150 litų mėnesiui

Nesuduri galo su galu? Valgyk žolę! Taip pataria buvęs karininkas vilnietis Tadas Lomanas tiems, kurie krūpčioja išgirdę apie būsimo šildymo sezono sąskaitas. Skamba neįtikėtinai, tačiau dabar vyrui per mėnesį pragyvenimui užtenka 150 litų.

Butas Vilniuje, draugai, sėkmingas kopimas karjeros laiptais, kai iki kapitono laipsnio buvo likę tik metai tarnybos kariuomenėje. Visa tai 29 metų Tadas Lomanas ryžosi užbraukti vienu brūkšniu.

Jis ne tik pasirinko vienatvę vienkiemyje netoli sostinės, bet ir iš vegetaro pavirto žaliavalgiu. Neišgalintiems pragyventi sostinėje Tadas pasiruošęs parodyti, kad žiemą ir vasarą leisti laiką troboje galima net neturint jokio darbo.

Užtenka parduoti našta tampantį butą mieste, pinigus nunešti į banką ir gyventi iš palūkanų už indėlį.

O sumažinus poreikius, einant, kaip Tadas sako, savipakankamumo link, pinigų ne tik nestinga, bet ir lieka.

Atrodo fantastiškai? Bet T.Lomanas tai gali akivaizdžiai pademonstruoti.

Jis čia pat priduria, kad tokių kaip jis – ne vienas.

Štai draugas jau dešimt metų gyvena sodininkų bendrijoje, o jo pajamos – lygiai nulis litų. Viską užsiaugina, viskuo apsirūpina pats.

Daugiausia kainuoja vaisiai

Mėnesio išlaidas Tadas išguldo ant popieriaus lapo. Devynis litus jis moka už internetą. Dar litą kainuoja mobiliojo ryšio telefonas.

Čia pat jis paaiškina, kad naudojasi išankstinio pokalbio apmokėjimo sistema. Tadas skambina labai retai, o jam skambina daug. Tad už atsakytus skambučius jo sąskaitoje susikaupia keliasdešimt litų. O kad telefonas nebūtų išjungtas, vieną kartą per tris mėnesius jis sąskaitą papildo litu.

Dešimt litų – žemės mokestis. Aštuonis hektarus žemės turintis Tadas metinį mokestį išskaidė į mėnesius.

Elektra jam kas mėnesį kainuoja po 5 litus. Tiek išdegina žibindamas energiją taupančią dvidešimties vatų lemputę, naudodamas nešiojamąjį kompiuterį, virdulį ir maisto smulkintuvą.

Išskaidžius į mėnesius, apranga ir avalynė kainuoja taip pat penkis litus. Suprantama, visa tai Tadas perka dėvėtų drabužių parduotuvėse. 10 litų jis skiria transportui. Nors dažniau keliauja pakeleivingomis mašinomis, jį paveža į darbą sostinėje kasdien važinėjantys kaimynai, bet kartais jis įlipa ir į autobusą.

Prie didesnių mėnesio išlaidų Tadas priskiria riešutus. Keturiems kilogramams žemės riešutų jis išleidžia apie 30 litų.

Dar 40 litų – džiovintiems vaisiams. Dažniausiai jis perka 5 kilogramus datulių.

Žiemą ir pavasarį apie 30 litų žaliavalgis atiduoda už daržoves. Tai – kopūstai, morkos.

10 litų – nenumatytos išlaidos. „Neturiu supratimo, kokios. Galbūt koks įrankis buičiai”, – prirašė pastabą Tadas.

Iš viso – 150 litų per mėnesį.

Gyventi dėl mašinos neverta

Bet T.Lomanas pabrėžia, kad tokios išlaidos buvo, kol jis neturėjo didesnio daržo. O šiemet užteks savų daržovių, tad išlaidos dar sumažės.

Anksčiau, kai tik apsigyveno vienkiemyje, Tadas už indėlį banke per mėnesį gaudavo po 500 litų palūkanų. Tada jis dar turėjo ir automobilį.

Bet vieną kartą prisėdęs Tadas apskaičiavo, kad mašina jam per metus atsiėjo 5 tūkst. litų. Tiek kainavo degalai, remontas, priežiūra. Paaiškėjo, kad bemaž visas banko palūkanas teko skirti vien automobiliui.

Mašiną T.Lomanas pardavė: „Pajutau, kad jai ne tik daug pinigų išleidžiu, bet ir energijos iššvaistau. Tiesiog gyveni automobiliui.”

Pardavęs automobilį T.Lomanas ne tik išsivadavo nuo išlaidų. Šį pavasarį jis sugebėjo nukeliauti į Indiją, iš kurios grįžo tik vasaros pradžioje.

Kelionė kainavo 3,5 tūkst. litų. Tadas apskaičiavo, kad banko palūkanų šiems metams lieka 2,5 tūkst. litų. Jų – per akis.

Pinigų sodybai nepritrūko

2004-aisiais Karo akademiją baigęs T.Lomanas buvo paskirtas į Lauko pajėgų štabo ryšių ir informacinių sistemų skyrių. Jame karininkas tarnavo ketverius metus. Vėliau buvo perkeltas į Jungtinį štabą.

Po trijų mėnesių jis parašė pareiškimą ir paliko tarnybą.

Gyvendamas Vilniuje Tadas iš banko buvo paėmęs paskolą ir įsigijęs butą. Jam būtų tekę trisdešimt metų kas mėnesį mokėti po tūkstantį litų palūkanų.

Bet nekilnojamojo turto kainos pakilo, ir Tadas butą pardavė kone dvigubai brangiau negu buvo pirkęs. Atsiskaitė su banku, nusipirko sodybą.

Tadas ir sostinėje buvo vegetaras, gyveno taupiai, tad buvo sukaupęs 80 tūkst. litų.

Pinigus nunešęs į banką, jis dabar ir gyvena iš palūkanų.

Nusivylė spektakliu teatre

Čia T.Lomanas mintimis nuklysta į Vilnių: „O juk daug kas ne tik automobiliui gyvena. Gyvena butui, kad susimokėtų komunalinius mokesčius, už šildymą.”

„Mano poreikiai – labai maži, o malonumai – kitokie negu daugelio vilniečių. Barai, teatrai man neįdomu”, – paaiškina T.Lomanas.

Knygas jis skaito bibliotekoje arba internete. O nuvažiavus į Vilnių, ar nė karto nekilo noras nueiti į teatrą? T.Lomanas prisipažįsta, kad kartą toks noras buvo.

Bet teatru jis nusivylė. Nepatiko Tadui žiūrėti, kaip aktoriai vaidina kitų, o ne savo gyvenimą. Jis nusprendė, kad teatras yra vartotojui, o ne jam.

Mieste esi tik vartotojas

T.Lomanas turi atsakymą, kodėl tokių kaip jis kol kas nėra daug.

„Taip yra todėl, kad ten, Vilniuje, dauguma įklimpę į vartotojų kultūrą ir stengiasi kuo daugiau suvartoti.

Mieste nedaug ką sukursi, o čia esi kūrėjas.

Taip, perku ir aš. Bet tai, ką nusiperku, man džiaugsmo neteikia. O kai užsiaugini savo, jautiesi visai kitaip. Esi nepriklausomas”, – dėstė Tadas.

O išlaidų sumažėja, kai pats patenkini savo poreikius. Tada viskas tampa pigu. T.Lomanas pateikė paprastą pavyzdį.

Žiemą jis pats apsirūpina malkomis, eina jų į mišką. Tuo tarpu tie, kurie jas perka jau suskaldytas, sumoka ne tik už medieną, bet ir už nupjovimą, suskaldymą, atvežimą, iškrovimą.

„Mieste aštuonias valandas per dieną dirbi, kad sumokėtum komunalinius mokesčius, nusipirktum maisto, kurio gali pats užsiauginti. Dirbi, gauni pinigus ir už tai nusiperki visus kitus dalykus”, – samprotavo žaliavalgis.

Vienintelė trąša – šienas

Tadas aprodo daržą, iš kurio daržovių užteks ir žiemai, ir pavasariui. Tik į daržą jis visai nepanašus – pieva.

Žaliavalgis ir čia elgiasi ne taip, kaip dauguma. Žemės jis nedirba įrankiais, tręšia tiktai organinėmis trąšomis ir šienu. Šieną sliekai pamažu paverčia juodžemiu, o kartu ir dirvą išpurena. Belieka į ją suberti sėklas.

Eidamas daržo link Tadas rodo vietą, kur bus jo namas. Jį statysiąs iš molio ir šiaudų, visai nedidelį. Krosnį troboje, kurioje dabar gyvena, žiemą tenka kūrenti du kartus per savaitę. O šiaudinuko išvis nereikės šildyti. Jis prišils nuo žmogaus kūno temperatūros.

Neįprastame T.Lomano darže auga bulvės, pupos, moliūgai, pastarnokai, saulėgrąžos. Bet iki lapkričio pradžios Tadas rinks ir valgys žoles. Iki tol, kol iškris sniegas.

Iki pavasario užteks ir obuolių iš savojo sodo. Nedidelis jis – tik penkios obelys. Bet Tadui užtektų ir vienos gerai derančios obels.

Nuskina jauniausius lapus

Tadas maitinasi tik termiškai neapdorotu maistu, todėl jo namuose nėra nei viryklės, nei kitos virtuvėje įprastos buitinės technikos. Jam nereikia ir daugybės indų, įrankių.

T.Lomanas tikina, kad valgant žoles dingo nuolatiniai galvos skausmai, nebeėda rėmuo, praėjo nuo vaikystės kamavę pilvo skausmai.

Žaliavalgis nuskina kelis gysločio lapus. Tai jis stengiasi daryti iš vienos vietos. Tada jie atželia ir visada būna jauni, nes peraugę augalai karsteli.

Po to Tadas nueina į vietą, kur bus jo naujas namas. Žemė čia neseniai sukasta, bet iš jos jau kyšo kiaulpienės, garstyčios, balandos. Žaliavalgis ir čia turi paaiškinimą. Anot jo, visos žolės, suželiančios ten, kur sukasta, gydo žemės žaizdas. Todėl tokios žolės yra valgomos.

Vietoj aliejaus – sėmenys

Nuplovęs žoles prie šulinio, eidamas į trobą dar nuskina kelis dilgėlių lapus. Dilgėlės želia prie pat durų. Jų lapus reikia susmulkinti, sutrinti, tada jie tikrai neišdegins gomurio.

Tą rytą Tadas pusryčiams suvalgė septynis obuolius. O pietums ruošė salotas. Pjaustė žoles neskubėdamas, vis peiliu nukratydamas nuo lentelės. Laikas čia teka lėtai.

Be žolių, į dubenį žaliavalgis įpjaustė ir kopūsto, morkų. Ne, šios daržovės dar ne jo darže užaugo.

Tadas nevartoja aliejaus, o druską prisimena tik tada, kai atvyksta svečių. Tad kavamale jis sumala sėmenų, įpila šiek tiek vandens.

Dar viena salotų sudėtinė dalis – skystis, nupiltas nuo grybų, kuriuos pats rinko miške. Jis salotoms suteikia sūrumo.

Keistuolis stebina kaimynus

Nors Tado naujakuriu jau nepavadinsi, kaimo žmonės į jį vis dar žiūri kreivai. Nematė jie dar žaliavalgio daržo. Kalbų būtų dar daugiau.

„Nesąmonė!” – lyg kirviu nukirto gretimame Šaltupio kaime gyvenanti Regina, paklausta, ar įmanoma per mėnesį pragyventi už 150 litų.

Ji girdėjusi, kad Tadą dažnai aplankantys svečiai eina per svetimus daržus, o kai kurie nepabijo ir kiaušinių iš kaimynų tvartų surinkti.

Reginai nesuprantama, kaip galima maitintis žolėmis. Moters galva, jei jau nevalgai mėsos, tai bent daržovių reikia.

Mažiau skaitiklių – daugiau laimės

Kalbėdamas apie skaitiklius T.Lomanas taip pat filosofuoja. Jis skaičiuoja, kad tradiciniame bute mieste yra mažiausiai penki skaitikliai.

Du skaitikliai skirti karštam ir šaltam vandeniui. Po vieną – dujoms, elektrai ir šildymui.

„Kiekvienas skaičius reiškia džaulį – nudirbtą darbo jėgos vienetą. O aš dar mokykloje išmokau vieną formulę – džaulis yra atvirkščiai proporcingas džiaugsmui”, – įsitikinęs žaliavalgis.

T.Lomano sodyboje – tik vienas skaitiklis. Jis skaičiuoja, kiek suvartota elektros energijos.

150 litų mėnesiui – per akis