Dilgėlės – gerosios piktžolės

Šie augalai gerai žinomi. Juk ne vienam iš mūsų teko skaudžiai nuo jų nukentėti. Dilgėlės dažnai minimos įvairiose liaudies patarlėse ir priežodžiuose, nes jos plačiai paplitusios ir mėgsta augti netoli mūsų būstų. Bet ar žinome, kad šios aršios piktžolės – vieni iš naudingiausių laukinių augalų, savo galią imančių iš dangaus ir žemės. Jų nereikia sėti, bet visi galime pasinaudoti šiais gamtos teikiamais turtais. Vos pavasarinė saulė sušildo žemę, tarp pernykštės žolės pasirodo vešlūs žali stiebeliai, kurie greitai stiebiasi aukštyn.

Didžioji dilgėlė kanda skaudžiai

Mūsų krašte – pamiškėse, krūmuose, patvoriuose, apleistuose soduose – dažniausiai auga didžioji dilgėlė (Urtica dioica L.). Tai daugiametis dvinamis žolinis augalas galingais šliaužiančiais šakniastiebiais. Tiesūs stiebai išauga iki 1,5–2 m aukščio. Didžioji dilgėlė žydi nuo birželio vidurio iki spalio mėnesio žalsvais svyrančiais žiedais. Ji lengvai dauginasi sėklomis ir šliaužiančių šakniastiebių atžalomis. Stiebai ir lapai padengti plaukeliais, kurie, prisilietę prie mūsų odos, lūžta. Į mažą opelę prasiskverbia sultys, o jose esanti skruzdžių rūgštis skaudžiai nudegina.

Organizmas sustiprės, o veidas ir plaukai pagražės

Dilgėlėse gausu įvairių vertingų medžiagų. Tai geras polivitaminų šaltinis. Lapuose rasime vitaminų C (daugiau negu citrinose), K, E, karotino, B grupės vitaminų, organinių rūgščių, chlorofilo, baltymų, rauginių, mineralinių (kalcio, nemažai geležies, kalio, natrio, silicio) ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų.

Šiuolaikinė medicina labai vertina didžiąją dilgėlę. Įvairūs preparatai, nuovirai ir antpilai naudojami aterosklerozės, anemijos, hipovitaminozės, įvairių kraujavimų profilaktikai ir gydymui. Lapai įeina į daugybės gydomųjų arbatų sudėtį. Dilgėlės aktyvina medžiagų apykaitą, gerina kraujo sudėtį, gydo žaizdas. Galima būtų išvardyti daugybę ligų, kurias jos gydo.

Liaudies medicinoje nuo seno vertinamos šviežios lapų sultys, antpilai ir nuovirai. Dilgėlės naudojamos ir išoriškai – žaizdoms, nudegimams gydyti. Skaudamus sąnarius ir kitas vietas mūsų senoliai nuplakdavo stiebais su lapais arba įtrindavo šviežiomis sultimis.

Didžioji dilgėlė garsėja ir kaip gera kosmetinė priemonė. Bulgarų liaudies medicinoje ji plačiai naudojama plaukams stiprinti, jų slinkimui stabdyti ir pleiskanoms naikinti. Šiems tikslams tinka sultys arba antpilas.

Dėl fotoncidinių savybių didžiosios dilgėlės naudojamos ne tik medicinoje. Jų lapuose vasarą galima ilgiau išlaikyti šviežią mėsą ar žuvį.

Gailus ne tik augalo vardas

Plačiai paplitusi ir vienmetė gailioji dilgėlė (Urtica urens L.), išauganti iki 15–60 cm aukščio. Liaudies medicinoje naudojama taip pat kaip ir didžioji dilgėlė, tačiau jos cheminė sudėtis tyrinėta kur kas mažiau.

Gailiosios dilgėlės lapai renkami pavasarį ir vasaros pradžioje, o pavėsyje – ir visą vasarą. Tai daroma užsimovus pirštines. Galima nukirpti viršutinę stiebų dalį, o lapus nuskabyti vėliau, kai jie apvys ir nebedilgins. Džiovinami plonai paskleisti pavėsyje ar gerai vėdinamoje patalpoje. Gydymo tikslams tinka tik žydintys augalai.

Nepamirškime, kad šie vitaminingi augalai skinami ir maistui. Visų Europos tautų virtuvėse galima rasti gailiųjų dilgėlių patiekalų. Maistui renkami jauni lapai, kurie yra labai maistingi ir vertingi, ypač anksti pavasarį. Sumaltą tyrę ar nuplautus ir apvirtus lapus galima užšaldyti žiemai. Jie tiks sriuboms ir kitiems patiekalams.

Nuo seno dilgėlės pjaunamos gyvulių ir paukščių pašarui. Iš jų gaminami nekenksmingi žali dažai maisto, farmacijos ir parfumerijos pramonei.

Tad pabandykime ir mes praturtinti savo mitybos racioną dilgėlėmis.

Paragausi – nesigailėsi

Dilgėlių sriuba

200 g dilgėlių lapų, keli kubeliai sultinio, bulvių, šaukštas sviesto, aliejaus.

Nuplautus dilgėlių lapus porą minučių paverdame vandenyje, paskui išimame į kiaurasamtį ir nuvarviname. Po to smulkiai supjaustome ar sumalame mėsmale. Keptuvėje pakepiname smulkiai supjaustytą svogūną ir sutarkuotą morką. Sudedame dilgėlių masę ir dar šiek tiek pakepiname. Į verdantį sultinį suberiame supjaustytas bulves. Joms apvirus, įmaišome dilgėlių masę. Keptuvėje ištirpiname šaukštą sviesto. Jame iki geltonumo pakepiname šaukštą miltų, įpilame šiek tiek pieno ar grietinės ir pakaitiname. Supilame padažą ir trumpai paviriname. Į sriubą galima įdėti truputį rūgštynių lapų arba citrinos rūgšties, užbalinti grietine.

Gruziniškos salotos

150 g nuplautų dilgėlių lapų išverdame vandenyje, nuvarviname. Susmulkiname 50 g graikinių riešutų, ištriname su druska ir įdedame smulkiai supjaustytų svogūnų. Viską sumaišome, pagardiname pipirais ir prieskoniniais žalumynais (gruzinų virtuvėje mėgstamiausios yra kalendros).

Žaliasis vitaminingas pienas

3 šaukštus smulkiai supjaustytų žalumynų (dilgėlių, petražolių, krapų, pienių lapų, svogūnų laiškų) sumaišome su kefyru arba rūgpieniu, gerai išplakame, pagal skonį pasūdome. Pieną geriame šaltą.

Virginija Kiškienė

Malonios procedūros

Dilgėlių ištrauka

5 valgomieji šaukštai džiovintų dilgėlių lapų ir tiek pat šių augalų šaknų užpilama 5 šaukštais spirito ir 5 šaukštais virinto vandens. Palaikoma tamsioje šiltoje vietoje 10 dienų, nukošiama, nuspaudžiama. Kas vakarą vatos tamponu įtrinama galvos oda. Ši ištrauka stiprina plaukus ir padeda atsikratyti pleiskanų.

Dilgėlių antpilas

4 šaukštai dilgėlių lapų, 2 šaukštai dilgėlių šaknų, 1 šaukštas ajerų šakniastiebių, 5 šaukštai 9 proc. acto, 3 šaukštai spirito.

Antpilas 7 dienas palaikomas tamsioje šiltoje vietoje, perkošiamas. Vatos tamponu trinamos plinkančios galvos vietos.

Plaukams skalauti

Lygiomis dalimis (po žiupsnelį) dilgėlių lapų, ajero šakniastiebių, ramunėlių žiedų. Mišinys užpilamas 1 l verdančio vandens ir 5 min pakaitinamas ant silpnos ugnies. Nukoštu nuoviru perskalaujami švarūs plaukai. Jie tampa stipresni, labiau blizga.

Kaukė sausai odai

Imama po 1 arbatinį šaukštelį dilgėlių ir špinatų lapų. Žolės sutrinamos į miltelius. įdedamas 1 šaukštelis kavamale sumaltų avižinių dribsnių. Sumaišoma. Įpilami 5 šaukštai šviežiai išspaustų morkų sulčių. Viskas sumaišoma, ir gauta tyrele tepamas veidas. Po 15 min jis nuplaunamas šiltu, po to šaltu vandeniu. Nusausinus, patepama riebiu kremu.

Vonelė kojoms

6 šaukštai dilgėlių lapų užplikomi 3 l verdančio vandens. Užpilui atvėsus, 10 min mirkomos kojos. Ypač tinka pavargusioms kojoms atgaivinti. Po vonios jos sausai nušluostomos ir patepamos riebiu maitinamuoju kremu. Po procedūros labai naudinga kojas pamasažuoti.

Ligos, lauk!

Kažin kaip į Jus pasižiūrės namiškiai, kai parsinešite dilgėlių ir susirišite jų vantą. Greičiausiai pridės dešinės rankos smilių prie kairiojo smilkinio ir pasukios prieš laikrodžio rodyklę, o paskui... Jei taip nutiks, būkite ramūs – baisiausia praeityje: tinkamai paruošta dilgėlių vanta nekanda. Susiriškite ją iš 6–7 šviežių šakelių, nuplikykite karštu vandeniu, po 2 min pamirkykite šaltame vandenyje. Jūsų vanta paruošta. Išsikaitinkite garinėje ir pirmiausiai išsiperkite beržine arba ąžuoline vanta. Jūsų kūnas paruoštas kitoms procedūroms.

Dilgėlių vanta labai gležna, todėl nenaudokite daug jėgos. Ja plekšnokite švelniai, tada ir efektas bus didesnis. Jei vanta suiro, ja galima tiesiog įtrinti skaudamas vietas.

Turintys pirteles, būtinai išmėginkite šį iš pirmo žvilgsnio drastišką gydymo metodą. Osteochondrozės, radikulopatinių skausmų, artrito išvargintiems sąnariams dilgėlės – tikra atgaiva. Jos malšina skausmus, tonizuoja. Oda parausta, tampa elastinga. Įprasto bėrimo nebūna, tik kurį laiką maloniai daigo kūną. Įsiklausykite, kaip dirba Jūsų širdelė – padažnėjus plakimui, apsipilkite drungnu vandeniu ir pamirškite piktąsias piktžoles iki kito šeštadienio. Jei pirmoji pažintis su dilgėlių vanta buvo maloni, sąnarių skausmą prisiminsite negreitai, bent jau tikrai ne kitos dienos rytą.