Kaip nepasiklysti šeimos krizių labirinte

Vargu ar surasime porą, kuri išvengė ginčų, pykčio, nekalbadienių. Kartais lydimų durų trankymo, įžeidinėjimų, jei ir ne garsiai, tai bent mintyse ištarto žodžio „skyrybos“.

Apie tai, kaip surasti išeitį iš dviejų žmonių santykių aklavietės, kalbamės su psichologijos ir psichoterapijos centro „InVito“ psichologe Karolina Bajoriūniene.

- Sakoma, nėra namų be dūmų. Ar tai tiesa?

Taip. Ir tai labai gerai, nes nesipyksta tik visiškai vienas kitam abejingi žmonės. O kadangi šeima – ne mažiau kaip du asmenys, ir barnių neišvengiama. Jie yra natūralūs pradėjus gyventi su kitu žmogumi. Svarbiausia, kokio pobūdžio tie konfliktai ir kaip jie sprendžiami.

Neišsiaiškinti nesutarimai – lyg tiksinti bomba, ant kurios užmynus kitą kartą gali nugriaudėti kur kas didesnis sprogimas, negu tikimasi. O tuomet apkurstame nuo garso ir nesuvokiame, kaip galėjo nuo smulkmenos prasidėti skyrybos.

Pravartu žinoti porą paprastų taisyklių: pirma, kad ir koks konfliktas kiltų, prie jo prisideda du žmonės, niekuomet vienas (na, nebent atitinkamose įstaigose galime pamatyti patį su savimi konfliktuojantį); antra, konstruktyviai išspręstas konfliktas tik sustiprins santykius, o nesprendžiamas įgis griaunamąją jėgą.

Taigi, nesutarimų nereikia bijoti ar vengti, tai tik dviejų skirtingų nuomonių susidūrimas ir tai, kaip jūs sugebėsite jas suderinti, parodys, kaip galite sutarti kitose gyvenimiškose situacijose. Konfliktuodami mes tartum mokomės, kiek galime pasitikėti partneriu, kokiose situacijose, kokie esame artimi. Pasirinkę tinkamą nesutarimų sprendimo būdą tvirtiname tarpusavio santykius ir pasitikėjimą vienas kitu.

- Dar sakoma, kad meilė trunka trejus metus. Kaip yra iš tikrųjų?

Išties populiari šiais laikais frazė, bet mažai kas įsigilina į tai, ką ji iš tikrųjų reiškia. Poros santykiai yra dinamiškas procesas, nuolat kintantis, besivystantis ir turintis savus brendimo etapus. Visi žinome, nuo ko prasideda draugystės: berniukas sutinka mergaitę ir pakviečia ją į pasimatymą, tuomet laukia pirmasis bučinys, pirmoji naktis ir pan. Palengva santykiai įgauna pagreitį, tradiciškai po 2–3 metų pora jau neblogai pažįsta vienas kitą, tarsi stebi partnerį, lyg ir išbando santykius įvairiose gyvenimiškose situacijose.

Būtent apie 2–3 bendravimo metus (nelygu santykių intensyvumas) akių jau nebedengia rožiniai akiniai (nešioti pirmąjį pusmetį), be to, santykiams natūraliai (kaip gyvam organizmui) reikia judėti.

Iškyla klausimas: atgal ar pirmyn? Atgal – tai gali būti tam tikras laikinas sąstingis arba išsiskyrimas, o į priekį – tai gyvenimas kartu ir/ar vestuvės. Taip ir iškyla pirmosios krizės galimybė, kai du žmonės galbūt skirtingai jaučiasi, gal turi skirtingų poreikių ir kitaip mato situaciją. Neretai šios pirmosios krizės pora ir neatlaiko, tik iš šalies žvelgiant susidaro įspūdis, kad meilė truko 3 metus.

- Ar pritartumėte, kad pirmoji krizė šeimą dažnai ištinka netrukus po vestuvių (ar porai apsigyvenus kartu), kai atsiskleidžia dar nepažįstamos sutuoktinio pusės ir tenka išmokti vienam prie kito taikytis?

Jei kalbėdami apie šeimą turime mintyje du žmones, pradėjusius kartu gyventi, tuomet taip, tai yra pirmoji rimta šeimos krizė. Tačiau jos bloga pabaiga neužprogramuota iš anksto. Krizė, kaip ir konfliktai, reikalauja sprendimų ir turi tokį pat ar net didesnį liekamąjį poveikį.

Svarbu atsiminti, kad tiek krizė, tiek konfliktas yra natūralūs ir būtini santykių vystymosi etapai. Kalbant apie šią pirmąją krizę, visiškai natūralu, kad du skirtingi žmonės, pradėję gyventi kartu, susiduria su vienas kito skirtingais įpročiais, poreikiais ir norais.

Būtų naivu tikėtis, kad užaugę skirtingose aplinkose, turėdami skirtingas gyvenimiškas patirtis bus visiškai vienodi ir net mąstys taip pat.

- Dažnai teigiama, kad antroji krizė gresia po to, kai baigiasi įsimylėjimo, karštos meilės ir aistros fazė, kitaip tariant, tuomet, kai nusiimame rožinius akinius ir vėl pamatome pilką kasdienybę. Kodėl taip nutinka?

Išbandymai iš tiesų neretai laukia ir šiuo periodu. Tik skaičiavimas: pirmoji, antroji, trečioji krizė – labiau subjektyvus dalykas, priklausantis nuo kiekvienos poros, santykių intensyvumo. Rožiniai akiniai gali nukristi po pusmečio, po metų, pradėjus gyventi kartu ar tik gimus vaikams.

Ir apskritai pirmoji, antroji krizės gali ištikti ir vienu metu arba viena kitą lemti, paskatinti. Kasdienybė ir buitis dažnai pakenkia santykiams, todėl svarbu nepamiršti, kad nuo pat pradžios buvome pora, o geri tarpusavio santykiai reikalauja nuolatinio darbo ir pastangų, tai nėra natūrali duotybė ar krentanti mana iš dangaus. Kaip norėdami užsidirbti pinigų einame į darbą, taip ir dėl tobulų santykių turime dirbti.

- Dar viena krizė – vaikelio laukimas ir gimimas. Kaip ją sėkmingai pergyventi?

Panacėjos tikrai nėra. Vaiko laukimas, gimimas ir pirmieji, antrieji metai po to yra vienas iš didžiausių poros išbandymų. Neretai ir išsiskiriama, kai vaikas 1–2 metukų. Reikėtų tiesiog blaiviai įvertinti situaciją, kuo smulkiau aptarti galimus pasikeitimus ir geranoriškai, pamiršus egoizmą, stengtis vienas kitam padėti.

Šis laikotarpis sudėtingas ne tik, kaip tradiciškai priimta manyti, mamytėms, bet ir tėveliams, kurie iki vaiko atsiradimo buvo pripratę būti prioritetais.

Pavojingiausia, kai jauni tėveliai tiek įsitraukia į naująjį savo vaidmenį, kad pamiršta, jog šalia yra ne tik jų vaiko mama ar tėvas, bet ir žmogus, moteris/vyras, meilužis ir asmenybė. Patarčiau jauniems tėveliams netgi profilaktiškai pasikonsultuoti su specialistais šeimos išsaugojimo klausimu. Juk tuo metu stipriai keičiasi nusistovėję įpročiai, tenka smarkiai derinti savo poreikius, peržvelgti prioritetus ir dažnai apkarpyti savo norus. O tai yra didelis iššūkis net ir subrendusiai, atsakingai ir tam pasiruošusiai asmenybei. Įsivaizduoti pasikeitusią situaciją yra tikrai ne tas pats, kas joje gyventi.

- Paūgėjus atžaloms, pradėjus lankyti mokyklą, o moteriai grįžus prie aktyvios veiklos – ir vėl nauja krizė? Ji vadinama, berods, septintųjų metų...

Septintųjų metų krizė – vėlgi labai subjektyvu. Septyneri metai nuo pažinties pradžios, nuo santuokos ar nuo vaiko gimimo. Visos šios krizės kyla dėl smarkiai ir staigiai besikeičiančios situacijos, aplinkybių. Vos pora pripranta vienas prie kito, susituokia/pradeda gyventi kartu, prisiderina, gimsta vaikelis, atnešdamas naują išbandymą. Vos nurimsta ir apsipranta su tuo, jog dabar jie trise, ir vėl viskas pasikeičia.

Svarbu kiekvienu periodu nesusikoncentruoti tik į susidariusią situaciją. Septintųjų metų krizę sušvelninti galite jau vaikui gimus – nepamirškite, kad esate ne tik tėvai, bet ir pora, o poroje yra dvi asmenybės, kurios skirtingos ir tuo ypatingos. Jei vaikui gimus neapleisime kitų svarbių savo gyvenimo sričių, tai ir septintųjų metų krizė nebus tokia smarki.

- O paskui atsėlina vidutinio amžiaus krizė. Kaip sakoma, žilė galvon, velnias uodegon? Įprasta laikyti, kad ši krizė dažniau ištinka vyrus, ar tokia nuomonė pagrįsta?

Vidutinio amžiaus krizė pavojinga tuomet, kai žmogus jau iki tol buvo nepatenkintas gyvenimu ir esama padėtimi. Ištinka ji dažniau vyrus, nes staiga pamatę savo „amžinos jaunystės“ nykimo pėdsakus ryžtasi drastiškiems pasikeitimams. Dažnai vyrui atrodo, kad dabar yra paskutinis šansas padaryti viską teisingai ir taip, kaip svajojo kadaise.

Be abejo, tai susiję ir su tuo, jog dažniausiai iki šio amžiaus žmogus jau pakankamai pasiekia, užsitikrina tam tikrą ramybę ir atsiranda laiko bei erdvės pradėti mąstyti apie savo gyvenimą, pervertinti, pasverti ir peržiūrėti, kokie planai įgyvendinti, kokie apleisti. Ir dažnai susidaro įspūdis, jog visą gyvenimą iki šios akimirkos buvo lėkta, bėgta, aukotasi, statyta ir visiškai pamiršta apie save patį. Be abejo, įtaką šiai krizei turi ir visuomenė, susiformavę standartai, stereotipai ir pan.

- Atžalos suauga, išeina iš namų, vyras ir žmona lieka vieni. Dar aktyvūs, energingi. Ar šis pasikeitimas paveikia tarpusavio santykius ir kaip?

Vaikų išėjimas iš namų gali ir pagerinti, ir pabloginti poros santykius. Jei tėvai buvo tik tėvai, be abejo, praradę pagrindinį savo „užsiėmimą“ jaus tuštumą ir nejaukumą. Ir čia svarbu, kaip jie susitvarkys su naujai atrastais senaisiais savo vaidmenimis poroje. Dažnai tėvai smarkiai „persiorientuoja“ į darbą arba į anūkus, kad tik neliktų visai dviese. Tačiau jei jie nebuvo apleidę ir kitų savo gyvenimo sričių, tai vaikų išėjimas į savarankišką gyvenimą gali tapti porai savotišku antruoju medaus mėnesiu.

- Pagaliau – rami senatvė. Bet kai kurios šeimos (poros) įsigudrina ir tuomet išgyventi krizę. Su kuo ji susijusi šiuo gyvenimo periodu?

Ir vėlgi ją lemia didesni gyvenimiški pasikeitimai. Jei namie nesijaučiau pakankamai reikalingas, tai išėjęs į pensiją (kas jau savaime, bent mūsų kultūroje, simbolizuoja tam tikrą nereikalingumą) šis jausmas išgyvenamas dešimt kartų stipriau. Dažnai vyresni žmonės tiek susigyvena vienas su kitu, kad net nemato šalia esančiojo kaip atskiro individo, o su tokiu žmogumi tampa visiškai nebeįdomu gyventi. Todėl neretai 30–50 metų kartu pragyvenusios poros yra visiškai susvetimėjusios.

6 šeimos krizės ženklai

Pokalbiai. Jei pora nesikalba, tai jau tikrai rimtas blogėjančių santykių požymis.

Nuolatinis nepasitenkinimas esama padėtimi.

Kabinėjimasis prie smulkmenų.

Nesusikalbėjimas.

Nenoras kartu leisti laiką.

Atšalę seksualiniai santykiai ar jų nebuvimas.

Tai padės

Nepriimkite karštligiškų sprendimų. Kilus konfliktui/krizei tai vienas svarbiausių uždavinių.

Prieš išsakydami priekaištą ištarkite mažybinį/maloninį žodelį partneriui.

Ką nors sakydami pradėkite kalbėti savo vardu ir išsakykite tai, ką jaučiate.

Jei partnerio žodžiai jus įžeidė, nevenkite pasitikslinti, ar gerai supratote, ką partneris jums pasakė.

Pasinaudokite „veto“ ir „pertraukėlės“ teise.

Atminkite – konfliktui nutraukti užtenka tik vieno.

Jei kyla nors menkiausia abejonė, ar sugebėsite patys išspręsti susidariusią situaciją, ieškokite specialistų pagalbos.