Lazdynų Pelėda

Ir pražuvo, kaip sapnas

Daugel linksmų pavasarių pergyveno senis Juozas. Ir kaip jis prisimena, kiekvienas pavasaris jį gaivinte gaivino, kilnote kilnojo. Kitoks našumas, kitoks valkumas atsirasdavo sustirusiuose per žiemą senelio sąnariuose. Linksma ant širdies, lengva ir taip gera, neapsakomai gera būdavo. Kiekvienas pavasaris būdavo jam, tartum, nepaprasta naujiena.

Iš žiemos miego pabundanti gamta — tai buvo jo visad atdara knyga, iš kurios nuo pat kūdikystės mokėsi senis gamtos paslapčių; darydamas savo pastabų, didino savo žinių skaičių.

Nemokėjo senis nei rašyti nei skaityti; o gaila, nes jo pastebėjimai gal būtų atnešę nemaža naudos kokiam mokslininkui. Taikosi žmonėse, kad šimtai ir tūkstančiai metų praeina, kol mokslininkai patiria ir ima naudotis tuo, ką jau senai iš padavimų vien sužinome, kad jau būta vartojama senelių sodiečių, ir mokslininko uždaviniu bepalieka sutvarkyti tas žiniasirpaaiškinti.

Kiekviena žemės saujelė, su sprogstančiomis joje sėklomis, kiekvienas šapelis pritraukdavo seniuko akis: ištisomis valandomis, pritūpęs prie skruzdyno, tyrinėjo jis mažų darbščiujų vabalėlių įpročius ir papročius ir, atsidusdamas, kartodavo: „Dievo galybė nenumatoma, nenuprantama!"

Bet kaip sunku buvo seniui, kol jis susilaukdavo tų šviesiujų pavasario dienų! Liūdo, ilgėjosi, kaip mažas vaikas, nors šioks toks darbas niekadajam iš rankų nekrito.

Rūsčiomis žiemos dienomis ir ilgais vakarais, tupėdamas pas krosnį, pynė jis bučius, venterius ir tinklus mezgė; dienoms pratysus, medžio darbų griebėsi: kibirams šulus tašė, geldas skobė.

Iš visų darbų labiausiai jam prie širdies ėjo klumpių dirbimas. Klumpę padaryti tai niekis, bet jųpadailinimas, gražinimas buvo tikras Juozo džiaugsmas.

Kelias dešimtis porų klumpių išskobęs, sems sustatydavo jas asloje ir iš eilės imdavo dailinti tikrai pasigėrėdamas.

Atsidaro jis, būdavo, trobos kampe prie durų įtaisytą lentynėlę ir išsiima sau reikalingų tam tikslui dalykų: šukių krūvelę, žąsų plunksnų pluokštelį ir dailiai sušuktų popierėliųsudažais.

Atsiraitęs rankoves, imdavo maišyti jis tad šukėse dažus, kiekvienai skyrium įdėdamas plunksną, o visas išmaišęs, užsikurdavo pypkę ir sėsdavos prie darbo. Užsimovęs sau klumpę ant kairiosios rankos, atsargiai, atsargiai dažo, būdavo, išraižytas šakeles.

Visa ko tenai buvo priraižyta. Smaikščios eglelės, skarotos rūtų šakos, dobilėliai, raguoti oželiai ir margi paukštukai, — tokie keisti, kokių dar ir gamta neprasimanė.

Išbaigęs visą gražumėli, padėdavo ant žemės, meiliai šypsodamos, ir prisimerkęs imdavo žiūrėti, traukdamas pypkę.

— Užmesk akį, mama! — prabildavo įžmoną: — ar ne genys?

— Besibiauriji, tėvai; kas tau už tai mokės? Įmaus į purvyną, tai ir po gražumo! Būtumei verčiau kuriam indui šulus sutašęs: ir sau ir žmonėms bent naudos būtų, o čia...

Temo tada šviesusis nusišypsojimas ant senelio veido, pranykdavo, kaip nebuvęs, ir senis, galvakinkuodamas, tarydavo:

— Ar išmano kiaulė pipirus! ne jai ir renkami. Tiek teišmanai, kiek iš dubens į dantis, arba kad tau kas tuoj atkišęs skatikus pabarškintų. Eik tu, eik! Nabagė, naktį gimusi esi!... Ne su vienais skatikais gyvensi, nei jų su savim nusineši!...

Žmona, pečius traukdavo, atsikirsdavo tyliai:

— Nei tu su savo margoms klumpėms dangaus slenksčių nebaldysi!

Smarkiau nesusikirsdavo juodu niekada, bet iš mažmožių susidaro gyvenimas...

Senis Juozas, nors iš žmonos niekada negavo pritarimo savo „nenaudingiems" darbams, bet vis delto laikas nuo laiko mėgino atrasti nors paguosmę arba pagyrimą savo širdingajai pamėgai. Liūdna ir truputį pikta jam buvo, kad artimiausioji jo draugė nesupranta, neatjaučia jo darbo vertės, o tuo tarpu, kai i žmones išnešęs, vos imdavo statinėti savo marguosius klumpelius, būriai žmonių, suaugusiujų ir vaikų, džiaugėsi neatsidžiaugdami, ir žiūrėk, nė valandos netrukus, išgrobstydavo juos, nesilygdami su seniu.

— Ot nagai, tai nagai! Tai protas, ir išgalvoti tokius paukščius! — A kad juos bala! Tartumgyvi!

— Anokie ne stebuklai, — pamodamas ranka, sakydavo senis paniekinamai: — ot sau, žiemos laiku ką gi dirbsiu senatvėje? tai ir tėplioju žmonių akims džiuginti, — vis šmėkša.

Sakė taip senis, bet savyje džiaugėsi, jog esama betgi žmonių, kuriems verta yra pasidarbuoti.

Laikas netrukdavo praeiti, ir vyturėliai, linksmai čiurvėdami, atnešdavo senelio taip laukiamą pirmają pavasario dieną. Tą dieną Juozas anksčiau atsikeldavo, kaip visada; poterius pakalbėjęs, suimdavo savo skabtus ir visokius įrankius ir užnešdavo ant aukšto. Paskui, apsivalęs su įrankiais, susėsdavo su žmona pusryčiauti. Pavalgęs, sakydavo:

— Na, motin: vėl pragyvenova metelius, o kitų ar besulauksiva? Ar kitimet šiokią dieną dar abudu susėsiva prie šito stalelio?

Žmonos akyse išvydęs ašaras, ėmė jos galvąįrankas ir, veidąglostydamas, tildė.

— Na, ko? nesiašarok, durnele! Dievas duos, tai ir sulauksime!

Apglaudęs ir pabučiavęs, paleisdavo. Ji rinko indus nuo stalo, jis, peiliuką išsitraukęs, kirpo ženklą į sienoją.

Pirmiausias nuo stalo sienojas gerokai buvo iškarpytas — tai jo paties pragyventieji metai. Antrajame sienojuje matėsi beveik perpus užkarpų, — tai žmonos amžius. Trečiajame vos keliolika karpų tesimatė, — tai vienatinio sūnaus Jonuko meteliai... Nubraukė ji 63-čiujų metų audra, nubraukė, kaip piovėjo dalgis dar nepražydusi pavasario augmenėlį...

Ta keliolika užkarpų ir per visą sienojo plotį išpiautasis kryželis dažnai išspausdavo ašarą iš tėvo akių, nors daugel metų jau praslinko nuo tos liūdnosios dienos.

Užkirpo karpus dviejuose sienojuose, į trečiajį pažvelgė, „amžiną atilsį" sušnibždėjo drebančiomis lūpomis, nusibraukė ištryškusią ašarą nuo akių. atsiduso ir, nusikabinęs nuo gembės kailinius, ėmė vilktis.

Užsivilkęs, susijuosė diržu, užsimovė savo aukštą ausėtają kepurę, pasiėmė lazdą ir, persižegnojęs, išėjo, sakydamas:

— Pasilik sveika, motin! Eisiu pažiūrėti, kas „sviete" girdėti.

Nemanykit, kad Juozas miesčiukan ėjo arba prie kaimynų; anaiptol. Jo „svietas" tai buvo šalip trobelės sodnelis, giria, pas kurią stovėjo butas, giria, kurios gelmėje po velėna gulėjo Jonukas su daugel jaunikaičių viename kape.

Juozo „svietas" — tai pievos, žaliuojančios aplinkui, tai paukščių čiulbavimas, tai sraunojo upelio čiurlenimas, — visa tai buvo jo „svietas". Jis tai visa taip karštai mylėjo, nors niekada apie tai nesakė.

Čionai su kiekvienu medžiu, su kiekvienu kampeliu stipriai surišti buvo visoki atsiminimai iš kūdikystės, iš jaunujų dienų. Visa ko buvo: ir linksmų ir liūdnų valandų. Juozas visa ko matė: ir šilta ir šalta, ir juoda ir balta...

Išėjęs iš trobos, pasuko senis i girią. Oi, ta giria, giria!... Visa kaip kitąsyk, kada Juozas, mažiukas būdamas, dvaro karves ganė: šniokščia, ūžia savo amžinąrimtajągaidą...

Čia jis sau, būdavo, birbynes drožinėjo, tošeles darė, ilgus, dviem mastais, trimytus; trūbijo, švilpiniavo, birbino. Giria tarė jam, garsas dešimteriopai atsikartodavo; vos vienas nutildavo, Juozas kitą užtraukdavo, — dažniausiai vakarais nuo saulolydžio, iki vakarinei patekant. Taip gražu buvo toje girioje!...

Vakarinė žvaigždė primindavo Juozui laiką. — Bus dyžos — mąstė tada ir, įsidėjęs tošelę ir birbynę į kišenę, sudumdavo savo ilgajį trimitą.

Vos trimito balsas girioj suskambėdavo, prigudusios prie to balso karvės, po viena kitos nėrėsi laukan iš tankmės ir rimtai, mūkiodamos, keliavo genečiu namo.

Paskui jas bėgo Juozas. Bėgdamas, tai kūlę apvertė, tai ant kiliopų pažingėjo, tai šiaip stripinėjo, — tiek jame gyvybės buvo, kad nesižinojo pats, kur dėtis.

— Visa kaip tada, - mąsto senis. - Šit tie keliai dar tebėra... Visa kaip tada, tik jis vienasnebetoks!...

Toliau laukas; už lauko upės krantas; tenai kiek tai sykių į tą lauką tėvui valgyti nešiodavo!... Tėvas į dvarą baudžiavos ėjo. Gyveno varge, kaip visi baudžiauninkai: stūmė gyvenimą diena iš dienos ir nesvajojo, kad kitaip galėtų būti.

Stūmė gyvenimą, kol vieko pritrūko. Tada Juozas perėmė rankas seniui: susimainė vietomis. Juozas lažan ėmė eiti, senis karves ganė. Ganė, kol vieną pavasarį, atsirėmęs eglės, užmigo amžinuoju miegu. Rado jį šypsantį. Matyti, gražius reginius suteikė jam Dievas paskutiniają valandą, nes be gailesio su šiuo pasauliu persiskyrė... žinoma, kaip baudžiauninkas...

Juozas jau tada buvo vyras, dailiai nuaugęs: laibas, kaip liepa, stiprus, kaip ąžuolas.

Tėvui mirus, ir motinikė ėmė kažin ko silpnėti. Kasdieną didžiau linko prie žemės, ir sunku jai buvo bešeimininkauti.

Vieną syki, Juozui iš dvaro vakarą sugrįžus, tarė:

— Juozeli! jaučiu, kad neilgai trukus palūšiu. Ką tu veiksi, vienas likęs: nei putros nebus kas suplika, nei kas žodelio pasakąnuo darbo parėjus. Pasižvalgyk po merginas, ir kuri pritiks prie širdies, parsivesk šeimininkauti.

Nesižvalgė Juozas ilgai, nes jam daugiau, kaip metai į akis buvo įkritusi vieno baudžiauninko duktė: pamatė ją, kaip savo tėvui valgyti atnešdavo.

Juozas žiūri dabar į lauką ir svajoja; jis čia ją, tartum, mato su lauknešėliu bėgančią: naši, skaisti, linksma; tartum, girdi jos balsą:

„Palieknės dvarelis tikras pragarėlis: Čionai mūsų vargai, nepabaigti darbai" ...

Mato Juozas, kaip, jį išvydusi, paraudo, dainuoti nustojo ir šypso...

Nutrūko svajojimas.

Šit kryžius palaukėj... Po tuo kryžiumi, po veja, jo Jonelis guli... Užmindė kazokai nužudytujų kapąj užaugo veja, betgi tėvo širdis neužmiršo: ligu laisvės spindulėlis bliktelėjo, jis savo rankomis čionai kryžiųpastatė...

Ir šit pasidėjo senis savo aukštą ausėtająkepurę, atsiklaupė, bučiuoja kapą, su sūnumi kalbasi, o ašaros byra, byra...

Atrėmė galvą į kryžiaus kamieną.

— Oi-oi-oi! — šnabžda tylomis, — buvo, visa buvo, ir pražuvo, kaip sapnas... Kas mus senius įkapus bepalydės? Kas apverks, apraudos? Niekas.

Pražuvo visa tą valandą, kada jiedviem su žmona rodėsi, kad dangaus vartai jiems atsidarę ir Dievulis visą glėbį laimužės jiems išmetęs: — ponas iš baudžiavos amžinai paleido Juozą ir tą žemės sklypelį, kurį jo senelis ir tėvas valdė, dovanojo.

Juozui nepigiai atiteko tos dovanos: kuo tik galvos nepadėjo, gelbėdamas ponaičius skęstant. Nunešus juos buvo giltinė prie bedugnės, „velniaduobe" vadinamos, na, ir murktelėjo, kaip akmenukai!

Juozas, dar tebesirgdamas nuo to atsitikimo, išgirdo apie savo laimę. Džiaugsmas pagydė jį veikiai ir Juozas galėjo stoti prie darbo.

Nebe prie baudžiavos darbo: jis kitą darbą buvo sumanęs.

Svajojo senis, kaip jis tada buvo laimingas: kaip jam besidarbuojant, senasis laužas

kitaip ėmė atrodyti. Dabar tikras dvariukas: sodnelis žydi, klesta; bitės po šakas ūžia; gluosnyje gandras savo lizde taraliuoja... Visako yra, tiktai tavęs, Joneli, nebėra, nebėra!...

Tartum, mato senis savo Jonelį, kaip dailiai sukaltus iš lentelių įkilus kalinėjajis slyvų ir vyšnių viršūnėse; o kiek tai buvo džiaugsmo, kada prie įkilo durelių plasnojo sparneliais šnekučiai, švilpiniavo, čirškėjo!...

Penkiolikos metųbuvo, o kaip dailiai šienąpiovė, oi-oi-oi!... Dabar rūdyja dalgelis ant gembės, o jis čia po ta velėna!...

Staiga išgirdo senis žingsnius. Kadangi nemėgo su savo širdgėla prieš žmones rodytis, greitai nuo kryžiaus atsitraukė, kepurę užsidėjo ir ramus, rimtas takeliu ėmė eiti.

— Tegul bus pagarbintas! — pasveikino Juozą žmogus. — 0 kur gi jūs keliaujate? Juozas klausimu į klausimą atsakė:

— Ojūskur?

Užėjusis Juozą žmogus buvo netolimas kaimynas, kitąsyk baudžiauninkas to paties, kur ir Juozas, dvaro. Nuo 63-čiujų metų valdė jis žemės ploteli taip, kaip ir kiti buvusieji baudžiauninkai. Juozui žemės iš pono gavus, visi baudžiauninkai ėmė jam prikaišioti. Atsitiko ne kartą išgirsti Juozui labai nesmagių iš jų žodelių. Ilgainiui nutolo nuo visų: jis jų neieškojo, jie apie Juoząužmiršo.

Nemažai nustebo Juozas tuo kaimyno Tamošiaus pasveikinimu.

— Kur gi jūs? — pakartojo, nežinodamas ko sakyti.

— Prie jūsų ėjau, — tarė, ir nutraukė.

Juozas bailiai po girią apsidairė ir, šypsodamas, tarė:

— Na gi? kas nutiko? Rodos, patrakusio šunies niekame nesimato. Kaimynas nuraudonavo. Suprato dyglį.

— Klausykis, kaimyne! praeitoji užmirštoji. — Gana. Zodelis išlėkė, tamsta į širdį priėmei. Dabar didesni reikalai užėjo... Galime visi šunų lodyti išeiti! Varnai ar vanagui mažo paukštelio lizdą palietus, visas būrys kitų paukštelių pagalbon skubinasi; šnekučiai, žvirbliai, net ta mažutė kielelė, ir ta neatsilieka: visi išvien puola, užmiršę savo peštynes del kokio nutvertojo vabalėlio, minkšto pūkelio ar trupinio; visa užmiršta ir puola išsižioję: vienas kapt, kitas kapt; tuo tarpu varnai tiek besiranda: sklenda, kaip pašėlusi. šit, ką vienybė padaro!

-Žinoma,-pritarėJuozas.

— Taigi, dabar ant mūsų toki laikai atėjo, ir mes turime, kaip tie mažieji paukšteliai, susiimti į vienybę, kai mumis varna išsmagys. Supranti?

— Nieko nesuprantu, — atsakė rimtai Juozas.

— Tai negirdėjai, tur būt, nieko?

— Niekur neinu, ką gi aš girdėsiu.

— Rasit, nežinai, kad žiemos laiku mūsų ponas pasimirė?

— Kur gi nežinosi; girdėjau.

— Tatai mūsų vargų pradžia. Kaip sako žmonės: nauji miškai, nauji kirtėjai. Mūsų dvare, kaip girdžiu, daug naujienų įvyksią! Parvažiavo ponaitis, ar ponas — nežinau: vieni sako vedęs, kiti — ne. Bet tai nei šildo mūsų, nei šaldo. Taigi, parvažiavo ir čionai ketina pradėti gyventi pagal svetimujų šalių mokslą...

— Kas gi jįmokė? — pertraukė Juozas.

— Kas mokys: ar toki valios paukščiai imasi mokslo! Kas jiems galvoj! Bet kam jam pačiam mokėti: parsivežė vokietį, tatai jis čia darys tvarką, kaip jam jo draugai velniai patars!

— O! bėdina, bėdina mūsų žemelė! — atsiduso Juozas.

— Tatai ginkim ją, neduokim velniui į nagus! - tarė karštai Tamošius. - Žiūrėk, jau yra tos tvarkos pradžia: žinai, dvaro kieme topelyje buvo gandralizdis. Tiek metų niekam jis nekliudė, o tam ilgariečiui pakliudė; ėmė ir iššaudė!

— Gandrus iššaudė? — pasipiktinęs pakartojo Juozas.

— Na, taigi, matai, ko galime laukti? Dabar vokietis kala, kad kitaip negalima esą ūkio vesti, kad pirma reikią žemę „apvalyti"... suprask! ap-va-ly-ti! — Sako: tai vagis esą

vaisinti ant savo žemės! Mūsų trobos tai tas pats, girdi, esančios žemei, kaip šašai arba vabalai žmogaus kūnui! Girdi?

— Mes šašai, brudai? — susimąstęs, pakartojo Juozas. — To betrūko sulaukti!... 0 jis kas?

— Matai,nėrkosnausti.

— Ką gi darysim dabar? — paklausė Juozas.

— Reikia ruoštis, kad, paklausti, turėtume paruoštą atsakymąj pakinkys — mes važiuosim!

— To ir betrūko, kad imtumėvos savo tarpe žodžiuotis, — tarė Juozas, sunkiai atsidusdamas, ir susimąstė, klajodamas akimis po linkinę ir sodiečių butus. Pagaliau jo akys susilaikė ant dvaro, baltuojančio ant kalno antroj upės pusėj, ir senelio akys pasruvo ašaromis.

— Dievuli, Dievuli! Tokios platybės pievų, miškų ir dirvonų, ir dar jiems negana! dar neišsitenka! mūsųkampeliųprireikė... Kas galėjo tai tikėtis?!...

— Ir didesnių dyvų čia netrukęs matysi, — atsiliepė Tamošius. — Tas pat įvyks, kaip ir Darbėnuose: užėjo pasiutimas — šmaks brakš, žmones išmėtė, išvaikė, sodybas su žeme sulygino, užarė ir parsigabeno „grinomus" gudruočius, kuriems ir pavedė visa tvarkyti. Broleli mano! kaip tie ilgablauzdžiai stypsojo po laukus su knygomis rankose!... Liuoba skaitys skaitys iš knygų, paskui paims žemės saują ir uostys, „čia žirn, čia kvieč" nutardami. „Mes padarysime „štembukl", kad visi stebėsis!" — liuoba girsis naujieji tvarkytojai. Ir tikrai: „štembuklų" pridarė tokių, kad vos trejetui metų praslinkus, netiktai „žmones", bet ir patį „poną", brolyti tu mano, galutinai nukelnėję, laukan ištvarkė!... Paskui — juokas sakyti: — „ponas" pas tuos savo „grinomus" tarnauti pristojo!... Tfu! Dabar nebegalima ir pažinti Darbėnų dvaro: pačiame dvare „tripūgą" pastatė...

— 0 tai kas per velnias? — pertraukė Juozas.

— Taigi mašina pienui pliauškinti. Visas būrys vokiečių ten sukasi. Kiaules peni koplyčioje: senovinius ponųkapus kiaulės knaisioja, probočių kaulus triauškindamos.

— Na, o laukus kas dirba? — paklausė Juozas.

— Kas dirbs? Niekas nedirba. Dvejetą metų pamėgino sėti ir perėjo noras: avižėlės šiokios tokios išlindo pasėtos iš žemių ir tos paraudonavo, tartum, susigėdusios ar išsigandusios, kad biauru buvo ir regėti. Darbininkai, vasaros laiku „tripūgos" išpliauškintojo pieno apsigėrę, vaikščiojo, pilvus susiėmę, žurbuliuodami viduriais, lyg koleros ar greitligės apimti; kas dirbs? ... Ir užleido laukus ganyklomis... Bus ir čia taip pat; matysi.

— Neduok, Viešpatie! — tarė Juozas, susipurtęs.

— Bene gaila ponų? — prasijuokė šnairuodamas Tamošius. Juozas tylėjo. Jo veide žymėjo gailesys ir susirūpinimas.

— Žinai ką, kaimyne! - pratarė po valandos: - aš manau, jog nebloga būtų, jeigu mes visi senieji nueitume prie pono; prakalbėtume meiliai į jo širdį ir protąj rasi, paklausytų saviškiųir...

— Tfu! tfu! Į dvarą eiti?!... Dvare saviškių ieškoti?!... Kas jis mums saviškis ir patsai ponas!... Kažin kaip su juo ir susikalbėtumei, kad nė žodžio lietuviškai nemoka. Net ir tie biznaskrandžiai jo grinomai vokiški, ir žodį kitą pramoko žmoniškos kalbos tik del to viena, kad, daugiau kam galvą apsukus, galėtų ir daugiau kuo pasinaudoti; o šitas: čia gimęs, čia augęs, šitų dirvonų duona išmitęs, neišgali, nemėgsta apžioti gimtinio žodžio!... Išgama, biaurybė, siurbėlė, tai ne saviškis!... 0 vėl, manai, tave ten prileis prie pono? ... Vokietis, sako, sergsta poną, kaip aki kaktoje, kad niekas „nereikalingas" prie jo neprieitų. Nieko tokiu būdu nepeši. Kitokios priemonės mums ieškotis reikia: jie turi mokslą, mes turime stiprias rankas ir kietus kumščius; o jeigu reiks, tai ir raudonajį gaidįpatupdyt ant stogo... Žūta būta!...

— Pirksi nepirksi, vis pasilygti galima, — tvirtino savo Juozas. — 0 rasit? ... Tamošius domiai pasižiūrėjo Juozui įveidą.

— Ryžkis, — tarė, — ryžkis! Mums nėr kas daugiau bekalbą. Matau, ir tu toks pat esi kirmėlių peras, kaip ir tie dvariškiai, todel su jais tu ir susirišai ir jiems parsidavei su kūnu ir

su dūšia, kaip jų gentainis, ir dvaras tau labiau rūpi, negu badas ir vargas be pastogės liekančių kaimiečių! Nedovanai, kaip vilkas laikais atokiai nuo gimtinės kaimiečių kuopos, ir tavęs visi, kaip vilko, bodisi! — išskaitė Tamošius ir, neatsisveikinęs, atsitolino murmėdamas ir spiaudydamas bei grasydamas nežinia kam.

Juozas valandą stovėjo vietoje, kaip į žemę įkastas. Skaudžiai jam širdį pervėrė kaimyno žodžiai.

— Aš ponams parsidavęs? ... aš?L. — kartojo patsai sau senis: — še — tau!... Mąstė valandą sunkiai susirūpinęs, bet, neilgai trukęs, pamojo ranka. — Et! bus visa

gerai: nenori jie — nueisiu vienas, — nuramino save senis ir, nieko nelaukdamas, leidosi eiti takeliu dvaro linkon, minėdamas, kaip tai kitados su seniu ponu visada lengvai ir gražiai susitardavo, ir rengdamos savo širdyje įjaunajįponągraudulingąprakalbą.

Ir taip buvo įsigilinęs į tas savo mintis, kad nė jaunojo pavasario taip visad mylimas jam grožis nebeprablaivė jo susirūpinimo. Susitiks liuoba senukas pavasari tik tik parlėkusį gandrąir sveikins liuobaji ilgomis prakalbomis, lyg geriausi savo pažįstamą.

— Sveikas, gužiau strypakoji! Sveiks parlėkęs, ilgasnapi! — liuoba sveikins pasigėrėdamas. — Nuvargai nabage, o širdelės pagaivinti dar nelabai yra kuo! gūželis tuščias!... Ieškok, sveikas, ieškok! Netingėk ir į vandenėli pasibridėti! Nepražūsi! KąDievas augino, tą ir išmaitino — liuoba ramins senis susitiktajį raudonasnapį. Dabar visai netoliese paupyje stovėjo gandras ant vienos kojos, šildydamos ant saulės ir džiovindamos šiltu vėjeliu sušlapusias plunksnas, o Juozas praėjo pro šalį, visai neprašnekinęs mylimojo svečio. Nepastebėjo nė to, kaip kuodotosios pempės, pakilusios iš pabalio, pasileido jam aplink pat galvą klykdamos suktis, dejuodamos savo „nevyko" ir besiklausdamos ar dar „gyvi"? Kitą dieną ir čia senis būtų pasiremezinęs su pempėmis;. dabar ne tai galvoj jam buvo: Juozas jau pragyveno vieną broliažudžių karąj matė brolių kraujo klanus degėsių pašvaistėse ir girdėjo didelių minių verksmą ir skriaudos aimanąj žodžiu, matė visą šiame pasauly galimajį pragarą ir bijojo, kad anie baisulingieji, širdį tirpinantieji reginiai nepasikartotų. Jam rodės, jog visa pridera dabar nuo tų žodžių, kuriais jis prakalbės į dvaro poną. Bepigu būtų, jeigu jis galėtų ir mokėtų ponui išsakyti visa tai, ką jaučia jo širdis!... 0 čia lygu ką sumąstavo ir stengias atvaizdinti tai gyvais žodžiais. Smaugti kas smaugia gerklėje ir nebesutūrimos ašaros rieda per veidus. Juk a. a. senasis ponas ar ne tėvas jam buvo?... 0 jisai pats šitą jaunajį ar ne kaipo tikrasis brolis, savo galvą į pavojų leisdamas, skęstanti, tikriau sakant, jau paskendusį gelbėjo? ... Nejaugi dabar tasai pats jo išgelbėtasis nuo tikrosios mirties ponaitis taip beširdiškai atims, ką dovanojo vertai, užpelnytai, dėkingasis jo tėvas... Nejaugi — mąstė — tasai ponaitis atims iš jo dabar su senele vienatinę pastogę, vienatinę senatvės prieglaudą? ... Ir smaugė jam susiaudrinęs kraujas jautriają širdį, o susispyrusios ašaros smaugė gerklę ir slopino kalbą.

— Tfu! piemenų darbas! — ėmė piktai murmėt sau po nosia, atsipeikėdamas senis. Širdis jau matyt tokia. Kodel bet taip sunku ir jam prieiti ir širdį pririšt prie jaunojo pono? Netoks, matyt, kaip senasis. Senojo niekas tokiomis kalbomis neminėjo.

Išrūkė ir pypkę, prisėdęs pakelėje, iškratė pelenus, padaužęs i klumpę, iškrapštė ir, vis nesurasdamas raminančiojo atsakymo į kilusiuosius abejojimus, leidosi toliau keliauti ir atsidūrė dvaro vartuose.

Apmetęs akimis linkinę, sustojo vietoje, kaip stabo ištiktas ar žemėn įkastas. Markstė blakstienas, tai vėl plėtė akis, vis nepasitikėdamas gerai matąs: toks keistas reginys staiga jam puolėįakis.

— Dieve, Dieve! — ėmė pagaliau vaitot senelis, susiėmęs rankas: — ką daro tie nevidonai!?...

Visa gatvė ir aikštė iki pat dvaro rūmų buvo senojo pono beveik savomis rankomis iš abiejų šalių nudaigstyta skroblais; a. a. tėvelis pasakojo pats daigstęs tuos medžius su senuoju ponu, abu dar jaunu būdamu. Dabar stovėjo visi tie medžiai, baltuodami nuogais kamienais, apiplėšta žieve, liūdnai siūbuodami nuvytusiais, tik išsprogusiais jaunais lapeliais; stovėjo jie

merdėdami, bedeginami dabar kitkart taip jiems gaivingų saulės spindulių, lyg tyčiomis pilnoj saulės šviesoje, kad kuo aiškiausiai parodytų visą to darbo baisenybę!.. Žemę aplinkui dengė daugybė saulės nudegintų ir beširdžių žmonių ranka nudaužytų, dar neišsprogusių, rausvų pumpurų. Tasai reginys taip seni Juozą prislėgė, jogei paeit iš vietos nebegalėjo. Stovėjo ir žiūrėjo. Taip prisirišęs prie prigimties ir taip ją mylįs senelis, mažką daugiau, tur būt, būtų susigraudinęs, lygiai netikėtai išvydęs žmones nuluptais kailiais...

Tą jo sustyrimą pertraukė kirvio atbalsis nuo upės. Atsikreipė į aną šalį: ir upės pakraščiais buvo skroblais ir uosiais išdaigstytos ūksmingos aikštės, kurių galo nebuvo galima akimis pasiekti; ir anie medžiai, matyt, buvo tokiam pat galui pasmerkti: visiems kailius lupo.

— Nebuvai matęs tokių dyvų? — netikėtai atsiliepė kažin kas šalip jo: — visi stebisi, brolau.

Juozas atsigręžė: šalip stovėjo prie ratelių maždaug jo metų sodietis. Žmogelis, matyt, vežė varpučius ir, prisiartinęs tylomis minkštu keliu, paleidęs rankenas, užkalbino. Matyt, ir jo širdis reikalavo pasiguosti del naujosios tvarkos.

— Oi-oi! netrūksta čia dyvų, netrūksta: kasdieną naujiena. Paskutinė, tur būt, bėda priėjo, kad taip parsiduoda.

— Kam gi tuos skroblus taip nudraskėte? — ko nesušuko Juozas.

— Nei aš juos draskiau, broleli, nei ką, — atsakė sodietis. — Draskyti ir daužyti yra čia kam ir be manęs; yra tatai smagesnių už mane. Aš čia pasamdytas. Kitkart ir aš buvau žmogus, ant senatvės štai likau pastumdėlis, be pastogės...

Čiaseniobalsassudrebėjo.

— Dabar, kur gaunu darbo, pavalgyti — ten namai; kur numirsiu — ten bus kapai.

— Iš kur gi tamsta esi? bene... taip rodosi matytas - bene Šilyno dvaro?

— Je, — patvirtino senis: — išmėtė ir mus; ir ten tokios pat pervartos. Tur būt, jau artinasi svieto pabaiga, nes juk šv. Jono apreiškimuose parašyta, kad tam laikui besiartinant, kilsianti tarp žmonių didžiausia neapykanta: tėvas nesidrovėsiąs užmušti sūnaus, sūnus tėvo; išsižadėsią žmonės Dievo, ir nebeliksią žmonių tarpe nieko šventa, kol patekėsiąs ant dangaus, vietoje šviesiosios saulutės, raudonas kryžius ir paženklinsiąs baisiają paskutiniojo teismo dieną... Ir kaip toki savo žemelės naikintojai stos tenai akyse Aukščiausiojo Teisėjo?... Kaip Judošius Iskarijotas Kristų, taip jie savo žemę išduoda į rankas netikėlių paniekinimui ir numarinimui! Kiek dabar pasiliko žmonių verkiančių kruvinomis ašaromis!... pavargėlių be duonos,bepastogės!...

— Baisu! — atsiliepė Juozas. — Kažin kaip bus pas mus? Čia, rodosi, taip pat daugumui nebeteks vietos.

— Kaipgis: diena iš dienos ir čia tik popierių kažin kokių belaukia. Duos keletą dienų išsidanginimui. Ir mums taip buvo.

— Ar gali būti? — puolėsi Juozas klausti, visas nutirpęs.

Senis rankas sudaužė: — Ot! — tarė, — dar netiki! Neilgai trukęs pamatysi taip pat ir čia savo akimis. Bet ką čia bekalbėti apie žmones, kad pas mus, vokiečiams užviešpatavus, nė gandrams vietos nebetenka. Žinai tą šimtametį ąžuolą veršininke, kuriame iš senų senovės gandrų lizdas buvo ir niekam nekliudė, o to velnio kuprotoji nosis ir ten užkliuvo, neprasisuko. Pablerbėjo, pablerbėjo su ponu ir, vakaro sulaukus, kada gandrai nabagėliai sugrįžę kuo ramiausiai sau ilsėjosi, betaraliuodami ant lizdo, — pykš! pykš! ir nudėjo abudu. Pažiūrėk, sveikas, jeigu netiki: antai lauke varnos jau liekanas tampo!

Irparodėpirštu.

Juozas pažvelgė ištiestosios rankos linkon ir pamatė visą būn varnų, kurios, ir savo tarpe besikukindamos ir garsiai kvarkdamos, draskė nebegyvus paukščius, — taip meiliai paprastai kas pavasaris sodiečių sveikinamuosius svečius. Susipurtino senis ir nusispiovė, nieko netaręs.

— Matai — tęsė toliau šnekusis dvariškis: — matai, kas dedasi! ... Bet tai dar ne visa.

Pasižiūrėk, brolau, tenai, kieman, tenai kas dedasi! — tęsė keistai nusišypsojęs senis.

— Na? — nustebęs paklausė Juozas.

— Eikiva arčiau! Pavakarių laikas, tai dabar nieko iš tų atklajūnų kieme nėr ir galėsiva pasižiūrėti, — ragino senis, traukdamas Juoząuž rankovės. — Eiva!

Daug laiko praėjo, kaip Juozas čionai bebuvo, — dar lenkmečio metais, kai dar senasis ponas čionai tebegyveno. Todel atsidėjęs žvalgėsi po pažįstamąsias vietas. Pirmiausia krito jam į akis kažin kokia didelė balta stovyla pačiame kiemo viduryje. Jo atminimu,. ten didelis kryžius stovėjęs, po kuriuo per kryžiaus dienas patsai senasis ponas, knygą pasiėmęs, atkalbėdavęs Visų Šventujų litaniją; o paskui su visa šeimyna maldaudavęs Viešpatį giedros ar lietaus; derliaus geresnio, ar nuo ligų, bado ir karo apsergėjimo, visa ko drauge ir ko nors ypatingai nelyg reikalu. „Nuo bado, maro, ugnies ir karo apsaugok mus, Viešpatie!" skambėjo lyg senovės atbalsis Juozo ausyse, o vaizduotė piešė senus mieluosius reginius ir paveikslus. Dabar — žiūri senis ir savo akimis dar vis netiki: vietoje kryžiaus, ant aukšto mūryto šulo stovi...plikamoteriškė!

— TfuL. Kas gi tą velnią čionai pastatė? — rūsčiai paklausė, nusispiovęs.

— Buvo čia dyvų nemaža, kaip įsimanė išmesti tą senajį kryžių, — rimtai aiškino Juozui darbininkas. — Darbininkai, visi iš vieno, ir liesti atsisakė ir rankas nukratė ir gal būtų taip ir likęs kryžius savo vietoje, jeigu ir čia nebūtų atsiradęs velniui parsidavusis išgama. Tur būt, žinote Jeronimą Stapį? Tas vaikis, žiūrėk, nesenai čia pakliuvo, bus dvejetas koksai metų, ir čia atėjęs trijų nepaskaitė; dabar oi-oi! — koksai gudrus!... Bet vis atbulai: galionus ir mėlyną švarką apsimovęs, manosi didesnis esąs už Dievą. Taigi tas Stapis išsišoko nukirsti kryžių. Ei, brolyti! kaip puls pasinašėjęs! kaip kirs! ... pirmu kirvio atkėlimu kojon, ir parkrito patsai vietoje. Žinai: dar ir dabar klibinkštuoja taja koja. Betgi vokiečiai nepasiliovė; pasivadino Giniotį. Šis vėl velnio neštas ir pamestas. Kitąsyk, sako, Blindos būryje buvęs ir Blinda beveik jo nepakoręs už apiplėšimą vargdienės moteriškės, kas baisiai buvę draudžiama; išbėgęs iš Blindos rankų, atsidūrė bala žino kur prie šito vokiečio, su kuriuo dabar ir sugrįžo padėti dvaro tvarkyti. Tai vokiečio pirmoji ranka: kur reikia žmogų apdaužyti, arba kitą kokią šunybę padaryti, tenai Giniotis gyvas! Įsipenėjo, kaip jautis, ir eina pūkšdamas, tik skubink trauktis iš kelio! Taigi ir čia Giniotį pasivadino. Tasai, priėjęs prie kryžiaus, tik pasispiaudė delnus ir sako: „Eisiva, dievuk, pasiristi"; kad apkabins visu glėbiu, kad pasuks į vieną pusę, į antrą! Tiktai trakš trakš sutratėjo ir nulaužė per kamieną dar pusiasveikį medį... Užtirpome visi veizdėdami.

— Na, ir jam nieko? — paklausė, kvapą sulaikydamas, Juozas.

— Iki laiko, iki laiko, brolau, — atsakė senelis.

— Bet kam jiems ta plikoji boba?... Ar jie čia meldžiasi, ar ką?

— Velnias juos žino, šit, pažiūrėk dar ten!

Juozas atsigręžė nurodytojon šalin: viduje tyro ploto baltavo blizgančiais akmenimis išdėtas prūdelis, o pačiam jo vidury ant iškilmės vėl riogsojo kita tokia pat... moteriškė, beturinti rankoje ilgą šmirkštynę, iš kurios aukštyn vanduo tryško ir krito apskritai atgal į prūdeli, šnabždėdamas.

— 0 ten kas? — klausinėjo Juozas, tolyn rodydamas gražius mažučius namelius paliai pat vandenį, tarp dviejų kerų erškėtrožių.

— Ten juodosios gulbės gyveno; buvo jų dvejetas. Ar žinai, brolau, gailu buvo žiūrėti, kaip jas parvežė: vaikščiojo vaikščiojo, sparnus nuleidusios, — mat, savo krašto ilgėjosi vargšės. Kartais mėgino lėkti. Galuose kokio vakaro kaip užniks viena giedoti! taip graudžiai, gailestingai! ... Lingavosi lingavosi ant vandens, gurgino gurgino ištempusi kaklą, tik staiga čiūkšt ir išsitiesė nebegyva. Iš pradžių, kol atsidžiaugė ponybė, visų dideliai buvo garbinamos; patsai ponas, pyragus trupindamas, šėrė; dabar atliko viena: gerai, jei kuris kumetis neprikepto minkštimo kąsnį ar bulbę, praeidamas, numeta, o ne, tai ir be to tenka pabūti. Dabar viena belikusi, ir to nebelesa; vaikščioja, susišiaušusi, vargšė, kad gailu žiūrėti. Vis delto, mat, gyvas daiktas svetimajame krašte, — aiškino Juozui senis.

Juozas pečius traukė, atsistebėti negalėdamas.

— Dievuli, Dievuli mielasis! — šnabždėjo sau po nosia: nei proto, nei širdies nebelikoprietųponų.

— Žiūrėk, kas dar čia nesenai atsitiko! - pasakojo tolyn Juozui senis, pertraukdamas jo skaudžiąsias mintis. — Įsimanė čia į tą lauką pasodnėje kas rytas ateiti stirna želmenų minkštesnių pasigraužinėti. Pastebėjo tatai Giniotis ir tuoj prie pono ir prie vokiečių. Kur tu! gaujos tuoj sulėkė iš visų kampų, su šunimis, kaip juodvarnin prie puolenos. Apsiautė lauką iš visų šalių ir laukia, pakrūmėmis sutūpę. Tiktai stirna pasirodė: kiau kiau! kiau kiau! visu plotu šunes skalyti! ... Stirnelė nabagėlė šen šmėkš, ten šmėkš, sukasi, kaip gyva žuvelė puode, — kur beišbėgsi! ... Susisuko staiga, ir stačiai prie pono: pribėgo, sustojo su mažučiais, dreba ir glaudžiasi! ... Mat, pagalbos, širdies ieškojo pas žmogų.

— Na, ir ką ponas? — visa užmiršęs ir lyg bijodamas, kad ir jo pasakotojas neužmirštų, kas toliau buvo, skubiai ir rūpestingai paklausė Juozas.

— Tfu! — spiovė senis: — biauru, brolau, ir atsimint, kas toliau buvo. Ne pas tokį vokiečių uodegą atras kas širdį. Netikėsi gal: išsitraukė „vorveli" ir nudėjo vietoje! ... Mažuliukus sugaudė ir išsidalijo.

— Čia tai jau rodos nebe medžioklė, tiktai kažin kas biauru, — tęsė, dar kartą nusispiovęs, senis: — visi, kas tik ten buvo, išskiriant poną, vokiečius ir jų artimuosius, — visi tuoj išsiskirstė, besibiaurėdami... Ir žinai ką, brolau! buvo jau jisai — taigi mūsų ponas, susižiedavęs su viena panike iš kokio čia dvaro, tai kai priėjo prie jos ta žinia, tuoj mūsų ponui žiedą parsiuntė, ir lankytis pas save užgynė. Sako, mūsų ponas beveik nepasiutęs, gavęs žiedą atgal prisiimti, nes panikė jauna, graži, ir kaip girdėti, labai geros esanti širdies.

— Tai ir gerai padarė, — pritarė Juozas, nes būtų užsiverkusi prie tokių beširdžių ir bedūšiųšiamepragare.

— Taigi, taigi; kitur ir tarp ponų randasi žmonių, turinčių jautrią širdį, po užjūrius neišvėdintą ir po miestus neprarūgintą.

— Ir čionykštis senasis ponas, Dieve duok dangų, netoksai buvo, kaip šitas, — tikino kaimynąJuozas.

Čia dviejų senių kalbą pertraukė rykavimas viso būrio prisiartinusių dvaro darbininkų. Buvo tatai gauja visokių surankuonių, kurių blevyzgų besiklausant ausys tirpo. Vienas užtraukė tokio pat turinio dainą, kitas, turėdamas rankoje kirvį, priėjęs pakeliui augančią jauną vinkšną, kirto per patį vidurį iš viso peties: — važiuok ir tu! kad galas, tai visiems! tegu bent sykį ir velniai broleliai turi džiaugsmo!

— Rėžk, brolau, kąranka pasiekė! — pritarė kiti, nusikvatoję.

Ir vėl Juozas, stebėdamos, žiūrėjo į šitą gaują. Kai kuriuos iš vaikinų pažino. Buvo ir jie kitkart, kaip ir visi žmonių vaikai, o dabar? ...

— Štai ką iš jųpadarė vokiečių dvaras! - mąstė senis. Vienas iš dvariškių susilaikė — matyt, pažino Juozą.

— Sveikas, seni! — šūktelėjo, kaip koks viršininkas, kuriam pamėgo baikšti Juozo išvaizda. — Ko taip išsigandęs ?

— Gėrėjuos naujaja tvarka, — trumpai atsakė Juozas.

Buvo tai Giniotis, dabar dvaro darbininkų užvaizda. Mėgdavo jis kartais pasikalbėti su „sodiškiais"; būdavo tai ypačiai tada, kada negaudavo priprastojo „kąsnio", ar degtinės mažas gautasis butelėlis pergreitai išsekdavo. Tuomet piktas lindo prie sodiečių, piktažodžiavo ant pono ir keikė vokiečius, kad baisu būdavo klausyti. Bet vėl pamasintas, ir tai, ką pats priplūdo, ir kitų žodžius — suversdavo ant sau arba dvarui kuo nors neįtikusių žmonių ir keršijo draug su vokiečiais, dažniausiai tiems patiems, iš kurių netinkamuosius žodžius išgavo — lyg tyčia už valandąužsimiršimo.

Bet šiandien Giniotis, matyt, gerai buvo pamasintas: apskritasis jo veidas blizgėjo lašiniais nuteptas, nepaprastas gi raudonumas ir lyg rasa padrėkusios akys rodė, kad ir degtinės nemaža įkliokė; užtatai šiandien Giniotis jautėsi esąs „dvariškis": rankas tūrėjo

susikišęs į kišenes ir galvąnešė aukštai. Juozo žodžius išgirdęs, susiraukė, atsiraugėjo ir tarė:

— Neilgai trukus ir pas jus nueisim „tvarkos padaryti"; gana jau, pasibaigė dykaduoniųgadynė!

— Man matosi, kad tik dabar ir teprasidėjo dykaduonių gadynė: kitąsyk mes duoną pelnėme rankomis, ne liežuviu, ir dūšių kitąsyk nemainėme ant gardaus kąsnio bei degtinės, kaip dabar kai kurie daro, — atsakė Juozas drebančiu balsu.

— Liežuvis taip pat Dievo duotas, kaip ir rankos: kam kuo smagiau, tuo tas ir pelnosi sau duoną, — atvirai šiuokart atsakė Giniotis, matydamas, akių neapdumsiąs.

Nusispiovė Juozas, ir nieko neatsakęs, nusisuko eiti atgal. Tiktai už vartų atsiminė, jog prie pono buvo ėjęs, ir ėmė galvoti: eit ar nebeiti?

— Ne, neisiu; negaliu dabar. 0 vėl ką ir begelbės save biauroti? ...

Ir leidosi per mišką namo, o liūdnos skaudžios mintys neapleido jo visu keliu ir ašarą dargi nevieną nubraukė, bepykdamas už ją jau ant savęs. Prisėdo ant kelmelio pasilsėti ir pypkės užsidegti. Bet vos išsitraukė, ir visa pamiršęs, pradėjo su pamėgimu krapštyti, kaip staigakažin kas smagiai sujudino šakas artimoj tankmėje! ...

Artinosi jau prietemis, todel Juozas, nerimdamas girioje, skubiai pasikėlė eiti toliau. Paėjėjęs kelias dešimtis žingsnių, aiškiai pamatė kažin kokį žmogų, nepertoli slaptomis krūmais neriantį. Šiurpuliai jį visą perėjo, ypačiai tiek dyvų ir baisenybių šią dieną mačius. Persižegnojo, nusiėmęs nuo galvos kepurę, ir dar žingsnius priskubino, net kol pasiekė savujų namų slenksčio.

Ant rytojaus artimajame miestelyje buvo turgaus diena. Turgų dienomis dabar kas kartas susirinkdavo nepaprastai daug žmonių; lyg tartum kažin koks nerimas ginė iš namų šiokį ir tokį. Atsirado begalės reikalų, apie kuriuos būtinai reikė pasitarti ir pasikalbėti su „kitais", o kur sodietis žmogus visa tai ras, jeigu ne karčemoj? Karčemose taip pat rasdavosi ir visokių „žinovų", kurie „kuo pigiausiai" apsiimdavo atlikti įvairiausius sodiečių reikalus.

Laiminga tai buvo gadynė visokiems apgavikams ir viliokams!... Ligu pasklydo gandas apie dalijimą žemės, norinčių atsirado minios! ...

Brangusis Dieve! paskutinius marškinius pasirengęs buvo atiduoti kiekvienas bežemis sodietis už mažiausį žemės sklypelį!... Kas gi ir nenorėtų turėt savo kampo ir jau kasmet ramiai šv. Jurgio laukti, niekieno jau nebespiriamas rūpintis, kur bepriglaus vargingają galvą po JurginiųJ? ... Toksai, tur būt, neatsirado!...

Taigi subruzdo ne tik šiokie bei tokie kumečiai, bet ir smulkieji žemininkai, ir atkartodami senajį priežodį, jog nepatepęs ratų, nevažiuosi, ne tiktai sutauptajį skatiką, bet ir paskutinius baldus nešino iš namų ir brukte bruko, kišo visokiems, nors pirmąsyk gyvenime pamatytiems, iš kur ir kas esą, nežinomiems sukčiams, kurie iš savo pusės visa ką žadėjo, ko tiktai kas panorėjo. Nevienam tada vienatinė karvė iš kūtelės iškeliavo, bet ką bedarysi? ... Širdyse užtat viltis prašvito, jog štai, neilgai trukus, atvažiuos matininkas ir visus juos ta mielaja žemele apdalys. 0 čia laikas, belaukiant, taip baisiai pamažu slenka: dvejetas dienų praeina — tartum, mėnuo; praeina mėnuo — rodosi metai jau praslinko. Taigi, turgaus dienos sulaukęs, besivelka kiekvienas į miestelį žinių pasigauti, kas kitur, toliau girdėti, pasišnekučiuoti, pasitarti. 0 kartais laimužė į rankas įlenda: randasi koks „galvočius", kurs tinkamai nušviesti moka surinktąsias žinias, jų vertę ir tiesą išaiškinti, norintiems gi ir pagelbėtneatsisakąs dažniausiai.

Sauso betgi niekas neklauso, tatai sodiečiai taip pat gerai žino; taigi rods nemenkesnė tuomet buvo rugiapiūtė taip pat karčemininkams: per ištisas dienas įkaitę vilko alų ir degtinę; tik ir girdis, būdavo, stiklų žvangėjimas bei pukštavimas betraukomų kamščių; karčema, kaip aulys, ūžia, dūzgia; valandomis rodėsi, kad stogas štai kilnojas nuo to pragarinio gausmo.

0 tuo tarpu „Didburnis" šypso mandagiai besigėrėdamas tokiuo reginiu. Smagios jo mintys: jau du sūnu aukštąsias mokyklas baigia, o šiais metais rengiasi trečiajį leisti. Didelį rūpesnį turėjo, iš kur begaus tiek pinigų visiems trims? Dabar jis jau ramus: tie nudriskėliai vargdieniai suneš tiek, kad dar ir atliks nemaža — dukterų kraičiams.

Pas Joselį susiėjo ir Palieknės dvaro vyrai. Ir jie netuščiomis už stalo sėdėjo; Tamošius gi, jau gerai įkaušęs, trankė stalą kumščia, kad net stiklai šokinėjo, ir kažin ką vedžiojo kaimynams labai įsikarščiavęs. Juozo tarp jųnebuvo.

Senis Juozas, taip pat smalsaudamas, turgun buvo atėjęs su kuo nors pasiteirauti. Susitikęs Bernotą, ėmė klausinėti, kas su jais bus? ko laukti begali jie visi? Paklaustas, Bernotas pabaltakiavo ir trumpai atrėžė:

— 0 kas bus? Kaip Dievas duos, taip gal ir bus!

Užkalbino susitikęs Jonušą: tas, žodžio neatsakęs, nusisuko šalin nuo jo. Susitikęs ant galo Laurinaitį, stačiai jau paklausė, ar nežinąs, kas nuo dvaro girdėti?

Šis jau gerai buvo užgėręs, todel neiškentė ir į akis išdėstė, kas buvo širdyje.

— 0 kas bus girdėti? Girdėti, kad gerai dabar liežuvius apmoką ir dar vaišiną neblogai. Bet tu geriau tai visa turi žinoti, vakarykščiai pas poną viešėjęs... Gardi pono arbatėlė?

Juozas, staiga užgautas, sustiro valandėlę, nebesusigriebdamas, ką atsakyti. Kiek lukterėjęs tiktai, sušuko puldamas prie užkalbintojo;

— Laurinaiti! — tarė, — kodel purvus man į akis drabstai? Juk nematei manęs pas poną viešint, ir aš ten neviešėjau! ...

— Eik tu, eik, senasis Judošiau! Neviešėjai, ir gali sakytis nebuvęs dvare? ... Tfu! Juozas drebėjo visas.

— Kad širdį parodyčiau, ir tai sakysi, kad mėsos gabalas, — atsakė siuntančiam kaimynui.

— Netauzyk! aš tau sakau — suriko Laurinaitis, atsigrįžęs i Juozą su kumštimis, — aš čia tau išblaškysiu dvaro bičiulybę!

Ir jau buvo begriebiąs senį už apykaklės, kaip staiga prišokusiu kitu du vyru atitraukė jį, besidraskantį jų rankose iš pasiutimo.

— Aš jįpamokysiu tarp žmonių dvarui šnipinėti! aš jam, aš, aš... Taip besidraskantį įtraukė draugai Laurinaiti į karčemą.

— Areštantą vedava! - suriko, griaudamies karčemon. - Žiūrėkit! muštis užsimanė!

— Na! jau, tur būt, pasiutote! Su kuo? Kame? — klausinėjo besėdintieji karčemoj.

— Ką su juo bedarysi? — aiškinosi atvedusieji, — smarkus vyras, tai greitai ir įsismagino; kažin kokį senį apniko, bobos neturėdamas prie savęs; juk su boba tai lupasi kuone kasdien.

— Taigi Juozą, Juozą tą nenaudą norėjau pamokyti! — šaukė, besišiaušdamas, paleistas Laurinaitis. — Lai nešnipinėja! Dar klausinėja priėjęs, kas dvare, rrruppuže! Kam tas toksai turi manyti, jog mes akli, kvaili? ... Palauk rrupužnagi!

— Mokytojo ir akys! — kvatojos sėdintieji už stalo, žiūrėdami į besikėsojantį viduj aslos Laurinaitį, kaip vėjo malūną.

Ilgai gal būtų dar taip siutęs, kad aukštas ir stiprus vyras Tamošius nebūtų jo suėmęs į savo rankas.

— Na! gana tau trypti, velniadūši! — sušuko jam į ausį: pakėlė ir patupdė suolan, kad net viauktelėjo.

Vieką Laurinaitis garbino pirm visa ko, todel ir dabar, pasijutęs nebepergalimai stipresnėse rankose, tuojau aprimo ir tylomis sėdėjo, mirkčiodamas tiktai apskritomis mažutėmis savo akimis; jį gi atvedusiu du vyru atsisėdo prie stalo.

— Na, kas girdėti apie jus geresnio? — paklausė vienas iš jų besėdinčius Paliekniškius.

— Negudriai, — liūdnai šitie atsakė.

— Tai dar nieko neturite rankose?

— 0 jūs? — užuot atsakius, paklausė šitie.

— Na, broleliai, tai jūs nieko dar nežinote? — nusistebėjo vienas iš atėjusiujų: — mus jau dvi savaiti, kaip apmatavo!

— Jau apmatavo?!... sušuko visi paliekniškiai vienu balsu, ir visų veiduose matėsi didelis susijudinimas.

— Apmatavo, ap! 0 pas jumis kaip?

— Nė kokios žinelės nė čiukš nė iškur, — liūdnai atsakė Jonušas, o Rymeika pridėjo:

— Senai sakiau: nesnauskime! Reikia žiūrėti, teirautis! Juk yra sakoma: belsk, tai bus tau atidaryta; ieškok, tai ir rasi!

— Tai ko čia tauziji dykai, kad toks gudrus! — sušuko keldamos iš užstalės Tamošius. — ieškok, belsk pats, kad žinai kur! Tuščiai tauzyti kiekvienas lengvai pataikys!

— 0 pats vien rietis. Iš to gi taip pat nedaug naudos! — rimtai patarė Jarašius, žilas ūkininkas, dar tvirtas senis, ik šiol ramiai kitų kalbų besiklausęs.

— Keisti dabar žmonės, — tęsė senis visiems aptilus: — nepasikalbės, nepasitars su kits kitu, kaip pridera; tik kiek truputį vienas ar kitas krypt netinkamon kitiems šalin, tuoj: er-er-er! lygu šunes prie kaulo.

— Tfu! — nusispiovė senis. — Nejaugi nesuprantate, jogei tik broliškoji santaikoje ir vienybėje jūsų galybė, pajėga ir laimėjimas ir Dievo padėjimas?!... Bet ką aš čia vepu? Senas esu ir kvailas; jūs jauni gudresni; ryžkitės!

Nutilo senis. Tylėjo ir kiti. Prabilo vienas iš naujai atėjusiujų, Juozas Šliažas iš Skilandžių.

— Ką gi dabar manote daryti? — paklausė. Vienas ir kitas pečiais patraukė.

— Kur nebuvome? kam nekišome?... visa, kaip į vandeni! — liūdnai paaiškino Jonušas.

— 0 su advokatu kokiu nors kalbėjote? — dar klausinėjo svetimasis.

— Dabar ir advokatai suvelnėjo, — nekantriai atsakė Rymeika. — Nuėjome prie vieno, kišu — tada sudėję buvom penkias dešimtis — taigi kišu jam ir sakau: taip ir taip, norėtumežemėsgauti...

— 0 kaip tamsta gyveni? nuomininkas ar kaip? - pertraukė Šliažas.

— Ne! žemininkas! lažo einu dvarui tris dienas, o kitos mano.

— Kągiadvokatas?

— Kąten su tokiu! Sako: aš žemės neturiu; kad turėčiau, tai visiems duočiau. Aš jam rankon pinigus, o jis ėmė kratytis. — Nereikia, sako, dovanai jūs nesigaišinkite, girdi, nes čia negalima esąnieko padaryti. Pasilaikyk, sako, savo pinigus tikresniems reikalams.

— Ir tiesąpasakė, - patvirtino Šliažas.

Bet pertraukė jam Rymeika ir pasakojo tolyn, nieko nebodamas, rimtu balsu:

— Tiek težinai, nabagai! Ir aš buvau nosį nuleidęs, bet neilgai trukus teko atsigauti. Išėjau aš nuo to velnio ir mąstau sau: ką čia dabar prašyti ir kam pinigus duoti? ... Nuėjau karčemon - sėdi kažin koks ponas. Žodis po žodžio, išsipasakojau. Tas ir sako: ir tu ir tavo advokatas — abu labu; dvidešimtį penkis rublius turint, galima padaryti. Matyti — manau sau - netoks suskis, kaip anas. Ėmiau prašyti. Už žodžio sudaužėva rankas, užgėrėva magaryčių, ot: kaip broliai pasikalbėjova nuo širdies; daviau pinigų, o jis tuoj popierio, prašymui rašyti. Aš da sakau: išgerkiva. — Jis ne: čia — sako — kiekviena valanda brangi. Matyt, žmogus ne betkoks!

Šliažas juokais pasileido ir, pilvą susiėmęs, ėmė kvatoti.

— Eik tu malkiau, eik! — tarė, kiek tinkamas išsijuokęs, kuomet visi kiti stebėjosi, i jį žiūrėdami: — Įkišai pinigus, kaip į vandenį! gali laukti!

— Kodel? kodel? — suspito klausti kartu net keletas balsų.

— Del to, kad kumečiams ir žemininkams niekas žemės nei dalijo, nei ketino:

— Tai kaip gi bus? — paklausė vėl keletas balsų.

— Tur būt, kaip buvo, taip ir bus. To niekas tikrai negali žinoti, — abejojančiu balsu atsakėŠliažas.

— Tfu! — kad jus šimtas kalakutų tryptų. kad tave toksai, galvočiau, kiškis suvoliotų

su tokia kvaila kalba! Tikėkit, vyrai! Vemti norisi, tokių kalbų beklausant! — sušuko stipru balsu kažin kas iš karčemos kampo.

Visų akys tuojau pakrypo į naujojo balso šalį. Staiga prabilusis — buvo tai gana nemalonios išvaizdos pusamžis vyras. Jau senokai sėdėjo jis tylomis kampe, kalbų besiklausydamas. Jo ausys ir viena akis mitrai darbavosi jau kokį laiką. Kiekvieną tartajį žodį godžiai gaudė ausimis ir dėjosi galvon, o jo vienatinė akis, nepaprastu žibėdama gudrumu, skubiai šokinėjo nuo veido ant veido kalbančiujų sodiečių, kol pagaliau pripažino, kad galima ir pačiam įsikišti į viešają kalbą.

— Negaliu klausyti, tikrai negaliu! — šūkavo jis, išsiritęs aikštėn. — Kaip tatai nedalija? Kodel nedalija?! ... Reikia mokėti ir žinoti, kur prieiti! Jau man nepasakysite, kam dalija, kam nedalija! — rėkavo jis, akis išspranginęs ir kumščia stalą belsdamas. — Man tie takeliai geriau žinomi, negu jums artimiausiojo kiemo, ir šitokį dalyką apdirbt, tai man tik nusispiauti! Tik, žinoma, reikia tikrai norėti ir tepuklo nesigailėti, štai kas! — Rėkavo, kraipėsi, net prakaitas kaktą nupylė, o tuo tarpui
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

Gen. time: 0.0466

© xneox.com