Emigrantė: Londone pirmiausiai reikia ieškoti ne darbo, o draugų

Karolina Livsič iš Lietuvos išvyko dėl, pasak jos, perdėto šios šalies konservatyvumo ir siauro žmonių požiūrio į gyvenimą. Dabar ji – įsimylėjusi Londoną emigrantė su patirtimi. Jos patirtis teigia: ieškoti pirmiausiai reikia ne darbo, o draugų, kurie padėtų tą darbą gauti.

– Karolina, papasakok, kaip atsidūrei Tenerifėje?

– Viskas dėjosi po truputį, kol įvyko vidinis sprogimas. Pasiekiau tašką, kai nuoširdžiai nebežinojau, kur dėtis. Supratau, kad pabaigus mokslus (su diplomu ar be) tave apima panika. Nesinorėjo nusivilti gyvenimu, todėl ieškojau kažko, kas išmuštų iš realybės.
Būdama Lietuvos patriotė, niekada neturėjau minčių išvažiuoti gyventi kitur, kol kurso draugė atėjo pasigirti, kad išvažiuoja į Kiprą žiemoti ir padirbėti.
Aš maldavau ją mane pasiimti kartu. Žinoma, kai jau pradėjom dėlioti planus, paaiškėjo, kad dėl liūčių Kipre nėra ką veikti, o dingti iš realybės norėjosi čia ir dabar! Niekada nepamiršiu, kaip susėdom picerijoje ir svarstėm, kur mums važiuoti žiemoti. Viskas baigėsi tuo, kad faktiškai bakstelėjom pirštu į žemėlapį, ir pataikėm į Kanarų salas. Po mėnesio, nusipirkę po bilietą į vieną pusę, atsidūrėme po šilta Tenerifės saulute.

– Kas taip nepatiko Lietuvoje, kas nusprendei bet kuria kaina ją palikti?

– Lietuvoje man buvo sunku dėl neteisybės, dėl tėvų komunistinio palikimo – požiūrio į gyvenimą. Smarkaus charakterio žmonės ten tarsi nepageidaujami. Turi pereiti per nemažai pavydo filtrų, o jie mano asmenybę tiesiog dusino. Aš geriau būsiu menkas taškelis pasaulio žemėlapy negu didelis apskritimas Lietuvos parapijoje.

– Kokius darbus dirbai Ispanijoje? Kokios ten darbo ir gyvenimo sąlygos?

– Oi, ko aš ten tik nedirbau! Rusų mafija bandė privilioti mane į savo firmą, pardavinėjau galvos masažuoklius turgelyje, ekskursijas praeiviams, dirbau interneto kavinėje (su šeimininku pakistaniečiu, kuris sandėliuke šlapinosi į kibirą, nenorėdamas palikti verslo be priežiūros, mat tualetas buvo tolokai!). Galiausiai padavėja arba restoranų PR („piaru“ ten vadinamas žmogus, su meniu stovintis priešais restoraną ir aktyviai kviečiantis praeivius į vidų). Tai ir buvo pagrindinis mano darbas saloje.
Gyvenimo sąlygos prieš 4 metus buvo tikrai neblogos. Jei tik netingi dirbti ir turi darbą, gyvenimas gana puikus. Viskas Tenerifėje buvo palyginti pigu.
Kad ir kur gyventum, visur baseinai ir žydinčios gėlės. Saulė šviečia visada. Kai pagalvoji, ko gi daugiau ir reikia?

– Ar sunku buvo rasti darbą? Kaip ten žiūrima į atvykėlius?

– Iš pradžių darbą rasti nelengva. Mes pačią pirmą dieną gavome patarimą: ieškoti ne darbo, o draugų, kurie padėtų tą darbą gauti. Aš pradėjau dirbti po 3 dienų.
Tenerifėje, ypač pietuose, kur važiuoja visi turistai, atvykėlių yra žymiai daugiau nei vietinių gyventojų, todėl nesijauti nė kiek prastesnis. Žinoma, kanariečiai nelabai mėgsta turistus, ypač britus, kurie pietinę salos dalį pavertė mažąja Britanija.

– Kuo tau labiausiai įsiminė Tenerifė?

– Gamta. Mažoje saloje, kurią visą apvažiuoti galima per 4 valandas, yra išsidėsčiusios 4 gamtinės zonos. Gali maudytis jūroje ar degintis ir tuo pačiu metu matyti snieguotą Teidės ugnikalnio viršūnę. Arba įsijungęs žinias išgirsti, kad mažiau nei 75 km nuo mūsų nutolusią Tenerifės sostinę Santa Cruzą nusiaubė liūčių sezonas, kai tuo tarpu pietuose visą tą laiką švietė saulė...

– Trumpai dirbai Italijoje, tačiau ilgai neužsibuvai. Kas nutiko?

– Italijoje ilgai neužsibuvau, nes pasibaigus vasarai, baigėsi ir kontraktas su viešbučiu, kuriame dirbau. O toliau laimės ieškoti Italijoje nesinorėjo. Italiją dievinu iki šiol, tačiau priklausyti jos kultūrai man buvo per sunku. Per daug dėmesio savo reprezentacijai skiriantys italai mane varė iš proto. Man šiek tiek priminė Lietuvą: jei Lietuvoje turi būti geriausias, tai Italijoje – gražiausias! Nemažai nužiūrinėjimų ir apkalbų. Todėl nusprendžiau grįžti atgal į Tenerifę.

– Ir ten susipažinai su dabartiniu savo vaikinu Darenu ir išvykai į Londoną... Kuo šis miestas tave pakerėjo ir kokia buvo įsikūrimo jame istorija?

– Į Tenerifę sugrįžus palengvėjo. Vėl įsivažiavau į ispanišką gyvenimo ritmą.
Tačiau šį kartą pakliuvau į britų spąstus. Anksčiau dirbau ispano valdomame restoranų tinkle, bet staiga jį uždarė policija ir mums visiems liepė eiti namo. Tuomet gavau darbą britų šeimos restorane, vieno apartamentų komplekso viduje.

Labai keistai jaučiausi, atradusi britus ispaniškoje Tenerifėje. Man labai patiko čia gyvenančių anglų humoro jausmas, paprastumas, jie man pasirodė žymiai artimesni nei pasipūtėliai canario (tap vadinami vietiniai kanariečiai – aut. past), todėl pradėjau dairytis į juos. Netrukus susipažinau su kaimynu Darenu, kuris čia gyveno jau 7 metus ir su kuriuo kartais pasišnekučiuodavom iš savo butų terasų.

Jau po 3 savaičių pažinties jis pasiūlė kartu su juo vykti į Angliją.
Užsukom ir į Londoną. Šį miestą įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio! Vos išvydusi Big Beną supratau, kad noriu čia gyventi. Išzyziau iš Dareno pažadą su manimi kraustytis į Londoną. Jis visiškai nenorėjo grįžti atgal į Angliją ir dar, pasak jo, į patį „baisiausią“ miestą. Tačiau mano entuziazmas padarė savo, ir po 3 mėnesių jau kraustėmės čia.
Londonas – lyg didelė pulsuojanti širdis, pilna gyvybės. Tau čia niekada nebus nuobodu. Visada turėsi ką pamatyti ir kur nueiti.

– Londone esi jau ketverius metus – ar lengvai pritapai?

– Pradžia buvo sunki. Gavau „Londono šoką“. Taip mane suviliojęs miestas nenorėjo manęs įsileisti. Darbo paieškos tęsėsi ilgai, amžinai pasiklysdavau kur nors mieste ar metro ne į tą pusę nuvažiuodavau, piko valandą žmonės stumdydavo ir t. t.
Visą laiką su pagarba žiūrėdavau į pažįstamus, kurie jau čia įsikūrė ir jaučiasi kaip žuvys vandeny. Ir sau pažadėjau, kad vieną dieną ir aš tapsiu tokia pat „žuvim“.
Taigi vos radusi darbą čiupau jautį už ragų, ir nuo maisto išnešiotojos restorane, o vėliau – padavėjos pakilau iki restorano vadybininkės.
Šiuo metu dirbu direktoriaus pavaduotoja kitame dideliame alaus barų tinkle „Fullers“.

– Kokiomis gyvenimo sąlygomis tenkiniesi?

– O jos Londone labai skirtingos. Viskas priklauso nuo to, kiek pastangų dedi į tobulėjimą, adaptaciją ir t. t. Jei labiau pritapsi prie vietinių, tau seksis lengviau. Tačiau, žinoma, lietuvių bendruomenei sparčiai didėjant, galima „prasisukti“ ir kitais būdais, nesitapatinant su vietine kultūra.
Ar pritapau, nežinau. Turbūt taip. Kai pagaunu save geriančią tirpią kavą su pienu ir valgančią pupeles pomidorų padaže ant riekės skrudintos duonos, nusišypsau sakydama sau: tikrai „suanglėjau“.

– Londone turi ir savo mažą verslą, papasakok apie jį.

– Mane visą laiką traukė rankdarbiai. Todėl prieš vienas Kalėdas sugalvojau pagaminti šiek tiek papuošalų, ir patraukėm į „Brick Lane“, vieną iš Londono menininkų turgų. Po sėkmingos kalėdinės prekybos antraisiais metais nusprendėme, kad reikia tuo užsiimti rimčiau. Tad dabar Darenas kiaurus metus prekiauja „The Old Spitalfields Market“ mūsų abiejų pagamintais rankų darbo papuošalais. Straipsniais apie mus jau yra pasirodę Anglijos, Prancūzijos ir Olandijos spaudoje.
Šiuo metu mokausi kurti internetinius puslapius ir noriu pradėti prekybą internete. Kol kas mus galima rasti „Facebook'e“.

– Kas, vis dėlto, tvirčiausiai tave laiko Londone? Ar negalvoji apie kitus miestus, kitas šalis?

– Londone mane laiko mintis, kad esu viename iš didžiųjų ir nuostabiųjų pasaulio miestų, kur tiesiog po ranka yra padėtos viso pasaulio vertybės ir geriausi pasaulio pramogų objektai: Van Gogo „Saulėgrąžos“ – Nacionalinėje Galerijoje, Picasso darbai – Tate Modern muziejuje, didžiausias kino teatras Europoje „Imax“, karalienė Elžbieta II gyvena tik už pusvalandžio kelio nuo mano namų, visi garsiausi pasaulio atlikėjai visada koncertuoja Londone, ir t. t. Aš negaliu sau leisti nebūti viso šito dalimi.
Labai norėtųsi pabandyti gyventi Niujorke, bet turbūt jau neišdrįsiu.

– Ir kodėl džiaugiesi, kad nelikai Lietuvoje, ar tikrai nežadi niekada čia grįžti gyventi?

– Man turbūt pasisekė, kad palikti Lietuvą paskatino kitokios priežastys negu pastaraisiais metais iš Lietuvos išgintus jaunus žmones. Aš išvažiavau, norėdama išsigelbėti nuo Lietuvos parapijos kasdienybės ir mažų mastelių. Pamatyti pasaulį tokį, koks jis yra.
Dar nežinau, gal ir grįšiu, kai senstelsiu arba jei aplinkybės privers, tačiau su Lietuva fizinių saitų ir įsipareigojimų nebeturiu, išskyrus pasą ir negrąžintas knygas vienai iš bibliotekų. Juolab kad manęs – neprisiregistravusios – lauktų žavusis PSD mokestis, kuris per tą laiką jau būtų prikapsėjęs iki begalybės. (Juokiasi).
Aš jau galvoju ir apie antrą pilietybę, jei jau tiesiai šviesiai...

– Dar sakei, kad pradėjai keliauti po Europą. Ką gero pamatei ir patyrei?

– Truputį patikslinsiu – pamažu jau pradedu keliauti už Europos ribų.
Praėjusiais metais Naujuosius švenčiau Niujorke, o šiemet buvau Pietų Korėjoje. Žemės drebėjimai privertė atidėti planuotą kelionę į Japoniją, bet ji vis dar tarp mano prioritetų. Europa jau „iškeliauta“.
Niujorkas – tai Londonas su pliusu. Miestas, kuriame jautiesi kaip nenutrūkstančiame kino filme. Pasižadėjau būtinai grįžti.
O Pietų Korėją visiems tikrai rekomenduoju. Mes, deja, apie ją nedaug žinome. Todėl ten turistų iš Europos nėra labai gausu. Šalis labai moderni, bet savo tradicijomis ir papročiais – sena. Mano nuomone, tai puikus pradinis atspirties taškas visiems, norintiems pažinti Azijos kultūrą, bet negauti pernelyg didelio kultūrinio šoko. Ir, be to, tikrai nebrangu.