Feisbukiškių šalies gyvenimo ypatumai, arba socialiniai narkotikai

Turbūt visi gerai žinote socialinių tinklų gigantą „Facebook“, dar skambiai vadinamą „veidaknyge“. Smagu surasti senus pažįstamus, sekti įvykius, tačiau nėra viskas taip gražu ir kilnu.

Spaudoje buvo pasirodęs ne vienas straipsnis apie neigiamą „veidaknygės“ poveikį žmogui, apie duomenų viešinimą ir pardavimą tretiesiems asmenims, apie poveikį santykiams. Tačiau aš noriu pasidalinti savo pastebėjimais, kaip keičiasi mano draugai, kokie tampa jų bendravimo įpročiai ir kokią įtaką daro socialinė aplinka.

Priklausomybė žaidimams

Turbūt ne vienas esate radęs kokį smagų žaidimą „Facebook“ svetainėje. Smagu kartais laisvą laiką išnaudoti, kad ir pažaidžiant virtualioje erdvėje. Tačiau, kai tai tampa kiekvienos dienos rutina, svarbesne už pusryčius ir miegą, aš linkęs vadinti – nenormalybe.

Turiu keletą draugų, kurie nuolat žaidžiai žaidimus, nors ir yra pakankamai suaugę. Galėčiau išskirti du pagrindinius: „Farmville“ ir „Mafia“. Žinoma, yra jų ir daugiau. Tačiau ar priklausomybė žaidimams mažiau kenksminga už įprotį rūkyti?

Narciziškumas, arba pažiūrėk į mane

Kvailai atrodo žmonės, kurie pasirašo komentarą (ką galvoja) ir pasikomentuoja. Negana to dar „pasilaikina“ ir vėl pasikomentuoja. Arba kelia nuotraukas, dažniausiai iš interneto platumų ir lygumų, ir tą procesą pakartoja dar keletą kartų per dieną.

Sakyčiau, narciziška priklausomybė arba nevykusi savęs reklama. O gal čia koks psichikos nukrypimas?

Veidaknygė – nevykusi lietuvių kalbos mokytoja

Gerbiu ir myliu lietuvių kalbą, kultūrą ir paprocius. Tačiau kai viskas persikelia į socialinę aplinką, pagarba kažkur dingsta. Dauguma mano pažįstamų ar bičiulių, rašydami „postus“ ar žinutes, nenaudoja lietuviškų rašmenų, dažnai trumpina žodžius, nebeegzistuoja skyrybos ženklai ir taisyklės. Tačiau ar to mus mokė mokykloje, ar tai yra pagarba savo kalbai?

Praėjo penkios minutės – laikas į feisbuk taškas kom

Daugelis turbūt neįsivaizduoja pašnekesio su draugu ar bičiuliu susitikus kavinėje, be kavos puodelio. Tačiau yra keletas snobų, kurie neįsivaizduoja susitikimo su draugais be išmaniojo telefono ir be reguliaraus ir nuolatinio apsilankymo „veidaknygėje“.

Kaip įmanoma bendrauti su žmogumi, kai jis neva kalba su tavimi ir kas penkias minutes lankosi „Facebook“? Gal tai tampa normalybe, kuri netrukus nukonkuruos kavos puodukus kavinėse ir tai taps normma? Gal tai persikels ir į mūsų religinius papročius?

Aš nesiūlau jums įsivaizduoti bažnyčios, kur per pamaldas visi čiužena išmaniųjų telefonų klaviatūromis ir šypsosi žiūrėdami į ekranus, tarsi tai būtų išganymas. Aš noriu tik priversti pačius save pamatyti iš šalies ir prisiminti tikrą bendravimą ne socialinėje erdvėje, o gyvai. Kad ir kaip būtų sunku pripažinti, tačiau socialinis pasaulis skuba pasiglemžtti mus į savo liūną, įskiepydamas žalingus įpročius ir naujas priklausomybes.