Jonas Biliūnas. Liūdnapasaka.
Par sapnį
Atguliau į lovą. Kūnas buvo pailsęs nuo silpno valgio ir dienos darbo, galva sunki ir apsvaiginta rūpesniais ir neišrištais klausimais, kurie kaip tyčia lindo į galvą, klaidžiojo po urvelius mano smagenų ir, nerasdami ten geistinos išeigos, rinkosi į kuopą ir, kaip rūkas, dangstė mano protą. Organizmas pageidavo atilsio, bet ausyse nuo sujudintų driksnių ūžė ir skambėjo visoki balsai, o sukeltos liūdnos mintys, kaip mašalai, sukėsi po mano galvą ir ilgai nedavė užmigti. Ant galo apsnūdau, ir mano omenę pradėjo lankyti nerimūs sapniai...
Pasijutau tartum šviesioj pasaulėje, kurią mes vadiname dangumi, kur auga rojaus medžiai, gieda stebėtini paukščiai, kur mūsų šventi sentėviai gyvena be jokių rūpesnių ir vargų, drąsių mislių ir pageidimų, — ir pamačiau patį Sutvertoją svieto. Jis sėdėjo ant ankšto spindančio sosto ir visa matančiomis akimis maloniai veizėjo ant visos pasaulės ir ant nesuskaitomų minių aniolų ir šventujų, klūpančių aplinkui jo sostą. Bet ūmai jo veidą apsiautė tik ką užmatomas rūpesnio šešuolėtis, ir, pašaukęs iš minios aplinkui stovenčių anioląjistarėjam:
— Tikras tarne! ne sykį siunčiau tave pildyti mano paliepimus ant žemės; siunčiu ir dabar. Keliauk pas vieną dievobaimingą žmogelį, ūkininką Žagarį, ir paskyręs nuo kūnų atnešk dūšias jo mylimų sūnaus ir dukterės: lai amžinoj laimėj jie garbina Sutvertoją savo. Noris sunkiai kovoju nepildančius prisakymų mano, bet neužmirštu mažiausiojo iš tarnaujančių man. Dėl to noriu palaiminti Žagario šeimyną, nes jis visados buvo tikru tarnu mano. Noris matau didę jo meilę prie vaikų, bet žinau, kad jo sūnus, gyvendamas ant žemės, išeitų mokslus ir, užmiršęs vardą Sutvertojaus savo, kiltų prieš valdžią ir senus įstatymus mano, o duktė, įsitikėdama broliui, sektų pėdomis jo prapulties, — ir tuo ne tiktai abu — dabar būdami nekaltais — pražudytų dūšias savo, bet dargi užkirstų kelią išganymui savo tėvo, nes ant jo pultų visi paržengimai vaikų. Dėl to eik, ištraukie jaunas dūšias nuo prapulties amžinos, kad dievobaimingas tėvas nematytų paklydusiais vaikų savo, bet galėtų suseiti su jais pas mane...
Girdėjau, kaip po tų Sutvertojaus žodžių nesuskaitomos minios aniolų ir šventujų stebuklingais balsais pradėjo garbinti Viešpatį savo, ir mačiau, kaip aniolas, mosterėjęs savo baltais sparnais ir vienam akies mirksnyj parskrid?s neaprubežiuotą plotą oro terp dangaus ir žemės, įlindo pro langą į stovinčią ant Dubysos kranto Žagario gryčią, kad ten išpildyti paliepimą Viešpaties savo.
Paskui staigu viskas atsimainė, — ir aš pasijutau nedidelėj bažnyčioj. Buvo dar ankstus rytas. Bobinčiuj poteriavo suklaupę kelios moterys ir du apdriskusiu ubagu; zakristijonas sukėsi apie altorių: matyt, kuningas taisėsi išeiti mišion. Aš stovėjau prie sienos ir, rodos, kaip niekados nebuvęs bažnyčioj, dairiausi aplinkui, prisiveizėdamas ir klūpančioms moterims, ir spindančiam, papuoštam liktoriais ir brangiu kryžiu, altoriui. Staigu nuo gatvbs davėsi girdėti liūdna gaida giesmės, kuri kaskart darėsi aiškesnė ir balsesnė, — ir štai pro atviras bažnyčios duris įėjo kuopa liūdnai giedančių moterų ir vyrų, nešindama mažą grabą. Tai buvo laidotuvės. Nešėjai pastatė grabą ant morų, giesmės balsas nutilo, — ir visi žmonės, išsiskirstę po bažnyčią, suklaupę ėmė poteriauti. Tykiai gulėjo grabe lavonas... Štai pro bažnyčios duris pamačiau įeinantį susikumpinusį vidutinio ūgio žmogų. Jis skubinai priėjo prie grabo ir, puolęs ant kelių, pradėjo bučiuoti žemę ir balsiai verkti. Garsas jo vaitojimo sklaidėsi po bažnyčią ir atsimušdamas nuo jos sienų, kaip liūdna gaida, skambėjo poteriaujančių ausyse, dasiekdamas jų širdis. Dvi apyseni moteri prijuostėmis šluostė sau veidą. O senas susikumpinęs žmogus vis verkė; jo gailestinga gaida, kilstanti vis aukščiau ir
aukščiau, trukdė poteriaujantiems maldą, — ir visi nerimastingai dairėsi aplinkui. Du vyrišku priėjo prie vaitojančio žmogaus ir, ramiai prikalbinėdami, stengėsi išvesti jį laukan. Bet jis išspruko jiem iš rankų, pribėgo prie Altoriaus ir, parpuolęs ant veido, suriko, apsvaigintas nuo ištiktos nelaimės:
— Dieve! nepasigailėčiau paskutinį šimtą rublių tau atiduoti, kad tiktai sugrąžintum man sūnų!
Viename užkampyj kasžin kas susijuokė, bet tuojaus nutilo, — tiktai girdėjosi pridvėsinta žmogaus rauda; ant visų veidų matėsi nusiminimas, išgąstis; nekurios moterys dievobaimingai lingavo savo baltomis galvomis. Vaitojantį žmogų skubinai išvedė iš bažnyčios. Mačiau skausmais išvagotą jo veidą, pabalusias išverstas akis, jaučiau dejavimus jo širdies, girdėjau, kaip užkimusiu, pridvėsintu balsu jis sakė:
— O Dieve, Dieve!..
— Kas tas nelaimingas? — mislijau stovėdams.
— Tai - Žagaris, nabašninko tėvas, - tarė tylom iš užpakalio - lyg žinodamas mano mislį — negirdėtas man balsas.
Aš atsigręžiau: šalip manęs stovėjo nepažįstamas galingas žmogus labai aukštas, rūstaus rimto veido, su pailga kuprota nose ir ilgais juodais plaukais; jo juodos, kaip angliai, akys degė narsumu ir su pasididžiavimu veizėjo aplinkui; veidas jo buvo šviesus ir spindantis; drabužiųjokiųneturėjo.
— Kam teip skaudžiai nubaudė Dievas tvirtai tikintį Žagarį? - pratariau aš rimtam galiūnui.
— Tai — ne Dievo kaltis, — atsakė jis.
— Kaip tai? — nusistebėjau. — Aš pats mačiau, kaip Dievas siuntė aniolą nužudyti Žagariovaikus!
— Tai — vaisius tavo ligotų minčių, — atrėmė jis vėl. — Tavo paties išsvajotas ligos paveikslas: tas vaikas numirė nuo raupų ligos, tarpe jūsų pačių gimusios, Ir. jūs tiktai par savo silpnumą ieškote viskam priežasties svetur, kaltinate Dievą teisybės ir proto. Tu sakai: „Tvirtai tikintis Žagaris?" - traukė jis toliaus, - abejoju: negali būti tvirtais nė tikėjime, nė savo darbuose silpni žmonės, kurie, nesuprasdami savo spėkų, laukia laimės iš svetur, o nežino, kad ta laimė slepiasi ir gyvuoja jų pačių dvasioje; kurie viską — ir laimę, ir meilę, ir dangų — perka arba tikisi nupirkti už piningus teip pat, kaip tas nelaimingas dievobaimingas Žagaris, norintis nelaimėje už piningus išpirkti nuo Dievo savo vaikus. Dėl ko jūs, - kalbėjo atsigręždamas prie manęs galiūnas, — laukiate visko nuo kitų, o neatkreipiate atidos ant savo ypatos, kur yra tiek užsislėpusios energijos ir spėkų, kur galite atrasti tikrą šaltinį laimės? Pažinę savo dvasiškas spėkas, atmestumėt jūsų pačių išsvajotas šmėklas ir ligotas mintis; supratę savo galę, sunaudotumėt ją įgijimui tarpe žmonių visuotinės laimės, turėtumėt tvirtą tikėjimą ir pasivedimą savo darbuose ir tikrai pažintumėt Dievą teisybės, proto ir lygybės. Dabar gi jūs esate tiktai save mylinčiais silpnais egoistais, kurie nelaimbje mindo kojomis tuos, prieš kurius neseniai dar drebėjo ir meldėsi. Žiūrėk, jei netiki! - tarė jis, paėmęs mane už rankos.
Aš pakėliau akis ir staigu pamačiau, kad jau nebe bažnyčioj mes esame, bet Žagario gryčioj. Ant lovos gulėjo baltai aptaisytas lavonas mažos mergikės, kurią apsikabinusi graudžiai verkė apyseni moteriškė. Čia pat prie lovos sėdėjo dar trys moterys ir prijuostėmis šluostė sau veidus. Gryčia buvo tuščia. Bet štai atsidaro durys ir įeina tėvas Žagaris, tiktai ką sūnų palaidojęs. Jo du vaiku staigu apsirgo rauplėmis, sūnus pasimirė, bet ant duktės pasveikimo tėvas turėjo dar viltį. Dabar išvydęs jau lavoną, sukaukė kaip akmeniu prislėgtas ir puolė prie dukters; paskui staigu atsikėlė ir kaip pablūdęs pradėjo bėgioti po gryčią. Mačiau, kaip jis draskė nuo sienų paveikslus šventujų ir myniojo juos po kojų; girdėjau, kaip jis vaitojo, užkimusiu ir pridvėsintu balsu kartodams: „Viešpatie, kaip tu man, taip ir aš tau!" Mačiau, kaip nutvėręs iš pasuolio kirvį išbėgo pro duris į lanką ir pradėjo kapoti stovintį arti kryžių, vis kartodams užkimusiu balsu: „Viešpatie, kaip tu man, teip ir aš tau!" Girdėjau, kaip
kryžius su triukšmu krito ant žemės ir kaip Žagaris, voliodamasis po kiemą ir draskydams sau plaukus, lyg kaukdams vaitojo...
Ir vėl staigu viskas atsimainė. Aš ėjau su rimtu galiūnu keliu. Jis žengė labai greitai, ir aš, kaip mažas vaikas, tik spėjau paskui jį bėgti.
— Matai dabar tvirtumą jūsų tikėjimo! — kalbėjo galiūnas. — Tas dėl to, kad jūs nesitikit patys sau ir tiktai nuo kitų laukiate laimės; mislijate, kad geri daiktai paeina nuo geros, o blogi — nuo piktos dvasios, tuo tarpu kad jūs patys esate valdonais savo būvio, patys gimdote vaisius savo pasielgimų, tiktai nemokate naudotis iš savo dvasiškų spėkų — neištraukiate jų aikštėn, bet slepiate gilmėj savo nuvergtos ypatos nuo jūsų pačių akių. Kiek jūs sunešat aukų savo kvailumui, savo silpnai dvasiai! Kiek pražudėt mažų kūdikių ant aukos melagingiems dievaitiems, kiek sudeginot narsių proto vyrų ir nekaltų moterų; kiek dar ir dabar padedat savo kraujo, puošdami auksu jų šmėklas! O tuo tarpu tikro Dievo, Dievo teisybės, proto ir lygybės, nepažįstat! Jūs vergai, velkantieji ant savo sprando jungą! Jūs jį velkate jau ne vieną tūkstantį metų ir ligi šiolei negalite nuo jo nusikratyti. Jūs ant savo sprando užsidėjote valdonus ir nuo jų, o ne nuo piktos dvasios, paeina blogi apsireiškimai jūsų gyvenimo. Paveizėk aplinkui! — tarė jis mosterėjęs ranka, — matai gaują didžturčių ir valdonų, laikančių savo leteną ant šimtų, tūkstančių ir milijonų žmonių. Ar matai, kokius turtus tie nuvergti žmonės krauna savo valdonams, o patys tuo tarpu skursta varguose. Jūs mėgstate kaltinti savo nelaimėse piktas dvasias ir visokius maištininkus, tikite, kad jie yra šaltiniu jūsų vargų, — o tuo tarpu nematote, kad didžiausiu jūsų priešu yra valdžia, kuri parkreipdama tikėjimą siūlo jums nusižeminimą ir vargus, o apie brolystę ir lygias tiesas užmiršta. Vardan tos valdžios liejasi kraujas varguolių, viešpatauja tamsybė; po jos priegloba didžturčiai traukia iš jūsų paskutines syvas doros, išjuokia ir mindo po kojų jūsų seseris, par girtuoklystę ir kitus įrankius atima į savo kišenį nuo jūsų paskutinį kruvinai uždirbtą grašį. Ne piktos dvasios, ne maištininkai ardo jūsų gyvenimą, ne jie uždėjo jums jungą ant sprando, bet tos šmėklos, kurias garbinimui jūs patys išmislijote, tie valdonai, po kurių letena su nusižeminimu padėjote savo sprandus. Teisybė, maištininkai — priešai valdonų, kurie skriaudžia ir vergia žmones, jie visados kovos prieš terioniškus valdžios apsireiškimus — kokia ta valdžia nebūtų, — visuomet sėjo ir sės pasipriešinimo grūdus žmonių širdyse. Dėl to valdonai keikia savo priešus iš sakyklų, piktos dvasios šalininkais juos vadindami. Bet piktomis dvasiomis jie yra tiktai dėl valdžios. Jums gi jie yra geriausiais draugais, nešiotojais laisvės, stiprybės, narsumo ir lygybės. Tie visi maištininkai, sudeginti ant laužų proto vyrai, kankinami ir parsekiojami, duoda jums puikiausį pavyzdį kovos ir pasipriešinimo terioniškai valdžiai; sekdami tuo jų pavyzdžiu jūs tobulinat savo gyvenimą, gerinat būvį, nešate ant savo pečių visos žmonijos geresnę ateitį ir laimę. Tiktai eikite tuo keliu, numetę šmėklas ir terionus nuo savo sprando, o ištraukę aikštėn savo spėkas, sądarą ir broliškus jausmus, — tada greitai dasieksite laimės, įgysite tvirtą tikėjimą, turėsite visi vienodąteisingąDievą...
Teip kalbėdamas galiūnas atmetė uždangalą ir parodė man nuvergtą žmoniją. Mačiau vaitojančius vergus, aukaujamus melagingiems dievaitiems kūdikius, deginamus ant laužo proto vyrus ir moteris, kovojančius tarp savęs brolius ir par valdžios prispyrimą liejančius kraują savo artimo; mačiau didžturčių kambariuose išjuoktas ir paniekintas varguolių dukteris, gyvuliškai parduoliojamas moteris ir vaikus, darbininkus, nuo vargų ir sunkaus darbo pajuodavusius, ligotus, atiduodančius savo spėkas ir gyvastį pininguočiams. Girdėjau tų nelaimingujų vaitojimus ir keiksmus liemsmui, jaučiau skausmus jų nužemintos, pamintos po kojų ypatos ir siaurus apsireiškimus jų dvasios, ir mano širdis plyšo iš gailesčio...
— Pasakyk, kas tu toks esi, išmokink, ką reikia daryti? — surikau nesavu balsu, tverdams už rankos galiūną, — bet staigu atbudau, ir viskas pranyko. Jaučiau tiktai krūtinėj smarkų plakimą širdies; visi kūno sąnariai skaudėjo, galva buvo sunki ir karšta, veidas išpiltas prakaitu; ausyse skambėjo ir ūžė visoki balsai, o už lango, kaip atbalsis nelaimingų varguolių, be parstojaus kaukė, staugė ir verkė šiaurinis vėjas.
1901.XII.26
Pirmutinis streikas
Atmenu, buvau dar jaunas gimnazijos mokinys...
Nors jau pavasario saulė linksmai žiūrėjo pro mano langą, nors lauke sprogo ir žydėjo medžiai, vienok sėdėjau savo kambary: rengiaus prie egzaminių. Buvo rytas, giedras, ramus ir malonus...
Štai atsidaro mano kambario durys ir uždusęs, sukaitęs, su linksmai degančiom akim įbėga Rokus, mano draugas.
— Ar žinai ką, — sušuko jis, — darbininkai streikuoja!
— Kas, kur? — klausiu aš, pašokęs ir iškėtęs akis.
— Sakau, darbininkai streikuoja, — rėkia, mojuodamas rankom Rokus. — Juk šiandienpirmagegužės!
„Pirma gegužės, streikuoja" — pereina per galvąmislis, nušviečia protą: pasidaro linksma ir lengva; iš džiaugsmo norisi ir verkti, ir juoktis, ir šokti...
„Darbininkai streikuoja!" Tie žodžiai buvo taip įstabūs, netikėti ir malonūs. Jau buvau skaitęs socialistų knygeles ir laikraščius; girdėjau apie kilstantį darbininkųjudėjimą, apie jų kovą su valdžia, su skriaudėjais; girdėjau apie pirmągegužės ir darbininkų streikus; sapnuodavau apie tai naktimis kaip apie kokį šventą, tolimą, negalimą daiktą, nes tas buvo kitur — ne pas mus... Pas mus dar visa kas, kaip vanduo po ledu, tykiai ir bailiai sriuveno... Ir štai šiandien man tenka pirmąkart išgirsti malonią ir linksmą naujieną...
— Sakyk, kaip tas atsitiko? — prašau drebančiu balsu Rokaus, negaBdamas nustovėti antvietos.
— Mesk knygas, eikim — pamatysi, — ragina mane Rokus. — Tyčia užbėgau tavęs pavadinti.
Knyga skrenda ant lovos — ir akies mirksny atsiduriam ant gatvės. Lekiam kone tekini.
Kurgi? — klausiu savo draugo.
Dabar turi būt prie tilto, kur vagonų pabrikas, — sako jis, — bet eikim mažesnėmis gatvėmis: mokinių, mačiau, neprileidžia, gali suturėti.
Dideliais vingiais lekiam siauromis gatvėmis, uždusę, sukaitę.
— Išeinu, kad tu žinotum, iš savo kvateros, — pasakoja man giliai kvėpuodamas Rokus. - Žiūriu: prie geležies pabriko minia žmonių. Kas per, velnias, misliju sau, - reikia eit pažiūrėti. O čia trys bobos patvoryj zvimbia: „Dievuliau, ką čia dabar tie šetonai užsimanė, — ir Dievo nebijo ramiems žmonėms darbą gaišinti..."
— Pribėgu: pabriko vartai atviri, ponybė, perbalus ir išsigandus, stovi ant kiemo, o iš vidaus, kaip dūmai iš pečiaus, virsta aprūkę, paišini darbininkai; prie vartų stovi aukštas jaunas darbininkas ir šaukia: „Draugai, meskit visi darbą, eikit ant gatvės, — šiandien mūsų šventė, pirma gegužės — laisvės ir atilsio diena; ištisus metus vargom ir dirbom pabrikantams, šiandien galim atsilsėti! Eikim nuo pabriko prie pabriko, kvieskim visus draugus prisidėti, — lai visi mato mūsų galybę ir vienybę!.."
— Žiūrėk! - sušunka Rokus, kada iš užkampės išbėgam ant didžiosios gatvės. Mano širdis ūmai sustoja plakus, kūnas nutirpsta; paskui vėl greitai greitai muša
smilkiniuos, ūžia ausys. Matau tą, ko buvau nematęs. Nuo tilto visa gatvė pilna žmonių. Eina jie ramiai, rimtai, iš palengvo: nesigirdėt nė juokavimų, nė dainų. Išblyškusios merginos, pasilenkę, pajuodavę seniai ir jauni vaikinai, — visi aprūkę, paišini, tiktai ką darbąpametę, pabrikus palikę. Pavirš jų minios, tai čia, tai ten, matos nešamos sprogstančių medžių šakelės, plavėsuoja ant lazdų iškeltos raudonos skaros. Kaip plati upė plaukia iškilmingai pirmyn ta galinga srovė žmonių, tik dabar pajutusių savo vargus, skriaudas, prispaudimą, — plaukia ramiai, iš palengvo... Vienok aplinkui kilsta baimė, neramumas. Visur uždaro krautuves ir puikius magazinus; languos pasirodo ir tuojau nyksta išsigandusių ponų veidai; iš visų šalių skubiai renkas policija, su baime dairos aplinkui ir nežino, ką daryti. Tik apdriskę, basi
vaikai, subėgę iš viso miesto, neatboja nieko: jie drąsiai eina priešakyj darbininkų minios, linksmai šokinėja, čeža, žiopso...
Mes su Roku skubinai prasitrinamį darbininkų tarpą ir tenai pranykstam...
Štai minia prieina prie kapsulių pabriko. Čia dirba 400 žmonių - daugiausia merginų. Dunzga ir kriokia mašinos, virsta iš kamino dūmai. Priešais pabriko, kitoj gatvės pusėj, stovi aukštas raudonas kalėjimas; stora akmeninė siena aplinkui. Ir čia, ir ten uždaryta.
— Atadarykit! — šaukia darbininkai, klebindami pabriko vartus.
— Neleisiu! — rėkia iš vidaus direktorius.
— Vartus laušime! — grasina jam nuo gatvės.
Vartai staiga atsidaro, pasirodo storas direktorius ir triskart šauna iš revolverio; niekam nepataiko. Darbininkai išmuša jam revolverį iš rankų ir veržiasi ant kiemo.
— Meskit greičiau darbą ir eikit čia! — šaukia iš minios jaunas darbininkas. — Šiandien mūsų šventė - pirma gegužės!
Mašinų dunzgėjimas ir kriokimas nutyla, kamino dūmai nyksta. Pabriko duryse pasirodo išblyškusios merginos, bailiai žiūri į susirinkusius, — paskui bėga ant gatvės, maišosi su minia ir tenai nyksta.
— Bravo! ura! — linksmai šaukia minia, sujudus, subruzdus. Kalėjimo langai visur atsidaro, pasirodo žmonių stovylos, kyšo rankos su plasnojančiomis skarelėmis.
— Vivat! vivat! — sušunka pradžiugę kaliniai, ir geležinės langų krotos dreba ir linkstanuojųrankų.
— Vyrai, eime, išleiskim kalinius! — kilsta iš minios drąsūs balsai. — Jie nekaltai ten sėdi, badas, vargai ir valdžios prispaudimas juos ten uždaiė!
Išsigandus policija ir kalėjimo sargai bėga prie jo vartų, ištraukia savo kardus. Minia, kaip vėtros sukelta jūra, linguoja ir ūžia. Tik rimtesnių darbininkų balsams pasiseka sulaikyti drąsuolius nuo išardymo kalėjimo vartų...
Policija nesnaudžia. Jau nutvėrė keletą drąsesnių darbininkų ir tysia juos į dalį. Štai gatvės gale trys policijantai užpuola ant atsilikusio darbininko, tveria jįuž pečių. Tas pasipurto ir nukrato juos šalin. Subėga daugiau, paverčia jį ant žemės, muša kumščiais, spardo kojomis; užverčia ant vežimo ir sulipę viršum jo veža į kalėjimą.
Pats policmeisteris sukasi po darbininkų tarpą, keikia ir varo juos namon.
— O tau ko čia reikia, ar ir tu maištininkas? — užsipuola jis ant išblyškusio 15 metų vaikino, kuris stovi prie tvoros ir liūdnom akim žiūri aplinkui.
— Aš noriu didesnio užmokesnio, — atsako liūdnu, bet tvirtu balsu vaikinas. — Mano tėvas senas, o motina ligota, — juodu abu ant pabriko nustojo savo sveikatos ir anksti paseno; mano menko uždarbio neužtenka — kenčiame badą.
— Tylėk! — surinka ant jo policmeisteris ir nežinodamas, ką daugiau besakyti, eina toliau. Jam po kojų pasitaiko berankis, apdriskęs senis.
— Eik namon! — rėkia ant jo nesavu balsu policmeisteris.
Man nėra namų! — atsako drebančiu balsu senis. — 30 metų dirbau ant pabriko kaip juodas jautis, tūkstantis kroviau kasmet savo išnaudotojui darbdaviui, o kada jo mašinos sulaužė man štai šitąranką, jis mane išmetė nuo savęs kaip šunį. Turėjau pačią, mažus vaikus: pati štai ant šito kapsulių pabriko gavo džiovąir mirė; vaikai dar kūdikiais visi išmirė nuo bado, šalčio ir blogo užlaikymo, nepamatę nė vieno laimės spindulio... Man nėra namų! — murma pamėlynavę senio lūpos, jo žila galva dreba, o per raukšlėtą veidą rieda dvi karčios, dar užsilikę ašaros...
Darbininkų minia išsitiesia per visą gatvę ir eina toliau. Nepraleidžia nė vieno pabriko, dirbtuvės; iš visur kviečia savo draugus, šaukia ant gatvės ir vėl eina toliau — ramiai, rimtai, iškilmingai. Ir pradžių nedidelė, minia išsitiesia ant pusės viorsto, pavirsta į skruzdėlynąj matai tik galvas, judėjimą, girdi ūžimą. Darbas sustoja visam mieste: nekilsta aukštyn iš kaminų dūmai, nedunzga mašinos, netarška vežėjų ratai, — visa nutyla.
Streikas tęsias dvi savaiti. Negirdėt nė muštynių, nė vagystės; nematyt girtuokliavimo.
Kunigas kapelionas nedėlioj sako mums, mokiniams, pamokslą, keikia atsisakiusius nuo darbo darbininkus, kurie vietoj nusižeminimo ir paklusnumo diįsta priešintis pabrikantams ir tingi dirbti; prašo, kad mes ta dvasia neužsikiėstume ir liepia melstis už paklydusius...
Nekantriai klauso mokiniai kunigo žodžių, laukia jų galo, — ir bėga iš bažnyčios už tilto, į miesto sodną, kur linksminas, susirinkę su savo pačiomis ir vaikais, darbininkai: kiekvienas nori pamatyti, kaip sukilę darbininkai streikuoja, kaip jie švenčia pirmą gegužės. Ne vienam priseina už tai sėdėti karceriuj, bet visi mokiniai linksmi, užkailę, pasakoja, ką matė, girdėjo irkąmislija...
Pabrikantai nusiminę. Jų dirbtuvės stovi tuščios, pragaištis didelė, bet pasiduot, išpildyt darbininkų reikalavimų nenori. Šaukias prie policijos, leidžia telegramus gubernatoriui, ministrams. Šie lipdo savo apgarsinimus, gąsdina darbininkus, - niekas negelba.
Pabrikantai prispirti pakelt darbininkams užmokesnį jie sutinka ant reikalavimų
Darbininkai, linksmi, su nauju tikėjimu į savo spėkas, stoja prie darbo: vėl dunzga mašinos, tarška ratai, rūksta iš kaminų dūmai...
Pirmutinį streiką darbininkai laimėjo, laimėjo be didelių aukų, be kraujo praliejimo...
1903
Be darbo
Liepojuj, prie miesto sodno, po medžiu, stovi susitraukęs išblyškęs žmogus. Jo drabužiai ploni, bet ir tie lopiniuoti, su kyšinčia vietomis vata; čebatai taip pat nudbvėti, rodo kojųpirštus, storais autskariais apvyniotus...
Tai ieškąs darbo darbininkas — Laurynas Dūda. Atvažiavo jis čia iš Rygos. Ten dirbo vagonų fabrikoje 15 metų; daug matė vargo ir nelaimių, daug visa ko patyrė, tečiaus didžio bado nekentėjo. Bet paskutiniais metais prasidėjo krizis - stoka darbo. Šimtai ir tūkstantys atstatytujų darbininkų pasijuto ant gatvės; kitas neturėjo giminių ir pažįstamų, kur nors tuo tarpu galėtų sau prieglaudą rasti.
Atstatė fabrikantas ir Lauryną, nors jis tam fabrikantui tiek metų dirbo, savo sveikatą padėjo...
Pasijutęs ant gatvės, Laurynas iš karto negalėjo suprasti, kas su juo atsitiko, nežinojo, kas daryti. Dvi dieni išgulėjo jis savo kambarėly, kietoj lovoj susirietęs: niekur neišėjo, nieko nevalgė. Trečią dieną atsikėlė išdžiūvusiu gomuriu, galva sukės, ausyse skambėjo, o akyse šokinėjo žali ir raudoni žiburėliai.
Atsiminė Laurynas, kad jis dvi dieni nevalgęs. Parsinešė dešros ir svarąduonos, pasistiprino kiek, paskui suskaitė pinigus: maža — ilgam nepakaks. Suprato, kad reikia ieškot koks nors užsiėmimas, jeigu nenori badu numirti. Kitokios prieglaudos nebuvo. Gyveno sodžiuj jo brolis kampininkas, vaikais apsikrovęs, bet pats vargiai pakaktinai sau duonos turėjo. Matėsi Laurynas sujuo seniai, susirašinėt nesusirašinėjo: gėdabuvo prie jo kreipties, pašalpos prašyti.
Visą savaitę išvaikščiojo Laurynas po Rygą, ieškodamas darbo: niekur jo nepriėmė. Nuplyšo batai, baigės pinigai.
Metė Laurynas Rygą — nuvažiavo Dinaburkan: pasitikėjo kąnors laimėti. Bet ir tenai darbo nebuvo; daugelis išmestujų iš fabrikų darbininkų badavo, neturėdami kuo duonos nusipirkti.
Dvi savaiti prasivalkiojo Laurynas po Dinaburko miestą, išalkęs ir nusiminęs: nieko negavo. Visur jam sakė, kad darbo nesą, kad jis silpnas esąs darbininkas... Atsiminė tada jis Liepojų, kur, girdėjo, daug esąfabrikų, plati pramonija...
— Važiuosiu ten, — nusprendė Laurynas, — gal kąnors surasiu...
Keliavo jis Liepojun tai pėsčias, tai slapstydamos geležinkeliu, nes pinigai jau visai baigės, bilietui nebepakako. Ant galo atvyko... Bet ir čia visur girdėjo tąpatį atsakymą: nereikia, ir be to daug turime...
Ir šitai, išalkęs, nuvargęs ir sušalęs, atsidūrė jis ant galo prie Liepojaus miesto sodno. Susirietęs kur nors po medžiu, vėl ketina jis čia pernaktavoti ir nors kiek atsilsėti.
* * *
Ūkanotas rudens prievakarys; artinas tamsi naktis. Žiemys vėjas kaukia ir švilpia, nešdamas lietų ir šaltį, knisasi po skylėtus Lauryno rūbus, šiurpuliais perimdamas nuvargusį, stingstantįkūną. Griaudžiai šlamėdami, krinta ant papurusios juodos žemės geltoni medžių lapai; o pavirš jų čežena, liūdnai ūždamas, smulkutis lietus, šlapina žemę ir mažais grioveliais sriuvena slėnin. Liūdnai žiūri Laurynas į paskendusį ūke sodną ir klausos. Sodno ošimas ir šlamėjimas jam tartum žinomas, jau girdėtas: jis kelia jo minty vieną paskui kitą skaudžius gyvenimo atsiminimus...
Šitai jis treti metai fabrikoje - jaunas, sveikas ir stipras, kaip augąs derlingoj žemėj uosis...
Ateitis linksmai žiūrėjo jam į akis, ir jis, pilnas tikybos, žengė pirmyn. Noras jo buvo nedidelis: padirbėti keletąmetų fabrikoj, susidėti pinigų ir grįžti atgal sodžiun, ten nusipirkti žemės gabalėlis ir ūkininkauti. Ir Laurynas tvirtai tuo tikėjo...
Bet pačiam darbo karštume, kada svajodamas apieūkį gręžė jis vinims skyles, nusmuko nuo mašinos diržas ir, užkabinęs Lauryno ranką, įsukė jąratan... Suriko nesavu balsu Laurynas, išgirdęs, kaip sutraškėjo jo rankos kaulai, ir apalpęs pargriuvo.
Atsitekėjo jis ligonbuty, su suraišiota ir sustatyta ranka. Šešius mėnesius tenai išgulėjo. Daktarai šiaip be taip atataisė ranką, — ir jis pagijo. Bet jautėsi dabar daug silpnesnis nekaip pirma.
Ilgai vargo ir prašė Laurynas, kol fabrikantas jį priėmė atgal. Už sužeidimą neatlygino; dargi trigubai pasirūpino išplėšti nuo jo visokiomis bausmėmis pinigus, kurius buvo davęs jo gydymui. O darbas buvo sunkus ir vienodas; visą dieną reikdavo stovėti ant vietos — nevalia nė atsitraukti, nė atsisėsti; kas antra savaitė reikė dirbti naktimis. Uždarbis buvo vidutinis. Bet dažnai reikdavo duoti kyšiai „meistrams", — ir kartais tik tik pragyvenimui bepakakdavo. O čia tuojau Laurynas vedė, vaiko susilaukė, — dar sunkiau rados. Metė jis ir apie ūkį svajoti: matė, kad fabrikąbus sunku palikti, kad čia reiks ne tik dirbti, bet ir mirti. Tatai kankino Lauryną, slėgė jo dvasiąj jį vis dar traukė sodžiun, nors ir ten buvo matęs vien tik vargą...
Ir tik parėjęs iš fabrikos namo, nusiramindavo kiek Laurynas, žiūrėdamas į savo mažą sūnelį, kurį labai pamylėjo. Bet vaikas, metus išgyvenęs, apsirgo ir numirė...
Pasidarė dar nuobodžiau. Jis visą dieną fabrikoj, o pati namie — viena be užsiėmimo. Ant galo ir ji pastojo fabrikon.
Vaikui numirus, trejus metus pagyveno jiedu, šiek tiek apsiprato, nurimo, kaip staiga vėl atsitiko nelaimė: apsirgo džiova Lauryno pati ir po pusantrų metų numirė...
Pasiliko Laurynas vienas, kaip stagaras. Pirmais metais iš nuobodumo net gerti buvo pradėjęs, bet paskui pergalėjo save ir metė. Bet gyvenimas jam buvo nebemalonus: šeimynos nebeturėjo, o su draugais ir pažįstamais retai tesusieidavo.
Paskui prasidėjo streikai ir krizis; daugelis pakliuvo kalėjiman, daugelis liko be darbo...
Šitai ir jis stovi dabar svetimam mieste patvory ir kalina dantis. Diėgnas šaltis rausias po jo plonus rūbus ir marina nuvargusius sųnarius...
* * *
Žiūri Laurynas į plinkantį sodną ir klausos. Medžių ošime ir vėjo švilpavimuos tartum girdijis gatve einančių darbininkų balsus ir šūkavimus, palicijantųrėkavimus, švilpiančius
kazokųkančiukus, raižančius darbininkųnugaras. Tartum tai vargdienių vaitojimus ir jų vaikų verksmąneša laibos, gailestingos vėjo stygos, — tartum tai atbalsis tų, kurie, paskendę varguose ir nelaimėse, žudo savo jaunystę, spėkas ir sveikatą, aukaudami jas savo „darbdavėjams".
Kaip tie geltoni medžių lapai, krinta myrio pakirsti vargdienių broliai ir seserys — nuo vargo išdžiūvę, nuo darbo pajuodavę, — krinta su gailesčiu ir graudžiu dejavimu, ankstyvų ligų ir prispaudimo pergalėti. O jų kapą, kaip tas rudens lietus, mirko kasdien karčios likusiujų ašaros, — ašaros tų, kurių toks pat likimas laukia. Jei tas ašaras surinkti, pasidarytų sriauni upė: paplūdus ji viena įgalėtų numesti vergiją. Bet išbarstytos po visą pasaulį, džiūsta jos nematomos, nežinodamos savo galybės. Ir liesis tos ašaros, kris nekaltieji, kol žus ir eis ant nieko po visur išsklaidyta darbininkų galia, kol vargdieniai nesupras savo galiosirnesusivienys...
* * *
Taip galvoja Laurynas. O tamsi rudens naktis jau išplėtė savo juodus sparnus ir apdengė jais dangų, miestą ir sodną... Ant gatvių sužibėjo lempos; bet sodne, kur prisišliejęs medžio stovi Laurynas, tamsu. Drugys krečia Lauryrąnuo drėgnumo ir šalčio, bet eiti kitur nėrakur,irnesinori.
Atrado jis po medžiu akmenį ir atsisėdo, norėdamas nors kojom duot kiek atsilsėti.
„Kur aš dabar dėsiuos? — mąsto Laurynas. — Kad nors draugą ar pažįstamą turėčiau, kurs nuramintų ir pastiprintų, su kuriuo galėčiau pasikalbėt ir pasirodavot: tada nors ne taip būtų baisu ir nuobodu, ne taip rūpėtų badas ir ateitis. Dabar nėra nei vieno, kurs mane paminėtų arba atsimintų. Ir kam mano gyvenimas reikalingas? šeimynos, apie kuriąreiktų rūpinties, nebeturiu ir neturėsiu, žmonėms gi naudos jokios atnešti nebegaliu, nes esu silpno kūno ir pailsusios dvasios. Būti fabrikanto vergu, dirbti tik dėl to, kad pusbadžiai galėčiau gyventi ir laukti, kol vėl išmes pro duris, ar beapsimoka? Tai kam gi dar ieškoti darbo, kam gi dar be reikalo tos naujos kančios? Ar ne geriau vienu matu pabaigti su tuo gyvenimu?.."
„Tikiu, kad darbininkų padėjimas pasigerįs, kad jųlaukia šviesi laisva ateitis, bet lai už tą ateitį kovoja jaunesni ir stipresni, — lai jie kala sau naują gyvenimą... Aš pagyvenau pakaktinai, nors ir nieko kita nedirbau, kaip tik kroviau turtus savo fabrikantui, buvau jo vergu. Už tai jis mane pavertė dabar į elgetą — be vietos, sveikatos ir savasties... Ir nejaugi, atkišęs ranką, turiu prašyti praeinančių „ponų" ir rinkti skatikus? — Ne, niekados! gana žeminties ir maldauti mylistos tų, kurie visą gyvenimą laikė mane už juodąjautį ir išnaudojo mano sveikatą. Lai duoda nors laisvai numirti, jei nedavė laisvai gyventi..."
Laurynas galvoja apie tą šaltai — be galvos karščio ir širdies skausmo. Jam nors liūdna, bet ramu. Mintis, kuri paskutiniu laiku pradėjo jį lankyti, dabar užvaldo jo visus jausmus, giliai rausiasi po jo omene, Jam toks ateina noras numirti, nebejausti to bjauraus gyvenimo ir vargų, kurie jį amžinai kankino! Jis taip trokšta užmigti šitam sodne, kur nors po medžiu, — užmigti amžinai, medžių ošimo siūbuojamas, vėjo švilpimo liūliuojamas. Mirties pakirstas jau jis nebejaus nė šalčio, nė šiurpaus drėgnumo; jo vėlė nebeprigulės fabrikantui, neprašysjodarbo...
Atsimena jis sodžių, kur kadai tarnavo bernu, laukus ir pievas, kur aiė ir pjovė, — dainas, kurias su kitais dainavo, — bet liūdnai nusišypso: — ir ten ne geriau, ir ten skursta darbininkas, tamsumo ir vargo prispaustas, visų niekinamas ir žeminamas: ir ten nėr kur dėties, — reikia bėgti miestan, Amerikan ir Afrikan — duonos ir naujo gyvenimo ieškotų...
* * *
Ilgai sėdi susimąstęs Laurynas... ilgai mąsto — galbūt apie Dievą, aną gyvenimą, o gal ir kąkita?.. Bet šitai staiga atsistoja, padeda vienąkoją ant akmens ir pasistiepęs pradeda graibyti rankom viršum galvos. Dešine ranka užčiumpa jis drūtą liepos šaką.
— Gera, ištūrės, — taria jis balsiai ir, kiek pastovėjęs, nušoksta nuo akmens.
„Tai ką, — galvoja stovėdamas, — jau naktis, visi rengias gultų, visi ieško pailsio, — reikia ir man pasikloti sau patalas... Juk tada ir aš nebejausiu nei diėgno šalčio, nei sąnarių skaudėjimo, nei pilvo gurgėjimo, — būsiu ir aš laimingiausias..."
Nėr žinios, dėl ko jam užeina noras valgyt. Atsimena, kad jo kišenėj dar yra keletas skatikų. Nueina jis prie stovinčios sodno gale lempos, ištraukia iš kišenss pinigus ir suskaito 15 kapeikų.
„Pavalgysiu paskutinę vakarienę ir aš", — mąsto Laurynas ir eina ieškotųmaisto.
Greitai sugrįžta atgal: vienoj rankoj nešas butelį alaus ir gabalą duonos, antroj — suvyniotą virvę. Atsisėda ant akmens ir, atsilaužęs duonos, valgo. Jaučia, kaip apkramtyti duonos kąsneliai slenkia iš gomurio viduriuosna, bet kely apsistoja... jis pradeda žagsbti. Atsidaro butelį alaus ir geria. Šaltas skystimas tartum šildo Lauryno vidurius, bet paskui jį paima drebulys. Apkarsta jam ir alus, ir duona, — noras valgyti praeina.
Laurynas užkiša butelį, deda alų su duona kišenėn ir skubinai atsistoja, tartum bijodamas pasivėlinti. Nutveria virvę, pasistoja ant akmens ir griebias už šakos, bet iš greitumo paslysta ir krinta žemyn. Giliai alsuodamas, sučiauptomis lūpomis, vėl jis lipa ant akmens, — ir užneria už šakos virvę. Galvoja jis tik apie viena... Kilpa prirengta... Laurynas įkiša jon savo galvą ir pasispyręs pasikabina ore...
Akyse jam šokinėja žiburėliai, pradeda plėsties tai raudoni, tai žali ratai, bet visa kas akies mirksniu nyksta iš jo omenės: pasidaro tamsu. Nebejaučia jis nei savo baisaus kriokimo ir putojimos, nei kojų traukimo, kurios riečias ir tiesias kaip nuo priembčio. Jo kūne amžinai užminga mintis ir jausmai, nutilsta visi gyvenimo vargai...
Tik ūžia ir staugia šiaurės vėjas, siūbuodamas kabantį ant šakos Lauryną, liūdnai čežena smulkutis rudens lietus, šlapindamas jau sustingusįjo kūną, ir graudžiai šlama krintantieji medžių lapai, tartum glostydami pamėlynavusį veidą...
1903
,,Ant Uetlibergo giedra!”
Nors jaučiaus nekaip, bet atsikėlęs apsitaisiau ir išėjau miestan pažiūrėtų, koks oras. Buvo šaltas, apniukęs rytas, ir ant viso miesto gulėjo toks storas rūkas, kad už kelių žingsnių nebuvo žmogaus matyti. Tik slinko pro šalį žmonių šašėliai, taukšėdami int akmenis savo batais: kažin kur toli skambėjo vežėjo varpelis; aplinkui gi taip tylu, kaip per mišias. Buvo šventadienis — atilsio diena.
Eidamas miesto gatvėmis, pamačiau ant kerčių išlipdytus raudonus apskelbimus: „Ant Uetlibergo giedra!" To telaukiau. Senai norėjau pamatyti, kaip tas apgulęs miestąrūkas išrodo nuo kalno viršūnės. Nors oro drėgnumas pro nosį ir gerklę rausės plaučiuosna ir, kaip koks dusulys, slėgė krūtinę, nors šiurpuliai kratė kūną, tečiaus noras pamatyti nuo kalno saulę ir po savo kojų neregėtą paveikslą, pakvėpuoti grynu oru ir pasidžiaugti prigimties gražumu buvo toks karštas, kad nieko nelaukdamas pasukau int vakarus ir skubėjau, skubėjau... Mąsčiau tik apie tai, kad nepasivėlyčiau, kad suspėčiau užlipti, kol išsisklaidys rūkas.
Po valandos jau buvau po pačiu kalnu, bet turėjau atsisėsti pasilsėtų. Ir čia buvo tyla dar didesnė. Prigimtis kaip numirus. Apsiašaroję medžiai sunkiai galvojo, nė vienos šakelės nepajudindami. Tik maži upeliukai šokinėjo nuo vieno akmens ant kito ir greitai skubėjo apačion, maloniai sriuvendami ir kažin ką liūdnai pasakodami. Kalno visai iš po rūko nebuvo matyti, - rodės, kad jo čia nei nebuvo. Bet kas čia? Štai aukštai ore linksmai sulojo šuo ir pasklido garsus šūkaujančių vaikinųskardas. A! tai antkalno. Laimingi, jie jau aukštai!..
Atsikėlęs nuo suolelio, pradėjau ir aš risties siauru baltuojančiu takeliu, kuris vingiuodamasis nyko rūke. Bet juo aukščiau, rūkas vis labiau ir labiau retėjo; kvėpuoti buvo kaskart lengviau ir smagiau; dangus viršuje iš tamsaus pasidaiė palšas, paskui melsvas, ant galo šviesiai mėlynas. Ant nušvitusio jo skliauto pasirodė saulė: atmetus nuo savo veido
uždangalą, ji vienu akimirksniu papylė spindulius ir kaitriai pradėjo šildyti mano kaktą. Bet iš šalių tebestovėjo rūko siena, nors tos sienos viršus jau buvo matyti ir nebetoli. Dar palypėjau ankščiau... Ant galo, nuvargęs, atsirėmiau int apačią...
O kaipgi neapsakomai buvo gražu! Čia pat po mano kojų gulėjo balta debesų jūra. Buvo tokia romi, kad tik geriau prisižiūrėjęs galėjau pastebėti, kaip jos apvalios, tarsi kamuoliai, bangos iš palengvo ritosi ant viena kitos ir kilo ankštyn; jos, sauBs šviečiamos, buvo taip skaisčios ir malonios, kaip minkščiausias baltas pūkas. Žiūrėjau ir negalėjau atsižiūrėti. Viduryje matyti buvo mažutė, medžiais apaugusi sala; už jų — aukšti krantai; dar toliau, kaip sidabras, spindėjo sniego ir ledų kalnų viršūnės, — rodėsi, galinga ginkluotų milžinų eilė sustojusi sergėjo stebuklingą šalį. O juk pereitą kartą nuo šitos pačios vietos giliai po savimi, kur dabar debesų jūra liūliuoja, mačiau dailų miestą, žaliuojančias pievas ir klonius, mirguojantį ežerą ir jo paviršiumi skrajojančius, tik tik matomus laivelius. Kur tas visa kas dingo? Rasit nuskendo bedugnėsna ir kažin ar beiškils? Juk dar mažas būdamas girdėjau pasakas apie miestus, ežeruose palaidotus. Bet ne, klausykit! Ar girdi, kaip iš po debesųmūrųkilsta ankštyn iškilmingas ir malonus varpų skambėjimas? Ar girdi, kaip toli toli sužviegė mašina? Apačioje tebegyvena! Juk aš pats dabar pat iš tenai atėjau... Rados taip linksma ir lengva, kad norėjau šūkauti ir dainuoti, lakstyti po kalno viršūnes arba, nušokus nuo turėklų, nardyti ir plaukyti po šitą pūkų jūrą, kaip tat daro maži vaikai, lakstydami po kupečius šieno. Žinoma, tat buvo tik graži iliuzija: nušokęs būčiau sau tik sprandą nusisukęs...
Tuo tarpu saulė vis labiau šildė. Nuo jos spindulių apvalios debesų bangos pradėjo draikyties, - skirstėsi nuo viena kitos, kilo aukštyn ir nyko. Šitai pro vierą jų plyšį, pačioje gilumoje, kaip koks stebuklas, išplaukė varpinė, čia pat, po kojų, netikėtai pasirodė namas; ten toliau sumėlynavo ežeras... Atsiminiau pasaką apie išliuosuotą iš po stiklinio kalno karaliją... Turėjau pilną tiesąpasakyti su Šilerio medžiokliu:
Matyt po kojom tik jūrės miglotos, Žmonių sodybos nuo akių užklotos. Tik debesiui trūkus, per tarpąmatai: Žemai ten yr svietas, žaliuoja laukai.
Man bestovint, rūkas išsisklaidė ir pranyko. Kur tik pat buvo debesų jūra, dabar stovėjo miestas, gulėjo išmėtyti kloniai ir žaliuojančios pievos, mirgėjo ežeras...
1904
Žvaigždė
Atvažiavęs ant vasaros savo tėviškėn, išėjau vieną šventadienį su broliu laukan javų aplankytų. Gražu buvo neapsakomai. Ant dangaus nė mažiausio balto debesėlio. Tik tik pūtė vėjelis, bet toks lengvas ir malonus, kad rodėsi, jog tat yra apsnūdusios prigimties kvėpavimas, nuo kurio pats oras drebėjo, tviskėjo. Romiai stovėjo apsvaigęs miškas: nė ošimo, nė paukščių giedojimo. O aplink jį marguliavo javais apsėti lankai: čionai pabalę rugiai stovėjo, palenkę sunkias savo varpas; tenai toliau žaliavo vasarojus, žydėjo grikai. Ore nė vieno balso, nė vieno šauksmo. Tik toli, Šventosios pakraščiuose, rėkavo žąsys, raudojo piemenių rageliai. Buvo taip romu, tokia giedra, kad, rodėsi, pati saulė žeme ridinėjo.
Apėjusiu ežiomis rugių ir vasarojaus lauką, prisiartinova prie miško. Čionai, slėpdamuos nuo saulės spindulių, palindova po pušimi ir atsigulėva pasilsėtų. Begulėdamas pamačiau iš antros pusės einantį pamiške seną žmogų, lazdele pasirimsčiuojantį. Jo stovyla pasirodė man pažįstama.
- Žiūrėk! bene Simanas eina? - paklausiau brolio.
— Aa, jis, — atsakė pažiūrėjęs brolis ir sušuko: — Ei dėde, kur eini? palauk!
Senelis sustojęs atsigręžė. Pažinęs mudu sulingavo galvą ir pasisuko int mudu.
— Na, tai ko judu čionai gulita? — geru, bet šiurkščiu balsu tarė prisiartinęs.
— Gulkis ir tamsta, — atsakė brolis. — Mat kaip kaitina, prasivėdįsi.
Pasirėmęs lazdele sunkiai rangė dėdė Simanas senus savo kaulus, kol atsisėdo ant žemės.
— Tai gal javus lankėta? — paklausė.
— Nagi apėjova... — atsakė brolis.
— Ir aš išėjau pažiūrėtų, — tarė Simanas, — bet nelabai kokie javai. Seniau ne tokie būdavo... kas metai vis blogyn ir blogyn. O čionai visa pabrango, mokesčiai auga... Kas ir bus toliau... iš kur bepriteks žmonės...
Bet ūmai ant Simano veido pasirodė ypatingas linksmas spindulys. Šypsodamasis ir tik tik linguodams žilą galvą žiūrėjo int mane. Žinojau, kąnori pasakyti...
— Na, tai dabar, Jonai, — tarė pasilenkęs prie manęs Simanas, papasakok mums ką nors. Juk tu daug žinai, daug esi skaitęs ir apie kitas šalis, ir kas pasaulyje dedas; tik tavęs neprisiprašysi, — nenori mums pasakoti...
Niekas kitas visame sodžiuje nemėgdavo taip pasakojimų, kaip dėdė Simanas. Patirs, būdavo, kad aš atvažiavau, ir ateina šventadienį int mane naujienų pasiklausytų. Ir jeigu tik pradėdavau pasakoti, nebepaleisdavo: klausydavo ligi sutemos, ligi vidūnakčio. Jeigu dar kitą ką labiau mėgdavo, tai tik savo ūkį ir medžioklę, kurios ir senas būdamas negalėjo išsižadėti. Taigi dabar sunku man buvo išsisukti; noroms nenoroms tuiėjau pradėti... Žodis po žodžio priėjome ir prie astronomijos. Kada jau išmatavome saulės didumą ir žvaigždžių tolumą ir išreiškėme savo nustebimą dėl Dievo galybės ir prigimties neapsakomų grožybių, mano brolis tarė:
— O kodėl gi dieną žvaigždžių nematyti? Kada jam tai išaiškinau, dėdė Simanas atsiliepė:
— Oaširdienąesumatęs!..
— Nejaugi tamsta matei? — paklausėva su broliu.
— Mačiau... — atkartojo Simanas ir lazdos atsirėmęs pradėjo pasakoti:
— Senai tai buvo... Dar aš, judviejų tėvai, amžiną atilsį, ir visi mūsų sodžiaus po ponais tebebuvom... Kratėva šitai aname lauke pamiškėje mudu su Baltrum Rudoku mėšląj skubėjova dirbti, nes buvo jau po pietų, o ligi vakaro turėjova nukratyti dar didelį mėšlų apvežtąlauko plotą. O neduok Dieve, būdavo, nepabaigsi darbo! Taigi dirbova išsijuosusiu. Besišluostydams nuo kaktos prakaitą, pakėliau galvą — žiūriu: pro pat pušies viršūnę danguje žiburėlis šaly debesio, po kuriuo kątik saulė palindo.
— Žiūrėk, - sakau Baltrui, - ar tik ne žvaigždė žiba?!
— Ar tu sapnuoji? — atsiliepė Baltrus ir pakėlė galvą.
— Bet tu pažiūrėk, — atsakiau jam: — argi nieko nematai pakrašty ano debesėlio, kur šitužtospušiesniūkso?
— Iš tiesų, — sušuko Baltrus, — lyg tartum kas žiba!
Sustojova mudu, žiūriva int tą žvaigždę ir galvojava, kas tat gali būti, kad dieną žvaigždė pasirodė. Tik pamatėva nebetoli: eina prievaizdas Ginbutas (tas pats, kurs ir dabar paupyje tebegyvena). Per visąkūnąmudviem šiurpas parėjo.
— O ko jūs čionai, uncvotai, sustoję stovit, a? — suriko prisiartinęs.
— Pamačiau, ponai, žvaigždę, — sakau visas drebėdamas, — tai žiūriva su Baltrumi. Nežinova,kastatgalibūti...
— Kokiąžvaigždę, kur? — paklausė.
— Žiūrėk, - sakau, - ponas, pro anos pušies viršūnę - kaip tik pakrašty debesėlio žiba.
Ir šiaip žiūrėjo prievaizdas, ir taip — nemato.
— Nieko nematau — tarė piktai ir palikęs mudu nuėjo atgal.
O mudu su Baltrum drebava. Dabar, sakova, tai jau bus. Nuėjęs lieps atnešti vyčių kūlį, pašauks mudu pavietin, kur visados plakdavo, ir duos tiek, kad panešti negafesiva. Ir
žvaigždę užmiršova. Dirbova dabar taip, kad tik dulkės per lauką ėjo; bet širdys abiejų drebėjo. Ant galo pamatėva: sugrįžta kažin kuo rankoj nešinas. Kojas mudviem pakirto tik pastovėtibegaliva...
— Ar tebematyti dar žvaigždė? — paklausė manęs.
Pakėliau galvą aukštyn — dar žiba. Parodžiau. Pridėjo prievaizdas prie akies ilgą vamzdelįiržiūri.
— Teisybė, žvaigždė, — atsiliepė lukterėjęs. — Geras gi tu, Simanai, akis turi, kad galėjaijąpamatyti.
Pats pažiūrėjo, paskui ir mudviem vamzdelį davė. Paėmiau jį drebančiom rankom, pridėjau prie akies ir kuo tik nesurikau nustebęs: taip dabar aiškiai matyti buvo žvaigždė, ir tokia buvo apskrita, graži, kaip mažas aukso obuolys. Paskui papasakojo mudviem prievaizdas, kokio žvaigždės esti didumo, kas jos tokios yra... Daug tada jis mudviem apsakė. Toks geras buvo, kokio nė pirma, nė paskui niekados nemačiau. Ant galo atsiminė, kad mes stovim, ir liepė eiti dirbtų.
— Žiūrėkit, kad ligi vakaro būtų padaryta! - pasakė nueidamas šiurkščiu balsu. Bet mudu su Baltrum linksmu jau buvom, kad taip visa kas gerai pasibaigė...
— Tai nepakliuvota už tai? — paklausė mano brolis.
— Ne, tuo kartu žvaigždė išgelbėjo, — atsakė atsidusdamas Simanas.
— O lupdavo, oi lupdavo! — kalbėjo toliau atsiminęs praeitį senelis, linguodamas žilą savo galvą. — Už menkiausią daiktelį kraujas plaukte plaukė. Ir neduok Dieve, jeigu kas nors kartą pakliūdavo: tas visą gyvenimą minėdavo. Dabar tai bepiga su šituo. Jūs šit mokslus einat, žmonėmis paliekat — ir tai skundžiatės; o jūsų tėvai kiekvieną valandą už savo kailį arba net ir gyvybę drebėdavo. O tečiaus nuo jų dainų visi miškai aplinkui skambėjo. Ir linksmi buvo tada miškai, pilni paukščių ir gyvulių laukinių; nuo uogų ir grybų žemė marguliavo; riešutų — kiek dabar gylelių; upėj ir liūnuos žuvies — kiek tik nori, ir kokios žuvies! Kad sugaudavai lydį arba lyną, tai būdavo ko nešti. Nors daugiausia tų visų daiktų ponui turėdavom pristatyti, bet ir mums šis tas kliūdavo. O dabar miškus kuone visus aplinkui iškirto — vėjas smėlį nešioja. Nueini medžiotų: vaikštai visą dieną, vargsti ir gaišuoji, gerai, jeigu nors kiškelį arba tetirviną parsineši; dažniausia gi dykom rankom namo pareini. Žuvys išnyko; džiaugies, jeigu pasninkui arba Kūčioms tik mailiaus pasigauni... Et, blogyn eina, ir gana! Kad nors tie rugiai ir vasarojus geriau augtų...
Simanas nutilo ir liūdnom akim žiūrėjo tolumon. Jau artinos vakaras. Iš miško išlindo ilgi tamsūs šašėliai ir plačiai uždengė rugių lauką. Saulė riedėjo žemyn ir ruošėsi greitai pasislėpti už aukšto Šventosios kranto. Oras vėso. Metas buvo namo. Nenoromis išlindom visi trys iš po pušies, kur taip gera buvo gulėti. Simanas nuėjo dar vasarojaus žiūrėtų, o mudu su broliu namo. Atsigręždamas ilgai dar mačiau stovinėjančią lauke Simano stovylą: ant galo ji pasisuko už miškelio ir išnyko.
1905
Pūgakalnuose
Ūžia ir staugia Švico kalnuose. Tarsi visos pragaro dvasios išlindo iš uną, suskrido tarp šitų kalnų ir dabar kaukia, švilpia ir juokias. Kaip padūkusios, nardo jos po ežerą, iš pačio dugno versdamos aukštyn vandens bangas; laksto viršūnėmis ir kloniais, trankydamos uolas, lankstydamos medžius. Galingas viesulas neša ir svaido aplinkui iš praplyšusių debesų sniegą... Dangus su žeme susimaišė...
Visas apsnigtas, nuvargęs eina grimzdamas giliai sniegan jaunas keleivis. Nieko aplinkui nebemato. Akyse mirga, baltuoja, ausyse gaudžia baugus pūgos skardas. Nebežino, nė kur yra, nė kurian kraštan reikia eiti. Iš palengvo slinkdamas pirmyn, atsargiai čiupirėja lazda žemę: bijo kur nukristi, nes jaučiasi nebe keliu einąs.
O dar visai nesenai taip buvo gražu šituose kalnuose! Bus gal tik kokia valanda, kaip stovėdamas aukštai matė jis žemai Firvaldšteto ežerą ir kitus — su marguliaujančiais jų pakrantėse miestais ir miesteliais; aplinkui visai netoli blizgėjo aukštai aukštai kilstančios sidabrinės kalnų viršūnės...
Kada už šitų viršūnių nusileido stebuklingai graži saulė, jis pasisuko žemyn. Apačioj matyti buvo viešbutis: jame jis tarėsi pernakvosiąs ir rytoj rytągrįšiąs Ciurichan. Bet oras ūmai persimainė, pradėjo snigti, ir pakilęs viesulas visa sumaišė... Pasiliko jis tarp kalnų vienas, apleistas, nuliūdęs...
Keleivis apsistojo. Pradėjo dairyties ir klausyties, ar nepamatys kur mirguojančio žiburėlio, ar nepagaus žmogaus balso, varpų skambėjimo. Nieko. Tik girdėti, kaip siunta pūga ir skaudžiai plaka širdis krūtinėje.
„Dieve, nejaugi tektų čionai pražūti!" — perėjo jam per galvąmintis. Jautė, kaip paėmė jį šiurpas ir apmirė gyslose kraujas.
Bet veikiai atsigavo:
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com