Įdomūs ir netikėti faktai apie mūsų valgymo įpročius

Štai keletas moksliniais tyrimais pagrįstų įdomybių, kurios galbūt pakeis jūsų požiūrį į maistą.

Mes mėgstame tai, ką valgė mūsų mamos

Jei esate nėščia, gali būti, kad būtent šiuo metu formuojate kūdikio skonį. Maistas, kurį valgote, patenka į amniotinį skystį ir suteikia jam skonio. Pasak biologo Gary'o Beauchampo, vaisius gali pajusti šiuos skonius ir prisiminti juos po gimimo. Tai pasakytina ir apie motinos pieną. Kai vaikas paauga ir pradeda valgyti kietą maistą, jam labiausiai patinka tie produktai, su kurių skoniais susipažino gimdoje.

Jei, pavyzdžiui, nėštumo ir žindymo metu dažnai gerdavote morkų sultis, tikėtina, kad jas mielai gers ir jūsų vaikas. Tiesa, ši taisyklė negalioja druskai, nes druskos kiekis, kurį suvartoja motina, neveikia nei amniotinio skysčio, nei motinos pieno. Teisingiau būtų pasakyti, kad į amniotinį skystį ir pieną patenka ne maisto skonis, o jo kvapas. Mamos gali padidinti tikimybę, kad jų vaikai mėgs sveiką maistą, pavyzdžiui, daržoves, jei jų valgys besilaukdamos ir maitindamos.

Kitaip tariant, tai, kokį maistą mėgstame, nulemia mūsų patirtis. Jei praeityje mėgote sūrų maistą, jo norėsite ir vėliau. G. Beauchamp teigia, kad jei visi kartu pradėtume vartoti mažiau druskos, ateities kartos jos norėtų mažiau.

Tai, ką mėgstame suaugę, priklauso nuo to, ką valgėme kūdikystėje. Tyrimai parodė, kad mažyliai, maitinti krakmolingais produktais, vėliau juos mėgsta labiau nei kiti žmonės.

“Liežuvio žemėlapis” nėra visiškai tikslus

Tikriausiai teko girdėti, kad saldų skonį pajuntame liežuvio galiuku, sūrų - šonais, o kartų - giliau esančia liežuvio dalimi. Tai, kad šie plotai yra kiek jautresni minėtiems skoniams, yra teisybė, bet realybėje toks tikslus “žemėlapis” su pažymėtomis zonomis neegzistuoja.

Pasak G. Beauchampo, skonio receptorių yra ir gerklės prieangyje. Tai paaiškėjo, kai moteris, kurios liežuvis buvo pašalintas, ir toliau juto maisto skonį.

Nosis atpažįsta skonį

Didelė dalis to, ką vadiname skoniu, iš tiesų yra kvapas, sako mokslininkai. Tai neseniai JAV vykusioje mokslinėje konferencijoje pademonstravo “Kraft Foods” tyrimų ir plėtros grupė. Auditorija buvo paprašyta užsispausti nosis ir paragauti saldainio. Dalyviai sutiko, kad jis buvo beveik beskonis.

Kaip tai paaiškinti? Kai mūsų nosys nėra užspaustos, maisto aromatas per gerklę iš burnos patenka į nosį; taip pajuntame visą produkto skonį. Tačiau užtenka užspausti priekinę nosies dalį, ir kvapas nustoja sklidęs.

Valgymo metu užplūstanti nostalgija yra susijusi su uosle

Daugelis žmonių puikiai prisimena tam tikro vaikystėje valgyto maisto skonius. Kai vėl paragaujame šio maisto, prieš akis iškyla praeities akimirkos. Marselis Prustas savo kūrinį “Prarasto laiko beieškant” pradeda aprašymu, kaip atsikandus mažo pyragaičio, vadinamo madlena, jį užplūsta prisiminimai apie praėjusius laikus.

"Taip yra todėl, kad anatominis ryšys tarp emocijų ir uoslės yra stipresnis nei tarp kitų pojūčių", - teigė G. Beauchampas. Tačiau vis dar nebuvo atlikta jokių tyrimų, kurie paaiškintų, kaip iš tiesų veikia šis fenomenas. Tai padaryti sudėtinga, nes kiekvieno žmogaus patirtis yra unikali.

Evoliucija lėmė, kad mėgstame tai, kas nesveika

Anot G. Beauchampo, tai, kad žmonės vartoja druską, iš dalies lemia prigimtiniai, iš dalies - kultūriniai veiksniai.

Žmonės trokšta riebalų, kad galėtų kaupti energiją, tačiau ilgainiui per didelis jų kiekis gali pažeisti ląsteles ir sutrumpinti gyvenimą.

“Mes esame užprogramuoti norėti maisto, kuris mums kenkia, - sakė jis. - Mūsų protėviai tikriausiai nesulaukdavo 50-ies metų, todėl vartojo druską ir riebalus nebijodami tokios mitybos pasekmių - padidėjusio kraujo spaudimo ir širdies ligų, kuriomis dažniausiai susergame vidutiniame ar brandžiame amžiuje".

Pastaruoju metu daug kalbama apie druskos žalą. Sausio mėnesį JAV buvo paskelbtos naujos gairės, kurios rekomenduoja, kad afro-amerikiečiai, visi tie, kam yra daugiau nei 51-eri metai, ir žmonės, kada nors kentėję nuo padidėjusio kraujo spaudimo, cukraligės ar inkstų ligų, sumažintų druskos suvartojimą iki pusės šaukštelio per dieną. Visiems kitiems galima suvartoti vieną šaukštelį druskos.

Pasak G. Beauchampo, druska sustiprina saldų skonį ir slopina kartų. Viena priežasčių, kodėl visur dedama druskos, yra ta, kad ji sumažina daržovių kartumą, dėl to šios tampa skanesnės.

Taip, galime sumažinti riebalų ir druskos kiekius, bet valgyti taip pat skaniai

Druskos problemą galima išspręsti dviem būdais: kuriant druskos pakaitalus ir raginant žmones pakeisti savo įpročius.

O kaip sumažinti blogųjų riebalų kiekį? Kulinarai gali sukurti naujų skanių patiekalų receptų, kuriuose nėra daug riebalų.

Šokolado putėsiai paprastai gaminami iš kiaušinių trynių ir grietinėlės - šis derinys labai malonus gomuriui, bet gali pažeisti arterijas. Patarimas: grietinėlę ir kiaušinius pakeiskite kitokiais baltymais. Vanduo, želatina ir šokoladas suteikia putėsiams kreminę konsistenciją, bet taip paruoštas desertas yra kur kas sveikesnis. Be to, labiau juntamas šokolado skonis.

Davidas Lebovitzas, buvęs konditeris, o dabar - Paryžiuje gyvenantis receptų knygų autorius, siūlo vadovautis minimalizmu. Štai saldumynų skoniui pagerinti užtenka vos kelių kruopelyčių druskos. Jis pataria jomis pabarstyti patiekalo viršų, o ne berti į vidų. Taip geriau pajusite kontrastą tarp druskos ir, tarkime, šokolado ar karamelės, saldumo.

“Aš nenaudoju pakaitalų, - teigė jis. - Šokoladą galima pakeisti saldžiavaisiu pupmedžiu, bet tai nebebus šokoladas. Nemanau, kad reikėtų mulkinti žmones”.