Į kaimą persikėlęs D.Ražauskas: „Esu dėkingas miestui už tai, kad parodė, kaip gyventi nenoriu“

Kaune gyvenęs 26 metų Darius Ražauskas prieš metus naktinio klubo vadovo kėdę iškeitė į gėlėtas Dzūkijos pievas. Metęs darbą ir patogų gyvenimą mieste, vaikinas išvažiavo gyventi į kaimą. Čia jis kol kas neturi net nuolatinės pastogės ir miega dažniausiai tiesiog pievoje po atviru dangumi, tačiau Darius tikina, kad yra laimingas ir laisvas.
Vytauto Didžiojo universiteto vadybos ir firmų organizavimo magistras, naktinio klubo direktorius. Taip dar prieš metus apie save galėjo sakyti D.Ražauskas. Dabar jaunas vaikinas prisistato kaip žaliavalgių ekologinės bendruomenės narys, laisvai samdomas mokytojas, savęs ieškotojas.

„Gimiau ir užaugau Mažeikiuose. Esu tikras miesto vaikas, augęs ant betono, daugiabutyje. Tik vasaras leisdavau pas močiutę kaime. Baigęs mokyklą išvažiavau studijuoti į Kauną. Studentaudamas dirbau nekilnojamojo turto brokeriu ir žurnalistu, vasaromis vykdavau į Airiją padirbėti statybininku“, – pasakoja Darius apie tuos metus, kai gyveno daugeliui įprastą gyvenimą.

Tačiau mieste Darius nesijautė laimingas. Naktinis darbas ir nuolatinis stresas pradėjo gadinti sveikatą. Prieš metus vaikinas iš Kauno persikėlė gyventi į Ročkių kaimą Lazdijų rajone.

Dabar po savo pievą braidantis vaikinas rodo paties užaugintus agurkus, kopūstus, žydinčius moliūgus. Daržovių jis nė karto nelaistė, netręšė ir neravėjo.

– Kaip atsitiko, kad atsiradote čia, Dzūkijos pievoje?
– Viso gyvenimo sutapimai lėmė, kad atsiradau čia. Vaikystėje buvau ligotas vaikas, dažnai sirgdavau. Kamavo įvairios ligos: nosies, gerklės, bronchų, plaučių uždegimai ir epilepsija, galvos svaigimas.

Tradicinė medicina negelbėjo. Tėvai, norėdami man padėti, pradėjo mane vedžioti pas ekstrasensus, bioenergetikus, ezoterikus ir žolininkus. Per pusę metų jie mane pastatė ant kojų.

Neturėjau vaikystės, iki pat paauglystės nuolat sirgdavau. Sėdėdavau prie lango ir žiūrėdavau, kaip vaikai kieme žaidžia, ir man būdavo liūdna. Tačiau dėl to aš išsiugdžiau visai kitus gabumus – vaizduotę ir kūrybiškumą. Gulėdamas lovoje mintyse kurdavau filmus, piešdavau skraidančius miestus ir svajodavau.

Dabar aš matau, kad laki mano vaizduotė padeda man gyvenime siekti tikslų. Šiuo metu rašau knygą ir tas kūrybiškumas labai padeda.

Per netradicinę mediciną aš susipažinau su daug netradicinių žmonių, kurie kitaip mąsto ir kitaip mato pasaulį.

Dabar jau daugelį metų nesu sirgęs jokiomis peršalimo ligomis – praktiškai nuo tada, kai nustojau vartoti vaistus. Kas kelerius metus vis susergu gripu, nes jo virusas vis mutuoja, bet ir susirgęs nevartoju vaistų, tiesiog guliu lovoje, medituoju, geriu arbatą su medumi. Aš tiesiog persergu, ir organizmas įgauna imunitetą.

– Kaip vaikystėje įsivaizduodavote savo ateitį?
– Vaikystėje nemačiau prabangos, tėvai gyveno kukliai. Todėl galvodavau: „Va, kai užaugsiu, tai prasigyvensiu.“ Man buvo užsikodavusios netikros vertybės.

Atvykęs į Kauną norėjau kuo greičiau susirasti naujų draugų ir linksmai pagyventi. Juk vaikystėje buvau ligotas, kompleksuotas vaikas. Norėjau atsigriebti. Prasidėjo draugai, vakarėliai, alkoholis, cigaretės.
Dar studijuodamas gavau gerą darbą, kortelę su užrašu „direktorius“, valdžią. Naktinio klubo vadovo kėdė iš pradžių man patiko. Juk kai esi jaunas, nėra didesnio malonumo, kaip kontroliuoti vakarėlį, į kurį visi nori ateiti. Gali jaustis tarsi Dievas: tą įleisti nemokamai, ano visai neįleisti. Gavau daug dėmesio, garbės, pinigų.

– Kodėl viso to atsisakėte?

– Atsisakiau gyvenimo mieste, gero darbo, gero atlyginimo, nes tai man nesuteikė pasitenkinimo ir silpnino sveikatą. Supratau, kad toks gyvenimo būdas prieštarauja mano vertybėms.

Dirbdamas naktinio klubo direktoriumi pajutau, kad mano darbas nėra prasmingas, nedarau žmonijai nieko gero.

Stresas, darbas naktimis pakenkė sveikatai. Todėl pradėjau domėtis žaliavalgyste – valgyti termiškai neapdorotą maistą. O mieste tai daryti yra sunku.

Be to, perskaičiau V.Megre knygą „Anastasija“. Joje ir kitose to paties rašytojo knygose pateiktos idėjos apie žmogaus ir gamtos ryšį man patiko.

– Kodėl nutarėte įsikurti Lazdijų rajone?

– Kartu su bendraminčiais iš Kauno „Anastaziukų“ klubo kurį laiką ieškojome ekobendruomenės, kurioje galėtume įsigyti žemės ir gyventi. Norėjome, kad būtų graži gamta, gera bendruomenė ir gera žemė. Radę Ročkiuose besikuriančią ekobendruomenę nudžiugome: ir vieta graži, ir žemės kaina įkandama. Kai mums pasakė, kad žemės hektaras kainuoja 3 tūkst. litų, net žagtelėjome. Ekobendruomenėse prie Vilniaus žemės hektaras kainavo 100 tūkst. litų. Tad nedelsėme ir nusipirkome.

Šiuo metu kaimynystėje yra 11 besiformuojančių sodybų. Ročkių ekobendruomenė yra viena jauniausių, kitos panašios bendruomenes, įsikūrusias jau prieš 8–9 metus.

– Ką veikėte persikėlęs į kaimą?

– Išvažiavęs iš miesto sodinau daržoves, medžius, padėjau kaimynams statyti namą. Normalaus žmogaus supratimu, aš nieko nedariau, tačiau man atrodo, kad dariau labai daug. Juk sodinau medžius, kurių vaisius valgys mano anūkai ir anūkų anūkai.

Kitais metais planuoja pasistatyti sodybą, o kol kas gyvenu po atviru dangumi, kartais nakvoju laikinoje pašiūrėje arba pas kaimyną.

– Ar nepasiilgdavote miesto patogumų?

– Mieste per daug streso, triukšmo, nesveiko maisto, per daug nuolatinio bėgimo, rėkimo, nešvaraus oro, nešvaraus vandens. Visada buvau gamtos vaikas, vasaras leisdavęs pas močiutę kaime. Man visada patiko žydras dangus, pušys, grynas oras, laisvė.

Gyvendamas mieste vis galvodavau: negi aš dabar visą gyvenimą taip ir gyvensiu, dirbsiu nuo aštuonių iki penkių, tam, kad užkalčiau pinigų ir atiduočiau paskolą, už kurią nusipirkau blokinę dėžutę, kurioje gyventi labai nesveika. Negi tai viskas, ką aš galiu gauti šiame gyvenime?

– Kuo ekobendruomenė skiriasi nuo kaimo?

– Tradicinis kaimas man asocijuojasi su sunkiu darbu, alkoholiu ir daržais. O ekobendruomenė – tai puikus gyvenimas, linksmi žmonės, bendraminčiai, saugumo jausmas, tarpusavio pagalba.

Pavyzdžiui, pradedi statyti namą. Kaime gal ir vargtum vienas visą laiką, o čia nespėji nė mirktelėti, jau susirenka į pagalbą kaimynai ir darbai atliekami dešimt kartų greičiau. Po darbų pasiimame arbūzą, suvalgome, pašokame, padainuojame ir išsiskirstome.
Gyvenant bendruomenėje taupomi pinigai. Pavyzdžiui, statant namus reikalinga betono maišyklė. Vienam žmogui ją pirkti būtų brangu, o ir prireikia jos retai. Mes susimetėme po šimtą ar du šimtus litų ir nusipirkome maišyklę. Taip pat nusipirkome priekabą, gerą žoliapjovę. Už tūkstantį litų, kuriuos būčiau išleidęs gerai žoliapjovei, nusipirkau dešimt reikalingų įrankių. Tai ir yra bendruomenės galia.

– Ar persikėlęs gyventi į kaimą pasijutote laimingesnis?

– Išvažiuoti gyventi į kaimą svajojau kelerius metus. Kaime aš jaučiu laisvę, galiu mėgautis švariu vandeniu, grynu oru, jaučiuosi energingesnis ir sveikesnis. Vasarą rytais girdžiu gervių klyksmus, galiu vaikščioti po pievas, žiemą galiu maudytis sniege nuogas.

Mane žavi bendruomeniškumas, kai visi vieni apie kitus daug žino, vieni kitiems padeda.

Mieste žmonės labiau linkę konkuruoti. Kad išliktum, turi įrodyti, kad esi geriausias. O čia niekam neįdomu, ar tu esi geriausias, ar blogiausias, čia visiems svarbu, kad tu esi žmogus ir kad tu parodai savo žmogiškumą, parodai kitiems savo širdį.

Kaime gyventi daug pigiau. Čia nereikia mokėti už šildymą, už vandenį, nereikia mokėti už daugelį dalykų, už kuriuos reikia mokėti mieste. Čia gali savo žemėje užsiauginti sau daržovių, gali pats pasistatyti sau namą.

– Grįžti gyventi į miestą turbūt nebeplanuojate?

– Miesto visai nepasiilgstu. Ten važiuoju tik vesti paskaitų. Tačiau miestas man davė daug. Supratau, kas yra stresas, pinigai. Supratau, kad visa tai gavęs nesijaučiu laimingas, kad svarbiausia yra ramybė.

Gyvendamas mieste jaučiausi sistemos dalimi, o gyvendamas kaime jaučiuosi gamtos dalimi, jaučiuosi žmogumi. Čia jaučiu tikrumą. Pasodinau gilę ir matau, kaip iš jos išauga ąžuolas.

Kai gražus oras, miegu tiesiog lauke. Matau, kaip danguje krenta žvaigždės, o rytą pabundu su pirmaisiais saulės spinduliais, išsivolioju rasoje, išsimaudau tvenkinyje ir veikiu, ką noriu. Jaučiuosi gyvas.

– Kodėl, jūsų manymu, žmonės keliasi gyventi į kaimą?

– Pirmiausia turbūt todėl, kad žmonės darosi sąmoningesni, jie vis labiau rūpinasi sveikata, tuo, ką valgo, ką geria, kur gyvena. Ekologija tampa mada. Žmonės supranta, kad sveikata yra pats brangiausias turtas. Manau, kad ateityje ji taps dar brangesnė tiesiogine prasme, nes daugelyje šalių medicinos įstaigos tampa privačios.

Kiti žmonės tiesiog siekia gyvenimo kokybės. Vietoj miesto triukšmo, jie renkasi ramybę, žvaigždes, gerves, pušų ošimą.

Yra žmonių, kurie į kaimą persikelia dėl baimės. Jie bijo netikrumo, bijo, kad žmonių sukurta ekonomikos sistema gali žlugti ir tuomet miestus apims chaosas. O kaime gyvenantis žmogus nepražus – maisto užsiaugins, namą pasišildys malkomis ir jam nerūpi, kaip kyla naftos kainos ir kaip brangsta šildymas.

Lietuvos statistikos departamento duomenys rodo, kad 2010 metais iš miesto į kaimą gyventi persikėlė 16 325 žmonės, o iš kaimo į miestą – 16 627. Tačiau ši statistika ne visai tiksliai atspindi tikrąją padėtį, nes ne visi gyvenamąją vietą pakeitę žmonės skuba registruotis.