Jauniausia Lietuvos rašytoja: depresija dingo... išgarsėjus

Jauniausia Lietuvos rašytoja vilnietė Gabrielė Adomavičiūtė (14) ilgai nepasitikėjo savimi ir kentė klasės draugų užgauliojimą, tačiau kai dešimties metų parašė ir iliustravo fantastinę knygą „Užburtų medalionų paslaptis", nebeatsigina vaikinų dėmesio.

„Penktoje klasėje su mokykla važiavome į Rygą. Iš neturėjimo ką veikti ant konspektams skirtų lapų pradėjau kurti fantastinę istoriją, kurią perskaitę draugai pasiūlė rašyti knygą. Užsidegiau ta idėja - kasdien grįžusi iš mokyklos pasileisdavau įkvepiančios roko muzikos, sėsdavau prie kompiuterio ir kurpdavau siužetus. Naujas apysakos dalis duodavau paskaityti tėvams, atsižvelgdavau į jų nuomonę, pakoreguodavau silpnesnes vietas. Kartą sugedo kompiuteris ir dingo pirmieji šimtas sunkiai sugalvotų puslapių, bet nepasidaviau - parašiau iš naujo. Knyga pabaigiau per pusę metų."

Kyšiai, meilė ir kitos kūrybos priemonės

„Apysakos herojus kūriau pagal savo draugų ir šeimos narių paveikslus, taip juk lengviau. Užvirė tikra kova! Draugės ateidavo ir reikalaudavo - „Knygoje duok man blondiną vaikiną, tamsaus nenoriu", „O kurioje vietoje mane įdėsi?", „Kodėl manęs knygoje mažiau?" ir panašiai. Net šokoladus nešė, kad jas geriau pateikčiau. (Visiems įtikai?) Vienas draugas, kuriam knygoje reikėjo iškeliauti, siaubingai supyko - iki šiol nebendraujame. Užtat kitas vaikinas iš paralelinės klasės labai padėjo - tuo metu buvau jį įsimylėjusi, daug apie mus svajojau, dėl to buvo lengva parašyti romantiškas vietas."

Močiutė investavo, anūkė uždirbo 3 000 litų

(Kaip knyga pateko į spaudą?) „Mano močiutė pažįsta leidyklos „Mūsų knyga" direktorę, tad nunešė jai rankraštį. Patiko - sutiko spausdinti. Aišku, už tai reikėjo sumokėti nemažą sumą, bet močiutė, skatindama mano talentą, sutiko investuoti ir net nepagailėjo pinigų kietiems viršeliams, nes jų labai norėjau. (Kas knygą redagavo?) Iš pradžių lietuvių kalbos mokytoja, o paskui jau leidyklos redaktorė. (O kas iliustravo?) Pati nupiešiau visus piešinukus japoniškų filmukų stiliumi. Norėjau, kad visi matytų mano herojus taip, kaip aš juos matau. (Praturtėjai?) Apysaką išleido 500 egzempliorių tiražu. Viena knyga kainuoja 20 litų, 10 litų nuo kiekvieno nupirkto leidinio atitenka man. Iki šiol pardavė 300 knygų, taigi užsidirbau 3 000 litų!

Širdžių daužytojos šlovė

„Su knyga prasidėjo mano aukso amžius. Pirmiausia smagus pristatymas, kuris vyko puošnioje salėje, ten grojau fortepijonu, skaičiau knygos ištraukas, dalijau autografus. Sekėsi ir knygai pasirodžius knygynuose: mokykloje prieidavo vaikai, girdavo, prašydavo autografų. Tėvai labai manimi didžiavosi, norėdami paskatinti pripirko daug stilingų drabužių. (Nepasikėlei?) Kai kas skleidė gandus, kad taip yra, bet iš tiesų tiesiog tapau laiminga, populiari. (O kaip vaikinai?) Jų dėmesiu nebesiskundžiu - jau esu draugavusi su aštuoniais. (Dabar turi draugą?) Yra toks, kurį myliu, truputį bandėme draugauti, vaikščiojome susikibę už rankų, bet aš jam buvau neištikima, tai išsiskyrėm. Dabar, manau, išsilaksčiau ir ėmiau jį labiau vertinti. Gal iš to išeis kas nors brandaus."