Absoliuti dauguma lietuvių pasisako už santuoką, bet realiai renkasi ne ją

Sociologai įsitikinę, kad nei planuojami paramos santuokai įstatymai, nei valstybės bei kitų organizacijų viešųjų ryšių kampanijos nesustabdys šeimos institucijos pokyčių. Nors pagal apklausas šeimą su santuoka tapatina 93,1 proc. respondentų, šeimas kuriantys asmenys vis dažniau santuoką nukelia į neapibrėžtą ateitį ir vis dažniau pradedama gyventi kartu neturint ketinimų tuoktis. Tad atotrūkis tarp siekių ir realybės didėja, o šeiminis gyvenimas Lietuvoje įgauna vis daugiau formų.

93,1 proc. lietuvių santuoką suvokia kaip priimtiniausią šeimos formą

Kaip rodo 2010 m. atlikto Gyventojų politikos poreikių tyrimo rezultatai, 69,4 proc. 18–49 metų respondentų, paklaustų apie gyvenimo kartu formą, kuriai jie teiktų pirmenybę, nurodė santuoką. Kiek mažiau nei ketvirtadalis teigė, kad pirmenybę atiduotų gyvenimui kartu su partneriu ketinant susituokti. Taigi absoliuti dauguma, t. y. 93,1 proc., santuoką suvokia kaip vienintelę priimtiniausią šeimos formą, nors kelius į santuoką įsivaizduoja skirtingai.

Alternatyvios gyvenimo kartu formos – neperauganti į santuoką kohabitacija ar gyvenimas kartu, bet atskirai (kai partnerius sieja artimi romantiniai intymūs ryšiai, bet gyvenama atskiruose namų
ūkiuose) – Lietuvos gyventojams yra nepatrauklios, ir tik labai maža dalis yra įsitikinę, kad norėtų
gyventi būtent taip, teigia sociologė Aušra Maslauskaitė Demografinių tyrimų centro leidinyje „Demografija ir mes“.

„Įsitikinimai dėl santuokos kaip prioritetinės šeimos organizavimo formos yra ne tik dominuojantys, bet ir stabilūs, beveik nesikeitę per praėjusį dešimtmetį. 2001 m. atliktame tyrime gyventojų nuomonės beveik nesiskyrė nuo fiksuotos praėjusiais metais. Santuokos prioritetas teikiamas visose amžiaus grupėse, nors ją palaikančių dalis reikšmingai skiriasi. Tarp jaunesnių (iki 30 metų) gyventojų už gyvenimą santuokoje pasisako maždaug kas antras, o tarp vyresnių – jau maždaug aštuoni iš dešimties. Tačiau kuo jaunesni respondentai, tuo dažniau prioritetas teikiamas kohabitacijai, kuri baigtųsi santuoka“, - aiškino autorė.

Pirmenybę santuokai teikia absoliuti dauguma santuokoje gyvenančių vyrų ir moterų (apie 90 proc.). Atitinkamai apie 60 proc. gyvenančių kohabitacijoje vyrų ir moterų mano, kad geriausia gyventi kartu ketinant susituokti.

„Taigi, nepaisant šių amžiaus ir realaus partnerystės statuso variacijų, akivaizdu, kad Lietuvos gyventojai vertybiniu požiūriu šeimą sieja su santuoka. Lietuvos šeimos politikos kūrėjai ir formuotojai, suskubę sutapatinti šeimą su santuoka, čia galėtų lengviau atsikvėpti ir pasidžiaugti, jog priimta ideologinė kryptis atitinka visuomenės lūkesčius. Tikrai taip, bet ar ji atitinka realybę? Ar už šių deklaruojamų vertybių neslypi vis didėjantis atotrūkis tarp turimų santuokinių ketinimų ir realių sprendimų? Ar nėra taip, kad santuokai išliekant perspektyvinių ketinimų horizonte šių ketinimų realizacija vis didesnės dalies šeimą kuriančių žmonių nukeliama į neapibrėžtą „kažkada galbūt“ ateitį?“ - svarstė sociologė.

Kohabitacijos ryšiai vis dažniau išyra

Anot jos, atsakymus į šiuos klausimus iš dalies galima rasti pažvelgus į 2006 m. ir 2009 m. atlikto Kartų ir lyčių tyrimo rezultatus. Šis tyrimas vertino ne žmonių vaizdinius, nuomones ir įsitikinimus, o ir gyvenimo eigoje padarytus šeiminio gyvenimo sprendimus, kitaip tariant, partnerystės formavimo realybę. Tyrimo rezultatai rodo, kad šeima Lietuvoje kuriama dažniausiai ne susituokiant, bet pradedant gyventi kartu. Maždaug aštuonios iš dešimties partnerysčių prasideda nuo gyvenimo kartu nesusituokus, ir jau daugiau nei dešimtmetis šis šeimos kūrimo modelis Lietuvoje yra vyraujantis.

„Taigi dabartinio jaunimo tėvams šeimos ir santuokos kūrimas buvo įvykis, o jaunimui tai yra procesas. Tėvų kartai santuoka ir šeimos pradžia dažniausiai buvo laike sutampantys įvykiai, jaunimui šie įvykiai išsiskiria“, - teigė A. Maslauskaitė.

Anot jos, nors Lietuvai vis dar būdingas kohabitacijos kaip santuokos preliudo, įžangos į santuoką modelis, kai pradedama gyventi kartu turint ketinimų tuoktis, tyrimas leido užfiksuoti reikšmingus kohabitacijos vaidmens pokyčius. Panašu, kad ketinimai tuoktis vis dažniau nukeliami į neapibrėžtą ateitį. Apie tai galima spręsti pažvelgus į kohabitacijos peraugimo į santuoką bei iširimo pokyčius.

Lietuvoje vis mažesnė kohabitacijų dalis per apibrėžtą laikotarpį užsibaigia santuoka. Antai iš visų kohabitacijų, kurios buvo pirmosios partnerystės, sudarytų 1990–1994 m., per trejus metus į santuoką peraugo 66 proc. (kitos arba vis dar tęsėsi, arba iširo), o sudarytų 2000–2004 m. – tik apie 34 proc. Vadinasi, Lietuvoje gyvenimas kartu nesusituokus ilgėja, santuokiniai ketinimai perkeliami vis toliau į perspektyvinę ateitį, pamažu plinta ir įsitvirtina kohabitacijos kaip ilgalaikės partnerystės modelis.

Kita vertus, vis daugiau kohabitacijų išyra. Iš 1990–1994 m. sudarytų kohabitacijų per trejus metus iširo 20 proc., iš sudarytų 2000–2004 – apie 56 proc.

„Tai gali būti ženklas, kad vis dažniau pradedama gyventi kartu neturint ketinimų tuoktis, plinta kohabitacijos kaip romantinių santykių modelis. Kita vertus, gali būti, kad toks reikšmingai išaugęs kohabitacijų iširimo rodiklis susijęs su kitais veiksniais, pavyzdžiui, migracija. Taigi akivaizdu, kad šeimos formavimas tampa vis ilgesniu procesu. Ketinimai susituokti kaip galimybė nepaneigiami, tačiau vis dažniau nukeliami į „kažkada galbūt“ ateities horizontą. O šeiminiai gyvenimai gyvenami šiandien ir dabar. Vargu, ar įstatymai, viešųjų ryšių kampanijos padės šį horizontą priartinti“, - įsitikinusi sociologė.