Kaip gailėjimąsi paversti galimybe?

Smagu kartoti skambias frazes: „Žmogus ‑ savo likimo kalvis“ ar „Nėra nieko neįmanoma, svarbu, kad būtų noras“. Drauge žinome, ko norėtumėme, tačiau net teoriškai neįsivaizduojame, kaip tai pasiekti. O kai kam nors tai pavyksta, atsidūstame: „Jis - tai ne aš, aš – kitoks.“

Šalia skurdžiai gyvenančios šeimos išauga prabangus turtuolio namas. Šalia vakarietiškos Pietų Korėjos matomumo zonoje prasideda ubagiška Šiaurės Korėja. Kodėl jie negali gyventi vienodai gerai? Kas padeda vieniems paversti savo vizijas tikrove, o kitiems trukdo?

Visi lygūs – galimybės skirtingos

Prieš du šimtus penkiasdešimt metų pasaulis nustebo. Ir prancūzų revoliucionieriai, ir Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės deklaracija paskelbė, jog visi žmonės yra lygūs! Pasirodo, neužtenka žinoti savo vietą ir tikėti Dievu ‑ visi kūrėjo apdovanoti tam tikromis neatimamomis teisėmis, kurioms priklauso gyvybė, laisvė ir laimės troškimas. Tai paskelbė civilizuoti žmonės ir po truputį pradėjo kratytis bajorų luomų privilegijų, vergovės, skirtingų rasių, moterų ir vaikų, seksualinių mažumų diskriminacijos. Amerikai iš paskos į lygybę atsivertė visas Europos kontinentas, o kai kurios Afrikos ir Azijos šalys juos vejasi iki šiol. Žinoma, potenciali lygybė nereiškia vienodumo ‑ daug dirbantis lietuvis uždirba mažiau nei mažiau dirbantis vokietis.

Daug dirbantis Etiopijos gyventojas uždirba mažiau nei lietuvis. Taip pat yra akivaizdžių psichologinių skirtumų ‑ gabus matematikai berniukas lengvai gauna dešimtukus ir dalyvauja olimpiadose, o jo suolo kaimynas ilgai kala ir tik po truputį ima suprasti, kaip spręsti mokyklinį uždavinį. Lengvai bendraujanti mergaitė, nors ir yra paviršutiniška, jau seniai yra apsupta susižavėjusių draugių ir kalba banalybes, o jos protinga bendraamžė tyliai graužiasi: „Į mane ir vėl niekas nekreipia dėmesio…“

Sugrįžkime prie dirbančio etiopo ar prie save graužiančios mergaitės ir perskaitykime jiems deklaraciją apie lygias žmogaus teises. Gal juos ir įkvėptų lygybės idėja, tačiau greičiausiai jie atsidustų ir pasakytų: „Žinau, tačiau aš daug kartų stengiausi save įtikinti, kad man reikia pasistengti ir sėkmė ateis, bet man nepavyksta.“ O dabar pabandykime rasti sėkmės receptų. Paklauskime vokiečio: „Kaip tau pavyksta uždirbti penkis kartus daugiau už lietuvį?“ Ir paklauskime kompanijos sielos: „Kaip tau pavyksta suburti aplinkui save tiek draugių?“ Tikriausiai jie gūžtels pečiais ir atsakys: „Nežinau, kažkaip savaime išeina.“ Recepto nebus. Gal tik miglota sąžinės graužatis: „Ak, tai mes geriau gyvename už jus? Gaila… gal galiu jums kaip nors padėti ar patarti?“

Patarėjų atsiranda. Vienuolis Sharma, parduodantis „Ferrari“, pasąmonės galią propaguojantis Murphy, finansinę sėkmę žadantis Napoleon Hill, „turtingo ir neturtingo tėvo“ sūnūs – jie visuomet pasiruošę pasidalyti savo sėkmės paslaptimis. Tačiau atsakymas dažnai būna toks ‑ tai jiems taip sekasi, ne man.

Teoriškai tokios puikios psichologinės sistemos, kaip NLP, siūlo sumodeliuoti sėkmę. Tačiau tai ‑ labai kruopštus ir virtuoziškas darbas, reikalaujantis daug dėmesio, profesionalių metodų ir gero savo modelio išmanymo. Iš čia kyla didelė abejonė prigimtine laisve: kokia čia laisvė, jei ji pagrįsta prigimtiniu nevienodumu? Jei būtume vienodai apdovanoti tais pačiais talentais, jei gyventumėme vienodomis sąlygomis, jei mus augintų panašūs tėvai, štai tada ir būtumėme vienodi, t. y. lygūs.

Tačiau įsiklausykime: nepriklausomybės deklaracijoje kalbama visai ne apie vienodas galimybes, o apie trijulę ‑ gyvybę, laisvę ir laimės troškimą. „Mes, ‑ sako visuomenė, ‑ leidžiame jums siekti. Tačiau negarantuojame vienodo rezultato.“ Čia ne rojus. Ir ne komunizmas. Niekas negarantuoja svajonių išsipildymo. Tačiau ir neįteigia, kad esi iš prigimties vergas, iš principo blogas, nevertas, tingus ir kaltas. Ne, tu laisvas. Tačiau su laisve ateina atsakomybė už savo potencialą. Tu gali atsisakyti laisvės ir pasakyti: „Mane apribojo mano šalis, kilmė ir sunki vaikystė.“ Tačiau gali priimti laisvės idėją. Ir tuomet neišeis išsisukti nuo pripažinimo, kad turi teisę siekti sėkmės ir laimės vienodai su kitais. Taip, dar darželyje įsitikiname, kad galimybės nėra visų vienodos. Tačiau taip pat įsitikiname, kad savo galimybes galime po truputį didinti, tik suvokdami jų ribas šiandien. Pagalvoję sutiksime su šia idėja ‑ taip, potencialiai esame nevienodi, bet lygūs būti laisvi.