdus ir tuo remiantis sudaryti mokslinius gamybos organizavimo pagrindus.
2. Administracija turi nustatyti dirbančiųjų kvalifikacijos reikalavimus ir pagal juos mokyti ir parinkti žmones.
3. Nustatyti ryšį tarp užduoties dydžio, kokybės ir atlyginimo už darbą.
a) darbą ir atsakomybę paskirstyti lygiai tarp administracijos ir darbininkų.
Teiloras pirmasis pasiūlė atskirti nuo darbų jų koordinavimą šiam tikslui, t.y. darbų tvarkymui, kontrolei, jis panaudojo funkcinio valdymo aparatą. Pagrindinį dėmesį mokslinės valdymo mokyklos atstovai skyrė pačiai gamybai. Jie didino darbo efektyvumą, veiksmingumą gamybos sferoje, o ne valdymo srityje. Teiloro mokyklą tęsė Emersonas, kuris suformulavo 12 darbo našumo principų ir tuo išvystė toliau Teiloro organizavimo teoriją. Įvedė į ją humanizavimo elementų.
Pirmasis jo principas – būtinybė turėti aiškų tikslą. Vadovas turi suformuluoti savo tikslus, juos išaiškinti pavaldiniams ir įgyvendinti, siekiant padidinti individualų ir kolektyvinį darbo našumą.
Antrasis principas – sveikas protas. Visur reikalingas saikas. Ryškiausias mokslinės valdymo teorijos taikytojas praktikoje – Henri Fordas. Jis sukūrė srautinę gamybą, kuri buvo aukšto techninio lygio, organizuota, su efektyviu atlyginimu pagal darbą, bet labai varginanti žmones, pasižyminti dideliu darbo reglamentavimu.
Antroji MVK kryptis – klasikinė administracinė valdymo mokykla. Jos būdingas bruožas – valdymo organizavimo problemų tyrimas. Jos pradininkai buvo prancūzų mokslininkas Fojalis ir jo šalininkai – Murvi, Ovikas ir kiti šios mokyklos atstovai. Jie stengėsi žvelgti į organizaciją iš perspektyvos, ieškojo bendrų bruožų ir dėsningumų, kūrė universalius valdymo principus. Vienas iš jų – parengti universalią valdymo sistemą. Fojalis pirmasis universalų valdymo procesą suskaidė į atskiras funkcijas: numatymą (planavimą), organizavimą, koordinavimą ir kontrolę. Fojalis sukūrė ir administravimo doktriną, daugelis šios doktrinos principų yra aktualūs ir šiandien:
1. Darbo pasidalijimo būtinybė.
2. Vadovas privalo turėti autoritetą, t.y. įgaliojimus, teises, pareigas, atsakomybę.
3. Būtina drausmė.
4. Reikalinga vienvaldystė, t.y. darbuotojas nurodymus privalo gauti iš vieno viršininko.
5. Vadovavimas turi būti vieningas, siekiant įgyvendinti bendruosius organizacijos tikslus.
6. Bendrųjų interesų pirmenybė prieš asmeninius ir grupinius.
14
Vilniaus teisės ir verslo kolegija
VADYBOS PAGRINDAI
7. Atlyginimo priklausomybė nuo darbo kokybės ir kiekio.
8. Valdymas – centralizuotas.
9. Valdymo aparate turi būti hierarchijos lygiai, atitinkantys organizacijos struktūrą.
10. Darbuotojų kvalifikacija turi atitikti užimamoms darbo vietoms.
11. Būtinas teisingumas, kaip gerumo ir teisėtvarkos derinys.
12. Personalo pastovumas; savo vietą branginantis vidutinių gabumų vadovas geresnis už dažnai besikeičiantį.
13. Būtinas iniciatyvos skatinimas.
14. Būtinas personalo vienijimas užsibrėžtiems tikslams pasiekti. Pagal Fojalį vadovas turi būti kvalifikuotas, išsilavinęs, vadovas ir pavaldinys turi vienas
kitu pasitikėti. Vadovas turi šalinti negalinčius ir nenorinčius gerai atlikti savo pareigų. Jis turi būti aukštų moralinių savybių.
Trečioji MVK – žmogiškųjų santykių teorija. Paminėtosios dvi teorijos nepakankamai vertino žmogaus vaidmenį. Gyvenimas privertė pažiūrėti į valdymą kitaip, garantuoti gerus darbo rezultatus kitiems dirbant. Šios mokyklos kūrėjai ir šalininkai: McGregaras, Likartas, Ardžeris ir kiti. Jie įrodė, kad žmogaus poelgius gamyboje nulemia ne tik ekonominiai svertai, pinigai, bet ir moraliniai: tarpusavio santykiai, aplinka, vadovų požiūris į dirbantįjį ir kt. Jie skaičiavimais patvirtino teiginius, kad darbo našumas priklauso ne tik nuo organizacinio lygio, bet ir nuo organizacijos socialinio psichologinio klimato. Pagrindinis šios teorijos teiginys – tik laimingas žmogus dirba našiai.
Sisteminis, situacinis požiūris ir naujas mąstymas vadyboje.
Pradedant šio amžiaus viduriu (po 1950 m.) vadybos specialistai pastebėjo, kad nei mokslinė, nei administracinė, nei žmonių santykių teorijos nebegali išspręsti daugelio vadybos problemų. Todėl buvo pradėta ieškoti naujų būdų. Susiformavo naujoji valdymo mokykla (NVM). Ši mokykla valdyme pradėjo naudoti tiksliuosius mokslus, skait.techninę matematiką ir kt. Ji vystėsi dviem kryptimis. Pirmajai priklausė matematinių metodų naudojimas geriausiems sprendimams išrinkti. Antroji kryptis nagrinėjo valdymą, kaip sistemą, sisteminiu požiūriu. Vėliau buvo bandoma jas sujungti ir atrasti optimalius valdymo sprendimus, panaudojant specialius modelius ir pan. Didelis šios mokyklos įnašas – sistemų teorijos panaudojimas valdymui. Organizacija čia vaizduojama kaip sistema su ryšiais tarp vadovų ir pavaldinių, tarp dirbančiųjų, tarp organizacijos ir aplinkos. Sistema – tam tikras vieningumas, sudarytas iš tarpusavyje susijusių dalių, pvz.: automobilis yra sistema. Tokias sistemas sudaro daugybė sudedamųjų dalių, kurios tarpusavyje sąveikauja. Visoje sistemoje aiškiai galima skirti 3 elementus: poveikis, procesas ir rezultatas.
15
Vilniaus teisės ir verslo kolegija
VADYBOS PAGRINDAI
Po naujosios valdymo mokyklos veikė empirinė valdymo mokykla. Jos esmė – situacija, t.y. rinkinys aplinkybių, kurios tuo metu daro organizacijai poveikį. Apibendrinti šios mokyklos darbus sunku, nes čia dominuoja praktinio patyrimo reikšmė, teorinės pažiūros nesudaro vieningos sampratos. Išskiriami 4 svarbiausi teiginiai, sudarantys šio mokymo metodikos pagrindus:
1. Vadovas turi gerai žinoti, kokios yra profesionalaus valdymo priemonės (telefonas, faksas, TV ir kt.).
2. Valdymo mokykla turi savo silpnąsias ir stipriąsias puses ir vadovas turi sugebėti nustatyti, kuri sistema jam geriausiai tinka.
3. Vadovas turi mokėti atrasti priemones, kurios duotų mažiausią neigiamą efektą. Šios mokyklos atstovų tvirtinimu pagrindinis uždavinys yra stebėti valdymo praktiką,
mokytis iš klaidų, formuoti naują mąstymą.
Vadybos mokslo evoliucija Lietuvoje.
Vadybos pagrindus Lietuvoje pradėjo dėstyti tarpukario laikotarpyje Kauno Universitete profesorius Šimkus. Straipsnius apie mokslinį valdymo organizavimą rašė Raulinaitis, išvertė Fojelio administracijos principus, Teiloro darbo mokslinį organizavimą ir kitas knygas.
Vadybos mokslo pagyvėjimas susijęs su Vytauto Andriaus Graičiūno veikla. Jis pirmasis pasaulyje matematiškai įrodė optimalų vadovo pavaldinių skaičių. Jis išaiškino, kad tarp vadovo ir pavaldinio yra 3 rūšių ryšiai: asmeniniai, grupiniai ir kryžminiai tarp pavaldinių. Pavaldinių skaičius didėjant šių ryšių skaičiui didėja geometrine progresija, ir pasiekus tam tikrą pavaldinių skaičių vadovo darbas tampa nebeveiksmingas. Jo nuomone ši riba yra 6 pavaldiniai. 1938 m. jis įkūrė Lietuvoje mokslinę vadybos draugiją. Ši draugija rūpinosi, kad visos ūkio gyvenimo sritys būtų griežtai racionalizuotos, remiantis visų dalyvių naudos principu. Graičiūno išvesta pavaldinių skaičiavimo matematikos formulė įtraukta į pasaulinę vadybos enciklopediją. Pokario laikotarpiu valdymo organizavimo kryptyje dirbo Rojachas, valdymo strategijos formavimo srityje KPI dėst. Gubavičius, vadovų kvalifikacijos tobulinimo srityje Kvarinavičius ir kt.
4. Organizacija ir aplinka
Norėdami suprasti organizacijos aplinkas, turime pasinaudoti kai kuriomis sistemų teorijos sąvokomis.
Išorinė aplinka: visi elementai už organizacijos ribų svarbūs jos veiklai; įeina tiesioginio bei netiesioginio poveikio elementai.
16
Vilniaus teisės ir verslo kolegija
VADYBOS PAGRINDAI
Organizacija iš išorinės aplinkos ima išteklius (įėjimus: žaliavas, pinigus, darbo jėgą, energiją), perdirba juos į gaminius ar paslaugas ir siunčia atgal į išorinę aplinką kaip rezultatus (išėjimus).
Ištekliai (įėjimai): aplinkos ištekliai, tokie kaip žaliavos ir darbo jėga, galintys patekti į bet kurią organizacinę sistemą.
Rezultatai (išėjimai): transformuoti ištekliai, grąžinti į išorinę aplinką kaip produktai ar paslaugos.
Tiesioginio poveikio elementai: aplinkos elementai, darantys tiesioginę įtaką organizacijos veiklai.
Netiesioginio poveikio elementai: išorinės aplinkos elementai, darantys poveikį klimatui, kuriame veikia organizacijos; tiesioginio poveikio organizacijai jie nedaro.
Įtaką darantys asmenys: grupės ar individai, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai veikia tai, kaip organizacija suvokia savo tikslus.
Išoriniai įtaką darantys asmenys: grupės ar individai organizacijos išorinėje aplinkoje, darantys poveikį jos veiklai.
Vidiniai įtaką darantys asmenys: grupės ar asmenys, kurie, griežtai tariant, nepriklauso organizacijos išorinei aplinkai (pavyzdžiui, darbuotojai), bet jiems vadovai atsako.
17
Vilniaus teisės ir verslo kolegija
VADYBOS PAGRINDAI
Pav. 4.1:
Organizacijos tiesioginio ir netiesioginio poveikio aplinkos.
Tiesioginio poveikio aplinka :
- Vidiniai įtaką darantys asmenys
- Išoriniai įtaką darantys asmenys ----- - Netiesioginio poveikio aplinka
18
Vilniaus teisės ir verslo kolegija
VADYBOS PAGRINDAI
4.1 IŠORINIAI ĮTAKĄ DARANTYS ASMENYS
Išoriniams įtaką darantiems asmenims, kurie būdami už organizacijos ribų daro įtaką jos veiklai, priklauso vartotojai, tiekėjai, vyriausybės, specialiųjų interesų grupės, žiniasklaida, profesinės sąjungos, finansų institucijos ir konkurentai.
Vartotojai. Vartotojai keičia savo išteklius, dažniausiai pinigų pavidalu, į organizacijos gaminius ir paslaugas. Vartotojas gali būti: įstaiga – mokykla, ligoninė ar vyriausybės tarnyba; kita firma – rangovas, įgaliotinis ar gamintojas; ir privatus asmuo. Pardavimo metodai skiriasi priklausomai nuo vartotojo ir padėties rinkoje. Dažniausiai marketingo vadovas tiria potencialius klientus bei rinkos padėtį, ir remdamasis tyrimų duomenimis vadovauja marketingo kompanijai.
Mažojo verslo taikiniu gali būti labai siaura vartotojų rinka („niša“).
Tiekėjai. Kiekviena organizacija įsigyja išteklių – žaliavų, paslaugų, energijos, įrengimų ir darbo jėgos – iš aplinkos ir naudoja juos rezultatams gauti. Nuo to, ką organizacija pasiima iš aplinkos, bei nuo to, ką ji su paimtais ištekliais daro, priklauso jo galutinio gaminio kokybė ir kaina. Todėl kiekviena organizacija yra priklausoma nuo išteklių bei tiekėjų, ir stengiasi išnaudoti konkurenciją tarp jų, siekdama žemesnių kainų, kokybiškesnio darbo ir greitesnio pristatymo.
Pažanga atsargų valdymo ir informacijos apdorojimo srityse taip pat pakeitė santykius su tiekėjais. Tradicinėje sistemoje gamintojas dažniausiai pats buvo atsakingas, kad netrūktų visų gamybai būtinų atsargų. Tačiau dabar kai kurios kompanijos visiškai nekaupia jokių atsargų, pasitikėdamos tuo, kad kasdien po kelias siuntas bus pristatoma „kaip tik laiku“ metodu.
Vyriausybę kitaip galime apibūdinti kaip įstatymų, valstybinio reguliavimo įtakojimo veiksnį. Šis veiksnys veikė per įstatymus, poįstatyminius aktus, kurie savo ruožtu įtakoja verslą.
Specialiųjų interesų grupės: žmonių grupės, kurios organizuojasi panaudoti politinius procesus, kad pažengtų į priekį tam tikrais klausimais, pvz., ginklų kontrolės.
Politinių veiksmų komitetai: grupės, organizuotos lobistiniais interesais, kad su kampanijų pagalba darytų įtaką įstatymų leidėjams.
Žiniasklaida visada nušviesdavo ekonomikos ir verslo reikalus, nes jie liečia daugybę žmonių. Tačiau šiandien žiniasklaidos ir komunikacijos priemonės pateikia vis platesnius ir išsamesnius duomenis: pradedant bendromis naujienomis, apybraižomis ir baigiant detalia specialaus tyrimo ataskaita. Vis plačiau naudojant ryšio palydovus, naujienos perduodamos beveik tuojau pat.
19
Vilniaus teisės ir verslo kolegija
VADYBOS PAGRINDAI
Finansų institucijos. Organizacijos priklauso nuo įvairių finansų įstaigų, kaip antai, komerciniai bankai, investicijų bankai, draudimo kompanijos, suteikiančios lėšų joms veikti ir plėstis. Ir naujos, ir seniai susikūrusios organizacijos gali tikėtis trumpalaikių kreditų einamosioms operacijoms finansuoti bei ilgalaikių kreditų naujiems pajėgumams kurti ar naujiems įrengimams įsigyti. Kadangi efektingi darbo ryšiai su finansų institucijomis organizacijai yra gyvybiškai būtini, už šių ryšių kūrimą ir palaikymą dažniausiai atsako organizacijos finansų vadovas ir jos administracijos vadovas.
Konkurentai. Norėdama išplėsti savo dalį rinkoje, organizacija turi pasinaudoti viena iš dviejų galimybių: 1) rasti naujų vartotojų – toje pačioje rinkoje ar ieškodama būdų išplėsti rinką, arba 2) nugalėti konkurentus prasiskverbusi ir įsitvirtinusi naujose besiplečiančiose rinkose. Abiem atvejais organizacija turi išnagrinėti konkurencijos sąlygas ir sukurti griežtą marketingo strategiją, kurios tikslas – pasiekti kuo didesnį vartotojų pasitenkinimą.
4.2 VIDINIAI ĮTAKĄ DARANTYS ASMENYS
Nors, griežtai tariant, vidiniai įtaką darantieji nėra organizacijos aplinkos dalis, jie priklauso aplinkai, kuriai individualus vadovas yra atsakingas.
Darbuotojai. Darbo jėgos prigimtis iš esmės keičiasi daugumoje organizacijų.
Kompanijos jaučia būtinybę eksperimentuoti. Tai jos daro kurdamos kokybės programas, formuodamos komandos nuostatą, savivaldžias darbo grupes, - o tam reikia geriau išsilavinusių ir lankstesnių darbuotojų.
Akcininkai ir direktorių valdybos. Didelių atvirų korporacijų valdymo struktūra leidžia akcininkams pasinaudoti balsavimo teise ir daryti įtaką kompanijai. Tradiciškai akcininkus, visų pirma, domino investicijų pelnas, o pačios organizacijos valdymą jie palikdavo vadovams.
20
Vilniaus teisės ir verslo kolegija
VADYBOS PAGRINDAI
4.3 NETIESIOGINIO POVEIKIO APLINKOS ELEMENTAI
Išorinės aplinkos netiesioginio poveikio komponentai daro įtaką organizacijoms dviem būdais. Pirmiausia, tam tikros jėgos gali priversti sudaryti grupę, kuri vėliau tampa įtaką darančiais asmenimis. Antra, netiesioginio poveikio elementai sukuria klimatą: greitai besikeičianti technologija, ekonomikos augimas arba nuosmukis, pažiūrų į darbą pokyčiai. Tame klimate organizacija gyvuoja ir jai tenka į jį reaguoti. Pavyzdžiui, šiuolaikinė kompiuterių technologija leidžia gauti, kaupti, koordinuoti ir perduoti daugybę informacijos apie individus. Bankai ir kitos verslo firmos panaudoja šią technologiją informacijai apie potencialių pirkėjų kreditus saugoti, kaupti, apdoroti ir keistis. Individai, kuriems nerimą kelią galimas piktnaudžiavimas šiais duomenimis, gali sukurti specialių interesų grupę, siekiančią savanoriškų pokyčių bankų veiklos praktikoje. Jei ši grupė suorganizuotų sėkmingą tam tikro banko boikotą, tai ji imtų daryti tam bankui įtaką ir prasiskverbtų į jo tiesioginio poveikio aplinką.
Socialiniai kintamieji: veiksniai, tokie kaip demografija, gyvenimo stilius ir socialinės vertybės; jie gali daryti poveikį organizacijai iš jos išorinės aplinkos.
Ekonominiai kintamieji. Savaime aišku, kad bendrosios ekonominės sąlygos ir kryptys yra lemiamos organizacijos sėkmei. Algos, tiekėjų ir konkurentų nustatytos kainos ir vyriausybės finansinė politika turi įtakos ir gamybos bei paslaugų kaštams, ir rinkos sąlygoms, kuriomis parduodami produktai ar teikiamos paslaugos. Kiekvienas jų yra ekonominis kintamasis.
Tradiciniai ekonominiai rodikliai įvertina nacionalines pajamas ir nacionalinį produktą, kainas, atlyginimus, darbo našumą, užimtumą, vyriausybės veiklą ir tarptautinius sandorius. Visi šie veiksniai laikui bėgant kinta, ir vadovai turi skirti daugiau savo organizacijų laiko ir išteklių, kad galėtų numatyti ekonomiką ir galimus pokyčius. Kadangi ekonomikos pokyčiai dabar tapo norma, o nebe išimtimi, tai ši vadovui keliama užduotis yra tikrai sudėtinga.
Politiniai kintamieji. Kokią poziciją pasirinks vyriausybė tos kompanijos, su kuria turi reikalų, vadovų atžvilgiu: griežtą ar atlaidžią? Ar bus griežtai verčiama laikytis antimonopolinių įstatymų, ar jie bus ignoruojami? Ar vyriausybė slopins, ar skatins vadovų veiksmų laisvę? Visi šie klausimai – politiniai kintamieji, o atsakymas į juos labai priklauso nuo politinių procesų ir politinio klimato. Politinis procesas apima konkurenciją tarp skirtingų interesų grupių, kurių kiekviena siekia pastumti į priekį savo vertybes ir savo tikslus.
Technologiniai kintamieji apima fundamentalių mokslo šakų, tokių kaip fizikos, laimėjimus, taip pat produktų, procesų ir medžiagų tobulinimą. Technologijos lygis visuomenėje ar tam tikroje pramonės šakoje plačiu mastu lemia, kokie produktai bus gaminami ir kokios paslaugos bus teikiamos, kokia įranga bus naudojama ir kaip operacijos bus valdomos.
21
Vilniaus teisės ir verslo kolegija
VADYBOS PAGRINDAI
4.4 Tarptautinė aplinka ir jos veiksniai: tarptautinio verslo įvairovė ir jo vadybos vystymas, eksportas, licencijos, mišrios įmonės, tiesioginės investicijos, daugianacionalinės korporacijos.
Tiesiogiai ar netiesiogiai valstybinės organizacijos verslą veikia ir tarptautinė aplinka, diplomatiniai santykiai tarp valstybių ir būdingi bendradarbiavimo bruožai – eksportas ir importas. Tiek viena, tiek kita pusė tampriai susieta su verslu. Kiekviena šalis kiekvienais metais sudarinėja eksporto importo balansus. Efektyvesnė veikla tuomet, kai eksportas viršija importą. Tokiu atveju šalis turi daugiau pajamų, valiutos, gali įsigyti naujų našesnių įrengimų, pažangių technologijų ir gaminti aukštesnės kokybės gaminius bei tiekti kokybiškesnes paslaugas. Užsienio investitoriai taip pat noriau investuoja savo kapitalą tokiose šalyse, kur gerai išvystytas eksportas.
5.Globalizacija ir valdymas
Globalizacija: organizacijos pripažinimas, jog verslas turi būti plėtojamas peržengiant vienos šalies ribas.
Globalizacijos reiškinį suprantame kaip susidedantį iš trijų tarpusavyje susijusių veiksnių: artimumo, vietos bei požiūrio. Kartu šie trys globalizacijos veiksniai pabrėžia santykių, su kuriais susiduria „globalinis“ vadovas, beprecedentį išsidėstymą bei sudėtingumą.
Artimumas. Pirma, vadovai dabar dirba žymiai artimiau negu bet kada anksčiau, su žymiai daugiau vartotojų, konkurentų, tiekėjų bei vyriausybės reguliuotojų. Šis artimumas, „žemės rutulio susitraukimas“, iš dalies susijęs su laiku, kadangi šiuolaikinių telekomunikacijos technologijų dėka žmonės įvairiausiose pasaulio dalyse per keletą minučių gali perduoti informaciją žodžiu, vaizdu ar faksu. Kitas artimumo aspektas – visame pasaulyje didėjantys žmonių technologiniai bei valdymo sugebėjimai. Vadovai pamato, kad konkuruoja ar net bendradarbiauja su naujo tipo pasaulio žaidėjais.
Vieta. Antra, globalizacijos dalis yra ir organizacijos vieta bei operacijų integracija per keleto valstybių sienas.
Požiūris. Trečia, globalizacija reiškia naują, atvirą požiūrį į vadybos praktiką tarptautiniu mastu. Šis požiūris skatina domėtis ne tik viena šalimi, bet visu pasauliu, taip pat žadina norą lavinti sugebėjimus bei dalyvauti pasaulio ekonomikoje. Laikui bėgant požiūris kinta.
Verslo globalizaciją visais trimis aspektais lydėjo naujas ryškus požiūris į konkurencingumą. Dabar pereiname prie diskusijos apie konkurencingumo reikšmę; vaidmenį,
22
Vilniaus teisės ir verslo kolegija
VADYBOS PAGRINDAI
kurį atlieka vyriausybės, diskutuodamos apie jį; bei šiuolaikinės globalizacijos ir konkurencingumo istorijos.
Konkurencingumas: santykinė vieno konkurento padėtis kito atžvilgiu.
Konkurencinis pranašumas: sugebėjimas ar aplinkybės, įgalinančios korporaciją tam tikroje pramonės šakoje gauti pelną didesnį negu vidutinis.
5.1TARPTAUTINIŲ ĮMONIŲ VAIDMUO
Portfelio investavimas: investavimas į užsienio kapitalą, kai kompanija perka kompanijų, kurioms priklauso tas kapitalas, akcijas.
Tiesioginis investavimas: investavimas į užsienio kapitalą, kai kompanija perka kapitalą, kurį ji pati tiesiogiai valdo.
Kompanijos ir asmenys gali tapti užsienio kapitalo savininkais dviem pagrindiniais būdais. Jie gali pirkti kompanijų, kurioms priklauso tas kapitalas, akcijas. Tokios rūšies užsienio portfelio investavimas suteikia toms kompanijoms ir individams teisę reikalauti pelno dalies, tačiau nesuteikia jokios teisės dalyvauti valdyme. Kita galimybė – tiesioginis investavimas – užsienio kapitalo pirkimas ir valdymas.
Tarptautinė įmonė: didelė korporacija, kurios veikla ir padaliniai (divizijos) yra išsibarstę po kelias šalis, bet jas kontroliuoja centrinė būstinė.
Infrastruktūra: fizinės sąlygos ir patogumai, būtini ekonominei veiklai plėtoti; infrastruktūrą sudaro transporto ir komunikacijos sistemos, mokyklos, ligoninės, elektrinės, sanitarinės sąlygos.
Tiesioginis investavimas yra daugiau nei eksportavimas, licencijų išdavimas ar netgi frančizių išdavimas. Jie visi yra toliau šiame skyriuje aptariamos globalizacijos „prospektai“. Tiesioginis investavimas apibūdinamas kaip aktyvus kišimasis į užsienio investicijų valdymą, dažniausiai per tarptautines įmones – dideles korporacijas, kurių veikla ir padaliniai (divizijos) yra išsibarstę po kelias šalis, bet jas kontroliuoja centrinė būstinė. Priimdami investavimo sprendimus, tarptautinių įmonių vadovai turi įvertinti tokius tris veiksnius. Pirmas – tai skirtingų šalių ekonomikos lygį. Ypatingas dėmesys čia yra skiriamas šalies infrastruktūros – fizinių sąlygų ir patogumų, reikalingų ekonominei veiklai vykdyti – įvertinimui. Kitas veiksnys yra politinė rizika – galimybė, kad politiniai pokyčiai turės ilgalaikių ar trumpalaikių pasekmių tarptautinių įmonių veiklai užsienyje. Trečias veiksnys yra technologijos priimtinumas skirtingoms kultūroms.
23
Vilniaus teisės ir verslo kolegija
VADYBOS PAGRINDAI
5.2 GLOBALINIS VERSLAS
Tik nedaugelis organizacijų pradeda savo veiklą iš karto tarptautiniu mastu. Dažniausiai kompanija praeina keletą internacionalizavimo stadijų ir kiekvienoje iš jų ji vis labiau bendrauja su vartotojais kitose šalyse.
Pirmosios dvi stadijos apima eksportavimą – savoje šalyje pagamintų prekių pardavimą užsienio rinkose. Pirmoje internacionalizavimo stadijoje kompanijos dar tik pasyviai derasi su užsienio partneriais ir organizacijomis. Šioje stadijoje organizacija gali, pavyzdžiui, pasitenkinti atlikdama užsienio užsakymus, ateinančius lyg ir savaime, be ypatingų kompanijos pastangų juos parduoti. Šioje stadijoje tarptautinius susitarimus gali vykdyti tam tikslui sukurtas skyrius. Tretieji asmenys – agentai ir brokeriai – dažnai veikia kaip kompanijos tarpininkai.
Antroje stadijoje kompanijos tiesiogiai susiduria su savo interesais užsienyje, tačiau kartais jos dar gali veikti per trečiuosius asmenis. Šioje stadijoje kompanijos dar remiasi ne užsienio, bet savo šalies darbuotojais, nuolat važinėjančiais į užsienį verslo reikalais.
Trečioje stadijoje tarptautiniai interesai lemia visą tolesnę kompanijos struktūrą. Iš esmės dar būdama savo šalies vietine kompanija, ji jau tiesiogiai vykdo importo bei eksporto operacijas ir galbūt jau gamina savo prekes ar teikia paslaugas užsienyje.
Būtent šiame etape vadovai susiduria su galimybe užmegzti formalius, sutartimis pagrįstus santykius su vadovais kitose šalyse. Jie gali išduoti licencijas – teises tiekti rinkai tam tikro pavadinimo produktus, naudoti patentuotus procesus ar autorių teisių saugomas medžiagas; arba gali parduoti frančizes – specialaus tipo licencijas. Pagal jas firma parduoda paketą, į kurį įeina firmos ženklas, įranga, medžiagos bei valdymo instrukcijos. Pastarasis būdas buvo pagrindinis, kai „McDonald“, „Pizza Hut“ ir kiti greito maisto tinklai išsiplėtė tarptautinėje rinkoje.
Nors licencijavimas ir privilegijuoti leidimai suteikia kompanijai teisę į užsienio pelną, tačiau šiuo atveju jos vaidmuo valdyme yra ribotas. Kad gautų didesnę balso teisę valdyme, kompanijos turi rinktis tiesioginių investicijų variantą – arba sukurti savo filialą užsienyje, arba įsigyti jau gyvuojančios užsienio firmos kontrolinį akcijų paketą.
Kitas galimas variantas – bendra įmonė, kur vietinė ir užsienio kompanijos pasidalija tarp savęs naujų produktų kūrimo ar naujų gamybos pajėgumų įrengimo užsienio šalyje išlaidas. Bendra įmonė gali būti vienintelis įmanomas būdas įžengti į tam tikras šalis, kurių įstatymai draudžia užsieniečiams būti verslo savininkais. Kitais atvejais bendros įmonės leidžia kompanijoms sulieti savo technologinį patyrimą ir pasidalyti riziką bei išlaidas mokslinių tyrimų, kurie gali ir nepadėti sukurti paklausių prekių.
24
Vilniaus teisės ir verslo kolegija
VADYBOS PAGRINDAI
Firmos, kuriančios tokias strategines sąjungas, bando išlikti lyderiais kaip pigūs tiekėjai arba tapti pirmaujančiomis, pateikdamos pačius geriausius, kokius tik įmanoma, produktus ar paslaugas.
Globalinė strateginė partnerystė: sąjunga, kurią organizacija sudaro su viena ar daugiau užsienio šalių, dažniausiai tikėdamasi išnaudoti kitos šalies galimybes ir tapti lyderiu arba tiekimo srityje, arba gamyboje.
Kultūrų globalizacija. Galutinė tarptautinių įmonių sėkmė dažnai priklauso nuo jos sugebėjimo prisitaikyti prie socialinio konteksto, kurį sukūrė kitos šalies vertybės bei kultūra. Tai ypač svarbu vadovams, kurie privalo motyvuoti ir vadovauti darbuotojams, atstovaujantiems skirtingoms kultūroms, kur skiriasi ne tik oficialumo ir mandagumo sąvokos.
6.Organizacijų kūrimas 6.1.Įmonės apibūdinimas
Įmonė — tai savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, užsiimantis tam tikra ūkinė veikla. Kiekviena įmonė yra organizacija. Kaip organizaciją įmonė yra:
• socialinė grupė, nes čia suburiami žmonės, organizuojamas jų darbas;
• gaminanti produkciją (teikianti paslaugas) ir
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com