Draudimas svaigintis realybėje negalioja

Tai, ką mačiau Vilniaus gatvėse Rugsėjo 1-ąją, nė iš tolo nepriminė kilnaus valdžios tikslo bent tądien atkirsti piliečius nuo alkoholio čiaupo. Važiuodamas iš darbo namo jau troleibuse mačiau nemažai „prisivaišinusių“ žmonių, o eidamas per perėją - net kelis būrelius paauglių merginų, tiesiogine šio žodžio prasme vos velkančių kojas. Akimirką net sudvejojau, ar dar yra blaivių aplink, nes prekybos centre situacija vėl buvo tokia pati.

Manau, tie, kurie mėgsta pašvęsti, alkoholio prisipirko gal net daugiau nei reikėjo. Tą patvirtino ir jau kitądien pateikta didžiųjų prekybos centrų statistika. Akivaizdu, kad pardavėjams politikų vienos dienos draudimas prekiauti alkoholiu jokios finansinės žalos nepadarė - Rugsėjo 1-osios išvakarėse parduota kone tiek pat, kiek per dvi dienas.

Labai liūdna konstatuoti, kad be svaigalų jau nebegalime apsieiti, lyg blaivūs džiaugtis nebemokėtume.

Rugsėjo 2-ąją viešajame transporte šnekučiuojasi būrelis moksleivių, dalijasi įspūdžiais, kiek kas išgėrė, kaip kam bloga, kas striukę pas draugą paliko, kas su vienu batu namo grįžo.

„Vakaro žiniose“ skaičiau gerbiamo muzikanto Andriaus Mamontovo nuomonę ir visiškai jam pritariu, kad valdžia tokiu draudimu tik dar labiau skatina tuos, kurie nemėgsta apribojimų. Tai savotiškas netgi paskatinimas. Realių priemonių pažaboti alkoholizmui aš nematau.