*

Ištikimiausia bėglio palydovė – baimė


* lrytas.lt [Dolitlis]

Prieš pusmetį nuo teisėsaugos pareigūnų pasprukęs Kauno nusikaltėlių šulas Henrikas Daktaras pasirinko gyvenimą pogrindyje. Ką jaučia ir kaip gyvena žmogus, kuris yra priverstas nuolat slapstytis ir bijoti net savo šešėlio?

„Toks žmogus yra bailus kaip kiškis, bet užspeistas gali virsti vilku. Bet protingai elgiantis ir turint pakankamai pinigų galima sėkmingai slapstytis visą gyvenimą.

Ir ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje“, – aiškino „Lietuvos rytui“ kaunietis Darius (vardas pakeistas).

Šis buvęs vienos Kauno grupuotės vadeiva turi pagrindo taip kalbėti – prieš 16 metų jis pabėgo iš Jonavos policijos areštinės ir slapstėsi beveik trejus metus.

Galiausiai pats pasidavė pareigūnams.

„Norint neįkliūti, reikia save visiškai pakeisti. Ne tik vardą, bet ir elgseną, mąstymą, net eiseną“, – kalbėjo Darius.

Rengėsi savo laidotuvėms

- Iš areštinės pabėgote išsikasęs tunelį. Jeigu būtų galima atsukti laiką atgal, ar ryžtumėtės tokiam žingsniui?


- Nebūčiau bėgęs, bet tuo metu man nebuvo kito pasirinkimo – arba mirti, arba pasislėpti.

Mirties nuosprendį man buvo parašę Daktarų grupuotės lyderiai. Jie tuo metu labai artimai bendravo su Kauno policijos organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnais. Juos mes vadinome „šeštokais“.

- Kodėl sulaukėte tokios neapykantos?

- Mes buvome jauni ir drąsūs, beveik visi sportininkai. Tuomet daug verslininkų sutikdavo geriau mokėti duoklę mums, o ne Daktarams.

Šiuos tai labai erzino, buvome tarsi krislas akyje.

Be to, per vadinamųjų šeimų sueigas mes vieninteliai nebijojome pasišaipyti iš H.Daktaro, rėždavome jam į akis visą tiesą.

Buvau pasirengęs tam, kad būsiu nužudytas. Laidotuvėms net nusipirkau kostiumą ir lakinius batus.

Tačiau Daktarai atvirai nužudyti mūsų nesiryžo – suprato, kad tuomet bus suduotas atsakomasis smūgis.

Susidoroti su mumis jie nutarė policininkų rankomis.

Bijojo susidorojimo

- Kiek pamenu, jūs ir dar keli gaujos lyderiai buvote sulaikyti viename Kauno bute.


- Taip, susirinkome ten apsiginklavę pistoletais, o po drabužiais vilkėjome neperšaunamas liemenes.

Policija iš Daktarų buvo gavusi tikslios informacijos, kur galima mus sučiupti su įkalčiais.

Po sulaikymo ir atsidūriau Jonavos areštinėje.

- Ten sužinojote apie Daktarų paskirtą nuosprendį?

- Taip. Jau kitą dieną pajutau savotiškus Kauno „šeštokų“ tardymo metodus.

Mane daužė lazda, spardė, šokinėjo ant sąnarių.

Po tokio apšilimo iš Jonavos areštinės nuvežė į mišką – oficialiai tai skambėjo kaip parodymų patikrinimas vietoje.

Ten pareigūnai mane paguldė ant žemės, uždėjo dujokaukę ir prijungė laidus nuo užvestos mašinos akumuliatoriaus.

Skausmas buvo nenusakomas. Aš keliskart buvau praradęs sąmonę, tačiau vos tik atsigaudavau, vėl buvau kankinamas.

Kartą atsipeikėjęs po dar vieno seanso, aš išgirdau, kaip mane kankinęs komisaras skambina H.Daktarui ir tariasi su juo, kaip toliau mane tardyti, ko klausinėti.

Per vieną tokį pokalbį vyrai tarėsi, ar nevertėtų suvaidinti, kad bandžiau bėgti, ir tada mane nušauti.

Supratau, kad iš miško galiu ir nebegrįžti. Tad pažadėjau prisipažinti dėl visko, ko tik pareigūnai norės.

Buvo Naujųjų metų išvakarės, ir vyliausi, kad oficialias apklausas pareigūnai pradės po švenčių. Per tas kelias dienas trūks plyš turėjau pabėgti.

Kasė šaukštais ir dubenėliu

- Kaip atsirado pabėgimo planas?


- Tuo metu mano kameroje kalėjo vienas statybininkas, kuris prieš kelerius metus statė tą areštinę.

Jis papasakojo, kad per statybas jo brigados vyrai pavogė nemažai cemento, todėl gerai žinojo, jog kai kuriose vietose betono grindys yra trapios.

Statybininkas gerai žinojo ir kaip patekti į gatvę.

Tuomet įkalbėjau šį statybininką ir dar kelis suimtuosius kasti tunelį.

Ilgai nesvarstydami, vyrai griebėsi darbo. Iš pradžių jie pasigamino iškamšas ir paguldė jas į savo lovas.

Kaliniai išlupo medines kameros grindis, vėliau pragrandė po jomis esantį betono sluoksnį ir šaukštais bei dubenėliu pradėjo rausti tunelį.

Tuo metu aš gulėjau lovoje ir vadovavau darbams.

Tačiau netikėtai į kamerą atėjo pareigūnai ir kasėjus perkėlė į kitą areštinę – vyrai vos spėjo iš tunelio sugriūti į lovas.

Tuomet su dar vienu kameroje likusiu jaunuoliu darbo ėmiausi pats. Buvo sunku – per žiemos speigus įšalusi žemė nenorėjo pasiduoti.

Kai pavyko šiek tiek prasikasti, ėmė svaigti galva – trūko oro.

Dėl deguonies stygiaus užgesdavo net iš popieriaus pasigaminti fakelai, kuriais pasišviesdavome.

Šiaip ne taip pavyko išlįsti – atsidūrėme gatvėje miesto centre. Vėliau pareigūnai apskaičiavo, kad mes per šešias valandas iškasėme kelis kubinius metrus žvyro.

Nebepasitikėjo niekuo

- Kokia pirmoji mintis buvo patekus į laisvę?


- Norėjosi kuo greičiau ištrūkti iš šio miesto. Susistabdėme pirmą pasitaikiusį taksi ir liepėme važiuoti į Kauną.

Jau mašinoje ėmiau galvoti, iš kur gauti pinigų, – be jų slapstytis beprasmiška.

Prisiminiau vieną man skolingą verslininką – užsukęs pas jį gavau tūkstantį dolerių. Šimtą dolerių padaviau taksistui, o dar šimtą – kameros draugui. Po to mes su juo pasukome skirtingais keliais.

Tuo metu vadinamasis mūsų grupuotės stogas buvo garsus verslininkas Gintaras Skobas.Puikiai supratau, kad jam skambinti – savižudybė.

Tačiau žinojau, kur gyvena jo sekretorė, žinojau ir kur ji laiko savo buto raktus.

Sekretorė buvo užkietėjusi senmergė, išpešti iš jos bent vieną nereikalingą žodelį buvo žygdarbis. Pamačiusi mane ji nenustebo. Liepiau važiuoti pas G.Skobą ir jam viską papasakoti.

Netrukus atvyko tuo metu šį verslininką saugojęs tuomečio Seimo pirmininko asmens sargybinis.

Automatu ginkluotas vyriškis mane palydėjo į netoliese G.Skobo išnuomotą butą. Ten ir praleidau kelias pirmąsias paras.

- Bet iš Kauno teko sprukti. Kodėl?

- Mane išgąsdino G.Skobo sugalvotas scenarijus. Jis pasisiūlė galįs mane išvežti į Kazachstaną ir ten paslėpti. Tačiau man visur vaidenosi išdavystės.

Ėmiau galvoti, kad iš Kazachstano jau niekada negrįšiu.

Vieną dieną sėdau į autobusą ir niekam nieko nesakęs išvažiavau į Priekulę pas vieną vaikystės draugą.

- Kodėl būtent pas jį?

- Supratau, kad galiu pagalbos kreiptis tik į tokį žmogų, su kuriuo pastaruoju metu beveik nebendravau.

Tokį, apie kurį nieko negalėjo žinoti nei policija, nei mano artimiausi draugai, nei G.Skobas.

- Ir tas žmogus padėjo?

- Taip. Jis Klaipėdoje išnuomojo butą, ten mane nuvežė. Tačiau jau kitą dieną aš pats išsinuomojau dar vieną butą ir persikrausčiau. Nuo tada apie mane niekas nieko nežinojo.

Girdėdavo net miegodamas

- Koks jausmas apima, kai gyveni visiškai vienas, kai tenka ne tik bijoti policijos, bet ir nepasitikėti artimiausiais draugais?


- Jausmas keistas. Netrukus suvoki, kad paaštrėjo visi pojūčiai – klausa, uoslė. Jaučiausi tarsi nugaroje turėčiau dar dvi akis – kažkaip sugebėdavau pamatyti, kas vyksta už manęs.

Keisčiausia būsena miegant – atrodė, lyg snaudžiu, tačiau viską girdžiu – kiekvieną pravažiuojančią mašiną, praeivių žingsnius, kaimynų šnabždesius.

Eidamas gulti visada šalia lovos tvarkingai susidėdavau drabužius – kad galėčiau skubiai apsirengti. Šis įprotis išliko iki šiol.

- Kiek laiko gyvenote tame bute?

- Kelias savaites. Šiaip per beveik trejus slapstymosi metus pakeičiau apie 20 butų ir namų.

Pirmenybę teikdavau būstams dideliuose miestuose, kur daug kaimynų. Kartais tekdavo gyventi ir kaime.

Tuomet priešingai – važiuodavau į nuošalius vienkiemius.

- Ar gyvendamas butuose imdavotės kokių nors papildomų atsargumo priemonių?

- Pasirinkdamas butą apgalvodavau visus atsarginius kelius, jeigu reikėtų iš jo skubiai bėgti.

Visada stengiausi rinktis tokius būstus, kurie turi kelis išėjimus.

Kai gyvenau viršutiniuose daugiabučių namų aukštuose, iš anksto laiptinėje paslėpdavau virvę, kad galėčiau kita namo puse nusileisti.

Kartą vos nepatekau į komišką situaciją. Pro miegus aš išgirdau, kaip suspiegė kelių automobilių stabdžiai.

Žvilgtelėjau per langą – sulėkė kelios policijos mašinos, iš jų iššoko pareigūnai.

Aš žaibiškai apsirengiau, išbėgau į koridorių ir ketinau virve leistis žemyn.

Paskutinę akimirką dar nutariau pasitikrinti – pamačiau, kaip pistoletus atkišę pareigūnai beldžiasi į mano kaimyno duris. Vėliau paaiškėjo, kad ten gyveno jų bičiulis, kurį jie ketino juokais pagąsdinti.

- Tačiau ilgai nepagyvensi užsidaręs bute – pagaliau reikia bent į parduotuvę nueiti maisto nusipirkti.

- Aš butuose ir nesėdėjau – dažnai išeidavau į miestą.

Tačiau kiekvieną kartą maskuodavausi – keisdavau ne tik išvaizdą, bet ir eiseną. Ją pakeisti ypač svarbu – pagal ją žmogų galima pažinti net iš tolo.

Teko vaidinti ir santechniką

- Ar sunku buvo pakeisti eiseną?


- Iš pradžių taip. Nutaręs kur nors eiti, smulkiai apgalvodavau visą maršrutą, kiekvieną žingsnį. Kartais nuspręsdavau šlubčioti, kartais eidavau pasistrykčiodamas.

Dažniausiai eiseną pasirinkdavau pagal tipą, kurį vaizduodavau. Man ypač patikdavo persirengti santechniku.

Užsivilkdavau apdriskusius rūbus, nusitverdavau apiplyšusią rankinę, iš kurios kyšodavo raktai ir veržlė.

Tada žirgliodavau iš lėto, plačiais žingsniais.

Bet, kad ir kaip įsijausdavau į naują vaidmenį, kartais prasiveždavo emocijos.

Sykį pamačiau gražias merginas ir pabandžiau užkalbinti. Tačiau jos tik nusivaipė: „Fui, santechnikas“. Apsidžiaugiau, kad gerai maskuojuosi.

- Vaikščiodavote po miestą ir niekas neatpažino?

- Atpažintas buvau vienintelį kartą.

Stovėdamas parduotuvėje eilėje akies krašteliu pamačiau buvusį bokso treniruočių draugą. Žinojau, kad jis dirba policijoje.

Vyriškis įdėmiai stebėjo mane, galiausiai priėjo ir griebė už pečių: „Sveikas, Dariau“.

Per tas kelias akimirkas žaibiškai apgalvojau, ką daryti. Blogiausiu atveju nutariau smogti jam į paširdžius ir pabėgti pro atsarginį parduotuvės išėjimą.

Tačiau griebiausi šiaudo: „Koks Darius, ką čia paistai?“

Policininkas dar ilgai žiūrėjo į mane, galiausiai sumurmėjo, kad aš labai panašus į vieną ieškomą nusikaltėlį.

Tačiau kitą kartą manęs nepažino net artimas draugas. Mes atsitiktinai susidūrėme gatvėje. Jis į mane žiūrėjo lyg į svetimą žmogų.

Vėliau, kai priminiau tą epizodą, jis ilgai kvatojosi.

Pats mėgdavau stabtelėti prie skelbimų lentų.

Anksčiau policija ant tokių iškabindavo ieškomų nusikaltėlių nuotraukas. Beveik visur kabojo ir mano fotografija.

Laiškas motinai – iš JAV

- Ar slapstydamasis jausdavote, kad esate ieškomas policijos?


- Policijos alsavimą jaučiau nuolat. Vos tik kildavo koks įtarimas – keisdavau butą.

Žinojau, kad pareigūnams talkina ir Daktarai.

Jie net buvo atsiuntę savo žmones, kurie patarinėjo, kur būtų galima manęs ieškoti.

Kartą prie laiptinės pastebėjau du įtartinus tipus – šeštuoju jausmu supratau, kad tai – samdomi žudikai.

Jie pradėjo artėti prie manęs, trauktis nebuvo kur.

Tuomet griebiausi gudrybės – įkišau ranką į užantį, lyg ketinčiau traukti pistoletą. Po kelerių metų išsiaiškinau, kad tai iš tiesų buvo samdyti žudikai.

Tačiau juos išgąsdino baimė, kad ir aš turiu ginklą.

- Galbūt jūs dar panaudojote kokių nors triukų siekdamas nukreipti persekiotojų dėmesį?

- Vienas triukas man labai padėjo. Žinojau, kad draugas važiuoja į JAV. Tuomet parašiau laišką motinai, kad dirbu Niujorke, kad man gerai sekasi.

Paprašiau, kad draugas šį laišką išsiųstų iš JAV.

Prieš motinai gaunant laišką policijos pareigūnai jį perskaitė. Matyt, jie patikėjo, nes greitai pajutau, kad paieškos jau ne tokios aktyvios.

Be to, per visą slapstymosi laiką nė karto nesinaudojau telefonu. Net taksofonu.

Paprastai, kai man reikėdavo kam nors skambinti, prašydavau, kad tai padarytų draugas ir kalbėtų mano žodžiais.

Automobilius taip pat rinkdavausi tokius, kad būtų galingi, bet kartu ir nekristų į akis.

Buvau nusižiūrėjęs automobilį „Lancia Thema“. Mašina, atrodytų, niekuo neišsiskirianti, tačiau joje buvo įmontuotas „Ferrari“ variklis.

Perskaitęs, kad Vidaus reikalų ministerijos vadovybė nusipirko kelis naujus „CitroŽn XM“ modelius, pats tokį įsigijau. Ši mašina kartą mane išgelbėjo.

Sykį kelyje patekau į policijos reidą – pareigūnai stabdė visas mašinas, tačiau mane praleido – matyt, pamanė, kad važiuoja kas nors iš ministerijos.

Kur slapstosi H.Daktaras?

- Tačiau H.Daktarui tikriausiai slapstytis daug sunkiau. Jūsų veidas daugeliui nežinomas, o jis lyg televizijos žvaigždė – bet kas pažins.


- Pasikeisti nėra sunku. Tam nereikia netgi plastinės operacijos. Įsivaizduokite H.Daktarą, kuris apsimeta kaimo ūkininku, – su kerziniais batais, užsiauginusį vešlią barzdą, rūkantį cigaretes be filtro.

Ar kam nors kils įtarimų, kad tai visiems žinomas mafijos bosas? Jeigu aš galėjau tapti santechniku, kodėl H.Daktaras negali tapti kaimiečiu?

- Ar nustebtumėte sužinojęs, kad H.Daktaras, kaip ir jūs, slapstosi Lietuvoje?

- Nenustebčiau. Net jei paaiškėtų, kad jis visą tą laiką gyvena savo namuose.

- Tačiau policija tą namą išnarstė iki skiedrų ir nieko nerado. Net legendomis apipinto tunelio.

- Manau, kad ne taip paprasta rasti tą tunelį. Net naudojantis šiuolaikine aparatūra.

Išėjimas gali būti įrengtas pačioje neįtikimiausioje vietoje.

Aš jį įrengčiau, pavyzdžiui, pikto ir tik šeimininką pripažįstančio šuns voljere.

Beje, apie H.Daktaro namuose esantį tunelį man pasakojo prieš kelerius metus nužudytas Ramūnas Kuzminas.

Jis tvirtino, kad vienas Šilelio kaime gyventis meistras įrengė tunelį, kuris iš H.Daktaro namo išeina į šlaitą. Man netgi rodė tą vietą.

Tikiu, kad R.Kuzminas žinojo apie H.Daktaro tunelį, mat buvo susitaręs su tuo pačiu meistru, kad šis įrengtų slaptą išėjimą ir iš jo namo.

- Jeigu jums taip gerai sekėsi slapstytis, kodėl po trejų metų pats pasidavėte policijai?

- Pabandykite tiek laiko būti vienišas vilkas ir viską patys suprasite. Aš galiu pasakyti tiktai tiek, jog žmogus negali nuolat gyventi gniuždomas baimės ir įtampos.

* * *

Buvęs policininkas slapstėsi net 12 metų

* Slapstymosi nuo pareigūnų rekordininku Lietuvoje, ko gero, reikėtų laikyti buvusį Anykščių policininką V.Vaitkūną (nuotr.). Jis pogrindyje gyveno 12 metų.
* 2007 metų spalį jis buvo sučiuptas savo uošvės sodyboje Anykščių rajono Riklikų kaime.
* Vyras buvo pasislėpęs nuošaliausiame neįrengtos namo palėpės kampe, užverstame sendaikčiais. Jis gulėjo medinio namo perdangoje įrengtoje slaptavietėje, kurioje vietos – mažiau nei karste.
* Slapstytis buvusį policininką privertė baimė, kad teks atsakyti už tai, jog girtas iš tarnybinio pistoleto peršovė žmogų.
* 1995 m. rugsėjo 1-osios naktį, tuoj po pusiaunakčio, Anykščių bare kilo konfliktas tarp kriminalinės policijos pareigūnų ir kitų anykštėnų. Įsisiūbavus muštynėms, neblaivus V.Vaitkūnas lauke tamsoje išsitraukė tarnybinį pistoletą ir paleido penkis šūvius.
* Vienas šūvis maždaug iš pusės metro pataikė į krūtinę automobilių remonto įmonėje suvirintoju dirbusiam E.Lančickui ir jį sunkiai sužalojo. Anykštėnui buvo peršautas plautis, sutrupintas raktikaulis, jis ilgai gydėsi.
* V.Vaitkūnas iš karto po šio incidento pasislėpė. Savo buvusiems kolegoms tuomet jis perdavė tik tarnybinį ginklą ir žinią, kad turi slėptis gelbėdamas savo gyvybę nuo keršto.
* Niekur iš Lietuvos neišvykęs įtariamasis slapčia bendravo su artimaisiais. Pastaruosius pusantrų metų V.Vaitkūnas nebesislapstydamas gyveno su šeima ir dirbo Ukmergėje. Kai tiktai jo pėdsakais imdavo sekti paieškos pareigūnai, vyras vėl nerdavo į pogrindį.
* Kaimo gyventojai, jei kas ir įtarė, kad V.Vaitkūnas slapstosi, ar buvo jį pastebėję, tylėjo.
* V.Vaitkūnas nuo pogrindininko gyvenimo darėsi vis nervingesnis, pradėjo dažniau ieškoti svaigalų, o išgėręs išvis prarasdavo protą. Sunkiausi buvo pirmieji penkeri metai – vėliau su tokiu gyvenimu šeima apsiprato.
* 2009 metų balandžio 27 dienos nuosprendžiu V.Vaitkūnui skirta pustrečių metų nelaisvės. Anykščių teismas priėjo išvadą, kad buvęs pareigūnas kaltas, nes sunkiai sužalojo žmogų. Teismas atmetė būtinosios ginties versiją: nėra įrodymų, kad neblaiviam pareigūnui buvo būtina šaudyti ten, kur keli vyrai konfliktą aiškinosi tik kumščiais.


1/1 (1)---
« Spauda « Pagrindinis

* * Gen. time: 0.0187
* © xneox.com