inkognito: Pagrobimo anatomija

kai pasižiūriu iš šalies, tai galvoju, kad ir aš vargiai bepatikėčiau visais šiais dalykais, jeigu to nebūtų tekę pajusti savo kailiu.
Viloje buvo sujudimas ir kažkam ruošiamasi, mane pasigavo kažkoks stilistas ir pradėjo parinkinėti ištaigingus rūbus, ir vakarop mane jau būtų vargiai beatpažinę, net nuosava mama ir tėtis. Supratau, jog bus kažkokia šventė ar balius, tai mane linksmiau nuteikė, nes buvau gerokai praalkęs, o valgyti nesiūlė niekas.
Baliai visi būna panašūs tad neaprašinėsiu kas kaip, tik aš kažkodėl labai greitai atsijungiau ir ryte pribudau didžiulėje lovoje drauge su dviem damomis. Kurį laiką nelabai susigaudžiau aplinkoje, tik pajutau jog labai skauda galvą ir ganėtinai bloga.
Tokie renginiai truko apie trejetą savaičių, dienos metu vaikščiodavome po miestą, ilsėdavomės paplūdimiuose ir net kurį laiką buvau pamiršęs savo ketinimus pabėgti, tik visuomet nemaloniai pasijusdavau, kai pagalvodavau apie būsimą trumpą bet pavojingą misiją kuri manęs laukė netolimoje ateityje.
Tai kas yra malonu visuomet greitai baigiasi, vieną rytą ir mes pradėjome krautis būtiniausius daiktus kelionei, o aš vėl ėmiau regzti pabėgimo planą.
Patogi situacija pasitaikė leidžiantis į kažkokį požeminį tunelį, mano sargybiniai trumpam prarado budrumą, tad aš iš visų jėgų trenkiau vienam iš jų ėjusiam su manimi greta ir strimgalviais puoliau laiptais žemyn, stengdamasis įšokti į tuo metu sustojusį lyg tai metro traukinį, dar viena, kita sekundė ir planas būtų pavykęs, tačiau nuaidėjo keletas šūvių ir viena kulka kliudė kairį mano šoną.
Kai atsipeikėjau, jie stovėjo ganėtinai išsigandę ir aiškino, jog nenorėję panaudoti prieš mane ginklo, šalia buvo policija ir medicinos automobilis, aš gulėjau nemažame kraujo klane, o gydytojai matyt stengėsi sustabdyti kraujavimą. Mano saugotojai kažką aiškino policininkams, retsykiais išraiškingai pasukiodami pirštais apie smilkinį, tačiau mano džiaugsmui juos susodino į mašiną ir nuvežė, tikriausiai, į policiją, o aš atsidūriau kažkokioje ligoninėje. Nors ir labai skaudėjo, bet buvau laimingas jog man pavyko jų atsikratyti nors ir tokiu būdu.

__________2005-10-24 2:46 pm__________

Ligoninėje paaiškėjo jog kulka tekliudė kairiojo dubens kaulo viršutinę dalį, ją aptrupino bet pramušė kažkokią apystambę kraujagyslę ir dėl to aš netekau daug kraujo, tad skubiai padarė operaciją išvalė ir sutvarkė žaizdą, o kitą dieną atėjo kažkas iš policijos ir norėjo mane apklausti dėl šio įvykio. Jei tai man atsitiktų dabar, tikrai nepasakočiau teisybės kas įvyko, bet tada buvau nepatyręs ir viską papasakojau, vertėjas iš nuostabos išpūtė akis, tačiau viską išvertė pareigūnui, mačiau, kaip jie tarpusavyje reikšmingai susižvalgė... Apklausa, kaip mat liovėsi ir jie išėjo šnekučiuodamiesi nesuprantama man kalba, tik dabar aš supratau kokią klaidą padariau, tad nutariau nieko nelaukdamas sprukti iš ligoninės, tačiau nespėjau ir kaip mat patekau į kitą palatą, kur durys buvo be rankenų...
Po kiek laiko, kai žaizda sugijo tiek, kad galima buvo išimti siūlus mane aplankė mano sargybinių vadas, man net bloga pasidarė nuo jo šleikščiai saldžios šypsenos, o skyriaus gydytojas taip apie jį tupinėjo, jog buvo aišku, kad gavo nemažai į kišenę.
- Tai tavęs neuždarė į kalėjimą išdavike?- sušukau jį išvydęs - tai ateivių tarnas, bandžiau pasakyti gydytojui rusų kalba, tačiau pasiekiau tik tai, jog atėjusi seselė suleido man kažkokią injekciją, nuo kurios tapo viskas vis vien.
- Pinigai viena iš didžiausių žmonijos blogybių,- pagalvojau- bet visi siekia kuo daugiau jų turėti.
Gal šis pasakojimas įtikins skaitytojus, kodėl aš tylėjau tokį laiko tarpą, nors po įvykio 5 metus nieko apie jį neprisiminiau, tačiau 1980 m, ankstų rytą grįždamas po naktinio budėjimo, ir laukdamas pirmojo autobuso vėl atsitiktinai prie Nevėžio upės sutikau rutulio formos, aliuminio spalvos NSO, jo šone švietė iliuminatorius, jis pakibo netoli manęs ir su juo turėjau trumpą pokalbį (mintimis arba telepatiškai), po šio įvykio atmintis labai palaipsniui grįžo ir tik per daugelį metų atkūriau beveik visus epizodus. Tačiau geriau tylėti, nei likti nesuprastam.

__________2005-10-25 8:22 am__________

Mano blogiausi įtarimai pasitvirtino su kaupu, dar po dviejų dienų mes vėl važiavome kažkur automobiliu visą naktį, o man iš abiejų pusių sėdėjo po sargą. Jie įtikino gydytoją, jog aš esu jų giminaitis, gal net parėmė tai kokiais nors padirbtais dokumentais, o daugiausiai žinoma padarė pinigai.
Mano problema, jog nemokėjau anglų kalbos, gal būčiau sugebėjęs aplinkiniams ir daugiau ką paaiškinti, man nieko nesakė, net užrašai ant pakelėje esančių informacinių lentų, nežinojau nei iš kur, nei kur vykstame, o tiems su kuo bandydavau užmegzti kontaktą, tai, jog nemoku, nei jų kalbos nei angliškai nedarė jokio įspūdžio ir net nekėlė įtarimo. Matyt tai buvo vietovė, gausiai lankoma turistų ir prie tokių dalykų visi buvo įpratę ir nekreipė absoliučiai į tai dėmesio. Tad dar ilgą laiką nežinojau kokia tai šalis ir apie ją sužinojau tik po keleto metų, kai spaudoje Amerikiečiai ir Rusai pradėjo vieni kitus kaltinti dėl baisios ligos, kuri prasidėjo pasirodo Afrikoje. Skaičiau tuos kaltinimus, ir žinojau, jog dėl to kalčiausias esu aš. Tačiau kokioje valstybėje konkrečiai tai įvyko nežinau dar ir šiandien.
O tuo laiku įvykiai klostėsi savo tvarka, po kiek laiko aš vėl sėdėjau NSO, o atsisveikindami mano sargybiniai pasityčiodami manęs paklausė, ar didelį atlyginimą susiderėjau už atliktą darbą.
- Mes tai nors žinome už ką dirbame - o tu?- paklausė.
Tuo metu, net nesupratau apie ką eina kalba, bet nebuvo kada klausinėti, nes ėmėme staigiai kilti ir po 15 minučių skrydžio jau buvau išlaipinamas mėnulio bazėje, net nenuėmus skafandro buvau pristatytas kažkokiam jų viršininkui, ir nujaučiau, jog manęs laukia bausmė už mėginimą pabėgti.
Mano nuojauta manęs neapgavo, mūsų laukė labai nemalonus pokalbis, kurio pasekoje patekau į savotišką „karcerį", orbitoje kabantį lyg tai palydovą ar dar kažką, kuriame ištisai girdėjosi žemėje vykstantys telefonų pokalbiai, buvo sujungiami ir atsijungdavo abonentai, keletą pokalbių girdėjau net lietuvių kalba, pora respondentų tarėsi ką jie veiks savaitgalį ir t.t. Nors ir buvau atskirtas nuo aparatūros plona stangria kažkokio metalo sienele, tačiau visi garsai puikiausiai sklido per ją, tai vyko nenutrūkstamu srautu ir pavykdavo tik trumpam snūstelėti, tik visiškai nusikamavus, be to apie jokį maitinimą nebuvo net kalbos, gavau tik paketą su geriamu vandeniu. Tai mane šiek tiek nuramino, nes supratau jog neketina manęs ten laikyti tol, kol užtrokšiu nuo troškulio. Tas įrenginys neturėjo jokio iliuminatoriaus, tad negalėjau matyti kas dedasi aplinkui, vėliau aš jį pakrikštijau, pavadindamas beprotnamiu.

__________2005-10-25 7:25 pm__________

Gerai kad ir kas blogai anksčiau ar vėliau baigiasi, taip ir aš vėl atsidūriau pas bazės vadą ant „kilimo", jis bandė mane auklėti, kažko man jo auklėjimas vis primindavo kariuomenėje "pompolito" graudenimus ir pastovias apeliacijas į sąžinę. Iš jo išvedžiojimų supratau tik tiek, kad aš dėl visko kaltas, kaip jie dėl manęs vargsta ir t.t. Be to pareiškė, jog jei mano planas būtų pavykęs po trijų keturių mėnesių manęs jau nebebūtų gyvo, nes mane jau ir taip bebaigiąs priveikti kažkoks virusas ir tik jie vieninteliai gali mane išgydyti suleisdami kažkokį, tik jų turimą labai specifinį preparatą. Priminė, jog aš sutikau dalyvauti eksperimente savo noru, savanoriškai sutikau virusologiniams eksperimentams, jie dabar mane išgydys ir jų rankos lieka švarios, o visi tolesni įvykiai teisines pasekmes sukelia tik man ir dar daugiau visokių nesąmonių, galų gale pradėjau galvoti, kad kai kurie iš jų vartoja alkoholį ar net narkotikus, o bazės vadas yra akivaizdi to auka. Bet ačiū dievui ilgas pamokslas baigėsi ir kiekvienas iš mūsų likome prie savo nuomonės, aš žinojau, jei tik pasitaikys proga bėgsiu, o vadas, kad akylai saugos, kol aš būsiu jo dispozicijoj. Vienintelė nauda buvo ta, jog vėl gavau po ilgo pasninko pavalgyti, bet po pietų mane nuvedė į Bazės gydytojo kabinetą, kur ir vėl padarė injekciją į veną, kažkokio rudos spalvos tirpalo pasinaudodami primityviu švirkštu, tik jo išvaizda buvo kažkokia, kaip Egipto iškasenų visas išmargintas lyg tai ieroglifais ar įmantriais ornamentais. Praėjus kiek laiko po injekcijos netekau sąmonės.
Atsipeikėjau erdvėlaivyje, jis netrukus turėjo nerti į x erdvę, bet tai buvo ne laineris, o paprastas karo laivas kurio įgulą tesudarė trys nariai, o aš buvau ketvirtasis, tokiu mažu laivu atsidurti tokioje dimensijoje dar neteko, tad aš su baime laukiau būsimų nemalonių pojūčių. Ir jie netruko pasireikšti.
Laivas išniro rizikingai arti žvaigždės planetų sistemos, laineriai nerizikuotų šitaip - pagalvojau, geriau valandą kitą paskrieti fizinėje erdvėje, nei anihiliuotis atsidūrus per arti kokios planetos.
Bet už tat jie galėjo sutaupyti gerokai laiko ir, pridavę mane anksčiau, gerokai pasilinksminti su draugais ir draugėmis. Bet matyt jiems kažkas neišėjo, nes užmegztas ryšys nežadėjo jiems palankaus jų plano tęsinio, bazė jau buvo baigus darbą ir jie privalėjo saugoti mane per naktį erdvėlaivyje, o ryte mane pristačius tektų iš karto grįžti į mėnulio bazę.
Kurį laiką jie tarp savęs kažką diskutavo,- specialiai man nesuprantama kalba, o gal tik išjungę automatinį vertėją. Po kurio laiko jie tapo man įtartinai draugiški, aprodė ir pradėjo aiškinti kur mes randamės, papasakojo, jog šioje kolonijoje turėsiu praeiti būtiną karantino laikotarpį, kad manęs laukia puiki ateitis ir t.t., net išdavė paslaptį jog gausiu jų pilietybę ir galėsiu atsikelti pas juos visą šeimą.
- O kaip gi bus su ta rizikinga užduotimi?- paklausiau.
- Jokios užduoties daugiau tu neatliksi, nes tai ką darei žemėje ir buvo ta užduotis.
- Geras, pagalvojau, jeigu paūžti su panomis ir pagerti šnapsą pas juos vadinasi rizikinga užduotimi - tai mes žemiečiai galėtume jiems tik tokias ir vykdyti, turime tam neabejotinų gabumų... Ir kam jiems reikėjo meluoti ir apgaudinėti mane dėl tokio menkniekio, na ir keistuoliai...
Buvo keista, bazės vadas mane iškoneveikė, o iš tikro yra visai kitaip, kažkas čia nesiderina,- pagalvojau, bet vis tiek palengvėjo, nes supratau jog visi išmėginimai jau baigiasi.

__________2005-10-26 7:47 am__________

Evaldzitai, jis yra žemėje esančių 48000 bazių vadas, tavo duomenis jam daviau, nes tau tai gyvybiškai yra svarbu, niekam kitam neturi teisės perduoti jo duomenų, nes jie čia būdami stipriai rizikuoja ir karas tarp stovyklų jau vyksta, vedami didesni ar mažesni mūšiai ir susirėmimai.
inkognito.

__________2005-10-26 9:15 pm__________

Taip man besvarstant, jie vikriai pralėkė atmosferą įjungę plazminį skydą be garso sliuogė tolumoje mėlynuojančių kalnų link, kiek spėjau pamatyti čia nebuvo tokių puikių gamtovaizdžių kaip P-3,bet sunku buvo spręsti apie visumą tepamačius tik nedidelę dalį. Mes pakibome virš kažkokios gyvenvietės, apačioje matėsi milžiniškos šachtos su šalia prigludusiais nedideliais, matyt, darbuotojų nameliais. Kiek tolėliau buvo erdvėlaivių aikštelė, joje ilsėjosi po skrydžių keletas erdvėlaivių, miestelio centre kyšojo didžiulis bokštas, jis atrodė tarsi televizijos antena. Netoli bokšto stovėjo ir aukštesnių statinių, tai tikriausiai buvo administraciniai statiniai, o gal kokie nors barai ar pasilinksminimo įstaigos.
- Žemieti,- atsisuko į mane vadas, mes šį vakarą tave paliksime laive vieną, laivą užblokuojame, tad gali liesti viską ką patinka nieko blogo jam nepadarysi, patariame laivo liukų neatidaryti niekam, ši vieta neturi geros reputacijos, na, o šiaip nepavesk mūsų, elkis gražiai, juk tu būsimasis mūsų bendrapilietis, net neįsivaizduoji kokiu tau tai suteiks privilegijų ir kaip pakeis tavo gyvenimą. Mes, neužilgo grįšime, tik norime susitikti su savo senais draugais.
Na, aišku, jiems išėjus pirmą kartą čia būdamas pasijutau savarankišku, nutariau užlipti į bokštelį prie valdymo pulto, na šiaip sau pastudijuoti visą jo įrangą, gal kada prireiks,- pagalvojau. Man besėdint vado kėdėje ir besvajojant, kaip puiku būtų savarankiškai vienam pakilti su tokiu aparatu išgirdau nesmarkų beldimą, kažkas iš išorės nesmarkiai stukseno į erdvėlaivio korpusą. Aš atsargiai iškišau galvą, atsidaręs vado permatomą gaubtą, apačioje pamačiau kažkokį žmogų apsirengusį prastais pilkais rūbais, jis ranka pamojo man ateiti pas jį. Kiek padvejojęs nusprendžiau nusileisti žemyn ir susipažinti, juk jau senai nebuvau saviškių sutikęs, juk jeigu jau jie pažeidinėja nuostatus dėl savo draugų, tai galiu ir aš ignoruoti jų nurodymus. Taip nuraminęs savo sąžinę vikriai atidariau iš vidaus liuką. Jis įlipo į vidų apsidairęs man tarė rusų kalba:
- Mes neturim daug laiko reikia skubėti, netoliese nuo čia ruošiasi startui kosmoso piligrimų laivas, jį užpildėme didžiuliu kiekiu kristalų - čia jis išsitraukė kažką panašaus į nedidelį kūjį ir nuosekliai perėjo per visus nuostabius prietaisus - na dar šitą nepakenktų suknežinti ištarė ir greitai vado kabinoje viskas atrodė, kaip po sutuoktinių peštynių. Na, dabar sprunkam, papasakosiu viską pakeliui. Beeinant papasakojo, kaip jis girdėjo įgulos pokalbį su administratorium.
- Tau buvo numatyta padaryti implantaciją, per kirkšnies arteriją spec. kateteriu įveda sprogstantį implantą, jis prisikimba prie širdies aortos sienelės ir gali sprogti savaime, jei nutolsi daugiau nei 50 km nuo pagrindinės antenos, mes visi juos turime. Mūsų niekas nesaugo, kasdien atskrenda įvairių civilizacijų laivai, juos reikia pakrauti kristalais, iškrauti prekes, senai būtume visi išsilakstę, jei ne tie implantai. Būtum tapęs nemokamu kasyklų darbininku iki savo amžiaus pabaigos. Man jau niekas nepadės, tad nutariau nors tave išgelbėti, netgi mainais už tavo parvežimą, jiems atsilyginsiu mano paties rastais kristalais. Vienintelio dalyko tavęs prašau papasakok apie mus ten žemėje, nes visi laiko mus dingusiais be žinios. Na paskubėk, jie gali grįžti, bet kurią akimirką.
- Jis mane įstūmė pro prasivėrusį liuką ir netrukus dingo nakties tamsoje.
Erdvėlaivio įgula jau sėdėjo savo krėsluose ir kažką magiško būrė įvairiais prietaisais, greitai ir vėl aš buvau begalinėje kosmoso duobėje, iš visų pusių apsuptas nuostabių žvaigždžių spiečiaus. Dar ir pats negalėjau patikėti, jog viskas taip paprastai gali baigtis.

__________2005-10-27 9:17 am__________

Taip staigiai įvykiams pakrypus netikėta linkme buvau eilinį kartą šokiruotas ir vis dar negalėjau suprasti, kad tai įvyko.... Iš šoko mane pažadino erdvėlaivio vado, save vadinan