Apie pavyduliavimą be pagrindo

Mano sutuoktinis tapo nežmoniškai pavydus. Ėmė pavyduliauti man be jokio pagrindo, vis ieško įkalčių, randa absurdiškų argumentų. Taip, jis vis išgeria, kitaip ir nebuvo, bet man labiau trukdo jo pavydas, tapęs nebepakeliamu. Gėda prieš žmones. Ar tai pagydoma?

Pataria psichologė Rūta Klišytė

Panašu, kad jūsų vyro pavydas tiesiogiai susijęs su išgėrimais ir yra rimtos ligos simptomas. Turiu galvoje alkoholizmą. Rašote, kad vyras tapo pavydus, vadinasi, anksčiau toks nebuvo. Visa, ką suminėjote – įkalčių paieškos, iš piršto laužiami įrodymai dėl jūsų neištikimybės, liudija patologinį, t.y. liguistą pavyduliavimą. Tai rodo ligą toli pažengus.

Supratau, jog pripratote prie vyro išgėrimų, tačiau atrodo, kad prie to priprato ir jo organizmas. Žmogus tarsi nedaug išgeria, bet jei tai daro seniai ir dažnai, gali susirgti priklausomybės liga. Pagrindinis jos požymis yra pagirios, o vadinamasis pavyduliavimo kliedesys ir baltoji karštinė atsiranda vėliau.

Alkoholis smarkiai pažeidžia žmogus psichiką, vyrams – ir pajėgumą, sutrikdo erekciją. Alkoholikas giliai širdy kenčia dėl nevisavertiškumo, bet šio nepripažindamas ima iškreiptai mąstyti. Seksualiai nebepajėgus sutuoktinis gali būti itin pavydus. Prarasdamas vyrišką galią jis atsigriebia kaltindamas žmoną neištikimybe. Liaudyje ir sakoma: užsmaugė pavydas. Tai rodo, kad aistra ar kliedesys tampa stipresni už žmogų, už jo valią, užvaldo jo protą.

Riba tarp normos ir patologijos visada subtili ir ginčytina, tačiau alkoholizmo atveju, kai žmogus tampa ligoniu, fiziškai priklausomu nuo alkoholio, ši riba gana ryški. Psichiatrui ar narkologui nesunku ją nustatyti. Šią ribą patikrina pats gyvenimas.

Normalus pavyduliavimas neišskiria šeimos, nepakeičia meilės, per jį žmonos netampa invalidėmis, o vaikai – tėvų aistrų aukomis. Normalus pavyduliavimas yra toks, apie kurį sutuoktiniai gali kalbėtis, kurį gali atleisti, švelniai pasišaipyti iš jo ir, be abejonės, nugalėti. Normalus pavyduliavimas, labiau būdingas stipriajai lyčiai, neleidžia sutuoktiniams apsileisti, suteikia jų ryšiui malonios įtampos, tačiau nežaloja meilės jausmo, neišardo šeimos.

Nesiruošiu jūsų gąsdinti, tačiau įspėti privalau. Patologinis pavyduliavimas dažniau, nei manoma, tampa sunkių nusikaltimų priežastimi. Motyvu gali būti ilgai ir nesėkmingai tramdytas kliedesys, būdingas alkoholizmui ar kitai psichikos ligai. Girtas gali pakelti ranką prieš žmoną ne todėl, kad išgėręs, o kad pavyduliauja. Tokioje sąmonės aptemimo būsenoje nevaržomi lenda lauk ligos iškreipti instinktai. Neištikimybės įrodymų alkoholikui nė nereikia, juos sukurpia liguista vaizduotė, paakinta menkavertiškumo jausmo.

Norėčiau patarti jums imtis ryžtingų veiksmų. Nebedangstykite sutuoktinio ligos. Su išgėrusiu ar pagiringu kalbėtis neverta, bet jei vyras negeria daugiau nei savaitę, praneškite, kad jau prieitas liepto galas. Pasitelkite supratingus draugus, artimuosius. Paraginkite vyrą kreiptis pas artimiausią psichiatrą, narkologą ar į priklausomybės ligų centrą sostinėje, Savanorių prospekte.

Retas savo noru ten apsilanko, tačiau rimtai pagrasinkite skyrybomis. Čia teikiama ir anoniminė pagalba, veikia anoniminiai alkoholikų bei jų artimųjų klubai. Pastarajame itin rekomenduočiau apsilankyti. Alkoholizmas nėra išgydomas, tačiau padėti galima – jeigu ligonis pats apsisprendžia nebegerti nė lašo. Tik susilaikęs nuo alkoholio jis gali pasveikti, t. y. suvaldyti ligą, o sykiu ir liguistą pavydą. Juolab kad bus atgavęs pasitikėjimą savo jėgomis ir vyriškumu. Toks žmogus vėl gali gyventi pilnavertį vedybinį gyvenimą.