Čikagoje lietuvis nesijaučia užsienietis

Bežiūrėdami Holivudo perliukus turbūt ne vienas susimąstom, ar išties Amerika tokia be proto keista ir kartu – tokia svaiginanti šalis. Su Čikagoje gyvenančiu Karoliu Koziu kalbamės apie tai, kas labiausiai žadina smalsumą: vestuves Las Vegase, susišaudymus gatvėse ir vakarėlius iki paryčių...

Kaip nutiko, kad ambicingas kretingiškis atsidūrė Čikagoje?

Į Čikagą išvažiavau su tėvais. Tėvai sugalvojo laimės ieškoti už Atlanto, o aš norėjau pamatyti Ameriką. Dėl viso pikto buvau pasiėmęs 10 klasės baigimo pažymėjimą, bet planas buvo iki Rugsėjo pirmosios grįžti į Lietuvą ir toliau mokytis. Kadangi pradžia, kaip visad, nebuvo lengva, tai nusprendžiau pabūti truputėlį ilgiau ir padėti tėvams, bet išėjo taip, kad užtrukau, pradėjau mokytis, žaisti krepšinį. Tada jau tėvai padėjo man užbaigti mokslus, sutikau būsimą žmoną ir taip likau čia.

Ar tikrai Amerika tokia stebuklinga, kaip mes, lietuviai, įpratę manyti?

Nieko labai stebuklingo, juk „visur gerai, kur mūsų nėra“. Kaip lietuviai Amerikoje sako: „doleriai ant medžių čia neauga“, bet jei netingėsi, stengsiesi ir bandysi, tai gali visai gerai gyventi. Žinot, čia daug žmonių, daug skirtingų pažiūrų, poreikių ir nuomonių, tad kiekvienas per tam tikrą laiką gali surasti sau tinkamą vietą. Reikia tik turėti kantrybės ir noro išlaukti to tinkamo momento.

Galvodama apie Ameriką visuomet įsivaizduoju milžiniško dydžio mėsainius su „McDonald‘s“ kompanijos ženklu, susišaudymus gatvėje ir nesibaigiančius VIP vakarėlius. Kokiais stereotipiniais vaizdeliais galėtumėte apibūdinti tą svajonių šalį?

„McDonald‘s“ čia tikrai labai daug, kaip ir visokių kitokių greito maisto restoranų. Dėl mėsainių, kaip ir bet kokio maisto ar gėrimų porcijų dydžio – taip pat tiesa. Čia kuo daugiau, tuo geriau... Naujuosius buvo atskridusi draugė per iš Londono, taip pat čia gyvenusi keletą metų, tai sakė: „Buvau pamiršusi, kokios čia didelės porcijos“. O ir gėrimai, sakė, daug „geresni“. Londone išgeri tris ar keturis ir – „normaliai“, o čia po dviejų jau „gerai“.

Dėl susišaudymų gatvėse, tai per žinias kiekvieną dieną praneša, bet tai vyksta tik tam tikruose rajonuose – nėra ko ten eiti. Vieną kartą teko matyti vaizdelį kaip iš filmo: viena mašina vejasi kitą, „apsistumdo“ vidury kelio, trenkiasi į šone stovintį automobilį, tada iš abiejų iššoka juodaodžiai su šautuvais ir nubėga... Po to buvo girdėti keli šūviai, policijos sirenos ir t. t. Šiaip tai žinai, kur eiti ar važiuoti, o ir šalia tų rajonų dažniausiai nėra reikalo būti.

VIP vakarėliuose nesu buvęs (šypsosi). Na, tik tuose, kuriuos patys pasidarom. Bet jie dažniausiai sekmadienį paryčiais, kartais sekmadienį vakare pasibaigia. Juk pirmadienį į darbus visiems... Šiaip, sakyčiau, filmai panašiai parodo.

Esate vedęs. O su žmona kur susipažinot – Kretingoj ar Čikagoj? Kur vestuves atšokot?

Su žmona susipažinom per internetą – „mirc'ą“ (šypsosi). Su tėvais apsigyvenome lenkų rajone, kur visai nebuvo lietuvių, ir jokių pažįstamų čia neturėjome, o man, naujai atvažiavusiam, reikėjo susirasti draugų. Tad „mirc“ buvo vienintelis man tuo metu žinomas ir prieinamas būdas sužinoti, kur Čikagoje laikosi lietuviai. Tai va, viena iš tų lietuvių ir buvo būsimoji žmona (šypsosi). O vestuves nelabai tešokom: kai nusprendėm tuoktis, mano mokslai kaip tik artėjo prie pabaigos, nebuvo daug laiko planuoti. Mokslų baigimo proga atvažiavo brolis iš Lietuvos – nusprendėm nuvažiuoti į Las Vegasą ir ten susituokti. Vestuvės visiškai nebuvo panašios į lietuviškas daugiadienes su muzikantais, šokiais ir begale svečių.

Čikaga – Amerikos lietuvių labiausiai numylėtas miestas. Kas suviliojo apsistoti būtent ten?

Neplanavom, kur važiuosim, paprasčiausiai taip išėjo. Mama norėjo į Ameriką, bet neturėjo ten pažįstamų. Lietuvoje ji susipažino su moterimi, kuri turėjo kur apsistoti, bet nenorėjo važiuoti viena (ar panašiai). Tai jos sutarė, kad mano mama palaikys kompaniją ir abi kartu važiuos į Ameriką, o tos moters giminės priims pradžiai ir mano mamą, kol ji susiras sau gyvenamąją vietą ir darbą. Tos moters giminės gyveno Čikagoje. Būtų jie gyvenę Niujorke, būtumėm važiavę į Niujorką ar bet kur kitur...

O laisvalaikį dažniau leidi su lietuviais ar kitataučiais?

Visi mano draugai yra lietuviai. Turiu daug pažįstamų kitataučių, bet laisvalaikį leidžiu daugiausia su lietuviais.

Į Londoną šviežiai emigravusiems lietuviams dažniausiai patariama laikytis kuo atokiau nuo tautiečių. Ar Amerikoje tokios pat nerašytos taisyklės? Gal duodami kitokie patarimai?

Kadangi atvažiavę mes neturėjom pažįstamų, tai buvo natūralu ieškoti „savų“. Taip pasitaikė, kad nebuvo jokių nemalonumų su lietuviais. Gal dėl to, kad mes jau buvom įsikūrę ir mums nebereikėjo daug pagalbos iš tautiečių. Tėtis dirbo pas rusus, mama pas lenkus, buto šeimininkai vokiečiai... Juk visos problemos būna dėl pagalbos: tas nepadėjo, šitas per daug užsiprašė, kitas nepakankamai sumokėjo, anas apgavo. O kai nėra jokių reikalų, tik praleisti savaitgalį, pabendrauti ir panašiai, tai ir problemų daug nebūna. Esu daug girdėjęs, kad lietuviai vengia lietuvių: jei išgirsta lietuviškai kalbant, tuoj bėga į šoną, kad tik nepamatytų, kad lietuvis. Man atrodo, taip dažniau buvo per ankstesnę „migracijos bangą“, prieš atsiveriant Europai, nes dabar ir naujai atvažiavusių nematyti daug – o gal tik nepastebim.

Tikrai niekam nesakyčiau laikytis atokiau nuo tautiečių. Tvarkant tokius reikalus kaip darbo paieškos, automobilio pirkimas ir t. t, tai nesvarbu kas – lietuvis, lenkas, rusas, rumunas ar kad ir tas pats amerikietis – iš nežinančio naudos mėgins gauti kiekvienas, tad su visais reikia būti atsargiam.

Kokios baimės labiausiai kankina Amerikoj? Tenka drebėti dėl atlyginimų ar nedarbo, ar labiau gąsdina terorizmas?

Nėra labai daug baimės. Terorizmo tai tikrai bijau ne labiau nei gatve važiuojančios mašinos. Atvirkščiai, kartais automobiliai gąsdina labiau nei terorizmas – nežinosi, kada einančio per gatvę kas nepamatys ir partrenks. Sunkiausia yra surasti darbą su geru atlyginimu. O kai jau jį turi ir darai kas priklauso ir kaip priklauso, tai nėra ko labai ir bijoti.

Žinau, jog esate statybų inžinierius. Ar sunku buvo įsidarbinti? Ar sunku užsieniečiui Amerikoj kilti karjeros laiptais?

Šiais laikais su darbais visur nelengva, ir niekas labai greit neskuba imti naujų darbuotojų be patirties, kai yra tiek bedarbių su patirtimi. Kadangi aš tik pradėjau dirbti, tai dar labai nebuvo kur kilti, vis bandau išsiaiškinti, kuria linkme pasukti. Tikrai nemanau, kad turėtų būti problemų. Kadangi Amerika yra imigrantų kraštas, čia nežiūri į tave kaip į užsienietį. Na, bent jau dauguma, ir ypač Čikagoj. Kai dirbau bare, tai ne kartą siūlė pereiti į vadovo (manager) poziciją, ir tikrai niekam netrukdė, kad aš ne amerikietis.

Ar kada nors svarstėt galimybę sugrįžti gyventi į Lietuvą?

Taip, svarsčiau. Kai baigiau mokslus, buvo minčių važiuoti į Lietuvą, bandyti ieškoti darbo ir pradėti gyventi Lietuvoje, bet niekad labai rimtai tuo reikalu neužsiėmiau. Būtų gal ir įdomu pabandyti, bet truputėlį baisu. Mes čia esame įpratę prie kitokio gyvenimo būdo, reiktų laiko vėl adaptuotis Lietuvoje. Bet jei kartais pasitaikytų galimybė, tai tikrai labai rimtai pagalvočiau.

Kaip atrodo Čikagos lietuvio savaitgalis? Vakarėliai, šokiai iki paryčių ir pašėlęs ritmas ar veikiau spragėsiai iš mikrobangų krosnelės ir namų kinas, įsitaisius ant jaukios sofutės?

Savaitgalių būna visokių. Priklauso nuo metų laikų. Vasarą – paplūdimys, pasiplaukiojimai valtimis, kelionės į gamtą su palapinėmis, golfas. Mes su žmona abu mėgstam važiuoti, tad būna – sėdam į mašiną ir važiuojam, kartais net neturėdami tikslaus plano kur. Rudenį ir žiemą, bent jau man, – krepšinio sezonas. Savaitgaliais dažniausiai varžybos, po varžybų su komanda kur nors važiuojam, arba renkamės pas kurį nors alaus atsigerti ir aptarti praėjusių ar ateinančių varžybų. Kai nėra varžybų, važiuojam į kalnus su snieglentėm ar slidėm. Vakarėlių iki paryčių būna bet kuriuo metų laiku (šypsosi). Jų nerengiam labai dažnai, bet pasitaiko. O filmus, įsitaisę ant sofos, dažniau žiūrim žiemą, bet retai.

Karoli, minėjote, kad mėgstate suktis virtuvėje, gaminti netradicinius patiekalus iš įvairių pasaulio virtuvių. Iš kur tokie įgūdžiai – įgimta ar išmokta?

Nesu iš tų, kurie gamina iš knygos. Nieko labai rimto. Nieko nesimokiau, na, nebent mažas būdamas mamai padėdavau virtuvėje. Šiaip mėgstu pasigaminti ką nors pats. Kartais restorane ką įdomaus suvalgai, tai po to namuose bandai panašiai padaryti. be abejo, tie patiekalai nebūna labai sudėtingi. Dažniausiai neišeina taip, kaip restorane, bet žmona nesiskundžia, sako, kad patinka (juokiasi).

Karolio receptas. Pasidalinkite su mūsų skaitytojais kokiu nors nesudėtingu receptėliu sekmadienio pietums.

Mano visi receptai nėra per daug sudėtingi. Sekmadienio pietums man patinka lauke ką nors pasikepti ant grotelių. Jautienos arba stumbrienos kepsnį reikia įtrinti pipirais, daug česnakų, apšlakstyti sojos padažu ir actu (balsamic vinegar). Palaikyti per naktį (šiaip užtenka kelių valandų, jei nėra laiko) ir pakepti ant grotelių. Skanaus!

Kaip ir kiekvienas tikras lietuvis esate krepšinio fanas. Kokios jūsų prognozės Lietuvos nacionalinei rinktinei Europos krepšinio čempionate?

Nepažįstu labai gerai visų rinktinės narių, o ir kitų rinktinių gerai nežinau, tai negaliu nieko labai prognozuoti. Aišku, tikiuosi, kad komanda neperdegs besistengdami kuo geriau atrodyti, o žais savo įprastą žaidimą ir gerai pasirodys. O namuose užimti pirmą vietą būtų tikrai labai smagu.