Šeimos galva – vaikas

„Vasarą padėjau giminaičiams prižiūrėti vaiką, bet po mėnesio pabėgau. Šeima atrodė normali, tačiau viduje – nerealus chaosas! Visi tupinėja aplink jaunėlį vaikelį tarsi caraitį ir pykstasi tarpusavyje. Tas ėmė terorizuoti ir mane, bet nepasidaviau, taigi tapau „bloga aukle“. Dabar tėveliai maldauja mane grįžti, sako, kad vaikas su manim buvo ramesnis, tačiau nė už ką negrįšiu. Esu jauna, pati noriu šeimos, vaikų, bet neramu: nejau vaiko gimimas žmones gali išvesti iš proto?“
Ingeborga, 23 metų

Pataria psichologė Rūta Bubelienė

Taip nutinka, kai šeimoje nėra tvarkos, nepaisoma hierarchijos. Tai itin dažna modernios šeimos, ypač turinčios ilgai atidėliotą ar lauktą vienturtį, bėda. Ji nematoma, tačiau garantuoja šeimos suirutę, jos narių nervingumą, nesusikalbėjimą, o gal net ir skyrybas.

Patriarchalinėje šeimoje buvo griežtai paisoma hierarchijos: vyras (tėvas) buvo šeimos galva, žmona (mama) stovėjo šalia pakopa žemiau, o atžalos rikiavosi laipteliais žemyn pagal gimimo eiliškumą. Ne taip jau seniai kaime, šeimynai susėdus pietų, kiekvienas jos narys į dubenį stalo vidury savo medinį šaukštą kišdavo laikydamasis eilės, t. y. savo vietos hierarchijoje.

Paskubėjusiam šeimos galva kaipmat primindavo šią taisyklę skaudžiai uždroždamas šaukštu per pakaušį. Šiandien iš vieno puodo srėbti nehigieniška, vaikų mušti nevalia, o šeimos hierarchija suardyta, netgi iškreipta. Pirmasis šaukštą kiša vaikas, nors jo apetitas prastas, o gimdytojai nuolankiai laukia savo eilės. Vaikas griežia pirmuoju smuiku, šokdina tėvelius, vyresnėlius brolius, senelius ir aukles.

Nenuostabu, kad namuose tvyro chaosas, iš tėvų miegamojo sklinda barniai, broliai ir seserys vaidijasi, o auklės ilgai neužsibūna. Kas gi kaltas dėl šios suirutės: perdėm atlaidi mamytė, nusišalinęs nuo visko tėvelis ar protą dėl anūko pametę seneliai? Kaip nutinka, kad mažas vaikelis šeimoje paima valdžią?

Jūs, Ingeborga, teisingai pastebėjote: priežastis – tvarkos nebuvimas. Suaugę žmonės sukūrė šeimą, tačiau nenustatė, kas yra kas, kur kieno vieta. Jei suaugusieji nesutaria dėl valdžios, į laisvą vadovo postą kaipmat užsiropščia vaikas: šis padarėlis neturi skrupulų ir lips per galvas, jei tik leisit, o jei jam dar lankstomasi it ponui... Tėčiui belieka bejėgiškai čiupinėti diržo sagtį: aukščiau stovintis nemušamas!

Šeima – ne palaida bala. Tai maža įstaiga, kur būtina hierarchija ir tvarka. Ir modernioje šeimoje viršiausi turi būti tėvai, jų rangai – aukščiausi. Kitaip nei patriarchalinėje, čia vyras ir žmona yra vienodo rango, nors jų pareigos bei funkcijos skirtingos. Natūralu (ir sveika patiems vaikams), kad vaikai stovi žemiau tėvų, o jų subordinacija priklauso nuo gimimo eiliškumo (lytis nesvarbu).

Anksčiau gimęs natūraliai būna aukštesnio rango, todėl vyresnėliams tinka auklėti jaunėlius, o ne atvirkščiai. Dažnai mama verčia vyresnį nusileisti jaunėliui, nes šis mažesnis. Tai neteisinga, nors ir patogu. Vyresnėlis visai teisėtai jaus skriaudą, tad nesistebėkit, jeigu jis taps šeimos autsaideriu arba susidės su bloga kompanija, kur vyrauja aiški subordinacija.

Kai šeimoje paisoma hierarchijos, paprastais tampa daugelis ginčytinų ir sudėtingų dalykų. Taigi, Ingeborga, gavote naudingos patirties prieš kurdama savo šeimą. Nepasidavėte giminaičių šeimos suirutei, o „pažemintas“ iki tinkamo rango jų mažėlis tapo ramesnis: gal tai privers jo tėvus susimastyti? O Jūs nekartokite svetimų klaidų!