Aikido: kova, kurioje nėra pralaimėjusių

Žodis “Aikido” sudarytas iš trijų japoniškų žodžių: “ai” - “suvienyti, sujungti, harmonizuoti”, “ki” - “pasaulio energija ir dvasia” bei “do” - “būdas, kelias”. Tai rodo, kad aikido menas - tai ne tik savigynos technikos, bet ir pozityvaus charakterio ugdymas. Visi kartu šie trys žodžiai reiškia “būdą harmonizuoti pasaulio dvasią.”

Aikido filosofija

Neįprasčiausias aikido aspektas yra tai, kad šis menas, kuris visų pirma yra savigyna, pasižymi labai savita filosofija - kovotojas turi ne konfliktuoti, bet rasti harmoniją su oponentu. Kovos tikslas yra ne nugalėti priešą, bet atrasti harmoniją - tiek dvasinę, tiek fizinę. Štai kodėl aikido kartais vadinamas “nesipriešinimo menu” ar “nekoviniu kovos menu”.

Aikido mene atsiskleidžia filosofijos, psichologijos ir fizikos elementai. Žmogus ne tik mokosi judesių, bet ir treniruoja protą, gerina sveikatą ir ugdo pasitikėjimą savimi. Fiziniai savigynos pratimai moko vertinti ir suprasti psichinius ir dvasinius aikido aspektus. Treniruočių metu partneriai harmoningai dirba vienas su kitu: mokosi, kada ir kaip nusileisti, kaip padėti oponentui valdyti savo judesius ir kaip nesipriešinant jį kontroliuoti.

Aikido judesiai ir technikos

Aikido judesiai pasižymi lankstumu ir pusiausvyra. Aikido tikslas - visiškai kontroliuoti savo protą bei kūną ir išlaikyti ramią, budrią laikyseną. Nenutrūkstamas ir lankstus judesys, kuris kyla ties klubais, primena grakštų, elegantišką šokį. Aikido grožis gimsta iš koordinuotų viso kūno judesių, kurie susilieja į vieną elegantišką spektaklį.

Sąnarių (pavyzdžiui, riešų ir alkūnių) valdymo technikos užtikrina, kad sąnariai lankstosi natūraliomis kryptimis - kitaip tariant, harmoningai natūraliam kūno lankstumui. Ir nors šie metodai yra veiksmingi ir skausmingi, jie nedaro sąnariams ilgalaikės žalos.

Aikido pradininkas

Aikido sukūrė Morihėjus Uešiba (1883-1969 m.). Uešiba Sensei, arba O’Sensei (didis mokytojas), kaip jis dažnai vadinamas, daug metų praleido mokydamasis “budo” (japoniškų kovos menų). Jis labai domėjosi religija, studijavo budizmą, sintoizmą ir Oomoto Kyo. Ir nors jis buvo labai stiprus ir laimėjo daugybę varžybų, jam nedavė ramybės mintis, kad laimėjimas kito žmogaus sąskaita iš tiesų nėra laimėjimas. Jis suvokė, kad pergalė - tai ne oponento nugalėjimas, bet pergalė prieš savo paties demonus.

Norėdamas pritaikyti šią idėją, O’Sensei ėmė keisti ir tobulinti judesių technikas. Taip gimė aikido, kurio tikslas - nukreipti žalą į save patį ir nesukelti ilgalaikės traumos agresoriui. Mokantis aikido, tampa akivaizdu, kad tai ne tik veiksminga savigynos priemonė, bet ir būdas suprasti gyvenimą, tyrinėjant pasaulio energiją.