MICHAILAS BULGAKOVAS
M. Bulgakovas (1891 - 1940) apysaką ,,Šuns širdis" parašė 1925 m. sausio - kovo mėn. Aštri kūrinio socialinė satyra su žaismingai įpinta fantastika iš genų inžinerijos pasaulio tuomet sukėlė prieštaringiausių nuomonių ir ginčų. Dėl RAPP'o ir jo kritikų agresyvumo M. Bulgakovo rankraštis šešis dešimtmečius buvo ,,įkalintas" archyvuose. Pirmą kartą publikuotas tik 1987 m.
Versta iš: „Znamia", 1987, 6.
ŠUNS ŠIRDIS
Apysaka
I
Ū - ū - ū - ū - ū - hū - hū - hūū! O, pažvelkite į mane, aš žūstu. Pūga tarpuvartėje staugia man amžiną atilsį, ir aš kaukiu su ja. Prapuoliau aš, prapuoliau. Nevidonas su nešvaria kepuraite - Centrinės liaudies ūkio tarybos tarnautojų Normalaus maitinimo valgyklos virėjas šliūkštelėjo verdančiu vandeniu ir nutvilkė man kairį šoną. Koks gyvatė, o dar proletaras. Viešpatie, dieve mano - kaip skauda! Iki kaulų nudegino. Aš dabar kaukiu, kaukiu, bet argi kauksmas pagelbės.
Kuo aš jam užkliuvau? Nejaugi aš apėsiu Liaudies ūkio tarybą, jeigu pasirausiu šiukšlyne? Gobšus nenaudėlis! Jūs pažvelkite į jo terlę: juk jis kiek paritus, tiek pastačius. Vagis su variniu snukiu. Ak, žmonės, žmonės. Vidurdienį pavaišino mane mulkis verdančiu vandeniu, o dabar jau sutemo, maždaug ketvirta valanda po pietų, sprendžiant pagal tai, kaip kvepia svogūnais iš Prečistenkos ugniagesių komandos. Kaip jums žinoma, ugniagesiai vakarienei valgo košę. Bet tai - paskutinis daiktas, visai kaip grybai. Kita vertus, pažįstami Prečistenkos šunys pasakoja, kad Neglinajos „Baro" restorane šeriama firminiu patiekalu - grybais su aštriu padažu po 3 rub. 75 kap. už porciją. Tai jau mėgėjams - tas pat kaip laižyti kaliošą... Ū - ū - ū - ū...
Šoną skauda nepakenčiamai, ir visiškai aiškiai matyti mano perspektyvų tolumos: rytoj atsivers žaizdos, ir kyla klausimas, kuo aš jas gydysiu? Vasarą galima sulakstyti į Sokolnikus, ten auga ypatinga vaistažolė, be to, be vargo prisiėsi dešrų nuopjovų, piliečiai primėto riebaluoto popieriaus - prisilaižysi. Ir jeigu ne kokia cyplė, laidanti gerklę mėnesienoje - „mylima Aida" - taip, kad širdis apmiršta, būtų labai gerai. O dabar kur pasidėsi?
Jums niekas nespardė batu pasturgalio? Spardė. Plyta šonkaulių netrankė? Ragauta iki soties. Visko patyriau, su savo dalia susitaikiau, ir jei dabar verkiu, tai tik dėl fizinio skausmo ir šalčio, nes mano prigimta spėka dar neišblėso... Gaji šuniška spėka.
Bet štai mano kūnas sudarkytas, muštas permuštas, pasityčiojo iš jo žmonės užtektinai. Juk svarbiausia kas - taip apšutino verdančiu vandeniu, net po gaurais pratvilkė, vadinasi, kairiam šonui nėra jokios pagalbos. Aš labai lengvai galiu susirgti plaučių uždegimu, o susirgęs aš, piliečiai, pastipsiu iš bado. Sergant plaučių uždegimu, reikia gulėti paradiniam įėjime po laiptais, o kas gi, jei ne aš pats, nepasivelkantis vienstypis šuo, bėginės nuo vienos šiukšlių dėžės prie kitos, ieškodamas maisto? Persmelks plautį, imsiu šliaužti pilvu, nusilpsiu, ir bet koks specialistas nudobs mane lazda. Ir kiemsargiai su skardiniais ženklais ant krūtinės pastvers mane už kojų ir tėkštels į vežėčias...
Iš visų proletarų kiemsargiai - šlykščiausi menkystos. Žmonių atmatos - žemiausia kategorija. Virėjų pasitaiko visokių. Pavyzdžiui - velionis Vlasas iš Prečistenkos. Kiek jis gyvybių išgelbėjo. Kadangi sergant svarbiausia alkį numarinti. Ir štai, būdavo, sako seni šunys, švystels Vlasas kaulą, o ant jo aštuntadalis svaro mėsos. Amžiną atilsį jam už tai, kad buvo tikra asmenybė, grafų Tolstojų poniškas virėjas, o ne iš Normalaus maitinimo tarybos. Ką jie ten išdarinėja normaliai maitindami - šuns galva neišneša. Juk jie, bjaurybės, iš smirdančios sūdytos mėsos verda kopūstienę, o tie, bėdžiai, nieko ir nežino. Bėga, šlemščia, laka.
Kokia mašininkutė gauna pagal devintą kategoriją keturis su puse červonco, na, tiesa, meilužis jai padovanoja fildepersines kojines. O juk už tą fildepersą kiek jai patyčių reikia iškęsti. Juk jis ją ne kaip nors paprastai, o prancūziškai myli. Pašlemėkai tie prancūzai, tarp mūsų kalbant. Nors ir apsčiai ryja, ir vis su raudonuoju vynu... Taip... Atbėga mašininkutė, juk už puspenkto červonco į „Barą" nenueisi. Jai ir į kinematografą neužtenka, o kinematografas moteriai vienintelė paguoda gyvenime. Dreba, raukosi, bet srebia... Tik pagalvok: keturiasdešimt kapeikų už du patiekalus, o abu tie patiekalai ir penkiakapeikio neverti, nes kitas dvidešimt penkias kapeikas ūkvedys pavogė. O jai argi tokio maisto reikia? Jai ir dešiniojo plaučio viršūnė nesveika, ir moteriška liga prancūziškos kilmės, darbe jai atskaityta, valgykloje pašvinkusiu maistu pamaitinta, štai ji... va... Bėga į tarpuvartę su meilužio kojinėm. Kojos sušalusios, į pilvą pučia, nes jos kailiniai maždaug kaip mano, o kelnaites mūvi plonas, vien tik permatomi mezginėliai. Draiskalas meilužiui. Tepabando užsimauti flanelines, jis užriks: kokia tu negrakšti! Man nusibodo mano Matriona, dabar atėjo mano dienelės. Aš dabar pirmininkas, ir kiek tik prisivogsiu - viskas moters kūnui, vėžių kakleliams, dieviškajam Abrau - Diurso. Nes aš jaunystėje pakankamai prisibadavau, gana man, o pomirtinio gyvenimo nėra.
Gaila man jos, gaila! Bet paties savęs man dar labiau gaila. Ne iš egoizmo šitaip sakau, oi ne, o todėl, kad iš tikrųjų mūsų nevienodos sąlygos. Jai bent namie šilta, na, o man, o man... Kur aš eisiu? U - ū - ū - ū - ū!..
- Ciū ciū ciū! Šarikai, a Šarikai... Ko tu ungzgi, vargšeli? Kas tave nuskriaudė? Ai...
Iškaršusi ragana pūga sudžerškino vartus ir savo šluota užvėtė panelei per ausį. Sijonėlį atsmaukė iki kelių, atidengė kremines kojines ir siaurą ruoželį prastai skalbiamų nėriniuotų marškinėlių, užgniaužė žodžius ir užžėrė sniegu šunį.
Dieve mano... .Kokia dargana... Oi... Ir pilvą skauda. Tai nuo kopūstienės, tai nuo kopūstienės! Ir kada gi visa tai baigsis?
Palenkusi galvą, panelė puolė į ataką, prasibrovė pro vartus, ir gatvėje ją ėmė sukinti, sukinti, kėtoti vėjas, paskui ji pavirto sniego stulpu ir dingo.
O šuo liko tarpuvartėje ir, kentėdamas dėl nušutinto šono, prisiglaudė prie šaltos sienos, pradėjo gaudyti kvapą ir tvirtai nusprendė, kad daugiau iš čia niekur neis, čia tarpuvartėje ir galą gaus. Širdyje jam buvo taip skaudu ir sunku, taip vieniša ir baisu, kad smulkios kaip spuogiukai šuniškos ašaros išriedėdavo iš akių ir tučtuojau išdžiūdavo. Sudarkytas šonas šiurpsojo susivėlusiais apledėjusiais gurgulais, o tarp jų buvo matyti raudonos kraupios apšutinimo dėmės. Kokie be nuovokos, apkiautę, žiaurūs virėjai. Jinai jį pavadino „Šariku"... Koks jis, po velnių, „Šarikas"? Šarikas - tai apvalainas, įmitęs, kvaišas, ėdantis avižinę košę, kilmingų tėvų sūnus, o jis gauruotas, išstypęs ir apdraskytas, perkaręs valkata, benamis šuo. Beje, dėkui už gerą žodį.
Anapus gatvės trinktelėjo ryškiai apšviestos krautuvės durys, ir pro jas išėjo pilietis. Būtent pilietis, o ne draugas, net gal tikriausiai - ponas. Arčiau - aiškiau - ponas. Jūs manote, aš sprendžiu iš palto. Niekai. Dabar labai daug kas iš proletarų vilki paltus. Tiesa, apykaklės ne tokios, apie tai ir kalbėti nėra ko, bet vis dėlto iš tolo galima apsirikti. O štai iš akių - čia jau ir iš arti, ir iš toli neapsiriksi. O, akys - didelis dalykas. Tarytum barometras. Viskas matyti - kieno širdyje didžiulis nuobodulys, kas nei už šį, nei už tą gali raktelėti bato galu į šonkaulius, o kas pats kiekvieno bijo. Va štai tokį liokajų kaip tik ir būna malonu čiuptelėti už kulkšnies. Bijai - še tau. Jei bijai - vadinasi, vertas... r - r - r... au - au...
Ponas ryžtingai perėjo pūgos sūkuryje gatvę ir žengė į tarpuvartę. Taip, taip, šitas kaip ant delno. Šitas dvokiančios kopūstienės nešveis, o jeigu jam kur nors ją paduotų, jis pakeltų tokį triukšmą, į laikraščius parašytų: mane, Filipą Filipovičių, norima nunuodyti.
Štai jis vis arčiau ir arčiau. Šis valgo sočiai ir nevagia, šis nespardys, bet ir pats nieko nebijo, o nebijo todėl, kad visada sotus. Jis protinio darbo ponas, su prancūziška smailia barzdele ir žilais ūsais, puriais ir šauniais kaip prancūzų riterių, tačiau pūgoje nuo jo dvelkia bjauriai - ligonine. Ir cigaru.
Kyla klausimas, kurių velnių jis atsitrenkė į CLŪ tarybos kooperatyvą? Štai jis visai čia pat... Ko ieško? Ū - ū - ū - ū... Ką jis galėjo pirkti niekam tikusioje krautuvėje, argi jam maža Ochotnyj riado? Ką gi? Deš - rą. Pone, jeigu jūs būtumėte matęs, iš ko daroma ta dešra, jūs nė iš tolo neitumėte prie krautuvės. Atiduokit ją man.
Šuo sukaupė paskutines jėgas ir apdujęs ėmė šliaužti iš tarpuvartės ant šaligatvio. Pūga ėmė kaip iš šautuvo pliaukšėti virš galvos, blaškydama audeklą plakato su didžiulėm raidėm: ,,Ar galima atjaunėti?"
Žinoma, galima. Kvapas atjaunino mane, pakėlė nuo žemės, svilinančiais šuorais surėmė dvi paras buvusį tuščią skrandį, kvapas, permušęs ligoninės kvapus, dangiškas kvapas kapotos arklienos su česnaku ir pipirais. Jaučiu, žinau - dešinėje jo kailinių kišenėje dešra. Ji virš manęs. O mano valdove! Pažvelk į mane. Aš mirštu. Vergiška mūsų širdis, niekinga dalia.
Šuo ėmė šliaužti kaip gyvatė, pilvu, ašaromis apsipildamas. Atkreipkite dėmesį į virėjo darbą. Bet juk jūs nė už ką neduosite. Ak, aš labai gerai pažįstu turtingus žmones! O iš esmės - kam jinai jums? Kuriems galams jums supuvusi arkliena? Tokio nuodo niekur negautumei, tik Mosselpromo krautuvėj. O jūs šiandien pusryčiavote, jūs, visame pasaulyje pagarsėjęs vyriškų lytinių liaukų dėka. Ū - ū - ū - ū - ... Kas gi čia darosi šioje ašarų pakalnėje? Matyt, mirti dar anksti, o prarasti viltį - tikra nuodėmė. Rankas jam laižyti, daugiau nieko nelieka.
Paslaptingasis ponas pasilenkė prie šuns, žybtelėjo auksiniais akinių rėmeliais ir ištraukė iš dešinės kišenės baltą pailgą paketėlį. Nenusimovęs rudų pirštinių, nuvyniojo popierių, kurį tuoj pat pagriebė pūga, ir atlaužė gabalą dešros, vadinamos Krokuvos ypatingąja. Ir atkišo šuniui. O, nesavanaudė asmenybė! U - ū - ū!
- Fiū fiū, - pašvilpė ponas ir pridūrė griežtu balsu: - Imk! Šarikai, Šarikai!
Vėl Šarikas. Pakrikštijo. Ogi vadinkite kaip norite. Už tokį nepaprastą jūsų gerumą.
Šuo kaipmat pradrėskė odelę, gaikčiodamas suleido dantis; į Krokuvos dešrą ir vienu akies mirktelėjimu ją sušlemštė. Šlemšdamas taip paspringo dešra ir sniegu, jog net apsiašarojo, nes iš godumo vos neprarijo virvutės. Dar, dar laižau jums ranką. Bučiuoju kelnes, mano geradary!
- Kol kas užteks... - ponas kalbėjo kapodamas žodžius, tarytum būtų komandavęs. Jis pasilenkė prie Šariko, įdėmiai pažvelgė jam į akis ir staiga perbraukė pirštinėta ranka intymiai ir švelniai šuniui per pilvą. - Aha, - reikšmingai ištarė jis, - antkaklio nėra, na ir puiku, tavęs man ir reikia. Eik paskui mane. - Jis paspragsėjo pirštais. - Fiū fiū!
Eiti paskui jus? Nors į pasaulio kraštą. Spardykite mane savo fetriniais batais, aš nė nekiauktelsiu.
Visoje Prečistenkoje žėrėjo žibintai. Šoną skaudėjo nepakenčiamai, tačiau Šarikas kartais jį pamiršdavo, užvaldytas vienos minties - kad tik nepamestų žmonių maišatyje stebuklingo kailiniuoto regėjimo ir kad kaip nors parodytų jam meilę ir atsidavimą. Einant Prečistenka iki Obuchovo skersgatvio, jis tai parodė kokius septynis kartus. Pabučiavo į batą, prie skersgatvio Miortvyj, pralaisvindamas kelią, laukiniu kaukimu taip išgąsdino kažkokią damą, jog ta klestelėjo ant stulpelio, o prisiminęs, kaip savęs gaila, porą kartų dar užstaugė.
Kažkoks šlykštus, su pretenzija į sibirietišką, valkata katinas išniro iš už stogvamzdžio ir, nors siautė pūga, užuodė Krokuvos dešrą. Šarikui akyse pasidarė žalia, kai pamanė, kad turtingas keistuolis, priglaudžiantis sužeistus šunis pavartėse, ko gero, pasiims ir tą vagį, ir reikės dalintis Mosselpromo gaminiu. Todėl jis taip sukaukšėjo dantimis į katino pusę, jog tas, šnypšdamas kaip prakiuręs šlangas, užsirabždino vamzdžiu iki antro aukšto. R - r - r - r... au! Šalin! Nepripirksi Mosselpromo dešrų visiems driskiams, besišlaistantiems po Prečistenką.
Ponas įvertino atsidavimą ir prie pat gaisrininkų komandos, prie lango, pro kurį girdėjosi malonus valtornos narnėjimas, apdovanojo šunį antru gabalu, mažesniu, kokių penkių zolotnikų svorio.
Ak, keistuolis. Vilioja mane. Nesirūpinkite! Aš ir pats niekur nepaspruksiu. Paskui jus eisiu, kur tiktai paliepsite.
- Fiū fiū fiū! Čionai!
Į Obuchovo skersgatvį? Labai prašom. Mums labai gerai pažįstamas šis skersgatvis.
- Fiū fiū!
Čionai? Su malo... O ne, atsiprašau. Ne. Šičia durininkas. O jau ko nors blogiau už jį nieko negali būti. Keliskart pavojingesnis už kiemsargį. Visiškai nepakenčiamas tipas. Šlykštesnis už katinus. Galionuotas kailialupys.
- Na nebijok, eikš.
- Sveiki gyvi, Filipai Filipovičiau.
- Sveikas, Fiodorai.
Va čia - asmenybė. Dieve mano, pas ką tu mane atvedei, šuniška mano dalia! Kas tai per vienas, jei gali šunis iš gatvės vestis pro durininką į kooperatinės butų draugijos namą? Pažiūrėkite, šitas niekšas - nei mikt, nei kript! Tiesa, jo akys niūrios, bet apskritai jis abejingas po savo žvilgančia galionuota kepure. Tarytum taip ir pridera. Gerbia, ponai, ir dar kaip gerbia! Aš, aišku, su juo ir paskui jį. Ką, palietei? Na, išgraužk. Kad taip čiuptelėjus proletarišką įdiržusią koją. Už visas jūsų ir tokių kaip jūs patyčias. Kiek kartų šepečiu snukį man bjaurojai, a?
- Eikš, eikš.
Suprantam, suprantam, prašom nesirūpinti. Kur jūs, ten ir mes. Jūs tiktai takelį rodykite, o aš jau neatsiliksiu, nors ir labai skauda man šoną.
Nuo laiptų į apačią:
- Laiškų man, Fiodorai, nebuvo? Iš apačios į laiptus su pagarba:
- Tikrai ne, Filipai Filipovičiau (intymiai pusbalsiu įkandin), - o į trečią butą - nauji gyventojai įkelti.
Orus šuns labdarys staigiai pasisuko ant laiptelio ir, pasilenkęs per turėklus, pasibaisėjęs paklausė:
- Nejaugi?
Jo akys išsiplėtė ir ūsai pasišiaušė.
Durininkas apačioje užvertė galvą, pridėjo delną prie lūpų ir patvirtino:
- Tikrai taip, net keturi.
- Dieve mano! Įsivaizduoju, kas dabar čia dėsis. Na ir kaip jie?
- Nagi nieko.
- O Fiodoras Pavlovičius?
- Išvažiavo parvežt širmų ir plytų. Pertvaras statys.
- Velniaižin kas darosi!
- Visuose butuose bus apgyvendinta, Filipai Filipovičiau, išskyrus jūsų. Ką tik buvo susirinkimas, išrinkta nauja draugijos taryba, o buvusieji - lauk išgrūsti.
- Kas darosi. Ajajai... Fiū fiū.
,,Einu, gerbiamasis, skubu. Šonas, teikitės suprasti, neduoda ramybės. Leiskite lyžtelėti batelį."
Durininko galionai dingo apačioje. Marmurinėje aikštelėje padvelkė šiluma nuo vamzdžių, dar vienas posūkis, ir štai - antras aukštas.
II
Mokytis skaityti visiškai neverta, kai mėsa ir taip kvepia iš tolo. Vis dėlto jeigu jūs gyvenate Maskvoje ir jeigu jūsų smegeninė ne visai tuščia, jūs noromis nenoromis išmoksite skaityti, ir be jokių kursų. Iš keturiasdešimties tūkstančių Maskvos šunų gal tik koks visiškas idiotas nemoka sudėti iš raidžių žodžio „dešra".
Šarikas pradėjo mokytis pagal spalvas. Vos tik sukako jam keturi mėnesiai, Maskvoje buvo iškabintos žaliai žydros iškabos su užrašu MVKS - mėsos produktai. Kartojam: visa tai niekam nereikalinga, nes mėsa ir taip užuodžiama. Kartą net kilo painiava: taikydamas į skaudžiai melsvą spalvą, Šarikas, kuriam uoslę pagadino mašinos dūmai, vietoj mėsinės įpuolė Miasnickos gatvėje į brolių Golubiznerių elektros reikmenų parduotuvę. Ten pas brolius šuo paragavo izoliuotos vielos, o ji šmaikštesnė už vežiko botagą. Tą ypatingą momentą ir reikia laikyti Šariko mokslų pradžia. Jau ant šaligatvio Šarikas tuoj pat ėmė suvokti, kad ,,žydra" ne visada reiškia ,,mėsa", ir, iš deginančio skausmo pabrukęs uodegą tarp užpakalinių kojų ir kaukdamas, atsiminė, kad visų mėsinių iškabose pirmoji iš kairės stovi paauksuota arba ruda kerėpla, panaši į rogutes.
Toliau ėjo dar sėkmingiau. A jis išmoko priešais minėtą Maitinimo ūkio tarybą, o paskui ir B - pribėgti jam buvo patogiau prie žodžio ,,taryba" pabaigos, nes prie žodžio pradžios stovėjo milicininkas.
Koklių kvadratukais apmūryti Maskvos gatvių kampai visada ir neišvengiamai reiškė Sūriai. Apvalaina, šnypščianti kaip virdulys pirmoji raidė reiškė buvusį savininką Čičkiną, kalnus raudono olandiško sūrio, galvijus pardavėjus, neapkenčiančius šunų,
pjuvenas ant grindų ir šlykščiausią, bjauriai kvepiantį bakšteiną. Jei grodavo armonika, o tai būdavo kiek geriau kaip „mylima Aida", ir kvepėdavo dešrelėmis, pirmos raidės baltuose plakatuose labai lengvai susidėdavo į žodį „nešvan...", o tai reiškė „nešvankių žodžių nevartoti ir arbatpinigių neduoti". Čia kartais virte užvirdavo muštynės, žmonės būdavo mušami kumščiu į snukį, tiesa, retai, o šunys nuolatos - rankšluosčiu ar batais.
Jeigu languose kabodavo nešvieži kumpiai ir būdavo padėta mandarinų... ga - ga... ga... stronomija. Jeigu tamsūs buteliai su negeru skysčiu... Vey - vy - te - a - v - y - nai... buvę broliai Jelisejevai.
Nepažįstamas ponas, atsivedęs šunį prie savo ištaigingo buto durų antrame aukšte, paskambino, o šuo tuoj pakėlė akis į didelę juodą su auksinėmis raidėmis lentelę, kabančią šalia plačių, banguotu ir rausvu stiklu įstiklintų durų. Pirmas tris raides jis sudėjo iškart: ,,Pe - er - o - Pro". Bet toliau buvo nežinia ką reiškianti kreiva iškramsnota susna. „Nejaugi proletaras? - pagalvojo Šarikas nustebęs... Šito negali būti." Pakėlęs nosį, jis dar kartą apuostė kailinius ir tvirtai nusprendė: „Ne, proletaru čia nekvepia. Moksliškas žodis, bet dievaižin ką jis reiškia".
Už rausvo stiklo plykstelėjo netikėta ir linksma šviesa, dar labiau paryškindama juodąją lentelę. Visiškai tyliai atsidarė durys, ir jauna graži moteris su balta prijuoste ir nėriniuotu kyku pasirodė priešais šunį ir jo šeimininką. Pirmąjį iš jų persmelkė nuostabi šiluma, ir moters sijonas pakvipo pakalnutėmis. ,,Čia tai bent, čia tai suprantu", - pagalvojo šuo.
- Malonėkite, ponas Šarikai, - ironiškai pakvietė ponas, ir Šarikas pagarbiai malonėjo, kraipydamas uodegą.
Didele daugybe daiktų buvo užgriozdintas prabangus prieškambaris. Tučtuojau įstrigo į atmintį veidrodis iki pat grindų, beregint atspindėjęs nusibaigusį ir nuskurusį antrąjį Šariką, baisingus elnio ragus ant sienos, begalę kailių ir kaliošų ir baltą tulpę su elektros lempute palubėje.
- Iš kur jūs tokį ištraukėte, Filipai Filipovičiau? - šypsodamasi klausė moteris, padėdama nusivilkti sunkius, juodsidabre lape pamuštus kailinius. - Dievulėliau! Koks apšašęs!
- Niekus kalbi. Kur apšašęs? - griežtai nukirto ponas. Nusivilkęs kailinius jis liko juodu angliškos medžiagos kostiumu, ir jam ant pilvo smagiai sublyksėjo auksinė grandinė.
- Na palauk, nesisukiok, fiū... >nagi nesisukiok, kvaišeli... Hm!.. Čia ne šašai... nagi stovėk tu, velnie... Hm! A - a. Tai nudegimas. Koks gi nevidonas tave apiplikino? A? Na stovėk tu ramiai!..
„Banditas virėjas, virėjas!" - graudžiomis akimis sakyte sakė šuo ir tyliai stūgtelėjo.
- Zina, - paliepė ponas, - jį tuoj pat į procedūrinį ir man chalatą.
Moteris pašvilpčiojo, paspragsėjo pirštais, ir šuo kiek padvejojęs nusekė paskui ją. Jie abu pateko į siaurą, blausiai apšviestą koridorių, praėjo lakuotas duris, atsidūrė koridoriaus gale, pasuko į kairę ir įėjo į tamsų kambarėlį, kuris iškart nepatiko šuniui nelaimę lemiančiu kvapu. Spragtelėjo mygtukas, ir tamsa virto akinančia diena, be to, viskas aplinkui sušvito, sužvilgo, subaltavo. „Ė, ne... - mintyse sustūgo šuo, - atsiprašau, nesiduosiu! Suprantu, o velniai juos griebtų su jų dešra. Čia jie mane į šunų gydyklą įviliojo. Dabar riciną privers ryti ir visą šoną peiliukais supjaustys, o jo ir taip paliesti negalima!"
- Ė ne, kur?! - šūktelėjo ta, kurios vardas Zina.
Šuo ištrūko, pritūpė ir staiga trenkė sveikuoju šonu į duris taip, kad nuskambėjo visi namai. Paskui atšoko, ėmė suktis vietoje kaip į uodegą įkirptas, be to, išvertė ant grindų baltą kibirą, iš kurio pasklido į šalis vatos gumulėliai. Jam besisukant aplink jį skriejo sienos, apstatytos spintomis su blizgančiais instrumentais, šokčiojo balta prijuostė ir persikreipęs moters veidas.
- Kur tu, velnie gauruotas?.. - šaukė nevilties apimta Zina, - tai pasiutėlis!
„Kur čia užpakaliniai laiptai?.." - karštligiškai svarstė šuo. Jis įsibėgėjo ir susirietęs trenkė į stiklą, tikėdamasis, jog tai antrosios durys. Su trenksmu ir žvangesiu pažiro debesis šukių, iššoko pilvotas stiklinis indas su ruda šlykštyne, kuri kaipmat užliejo visas grindis ir pasmirdo. Atsidarė tikrosios durys.
- Stok, gy - gyvuly, - šaukė ponas šokinėdamas, tik viena ranka, įkišta į chalatą, stvarstydamas šunį už kojų. - Zina, laikyk jį už sprando, bjaurybę.
- Die... Dievulėli, tai bent šuo!
Dar plačiau atsidarė durys, ir įsiveržė dar viena vyriškos lyties asmenybė. Trempdama stiklo duženas, ji puolė ne prie šuns, o prie spintos, atidarė ją ir visą kambarį pripildė saldaus ir šleikštaus kvapo. Paskui asmenybė užgulė šunį, o šuo entuziastingai čiuptelėjo jam aukščiau bato raištelio. Asmenybė aiktelėjo, bet nepasimetė. Šleikštus skystis užėmė šuniui kvapą, ir jam ėmė suktis galva, pakirto kojas, ir jis nusklendė kažkur įstrižai į šalį. „Dėkui, baigta, - svajingai galvojo jis, krisdamas tiesiai ant aštrių stiklų. - Sudiev, Maskva! Nebematysiu aš daugiau Čičkino ir proletarų, ir Krokuvos dešros. Per šuns kantrybę einu į rojų. Broliai, šunlupiai, už ką jūs mane?"
Tada jis pagaliau užvertė kojas ir padvėsė.
-----
Kai jis prisikėlė, jam truputį sukosi galva ir šiek tiek pykino, o šono kaip nebuvę, visai neskaudėjo. Šuo pramerkė mieguistą dešinę akį ir jos krašteliu pamatė, kad jo šonai ir pilvas standžiai sutvarstyti. ,,Vis dėlto apdorojo, kalės vaikai, - pagalvojo jis lyg per miglą, - tačiau mikliai, verti pagyrimo."
- Iš Sevilijos, Grenados aidi skamba per naktis, - kažkas uždainavo ties juo, galvodamas apie kitką ir nepataikydamas į natą.
Šuo nustebo, visiškai atmerkė abi akis ir už poros žingsnių pamatė vyro koją ant baltos taburetės. Viršutinių ir apatinių kelnių kiškos buvo atsmauktos, ir plika geltona blauzda ištepliota sudžiūvusiu krauju ir jodu.
,,Padlaižiai, - pagalvojo šuo, - čia turbūt aš jam čiuptelėjau - mano darbas. Na, dabar tai klius!"
- Aidi skamba serenados, aidi špagų žvangesys! Kam tu, valkata, daktarui įkandai? A? Kam stiklą išdaužei? A?
- U - ū - ū, - gailiai suinkštė šuo.
- Na, tiek to, atsigavai ir gulėk, kvėša.
- Kaipgi jums, Filipai Filipovičiau, pasisekė prisivilioti tokį nervingą šunį? - paklausė malonus vyro balsas, ir trikotažinė apatinių kelnių kiška nuslinko žemyn. Pakvipo tabaku, ir spintoje suskambėjo buteliukai.
- Gerumu, gerbiamasis. Tai vienintelis būdas, kuris leistinas su gyvomis būtybėmis. Teroru nieko negalima padaryti su gyvūnu, kad ir kokia būtų jo išsivystymo stadija. Šitą aš tvirtinau, tvirtinu ir tvirtinsiu. Be reikalo jie mano, kad teroras jiems padės. Ne, ne, gerbiamasis, nepadės, kad ir koks jis būtų: baltas, raudonas ar netgi rudas. Teroras visiškai paraližuoja nervų sistemą. Zina! Aš nupirkau šitam nenaudėliui Krokuvos dešros už rublį keturiasdešimt. Malonėk jį pašerti, kai jo nebepykins.
Sudžerškėjo šluojami stiklai, ir moters balsas koketiškai pasakė:
- Krokuvos! Viešpatie, jam gi reikėjo nupirkti atliekų mėsinėj už dvidešimt kapeikų. Krokuvos dešrą verčiau aš pati suvalgysiu.
- Tik pabandyk! Aš tau suvalgysiu! Tai nuodai žmogaus skrandžiui. Suaugusi mergina, o kaip vaikas bruki burnon visokį šlamštą. Nelįsk! Perspėju: nei aš, nei daktaras Bormentalis nesiterliosim, kai skausmai surems tau pilvą... „Tenedrįsta niekas tarti, kad kita prilygsta tau..."
Tuo metu po visą butą švelniai skambčiojo telefonas, o kažkur prieškambaryje nuolat girdėjosi balsai. Zina išėjo.
Filipas Filipovičius įmetė papiroso nuorūką į kibirą, užsisegiojo chalatą, priešais veidroduką ant sienos pakedeno purius ūsus ir pašaukė šunį:
- Fiū fiū. Na, nieko, nieko. Einam pas klientus.
Šuo atsistojo ant netvirtų kojų, pasvyravo ir patirtėjo, bet greit atsigavo ir nuėjo įkandin besiplaikstančio Filipo Filipovičiaus chalato skverno. Šuo vėl perėjo siaurą koridorių, bet dabar pamatė, kad jis ryškiai apšviestas viršuje kabančio šviestuvo. O kai atsidarė lakuotos durys, jis įėjo su Filipu Filipovičium į kabinetą, ir tas apglumino jį savo apstatymu. Pirmiausia jis visas svieste švietė: šviesa mušė nuo lipdiniais išpuoštų lubų, nuo stalo, nuo sienų, nuo įstiklintų spintų. Šviesoje skendėjo devynios galybės daiktų, iš kurių pats įdomiausias buvo didžiulė pelėda, tupinti ant šakos prie sienos.
- Gulk, - paliepė Filipas Filipovičius.
Atsidarė priešais esančios raižytos durys, įėjo tas, čiuptasis, dabar, ryškioje šviesoje, labai gražus, jaunas, su smailia barzdele, padavė popieriaus lapuką ir pasakė:
- Tas, kur buvo pirma...
Ir tyliai išėjo, o Filipas Filipovičius, praskleidęs chalato skvernus, atsisėdo prie rašomojo stalo ir iškart pasidarė nepaprastai orus ir impozantiškas.
,,Ne, tai ne gydykla, kažkur kitur aš patekau, - sutrikęs pagalvojo šuo ir atsidrėbė ant ornamentuoto kilimo prie gramozdiškos odinės sofos, - o kas čia per pelėda, mes pažiūrėsim..."
Švelniai atsidarė durys, ir įėjusi žmogysta taip apstulbino šunį, kad jis net vamptelėjo, bet labai baugščiai...
- Tylėt! Oho - ho, nagi jūsų pažinti negalima, mano mielas. Žmogysta labai pagarbiai ir suglumęs nusilenkė Filipui Filipovičiui.
- Chi chi chi! Jūs magas ir burtininkas, profesoriau, - susikonfūzijęs pratarė jis.
- Nusimaukite kelnes, mano mielas, - sukomandavo Filipas Filipovičius ir atsistojo.
„Va Jėzau, - pagalvojo šuo, - tai bent tipas!" Tam tipui ant galvos augo visiškai žali plaukai, o ant pakaušio jie buvo tabokos atspalvio, tipo veidą vagojo raukšlės, bet veido spalva buvo rausva kaip kūdikio. Kairė koja nesilankstė, ją reikėjo vilkti kilimu, užtat dešine straksėjo kaip vaikiškas spragtukas. Prabangaus švarko atlape kaip akis smygsojo brangakmenis. Iš smalsumo šuniui net šleikštulys praėjo.
- Au au! - jis tyliai paviauksėjo.
- Tylėt! Kaip miegate, mano mielas?
- Chi chi. Mes vieni, profesoriau? Tai neapsakoma, - susidrovėjęs prašneko lankytojas. - Parol de honeur (Garbės žodis (pranc.)) - dvidešimt penkeri metai nieko panašaus nebūdavo, - žmogysta įsitvėrė kelnių sagos. - Ar patikėsite, profesoriau, kasnakt nuogų merginų pulkai. Aš visiškai pakerėtas. Jūs - burtininkas.
- Hm, - sunerimęs numykė Filipas Filipovičius, įsižiūrėdamas į svečio akių vyzdžius.
Tas pagaliau susidorojo su sagomis ir nusimovė dryžuotas kelnes. Po jomis pasirodė niekad nematytos apatinės. Jos buvo kreminės spalvos su išsiuvinėtomis šilkinėmis juodomis katėmis ir kvepėjo parfumais.
Šuo neapkentė kačių ir amtelėjo taip, kad žmogysta pašoko.
- Ai!
- Aš tave prilupsiu! Nebijokite, jis nesikandžioja. „Aš nesikandžioju?" - nusistebėjo šuo.
Žmogystai iš kelnių kišenės iškrito ant kilimo vokelis, kuriame buvo atvaizduota gražuolė išsiplaiksčiusiais plaukais. Žmogysta pašoko, pasilenkė, pakėlė gražuolę ir kaip vėžys nuraudo.
- Tačiau jūs žiūrėkite, - perspėjamai ir niūriai pasakė Filipas Filipovičius, grasindamas pirštu, - vis dėlto žiūrėkite, nepiktnaudžiaukite!
- Aš nepikt... - sutrikęs sumurmėjo žmogysta, toliau nusirengdamas, - aš, brangus profesoriau, tik eksperimento dėlei.
- Na ir kaip? Kokie rezultatai? - griežtai paklausė Filipas Filipovičius.
Žmogysta entuziastingai mostelėjo ranka.
- Dvidešimt penkerius metus, prisiekiu Dievu, profesoriau, nieko panašaus nebūdavo. Paskutinį kartą tūkstantis aštuoni šimtai devyniasdešimt devintaisiais Paryžiuje rue de la Paix ( Taikos gatvėje (pranc.). O kodėl jūs pažaliavote?
Ateivio veidas apsiblausė.
- Prakeikta „Žirkost" ( Riebalų ir kaulų perdirbimo pramonės susivienijimas)! Jūs negalite įsivaizduoti, profesoriau, kokius dažus tie niekdariai įkišo. Jūs tik pažiūrėkite, - murmėjo žmogysta, ieškodamas akimis veidrodžio. - Jiems reikia išdaužyti snukius! - niršdamas pridūrė jis. - Ką gi man dabar daryti, profesoriau? - paklausė verksmingai.
- Hm, nusiskuskite plikai.
- Profesoriau, - graudžiai šaukė lankytojas, - juk jie vėl žili išaugs. Be to, tarnyboje negalėsiu ir nosies parodyti, aš ir taip jau trečia diena nevažiuoju. O profesoriau, jeigu jūs atrastumėte būdą, kad ir plaukus būtų galima atjauninti!
- Ne iškart, ne iškart, mano mielas, - murmleno Filipas Filipovičius.
Pasilenkęs jis spindinčiomis akimis apžiūrėjo pliką paciento pilvą:
- Na, ką gi.....puiku, viskas labai gerai. Aš net nesitikėjau,
teisybę sakant, tokio rezultato. „Daug dainų ir daugel kraujo..." Apsirenkite, mano mielas!
- „Mylimai aš atnašauju!.." - blerbiančiu kaip skilusi keptuvė balsu pritarė pacientas ir švytėdamas ėmė rengtis. Susitvarkęs jis, striuoksėdamas ir skleisdamas parfumų kvapą, atskaičiavo Filipui Filipovičiui pluoštą banknotų ir ėmė švelniai spausti jam abi rankas.
- Dvi savaites galite nesirodyti, - pasakė Filipas Filipovičius, - bet vis dėlto prašau: būkite atsargus.
- Profesoriau! - entuziastingai šūktelėjo žmogysta iš už durų, - būkite ramių ramiausias, - ir smagiai sukikenęs išėjo.
Suskardėjo bute skambutis, atsidarė lakuotos durys, pasirodė čiuptasis, padavė Filipui Filipovičiui lapuką ir pasakė:
- Metai nurodyti neteisingai. Tikriausiai penkiasdešimt ketveri ar penkeri. Širdies tonai dusloki.
Jis išėjo, o jo vietoj atsirado šiugždanti dama su šauniai pakreipta skrybėle ir su spindinčia koljė ant suvytusio ir raukšlėto kaklo. Didžiulės juodos padribos karojo jai paakiuose, o skruostai buvo rausvi kaip lėlės. Ji labai jaudinosi.
- Gerbiama ponia! Kiek jums metų? - labai griežtai paklausė ją Filipas Filipovičius.
Dama išsigando ir net pabalo po skaistalų grienele.
- Prisiekiu, profesoriau, jeigu jūs žinotumėte, kokia ištiko mane drama!.
- Klausiu, kiek metų jums, gerbiama ponia? - dar griežčiau pakartojo Filipas Filipovičius.
- Garbės žodis... Na, keturiasdešimt penkeri...
- Gerbiama ponia, - šūktelėjo Filipas Filipovičius, - manęs laukia. Prašau negaišinti. Jūs ne viena!
Damos krūtinė audringai kilnojosi.
- Aš jums vienam, kaip mokslo korifėjui. Bet prisiekiu - kaip tai baisu.
- Kiek jums metų? - tūžmingai suspiegė Filipas Filipovičius, jo akiniai blykstelėjo.
- Penkiasdešimt vieneri! - susiriesdama iš baimės, atsakė dama.
- Nusimaukite kelnes, gerbiama ponia, - su palengvėjimu pasakė Filipas Filipovičius ir parodė į aukštą baltą ešafotą kampe.
- Prisiekiu, profesoriau, - lemeno dama, virpančiais pirštais atseginėdama kažkokius spaustelius ant juosmens, - tas Moricas... Aš jums prisipažįstu kaip per išpažintį.
- Iš Sevilijos, Grenados... - išsiblaškęs uždainavo Filipas Filipovičius ir paspaudė marmurinio praustuvo pedalą. Ėmė šniokšti vanduo.
- Dievu prisiekiu! - kartojo dama, ir jos skruostuose gyvos dėmės prasismelkė pro dažus, - aš žinau - tai mano paskutinė aistra. Juk tai toks niekšas! O profesoriau! Jis sukčius kortuotojas, tai žino visa Maskva. Jis nepaliks ramybėj nė vienos nusususios modistės. Juk jis toks velnioniškai jaunas, - lemeno dama, traukdama iš po šiugždančių sijonų suglamžytą nėrinių gniužulą.
Šuo visiškai apsiblausė, ir jo galvoje viskas apsivertė aukštyn kojomis.
„Tegu jus velniai, - miglotai pagalvojo jis, pasidėjęs galvą ant letenų ir užsimerkęs iš gėdos, - nesistengsiu suprasti, kas tai per daiktas - vis tiek nesuprasiu."
Atsikvošėjo jis nuo žvangtelėjimo ir pamatė, kad Filipas Filipovičius nusviedė į dubenį kažkokius blizgančius vamzdelius.
Dama su dėme skruoste, priglaudusi rankas prie krūtinės, su viltimi žvelgė į Filipą Filipovičių. Tas oriai suraukė kaktą, atsisėdo už stalo ir kažką parašė.
- Aš jums, gerbiama ponia, Įdėsiu beždžionės kiaušidę, - pasakė jis, rūsčiai pakeldamas akis.
- Ak profesoriau, nejaugi beždžionės?
- Taip, - tvirtai atsakė nepermaldaujamas Filipas Filipovičius.
- Kada operacija? - blykšdama ir silpnu balsu pasiteiravo dama.
- Iš Sevilijos, Grenados... Mhm... pirmadienį. Ateisite į kliniką iš ryto. Mano asistentas jus paruoš.
- Ak, aš nenoriu į kliniką. Ar negalima pas jus, profesoriau?
- Matote, savo namuose aš operuoju tik blogiausiais atvejais. Tai kainuos labai brangiai - penkiasdešimt červoncų.
- Aš sutinku, profesoriau!
Vėl sušniokštė vanduo, sulingavo skrybėlė su plunksnomis, paskui pasirodė plika kaip kulnas galva ir apkabino Filipą Filipovičių. Šuo snūduriavo, šleikštuliui praėjus, jis mėgavosi, kad atlėgo šonas ir kad šilta, net užsnūdo ir spėjo susapnuoti trumpą malonų sapną; tarytum jis išpešė pelėdai iš uodegos visą kuokštą plunksnų... paskui ties galva suviauksėjo susijaudinęs balsas.
- Profesoriau, aš per daug žinomas Maskvoje. Ką gi man daryti?
- Ponai, - pasipiktinęs šaukė Filipas Filipovičius, - juk taip negalima! Reikia tvardytis. Kiek jai metų?
- Keturiolika, profesoriau... Jūs suprantate, jeigu iškils aikštėn, aš pražuvęs. Šiomis dienomis turiu gauti komandiruotę į užsienį.
- Bet juk aš ne teisininkas, mano mielas... Na, palaukite porą metų ir veskite ją.
- Aš vedęs, profesoriau.
- Ak ponai, ponai!
Atsidarydavo durys, keitėsi veidai, žvangėjo instrumentai spintoje, ir Filipas Filipovičius darbavosi iš peties.
„Begėdiški namai, - galvojo šuva, - bet kaip čia gera! Tačiau kuriems galams jam prireikė manęs? Nejaugi paliks čia gyventi? Tai keistuolis! Juk jam užtenka tik mirktelti, ir jis įsitaisytų tokį šunį, kad aikteltum! O gal aš ir gražus. Matyt, mano laimė! O ta pelėda niekam tikusi. Akiplėša."
Galutinai šuo atsipeikėjo vėlai vakare, kada liovėsi skambučiai, ir kaip tik tą akimirką, kada durys atsivėrė ypatingiems lankytojams. Jų buvo net keturi. Visi jauni žmonės ir visi labai kukliai apsirengę.
„Šiems ko reikia?" - nustebęs pagalvojo šuo. Kur kas labiau priešiškai sutiko svečius Filipas Filipovičius. Jis stovėjo prie rašomojo stalo ir žiūrėjo į atėjusiuosius kaip karvedys į priešus. Jo vanagiškos nosies šnervės išsiplėtė. Įėjusieji strepečiavo ant kilimo.
- Mes pas jus, profesoriau, - prašneko tas iš jų, kuriam ant galvos kūpsojo ketvirčio aršino kupeta tankiausių garbanotų plaukų, - štai kokiu reikalu...
- Jums, ponai, nereikėtų vaikščioti tokiu oru be kaliošų, - pertraukė jį pamokomai Filipas Filipovičius, - pirma, jūs persisaldysite, o antra, pripėduosite man kilimus, o visi mano kilimai yra persiški.
Tas, su kupeta, nutilo, ir visi keturi nustebę įbedė akis į Fi - lipą Filipovičių. Tyla truko keletą sekundžių, ir pertraukė ją tik Filipo Filipovičiaus pirštų barbenimas į išmargintą medinį dubenį ant stalo.
- Pirma, mes ne ponai, - pagaliau pasakė pats jauniausias iš keturių, gražus kaip persikas.
- Pirma, - pertraukė ir jį Filipas Filipovičius, - jūs vyras ar moteris?
Ketvertas vėl nutilo ir išsižiojo. Šįkart atsitokėjo pirmasis, tas su kupeta.
- Ar ne vis tiek, drauge? - paklausė jis išdidžiai.
- Aš - moteris, - prisipažino persikinis jaunuolis odine striuke ir smarkiai nuraudo. Įkandin jo kažkodėl kaip vėžys nuraudo vienas iš įėjusiųjų - blondinas su papacha.
- Tokiu atveju jus galite būti su kepure, o jus, gerbiamas pone, prašau nusiimti galvos apdangalą, įtaigiai pasakė Filipas Filipovičius.
Aš jums ne gerbiamas ponas, - šiurkščiai atkirto blondinas ir nusiėmė papachą.
- Mes atėjom pas jus, - vėl pradėjo juočkis su kupeta.
- Pirmiausia - kas tie mes?
- - Mes - nauja mūsų namų valdyba, - slopindamas įniršį, prabilo juočkis. - Aš - Švonderis, ji - Viazemskaja, jis - draugas Pestruchinas ir Zarovkinas. Ir štai mes...
- Tai jūs apgyvendinti Fiodoro Pavlovičiaus Sablino bute?
- Mes, - atsakė Švonderis.
- Dieve, pražuvo Kalabuchovo namas! - nusiminęs šūktelėjo Filipas Filipovičius ir pliaukštelėjo rankomis.
- Ką jūs, profesoriau, juokiatės? - pasipiktino Švonderis.
- Koks čia juokas?! Aš visiškai puolęs į neviltį, - šūktelėjo Filipas Filipovičius, - kas gi dabar bus su gariniu šildymu?
- Jūs tyčiojatės, profesoriau Preobraženski?
- Kokiu reikalu jūs atėjote pas mane? Sakykite kaip galima greičiau, aš dabar einu pietauti.
- Mes, namų valdyba, - su neapykanta prabilo Švonderis, - atėjome pas jus po mūsų namo gyventojų visuotinio susirinkimo, kuriame stovėjo klausimas apie namo butų suglaudinimą...
- Kas ant ko stovėjo? - šūktelėjo Filipas Filipovičius. - Pasistenkite dėstyti savo mintis aiškiau.
- Stovėjo klausimas apie suglaudinimą.
- Užteks! Aš supratau! Jums žinoma, kad šių metų rugpjūčio dvyliktosios nutarimu mano buto neliečia jokie suglaudinimai ir perkeldinėjimai?
- Žinoma, - atsakė Švonderis, - bet visuotinis susirinkimas, apsvarstęs jūsų klausimą, priėjo išvadą, kad apskritai jūs užimate pernelyg didelį plotą. Tikrai per didelį. Jūs vienas gyvenate septyniuose kambariuose...
- Aš vienas gyvenu ir dirbu septyniuose kambariuose, - atsakė Filipas Filipovičius, - ir norėčiau turėti aštuntą. Jis man būtinas bibliotekai.
Ketvertas neteko žado.
- Aštuntą! Oi oi oi, - prabilo blondinas, turėjęs nusiimu galvos apdangalą, - nieko sau.
....... Trūksta žodžių! - šūktelėjo jaunuolis, kuris, kaip paaiškėjo,
buvo moteris.
- Aš turiu priimamąjį - įsidėmėkite - jis ir biblioteka, valgomąjį, darbo kabinetą - trys. Procedūrinė - keturi. Operacinė
- penki. Mano miegamasis - šeši, ir šeimynos kambarys. Apskritai mažoka... Beje, tai nesvarbu. Mano butas neliečiamas, ir baigta kalba. Aš galiu eiti pietauti?
- Atsiprašau, - pasakė ketvirtasis, panašus į galiūną vabalą. Atsiprašau, - pertraukė jį Švonderis,..... va kaip tik dėl valgomojo ir procedūrinės mos ir atėjome pasikalbėti. Visuotinis susirinkimas prašo jus savo noru, darbo drausmės tvarka, atsisakyti valgomojo. Maskvoje niekas neturi valgomųjų.
- Net ir Aisedora Dunkan, - skardžiai šūktelėjo moteris. Filipui Filipovičiui kažkas pasidarė, nes jo veidas švelniai paraudo, ir jis neištarė nė garso, laukdamas, kas bus toliau.
- Ir procedūrinės taip pat, - toliau kalbėjo Švonderis, - procedūrinę puikiai galima sujungti su kabinetu.
- Uhu, - ištarė Filipas Filipovičius kažkokiu keistu balsu, - o kur aš turiu valgyti?
- Miegamajame, - sutartinai atsake visi keturi. Filipo Filipovičiaus nuraudimas įgavo pilkšvą atspalvį.
- Miegamajame valgyti, - prabilo jis dusloku balsu, - procedūrinėje skaityti, priimamajame rengtis, operuoti šeimynos kambaryje, o valgomajame apžiūrinėti pacientus. Labai galimas daiktas, kad Aisedora Dunkan taip ir daro. Galbūt ji kabinete pietauja, o triušius skrodžia vonioje... Galbūt. Bet aš ne Aisedora Dunkan!.. - staiga užriko jis ir iš nuraudusio pasidarė geltonas. - Aš pietausiu valgomajame, operuosiu operacinėje! Perduokite tai visuotiniam susirinkimui, ir nuolankiai prašau jus grįžti prie jūsų reikalų, o man suteikti galimybę valgyti ten, kur valgo normalūs žmonės, tai yra valgomajame, o ne prieškambaryje ir ne vaikų kambaryje.
- Tada, profesoriau, kadangi jūs atkakliai priešinatės, - pasakė susijaudinęs Švonderis, - mes paduosime skundą į aukštesnes instancijas.
- Aha, - tarė Filipas Filipovičius, - šitaip? - ir jo balsas įgavo įtartinai mandagų atspalvį, - paprašyčiau jus truputėlį pa laukti.
„Čia tai vyras, - susižavėjęs pagalvojo šuo, - visai kaip aš. Oi, čiuptelės jis juos dabar, oi, čiuptelės. Dar nežinau - kaip, bet taip čiuptelės... Mušk juos! Šitą ilgablauzdį tuoj paimt aukščiau aulo už pakinklio sausgyslės... r - r - r..."
Filipas Filipovičius stuktelėdamas pakėlė telefono ragelį ir pasakė į jį šitaip:
- Malonėkite... taip... dėkoju... Prašom pakviesti Piotrą Aleksandrovičių. Profesorius Preobraženskis. Piotras Aleksandrovičius? Labai džiaugiuosi, kad jus užtikau. Dėkui, sveikas. Piotrai Aleksandrovičiau, jūsų operacijos nebebus. Ką? Visai nebebus. Lygiai kaip ir visų kitų operacijų. Štai kodėl: aš nutraukiu darbą Maskvoje ir apskritai Rusijoje... Ką tik pas mane įėjo keturi, iš jų viena moteris, persirengusi vyru, o du ginkluoti revolveriais, ir terorizavo mane bute, norėjo atimti jo dalį.
- Luktelkite, profesoriau, - pradėjo Švonderis pasikeitusia mina.
- Atleiskite... Aš neturiu galimybės pakartoti visko, ką jie kalbėjo. Aš nemėgstu nesąmonių. Užtenka pasakyti, kad jie pasiūlė man atsisakyti procedūrinės, kitaip sakant, paliko vienintelę galimybę operuoti jus ten, kur aš iki šiol skrosdavau triušius. Tokiomis sąlygomis aš ne tik negaliu, bet ir neturiu teisės dirbti. Todėl aš nutraukiu veiklą, užrakinu butą ir išvažiuoju į Sočį. Raktus galiu perduoti Švonderiui. Tegu jis operuoja. Ketvertas sustingo. Sniegas tirpo nuo jų batų.
- Ką gi daryti... Man pačiam, labai nemalonu... Kaip? O ne, Piotrai Aleksandrovičiau! O ne. Daugiau aš taip nesutinku. Mano kantrybė pasibaigė. Tai jau antras atvejis nuo rugpjūčio mėnesio. Kaip? Hm... Vis tiek. Būtų gerai. Bet tik viena sąlyga: man nesvarbu, kas, kada ir kaip, bet kad tai būtų toks raštas, kurį turint nei Švonderis, nei kas nors kitas negalėtų net prieiti prie mano buto durų. Raštas visiems laikams. Galiojantis. Tikras! Garantija. Kad mano vardas net nebūtų minimas. Žinoma. Aš jiems miręs. Taip, taip. Prašom. Kas toks? Aha. Na, tada kitas reikalas. Aha... Gerai. Tuoj pat perduodu ragelį. Malonėkite, - klastingu balsu kreipėsi Filipas Filipovičius į Švonderį, - dabar su jumis kalbės.
- Luktelkite, profesoriau, - pasakė Švonderis, čia užsiplieksdamas, čia išblėsdamas, - jūs iškraipėte mūsų žodžius.
- Paprašysiu nevartoti tokių išsireiškimų. Švonderis suglumęs paėmė ragelį ir pasakė:
- Aš klausau. Taip... Namų komiteto pirmininkas... Mes veikėme pagal taisykles... Bet profesoriaus ir taip visiškai išskirtinė padėtis... Mes žinome apie jo darbus... Net penkis kambarius norėjome palikti jam.. Na, gerai... Jeigu taip... Gerai...
Raudonas kaip burokas jis pakabino ragelį ir atsigręžė.
„Ot nušluostė nosį! Tai vyras! - susižavėjęs pagalvojo šuo. - Gal jis kokį žodį žino, ar ką? Na, dabar galite mane mušti kaip norite, o aš iš čia neišeisiu."
Trejetas, pražioję burnas, žiūrėjo į Švonderį, kuriam buvo nušluostyta nosis.
- Nors prasmek iš gėdos! - nedrąsiai ištarė jis.
- Jeigu čia būtų diskusija, - pradėjo moteris jaudindamasi ir rausdama, - aš Piotrui Aleksandrovičiui įrodyčiau...
- Atsiprašau, jūs ne tuoj pat norite pradėti tą diskusiją? - mandagiai paklausė Filipas Filipovičius.
Moters akys blykstelėjo.
- Aš suprantu jūsų ironiją, profesoriau, mes tuoj išeisim... Tiktai aš, kaip namų kultūros skyriaus vedėjas...
- Ve - dė - ja, - pataisė ją Filipas Filipovičius.
- Noriu jums pasiūlyti, - čia moteris ištraukė iš užančio kelis ryškiaspalvius ir šlapius nuo sniego žurnalus, - nupirkti keletą žurnalų Vokietijos vaikų labui. Po pusrublį už vieną.
- Ne, nepirksiu, - trumpai atsakė Filipas Filipovičius, pašnairavęs į žurnalus.
Atėjusiųjų veidai ištįso, o moteris nuraudo skaisčiau už spanguolę.
- Kodėl jus atsisakote?
- Nenoriu.
- Jūs neužjaučiate Vokietijos vaikų?
- Užjaučiu. Gailitės pusrublio? Ne.
Tai kodėl?
- Nenoriu. Stojo tyla.
- Ar žinote, profesoriau, - prabilo mergina, sunkiai atsidususi, - jeigu jūs nebūtumėte europinio lygio korifėjus ir už jus neužsistotų pačiu bjauriausiu būdu asmenys, - blondinas truktelėjo jai už striukės skverno, bet ji atstūmė jį ranka, - kuriuos, aš esu įsitikinusi, mes dar išaiškinsim, jus reikėtų areštuoti.
- O už ką? - pasidomėjo Filipas Filipovičius.
- Jūs neapkenčiate proletariato! - išdidžiai pasakė moteris.
- Taip, aš nemėgstu proletariato, - liūdnai sutiko Filipas Filipovičius ir paspaudė mygtuką.
Kažkur suskambėjo. Atsidarė durys į koridorių.
- Zina, - šūktelėjo Filipas Filipovičius, - duokš pietus. Jūs leisite, ponai?
Ketvertas tylom išėjo iš kabineto, tylom perėjo priimamąjį, tylom prieškambarį, ir buvo girdėti, kaip paskui juos sunkiai ir girgždėdamos užsidarė paradinės durys.
Šuo atsistojo ant užpakalinių kojų ir sukūrė Filipui Filipovičiui lyg ir kokį namazą.
III
Rojaus gėlėmis išmargintose lėkštėse su juodais plačiais apvadais buvo plonais griežinėliais pripjaustyta lašišos, marinuoto ungurio. Ant storos lentos gulėjo gabalas aprasojusio sūrio, o sidabrinėje rėčkelėje, apdėtoje sniegu, - ikrai. Tarp lėkščių keletas laibutėlių taurelių ir trys krištoliniai grafinėliai su įvairiaspalve degtine. Visi tie daiktai tilpo ant mažo marmurinio staliuko, jaukiai prisišliejusio prie didžiulio drožinėto ąžuolinio bufeto, trykštančio krištolo ir sidabro atšvaitais. Vidury kambario - . gremėzdiškas kaip mauzoliejus stalas, užtiestas balta staltiese, serviruotas dviems asmenims, servetėlės, susuktos kaip popiežiaus tiaros, ir trys tamsūs buteliai.
Zina įnešė uždengtą sidabrinį dubenį, kuriame kažkas šiugždėjo. Kvapas iš puodo veržėsi toks, kad šuns snukis tučtuojau prisipildė skystų seilių. „Semiramidės sodai!" - pagalvojo jis ir ėmė dunksenti į parketą uodega kaip lazda.
- Šen juos, - plėšrūniškai sukomandavo Filipas Filipovičius. - Daktare Bormentali, maldauju, palikite ikrus ramybėje. Ir jeigu norite paklausyti gero patarimo, įpilkite ne angliškos, o paprastos degtinės.
Čiuptasis gražuolis - jis jau buvo be chalato, neblogu juodu kostiumu - patrūkčiojo plačiais pečiais, mandagiai šyptelėjo ir įpylė skaidriosios.
- Nauja palaimintoji? - pasiteiravo jis.
- Dieve jums padėk, gerbiamasis, - atsiliepė šeimininkas. - Čia spiritas, Darja Petrovna pati puikiai gamina degtinę.
- Nesakykite, Filipai Filipovičiau, visi tvirtina, kad labai nebloga trisdešimties laipsnių.
- Tačiau degtinė turi būti keturiasdešimties laipsnių, o ne trisdešimties, tai viena, - pamokomai pertraukė Filipas Filipovičius, - o antra, - dievai juos žino, ko jie ten kliūstelėjo. Ar jūs galite pasakyti - kas jiems gali šauti į galvą?
Kas tik nori, - įsitikinęs pasakė čiuptasis.
- Ir man taip atrodo, - pridūrė Filipas Filipovičius ir maktelėjo taurelę į burną, - mm... Daktare Bormentali, maldauju, išlenkite, ir jeigu jūs pasakysite, kad tai... aš jūsų mirtinas priešas visam gyvenimui. Iš Sevilijos, Grenados...
Tai sakydamas jis pats pakabino kibia sidabrine šakute kažką panašaus į mažytį juosvą traškutį, įkąstasis pasekė juo. Filipo Filipovičiaus akys nušvito.
- Ar neskanu? - kramtydamas paklausė Filipas Filipovičius. - Neskanu? Jūs atsakykite, gerbiamas daktare.
- Nėra žodžių, - nuoširdžiai atsakė čiuptasis.
- Žinoma... Įsidėmėkite, Ivanai Arnoldovičiau, šaltais užkandžiais ir sriuba užkanda tik bolševikų nepribaigti dvarininkai. Bent kiek gerbiantis save žmogus operuoja karštais užkandžiais. O iš karštų Maskvos užkandžių - šis geriausias. Kažkada juos puikiai gamindavo Slavų turguje. Na, gaudyk.
- Šunį šeriate valgomajame, - pasigirdo moters balsas, - o paskui jo iš čia su pyragu neišviliosi.
- Nieko baisaus. Prisibadavo vargšelis, - Filipas Filipovičius ant šakutės galo padavė šuniui užkandos, kurią tas prarijo kaip koks fokusininkas, ir šakutę nutrenkė į plautuvę.
Paskui iš lėkščių kilo vėžiais kvepiantis garas: šuo tupėjo staltiesės šešėlyje kaip sargybinis prie parako sandėlio. O Filipas Filipovičius, užsikišęs standžios servetėlės kampą už apykaklės, pamokslavo:
- Valgymas, Ivanai Arnoldovičiau, sudėtingas dalykas. Valgyti reikia mokėti, o įsivaizduokite - dauguma žmonių visiškai nemoka valgyti. Reikia ne tik žinoti, ką valgyti,
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com