Išvykti į Prancūziją pastūmėjo pernelyg geras gyvenimas Lietuvoje

Jurgita Kašelytė jau ketverius metus gyvena Prancūzijoje ir teigia, kad ši šalis yra itin patraukli atvykėliams. Kalbėdama apie savo spontanišką norą išvykti iš Lietuvos, kur viską turėjo, moteris pripažįsta, kad vis dėlto gyvenimas, kurį rado Prancūzijoje, geresnis, ir jo nesinori palikti.

– Jurgita, tu nesi tipiška emigrantė, išvykusi iš Lietuvos dėl ekonominių sąlygų. Galima sakyti, kad išvykai tiesiog prasiblaškyti. Ko gi trūko Lietuvoje „iki visiškos laimės“, kas suviliojo viską mesti ir išvažiuoti?

– Viskas prasidėjo 2006 metais, kai žodis „krizė“ Lietuvoje dar nebuvo populiarus. Lietuvoje gyvenau gerai, pernelyg gerai: šimtai draugų, gerai apmokamas darbas... Bet draugai, kuriais pasitikėjau, varė mane iš proto dėl atvirų Europos sienų. Dėl kelionių, dėl to, kad reikia išbandyti atvirą erdvę. Nenorėjau būti eilinė lietuvė, išvykusi į Angliją ar Airiją. Aš nusprendžiau pakeliauti autostopu po Europą. Na, galvojau, atsiplėšiu nuo lietuviško gyvenimo, pagaliau galėsiu nebeslėpti savo skustos galvos ir tatuiruočių.

– Apkeliavai daug įvairių miestų. Kas juose tau labiausiai įsirėžė į atmintį?

– Apkeliavau daug Prancūzijos miestų, šiek tiek ir kitų šalių. Pavyzdžiui, Amsterdamą (Nyderlandai), kuris kvėpuoja daugybe skirtingų gyvenimų visą parą. Tai neribotų pojūčių Babilonas. Ten labai daug įdomių žmonių, ir pats jautiesi esąs įdomus. Tai labai liberalus miestas. Bet ir ten nereikia prarasti budrumo. Lionas (Prancūzija) man sukėlė socialinį šoką. Man buvo parodyta, kad galima gyventi (gyventi, bet ne egzistuoti) bet kokiomis sąlygomis, su bet kuria socialine etikete. Mandagūs žodžiai ir šypsenos liejasi iš visų, net labai supykusių. Tik vėliau supratau, kad „amerikietiška šypsena“ visai ne amerikietiška, ji – prancūziška. Ten žmonės siekia ne karjeros aukštumų, bet asmeninės laisvės.
Ir kitos Prancūzijos vietos – Dojonas, Bordo, Sen Tropezas – paliko pačių geriausių įspūdžių.

– Lietuviai gana retai renkasi Prancūziją kaip naują gyvenimo vietą. Kuo tau ši šalis yra ypatinga?

– Man keista, kodėl taip yra, nes Prancūzija galėtų tapti Lietuvos emigrantų Meka, ji atitinka visus kriterijus: labai plati socialinė parama, sveikatos draudimas siekia iki 100 procentų, nuolaidos net emigrantams, o susitvarkius dokumentus darbo tikrai yra, ypač aukštesnės kvalifikacijos darbuotojams. Bet galima pradėti ir nuo sezoninių darbų vynuogynuose, kur jau seniai darbuojasi mūsų kaimynai lenkai. Prancūzijoje praleidau daugiausia laiko per pastaruosius penkerius metus. Čia pagimdžiau sūnų. Čia tapau emigrante, čia dabar yra mano namai.

– Ar labai svarbu mokėti jų kalbą? Kaip tau pavyko ten įsitvirtinti?

– Prancūzijoje leista nemokėti prancūziškai tik turistams, na, dar ir svarbiems bei turtingiems žmonėms. O jei turi planų prasigyventi, ar bent jau kurį laiką pagyventi, be kalbos būsi tarsi nebylys. Tiesa, gali susirasti vertėją. Prancūzija yra biurokratų spąstuose – viskam reikia įrodymų ant balto lapo, o pradėjus tvarkytis vienus ar kitus dokumentus, šis procesas, rodos, nesibaigs niekada, ir ne tik emigrantams, bet ir patiems prancūzams. Taigi reikia daug kantrybės, bet viskas yra pasiekiama. Aš nemokėjau kalbos, kai atvykau, tiesą sakant, perkandau ją per pirmuosius metus. Dėl to pradžioje tekdavo būti rusakalbių aplinkoje.

– Dažnai prancūzai pavadinami nacionalistais. Ar sutiktum su tuo?

– Sutikčiau, bet yra vienas „bet“. Dėl kalbos – tai šimtaprocentiniai nacionalistai, bet žodis „nacionalistas“ čia turi būti vartojamas atsargiai – pamanys, jog lenki fašizmo link, o čia jis – tabu. Kad būtų tiksliau, aš minėsiu tik Pietinę Prancūziją, kur labai daug musulmonų – tai jie gali tuo net ir spekuliuoti: jeigu arabui kas nors atsakoma, vadinasi, tai rasizmas. O tada jau skandalas.

– Iš Bulgarijos kilusi prancūzų filosofė Julia Kristeva net po ilgų gyvenimo metų Prancūzijoje jaučiasi svetima – ar tavęs neapima panašus jausmas? Prisiminkime, kaip iš šalies buvo išmesti romai...

– Esu įsitikinusi, kad dauguma žmonių, kurie gyvena ne gimtojoje šalyje, visą gyvenimą jaučiasi „svetimi“. Aišku, tą jausmą galima prislopinti, apmarinti, bet jis bus, būtajame ar esamajame laike. Ta būsena, kai šalis, kurioje esi emigrantas, niekada nebus visiškai tavo, o gimtinėje, kuri jau nebe tokia, kokią palikai – tu irgi jau svetimas.

– Ar dabar, po kelerių metų Prancūzijoje, nekirba mintis pakeisti gyvenamąją vietą?

– O, taip! Ir kuo toliau, tuo ta mintis vis labiau kirba. Žiūriu aš aukščiau į žemėlapį, į Šiaurinę Prancūzijos dalį, labai noriu žiemos su sniegu – jo nemačiau jau kelerius metus, per Kalėdas dėl to net verkti norisi. Sete, kur gyvenu, ir visoje pietinėje dalyje, yra tik du metų laikai: karšta vasara ir vėluojantis ruduo. Nesergu „turisto sindromu“. Keliausiu ne dabar, paauginsiu savo ketverių metų sūnų, gal tada, o kol kas teikiu pirmenybę sėsliam gyvenimo būdui.

– Kokie būtų tavo patarimai žmonėms, kurie nori įsitvirtinti Paryžiuje, bet neturi ten draugų ir mažai žino apie šį miestą?

– Dabartinė ekonominė padėtis verčia lietuvius susidėti kuprines, kad pagerintų savo finansinę padėtį. Dažniausiai vykstama į Angliją ar Airiją. Galbūt ten, kur nemaža lietuvių bendruomenė, šiek tiek paprasčiau pragyventi. Prancūzija gal ir svetinga šalis, bet reikia, tiesiog privaloma prieš vykstant pasidomėti apie pagrindinius dalykus. Visų pirma, ar tikrai ta šalis gali duoti to, ko tu tikiesi, ir antra, – ko ji reikalauja iš emigrantų. Svarbiausia – kalba. Turi susitaikyti, kad ne tu čia diktuosi sąlygas. Bent jau kurį laiką. Reikia žinoti savo teises ir pareigas, o jos gan paprastos. Pagrindinis ginklas – kantrybė, racionalumas, vietinių nenuvertinimas. Ir nereikia rinktis brangiausių miestų. Pietuose pragyventi daug lengviau. Reikia visuomet būti budriam, nepakliūti į darbdavių spąstus. O gavus gerą darbą, įdėti nemažai pastangų, kad jo neprarastum.

– Kas tau labiausiai patiko Prancūzijos sostinėje Paryžiuje?

– Man patiko, kad ten aš vis dar tebesu mokinė: dar yra kalnai dalykų, kuriuos reikia išmokti, dar yra kuo stebėtis. Lietuvoje jau buvau susidūrusi su tuo, kad „nemokame džiaugtis, nes viską jau matėm“.

– Ar kada nors žadi grįžti gyventi į Lietuvą?

– Labai mylių Lietuvą, Vilnių, o ypač ten paliktus man svarbius žmones. Juos labai branginu. Šiandien nežadu. Gal kada nors žadėsiu.