Fratello: Ilgauskui jaučiu išskirtinius sentimentus

Nors Ukrainos rinktinei nepavyko prasibrauti tarp dvylikos pajėgiausių Senojo žemyno rinktinių, komandos vyriausiasis treneris iš JAV Mike'as Fratello šį pasirodymą įvertimo teigiamai.

Klaipėdoje, kur rungtyniavo D grupės ekipos, Fratello auklėtiniai iškovojo dvi pergales ir užėmė penktąją vietą. Bene labiausiai paskutiniu ukrainiečių laimėjimu prieš Belgijos komandą džiaugėsi Gruzijos atstovai, kuriems jis atvėrė kelią į antrąjį čempionato etapą.

Ukrainos vairininkas Fratello šiame čempionate buvo ryški persona. Po daugiau nei 30 metų darbo Jungtinėse Amerikos Valstijose, krepšinio specialistas ryžosi treniruoti Europos komandą.

Per ilgą Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA) trukusią karjerą – nuo 1983 iki 2007 metų – Fratello iškovojo net 667 pergales ir patyrė 548 nesėkmes.

Daugiausiai pergalių iškovojusių NBA trenerių sąraše šis iš mažo miestelio Naujojo Džersio priemestyje kilęs krepšinio specialistas užima 18-ąją vietą. Tokią pat vietą Fratello užima ir daugiausiai kartų prie komandos vairo stovėjusių trenerių rikiuotėje.

– Ar prisimenate savo darbo NBA pradžią? – „BasketNews.lt“ žurnalistas paklausė Fratello.
– Žinoma, kad pamenu. Tuomet dar buvau jaunas 36 metų vyrukas, iki tol visą laiką dirbęs tik koledžuose ir universitetų NCAA komandose. Anuomet gavau kvietimą būti Atlantos „Hawks“ komandos trenerio asistentu, tačiau laikui bėgant teko perimti komandos vairą ir į savo rankas. Su Atlantos komanda, kurią treniravau 1983-1990 metais, iškovojau daug gražių ir įsimintinų pergalių. 5 kartus patekome į atkrintamasias rungtynes, 1987 metai laimėjome Centrinį divizioną, o aš buvau pripažintas geriausiu sezono treneriu.

– Per savo karjerą treniravote ir Klivlendo „Cavaliers“, kuomet į ją atvyko Žydrūnas Ilgauskas. Ką pamenate iš to laikotarpio?
– Labai gerai pamenu, kuomet Žydrūnas atvyko į JAV. Jis dar buvo jaunas, liesas vaikis, nemokėjo anglų kalbos. Tų pačių – 1996 metų – naujokų biržoje kartu su Ilgausku pašaukėme ir Vitalijų Potapenka. Ukrainietį pasirinkome 12 šaukimu, o Žydrūną tik 20, tačiau jų karjeros susiklostė skirtingai. Žydrūnas vos tik atvykęs į NBA dėl traumų prarado pustrečių metų. Šiam žaidėjui jaučiu išskirtinius sentimentus ir galime tik įsivaizduoti, koks geras krepšininkas jis būtų, jei ne traumos.

– Ilgauskas visą karjerą atidavė „Cavaliers“, tačiau pastarąjį sezoną nutarė apsivilti Majamio „Heat“ marškinėlius ir už tai jį daug kas pasmerkė.
– Visų pirma tai daryti yra kvaila. Mes nė vienas nežinome, ar jam „Cavaliers“ apskritai siūlė kontraktą. O galbūt pasiūlė per mažai pinigų, galbūt „Heat“ paklojo daugiau. Galbūt kitos sąlygos padarė įtaką. Yra daugelis aspektų, kurių mes nežinome ir nereikėtų spekuliuoti.

– Šiuo metu lygą yra sukaustęs lokautas, kaip manote, kiek jis užsitęs?
– Tai, ką girdžiu iš artimų šaltinių – lokautas bus labai ilgas. Tačiau čia yra daugybė niuansų, jis gali baigtis kad ir rytoj (juokiasi, – aut. past.). Žaidėjai turi vienokius reikalavimus, lyga – kitokius. Nors visi kalba, kad tai greit nesibaigs, aš nekantriai laukiu šios istorijos pabaigos.

– Tačiau žaidėjai nesnaudžia ir kelia sparnus į Kiniją ar Europą. Ką manote apie tokį jų sprendimą?
– Deronas Williamsas persikėlė į Stambulo „Bešiktaš“ komandą, tačiau niekas negali prognozuoti, kiek jis ten žais. Kuomet krepšininkas ryžtasi žaisti visą sezoną, tai yra viena, o kuomet iki lokauto pabaigos – visai kas kita. Tačiau apie tai labiausiai turėtų galvoti komandų vadovai. Patys žaidėjai turi įvairiausių motyvų – pradedant finansais, baigiant formos palaikymu. Tai asmeninis kiekvieno krepšininko pasirinkimas.

– Jūs, kaip ir daugelis kitų buvusių krepšininkų ar trenerių, išbandėte savo jėgas ir televizijoje. Ar tai daroma dėl pinigų, ar tai tai tarsi nauja mada?
– Manote Reggie Milleris ar Charlesas Barkley neturi pinigų (juokiasi, – aut. past.)? Darbas televizijoje jokiu būdu finansiniu atžvilgiu neprilygsta komandos treniravimui. Kuomet 1990 metais baigiau darbą „Hawks“ klube, savo jėgas nutariau išbandyti NBC televizijoje. Vėliau perėjau į TNT, o 1993 pradėjau treniruoti „Cavaliers“. Visgi 2007 metais, kuomet pasitraukiau iš Memfio „Grizzlies“ trenerio posto, gyvenimas vėl privertė grįžti į televiziją. Labai noriu, kad greičiau pasibaigtų lokautas, nes mano kontraktas su televizijos kanalu lokauto metu taip pat negalioja. Dauguma krepšininkų ar trenerių, nebegalėdami būti NBA viduje, ima ieškoti įvairiausių alternatyvų. Aš labai myliu krepšinį ir man jo reikia, o padedamas televizijos galiu neatitrūkti nuo NBA.

– Galbūt ketinate grįžti į NBA kaip treneris?
– Jeigu tik gaučiau pasiūlymą – jau rytoj būčiau komandos treniruotėje. Deja, jau esu 64 metų amžiaus, o NBA nori jaunesnių trenerių. Visgi tikiuosi, kad kam nors dar prireiks šio senuko paslaugų (šypsosi, – aut. past.).

– Tai buvo jūsų pirmieji karjeros mėnesiai Europoje. Ar galėtumėte palyginti NBA ir Europos krepšinį?
– Europoje yra žaidžiamas kur kas stipresnis fiziškai krepšinis. Skamba keistai, taip? Ypač kai matote tokius monstrus kaip Dwightas Howardas ar Shaquile'as O'Nealas. Dauguma NBA krepšininkų tik atrodo labai pajėgūs fiziškai, tačiau jie taip nežaidžia. Europoje ir NBA labiausiai skiriasi taisyklės ir jų interpretavimas. Senajame žemyne labiau žaidžiama kūnu, einama į kontaktą, o NBA tai yra draudžiama, ten reikia žaisti į kamuolį ir varžovo liesti negalima. Pasakykite, kaip sustabdyti Derricką Rose'ą jo nepalietus? Tai neįmanoma!

– Ketverius metus netreniravote jokios komandos. Kas paskatino stoti prie Ukrainos rinktinės vairo?
– Pagrindinis motyvas buvo mano labai geri santykiai su Ukrainos krepšinio federacijos vadovu Aleksandru Volkovu, kurį dar treniravau Atlantoje. Jis padarė didžiulį darbą dėl savo šalies. Jeigu pasakydavo, kad bus vienas ar kitas dalykas – jis tai ir išpildydavo. Tai be galo save gerbiantis ir žodžio besilaikantis žmogus. Ar liksiu toliau treniruoti Ukrainos rinktinę? Šito dar nežinau, trečiadienį išskrendame į Kijevą, ten aptarsime šio čempionato rezultatus, jie įvertins mano darbą ir tuomet galbūt derėsimės.