DVASINIS NĖŠTUMAS

Poetai kūrinius gimdo, kaip ir moterys vaikus — nežinodami kaip / Gėtė/

Mūsų tarpusavio santykiai ir požiūris į gyvybę nėštumo metu turi įtakos vaikams. Neigiamas poveikis, kurį patiria motinos nešiojamas kūdikis, vadinamas nėštumo trauma.

Pamažu mokslas vis giliau suvokia gyvybės slėpinius, vis plačiau kalbama apie gyvybės nenutrūkstamumą, žmogaus sielos prcegzistenciją. Daugėja mokslinių darbų, bandančių atskleisti gyvybės paslaptį dar prieš pradėjimą, vis dažniau minima pradėjimo trauma.

Psichologų ir psichiatrų darbai rodo, kokią didelę reikšmę žmogaus psichinei sveikatai turi tėvų nusiteikimas, jų mintys, fizinis ir dvasinis pasiruošimas pakviesti bei priimti naują gyvybę. Ypač svarbu, ar kūdikis buvo norėtas. Ar jo norėjo abu tėvai, ar tik vienas. „Ar esu laukiamas ir mylimas, ar pasaulis, į kurį ateinu, yra man priešiškas?". Tokia ar panaši informacija išlieka kūdikio pasąmonėje ir įtaigoja tolesnį jo gyvenimą. Nuo jos priklauso pradėjimo trauma. Taigi priartėjome prie gyvybės pradžios, už kurios, atrodo, jau nieko nėra, vien tik Dievo visagalybė.

Pradėjimo traumą sudaro emocinė ir dvasinė tėvų būsena: jų mintys, jausmai, norai bei ketinimai ne tik pradėjimo metu. Visi nesutarimai, geri ar blogi jausmai bei mintys, buvę mūsų sąmonėje keletą metų prieš pradėjimą, taip pat turi įtakos būsimos (dar nepradėtos) gyvybės dvasinėms struktūroms, jos energetiniam -informaciniam laukui arba paprasčiau — pasąmonei ir pasilieka joje visą žmogaus gyvenimą. Galima sakyti, kad būsimo žmogaus sielos dvasinės struktūros prieš pradėjimą yra prisijungusios prie savo tėvų energetinių - informacinių laukų ir „persirašinėja" iš savo būsimųjų tėvų bei mokosi to, kuo jie gyvena. Tai labai sena išmintis, kurią iš naujo atranda modernusis mokslas. Sakoma, jog vaikai panašūs į tėvus, tačiau galima sakyti ir atvirkščiai: vaikai pasirenka į save panašius tėvus. Štai kodėl į klausimą, kada reikia pradėti auklėti vaiką, vienas žymus pedagogas atsako, jog tai daryti reikia devynis mėnesius prieš gimstant jo motinai arba, kitaip sakant, pirmiausia reikia auklėti kūdikio tėvus. Šiuos dalykus žinojo ar nujautė mūsų protėviai ir religinio gyvenimo mokytojai, kurie mokė jaunimą skaistaus gyvenimo.

Dvasinio nėštumo sąvoka padeda suprasti visose senose kultūrose aptinkamą jaunųjų susilaikymo paprotį. Štai kaip šis paprotys aprašytas indų šventraščiuose: „Tris paras tegul jaunieji nevalgo sūdyto maisto, tegul miega ant žemės ir metus, dvylika dienų, šešias naktis arba mažiausiai tris naktis susilaiko nuo sueities". Kuo ilgiau bus susilaikoma, tuo didesnė tikimybė susilaukti geresnių palikuonių. Jeigu susilaikoma metus, sakoma indų šventraščiuose, tai gims šventasis. Susilaikymo priemonės, tarp kurių kartais nurodomas ir tylėjimas, padeda save apvaldyti ir pakeičia žmogaus informacines dvasines struktūras į gerąją pusę. Todėl dvasinis nėštumas baigiamas palankiomis sąlygomis, o jaunųjų gyvenimo būdas prieš pradėjimą persiduoda būsimam jų kūdikiui. Pažadas, kad po metų susilaikymo gims šventasis, nėra nepagrįstas. Vydūnas apsakyme „Pirmieji jaunavedžių gyvenimo metai" aprašo, kaip jaunieji, daugiausia nuotakos, jautusios, kad yra dar nepasiruošusi priimti naują gyvybę, pastangomis, metus susilaiko nuo sueities (žr. „Jaunimas", 1913, gruodžio mėn. arba „Vydija" Nr. 6, 1995, Kauno Lietuvių tautinės kultūros centro leidinys).

Siekiant sąmoningumo, mums reikia daugiau kalbėti apie dvasinį nėštumą, apie pasiruošimą priimti dar nepradėtą gyvybę. Net ir mūsų technokratiniame amžiuje, kai žmogus beveik pamiršo vidinį gyvenimą, yra nemažai moterų, kurios jaučia gyvybės pradėjimą. Jeigu prieš keliolika metų, moteriai pasakius, jog ji žino tikslų pradėjimo laiką, gydytojai netikėdavo arba net šaipydavosi, tai šiandien manoma, kad pajusti gyvybės pradėjimą yra ne tik normalu, bet, jei norime sulaukti sveiko kūno ir pilnavertės psichiniu požiūriu gyvybės, net būtina.

Moterys gali daug papasakoti apie ryšį su dar nepradėto žmogaus siela, apie vienokį ar kitokį jos pajautimą. Esu sukaupęs keletą dabar gyvenančių motinų išgyvenimų. Čia pateikiame jų pačių užrašytus tokių patirčių atpasakojimus. Vardai, pasitaikę pasakojimuose, yra pakeisti.

Kūčių vakaro regėjimas

Kada su būsimu vyru aptarėme tolesnį mūsų gyvenimą ir nutarėme dar metus padraugavę susituokti 1959 metais, man viskas buvo labai aišku, tarsi iš anksto būčiau žinojusi ar kažkokioje šviesoje regėjusi savo ateiti. Žinojau, kad auginsime du vaikus, berniuką ir mergaitę. Pasakiau tai savo būsimam vyrui. Buvau dar labai jauna — tik 17 metų.

Įdomiai su juo susipažinau. Iš mažens buvau labai jautrios sielos, pamaldi. Nemėgau draugysčių nei su mergaitėmis, nei su berniukais. Patikdavo vienatvė. Bet tai nereiškia, kad sėdėdavau namie. Ne. Mokiausi gerai, šokau tautinius šokius, lankiau lengvąją atletiką, žaidžiau tenisą. Tai buvo vienas mano gyvenimas — visuomeninis. O kitas, dvasinis, prasidėdavo po pamokų, treniruočių, repeticijų grįžus namo. Be galo mylėjau gamtą ir visa, kas gyva. Norėdavau būti viena, kad galėčiau pajusti gamtos virpesius: upelio čiurlenimą, akmens tylą, išgirsti, kaip skleidžiasi žiedas ir ką man sako mano sielos vidinis balsas.

Slapčiausias troškimas buvo tapti vienuole. Bet kitas galingas Balsas sakė „ne", ir aš dažnai ginčydavausi su Juo.

Vidinė pajauta ar Balsas (nežinau, kaip pavadinti) parodydavo jaunuolį, kuris ateis manęs ieškoti norėdamas tapti mano vyru. Tuomet, kad jo nesutikčiau, sąmoningai vengdavau draugystės su jaunimu. Draugės šaipėsi pranašaudamos „senos panos" ateitį. Į tokius pajuokavimus atsakydavau, kad auksas ir pelenuose žiba, o Dievo man skirtasis atras mane ir namuose. Nebūtina save reklamuoti šokių vakarėliuose.

Ir taip 1958 m. gražų gegužės vakarą į mūsų namų duris kažkas pasibeldė. Namie buvome mes trys seserys ir pusbrolis. Man tada ėjo septyniolikti metai. Mama buvo kažkur išėjusi (tėvelis jau seniai miręs). Nuskubėjau prie durų manydama, kad tai katinas baldosi, pritraukiau jas stipriau ir uždariau. Bet nespėjau nuo durų atsitraukti, —ir vėl išgirdau beldžiant. Atidariau ir... Tarsi elektros srovė perėjo mano kūnu. Už durų stovėjo nepažįstamas, niekur nesutiktas, nematytas jaunuolis. TAI BUVO TAS, kurį ne kartą matydavau kaip Dievo Apvaizdos man siunčiamą vyrą. Tylėjome. Pirmoji prabilau aš paklausdama, ko jam reikia. Ir nelaukdama atsakymo pasakiau, kad ateitų rytoj, kai bus mama. Jaunuolis išėjo. Pasijutau tarsi sapne, negaliu patikėti—lyg toj pasakoj svajonių princas būtų atėjęs.

Kitą vakarą vaikinas nepasitraukė nuo durų, kol nepasakė, ko atėjęs. Jam 24 metai, ketverius metus tarnavęs armijoje. Nė pats gerai neprisimena, kur mane pamatęs, įsimylėjęs ir atėjęs susipažinti. Mama, išgirdusi kad aš su kažkuo tarpdury kalbuosi, pakvietė užeiti į vidų. Ir tik kambaryje pasisakėme vienas kitam vardus ir padavėm rankas. Širdy jaučiau tarsi būtume buvę vieno medžio pusiau perskeltas vaisius, kaip vieno obuolio dvi skiltys sutapome, kad galėtų bręsti sėkla naujai gyvybei. Supratau — auginsime du vaikus. Tai ir pasakiau po kelių draugystės mėnesių savo būsimam vyrui.

Praėjus ketveriems vedybinio gyvenimo metams, žmonės pradėjo kalbėti, kad būsime bevaikiai. Vyras nusiminė, nes žadėtųjų vaikelių nebuvo... Kai kurie artimieji ir pažįstami ėmė patarinėti, kad pats laikas kreiptis į gydytojus. Bet man tai buvo nepriimtina. Aš mokiausi ir maniau, kad taip Dievo mums skirta. Kad baigusi mokslus jau tikrai vyrui padovanosiu tai, kas žadėta. 1964 m. birželio mėnesį laikiau paskutinius egzaminus. Birželio 22 d. prasidėjo menstruacijos, kurios paprastai tęsdavosi 3—5 dienas.

Mūsų laimei trūko tik kūdikio, ir Dievas jį mums atsiuntė. Nuo pradėjimo akimirkos pajutau kažkokį virpesį, kokio niekada nebuvau patyrusi per visus mūsų vedybinio gyvenimo metus. Tai tęsėsi ilgiau kaip parą. Negalėdama sulaikyti džiaugsmo, vyrui pasakiau, kad nuo vakar dienos esame tėvai. Jis nustebęs netikėjo. O aš įsčiose, krūtų speneliuose aiškiai jutau kažkokius tvinksnius ar virpesius, net nežinau, kaip juos apibūdinti. Jutau kažkokį pokytį širdyje. Norėdama, kad ir vyras tuo patikėtų, po 10 dienų nuskubėjau į moterų konsultaciją.

Tai buvo 1964 m. liepos 10 dieną. Mane apžiūrėjusi gydytoja pasakė, kad dar nieko negalinti nustatyti, ir liepė ateiti maždaug po dviejų savaičių. „Kokia netobulu mūsų medicina ", — mąsčiau eidama namo. Juk aš taip stipriai jaučiu manyje esantį KITĄ. Vyro neįtikinau, kad laukiuosi, juo labiau, jog ir gydytoja to nepatvirtino. Tuomet jo paprašiau: „Pažadėk man nuo šios minutės iki gims kūdikis mylėti mane broliška meile, tuomet tu įsitikinsi, jog tai tiesa, aš noriu, kad lytiniais aktais nebedrumstume ramybės tos šventos buveinės, kurioje dabar yra tikrasis jos šeimininkas. Vyras sutiko. Po dviejų savaičių iš poliklinikos grįžau su visais įrodymais, kad esu nėščia.

Ir taip 1965 m. balandžio 6 diena pasaulį pasveikino mūsų dukrytė.

Įdomi detalė. Kai atėjau į gimdymo namus, pildanti dokumentus seselė paklausė, kada paskutinį karta esu lytiškai santykiavusi su vyru. Kai atsakiau, kad pradedant kūdikį, seselė pažiūrėjo į mane nustebusi ir paklausė: „ O tai kas atsitiko jūsų vyrui? Išsiskyrėte ar žuvo ? "—„Ne, — atsakiau. — Aš manau, kad lytinis aktas turi tam tikrą paskirtį. Pavyzdžiui, dantys — maistui kramtyti, akys—regėti, o lytis—naujai gyvybei pradėti. Žiūrėjo į mane seselė tarsi į aštuntąjį pasaulio stebuklą, o man viskas taip paprasta.

Po dukrelės gimimo su vyru nutarėme dar metus susilaikyti nuo lytinio gyvenimo. Pasiryžau iki metų mažylę žindyti krūtimi. Metai netruko prabėgti. Mergaitė augo sveika. Atšventėm metukų jubiliejų, nustojau žindyti. Vėl pradėjome vyro ir žmonos gyvenimą.

Ėjo 1972-ieji. Dukra jau lankė pirmą klasę. Kūčių vakaras. Tuo metu šeimoje buvome trise: vyras, aš ir dukrytė. Padengiau stalą ir pasimeldę pradėjome laužti kalėdaičius. Aš laikiau kalėdaitį, o vyras ir mažylė atsilaužė po gabalėlį. Staiga, dėdama valgius į lėkštutes, šalia dukros

pamačiau padėtą dar vieną lėkštę, kurioje gulėjo sveikas kalėdaitis ir keli gabalėliai jau mūsų laužyto. Išsigandau, nes ant kėdės ties lėkštutepamačiau sėdintį baltais rūbeliais šviesiaplaukį, mėlynakį kūdikėlį. Krito į akis, kad berniuko akyčių rainelės nevienodos: vienos akytės didesnė.

Ir nosytės viršūnėlė skelta išilgai ir taip įdubusi, kaip niekad dar nebuvau mačiusi.

Aš susijaudinusi ėmiau verkti. Vyras nustebęs pradėjo bartis, kas čia pasidarė, ko taip staigiai pravirkau. Ir tuo metu kūdikis dingo. Daugiau aš jo nemačiau. Dukra juokėsi iš manęs, kad nemoku suskaičiuoti iki trijų. Aš ir pati negalėjau prisiminti, kaip ir kam padėjau ketvirtą lėkštutę ir pastačiau kėdę.

Apsiraminusi ir nusišluosčiusi ašaras, į vyro priekaištus, kad sugadinau Kūčių nuotaiką, pasakiau:. "Kitąmet prie Kūčių stalo sėdės ir mūsų sūnelis. Aš jį dabar jau mačiau ant kėdės šalia sesutės. Ir turbūt ne be Aukščiausiojo valios padengiau stalų keturiems asmenims". Išklausęs vyras nusišypsojo ir pasakė: "Visi kalba, kad Kūčių naktį įvyksta įvairių stebuklų, bet tai būna jau po vakarienės, vidurnaktį". Toliau vakaras ėjo įprastine tvarka. Tik aš buvau sukrėsta ką tik patirto reginio.

Mano menstruacijų ciklas būdavo labai pastovus. Neatitikdavo tik vieną ar dvi dienas. Tuokart prasidėjo gruodžio 20 dieną, o Kūčių vakarą jau baigėsi.

Kalėdų dienomis pasijutau vėl esanti motina. Nedrįsau sakyti vyrui, tik paprašiau intymesnius meilės santykius atidėti kitam kartui... Nenorėdama užsitraukti gydytojų nemalonės, kaip kad buvo su dukrele, nutariau viena džiaugtis Dievo stebuklu iki tos dienos, kada jie galės tai patvirtinti.

1973 m. sausio 23 d. mane apžiūrėjusi ginekologė paklausė: "Gimdysit?". Toks šaltas gydytojos klausimas labai žeidė. Man pasirodė, kad jai būtų mieliau išgirsti, jog negimdysiu. Šypsodamasi pasakiau: "Kaip nuostabu! Gims berniukas, aš jo taip ilgai laukiau. Ačiū Dievui“

Grįžusi namo su nekantrumu laukiau iš darbo pareinančio vyro. Kaip įrodymą ant stalo išdėliojau visas gautas iš gydytojos pažymas. Vyrui buvo sunku patikėti, kad keturioliktais bendro santuokinio gyvenimo metais dar kartą taps tėvu. Susitarėme, kaip ir dukros laukdami, gyventi be sueities tol, kol gims sūnus.

Jis pasaulį išvydo 1973 m. rugsėjo 19 dieną. Iki metų, kol mažylį maitinau krūtimi, su vyru gyvenome broliškai.

Niekada nesame naudoję jokių priemonių nėštumui išvengti. Nieko nežinome apie jas. Gal čia lėmė ir tai, kad man dar jaunystėje buvo atskleista ta paslaptis apie būsimą vyrą ir vaikus? Tik nežinojau, kada jie ateis į šį pasaulį. Ir manau —pirmumo teisę brolis užleido sesei, nes buvo pasakyta: „Du vaikus—berniuką ir mergaitę".

Ačiū, Dieve! Tavo rankoje viskas.

Kai perskaičiau šį pasakojimą mokiniams, tuojau kilo klausimas: „O kaip atrodė gimęs berniukas, ar jis buvo panašus į regėtąjį?" Štai ką apie tai pasakė minėtoji moteris:

Perduodama jums savo šeimos gyvenimo aprašymą minėjau, kad pamiršau parašyti dar vieną smulkmeną. Įdomiausia, kad sūnus gimė tarsi tas pats vaikutis, kurį regėjau tą Kūčių vakarą. Kai ligoninėje seselė parodė man kūdikį, tuoj pastebėjau įdubusią nosytę ir ne visai vienodos spalvos akytes. Aš buvau taip paveikta, kad net netekau sąmonės. Gydytojai mane gaivino. Po to pasakė, kad kūdikis sveikus, sveria 4 kg ir 700g, ūgis 54 cm. Jokių pakitimų nėra.

Berniukas augo sveikas. Tais pačiais 1973 metais Kūčių vakarą jis buvo pasodintas prie stalo, ir tarsi atgijo anksčiau matytus regėjimus. Taip viskas buvo tikra.

Šiame ilgokame pasakojime yra dvi svarbios vietos, kurios galbūt liko nepastebėtos. Pirmiausia tai, jog ši moteris žinojo, kiek augins vaikų, ir jau buvo regėjusi savo būsimąjį vyrą. Šiuo atveju mums svarbu ne kaip ji tai "sužinojo", bet kad mes visi ateiname į šią žemę atsinešdami savąjį likimą ir uždavinį, kurį turime atlikti. Paprastai žmonės retai sąmoningai suvokia gyvenimo jiems skirtus uždavinius, tačiau panašių atvejų teko girdėti ar skaityti ne vieną.

Seniau buvo paprotys prieš kokį nors svarbų apsisprendimą (pvz., vestuves) prašyti dvasios tėvo palaiminimo. Taip tarsi buvo pasitikrinama, ar teisingai pasirinkta. Jeigu dvasios tėvas būdavo švento gyvenimo žmogus ir sugebėdavo įžvelgti žmogaus likimą, tai, matydamas netinkamą pasirinkimą, atsisakydavo palaiminti ir duodavo kitą patarimą: pvz., eiti į vienuolyną ar, priešingai, pasirinkusiam dvasininko kelią liepdavo vesti, neretai net nurodydamas asmenį. Jeigu dvasios sūnus ar duktė nepaklusdavo, dažniausiai jų gyvenimas skaudžiai nenusisekdavo. Tada galima sakyti, jog tai bausmė už neklusnumą. Tačiau teisingiau yra manyti, jog tai ne bausmė, bet paties žmogaus klaidingo pasirinkimo pasekmės. Tai, ką kiekvienam iš mūsų skiria dieviškoji galia, mums visada yra geriausia.

Antras dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, yra tai, kad minėtoji pora nėštumo metu ir tol, kol kūdikis buvo žindomas, neturėjo intymių meilės santykių. Tai svarbios, tačiau beveik pamirštos vedybinio gyvenimo taisyklės.

Senas pažįstamas

Ištekėjau 23-jų metų. Po trejų metų gimė pirmasis sūnus. Gimdžiau labai sunkiai, praėjo daug laiko, kol grįžo sveikata. Tada pradėjo sirgti sūnus ir visi šie metai pareikalavo iš manęs labai daug fizinių ir dvasinių jėgų. Padėjo vyras ir tėvai. Jie matė ir suprato, kad man labai sunku. Apie antrąjį vaikelį užsimindavo nedrąsiai, o aš pati apie tai net bijodavau pagalvoti, nes jaučiau, kad dar vieno tokio išbandymo nepakelsiu. Kai sūnui suėjo vieneri metukai, mane apėmė keistas jausmas (to niekam nepasakojau): atrodė, kad kažkas nematomas yra šalia manęs, kad jis turi ateiti į šį pasaulį per mane ir aš neatliksiu sa vo pareigos ir galbūt apsunkinsiu gyvenimą, jeigu sutrukdysiu jam ateiti. Tas suvokimas, kad privalau, buvo stipresnis užmano norą ar nenorą. Nusprendžiau rasti savyje jėgų sudaryti sąlygas naujai gyvybei išvysti pasaulį. Visus šeimos narius toks mano sprendimas labai nustebino. Tačiau jie nepaklausė, kas privertė mane apsispręsti, o aš nemokėjau to paaiškinti.

Naujoji gyvybė labai nekantriai veržėsi į šį pasaulį, pusę metų teko gulėti. Gimė sūnus, fiziškai ir dvasiškai labai harmoninga asmenybė. Mažylis labai visus pradžiugino. Kai jis gimė, mums atrodė, kad jį jau seniai pažįstame.

Netikėtas susitikimas

Mūsų šeimoje augo vienas sūnus. Norėjome antro vaiko. Tačiau praėjo 13 metų. Kartą naktį, nedegdama šviesos, ėjau iš miegamojo į vonios kambarį. Staiga koridoriuje prie knygų spintos vos neužlipau ant kažkokio nedidelio kupstelio—figūrėlės. Keista šviesa apšvietė tik galvutę ir petukų liniją. Visa figūrėlė susiliejo su nakties tamsa. Galvutė buvo pakelta į viršų ir tarsi žiūrėjo į mane. Sakau — galvutė, nes veiduko vietoje bolavo šviesi dėmė. Jokių bruožų nesimatė. Nežinau kodėl, bet man pasirodė, kad tai mergaitė. Neišsigandau, grįžusi į miegamąjį prisižadinau vyrą. To keisto „kažko" koridoriuje nebebuvo.

Nepraėjus metams, mums gimė duktė. Kai pradėjo vaikščioti, miegoda vo kitame kambaryje. Kaip ir kiti vaikai, dažnai rytais atbėgda vo pas mus į lovą. Tik kažkodėl kiekvieną kartą sustodavo koridoriuje prie knygų spintos ir žiovaudama bei trindama kumštukais akytes laukdavo, kad ją pastebėtume, tik tuomet pas mus ateidavo. Daug kartų esu jos klaususi: "Kodėl tu ten sustoji, o ne iš karto ateini pas mus?". Atsakymas visada būdavo tas pats: "Nežinau ".

Kiekvieną kartą, kai dukrelė rytais stabteldavo prie knygų spintos, klausdavau savęs, kodėl ji sustoja būtent toje pačioje vietoje, kur aš tuomet naktį mačiau tą keistą, į mergytę panašų padarėlį. Ar tai buvo ne ji? O gal ji tada, kaip ir dabar ateidama pas mus į lovą, laukė, kad ją pastebėtume?

Apie ryšį su jau įsčiose esančiu kūdikiu galėtų papasakoti kiekviena motina, tik gaila, kad dauguma mažai arba visiškai nekreipia j tai dėmesio. O tai labai svarbu norint, kad kūdikis normaliai vystytųsi.

Retai, tačiau pasitaiko ir vaikų, kurie prisimena savo gyvenimą iki gimimo. Girdėjau apie ikimokyklinio amžiaus mergaitę, kuri mamai pasakojo, ką jautė būdama įsčiose. Ji prisiminė, kokie mamos veiksmai, valgis ar nuotaikos jai būdavo malonūs ir kokie ne. Kitą atvejį perskaičiau spaudoje. Marina Dadaševa, ruošianti tėvus sąmoningai tėvystei, rašė, kad jos jauniausioji duktė (devinta iš eilės) papasakojo apie savo tėvų vestuves. Viską iki smulkmenų: kaip jie buvo apsirengę, koks tą dieną buvęs oras ir pan.

Gali pasirodyti, jog ryšys su nauja gyvybe prieš pradėjimą prieštarauja krikščioniškajam tikėjimui. Tačiau taip nėra. Šie reiškiniai reinkarnacijos nepatvirtina, nes jie kalba apie įsikūnijimą (inkarnaciją) ir sielos preegzistenciją. "Žmogus yra Dievo paveikslas", — sakoma Šv. Rašte (plg. Pr 1, 26). Vadinasi, jeigu Dievas yra amžinas, tai Jo paveikslas — žmogus irgi neturi nei pradžios, nei pabaigos. Taigi visi, vaizdžiai kalbant, nuo amžių buvome Dievo mintyje. Tiktai kūnas, tarsi žolynas, nudžiūsta ir žiedas nubyra, o Dievo žodis, iš kurio mes esame gimę, yra per amžius išliekanti sėkla (plg. 1 Pt 1, 23-24). O Tomas Kempietis knygoje „Kristaus sekimas" sako: "... tu, Viešpatie, mane pažinojai prieš mano gimimą, tu mane pažinojai net prieš pasaulio atsiradimą".

Šv. Raštas nėra dogmatiškas: jis palieka daug laisvės siekiant pažinti Dievą, pasaulį ir save. Kodėl mes besąlygiškai turime laikytis nuomonės, kad žmogaus gyvybė prasideda arba kad Dievas kuria Žmogaus sielą pradėjimo metu? Tai, be abejo, vyrų nuomonė, kurie yra ne tokie jautrūs gyvybės atžvilgiu. Kodėl mes vien išprotautomis mintimis pagrįstos logikos vardan turėtume atmesti juslėmis suvokiamą patirtį? Taip mąstydami ir tikintieji, panašiai kaip materialistai, tvirtinantys: "to nėra, nes to negali būti", atskiria save nuo visa, kas nepažinta. Kažką neigdami visada save apribojame. Dažniausiai tai, ko neįstengiame suvokti, mums kelia baimę. Tačiau žmonijos istorija todo, kad tada, kai bandydavome save apriboti, visuomet būdavome neteisūs. Ne visi dar išdrįstume garsiai samprotauti, ką mums atvėrė pasaulio didingumo ir gyvybės vieningumo atradimas, kas dabar nuolat vyksta aplink mus ir mumyse. Šis atradimas patvirtino religinę mintį, tačiau gerokai ją ir sujaukė. Gyvenimo gelmės ir visuotiniai gyvybiniai ryšiai, atsiskleidę prieš žmogų, gali jį įkvėpti ir iškelti arba sugluminti. Dar daug žmonių bijo begalybės traukos ir dar juose nepabudo pasaulio didingumo ir vienybės jausmas. Čia labai tinka garsaus mokslininko vienuolio jėzuito T. de Sardeno žodžiai: "Nors mūsų filosofija sako, jog siela buvo sutverta atskirai, negalima pamiršti, kad žmogaus sielos gimimas ir subrendimas neatskiriamas nuo visatos, per kurią ji atėjo į šį pasaulį. Kiekvienoje sieloje Dievas myli ir gelbsti visą pasaulį, kuris joje atsispindi tik jai savitu būdu". Sekant šv. Pauliumi, galima sakyti, jog žmogaus gimimas, panašiai kaip pasaulio sukūrimas, yra neregimybės virsmas regimybe (plg. Žyd 11, 3). O dvasinis nėštumas yra mūsų prisilietimas prie neregimybės. Tai pirmoji, todėl svarbiausioji sąveika su dar negimusia gyvybe.

Sprendžiant iš atsiliepimų spaudoje, keičiasi ir oficiali Vatikano nuomonė. Dienraštyje "Lietuvos rytas" (1998 03 07, Nr. 52, priedas "Rytai - Vakarai", p. 8) rašoma: "Popiežiškos Akademijos nuomone, vos susiliejus vyro ir moters lytinėms ląstelėms įvyksta dvigubas apvaisininmas: spermatozoidas apvaisna kiaušinėlį, o siela tą patį akimirksnį sužadina biologinę materiją. Si Vatikano teologų nuostata reiškia ne ką kita, kaip gana paradoksalų atradimą: žmogaus siela gimsta anksčiau už patį žmogų. "Dvasinio embriono" sąvoką Vatikanas iš karto pakėlė į oficialiosios doktrinos rangą ir ji tapo visuomenės nuomonės formavimo priemone".

Jautresnių žmonių patirtis ir išgyvenimai rodo, jog Dievas naujo žmogaus sielą į pasaulį leidžia gerokai prieš jo pradėjimą ir pamažu perduoda ją tėvų globai. Reikia laiko, kad nauja gyvybė, būdama arti tėvų, galėtų iš lėto priprasti prie naujų sąlygų, o tėvai dvasinio nėštumo metu ją priimtų ir pamiltų. Ir žmogui mirus ne iš karto jo siela iškeliauja. Ateidama į šį pasaulį, ji palengva pripranta, o išeidama pamažu tolsta nuo žemiškojo gyvenimo ir buvusių ryšių bei santykių. Trumpai sakant, toks yra naujo žmogaus atėjimo į žemę kelias, kurį vis labiau patvirtina atidus gyvybės reiškimosi stebėjimas. Be to, tai daug ką paaiškina (pvz., skaudžias poabortinio sindromo pasekmes: su atstumtąja gyvybe mes jau keletą metų buvome susiję nematomomis gijomis), praplečia mūsų požiūrį į būties dėsningumus ir verčia mus būti sąmoningais.

Ateidavo su pusbroliu

Prieš ateinant mūsų kūdikiui, su vyru jau gyvenome du metus. Sueities metu matydavau du vaikus - berniuką ir mergytę, susikibusius už rankyčių ir ateinančius pas mane. Tie vaikai buvo beveik vieno amžiaus. Tai man buvo mįslė. Ką tai reiškia? Berniukas šiek tiek didesnis, stambesnis, mergaitė mažesnė; bet jie ne dvynukai. Matėsi nedidelis amžiaus skirtumas, bet ne toks, kad būtų pametinukai. Ir sukdavau galvą, ką tai reiškia. Galbūt tai mano vaikai, bet kodėl tada jie tokie, nei dvynukai, nei pametinukai? Ilgai nesupratau. Paaiškėjo po gimimo, kai sesers sūnus gimė vienu mėnesiu anksčiau negu mano duktė Indrė. Supratau, kad Indrė ateidavo pas mane su savo pusbroliu. Sesers berniukas truputi didesnis, o mano mergaitė šiek tiek mažesnė. Tai tie vaikai du metus mane kiekvieną kartą ir lankydavo. Aš juos matydavau sueities metu. Jie jau buvo mano draugai; pasisveikindavau su jais, klausdavau, kada jie ateis į šitą žemę. Jie ateidavo iš mėlynos erdvės. Šviesūs, spindintys vaikai. Jie ir dabar gražiai bendrauja, myli vienas kitą.

Vyras vaikų dar nenorėjo ir saugojosi. Aš žinojau, kad tai nėra lemtinga. Kai vaikams ateina laikas, gali saugotis nesisaugojes - jie vis vien ateina. Jie susiranda plyšį, kai jiems reikia ateiti-šitą žinojau ir jam nieko nesakiau, nes jis vaiko atėjimui dar nebuvo subrendęs.

Indrė prisimena ir savo buvimą įsčiose. Kartais ji klausia: "Mamyte,ar aš jau gyvenau, kai dar buvau tavo pilvelyje?". Ji savo gyvenimą skirsto į iki to ir po to. Jinai labai nori susisukti gūžtą tarp mano kojų. Jai tai labui malonu ir taip įsitaisius ji sako: "Dabar jaučiuosi kaip tavo pilvelyje". Vieną sykį prieš metus, kai dar tik neseniai buvo pradėjusi kalbėti, ji pasakė: "Labai gera buvo gyventi tavo pilvelyje, man taip šilta ten buvo". Aš buvau nepatikli ir tirdama pasakiau: "Taip, Indre, ten šilta ir tikriausiai labai šviesu?". Ji taip nustebusi į mane pasižiūrėjo ir pasakė: "Tamsu, mamyte".

Kartą mašina važiavome tuneliu. Indrė ir sako: "Žiūrėk, mamytekoks čia urvas ir koks platus". Ją apskritai labai domina urveliai. Suradusi miške ar kur nors kitur urvelį, ji kantriai laukia, kas iš jo išlįs. Ji dar neretai pasako, kad prieš tai buvo angeliukas, kad skraidė, buvo už debesų, kad ji nori skraidyti. Ir visą laiką klausia: "Kodėl aš negaliu skraidyti?". Dažnai sėdim vakarais virtuvėje ir kai būna gražus saulėlydis, ji žiūri į debesis ir sako: "Kaip norėčiau už tų debesų, ten taip gera buvo skraidyti". Arba einant tamsų vakarą ji, žiūrėdama į dangų, sako: "Pažiūrėk kiek žvaigždžių!". Taip ji sako nuo dviejų metų. Ji kažkaip iabai susijusi su dangumi. Kartais ji primygtinai manęs klausia: "Tai kodėl aš dabar negaliu skraidyti? O kodėl žmonės neskraido? Juk mes visi ten skraidėm".

Per miegus ji labai gražiai šypsosi, juokiasi ir kažką kalba. Kartais naktį su vyru atsibundam ir klausomės, kaip ji juokiasi. Pirmomis savaitėmis buvo aiškiai matyti, kad ji dar bendrauja su tuo pasauliu, kurį paliko. Ir šypsosi, kažkur žiūrėdama. Aiškiai matyti, kad žvilgsnis nėra beprasmis. Matai, kaip jis įsižiebia ir gęsta, apsiblausia. Vėliau žvilgsnis pradeda matyti, kas yra čia, žemėje, ir pamiršta, ką matė ten. Bet žvilgsnis į žemės aplinką nebe toks spindintis, išnyksta jo auksinis spindesys. Po truputį tarsi nubyrėjo tos aukso dulkės, ir Indrė liko visai žemiška.

Ir kitos moterys, kaip ir Indrės mama, pasakojo apie ryškiai jaučiamą kūdikio sielos veržimąsi į žemiškąjį gyvenimą. Kitos moterys tą junta švelniau, o dauguma sakosi nieko nejutusios. To priežastis yra ne tik mažesnis jautrumas, bet ir neatidumas, tiesiog dėmesio nekreipimas į vidinius pojūčius bei išorinius ženklus. Kūdikio pradėjimą lydi ir simbolinę prasmę turintys ženklai (pvz., gandrai...), kuriuos K. G. Jungas pavadino sinchroniniais įvykiais.

Pats įsisiūlė

Tas vaikutis, kurio dabar laukiuosi, — pasakojo viena mama,— pats nusprendė, kad nori gimti. Ir nusprendęs įsisiūlė labai griežtai, net skaudžiai, net valgyti ir miegot nebegalėjau - taip staiga prireikė kūdikio. Dar prieš pradėjimą aš jį jaučiau jau esant mūsų namuose. Kaip sužinojome gerokai vėliau, būtent tuo metu abi mūsų mamos sapnavo kūdikius. Vyro mama - dvynius, o mano mama -mažutėlį vaikutį, kuris tilpo jai į delną. Todėl jos visai nenustebo, sužinoję, jog aš laukiuosi.

Pranešė per skausmą

Pajutau skausmą, - pasakojo pirmą kartą besilaukianti mama. - Iš pradžių nekreipiau dėmesio, bet vėliau kreipiausi į gydytoją, kuris nustatė nėštumą. Kai tik sužinojau, kad laukiuosi, skausmas iš karto praėjo. Taip kūdikis pranešė apie save, tik aš nesupratau.

Žaidė dar nepradėtas

Kūdikio pradėjimą pajusdavau iš karto sueities metu, tačiau penktąjį vaikelį, dėl kurio aš svyravau, pajutau keletą metų prieš pradėjimą. Daugiau kaip tris tris metus mane tiesiog bombardavo norinčio ateiti i šią žemę kūdikio energija. Sakydavau jam, kad nėra galimybių, kad mes ir taip jau keturis vaikus auginame, tačiau mintis apie penktąjį niekada neapleido. Keliesi ar guli, o pasąmonėje visą laiką penktas vaikas.

Kartą, gulėdama ant sofos pajutau, kaip kažkieno rankutės užtraukė ir laikė man ant veido antklodę. Gulėjau nepatogiai ir nespėjau pamatyti kas. Įsitaisiau patogiau ir galvoju, jeigu dar taip padarysi, aš tave pamatysiu. Ir tikrai, vėl pajutau užtrauktą antklodę ant veido. Šį kartą veidrodyje suspėjau pamatyti nubėgančio mažo vaikelio kojytes. Nežinau, kas tai buvo, bet žinojau, kad ne mano vaikai, nes jie jau miegojo. Melsdamasi bažnyčioje jausdavau įvairiausią penktojo, dar nepradėtojo vaikelio pasireiškimą.

Jis atėjo pats, nors ir sakiau jam, kad nėra galimybių. Vyrui pasakiau:“Ar jutai, kad šis kartas buvo kitoks?". Ne, jis nepastebėjo. Argi tu nejutai,kaip per mus perėjo tarsi elektros srovė?". Ne, jis nejautė. Nors kūdikis atėjo tos sueities metu, tačiau pastojimas (sėklų susiliejimas) įvyko po dviejų dienų. Tą aš visada jausdavau.

Džiaugiuosi, kad jis atėjo. Jo gyvybinė energija palaiko mane, tikriau — įėjo į mane ir nustojo mane varginusi. Po pradėjimo kurį laiką jaučiau tuštumą, net melstis buvo sunku. Paskui pradėjau stiprėti. Kol gyniausi nuo būsimosios gyvybės veržimosi į mane, jaučiausi tarsi išsitaškiusi bala, į kurią mestas akmuo, o dabar viskas susirinko ir susitvarkė. Jaučiu, kaip naujoji gyvybė keičia mano mąstymą. Ir taip įtaigiai, kad pati nustembu, kaip keičiasi mano nuomonė ar supratimas apie vieną ar kitą dalyką. Jaučiu, kad šitas kūdikis yra dvasiškai stiprus ir mane gausiai apdovanos.

"Aš esu mylimiausias tėtės vaikelis"

Nors ir žymiai rečiau, bet kartais ir vyrai jaučia vienokį ar kitokį ryšį su dar nepradėtu kūdikiu. Trijų vaikų tėvas pasakojo, jog jis savo antrąjį sūnelį matydavo dar tuomet, kai nepažinojo savo būsimosios žmonos. Jis jį matydavo kaip mažą maždaug dviejų metų berniuką su kepuryte. Kai gimė antrasis sūnus ir truputį paaugo, jis buvo visiškai toks pat, kokį jis regėdavo. Sūnelis irgi jaučia ypatingesnį ryšį su savo tėčiu. Jis dažnai apkabina savo tėvelį ir sako: "Aš esu mylimiausias tėtės vaikelis ".

Nereikia manyti, kad dvasiniam nėštumui pajausti reikia ypatingo jautrumo. Ne. Tereikia išgirsti, ką sako širdis ir atidumo vidiniams pojūčiams ar išoriniams ženklams. Moterys dažnai kažką jaučia, bet nekreipia į tai dėmesio ar nesupranta, kas tai yra. Paskaitos metu gavau tokį raštelį: "Kai pradėjau gyventi kartu su vyru, man atrodė, kad tapau nėščia ir labai nustebau, sužinojusi, jog ne. Tai buvo vienas mėnuo prieš pastojimą. Tada į tai nekreipiau dėmesio. Išgirdusi apie dvasinį nėštumą paklausiau apie tai savo draugių. Pasirodo, kažką panašaus jautė ir jos".

Įsiprašė per sapną

Šešto vaikelio besilaukianti moteris pasakojo, kad ji ėmė sapnuoti vaiką, kuris atbėgdavo pas ją ir glaustydavosi. Sapnas kartojosi dažnai, beveik kasnakt. Sapną ji papasakojo savo bendradarbėms, tos pasijuokė, kad jeigu taip ir būtų, negi ji šeštą vaikelį gimdytų? Ji atsakė: "Nežinau, sunku apsispręsti". Sapnas kartojosi ir toliau. Ir kai ji sau prisipažino, kad priimtų ir šeštą, sapnas liovėsi. Po mėnesio ji pastojo ir pagimdė mergytę.

Prašėsi pas tėtę

Man buvo labai svarbu, — pasakojo dviejų vaikų mama, — kad vaikai negimtų netikėtai. Abu mano berniukai gimė iš anksto planuoti. O dabar galvoju, kad jeigu turėsiu trečią vaikelį, tai neplanuosiu dirbtinai jo pradėjimo, o lauksiu tokio "įkvėpimo", kada kitaip nebegalima. Deja, vaikelio nelabai nori vyras ir aš kol kas negaliu eiti prieš jo valią. Vieną naktį pabudusi lyg per miglą matau—šalia vyro ant jo lovos kažkas sėdi — toks mažutis gumulėlis. "A, tai čia mano mergytė, — pamaniau, — prašo tėtės būti jos tėveliu. Ir vėl užmigau. Nesupratau—sapnavau ar iš tikrųjų mačiau. Bet neišsigandau, o apsidžiaugiau. Jeigu prašo, tai ir įsiprašys.

Ką jauti, matydama kūdikį?

Prieš keletą metų, — pasakojo viena moteris, — einant gatve su drauge ši netikėtai paklausė, ką aš jaučiu, kai eidama pro vežimėlius matau kūdikius. Atsakiau, kad jaučiu norą paimti ir paglamonėti: "Tai tu dar turėsi vaikų, — paaiškino draugė, — o aš jau ne, nes man taip

buvo, kol nesusilaukiau antro vaiko". Iš tiesų, po kurio laiko aš susilaukiau trečio vaikelio. O prieš susilaukiant labai mylėjau svetimus vaikus, pakilnodavau, pamyluodavau, nors tada dar nesitikėjau sulauksianti. Ir dabar myliu, bet kitaip — glamonėju žvilgsniais ir širdimi.

Įdomu, kad indų šventraščiuose yra netgi nurodyta, kiek metų ateinančio vaiko siela arba, vartojant modernius svetimžodžius, jo energetinis - informacinis laukas būna šalia tėvų prieš pradėjimą. Ne taip svarbu, prieš kiek laiko prie tėvų ateina negimusi esybė, nes tas laikas kiekvienu atveju gali labai skirtis. Žymiai svarbiau tai, kad siela pirmiausiai ateina prie vyro. Kūryboje visada dalyvauja abu pradai - vyras ir moteris. Vyras atstovauja idėjinę kūrybos pusę, todėl jis negimusią esybę pagauna kaip idėją, o moteris ją įkūnija, t.y. apvelka žemiškuoju rūbu — kūnu. Panašiai tvirtina ir neregimąjį pasaulį jaučiantys žmonės. S.Lazarevas teigia, kad būsimai gyvybei reikšmingi yra penkeri tėvų gyvenimo metai prieš pradėjimą. Visa, kas per juos nutinka, "įsirašo" į jau šalia tėvų esančios gyvybės pasąmonę. Tai palieka savo pėdsakus, nepaisant to, ar mes esame ką nors girdėję apie dvasinį nėštumą, ar ne. Pasak Vydūno, kuo žmonės apgaubti yra, tas jiems dygsta, auga ir gimsta. Tik skaistiems tėvams gali gimti skaistus kūdikis.

Dvasinį nėštumą patvirtina ir mokslas. Žinomas telegonijos reiškinys. Telegonija — tai tėvinio organizmo, dalyvavusio ankstesniame kryžminime, požymių ir savybių persidavimas motininio individo palikuonims. Šį reiškinį netikėtai pastebėjo arklių augintojai, Išvedantys naujas veisles. Prieš 150 metų jie bandė sukryžminti arklį su zebru, bet bandymai nepavyko. Ilgainiui šie bandymai buvo pamiršti, tačiau po kelerių metų veislinės kumelės, sukergtos su veisliniais žirgais, ėmė ir atsivedė dryžuotus kumeliukus. Mokslininkai strbėjosi — zebrų nė nemačiusios ir kelis kartus prieš tai atsivedusios grynakraujus palikuonis, kumelės nei iš šio, nei iš to atsivedė mišrūnus! Šis reiškinys buvo pavadintas telegonija*. Profesoriaus F. Ledanteko ir kitų bandymai su įvairiomis gyvūnų rūšimis patvirtino tą patį reiškinį. Nenustebo tik šunų veislininkystės specialistai. Jie seniai žinojo: jei kalė nors kartą pasibėgios su nekilmingu kiemo sargiu ir net jei dėl to neatsiras šunyčių, vis dėlto netolimoje ateityje grynaveislių palikuonių nelauk, nors kalė poruotųsi tik su veisliniais patinais. Gerai visiems žinomas priežodis - perspėjimas: "Negadink veislės". Kilo klausimas: ar telegonija veikia ir žmones? Po daugelio įvairiapusiškų eksperimentų buvo nustatyta, kad telegonijos efektas žmones veikia dar labiau nei gyvūnus. Yra žinomi atvejai, kai baltaodės moterys nuo savo vyrų pagimdydavo juodaodžius vaikus.

Grynai materialistinis mokslas telegonijos reiškinio nepaaiškino, ir jis buvo pamirštas. Nesigilindami į kitus šio reiškinio aspektus, pastebėsime, jog telegonija patvirtino dvasinį nėštumą, t.y. kad naujos gyvybės formavimasis energetinio-informacinio lauko lygyje prasideda gerokai anksčiau prieš fizinį kūdikio pradėjimą. Tai yra ir A. Einšteino formulės, jog energija virsta materija, patvirtinimas.

Musulmonų kraštuose tvirtai tikima į ragadą arba į miegantį vaisių. Ragadas — tai pradėtas, bet užmigęs įsčiose vaisius, kuris gali miegoti net iki septynerių metų. Šis tikėjimas toks stiprus, kad kartais apsaugo moterį nuo bausmės už neištikimybę ar sanguliavimą, už ką musulmonai baudžia labai griežtai. Pvz., moteris, kuri pastojo po skyrybų, gali teigti, kad ji dabar nešioja vedybinio gyvenimo metu pradėtą vaiką, kuris iki šiol miegojo.

Šitoks keistas tvirtinimas yra pagrįstas. Dvasine prasme kūdikis iš tiesų gali būti pradėtas nuo ankstesnio vyro. Kitas vyras, nuo kurio moteris pastoja kūnu, gali suteikti tik fizinį savo panašumą, o dvasines savybes toks vaikas paveldės iš pirmojo vyro. Panašius atvejus savo knygose mini S. Lazarevas ir netiesiogiai aprašo K. G. Jungas. Autoriui teko išklausyti pasakojimą moters, kuri labai gerai žino pati ir turi svarių įrodymų, kad jos antrasis vaikas turi du tėvus — dvasinį ir kūniškąjį. Tokie atvejai nėra labai reti, tik mes esame per mažai tam atidūs. Taip gali atsitikti, pavyzdžiui, kai mergina ilgai draugauja ar slapčia myli vieną vaikiną, o išteka už kito. Arba kuomet ištekėjusi moteris, vedybinį gyvenimą gyvenanti su savo vyru, dvasiškai žavisi ar bendrauja su kitu žmogumi. Kaip ten bebūtų, kiekvieno kūdikio pradėjimas yra dvigubas. Dvasinis — kai siela įeina į pasirinkto tėvo dvasinį lauką, ir kūniškas — kai gyvybė pradedama motinos įsčiose.