Žinutė tėvams: kokių tėvų norėtų vaikai?

Pastaruoju metu daug diskutuojama apie šeimos gerovę, vaikų ir tėvų tarpusavio santykius. Atlikti tyrimai rodo, kad Lietuvoje daugelio tėvų ir vaikų santykiai yra komplikuoti. Tarptautinio HBSC tyrimo duomenimis tik apie 50 proc. Lietuvos vaikų darniai bendrauja su abiem tėvais. Kodėl taip yra?

Vilniaus miesto psichologinės-pedagoginės tarnybos specialistų sukaupta 15 metų darbo patirtis konsultuojant vaikus ir jų tėvus rodo, kad viena pagrindinių priežasčių nepalankiai veikianti santykius šeimoje yra per trumpas kasdieninis tėvų ir vaikų tarpusavio bendravimas. Tai patvirtina ir tyrimo duomenys, rodantys, kad Lietuvoje tėvai savo vaikams per parą vidutiniškai skiria tik maždaug 7 minutes individualaus dėmesio, todėl mūsų šalies vaikai jaučiasi patys nelaimingiausi Europoje (Jungtinių Tautų fondo UNICEF tyrimas).

Kita su tuo susijusi problema – tėvai stokoja tinkamo bendravimo su vaikais kompetencijų. 2008 m. TNS-Gallup atlikta apklausa parodė, kad 48 % Lietuvos vaikų patiria fizines bausmes. Šis ir kiti tyrimai rodo, kad fizinių bausmių toleravimas šeimose pagrįstas bendra visuomenės nuomone, susiklosčiusia dėl tradicijų ir dėl nežinojimo, kaip kitaip keisti netinkamą vaiko elgesį.

Bendravimo su vaikais kompetencijoms įgyti vis dar nepakankamai išplėtotas psichologinės pagalbos tinklas, menkas kitų socialinių paslaugų prieinamumas tėvams Lietuvos pedagoginių psichologinių tarnybų vadovų asociacijos (LPPTVA) iniciatyva 2011 –ieji metai paskelbti Tėvų metais tarnybose. Tarnybos šiais metais skiria didesnį dėmesį bendradarbiavimui su tėvais, jų švietimui. Specialistai skaitys paskaitas, ves mokomuosius užsiėmimus tėvų grupėms, rengs metodines medžiagas, diskusijas rūpimais klausimais, konferencijas.

Vilniaus miesto psichologinė-pedagoginė tarnyba Tarptautinei šeimos dienai paminėti vykdė akciją „Žinutė tėvams”. Šios akcijos tikslas - siekti geresnio tėvų ir vaikų tarpusavio supratimo, šiltesnių santykių šeimoje. „ Žinute tėvams“ buvo siekiama padėti mokiniams įsisąmoninti, išreikšti savo jausmus ir lūkesčius tėvams; padėti tėvams geriau suprasti vaikų savijautą šeimoje, jų jausmus bei lūkesčius ir skatinti tėvus sąmoningai, aktyviai tėvystei.

Prie Vilniaus miesto psichologinės pedagoginės tarnybos inicijuotos akcijos prisijungė 30 Vilniaus mokyklų. Akcijoje dalyvavo Vilniaus mokyklų l-8 klasių mokiniai ir keletas vyresniųjų klasių mokinių.

„Žinutė tėvams” buvo rašoma: užbaigiant sakinį – „Aš norėčiau, kad mano tėvai…”, rašant miniatiūras – „Aš ir mano tėvai”, kuriant ketureilį – „Aš ir mano tėvai”.

Kiekviena akcijoje dalyvaujanti mokykla žinutės tėvams rašymo formą galėjo pasirinkti savo nuožiūra. Žinutės buvo rašomos anonimiškai klasės valandėlių, etikos, tikybos, lietuvių kalbos pamokų metu.

Pasak pedagogų, vykdžiusių šią akciją mokyklose, mokiniams labai patiko joje dalyvauti. Vaikai noriai kūrė ketureilius, užbaigė sakinį, o rašydami miniatiūras buvo labai nuoširdūs ir viską išsipasakojo popieriaus lapui. Kai kurie vaikai nelabai norėjo, kad šias žinutes perskaitytų tėvai, kiti kaip tik patys norėjo šias žinutes atiduoti tiesiai savo tėvams į rankas. Vaikams buvo labai svarbu, ar tikrai jų tėvai pamatys žinutes, kur jas galės perskaityti.

Akcijos “Žinutės tėvams” mokinių mintys pasiekė mokinių tėvelius įvairiais būdais. Vienos mokyklos jas paskelbė mokyklos tinklapiuose, kitos - iškabino mokyklos stenduose, dar kitas žinutes klasių vadovai etiškai pateikė per tėvų susirinkimus.

Išraiškingiausius mokinių pasisakymus 23 mokyklos atsiuntė Vilniaus miesto pedagoginei psichologinei tarnybai.

Ši akcija buvo labai naudinga ne tik vaikams, tėvams, bet ir pedagogams. Pedagogai pamatė, kokių problemų kamuojami vaikai ateina į mokyklą.

Apibendrinus mokinių mintis išryškėjo, jog labiausiai vaikai norėtų, kad tėvai:

• Skirtų jiems daugiau dėmesio, daugiau laiko praleistų kartu, būtų su vaikais ir jiems padėtų.
• Būtų neišsiskyrę ir gyventų kartu. Mažiau tarpusavyje pyktųsi.
• Mažiau dirbtų, pailsėtų nuo vargų.
• Būtų geresni ir labiau mylėtų, pasitikėtų vaikais, stengtųsi juos suprasti, vertintų vaikų pastangas, taip dažnai nerėktų, išmoktų su vaikais kalbėtis.
• Būtų sveiki ir laimingi.
• Taip stipriai vaikais nesirūpintų, į viską žiūrėtų atlaidžiau.
• Nepasikeistų, būtų tokie, kokie yra.
• Pildytų vaikų pageidavimus, nupirktų įvairių daiktų.

„Aš norėčiau, kad mano tėvai mane suprastų. Juk visi nesusipratimai ir barniai kyla iš nusistatymo, neišklausymo ir nepasitikėjimo. Tai pasekmės, kurias panaikinti galėtų vos kelios minutės kasdienio nuoširdumo“.

Tikimės, kad tėvai išgirs vaikų siunčiamą žinutę jiems, taip užsiėmusiems, nuolat skubantiems ir kiekvienas atras žinutę sau.

• Myliu savo tėvus ir žinau, kad jie myli mane. Gerai, kad jie mane saugo, tačiau, kai nenori manęs leisti į lauką, man yra nemalonu. Kartais jaučiu jiems pyktį. Paskui gailiuosi, kad mano galvoje skambėjo tie nemalonūs žodžiai. Dievo prašau, kad mažiau viską komplikuočiau, norėčiau, kad mažiau mano šeima pyktųsi, norėčiau, kad tėtis mamai ir man būtų teisingesnis...

• Norėčiau, kad mano tėvai visada būtų laimingi, kad mama nujaustų tai, ką kartais bijau išreikšti.

• Norėčiau, kad mes vienas kito neskriaustume, kad būtume kantresni, supratingesni, kad daugiau kartu leistume laiko, kad būtume laimingi.

• Norėčiau, kad tėvai mane mylėtų, kad mes visada būtume artimi. Man būna sunku, kai man jie neturi laiko. Suprantu, kad jie turi daug darbo, bet norėčiau, kad į mane daugiau kreiptų dėmesio.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai būtų dėmesingesni, daugiau bendrautų su savo vaikais, artimesni, norėčiau, kad tėvai su vaikais nesipyktų.

• Norėčiau, kad mano tėvai labiau suprastų mane.

• Aš norėčiau dažniau pasikalbėti su savo tėvais,

• Aš norėčiau, kad mano tėvai būtų ne tokie užimti, darbuose nesėdėtų iki vakaro.

• Aš norėčiau, kad tėvai daugiau su manim bendrautų...

• Mūsų šeima yra paprasta. Tėvai sunkiai dirba, beveik neturi laisvalaikio. Norėčiau su šeima praleisti daugiau laiko...

• Aš norėčiau, kad mano tėvai sužinotų, kad juos labai myliu.

• Norėčiau su tėvais praleisti daugiau laiko, o ne tik susitikti virtuvėje namuose.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai susitaikytų ir vėl būtų kartu.

• Nors mama turėtų būti artimesnė, bet mano širdis arčiau linksta prie patėvio. Jis geriau supranta, šiltesnis, net trapesnis už mamą. Mamytė dažniausiai kieta kaip siena.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai mažiau pyktų ant manęs ir rėktų. Norėčiau, kad daugiau laiko praleistų su manimi. Kad būtų visada linksmi. Kad visada aš galėčiau jiems išsipasakoti.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai labiau suprastų mane. Kartais atrodo, lyg mes būtume iš skirtingų planetų.

• Kai mano tėtis būna prie kompiuterio ar vairuoja mašiną, o aš ko nors paklausiu, jis neatsako – man labai skaudu. Aš norėčiau, kad mes turėtume didesnę šeimą, ne tik vieną sesę. Aš norėčiau, kad mano tėvai atkreiptų dėmesį į mane. Kai tėvai abu dirba, turiu prižiūrėti sesę, man tas atsibodo, nes ji nenori su manim būti. Norėčiau, kad tėvai mano žinutę perskaitytų.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai skirtų man daugiau meilės. Žinau, kad man nesiseka... Turiu šunį, kuris manęs nemėgsta, bet man jis geriausias draugas. Jei noriu jį paliesti, turiu pasigauti. Jis visus myli, išskyrus mane. Nesuprantu, kodėl taip yra. Ką aš jam padariau? Tėtis grįžta, kai aš jau būnu lauke, todėl nespėju su juo pažaisti. Bent jau turiu muzikos pamokas su mokytoju. Groti yra smagu, bet viskas ne dėl grojimo. Ten aš gaunu dėmesio.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai... man nebeaiškintų ir duotų daugiau laisvės. Noriu, kad mano tėvai būtų laimingi ir, kad ne tik aš jų klausyčiau, bet ir jie manęs. Dar noriu, kad jie būtų sveiki ir kad dar ilgai išliktų jaunatviški. O labiausiai noriu, kad jie žinotų, kad aš kartais jų nekenčiu, bet milijoną kartų labiau myliu. Tai va, bet jie to nežino ir nesužinos. Mano tėvai yra cool!

• Aš norėčiau, kad toks menkniekis, kaip pinigų trūkumas netemdytų šypsenos mano mamos veide.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai... būtų laimingesni, galbūt duotų daugiau laisvės, leistų daugiau, bet manau, kad jie yra būtent tokie, kokie jie turi būti ir aš juos labai myliu. Žinoma, jie galėtų dažniau apkabinti mane, dažniau kalbėtis su manimi apie savo gyvenimą ir domėtis manuoju, suteikti daugiau dėmesio man. Tačiau suprantu, kad jie yra per daug užsiėmę ir išvarginti, todėl per daug iš jų nereikalauju... Myliu juos ir džiaugiuosi jais tokiais, kokie jie yra.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai... mažiau burbėtų, nerėktų. Norėčiau, kad bardamiesi neatrodytų taip kvailai kaip beždžionės, o kai pradėčiau iš jų juoktis, dar labiau nepyktų. Norėčiau, kad bent kartą suprastų, kad aš kartais užsidedu kaukę ir visai negirdžiu, ką jie man sako. Norėčiau, kad daugiau šypsotųsi, kad daugiau krėstų pokštus. Norėčiau, kad pasenę jie daug keliautų ir džiaugtųsi, kad sulauktų senatvės kartu. Ir vis dėlto man truputį truktų to bambėjimo, kuris kiekvieną dieną švelniai įsilieja į mano gyvenimą. Labiausiai norėčiau, kad tėvai manimi pasitikėtų ir leistų gyventi, nepririšę prie savo malūno ratų.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai... mažiau rūpintųsi manimi ir mažiau jaudintųsi dėl mano kvailesnių poelgių. Kartais jie reaguoja per daug stipriai ir per daug emocionaliai. Būtų gerai, kad kartais jie labiau suprastų mane.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai... liktų tokie, kokie yra, nes jie yra patys geriausi ir jiems nereikia keistis. Jie yra supratingi ir geri, tačiau galbūt vienintelis dalykas, kurį norėčiau jiems pasakyti, jog aš pats esu savarankiškas žmogus ir kiekvieną dieną kelis kartus nereikia klausti, kaip man sekasi. Ačiū.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai darytų daug dalykų kitaip, bet labiausiai norėčiau, kad jie išmoktų su manimi kalbėtis.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai vertintų mano pastangas.

• Aš nesakau, kad kas blogai, nes nenoriu Jūsų įskaudinti.

• Man nepatinka, kai ant manęs rėkia, kad blogai mokaus.
Man nepatinka, kai mane baudžia dėl menkų priežasčių.
Man nepatinka, kai mane verčia lankyt visokius būrelius,
Man skiria nelabai daug dėmesio...

• Aš norėčiau, kad mano tėvai nesipyktų, kad būtų geri, puikiai sutartų, niekada garsiai nekalbėtų.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai nesipyktų, nesikeiktų ir kad mes labai gerai sutartume. Ir aš dar labai noriu, kad jie mylėtų vienas kitą.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai mestų rūkyti.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai nusiramintų.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai suprastų vienas kitą ir nesipyktų dėl paprastų smulkmenų, nesiginčytų ir paisytų kiekvieno nuomonės, bet išliktų tokie rūpestingi ir kad nepasikeistų jų gerosios savybės.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai visada mane suprastų, kai padarau ką nors bloga – ne išbartų, o išaiškintų padėtį, padėtų išspręsti problemą. Aš juos labai myliu, bet kartais jie mane labai suerzina, norėčiau, kad tokiomis situacijomis jie paliktų mane ramybėje. Norėčiau, kad mama nebūtų tokia griežta, suteiktų daugiau laisvės, galimybių. Dar norėčiau, kad būtų atlaidesnė mokslo atžvilgiu. Suprantu, kad jai tai svarbu, nors ji nori, jog siekčiau aukštumų, bet kartais ji į pažymius reaguoja per daug jautriai... Iš tėčio norėčiau sulaukti daugiau supratimo, užuojautos, nes dažnai jis būna per griežtas, piktas arba šaltas... Norėčiau, kad su juo galėčiau bendrauti kaip su draugu ar mama, bet dažnai jis viską pašiepia.

Ir vis dėlto, labiausiai norėčiau, kad mano tėvai nebūtų išsiskyrę...

• Mano tėvai yra labai geri ir aš juos labai myliu. Noriu, kad mano tėvai tokie liktų. Aš manau, kad būnu nepastabus jų gerumui ir tikrai per vėlai jų meilę pastebiu ir pasakyt, ką noriu, negaliu. Dabar susitikti sunku, bet aš laukiu tų dienų, kai galėsime būti kartu.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai nelieptų kiekvieną dieną plauti indų.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai džiaugtųsi mano pasiekimais.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai būtų laimingi, nebūtų tos krizės. Kad galėtume daugiau laiko praleisti kartu.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai greičiau grįžtų iš ilgos kelionės. Kad būtų kartu su manim, kad paguostų mano širdelę, kai man sunku ir liūdna. Kad nors kartą surastų laiko pabūti su manimi ir mano broliu.

• Žinau, kad mano tėvai mane myli ir saugo, bet kartais ta meilė būna perdėta, o apsauga per didelė. Kartais susimąstau, jog visko turiu daugiau, nei norėčiau. O būna ir taip, kad man dėmesio per mažai. Manau, kad vaikas niekada negali žinoti, ko nori.

• Mano mama yra viena, be mano tėčio. Aš ją labai labai myliu ir noriu, kad ji būtų laimingiausia moteris pasaulyje. Bet aš viena to padaryti negaliu, nors labai norėčiau. Todėl stengiuosi mokytis – dėl savęs ir dėl jos, nes jai didžiausia dovana yra ta, kad aš geriau mokyčiausi.

• Aš gyvenu su tėčiu. Mano mama su mumis negyvena. Ji gyvena su draugu kaimynystėje. Tėčio dažniausiai nebūna namuose. Jis labai daug geria. Dažnai ant manęs rėkia ir visaip mane vadina, jis prikaišioja mamos draugą, kad ji su juo gyvena. Aš norėčiau, kad mano tėvai gyventų kartu ir nesipyktų, gyventų kaip normali šeima. Kartais man atrodo, kad geriau, jų manymu, manęs nebūtų. Mokykloje dėl to man prikaišioja, kad mano tėvai geriantys. Man labai sunku. Noriu gyventi normalioje šeimoje.

• Aš norėčiau padėkoti savo tėveliams už rūpestį.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai nesipyktų ir nebartų manęs.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai nesipyktų, nebartų manęs, kai gaunu 2. Norėčiau dažniau pabūti su mama, nes ji dirba ir dirba, o kai grįžta namo - ilsisi.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai nesimuštų, nerūkytų.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai neberėkautų, nesiginčytų, gerai gyventų ir daug daugiau bendrautume.

• Man sunku pasakyti tėvams daugelį dalykų, bet sunkiausia pasakyti – “aš jus myliu”. Ir nesuprantu, kodėl sunku pasakyti tokius lengvus žodžius.

• Myliu jus, nors kartais nekenčiu, nes jūs dažnai rėkiat. Aš vis viena jums viską atleidžiu, nors ir kaip mane baudžiat. Aš myliu jus ir drąsiai tai sakau.

• Su tėvais aš sutariu gerai. Kartais, žinoma, norisi kartu praleisti daugiau laiko, bet mūsų santykiais esu patenkinta. Kartais labai norisi daugiau laisvės, bet suprantu jų rūpinimąsi manimi ir dėl ko visi tie draudimai. O kartais tie draudimai ir kontrolė iš tiesų taip „užknisa“, kad tik ir svajoju kaip kuo greičiau gyventi be jų. Tačiau kad ir pasipykstam ar nesutariam vienu ar kitu klausimu, vis tiek juos labai myliu.

• Su savo tėvais mažai bendrauju ir daug pykstuosi. Jau nebeprisimenu, kada buvom kartu. Norėčiau, kad nors kartą jie mane išklausytų ir suprastų. Nepyktų, kada paklausiu to, ko nežinau ar pamiršau.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai būtų labiau supratingi. Kad iš musės nedarytų dramblio. Bet kad ir kokie jie būtų, aš juos visada labai mylėsiu.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai būtų karaliai.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai parduotų brolį.

• Mama, tėti, norėčiau, kad būtumėte geresni ir ant manęs nepyktumėte. Tai viskas, ko aš jūsų prašau.

• Aš noriu, kad mano tėvai man padėtų. Be jų aš lyg paukštis be sparnų. Be jų gyvenimo kelias virsta stačiu kalnu. Be tėvų aš toks mažas, o visi aplinkui lyg dangoraižiai. Aš norėčiau, kad dažniau mane mokytų tėvai, o ne gyvenimas.